Lietuvos valstybingumas

Valstybingumo miražai (1941 – 1990)

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, suvešėjo viltys, kad bus galima atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Raudonoji armija, spaudžiama vokiečių, traukėsi iš Lietuvos. Tuo pasinaudojusi, pogrindinė antibolševikinė organizacija – Lietuvos aktyvistų frontas  organizavo krašto gyventojų sukilimą, kurio centru tapo Kaunas. Sukilėlių buvo apie 2030 tūkstančių, beveik 2 tūkstančiai žuvo kovose. Šį sukilimą galima vadinti jaunimo sukilimu, nes daugelis jo dalyvių buvo iki trisdešimties.

LAF siekė užimti ir kontroliuoti Lietuvos teritoriją iki Vokietijos kariuomenės įžengimo. Tai jiems iš esmės pavyko. Sukilėliai patruliavo miiestų gatvėse, apšaudydavo besitraukiančius raudonarmiečius. 1941 birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji vyriausybė, kurios vadovu paskelbtas Juozas Ambrazevičius. Sukilimas tuo metu jau buvo išplitęs visoje Lietuvoje. Vietos gyventojai, išgirdę žinią apie Laikinosios vyriausybės sudarymą, ėmė organizuoti partizanų būrius. Šie iškeldavo trispalves, užimdavo paprastai jau tuščias buvusios vietinės valdžios patalpas, rūpinosi ginklų gavimu. Laikinoji vyriausybė per labai trumpą laiką atkūrė iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią administracinę Lietuvos struktūrą (apskričių, valsčių ir miestų savivaldybes), suorganizavo policiją. Vyriausybės programoje deklaruotas ir privačios nuuosavybės grąžinimas. Liepos 17 d. priimtas žemės denacionalizavimo įstatymas: savininkams grąžinta 60 ha žemės, o bežemiai ir mažažemiai turėjo būti aprūpinti žeme iš Valstybės fondo.

Vokietijai Laikinoji vyriausybė nepasirodė paranki. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas neįėjo į jos planus. Vokiečių spaudžiama Laikinoji vyriausybė išsilaikė vos 6

savaites. Rugpjūčio 5 d. įvyko paskutinis jos posėdis. Generalinis komisaras A. fon Rentelnas rugpjūčio 13 d. pasirašė įsakymą dėl Laikinosios vyriausybės paleidimo. Lietuvoje įvestas civilinis vokiečių valdymas. Rugsėjo 26 d. uždarytas ir Lietuvių aktyvistų frontas.

1943 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK)  pasipriešinimo okupacijai centras bei aukščiausia instancija, skirta ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu. VLIK-o pirmininku išrinktas S. Kairys. Komiteto veikloje dalyvavo įvairių politinių srovių atstovai. Tačiau VLIK-as veikė trumpai – vokiečiai išsiaiškino organizacijos vadovybės sudėtį ir jau 1944 m. balandį–gegužę šeši iš devynių VLIK-o narių atsidūrė kalėjime.

1944 m. nacistinės Vokietijos okupaciją pakeitė sovietų reokupacija. 1944 m. liepos 7 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonosios armijos 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė. Liepos 13 d. sovietai užėmė Vilnių, iki spalio – beveik viisą Aukštaitiją ir Žemaitiją. 1945 m. sausio 28 d. Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą, visoje Lietuvoje vėl buvo įtvirtinta sovietų valdžia. Atkurta iki karo buvusi sovietinė sistema. 1945 m. pavasarį atnaujinti masiniai trėmimai.

Sovietų valdžiai iki pat 1953 m. dar bandė priešintis Lietuvos partizanai. 1949 m. vasario 10–20 d. įvyko Lietuvos partizanų vadų pasitarimas. Jame buvo sukurta pogrindinė partizanų organizacija  Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS). Partizanų daliniai pavadinti Lietuvos Respublikos gynybos pajėgomis. Partizanų generolu paskirtas Jonas Žemaitis. Tame pačiame suvažiavime priimta politinė deklaracija, teigianti, jog LLKS taryba – tai au

ukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis išsilaisvinimo kovai, o pasibaigus okupacijai sudarantis Laikinąją vyriausybę ir organizuojantis demokratinius parlamento rinkimus. Deja, partizanų lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Vakarų valstybės, iš kurių gana daug tikėtasi, neskubėjo „vaduoti“ Lietuvos. Patys partizanai nebepajėgė atsilaikyti prieš represines sovietų valdžios struktūras, jų pasipriešinimas pamažu išblėso.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ar dar 1941 m., bijodami sovietų represijų, į Vakarus pasitraukė daug lietuvių inteligentų, politikų, visuomenės veikėjų. Didžioji dalis apsigyveno JAV. Lietuvių išeiviai nemažai nuveikė informuodami Vakarų visuomenę apie neteisėtą Lietuvos okupaciją ir sovietų valdžios žiaurumus. Tebeveikė Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje. Jai vadovavo Stasys Lozoraitis vyresnysis. Svarbiausiu Lietuvos diplomatų tikslu tapo pasiekti, kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinės Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Tebeveikiančios Lietuvos diplomatinės tarnybos Vašingtone, Londone ir Paryžiuje šių šalių užsienio reikalų ministrams nuolat siųsdavo notas, kuriose primindavo Lietuvos padėtį. Diplomatų pastangos nenuėjo veltui. JAV dar 1940 m. pareiškė, kad nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSRS sudėtį. Amerikiečiai sudarė sąlygas toliau veikti Lietuvos atstovybėms, neatidavė Sovietų Sąjungai Lietuvos aukso atsargų. Pasirašius 1975 m. Helsinkio aktą, pripažinusį pokario Europos šalių sienų teisėtumą, JAV Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, kuri nurodė, kad Helsinkio aktas netaikomas Baltijos valstybėms. Panašios politikos laikėsi ir dauguma kitų Vakarų valstybių.

Lietuvai atstovavusių pasiuntinių ir konsulų įvairiose Vakarų valstybėse išliko iki pat 1990 m. Po Stasio Lo

ozoraičio vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė dr. Stasys Bačkis, kuris šiame poste dirbo iki pat Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo 1991 m. rugsėjo 6 d.

1944 m. Vokietijoje savo veiklą atnaujino VLIK-as. 1955 m. jis persikėlė į JAV ir faktiškai tapo Lietuvos vyriausybe emigracijoje. VLIK-o veikloje dalyvavo visų Lietuvos politinių partijų, tęsusių veiklą užsienyje, atstovai. Per visą VLIK-o veiklos laikotarpį jam pirmininkavo S. Kairys-Kaminskas (1943–1945), M. Krupavičius (1945–1955), J. Matulionis (1955–1957), A. Trimakas (1957–1964), J. Audėnas (1964), K. Bielinis (1964), V. Sidzikauskas (1964–1966), J. K. Valiūnas (1966–1979), K. Bobelis (1979–1991). Dar 1949 m. birželio 14 d. VLIK-as priėmė vadinamąją Lietuvių chartiją. Šis dokumentas tapo teisiniu pagrindu kurtis Pasaulio lietuvių bendruomenei (PLB), ilgainiui virtusiai pačia įtakingiausia organizacija, jungiančia po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. PLB skatino kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, puoselėti lietuvių kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas.

Būta ir kitų organizacijų, kovojusių dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo: Amerikos lietuvių taryba (nuo 1940 m.), Amerikos lietuvių tautinė sąjunga (nuo 1949 m.), Lietuvių rezistencijos santarvė (nuo 1950 m.), JAV lietuvių bendruomenė (nuo 1951 m.). Didelę reikšmę turėjo 1951 m. liepos 20 d. JAV įkurtas Laisvosios Europos universitetas, kurio pagrindinė funkcija buvo kovoti su SSRS skleidžiama melaginga propaganda apie sovietinę Lietuvą. Šios organizacijos įkurtas Laisvosios Europos radijas skleidė okupuotos Lietuvos gyventojams informaciją apie laisvąjį pasaulį.

Nuslopinus partizaninį pasipriešinimą, pačioje Lietuvoje imta rinktis kitokius rezistencijos būdus. Steigėsi pogrindinės organizacijos, siekiančios Lietuvos suvereniteto ir de

emokratijos. Viena iš jų – 1951 m. įkurta Vieningoji darbo sąjunga, kuriai vadovavo J. Petkevičius. Sąjungos tikslas buvo ginti Lietuvą nuo bolševikų, atkurti demokratinę santvarką. Tam ketinta panaudoti antisovietinę propagandą, leisti ir platinti spaudą. Daugėjo jaunimo organizacijų, kurios minėdavo Vasario 16-ąją iškeldamos matomose vietose Lietuvos vėliavą, nuplėšdavo sovietines vėliavas, platindavo antisovietinius atsišaukimus. 1945–1988 m. Lietuvoje veikė daugiau nei 400 antisovietinių jaunimo organizacijų, vienijusių per 3 tūkst. narių. 1958–1961 m. Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje egzistavusi pogrindinė organizacija „Laisvoji Lietuva“ buvo viena gausiausių antisovietinių jaunimo organizacijų – turėjo 30 narių. Panašios organizacijos veikė Klaipėdos, Kelmės, Šiaulių, Šilutės, Kauno mokyklose, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1963 m. Vilniaus universitete mėginta įsteigti organizaciją „Lietuvos pozityvistų solidarumas“, kuri ne tik siekė politinio bei ekonominio Lietuvos savarankiškumo, bet ir bandė sukurti naujos utopinės santvarkos idėją. Tokias organizacijas KGB greitai išaiškindavo, jų veikla tetrukdavo du – tris metus.

Pilietinis pasipriešinimas sustiprėjo po 6-ojo dešimtmečio vidurio įvykių: mirus Stalinui, sušvelnėjo režimas, įvyko Vengrijos revoliucija, į Lietuvą pradėjo grįžti tremtiniai, 1968 m. sunerimo Čekoslovakija. 1968–1970 m. už antisovietinę veiklą nubausti 109 žmonės.

8 dešimtmetyje atsirado pogrindžio spauda. Išskiriamos kelios jos kryptys: kovojanti už tikinčiųjų teises („Katalikų pasaulis“), teikianti pirmenybę tautinėms problemoms ir Lietuvos nepriklausomybei („Aušra“, „Laisvės šauklys“), pabrėžianti žmogaus teises ir laisves („Perspektyvos“).

1978 m. įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL) (įkūrėjas – Antanas Terleckas). Tai buvo radikaliausia pogrindžio organizacija, griežtai pasisakiusi už Lietuvos nepriklausomybę. LLL deklaracija skelbė, jog LLL neturės organizacinės struktūros: kiekvienas Lietuvos gyventojas gali save laikyti LLL nariu, jei kovoja už LLL tikslus. Lietuvos laisvės lyga leido laikraščius „Laisvės šauklys“, „Vytis“, kuriuos, trumpai tegyvavusius, sunaikino KGB.

1978 m. rugpjūčio mėn. pasirodė pirmasis pogrindinio leidinio „Perspektyvos“ numeris. Pagrindiniai leidėjai buvo V. Skuodis, P. Pečeliūnas, G. Iešmantas. Visi jie 1980 m. nuteisti už antisovietinę veiklą. „Perspektyvos“ propagavo „žmogiškojo veido komunizmo“ idėjas. 1979 m. pogrindyje veikė Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė.

Pilietinis pasipriešinimas po 1953 m. pasireiškė ne tik pogrindine veikla, bet ir viešais protestais bei demonstracijomis. Šioms akcijoms buvo pasirenkamos tam tikros progos: 1955, 1956, 1957 metais Vilniuje ir Kaune masiškai paminėtos Vėlinės. Demonstrantai netgi susirėmė su milicija. Taip viešai protestuota prieš draudimą minėti religines šventes. 1972 m. Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, sušukęs „Už Lietuvą !“, viešai susidegino devyniolikmetis moksleivis Romas Kalanta. Jo laidotuvių dieną ir minint mirties metines vyko vienos didžiausių visoje SSRS protesto akcijų, kuriose reikalauta laisvės Lietuvai. Riaušes teko slopinti KGB ir vidaus kariuomenei. Valdžia pavadino R. Kalantą psichikos ligoniu. Tačiau Kauno įvykių atgarsiai greitai pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilalės, Telšių, Ukmergės ir kituose rajonuose pradėta daugiau platinti antisovietinių lapelių. Šiauliuose prie Lenino paminklo buvo susprogdintas sprogstamasis paketas  šią akciją įvykdė jauni Šiaulių gamyklų darbininkai.

Lietuvoje 1972–1973 m. įvyko dar 13 panašaus pobūdžio savižudybių. Tarp jų galėjo būti ir politinių. Praėjus dviem savaitėms po R. Kalantos susideginimo, Varėnoje, prieš tai iškėlęs Lietuvos trispalvę, susidegino Stonys; tais pačiais metais Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius. 1975 m. nusižudė Mindaugas Tomonis, 1976 m. – Antanas Kalinauskas.

Naujas galimybes pilietiniam pasipriešinimui atvėrė 1973–1975 m. Helsinkyje vykęs Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimas. Baigiamajame akte buvo patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai: suvereniteto teisių gerbimas, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas. Remdamiesi Helsinkio aktu, vadinamieji disidentai Rytų Europoje ėmė reikalauti demokratinių teisių. Rašyti pareiškimai sovietų valdžios atstovams ir tarptautinėms organizacijoms. Disidentų veiklai būdingas atvirumas, viešumas, veikimas nepažeidžiant tuo metu galiojančių teisės normų. 1976 m. lapkritį įsteigta Helsinkio grupė stebėti, kaip SSRS laikosi Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto. Lietuvoje grupę sudarė kunigas Karolis Garuckas, poetas Tomas Venclova, Viktoras Petkus, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Eitanas Finkelšteinas. Ji tapo svarbiausia disidentų organizacija Lietuvoje. Kūrėsi ir kitos disidentų organizacijos (pvz., Lietuvos katalikų sąjunga, Jaunosios Lietuvos sąjunga). Lietuvos disidentai didžiausią reikšmę teikė Lietuvos nepriklausomybės ir religijos laisvės problemoms. Iš kitose sovietinėse respublikose veikusių Helsinkio grupių Lietuvos grupė išsiskyrė tuo, kad reikalavo laikytis ne tik žmogaus, bet ir tautų teisių. 1975 m. poetas Tomas Venclova parašė LKP CK atvirą laišką, kuriame smerkė komunistinę ideologiją. Poetui išvykus į Vakarus, iš jo buvo atimta SSRS pilietybė. 1975 m. lapkričio 23 d. Lietuvos laisvės lygos lyderis A. Terleckas kreipėsi į SSRS saugumo komiteto pirmininką Jurijų Andropovą atviru laišku, kuriame išdėstė asmeninę represijų už antisovietinę veiklą patirtį ir mėgino įrodyti, jog Sovietų Sąjungoje žmonės persekiojami už politinius įsitikinimus.

Didžiulį atgarsį turėjo 1979 m. rugpjūčio 23-iąją (Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo dieną) Maskvoje išplatintas „Lietuvos, Latvijos, Estijos kreipimasis į TSRS, VFR, VDR vyriausybes, SNO generalinį sekretorių“, kuriame smerkiamas minėtasis paktas ir reikalaujama jį pripažinti neteisėtu. Tai pirmas viešas dokumentas, kuriame reikalauta Baltijos šalių nepriklausomybės. Tarp pasirašiusiųjų vyravo lietuviškos pavardės. Daugelis Lietuvos pogrindžio veikėjų, pasirašydami šį dokumentą, iš pogrindinės veiklos perėjo į atvirą konfrontaciją su režimu. Kai kurie buvo suimti (A. Terleckas ir J. Sasnauskas).

1978–1979 m. atvirais laiškais protestuota prieš V. Petkaus, B. Gajausko R. Ragaišio nuteisimą, piktnaudžiavimą psichiatrija politiniais tikslais, rusinimo politiką. Pareiškimai dažnai patekdavo į užsienio lietuvių spaudos puslapius, juos cituodavo radijo stotys.

Prasidėjus pertvarkos politikai, susidarė palankesnės sąlygos opozicijai, kuri reiškėsi kultūrinėse, gamtosaugos ir politinėse akcijose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. paminėtos Molotovo–Ribentropo pakto metinės – surengtas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Masinės manifestacijos vyko ir kitose Baltijos valstybėse. Netrukus į kovą dėl nepriklausomybės atstatymo pakilo visa tauta.

Pagrindinis pilietinio pasipriešinimo tikslas Lietuvoje buvo ne tobulinti sovietinę sistemą ar gauti daugiau teisių ir laisvių sistemos viduje, o siekti nepriklausomybės. Todėl pasipriešinime dominavo valstybingumo atkūrimo siekis.

Literatūra

1. Anušauskas A., Kučinskas V. Lietuvos Laisvės kovos. – Vilnius, 1991
2. Brandišauskas V. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940.06.–1941). – Vilnius, 1996
3. Daumantas J. Partizanai. – Vilnius, 1990
4. Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija, 1944–1953. – Vilnius, 1997
5. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. – Vilnius, 1990
6. Kniūraitė V. Lietuvos istorijos paskaitos mokytojams.  Vilnius, 1988
7. Liekis A. Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas: Trumpa 1943 –1993 m. raidos apžvalga. – Vilnius, 1993
8. Lietuvos istorijos problemos. Kartojimo medžiaga. Mokymo priemonė 12 klasei.  Vilnius, 1999
9. Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys. Parengė J. Varnienė.  Vilnius, 1999
10. Lietuvos laisvės kovos 1944 – 1953 metais. Sud. A. Kuodytė, A. Kašėta. – Vilnius, 1996
11. Lietuvos partizanai. – Vilnius, 1996
12. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944–1953 metais. – Kaunas, 1996
13. Priklausomybės metų (1940–1990) lietuvių visuomenė : pasipriešinimas ir prisitaikymas. – Vilnius, 1996
14. Stepanianienė A. Antisovietinis 1941 m. lietuvių sukilimas. – Kaunas, 1996
15. Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. – Vilnius, 1995

Leave a Comment