Globalizacija ir karinė pramonė

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………….3

` I. GYNYBOS PRAMONĖS POVEIKIS VALSTYBĖS POLITIKAI TEORIJOS PROBLEMA…………………………………………………………………………………….4 1. 1. KARO PRAMONĖS ANALIZĖS MODELIAI…………………………………………….5 1. 2 .NACIONALINIS SAUGUMAS VS. KOOPERACINIS SAUGUMAS: SINTEZĖS GALIMYBĖS………………………………………………………………………6 1. 3. HIPOTEZĖ: TRANSATLANTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR INTERESŲ KONVERGENCIJA……………………………………………………………………………………………………….7

II. JAV KARINĖS PRAMONĖS RAIDA: POLITIKA, EKONOMIKA IR NACIONALINIS SAUGUMAS……………………………………………………………….7 2. 1. EKONOMIKOS GLOBALIZACIJOS IŠŠŪKIS JAV GYNYBOS EKONOMIKAI……..8 2. 2. GINKLŲ VARŽYBOS BIPOLINĖJE SAUGUMO SISTEMOJE…………………………9 2. 3. GINKLAVIMOSI POLITIKOS POKYČIAI PO ŠALTOJO KARO…………………….10 2. 3. 1. JAV GYNYBOS PRAMONĖS RESTRUKTŪRIZACIJA…………………………….10 2. 3. 2. JAV GINKLŲ EKSPORTO POLITIKOS BRUOŽAI………………………………….11

III. TRANSATLANTINĖ GINKLŲ RINKA: TARP KONKURIANCIJOS IR BENDRADARBIAVIMO…………………………………………………………………….12 3. 1. JAV IR EUROPOS STRATEGINĖS VIZIJOS SKIRTUMAI……………………………12 3. 2. TRANSATLANTINĖ GINKLŲ PREKYBA IR “KALINIO DILEMA”…………………13 3. 3. RUSIJOS KARINĖ PRAMONĖ KAIP TRANSATLANTINIŲ SANTYKIŲ VEIKSNYS………………………………………………………………………………………14

IV. TRANSATLANTINIS KONKURENCIJOS POVEIKIS VRE ŠALIŲ GINKLŲ ĮSIGIJIMŲ POLITIKAI……………………………………………………………………..14 4. 1. VRE ŠALIŲ GINKLAVIMOSI POLITIKOS YPATYBĖS……………………………..15 4. 2. LIETUVOS ĮSIGIJIMŲ POLITIKA………………………………………………………15

V. TRANSATLANTINĖS GYNYBOS PRAMONĖS ATEITIS…………………………..16

IŠVADOS………………………………………………………………………………………17

LITERATŪRA………………………………………………………………………………..18

Įvadas

Vieni mokslininkai globalizaciją laiko istoriškai nauju reiškiniu, kiti – tik nauja sąvoka, reiškianti verslo transnacionalizaciją, besiplečiantį išteklių bei gamybos veiksnių judėjimą. Skirtumą tarp transnacionalizacijos bei globalizacijos galima paaiškinti išskriant kiekybine ir kokybine globalizacijos dimensijas. Kiekybinė globalizacijos dimensija pirmiausia sietina su ekonominiais pokyčiais. Ekonominius pasaulio pokyčius galima suskirstyti į mikro, bei makro . Globalizacija, kaip dauguma kitų rinkos ekonomikos procesų, prasideda nuo savarankiškų ūkio subjektų veiklos. Būtent jie užmezga ir palaiko gamybinius, prekybinius, mokslinius – techninius ryšius su užsienio partneriais, įkuria ar įsigyja kompanijas kitose valstybėse, jungiasi į tarptautinius aljansus ar sindikatus.

Esminis globalizacijos ypatumas mikroekonominiame lygyje – strateginė kompanijų orientacija, pasižyminti globaline charakteristika: siekdamos maksimizuoti pajamas, kompanijos visame pasaulyje ieško palankesnių veiklos sąlygų. Taip formuojasi globalizacijos pagrindas, sukuriantis vyriausybinio palaikymo, t.y., makroekonominės politikos poreikį – tai, visų pirma, rinkų liberalizacija, prekybos barjerų panaikinimas.

Pasaulis tampa pasauliu “be sienų”, taigi ir ekonomika tampa bendra, globali, kompanijoms sudaromos galimybės formuoti transnacionalinius verslo bei finansinius tinklus. Verslui peržengus nacionalines ribas, valstybė jo efektyviai reguliuoti nebegali.Todėl kuriamos tarptautinės ekonominės, teisinės, politinės institucijos, veikiančios tarptautinės teisės pagrindu. Gynyba ir saugumas yra viena jautriausių šiuolaikinių politinių, kuri net ir demokratinėse šalyse nuo visuomenės yra slepiama „riboto naudojimo“ ar „visiškai slapta“ grifais. Gynybos pramonė yra ypač jautri sritis, nes čia susilieja politiniai, ekonomoniai bei kariniai politinio elito, pramonių grupių bei kariškių interesai ir gunybiniai valstybės užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimai. Nacionalinė gynybos pramonė yra ir tarptautinio šalies prestižo reikalas – valstybė be galingos karo pramonės net negali pretenduoti į didžiosios valstybės statusą, nekalbant apie supervalstybę. Šiame sektoriuje sukasi dideli pinigai – vien 2000 metais visų pasaulyje sudarytų ginklų pardavimų sandorių vertė siekė 29 mlrd. JAV dolerių.

Vakarų liberalių demokratijų triumfas prieš sovietinę „blogio imperiją“ iš esmės paveikė ne tik tarptautinę saugumo aplinką, bet ir globalinę ginklų rinka. Nelikus konvencinės ir branduolinės Sovietų Sąjungos grėsmės, ir tikintis didelių taikos dividendų, Vakarų šalių vyriausybės nebegalėjo pateisinti ir išlaikyti Šaltojo karo lygio karinių išlaidų.

Terminas „gynybos pramonė“ darbe naudojamas nusakyti įmonių, gaminančių karines technologijas, ginklų sistemas ar jų dalis, visumą, kitaip tariant ginklų rinkos pasiūlos pusę. Valstybių vyriausybės ir jų ginkluotosios pajėgos, siekiančios įsigyti tam tikras karines technologijas bei ginklus reprezentuoja tos pačios ginklų rinkos paklausos pusę. „Karinio-pramoninio komplekso‘‘ (KPK) terminas dėl kontraverisiškų teorinių šio fenomeno interpretacijų ir bendrai priimtų parametrų, nebuvo analizėje nėra naudojamas. Terminas „transatlantinis ryšys“ darbe naudojamas JAV ir Europos sąjungininkų bendradarbevimui saugumo srityje, kuri pirmiausia įkūnija NATO, apibrėžti. Kita svarbi tyrimo koncepsija – „kolektyvinis saugumas“ – reiškia suverenių valstybių tarpusavio saugumo užtikrinimą bendromis pastangomis. Kolektyviniam saugumui tyrime priešpastatomas „nacionalinis saugumas“ – t.y.,vienos valstybės siekis užtikrinti savo pačios saugumą bet kokiomis ekonominėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis, neatsižvelgiant į kitų valstybių saugumą.

I . GYNYBOS PRAMONĖS POVEIKIO VALSTYBĖS POLITIKAI TEORIJOS PROBLEMA

Nepaisant daugybės studijų ginklų gamybos ir prekybos temomis, daugybės statistinių duomenų, nė viena bendrai paimta teorija, nusakanti ir aiškinanti karinės pramonės įtaka modernios valstybės politikai, iki šiol nėra sukurta. Viena vertus, karinio pramonės komplekso fenomenas paprastai suprantamas kaip sudėtinė platesnės problemos, pavyzdžiui, galios politikos ar tarptautinio konflikto, dalis arba kaip viena tam tikros studijų krypties , pavyzdžiui saugumo ir strateginių studijjų ar politinės ekonomikos, sričių. Kita vertus, pati karinė pramonė yra pakankamai kontraversiškas politinis,socialinis ir ekonominis fenomenas, apimantis daug ir įvairaus lygmens ( sisteminio, tarpvalstybinio, subvalstybinio ) analizės vienetų: tarptautinė ginklų rinka, daugianacionalinės korporacijos, gynybos pramonės įmonės, vyriausybės ir verslo elitas, karinės struktūros. Galima išskirti dar daugiau šį fenomeną aiškinančių kintamųjų: valstybės valdymo forma, rinkos laisvė, ekonominis potencialas, ištekliai, užsienio ir gynybos politika, kariuomenės vaidmuo visuomenėje, vyriausybės ir verslo ryšiai, korupcijos lygis ir t.t. Taigi KPK fenomeną būtų sudėtinga paaiškinti viena bendra teorija ir jis beveik galėtų pretenduoti į atskirą studijų kryptį.

1.1. Karo pramonės analizės modeliai

Vis dėlto galima išskirti tris grupes teorinių modelių, kuriais bandoma moksliškai aprašyti ir paaiškinti gynybos pramonės vietą valstybės politikoje. Pirmoji mokykla, atsiradusi su Eisenhower‘io įspėjimu apie KPK nuodėmes demokratijai, naudojama „galios elito“ modelį. Labai panašus marksistinis modelis teigia, kad Amerikos karo mašina tarnauja kapitalizmo tikslams, siekiant užtikrinti ekonominę gerovę šalies viduje ir kovoti prieš socializmą išorėje. Tiesa, šioje teorijoje, skirtingi nei „galios elito“ modelyje, pabrėžiama ekonominės KPK galios funkcija. Kiek kitoks šių modelių variantas yra Koistnen istorinis KPK aiškinimas. Apibrėžia KPK kaip tam tikrą „neformalią ekonominės ir politinės mobilizacijos karui struktūra“. Svarbus žingsnis į priekį nuo marksistinės ir galios elito teorijų Koistinen modelyje yra nacionalinio saugumo kaip pagrindinio kintamojo aiškinant istorinę KPK raidą Amerikoje įvedimas. Antra grupė gynybos pramonę aiškinančių modelių mažiau remiasi teorine dedukcija ir labiau pasikliauja kiekybine indukcine metodologija. Šiai grupei galima priskirti Rosen empirinių studijų, „testuojančių karinio – pramoninio komplekso teoriją“, kompiliaciją. Šiuolaikiniams bihevioristams gynybos pramonė yra viena iš platesnės tyrimų darbotvarkės dalių. Tai yra svarbus kintamasis ginklų prekybą nagrinėjančioje literatūroje, kurioje taikomi kiekybiniai – statistiniai metodai. Šios srities analitikai ieško tam tikrų valstybinių elgesio modelių pasaulinėje ginklų prekyboje, matuodami koreliaciją tarp tokių statistinių kintamųjų kaip karinės išlaidos, ginklų gamyba, importas ir eksportas, konfliktų skaičius ar ekonominis augimas. Trečią teorinių modelių grupę reikėtų sieti su strateginėmis ir saugumo studijomis. Buzan modelis remiasi prielaida jog karinė technologija yra itin svarbus nepriklausomas kintamasis, veikiantis tarpvalstybinius santykius. Šiuose modeliuose, karinė pramonė aiškinama kaip saugumo funkcija. Šios teorijos tiksliau nei elitarizmas ar kiekybiniai modeliai atskleidžia transatlantinių ryšių gynybos pramonės srityje problemą.

1.2. Nacionalinis saugumas vs. kooperacinis saugumas:sintezės galimybės

Pagal neorealistinę tarptautinių santykių paradigmą, nacionalinis saugumas yra gyvybiškai svarbus valstybės suvereniteto elementas, todėl tiek šalies užsienio, tiek ekonominė politika yra priklausoma nuo saugumo interesų. Bet koks ekonominis bendradarbiavimas tarp valstybių veda į tarpusavio priklausomybę, kuri tapusi nevaldoma gali kelti grėsme saugumui.

Cohen apibrėžia kooperacinį saugumą kaip strateginę sistemą, sudarančią apie liberalių demokratinių valstybių branduolį, tarpusavy susijusių formaliais ir neformaliais aljansais bei institucijomis, kurias apibūdina bendros vertybės ir atviras ekonominis, politinis bei gynybinis bendradarbiavimas. Šiame modelyje valstybės saugumo interesus išreiškia keturi žiedai: 1) sistemos vidinis žiedas – individo saugumas ir žmogaus teisių apsauga valstybių viduje; 2) kolektyvinio saugumo žiedas – taikos ir stabilumo užtikrinimas kolektyvinėje erdvėje; 3) kolektyvinis gynybos žiedas – abipusės gynybos garantijos išorinės agresijos atveju; 4) išorinis žiedas – stabilumo plėtra už strateginės sistemos ribų. Pagrindinė šio modelio prielaida yra ta, kad valstybė gali siekti saugumo kaip kolektyvinės vertybės net jeigu tam tikrais atvejais tektų paaukoti nacionalinius interesus, o tokia prielaida visiškai atmetama neorealistinėje sampratoje. Negalima teigti, jog nacionalinio saugumo užtikrinimas buvo vienintelė ir vyraujanti JAV vyriausybės strategija viso Šaltojo karo metu. Tol kol egzistavo konvencinės ir branduolinės Sovietų Sąjungos agresijos prieš Vakarų Europą galimybė, JAV taip pat negalėjo jaustis saugi – iš čia NATO kolektyvinės gynybos skėtis, tiesioginiais įsipareigojimais susiejęs JAV ir Europos sąjungininkes. Kita svarbi koncepcija, kuri buvo įtvirtinta pačioje NATO sukūrimo idėjoje ir organizacijos struktūroje – kolektyvinio saugumo garantijos Aljanso viduje.Iš tikrųjų Nato lyg ir įkūnija kooperacinio saugumo koncepciją: tai vienintelė organizacija, dengianti visus keturis kooperacinio saugumo sistemos žiedus: 1) Aljanso narės pripažįsta ir gina tas pačias liberaliosios demokratijos ir žmogaus teisių vertybes, 2) siekia užtikrinti kelią potencialiems konfliktams ir tik taikiu būdu sprendžia nesutarimus pačioje organizacijoje, 3) turi „kietąjį “pagal 5 straipsnį skydą, saugantį Aljanso nares nuo išorinės agresijos, 4) yra sukūrusi plataus bendradarbiavimo tinklą ir daug mechanizmų, tokių kaip Euroatlantinės Partnerystės Taryba, Partnerystė taikos labui, taikos palaikymo misijos, NATO – -Rusijos taryba plėtoti saugumą už NATO erdvės ribų.

1.3.Hipotezė: transatlantinis dendradarbiavimas ir interesų konvergencija

Nagrinėjant tarptautinio bendradarbiavimo ir konkurencijos problemas gynybos pramonės srityje, valstybės tampa pagrindiniu analizės vienetu, tačiau ne vieninteliu: svarbus ir transnacionalinių gynybos pramonės korporacijų – NATO ir ES vaidmuo. Be abejonės,šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis, įvairaus pobūdžio tarptautinės transakcijos vyksta ne tik tarp valstybių vyriausybių, bet ir tarp verslo korporacijų (investicijos ir prekyba), atskirų vyriausybių įstaigų (tarptautiniai ryšiai tarp užsienio reikalų bei gynybos ministerijų), dialogas tarp pačių kariškių (per gynybos atašė instituciją, bendras pratybas bei tarptautines karines operacijas). Vis dėlto ginklai ir karinė įranga nėra įprasti rinkos produktai – ginklų rinka iš esmės skiriasi nuo kitų ekonomikos sektorių. Vyriausybė yra vieninteliai šių produktų pirkėjai ir daugeliu atveju – gynybos savininkai ir bendrasavininkai. Ginklų pirkimo ar pardavimo sandoris yra ar bent jau turėtų priklausyti jurisdikcijai. Valstybės kontroliuoja ir nevalstybinius ryšius šioje srityje: užsienio investicijos į gynybos sektorių, dvigubo panaudojimo technologijų eksportas paprastai gali vykti tik sankcionavus vyriausybei. Tokiu būdu tyrime keliama hipotezė, siejanti abiejų teorijų prielaidas: transnacionalinis dendradarbiavimas gynybos pramonės srityje tarp JAV ir Europos šalių atsiranda tada, kai sutampa jų nacionaliniai interesai. Šiuo atveju būtų galima teigti, jog nacionalinio saugumo ir kooperacinio saugumo teorijos ne tik neprieštarauja ir nepaneigia viena kitos, bet viena kitą papildo. Kooperacinio saugumo principų valstybės laikosi tuomet ir tose srityse, kuriose sutampa jų nacionaliniai interesai.

II. JAV KARINĖS PRAMONĖS RAIDA: POLITIKA, EKONOMIKA IR NACIONALINIS SAUGUMAS

Moderni JAV gynybos pramonė užgimė pirmojo pasaulinio karo metais, suklestėjo per II pasaulinį karą, atsidūrė ties bankroto riba su Vietnamo karu, vėl atsigavo Reigano valdymo metais ir po trumpo Šaltojo karo pabaigos nuosmukio šiandien JAV karinė produkcija užima pusę pasaulio ginklų rinkos. Du pagrindiniai veiksniai veikė JAV ir kitų didžiųjų valstybių karo pramonės raidą XX amžiuje: ekonomikos globalizacija ir nacionalinio saugumo interesai dviejų pasaulinių ir vieno Šaltojo karo akivaizdoje. Logika tokia: ekonominio augimo poreikis skatina rinkos atvirumą ir tarptautinę prekybą. Viena vertus, valstybės ima priklausyti nuo išorės tiekėjų kai kurių esminių karo rezultatų (naftos, plieno, ginklų ), kita vertus eksportuojami ginklai gali atsisukti prieš juos parduodančią valstybę. Nuo pat XVIII amžiaus monarchijos vykdė merkantilinę politiką nacionalinio saugumo sumetimais teigdami pirmenybę vidaus gamintojams. Britanija ir JAV mažiausiai kišosi į ekonomiką, tuo tarpu Rusijoje ir Japonijoje valstybė visiškai kontroliavo ekonomiką. Pirmojo pasaulinio karo metais, JAV ėmė kurti modernią karinę pramonę. II pasaulinis karas privertė JAV vyriausybę nacionalinio saugumo sumetimais labiau kištis ir kontroliuoti ekonomiką ypač gynybos ekonomiką. Pagaliau šis sektorius tiek Šaltojo karo metais, tiek ir po jo išlieka valstybės prižiūrima sritimi, nepasiduodančia ekonomikos liberalizavimo logikai.

2.1. Ekonomikos globalizacijos iššūkis JAV gynybos ekonomikai

1947 ir 1948 m. gynybai JAV išleido atitinkamai 52 ir 103 milijardus dolerių. Tačiau šie prioritetai buvo peržiūrėti, sovietams sukūrus branduolinį ginklą. JAV karinės bazės buvo nuolat dislokuotos užsienyje, pirmiausia Vakarų Vokietijoje ir Pietų Korėjoje, o karinės išlaidos vėl šoktelėjo į II pasaulinio karo lygį ( 1952 m. jos sudarė jau 402 mlrd. dolerių ). Po Vietnamo karo karinės išlaidos pasiekė mažiausią lygį nuo II pasaulio karo pabaigos , industrinė JAV bazė tapo neefektyvia ir negalėjo patenkinti strateginių JAV poreikių. 9 – ojo dešimtmečio pradžia buvo kritinis atvejis: Irane prasidėjo revoliucija, Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną, nutrūko SALT II derybos, o Reigano administracijos metais karinės išlaidos šoktelėjo nuo 5 iki 7 proc. BVP. Tuo metu kai JAV palaikė dideles karines išlaidas produktyvesnių civilinių sektorių sąskaita ir išlaikė dideles bazes Japonijoje bei Vakarų Vokietijoje, pastarosios šalys galėjo nesirūpinti savo kariniu saugumu. Tiek JAV, tiek Sovietų Sąjunga siekė nustelbti viena kitos karinę galią. Siekė kuo daugiau įsigyti kuo geresnės kokybės ginklų bei technologijų už turimus išteklius. 20 proc. JAV ginklų tiekiama iš kelių skirtingų šalių. Tik 8 – ajame dešimtmetyje buvo pradėtos kelios bendros programos: AWACS (žvalgybos lėktuvai, kuriuos NATO iki šiol sėkmingai naudoja), F – 16 naikintuvai, MLRS (daugkartinio paleidimo raketinės sistemos). Be to, JAV NATO narėms pasiūlė savo 12 aukščiausios klasės ginklų sistemų gamybos technologijų. F – 16 projektas tapo transatlantinio bendradarbiavimo sėkmės istorija. JAV šiuo projaktu laimėjo ne tik politiniu ir strateginiu požiūriu – sustiprino atlantinę Norvegijos, Danijos ir Olandijos orientaciją, bet ir kariniu požiūriu – pakėlė sąjungininkių oro pajėgas į naują lygį. Kai kurios šalys pačios išplėtodavo savo gamybos linijas ir net imdavo konkuruoti su amerikiečiais. Platesnę transatlantinę ginklų koperaciją ribojo ir teberiboja JAV saugumo interesai. JAV yra draudžiamas licencijų pardavimas ar ginklų eksportas į šalis kurios kelia grėsmę JAV, turi agresivių kėslų kaimynų atžvilgiu, sistemingai pažeidžia žmogaus teisias. Galima teikti, jog ekonominio efektyvumo ir NATO pajėgų sąveikumo poreikis skatino JAV kurti bendras transatlantines ginklavimosi programas Šaltojo karo metais, tačiau įtampa tarp ekonomikos globalizacijos ir nacionalinio saugumo interesų bei nerimas dėl galimo naujausių karinių technologijų nutekėjimo priešininkams ribojo transatlatinio bedradarbiavimo galimybes.

2.2. Ginklų varžybos bipolinėje saugumo sistemoje

Kita JAV ginklavimosi politikos ypatybė Šaltojo karo metais buvo ginklavimosi ir savotiškos „ginklavimo“ varžybos su Sovietų Sąjunga. Abi supervalstybės netik siekė pasigaminti daugiau ginklų vieną už kitą, bet ir aprūpinti arba apdovanoti savo sąjungininkes daugiau ir geresniais ginklais nei priešininkas. Ginklų prekyba tapo vienu iš konfrontacijos bei galios politikos įrankių. Siekdamos strateginio pranašumo, abi valstybės stengėsi plėsti savo galią ir įtaką atitinkamai mažinant priešininkės galią bei įtaką. Šį metodą abi supervalstybės, be artimiausių sąjungininkių – atitinkamai NATO ir Varšuvos pakto šalių – aktyviai naudojo ir kitose pasaulio regionuose, ypač Artimuosuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Kai 1972 – 1978m. Iranas su JAV Vyriausybe sudarė sandorių už 20mldr. JAV dolerių mainais į pažangiausią JAV ginkluotę ir technologijas. 1977m. prezidentas J.Carter pradėjo ginklų eksporo ribojimo politiką ir išleido direktyvą, nustačiusę metines pardavimo ribas ne NATO šalims, išskyrus Izraelį, Japoniją, Pietų Korėja, bei Australiją. Tais pačiais metais JAV ir Sovietų Sąjunga pradėjo derybas dėl prekybos konvenciniais ginklais apribojimo vadinamąsias CATT, tačiau revoliucija Irane ir Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną sužlugdė tiek JAV nacionalines, tiek tarptautines ginklais ribojimo iniciatyvas. 1981m. JAV eksportas pasiekė rekordinį lygį – 19.1 mldr. dolerių. Všingtonas ir toliau ginklų eksporu siekė plėsti savo įtaką. 1981 – 1988 m. sudarė 139 mldr. dolerių ir gerokai viršijo JAV eksporto apimtis. Dviejų supervalstybių ginklų prekybos politikos Šaltojo karo metais rezultatas buvo toks, jog daugelis Artimųjų Rytų valstybių 9 – ojo dešimtmečio pabaigoje turėjo panašų ar net pranašesnį ginklų ir karinės technikos arsenalą nei daugelis europinių NATO bei Varšuvos pakto valstybių. Ginklų eksporto plėtros svarba netgi išaugo ir tapo itin svarbiu ginklavimosi politikos po Šaltojo karo bruožu.

2.3. Ginklavimosi politikos pokyčiai po Šaltojo karo

Tikintis taikos dividentų, prasidėjo beprecedentinis nusiginklavimas, valstybės ėmė drąstiškai mažinti karines išlaidas ir uždarinėti karines pramonės įmones. NATO ir Varšuvos pakto šalys pasirašė yprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartį. Paradoksas tas, jog kovinių tankų, bombonešių ir masinių teritorinių armijų po Šaltojo karo ištikrūjų reikia mažiau. Rugsėjo 11 – osios šokas parodė, jog tradiciniai ginklai negali apginti ir nuo sunkiai identifikuojamo, valstybinių sienų nepaisančių ir nekonvencines priemones naudajančių teroristinių grupuočių. Kadangi būtent JAV skaudžiausiai pajuto naujų saugumo iššūkių mąsta, tai labai greitai atsiliepė karinėms išlaidoms, kurios 2004 m. turėjo pasiekti 400 mlrd. dolerių. Labai sumažėjusi ginklų paklausa tapo didžiuliu iššūkiu ir pačiai ginklų pramoniai. Išlaidų mažinimas neigiamai paveikė ginklų prekybą ir gamybos mastą. JAV, Rusijai ir jų sąjungininikėms rinką užplūdo naudoti ginklai. Pramonės įmonių konvercija į civilinius objektus buvo plačiai svarstomas kaip restruktūrizacijos modelis (pvz, vietoj karinės elektronikos prietaisų, taktinių lauko racijų gaminti civilinės komunikacijos priemones). Trečias gynybos pramonės restruktūrizacijos modelis – vidaus ir transnacionalinė pramonės koncolidacija, nacionalinėms ir užsienio kompanijoms jungiantis į milžiniškas korporacijas. Šis modelis būdingas tiek JAV, tiek Europai. Ketvirtas restruktūrizacijos variantas, kurį pasirinko visi pagrindiniai ginklų gamintojai – plėsti eksportą, siekiant sumažinti praradimus vidaus rinkoje. Globalinės recesijos kontekste buvo siekema išlaikyti nacionalines strategines pramonės šakas. Gynybos pramonė ima vis labiau priklausyti nuo tam tikrų civiliniame sektoriuje gaminamų technologijų.

2.3.1 JAV gynybos pramonės restruktūrizacija

Sovietų Sąjungos žlugimas JAV gynybos pramonei buvo pati nemaloniausia žinia nuo pat II pasaulinio karo pabaigos. Du milijonai žmonių neteko darbo, daugiau nei šimtas karinių bazių buvo uždarytos, tūkstančiai firmų paliko karo pramonės sektorių, gerokai sumažėjo gamyba. Industrinės bazės restruktūrizacija tapo neišvengiama. Daugelis įmonių išbandė įvairius konvensijos ir diversifikacijos variantus nuo civilinių orlaivių gamybos iki troleibusų ir mikrobangų krosnelių. Hunghes Aircraft kompanija sėkmingai įsijungė į dvejopo panaudojimo komercinių palydovų verslą, Grumman korporacija taip pat atidarė pelningą civilinių orlaivių gamybos liniją. Svarbiausias gynybos pramonės restruktūrizacijai procesas buvo visuotinė modernizacijos programa. JAV strateginiame mąstyme ėmė dominuoti RMA – karinių reikalų revoliucijos – koncepcija. RMA koncepcija apima kelių dalių sujungimą į vieną „sistemų sistemą“ naujos kokybės žvalgybą (GPS – palydovinė sistema, UAV – nepilotuojami lėktuvai, naudojami koordinatėms nustatyti ir AWACS – ankstyvojo įspėjimo radarų nematomi žvalgybiniai lėktuvai), naują C4 supratimą (vadovavimo, kontrolės, komunikacijų ir kompiuterių sistema), naikintuvų ir bombonešių dominavimą ore ir tolimo nuotolio tiksliuosius ginklus – „protingąsias raketas. XXI amžiaus pradžioje JAV gynybos pramonė ir toliau keičiasi. 2002 m. įkurto naujo Tėvynės saugumo metinis biudžetas – 48 mlrd. dolerių yra trečias pagal dydį JAV vyriausybėje po Pentagono ir Veteranų reikalų departamento. Ateityje šis biudžetas gali tik augti ir greičiausiai augs Gynybos departamento sąskaita.

2.3.2. JAV ginklų eksporto politikos bruožai

JAV ginklų eksporto politikos dualumą dar 1976 m. apibūdinęs JAV prezidentas J. Carteris: „Mes negalime būti taikos pasaulyje čempionai ir kartu didžiausi pasaulyje ginklų tiekėjai“. Pats JAV eksporto mechanizmas yra gana sudėtingas. Galima išskirti penkis JAV naudojimo eksporto metodus: 1) FMS (Foreign Military Sales) – JAV Valstybės departamento kontroliuojami užsienio kariniai pardavimai. Tai daugiausia dideli sandoriai, kurie pasirašomi tarp vyriausybių. 2) Komerciniai pardavimai – dėl jų tiesiogiai derasi pačios įmonės, tačiau licenzijas joms išduoda JAV Komercijos departamentas. 3) FMF (Foreign Military Financing) – dovanojamas arba pigiai parduodamas JAV ginklų perteklius, tai paprastai naudoti arba atnaujinti ginklai . 4) Slaptas Vyriausybės kontroliuojamas ginklų tiekimas paprastai nevyriausybiniams subjektams. 5) Nelegali ir Vyriausybės nekontroliuojama prekyba ginklais. JAV karo pramonės įmonės saugo kai kurių naujausių savo gamybos technologijų paslaptis ne tik nuo potencialių priešų, bet ir nuo artimiausių sąjungininkių Europoje,tiek dėl minėtų platinimo pavojų, komerciniais sumetimais.

III. TRANSATLANTINĖ GINKLŲ RINKA: TARP KONKURIANCIJOS IR BENDRADARBIAVIMO

Tiek JAV, Tiek Vakarų Europoje karinės išlaidos buvo gana didelės, atitinkamai ginklavimo programos buvo dosniai finansuojamos,todėl didžiosios valstybės išlaikė savo didelę nacionalinę pramonę, darbo vietas, gamino ginklus su nacionaline simbolika ir išlaikė tam tikrą autonomiją nuo išorės tiekėjų ginkluotės srityje. Nors didesnio NATO pajėgų sąveikumo buvo siekiama, faktiškai NATO Šaltojo karo metais taip ir nebuvo panaudota, išskyrus taikos meto pratybas. Europos sąjunga konsoliduojasi – lieka vis mažiau firmų ir mažesnė ginkluotės programų įvairovė, karinės išlaidos sumažėjo, todėl gamybos efektyvumo didinimas tampa pramonės išsaugojimo būtinybe. JAV ir Europos globalinio saugumo vizijos skirtumus, ginkluotųjų pajėgų kryptis, Europos pramoninės konsolidacijos mastą ir pobūdį, situaciją tarptautinėje ginklų rinkoje, tai pat VRE regione.

3.1. JAV ir Europos strateginės vizijos skirtumai

Po G. W. Busho administracijos atėjimo į Baltuosius rūmus, Rugsėjo 11 – osios tragedijos, Afganistano ir Irako karų vis labiau ryškėjantys naujos JAV didžiosios strategijos principai, atrodo, gerokai skiriasi nuo tų principų, kuriuos propaguoja ES ir ypač didžiosios jos narės – Vokietija ir Prancūzija. JAV strategija yra globalinė ir apima visas gyvenimo sritis: politinę ir diplomatinę, ekonominę, karinę, ideologinę ir net kultūrinę. JAV eksportuoja ginklus į daugiau nei 100 šalių, dar kelioms dešimtims teikia karinę techninę ir finansinę pagalbą. JAV savo saugumą planuoja globaliai, todėl Irako biologinio ir cheminio ginklo ar Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo kūrimo programas suvokia kaip potencialią grėsmę JAV nacionaliniam saugumui. Atitinkamai, jeigu JAV yra didžiausia pasaulyje ginklų tiekėja, ES yra didžiausia humanitarinės ir ekonominės pagalbos tiekėja.

2004 m. JAV patvirtino 400 mlrd. dolerių biudžetą. Europos bėda yra ne tiek per mažos išlaidos, kiek neefektyvus jų panaudojimas – tai yra karinių išlaidų prioritetų neatitikimas poreikiui. Pajėgumams plėtoti, naujai įrangai įsigyti JAV išleidžia 66 proc. biudžiato, arba 228 mlrd. JAV dolerių, Europa – tik 43 proc. , arba 60 mlrd. JAV dolerių. Suprantama, kodėl JAV, išlaikydama tokį akivaizdų technologinį pranašumą, neskuba dalintis savo atradimais. Visų technologinių paslapčių JAV neatskleidžia net savo artimiausiai sąjungininkiai Didžiajai Britanijai. Jeigu strateginės vizijos skirtumai ir skirtingas ginkluotųjų pajėgų supratimas veda JAV ir Europos sąjungininkes skirtingomis kryptimis, ekonominio bendradarbiavimo globalizacijos sąlygomis ir vis didesnės karinių technologjų komercializacijos impulsas veikia priešinga kryptimi.

3.2. Transatlantinė ginklų prekyba ir „kalinio dilema“

Nemažiau svarbus aspektas yra akivaizdus ginklų gamybos disbalansas. Tiek JAV, tiek Europa laimėtų daugiausiai,jeigu jų rinka būtų uždara. JAV laimėtų daugiausiai, jeigu galėtų netrukdomai palankiomis kainomis parduoti ginklus Europai ir investuoti į Europos pramonę bei pirkti jos įmones, kartu nepirkdama Europos ginklų ir neleisdama europiečiams investuoti Amerikoje. Europai naudingiausias būtų atvirkštinis variantas. Jeigu abi šalys vykdytų protekcionistinę politiką, užsidariusios savo nacionalinėse „tvirtovėse“, nė viena šalis labai daug nelaimėtų, bet ir labai nepraloštų. Abiejose pusėse visus ginklų užsakymus gautų atitinkamai tik amerikietiškos ir tik europietiškos kompanijos, tačiau jos negalėtų investuoti kitoje Atlanto pusėje, be to, konkurencijos sumažėjimas neigiamai atsilieptų ir ginklų kokybei bei kainai. Trečias variantas abi pusės bendradarbiauja, tačiau nė viena nelaimi tiek, kiek pirmu atveju. Pagal neorelistinę paradigmą , „kalinio dilema“ veda į situaciją nedendradarbiauti, nes yra didelė galimybė pralošti viską, blogiausiu atveju rezultatas lygus. JAV įmonės galėjo nesunkiai konkuruoti su fragmentuota Europos pramone dėl daugelio stambių ginklų užsakymų, dosnus R&D finansavimas leido išlaikyti ir technologinį pranašumą, o mąsto ekonomika – ir pasiūlyti mažesnę kainą. Europa nėra vieninga ne tik industrinės bazės, bet ir politiniu lygmeniu. Skirtingos Europos šalys vykdo skirtingą ginklavimosi politiką. Spartėjanti Europos pramonė konsolidacija ir politinė valia stiprinti ES gynybinę dimensiją veda link tikros bendraeuropinės gynybos pramonės atsiradimo. Būtinumas bendradarbiauti tampa akivaizdus, ir tai matyt, supranta JAV pramonės elitas, siekdamas kiek galima labiau įsitvirtinti Europos rinkoje iki konsolidacijos pabaigos ir kartu pamažu atverdamas Europos pramoninkų investicijoms ir konkurencijai.

3.3. Rusijos karinė pramonė kaip transatlantinių santykių veiksnys

Rusijos ginklų pramonė ir eksportas pastarąjį dešimtmetį atsispindėjo ekonomines ir politines Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmes. Ginklų eksportas Rusijai dabar yra visų pirma priemonė gauto „kietosios“ valiutos. Nuo pat 1990 m. Rusijos eksporto liūto dalis tenka Kinijai ir Indijai. Pagrindinis Rusijos ginklų pramonės koziris yra ginklų įvairovė nuo paprastų šautuvų iki sudėtingos karinės įrangos. Nepaisant visų pramoninio komplekso problemų, „Made in Russia“ yra ginklų kokybės ženklas. Potencialiais Rusijos ginklų pirkėjais tampa tos šalys, kurios patenka į JAV nemalonę, pvz:, Iranas. 2000m. Rusija pagaliau išsiveržė į antrą vietą pagal karines išlaidas, aplenkusi Prancūziją. Rusija sudarė ginklų pardavimo sandorių už 7,7 mlrd. USD, tai yra antra vieta po JAV. 2002 m. Rusija 67 užsienio šalims pardavė ginkluotės ir karinės technikos už 4,5 mlrd. dolerių. Tradiciškai daugiausiai Rusija prekiauja su Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos valstybėmis. Rusija, kuri iš paskutiniųjų stengiasi atgaivinti daugiapolitiškumo idėjas pasaulyje, nėra suinteresuota pažaboti savo didvalstybinių ambicijų ir susirišti rankas didesniais įsipareigojimais ES arba NATO.

Nepaisant to, kad Rusija jau negali kaip lygus su lygiu konkuruoti su JAV gynybos pramone, Rusijos pranašumas yra santykinai mažesnė produkcijos kaina už pakankamai gerą kokybę. Iki šiol jai leido išsilaikyti Vidurio ir Rytų Europos rinkoje, tačiau NATO plėtros kontekste Rusija ima prarasti ir šią rinką.

IV. TRANSATLANTINĖS KONKURENCIJOS POVEIKISVRE ŠALIŲ GINKLŲ ĮSIGIJIMŲ POLITIKAI

VRE šalys – vienas dinamiškiausių besivystančių regionų pasaulyje. Vos prieš 14 -15 metų dar buvusios Sovietų Sąjungos gniaužtuose, šiandien VRE šalys stovi ant klestinčios Vakarų bendrijos slenksčio. VRE šalys, išdidžiųjų valstybių politinių žaidimų objekto tampa lygiagrečiu ir svarbiu tarptautiniu santykiu subjektu, kurio negalima ignoruoti. Ne pačius geriausius laikus išgyvenančių transatlantinių santykių kontekste ši grupė valstybių dėl istorinių priežasčių NATO ir JAV saugumo garantijas vertinančias labiau nei ES garantijas, tampa svarbiu transatlantinio ryšio veiksniu, iš kitos pusės stabdančiu Prancūzijos ir Vokietijos puoselėjamas „Europos galimybės“ ambicijas.

4.1. VRE šalių ginklavimosi politikos ypatybės

Daugelyje regiono valstybių išlaidos smuko drastiškai. NATO verčia šalis iš esmės modernizuoti atgyvenusį sovietinių ginklų arsenalą pagal NATO reikalavimus. Iki šiol VRE šalys savo įsigijimų politikoje dažniau vadovavosi politiniais išskaičiavimais nei nuosekle tokių faktorių kaip ginkluotės kokybė ar sąveikumas su NATO pajėgomis analize. Užuot pasirinkusios savo ginkluotųjų pajėgų modernizacijai reikalingą ginkluotę už palankiausią kainą, šios šalys pirko nebūtinai reikalingą, nebūtinai kokybišką ir nebūtinai pigiausią gikluotę. Daugiausiai VRE šalys pirko šarvuočius, tankus ir artileriją. Viena vertus, tokios ginkluotės VRE šalims reikės vis mažiau, kita vertus, šiuolaikiniai karybai vis labiau persikeliant iš sausumos į orą, didėja priešlėktuvinės gynybos, raketinių sistemų, oro žvalgybos pajėgumų ir naikintuvų vaidmuo. Dauguma VRE šalių turės iš esmės modernizuoti savo ginkluotę, jeigu norės efektyviai prisidėti prie bet kokio tipo Aljanso operacijos. Kitas svarbus veiksnys – karinės įrangos sąveikumas su NATO pajėgomis. Tapdamos NATO narėmis, VRE šalys turi padaryti savo įnašą į NATO veiklą, todėl jų perkama ginkluotė turi atitikti sąveikumo reikalavimus. Ne mažiau svarbus faktorius – ginkluotės kaina. Dėl resursų ribotumo VRE šalys privalės plėtoti bendras įsigyjimų programas, nes augant ginklų kainoms ir mažėjant karinėms išlaidoms moderniausia karinė įranga taps vis didesne prabanga satykinai nedidelėms VRE šalims. VRE šalys planuoja įsigyti naikintuvus. Šie sandoriai yra stambiausi pinigine prasme. Daroma prielaida, jog svarbiausias prioritetas yra narystės NATO ir ES keliami įsipareigojimai – perkamas naikintuvas privalo atitikti kriterijų.

4.2. Lietuvos įsigijimų politika

Tik atsigaunant Lietuvos ekonomikai, įsibėgėjus NATO integracijos procesui ir pasiryžus skirti karinėms išlaidoms 2 proc. BVP, Lietuva ėmė planuoti nuoseklią įsigyjimų politiką. Šios politikos tikslas – kariuomenę aprūpinti modernia, patikima, NATO reikalavimus atitinkančia ginkluote ir kovine technika. Einamieji įsigyjimų politikos prioritetai – stiprinami oro erdvės stebėjimo ir kontrolės pajėgumai (parašytos sutartys su EADS kompanija dėl trijų vidutinio nuotolio radarų pirkimo), didinami prieštankiniai pajėgumai (iš JAV nupirktos itin modernios Javelin sistemos), transporto pajėgumų didinimas priemonės (M 113 šarvuočiai ir UNOMIG sunkvežimiai gaunami iš Vokietijos), kariuomenė taip pat aprūpinama Harris Corporation gaminama modernia taktinės ryšių sistemos įranga. Be finansinių išteklių ribotumo, Lietuva turi ir kitų ginklavimosi problemų. Lietuva faktiškai neturi savo gynybos pramonės, priklauso nuo užsienio. Dar viena problema išlaidos moksliniams tyrimams. Lietuva iki šiol R&D skyrė tik apie pusę procento viso gynybos biudžeto. Lietuvos mokslininkai turi bendrų projektų su JAV ginkluotosiomis pajėgomis, Švedijos kompanija Saab, dalyvauja NATO programoje „Mokslas taikai“. Dabartinėmis Lietuvos geopolitinėmis sąlygomis vis dar svarbu išlaikyti prieštankinės gynybos, išminavimo pajėgumus, žvelgiant į ateitį , aišku, jog ir toliau santykiai didės priešlėktuvinės gynybos svarba, jau dabar investuojama į sąjungininkų pastiprinimų priėmimo infrastruktūra, taip pat reikės didinti Lietuvos kariuomenės gebėjimus dislokacijos, mobilumo srityse. Lietuvos įsigijimų politikos strateginiai krypčiai įtakos turės ir transalantinių santykių gynybos sektoriaus ateitis.

V. TRANSATLANTINĖS GYNYBOS PRAMONĖS ATEITIS

Auganti ginklų gamybos internacionalizacija daro tam tikrą ekonominį ir politinį poveikį tiek industriniai, bazei, tiek vyriausybėms. Jeigu ekonominės globalizacijos vyriausybėms kelia protekcionistines pagundas, pačios įmonės vadovaujasi ekonominės naudos logika. Transatlantinio benradarbiavimo variklis yra pati pramonė. Pramonės įmonės, skirtingai nei vyriausybės, visada ieško gamybos efektyvumo ir siekia ekonominių interesų. Taip Raytheon (JAV) ir Thales (Prancūzija) sujungė savo „žemė – oras“ raketų programas, Northrop Grumman ir EADS paskelbė apie strateginę partnerystę ir rengiasi kelioms bendroms technologijų plėtojimo programoms, Boeing sudarė partnerystę su BAE System, Finmeccanica (Italija) ir EADS raketinių technologijų srityje. Kita vertus, pernelyg glaudi transatlantinė pramoninė konsolidacinja sumažintų įmonių konkurencingumą, nes išauktų monopolijų tam tikruose gynygos sektoriuose susidarymo galimybės. Dėl to gali nukentėti tiek ginkluotės kokybė, tiek padidėti kaina. Paskutinis žodis vis dėlto priklauso vyriausybėms kaip vieninteliams karo pramonės pirkėjams – tik nuo jų politinės valios priklausys transatlantinės gynybos pramonės ateitis.

Išvados

Nepaisant politinių ir ekonominių transatlantinio bendradarbiavimo imperatyvų, kuriuos kelia neprognozuojama tarptautinio saugumo aplinka ir ekonomikos globalizacija, saugumo ir gynybos sektorius vis dar išlieka nacionalinių valstybių prerogatyva, tačiau tam tikrai atvejais ir tam tikrose srityse ir šis sektorius yra vis labiau atveriamas transnacionaliniai kooperacijai ir perduodamas tarptautinėms institucijoms. Nepaisant prieštaringų tendencijų politiniu arba ginklų rinkos paklausos lygmeniu, šios rinkos pasiūlos pusė – gynybos pramonė vadovaujasi gamybos efektyvumo ir ekonominės naudos logika. Sumažėjusių karinių išlaidų, ekonomikos globalizacijos, gynybos technologijų komercializacijos ir dalinio šio sektoriaus liberalizavimo kontekste, būtent gynybos pramonės įmonės tampa transatlantinio bendradarbiavimo ir integracijos varikliu. Jau įvyko ir keletas transatlantinių jungtuvių tarp gynybos kompanijų, siekiant sukoncentruoti ribotus resursus ir „know – how“ vienose rankose ir pateikti geriausia rezultatą už mažiausią kainą. Galima prognozuoti, kad tokių tendencijų daugės, ypač atsižvelgiant į JSF projekto sėkmę ir poreikį dalintis mokslinių tyrinėjimų ir technologijų plėtote. Tikra transatlantinė ginklų pramonė politiškai sustiprintų NATO, padidintų sąjungininkių pajėgų sąveikumą, sumažintų gamybos ir mokslinių tyrimų sąnaudas, neefektyvų dubliavimą. Blogiausio atvejo scenarijus – tolesnis JAV ir Europos pramonės protekcionizmas ilgainiui neigiamai paveiktų transatlantinį bendradarbiavimą, padidintų ginklų įsigijimų sąnaudas, toliau mažėtų NATO pajėgų sąveikumas. Šiame kontekste VRE šalims optimaliausia strategija yra „pirk transatlantinį“, tačiau dėl mažo transatlantinio ginkluotės programų skaičiaus, šios šalys, taip pat ir Lietuva, vykdydamos savo įsigijimų politiką, yra priverstos balansuoti tarp JAV, NATO ir ES.

LITERATŪRA

K. Paulauskas…….JAV gynybos pramonės raida ir poveikis santykiams su Europa. P. Cornish………..Europos gynybos pramonę iškyla delikatūs politiniai klausimai/Europos dialogas, 1997 m. G. Vitkus K. Maniokas………..Lietuvos integracija į Europos sąjungos strategija. Kaunas 1997 m.