Lietuvos ekonominė politika

LIETUVOS EKONOMINĖ POLITIKA

Utena
2004 m.

TURINYS

ĮŽANGA 3
EKONOMIKA, MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA 3
NACIONALINĖ EKONOMINĖ POLITIKA 4
KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? 5
INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) 6
AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? 6
KAS PRALAIMI? 6
KAS PASIPELNO? 7
KAS LEMIA INFLIACIJĄ? 7
AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? 8
AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? 9
KADA EKONOMIKA AUGA? 9
EKSPORTAS IR IMPORTAS 10
EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA 11
REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA 13
KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA 14
KAIP KEITĖSI LIETUVA 15
2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU 15
PABAIGA 16
NAUDOTA LITERATŪRA: 18

Ant popieriaus lapo surašykite visas savo mintis susijusias su ekonomika. Ką apie ją

žinote? Iš ko susideda ekonomika?

ĮŽANGA

Ekonominė politika – tai valstybės valdančių ir opozicinių partijų suformuluotų principų, uždavinių, veiksmų ir priemimnių visuma, skirta ekkonomikos organizavimui ir valdymui. Ekonominė politika skirstoma į vidaus ir užsienio.
Evarbiausias ekonomikos veikimo dėsnis – paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.
Ekonominės politikos sudedamosios dalys:

– mokslinė – mechaninė;

– technologinių investicijų;

– materialinių išteklių;

– finansinė;

– mokesčių;

– kainų kreditų;

– struktūrinė;

Atsižvelgiant į ekonominės politikos principų reikalavimus, vienam ar net keliems dešimtmečiams rengiamos tikslinės programos (mokslo ir technikos, energetikos, aagrarinės ir kt.)
Ekonominės politikos vaisingumas priklauso nuo tikių veiksnių, kaip valstybės partijų ir specialistų sugebėjimas perengti racionalią ekonominę strategiją ir taktiką, nuo mokėjimo ją įgyvendinti.

EKONOMIKA, MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA

Ekonomiką galima suvokti, kaip visumą apsisprendimų, kuriuos sudaro vartotojai, valdžios žmonės.
Ekonomikos studijos skyla į dvi dideles tarpusavyje susijusias, net gana savarankiškas dalis: mikroekonomiką ir makroekonomiką.
Makroekonomika – ekonomikos kaip visumos studijos. Čia nagrinėjamos tokios problemos, kaip infliacija, nedarbas ir ekonomikos augimas. Makroekonomika analizuoja, kaip rutuliojasi visas valstybės ūkis,mkaip kuriamas ir paskirstomas visuminis produktas.
Mikroekonomika – tai individualių dalių, ku

urios sudaro ekonomikos lauką, studijos. Taigo mikroekonomika nagrinėja ekonominius individualių (šeimos) ūkių ir verslo įmonių pasirinkimą. Domimasi vartotojais, pirkėjais ir pardavėjais, verslininkais ir dirbančiaisiais.

Kurie iš čia išdėstytų teiginių yra makroekonominiai, kurie makroekonominiai?
1. Nedarbo lygis Lietuvoje 21 metais buvo didesnis kaip 10 proc.
2. 1999 metų vasarą iš darbo buvo atleista daugiau kaip 100 bankrutuojančios gamyklos „Inkaras“ darbininkų.
3. Didžiausiais Lietuvos bankas paskelbė plėtojąs naujas bankininkystės paslaugas.

NACIONALINĖ EKONOMINĖ POLITIKA

Iš esmės visų šalių vyriausybės siekia šių keturių pagrindinių tikslų:
• Visiško įdarbinimo (užimtumo);
• Spartaus ekonominio augimo;
• Šalies mokėjimų balanso deficito nebuvimo;
• Žemos infliacijos normos.
Pateikiame Lietuvos 2000-2003 metų infliacijos lentelę:

KAS SUKELIA INFLIACIJĄ?

Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prrisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių.
Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia.
Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas.
Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų ka

ainų lygis, taigi pinga pinigai.
Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis.
Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą.

INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.)

Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo.

AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS?

Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %.
Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dė

ėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼

Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi?

KAS PRALAIMI?

Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija
Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui.
Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija.
Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos.

KAS PASIPELNO?

Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių.
Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta.
Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas

Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti?

KAS LEMIA INFLIACIJĄ?

Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti.
Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, ky

ylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja.

.

Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai:
• Bendros rinkos sukūrimas;
• Užsienio ir vidaus prekyba;
• Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė);
• Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje);
• BNP (bendrasis nacionalinis produktas).

Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%.
Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%.
Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų.

AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ???

Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs.
Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo.
Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP.

AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ?

Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa.
Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta.
Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama.

KADA EKONOMIKA AUGA?

Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas.
Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą.
Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę.
Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas.

BVP augimas

Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl?

Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį?

Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu?

EKSPORTAS IR IMPORTAS

Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo.
Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų.

Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt – 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t.

EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA

Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama.

Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti
Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių.

Nedarbo mažėjimas %

Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt.

Vidutinio darbo užmokesčio augimas

Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų:
– 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti;
– 63 mln. – PVM lengvatoms;
– 50 mln. – kompensacijoms už turtą;
– 35 mln. – valstybės socialiniai paramai;
– 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti;
– 279 mln. – indėliams gražinti

I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti.

II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso

Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų

REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA

ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius.
Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys.
Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų.

KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA

Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES?
Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų.
Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas.
Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų.
Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms:
• parama nelaimės atveju;
• draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas.

Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje
.

KAIP KEITĖSI LIETUVA
2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU

• sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių;
• minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt;
• bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt;
• pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.;
• PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt;
• Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt;
• Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.)
• Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt;
• Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų;
• Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt;
• Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.

PABAIGA

Autoritetingas Vokietijos Bertelsmano fondas liepos mėnesio ataskaitoje Lietuvos pažangą įvertino 9,6 balo(iš 10). Ši ataskaita – tai naujausi 1998-2003 metų laikotarpio fondo rengiami pažangos ir politinės veiklos reitingai 116-oje valstybių. Detaliai analizuota ne tik demokratijos būklė ir rinkos ekonomika, bet ir politinės veiklos kokybė, ypač trys svarbiausi veiksniai: konkrečios problemos, išsivystymo lygis ir politinės veiklos efektyvumas.
Pagal valstybės valdymo kokybę, Lietuva taip pat yra 2-oje vietoje (7,7 balo). Pirmoje vietoje, surinkusi 0,2 balo daugiau atsidūrė Estija.
Lietuvos sėkmę lėmė daugelis veiksnių:
• verslininkų iniciatyvumas;
• ryšiai su pasaulio ekonomika;
• seimo bei Vyriausybės politika, kuri skatina ekonomikos raidą, socialinio teisingumo paieškas, sprendžia švietimo ir kitus klausimus.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. R.C. Epping „Pasaulio ekonomikos ABC“, 1995 metai;
2. „Europos Sąjungos struktūriniai fondai Lietuvai“;
3. Algirdas Brazauskas „Lietuvos galia“, 2004 metai;
4. Aušra Maldeikienė „Ekonomika“, 2003 metai, Vilnius;
5. „Lietuvos žemės ūkio integracija į Europos Sąjungą“, 2000 metai;
6. Feliksas Žigaras „Politologija“;
7. UAB „Gimtinė“, 2001 metai, Vilnius;
8. Vytautas Vengrauskas ir Neringa Langvinėnė „Tarptautinis verslas“, 2001 me

Leave a Comment