Prie didelio kelio

Eilerašciu rinkini Prie didelio kelio S.Neris pradejo sudarineti 1944m. Eilerašciai parašyti ivairiose vietose – Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Ši rinkini poete perdirbinejo, eilerašciu sarašai keitesi. Rinkinys Prie didelio kelio nebuvo išleistas poetei gyvai esant. S.Neris paruoše rinkini, bet jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nera nei vieno nežinomo S.Neries eilerašcio. Dalis kuriniu buvo paskelbti rinkinyje Lakštingala negali neciulbeti, taip pat pilname poezijos rinkinyje (1957), bet kartu tai nežinomas rinkinys.

Eilerašciai pateikiami taip, kaip norejo poete: išlaikoma rinkinio struktura ir tekstai. Eilerašciai yra suskirstyti i 6 skyrius, kurie atskirti tik epigrafais – liaudies dainu arba individualiu ju parafraziu. Jie suteikia rinkiniui skaudžiai klausianti ir tyliai ludinti fona.1940 m. okupacija S. Neries gyvenime reiške gyvenimo dramos kulminacija. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta i delegacija vykti i Sovietu Sajungos Aukšciausiaja Taryba prašyti, kad okupuota Lietuva butu priimta i Sovietu Sajungos sudeti.

Eilerašcio lyrinis “aš” yra pati autore su savo prisiminimais ir išgyvenimais. Jis yra pagrindinis veikejas. Jis taip ilgisi tevynes, kad net ta ilgesi pavadina “Tevynes ilgesio liga”. Eilerašcio veiksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas. Karas… Tai eilerašcio epochos kontekstas. Lyrinis “aš” kreipiasi i tevyne. Jis žino, kad ji sukaustyta… Kad lietuviai yra tremiami… “Tu vel sukaustyta, vel panciuos / Nelaisven išvežti vaikai”… Todel pagrindini eilerašcio veikeja drasko vidinis kaltes jausmas prieš mylima tevyne, kad jis yra toli ir nieko negali padaryti. “Man drasko širdi tavo kancios”, “Toli… Taves man nepasiekti / Ir tavo balso negirdet”. Iš konteksto žinoma, kad eilerštis parašytas ne Lietuvoje žiemos metu. “Vel svetima žiema, vel sniegti”… “Ir neatskris laisva kregžde”. Taip norima sulyginti žiema su karu, nes karas kaip ir žiema: šaltas, bejausmis, viska naikinantis. Kregžde – tai vilties, laisves, išsivadavimo simbolis. Ji yra priešprieša karui. Kadangi kregždžiu žiema nera, tai ir laisve atrodo nepasiekiama… Paskutineje strofoje lyriniam “aš” iškyla retoriniai klausimai. Ar geriau atsisakyti gyvenimo, negu vergauti…? “Gyvenimo atsisakyti?- / Tik nevergaut, tik nevergaut!” O gal geriau išsigydyti tevynes liga…? Taciau cia lyrinis “aš” sudvejoja. “Jei napagysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau.” Pirmoje strofoje jauciame kancia, sopuli, meile. Lakštingala ilgisi savotevynes, net žinodama, jog ji “Sukruvinta ir apiplešta”. Lyrinis “aš” šimtus myliu eis, kol gyva pamatys. Gimtine, namai, artimieji yra taip toli… “Šimtus aš myliu eisiu, kol gyva pamatysiu”… Pajuntame gilu atodusi ir tikejima. S. Neris pasirižusi keliais sugrižti i Lietuva: ir per lietu, ir per gruoda, ir per šalti. Nors ir nusižemindama, viska iškesdama, ji pasirižusi gryžti i Lietuva. Trecioje strofoje lyrinis “aš” palygino save su lauko žole. “Mane – kaip lauko žole – girde / Gimtosios žemes syvai…” Tai paprastumas, saves neišaukštinimas. Lyrinis “aš” jauciasi lyg tevynes globojamas. Už tai skiria savo gyvenima, savo širdi. “Aš saugojau tau savo širdi – / Žeruojancia ir gyva.” Paskutineje strofoje jauciamas atsiprašymas. Lyrinis subjektas bando irodyti savo apgailestavimo tikruma. “Nepardaviau taves aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!” Irodineja, kad šiais žodžiais trokšta atsiprašyti Lietuvos vadindama ja “mielaja”. “Audra praužia, miškas lieka…” Cia audra sugretinama su patirtais vargais, dideliais išgyvenimasi, o miškas, tarsi pastovus, nesikeiciantys prisiminimai. Praejus sunkiems laikams, lyrinio “aš” jausmai išliko tokie pat tikri, o gal net ir stipresni… Lyrinis subjektas, kaip ir pati poete vadovaujasi jausmais. “Širdis gi nemeluoja.” Salomeja Neris – viena talentingiausiu lietuviu poeciu. Ji – musu tautos lakštingala! S.Neries kuryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuviu literaturoje. Jau pirmaisiais savo eilerašciu rinkiniais ji nusipelne subtiliausios lietuviu lyrikes varda. Eilerašciu rinkini “Prie didelio kelio“ S.Neris pradejo sudarineti 1944m. Eilerašciai parašyti ivairiose vietose – Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Ši rinkini poete perdirbinejo, eilerašciu sarašai keitesi. Rinkinys Prie didelio kelio nebuvo išleistas poetei gyvai esant. S.Neris paruoše rinkini, bet jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nera nei vieno nežinomo S.Neries eilerašcio. Dalis kuriniu buvo paskelbti rinkinyje “Lakštingala negali neciulbeti“, taip pat pilname poezijos rinkinyje (1957), bet kartu tai nežinomas rinkinys. Eilerašciai pateikiami taip, kaip norejo poete: išlaikoma rinkinio struktura ir tekstai. Eilerašciai yra suskirstyti i 6 skyrius, kurie atskirti tik epigrafais – liaudies dainu arba individualiu ju parafraziu. Jie suteikia rinkiniui skaudžiai klausianti ir tyliai ludinti fona. S. Nerei budingas kelio motyvas. Šiame eileraštyje didelio kelio motyvas kontrastuoja su propogandine, karo metu jos kuryba “Bolševiko kelias”, bei su šiame rinkinyje dažnu gimtu keliu. Didelis kelias nurodo vieša žmogaus buti ir patirti. Gimtas takelis žymi jaukia erdve, kuri žmogu glaudžia, ramina, suteikia saugumo jausma, o vieši, dideli keliai vercia žmogu jausti visu matomu, vienišu, sukaustytu kitu žvilgsniu, svetimu. Epitetas didelis suteikia eilerašciui nejaukumo, svetimumo, gal net ir baimes. Nemalonu stoveti prie didelio kelio. Didelis kelias eileraštyje atveria platu regejimo lauka. Pavasaris – tarsi Lietuvos laisve. Pavasaris – gamtos atgimimo, gyvybes prisikelimo, šviesos ir šilumos sugrižimo simbolis. Jis tarsi viltis. Taciau jis nuejo, nuejo… Nuejo kartojasi tris kartus, tai išryškina nusivylima. Pavasaris nueidamas nusineše net ir ta mažyte vilti, kuria dar turejo. Pavasario, vilties, džiaugsmo vietoj atsistojo “liudesiai gudus”. Jie tarsi stovi kiekviename kelyje ir neleidžia isižiebti vilciai, kurios taip reikia. Pažiurejus i dideli kelia, pagauna pesimistiška nuotaika: viskas baigta… Didyji kelia galima palyginti su gyvenimo keliu. Pavasaris nusineše ir gyvenimo vilti, džiaugsma. Antroje strofoje kalbama apie tai, kas liko po to, kai nuejo “pavasaris musu didžiuoju keliu”. “Už kalno” matosi nykstantis pavasaris, jo šešelis. Kalnas simbolizuoja gyvenimo vertybiu centra. Tai gyvenimo visumos simbolis. Pavasari ir saule dažnai šviecia, taciau kartu su pavasariu ir saule nyksta, traukiasi; o su saule kartu ir bata diena. Ši eilute baigiasi daugtaškiu… Tai nebaigta mintis. Nutyleta tai, kas galbut kartu su pavasariu, su saule, su diena pasitrauke dideliu keliu. Dvi paskutines eilutes nusako kraupu vaizda, išvadas: ištiso pakalne šalta ir liudna… Tirkai jauciame, kad cia neliko vilties, džiaugsmo, grožio ir šilumos. Tylu. Jauciame baugia atmosfera. Trecioje strofoje kalbama apie tai, kaip jautesi “mes”. Jie sielvartauja ir kankinasi. Jie “virto gluosniais ir beržais svyruoneliais”. “Mes” personifikuojami. Gluosniai simbolizuoja sielvarta, kancia. Beržai simbolizuoja liudesi, grauduma. “Mes” nebegali daugiau gyvenimu keliauti – jie sustojo “prie didelio kelio”. Jauciamas bejegiškumas, silpnumas: “supa šakos”, “krinta lapeliai”. Silpnuma paaštrina speigas, kuris tarsi stingdo, šaldo jausmus, atsiminimus. Eileraštyje kalbama “mes” vardu, išsakoma ne vieno, bet daugelio žmoniu jausmai, požiuriai, patirtys. Kalba tyliai, prislopintai, santuriai, jautriai. S. Neries kuryboje daug demesio skiriama gamtai. Daug gamtos padariniu yra personifikuojami. “Aš tau pavydžiu, saulele, / Kai vakaruosna suki”; “Spinduliu jiems pamosuok”. Cia i saule kreipiamasi kaip i visažine, visagale. Pirmosios ir antrosios strofu pirmosios eilutes pasikartoja “Aš tau pavydžiu, saulele, / Kai vakaruosna suki”. Tai yra anaforine kompozicijos forma. Šiame eileraštyje jauciamas sunerimas, pergyvenimas, kaltes jausmas. Jau vien iš pavadinimo “Aš tau pavydžiu” galima nusakyti, jog lyrinis “aš” noretu buti kitoje vietoje, kitu pavidalu. Matomas ryškus pavydas… Taciau tai nera juodas pavydas. Nes lyrinis subjektas nori atsidurti kitoje vietoje ne savo malonumui, bet aplinkiniu. “Kaip ten gyvena motute, / Mylimas draugas, sesuo?”… “Spinduliu jiems pamosuok”. Jis supranta, jog negali buti kuo kitu, todel kaltes jausmo graužiamas kreipiasi i saule, prašo jos pagalbos. Nes tik ji viska aprepia, viska mato, ji tarsi visagale… Lyrinis “aš” labai apgailestauja, kad nera kartu su savo šeima, kad negali jos paremti… Taip pat ta kaltes jausma nusako ir lyrinio “aš” jausmai: “Juodoji širdgela gelia”… Šis eileraštis buvo parašytas karo metu, ir lyrinis subjektas, pergyvendamas klausia saules “O gal jau želia žolele / Ant mielo kapo? Sakyk!”. Jis yra sutrikes, nes pas ji iš baimes ir pasimetimo kyla tokios mintys, kad galbut jo giminaiciai jau palaidojo ji, negaudami iš jo jokiu žiniu…

Rinkini “Prie didelio kelio” poete parsiveže is Rusijos, baigiantis karui, ir tuoj atidave leidyklai. Bet išejo pertvarkytas, su pakeistais akcentais rinkinys “Lakštingala negali neciulbeti”. Poetes pirmine valia nebuvo ivykdyta. “Prie didelio kelio” yra S.Neries testamentas. Šiai poezijos knygai ji atrinko tikrus kurinius, atsisake svetimu ideju, sugražino kai kurias pirmines prasmes. 1941-1944 metu eilerašciai skamba švaria, skaidria, tikra melodija. Paryškintas lietuviškumas, tautosakiški skyriu epigrafai. Nežinomu eilerašciu rinkinyje nera, bet kai kurie žinoti tik kaip neieje i rinkinius, kaip ir mažiau reikšmingi, like paraštese… O iš tiesu jie ne tik ieje, bet ir tvirtai poetes istatyti i rinkinio struktura kaip akcentai. Butent akcentai rinkinyje “Prie didelio kelio” yra eilerašciai “Maironiui”, “Tolimas sapnas”, “Virkdo vejas”. “Rudens naktys” be ketvirtosios strofos, be “Nesitrauksim…”, kuri tikriausiai buvo prirašyta kam nors “paskatinus”. “Aš tau pavydžiu, saulele” be treciosios strofos, be klausimo apie partizanus… “Negesk, žibureli” be granatos, automato ivaizdžiu… Autentiška “Mociutes” pradžia: “Ji kas rytmeti kele iš miego, / Moke vaikšcioti, melstis, kalbet”. “Virkdo vejas” – ne rudenio, o Veliniu geles. Paskutiniu metu S.Neries eilerašciai skaitytini iš rinkinio “Prie didelio kelio”. Geriausi S.Neries karo metu eilerašciai atsirade iš meiles, ilgesio, kancios ir sopulingo tikejimo. Galimybe sugrižti i namus poetei reikejo iškenteti ir kaip skausminga gimtines, artimuju, žmoniško gyvenimo ilgesi. Nera žinomu poetes eilerašciu iki 1941 metu rugsejo menesio. Bet tu metu rudeni S.Neris sukure gimtines meiles ir ilgesio elegiju. Poetei atrode, kad griuva patys jos kurybos pamatai, nes tik suliedama gimtines gamta ir žmogu ji vienu galejo kalbeti apie kita. O kaip prakalbinti skurdu peizaža, svetima padange? Štai eilerašcio “Ar žiburelis lauks” pradžia: