Lietuvos sienos ir administracinė reforma 1990–2000 metais
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva dėl savo sienų jokių pretenzijų kaimyninėms šalims neturėjo, nors iki galo nesusipratimų nebuvo išvengta. Pavyzdžiui, Baltarusijos valstybės teritorijoje liko Lietuvai administraciniu požiūriu pavaldūs Gervėčiai. Tačiau mūsų valstybės teritorija pasiliko tokia, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu Lietuva ribojasi su keturiomis valstybėmis: Latvija, Baltarusija, Lenkija, Rusija (Kaliningrado sritimi). Bendra Lietuvos siena yra 1735 km ilgio.
1991 m. rugpjūčio mėnesį, žlugus pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikai buvo perduotos visos sovietinės muitinės, kuriose pradėta teikti lietuviškas vizas. Teko sukurti savą pasienio apsaugos tarnybą. Tuo tikslu 1990 m. lapkričio 8 d. buvo priimtas Laikinasis pasienio apsaugos tarnybos įstatymas. Pasienio apsaugos tarnyba įsteigta kaip Krašto apsaugos departamento padalinys.
2000 m. gegužės 9 dieną Lietuvos Respublikos seimas priėmė valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymą. Šiuo įstatymu nustatyta, kad LR siena yra neliečiama. Valstybės sieną galima keisti tik Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, jei jas ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Valstybės sieną saugo Valstybinės sienos apsaugos tarnyba. Valstybės sieną galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Pasienio ruožas yra 5 km nuo respublikos sienos. Čia galioja ypatingas režimas – pvz., pasienio ruože negalima būti, neturint asmens tapatybės dokumentų.
Jau 1990 metais, vos atkūrus nepriklausomybę, kilo idėja pertvarkyti Lietuvos administracinį teritorinį suskirstymą, kadangi senasis kliudė įgyvendinti socialines ir ekonomines reformas valstybėje. Ypač svarbu buvo aiškiau atriboti vykdomąją valdžią nuo savivaldos, sukurti teritorinius savivaldos vienetus, kurie „priartintų valdžią prie žmonių“. Tai reiškė, jog savivaldybės centras turėtų būti netolimas, lengvai pasiekiamas, o renkami į savivaldos organus žmonės žinomi rinkėjams.
1994 metų liepos 19 dienos Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į administracinius vienetus. Įstatyme sakoma, kad administracinis vienetas – tai LR teritorijos dalis, valdoma LR Vyriausybės ar savivaldybės. Nustatyta, kad LR administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų. Apskritį valdo apskrities valdytojas, nuo 1996 m. pabaigos – apskrities viršininkas, kurį skiria LR Vyriausybė. Apskričiai perduota dalis ministerijų funkcijų, tuo siekiant decentralizuoti centrinę valdžią. Apskrities viršininkas įgyvendina valstybės socialinę, krašto tvarkymo ir gamtosaugos politiką, prižiūri apskrityje esančių vyriausybės įstaigų ir savivaldybių veiklą, nustato prioritetines apskrities vystymo kryptis, gina piliečių teises ir laisves.
Ankstesnieji šalies rajonai tapo savivaldybėmis. Suteikiant buvusiems rajonams savivaldybių teises, siekta įgyvendinti konstitucinę vietos gyventojų bendruomenės teisę laisvai tvarkyti savo reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius. Savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Įsteigtos 56 rajonų ir miestų savivaldybės bei 10 apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. Dabartinis apskričių skaičius mažesnis nei pirmojoje Lietuvos Respublikoje.
Savivaldybę valdo vietos gyventojų renkama savivaldybės taryba bei tarybos išrinktas savivaldybės meras arba valdyba. Savivaldybei buvo atiduotos tos funkcijos, kurias gali įgyvendinti vietos gyventojų bendruomenė: regiono ūkio plano rengimas, gyventojų užimtumo problemų sprendimas, švietimas, sveikatos priežiūra, socialinė apsauga ir teisėtvarka, komunalinių paslaugų organizavimas, gamtosauga.
Steigiant savivaldybes, buvo norėta sovietinio administravimo palikimą – rajonus – labiau susmulkinti. Tuo galvota atgaivinti mažų miestų ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Tačiau dėl ekonominių sunkumų ir specialistų trūkumo, savivaldybių buvo palikta tiek pat, kiek rajonų.
Nuo 1995 m. egzistuoja seniūnijos – tam tikroje savivaldybės dalyje veikiantys savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai. Pagal įstatymo jiems numatytas funkcijas seniūnus galima apibūdinti kaip tarpininkus tarp savivaldybės ir žmonių. Tai savivaldybės administratoriaus (iki 2000 m. – mero) konkurso būdu skiriami administracijos pareigūnai seniūnijose (administracija įgyvendina savivaldybės tarybos, mero, valdybos sprendimus). Seniūnu turi būti tos seniūnijos gyventojas. Seniūnas rengia ir teikia mero potvarkių projektus seniūnijos klausimais, teikia merui pasiūlymus dėl socialinės globos, savivaldybės saugomų teritorijų priežiūros, šaukia seniūnijos gyventojų sueigas, organizuoja vietinių mokesčių rinkimą.
Pagal 2000 m. naują Vietos savivaldos įstatymo redakciją, gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti ir bendruomenės atstovą ar atstovus, kurie atstovauja bendruomenei seniūnijoje ar savivaldybės institucijose. Planuojama ir seniūną padaryti renkamą vietos gyventojų, o ne skiriamą savivaldybės administratoriaus.
Administracinė reforma neįvyko iškart ir tebesitęsia iki šiol. Pirmajame reformos etape buvo sukurtos apskritys ir savivaldybės, o smulkesni administraciniai vienetai – seniūnijos, pakeitę senąsias apylinkes, egzistuoja tik nuo 1995 metų. Nebuvo, kaip planuota, sukurti valsčiai. Pradedant administracinę reformą, iki 2000 m. vietoj 56 savivaldą turėjusių rajonų buvo numatyta sukurti 90–100 valsčių ir panaikinti nuo sovietinių laikų egzistuojančius rajonus, tačiau to nebuvo padaryta. 2000 m. tebuvo įsteigta keletas naujų savivaldybių – Pagėgių, Birštono, Kalvarijos, Rietavo, Elektrėnų, Kazlų Rūdos.