Lietuvos rusų sentikių kultūrinis paveldas LDK

Turinys

Įvadas..............................3
I. Sentikių Bažnyčios raida LDK....................4
1.1 Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje istorija..........6
II. Ikonos..............................7
III. Sentikių knygų kultūra.......................10
3.1. Degučių metraštis.......................11
IV. Etnografija..............................12
4.1. Drabužiai.............................13
4.2. Meninis audimas ir siuvinėjimas................14
4.3. Vestuvių apeigos.........................14
4.4. Laidotuvių ir atminimų apeigos................16
4.5. Gimimas ir krikštynos.....................17
V. Folkloras........................18
5.1. Liaudies legendos...................19
5.2.Pasakos........................20
5.3. Dvasinės eilės..........................20
5.4. Patarlės, priežodžiai, pranašystės...............21
Išvados..............................22
Literatūros sąrašas...........................23ĮVADAS
Sentikybė – eschatologinė rusų stačiatikybės atmaina, susiformavusi po patriarcho Nikono bažnyčios reformų XVII a. viduryje. Bėgdami nuo religinių persekiojimų, XVII a. antroje pusėje sentikiai pradėjo kurtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Per tris šimtmečius sentikiai integravosi į Lietuvos visuomenę ir kartu išsaugojo didelę savo turtingo kultūrinio palikimo dalį.
Kiekviena kultūra turi savo legendą, kuri laikui bėgant taampa kultūros simboliu. Ne išimtis ir sentikių kultūra. Sakoma, kad senų senovėje po pasaulį pasklido žinia apie stebuklingą Svetlojaro ežerą, kuris tyvuliuoja Nižnij Novgorodo žemėje. Legendoje pasakojama, kad šio ežero dugne slypi Kitež – Gradas, prasmegęs Batijaus kariaunos, puolusios miestą, akivaizdoje. Didžiojo Kitežo soborus ir cerkves dengia pakrantės kalvos, iš kurių ataidi varpų, pamaldų garsai bei kartais pasirodo „seneliukai“ – vienuoliai. Dievobaimingi žmonės ne tik gali išgirsti varpų skambesį ir išvysti „regėjimą“, bet ir patekti į Kitežą.
N. Rimskio – Korsakovo operos Sakmė apie nematomą Kiitež – Gradą ir mergelę Fevroniją dėka ši legenda tapo pasaulio kultūros dalimi. Legenda buvo labai reikšminga, ji pateko į sentikių metraštį, pavadintą Kitežo metraščiu. Legendinis Kitež – Gradas yra sentikių kultūros simbolis.
XVII a. aštunto dešimtmečio pabaigoje prasidėjo sentikių emigraciją į dabartinę Lietuvos te

eritoriją. Degučių metraštyje rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas iš pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose. Pagrindiniai rusų emigracijos motyvai buvo šie: religinis persekiojimas ir sentikių diskriminavimas Rusijoje; socialinė valstiečių ir pasodos gyventojų priespauda; žinia apie rusų persikėlėlių globą ir gynimą bajorų, Katalikų Bažnyčios bei karaliaus dvaruose Lenkijoje ir Lietuvoje; be to, įtemptas eschatologinis jausmas vertė sentikius bėgti iš valstybės ir visuomenės, kurioje, jų įsitikinimu, įsiviešpatavo dvasinis antikristas.
Šiame darbe bus pristatomas sentikių paveldas LDK. Trumpai aptarsime visą jų palikimą LDK teritorijoje, išskirsime kelis žymesnius objektus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos sentikių paveldui. Šio darbo tikslas pristatyti Lietuvos rusų sentikių kultūrą, kuri yra labai savita ir mažai žinoma Lietuvos kultūros paveldo dalis. Bus aptarti pagrindiniai Liietuvos sentikių istorijos ir kultūros bruožai, cerkvės kultūros ir žmonių tipažai. Tai padeda atskleisti daugiatautės Lietuvos tradicijų savitumus Europos istorijos kontekste. Daugumoje šaltinių teigiama, kad sentikių bendruomenė buvo labai uždara, todėl mažai žinoma. Kyla klausimas ar tikrai taip buvo?I. Sentikių Bažnyčios raida LDK
1660 m. įkurti pirmieji sentikių maldos namai už Rusijos ribų. Jie buvo įkurti LDK Kuršo vaivadijoje Liginiškėse (dab. Daugpilio miesto teritorija). „Apie 1685 m. sentikiai pradėjo kurtis Vetkoje prie Gomelio (Minsko vaivadija) [.]“ .

Sentikių kūrimosi pradžia Lietuvoje – 1679 m., kai, anot De
egučių metraščio, čia įsikūrė pirmasis sentikių emigrantas – Trofimas Ivanovas. Pirmieji žinomi sentikių maldos namai dabartinėjė Lietuvos teritorijoje buvo įkurti 1710 m. Puščios kaime (dab. Rokiškio raj.). Iš Puščios kaimo šie maldos namai 1819 m. buvo perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą.
Iki 1760 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė ne mažiau kaip 8 sentikių parapijos (pagal maldos namų skaičių). Daugiausia jų buvo Šiaurės rytų Lietuvoje:
• Puščioje (dab. Rokiškio raj., 1710)
• Paežeruose (dab. Anykščių raj., 1715 ar 1725)
• Daniliškėse (dab. Trakų raj., XVIII a. pirmas ketvirtis)
• Požuose (prie Kupiškio, 1727)
• Gudiškėse (dab Ignalinos raj., 1728)
• Samaniuose (dab. Zarasų raj., 1735)
• Karališkėse (dab. Širvintų raj., 1742)
• Degučiuose (dab. Zarasų raj., 1756 ar 1758)
Dauguma sentikių emigrantų buvo išeiviai iš Pskovo provincijos pietinės dalies; nemaža atvyko iš Pskovo provincijos šiaurinės dalies, Tverės (Toropeco bei Pževo apskričių) bei Naugarduko žemių. Kai kurie atsikėlė iš Smolensko, Haličo, Suzdalės bei Vorotinsko apskrities, taip pat iš Minsko, Ustiugo ir Sepruchovo. Socialinės kilmės požiūriu dauguma sentikių LDK buvo privačių dvarų valstiečiai; kitą dalį sudarė amatininkai bei pirkliai; tik nedaugelis buvo kilę iš rusų bojarinų bei dvarininkų šeimų. Įvairiais duomenimis, 1760 – 1795 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje pastatytos sentikių cerkvės:
• Dudiškėse (dab. Trakų raj., 1763)
• Palivarke (dab. Zarasų raj., 1763)
• Švilpiškėse (dab. Rokiškio raj., 1786)
XVIII a. pabaigoje sentikių cerkvės veikė Rimkuose (dab. Jonavos raj.), Svetorečėje (dab. Utenos raj.), Puščioje (dab. Anykščių raj.). Tikėtina, kad ja
au XVIII a. pabaigoje maldos namai buvo Sipališkyje (dab. Rokiškio raj.), Perelazuose (dab. Jonavos raj.) bei Švenčionyse. Iš viso XVIII a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje būta ne mažiau kaip 16 sentikių parapijų. 1760 – 1795 m. tarp sentikių emigrantų LDK dominavo išeiviai iš Pskovo, Naugarduko gubernijų bei Tverės gubernijos Pietvakarinės dalies.
Sentikiai fedosėjininkai LDK įkūrė vienuolynų bei parapijų su maldos namais; kai kurie jų tapo religiniais kultūriniais centrais. 1699 – 1708 m. Lietuvos teritorijoje netoli Rusanovo kaimo (dab. Nevelio raj., Rusija) veikė du sentikių vienuolynai, įkurti Feodosijaus Vasiljevo, vienos svarbiausių bepopių srovės – fedosėjininkų – įkūrėjo. Šios sentikių bendruomenės – vienas pirmųjų žymių bepopių religinių dvasinių centrų Respublikoje ir Rusijoje. Abu vienuolynus sudarė cerkvių, celių, ūkinių pastatų bei prieglaudos namų kompleksai, juose gyveno apie 600 vyrų ir 700 moterų bei merginų. Pagrindinai Rusanovo bendruomenės bruožai buvo ilgos pamaldos, „angeliškas gyvenimas“, griežta disciplina, klusnumas dvasininkui, darbo kultas, bendras turtas. Šiaurės karo metais šią fedosėjininkų bendruomenę prie Rusanovo nesyk apiplėšė Respublikos ir Rusijos kareiviai, todėl Feodosijus nutarė susirasti atokesnę vietą, 1708 m. su dalimi šalininkų sugrįžo į Pskovo sritį Rusijoje.
1728 – 1755 (1758) m. veikęs Gudiškių vienuolynas (dab. Ignalinos raj.) buvo kitas fedosėjininkų religinis centras Respublikoje. Jis buvo tapęs religiniu, kultūriniu ir švietimo centru. Čia 1751 m. įvyko svarbiausias XVIII a. sentikių religinio gyvenimo ir bendruomeninio gyvenimo įvykis – Lietuvos – Lenkijos valstybės fe
edosėjininkų suvažiavimas. 1755 m.rusų kariuomenė sugriovė Gudiškių vienuolyną, dalis jo brolių persikėlė į Zlynkos gyvenvietę (Starodube, dab. Briansko sritis, Rusija), kiti po metų įkūrė vienuolyną Degučių kaime.
Taigi XVIII a. antoje pusėje dar vienu svarbiu bepopių religiniu centru tampa Degučiai (dab. Zarasų raj.). Degučių vienuolynas įkurtas 1756 m., valstyb.iniame Salako dvare. Degučių vienuoliai dalyvauja atidarant kitų bendruomenių maldos namus. 1782 m. čia įkuriamos kapinės, jos yra seniausios iš šiuo metu išlikusių. 1799 m. šventiko T. Tanajevo rūpesčiu ir lėšomis Degučiuose iškilo didelė cerkvė: “Šventykla su ypatinga varpine buvo labai turtinga: senovinės ikonos, retos senos knygos, turtinga įranga. Toliau nuo šventyklos buvo pastatas, kur buvo prieglauda senoliams, viešbutis atvykėliams, celės, kulto patalpos ir kita. Vienuolyną supo žemės naudmenys, buvo erdvus sodas.”
Žymus sentikių popininkų LDK religinis kultūrinis centras buvo Vetka netoli Gomelio (Minsko vaivadija). Dvarininkui Chaleckiui priklausančioje Vetkoje popininkai pradėjo kurtis apie 1658 m., carienei Sofijai ir patriarchui Joakimui ėmusis represijų prieš sentikius Starodubo apylinkėse (apie 15 km., nuo Vetkos). 1695 m. čia buvo pašventinta pirmoji sentikių popininkų cerkvė, kurioje reguliariai vykdavo liturgija. Ilgainiui aplink Vetką, vadinamą Sentikių Jeruzalę, išaugo 14 didelių prekybininkų bei amatininkų slabadų. XVIII a. pradžioje čia gyveno apie 40 000 žmonių, veikė vyrų ir moterų vienuolynai. 1735 m. įvyko pirmasis Vetkos sentikių išvarymas, imperatorės Onos įsakymu. Buvo sunaikinta daug senųjų ikonų bei unikali Lavrentevo vienuolyno biblioteka. Netrukus sentikiai vėl apgyveno Vetką, pastatė cerkvę bei įkūrė vyrų vienuolyną, tačiau 1764 m. du rusų pulkai įvykdė antrą trėmimą, per kurį 20 000 sentikių išvežta į Sibirą. Dalis sentikių išvengė represijų ir įsikūrė kitose Minsko vaivadijos vietose.
Vetkos sentikių bažnyčios įstatai ir tradicijos iki šiol tebėra istoriškai ir kanoniškai svarbios Rusų Stačiatikių Sentikių Bažnyčiai. Vetkoje susikūrė savita ikonų tapybos mokykla, kurioje Jaroslavlio, Maskvos bei caro mokyklų palikimas susipynęs su vėlesne tarpų auksinimo tapybos technika. Vetkos ikonų tapybos mokykla tebedaro įtaką dabartiniams Lietuvos sentikių ikonų tapytojams. Vilniaus sentikių parapija pradėjo veikti 1830 m.
XVIII a. – XIX a. visi sentikių maldos namai, matyt, buvo mediniai. Tai galėjo būti gana nedidelis pastats su varpinės bokštu ar be jo ir skiriamaisiais išoriniais ženklais (kryžius). Kai nebūdavo varpų, į bendrą maldą kviesdavo medinis ar geležinis muštuvas (bilo).1.1 Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje istorija
Sentikių Pomorų Bažnyčia yra viena iš devynių valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų. Ji sudaro šalies istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį, o rusai sentikiai yra viena iš labiausiai integruotų šalies visuomenės etninių grupių .
Sentikių emigracija susijusi su tragišku Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimu XVII a. viduryje, kuomet tikintieji pasidalino į naujų apeigų pasekėjus („nikonijiečius“) ir senųjų apeigų šalininkus (sentikius). Ši bažnyčios reforma buvo daroma prievarta, remiant valstybei, sentykiai buvo apšaukti „raskolnikais“ (atskalūnais), pasmerkti Bažnyčios susirinkimo (1667 m.), caro valdžios represuoti, persekiojami (iki 1905 m.) kaip valstybės ir Bažnyčios priešai.
Pirmieji sentykiai į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė XVII a. pabaigoje, o XVIII a. pradžioje prasidėjo masinė jų emigracija į šalį. XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo gana didelė sentikių fedosėjininkų bendrija. Tam didelės įtakos turėjo santykinis pakantumas sentikiams Abiejų Tautų Respublikoje bei ūkiniai vietinių bajorų interesai.

Sociakultūriniu ir Bažnyčios raidos požiūriu, Sentykių Bažnyčios istoriją Lietuvoje galima skirstyti į šiuos periodus:
1. Sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 1679 – 1823 m. atsikelia pirmieji sentikiai į dabartinę Lietuvos teritoriją. Jie išpažino ankstyvosios sentikybės pagrindinius teiginius, visų pirma – bepopių. Tai fedosejininkų periodas, kai kūrėsi jų bendrija ir formavosi svarbiausios jos valdymo institucijos. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. LDK pateko į Rusijos sudėtį.
2. Carų valdžioje: sentikiai Lietuvoje 1823 – 1906 m. Tai pereinamasis fedosejininkų – pomorų laikotarpis. Šiuo laikotarpiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įtvirtinamas santuokos institutas, drauge vyko suartėjimas su nuosaikios (naujųjų) pomorų bendrijos mokymu bei religine praktika. Šiek tiek pasikeitė sentikių bepopių padėtis Rusijoje, jiems buvo rodomas vis didesnis pakantumas, suteikiama vis daugiau pilietinių teisių, kurias jau turėjo šalyje stačiatikiai.
3. Sentikiai Lietuvoje: 1906 – 2001 m. Lietuvos sentikių pomorų istorijos laikotarpis. Įsitvirtino pomorų religinis mokymas bei praktika, paplito pavadinimas – pomorai. Visiškai susiformavo Sentikių Pomorų Bažnyčios struktūra, atsirado nacionaliniai SPB administraciniai centrai Vilniuje ir Kaune (veikė 1922 – 1939 m.).II. Ikonos
Žodis ikona kilęs iš graikų eikōn – vaizdas, atvaizdas. Ikonų garbinimas paremtas Nikėjos Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo (787 m.) nutarimu, kuriame buvo pateiktas teologinis ikonų pagrindimas, pažymint, kad per Dievo įsikūnijimą žmonės galėjo Jėzaus Kristaus asmenyje pamatyti patį Dievą. Sentikių kultūroje ikonos yra svarbiausias garbinimo objektas. Tai ne tiesiog šventojo portretinis atvaizdas arba Šventosios istorijos iliustracija. Ikona – šventas atvaizdas, tarpininkas tarp aukštųjų ir žemųjų sferų, dieviškasis apsireiškimas, išreikštas linijomis ir spalvomis, teologija išdėstyta vaizdiniais, įkūnyta malda.
Ikona tapoma ant lentos, kuri padengiama audiniu (pavoloka), o po to gruntu (levkasu). Tapymui naudojama tempera – mineraliniai dažai, sumaišyti su kiaušinio tryniu. Nutapyta ikona padengiama pokostu (olifa), kuris gerai išryškina spalvas ir puikiai apsaugo ikoną nuo fizinio poveikio. Ikonoms dažniausiai buvo naudojamos gerai parinktos išdžiovintos lentos iš liepos, eglės, alksnio ir kipariso. Kad ikona nesideformuotų, į nugarinę ikonos pusę įpjaudavo skersinius tašelius. Priekinė pusė, neliečiant pakraščių, būdavo pagilinama, išskobiama (arka), ir tie aukštesni pakraščiai buvo tarsi rėmai. Lygi ikona atsirado tik XIV a. Ant nušlifuoto grunto tapydavo piešinį pagal atliktą pieštuku pavyzdį, kontūrus pažymėdami juodais dažais arba instrumentu. Kitas ikonos gamybos etapas – auksavimas, ikonos fono ir nimbo dengimas auksu arba sidabru. Po to buvo tapomas atvaizdas.
Ikonoje nesiekiama individualios išraiškos, ikonų tapytojas dažniausiai likdavo nežinomas. Svarbiausia buvo tiksliai laikytis kanonų, kurie užfiksuoti pavyzdiniuose atvaizduose. Ikonoms būdingas pabrėžtas atvaizdo sąlyginumas, atvirkštinė perspektyva (daikto lygiagrečių kraštinių projekcinių linijų susikirtimo taškas yra ne paveikslo gilumoje, o žiūrinčiame į ikoną žmoguje – tokiu būdu išreiškiama dangiškojo pasaulio išsiliejimo į žemiškąjį pasaulį idėja), išorinio šviesos šaltinio nebuvimas: šviesa sklinda iš veidų ir figūrų, simbolinė šviesos funkcija (mėlyna – dangiškojo pasaulio spalva, auksas – šventumo simbolis, raudona – Kristaus aukos arba karališko orumo).
Rusiška ikona tradiciniu pavidalu išliko visų pirmą sentikių aplinkoje. Sentikiai saugojo senąsias nepaliestas naujovių ikonas, vertino ir palaikė savito jų grožio suvokimą. Ikonos, sustatytos tam tikra tvarka keliomis eilėmis (rangais) rytinėje šventovės dalyje, sudaro ikonostasą – dangiškojo pasaulio atvaizdą. Pats svarbiausias rangas – meldimo, Kristaus meldimas atliekamas Bažnyčios. Centrinė šio rango ikona – Galingasis Išganytojas, arba Viešpats Visavaldis. Antras – šventinis – rangas yra skirtas Naujojo Testamento įvykiams nuo Dievo motinos gimimo iki Kryžiaus pastatymo. Virš meldimo ir šventinių rangų yra pranašų rangas – Bažnyčios, per pranašus skelbiančius Kristų, atvaizdas. Virš šio rango gali būti protėvių rangas (nuo Adomo iki Mozės). – Senojo Testamento Bažnyčios atvaizdas. Ikonos išdėstytos ne tik ikonostase, bet ir visoje šventovės erdvėje.

Kiekvienuose sentikių namuose būtinai yra vieta maldai, kurioje įrengiamas mažas ikonostasas . Jis gali būti sudarytas iš kelių arba vienos ikonos. Priešais ikonas dega lempelės (lampados) ir vaškinės žvakės. Ikonos paskirtis – parodyti dvasinio pasaulio tikrumą. Ikona suvokiama keliais lygmenimis:
• tiesioginiu, kai matomas konkretus atvaizdas;
• simboliniu, perteikiančiu teologinį konkrečios ikonografijos turinį;
• didaktiniu, rodančiu šventumo pavyzdį;
• bendravimo su Pirmavaizdžiu malda.
Pavyzdžiui, pirmame vienos labiausiai paplitusių ikonų – Vladimiro Dievo Motinos – suvokimo lygmenyje mes pastebime, kad tai Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas. Norint suvokti antrą lygmenį, reikia žinoti atskirų ikonos elementų simboliką: pavyzdžiui, nimbas – šventumo ir pripildymo Dieviškosios šlovės atspindžiu simbolis, Dievo Motinos ir Kūdikio veidų susilietimas – dangiškojo ir žemiškojo susijungimas, pati Dievo Motina – Jėzaus Bažnyčios s.imbolis. Trečiame ikonos suvokimo lygmenyje perduodamas žinojimas, kad einančiam Viešpaties keliais žmogui yra galimas neaprėpiamų dvasinių aukštumų pasiekimas. Ketvirtas lygmuo atsiveria ne kiekvienam, tai priklauso nuo žiūrinčio į ikoną žmogaus dvasinio lygio.
Baltijos šalių stačiatikiai rūpestingai saugojo ikonas, išvežtas iš įvairių Rusijos sričių pradedant XVII a., ir pratęsė ikonų tapymo tradiciją Pabaltijyje. Daugelis provincijos ikonų tapytojų liko nežinomi, tačiau kai kurie jų tapo pripažintais meistrais ir išugdė mokinius, perėmusius tradiciją.
XIX a. pab. ir pirmame XX a. trisdešimtmetyje Pričudje (Estija) vietovėje veikė ikonografijos mokykla, kurioje dirbo tokie žinomi ikonų tapymo meistrai kaip G. E. Frolovas (1854–1930), P. M. Sofronovas (1898–1973) ir M. G. Solncevas (1899–1957). Latvijoje vienu iš ikonografijos centrų buvo Grebenščikovo bendruomenė – Rygoje dirbo puikūs vietiniai meistrai M. N. Belogrudovas (1907–1985), S. T. Bykadorovas (1922), tapę darbus, žinomus už Latvijos ribų.
Lietuvoje iš žinomų ikonų tapytojų gyveno I. I. Michailovas (1893–1993). Gimė jis Vitebsko srityje (Baltarusija), tapybos mokėsi iš savo dėdės I. V. Michailovo. Nuo 1929 m. I. I. Michailovas gyveno ir dirbo Vilniuje. Jo ikonos puošia Vilniaus stačiatikių cerkvės ikonostasą, jis restauravo 1-osios Daugpilio (Novostrojensko) bendruomenės cerkvės (didžiausios Latgalijoje) ikonostasą. Jo darbus galima matyti daugelyje Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos stačiatikių cerkvių ir namų. I. I. Michailovo mokiniai yra šiuo metu aktyviai tapantys ikonas G. Jakovlevas (Vilnius) ir N. Portnovas (Daugpilis).III. Sentikių knygų kultūra
Knygos sentikių kultūroje teisėtai užima ypatingą vietą, kadangi formaliai Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas susijęs būtent su knygų reforma. Skilimo pradžia laikomi 1653 m., kai Maskvos Spaudos rūmų spaustuvė vasario mėnesį išleido Psalmyną, kuriame buvo praleisti straipsniai apie žegnojimąsi dviem pirštais ir nusilenkimus iki žemės. Šie straipsniai užėmė itin reikšmingą vietą ankstesniuose Psalmyno leidimuose. Psalmynas tais laikais buvo ne tik pamaldų, bet ir mokomoji knyga – savotiškas Katekizmas, kadangi iš šios knygos bei maldaknygės (rus. Часослов) buvo mokomasi ir rašto. Skaitytojai negalėjo nepastebėti, kad trūksta tokių svarbių apeigoms straipsnių. Netrukus prieš Didžiojo 1653 m. pasninko pradžią į visas cerkves buvo išsiųstas patriarcho Nikono kreipimasis, kuriame nurodoma įvesti žegnojimąsi trimis pirštais ir sumažinti nusilenkimų iki žemės skaičių skaitant Didžiojo pasninko metu Jefremo Sirino maldą Viešpatie ir valdove gyvybės mano.
Vėliau prasidėjo patriarcho Nikono Maskvos Spaudos rūmuose organizuotas pamaldų knygų taisymas. 1655 m. išleistas taisytas Apeigynas (rus. Служебник) buvo lemtingas rusų visuomenei. Tokiu būdu visos pamaldų knygos XVII a. viduryje buvo padalintos į dvi grupes: senąsias, netaisytas, prieš Nikoną leistas, ir naujai taisytas, nikoniškąsiąs. Sentikiai iki šiol laikosi senosios knygų tradicijos ir jaučia ypatingą pagarbą seniesiems, iki Nikono reformų išleistiems, leidiniams.
Galima teigti, kad beveik kiekvienoje sentikių bendruomenėje saugomi prieš Nikono reformas išleisti leidiniai. Knygų rinkiniai buvo kiekvienuose maldos namuose. Vienas iš įdomiausių eksponatų – Ostrogo biblija (Ostrogas, 1581 m.), priklausiusi žymiam sentikybės veikėjui Ivanui Jegorovui. Tai vienintelis sentikių pripažintas Biblijos tekstas bažnytine slavų kalba. Knyga jau pakartotinai išleista reprinto būdu. Didžioji dalis pačių vertingiausių sentikių knygų buvo išvežta iš Lietuvos ir dabar saugomos Sankt – Peterburge. Sentikių knyginis paveldas didžiąja savo dalimi yra nesugrąžinamai prarastas.
.Tradicinius sentikių rankraščius galima suskirstyti į šias grupes:
• pomorų rašyti pamaldų rankraščiai, daugiausia giesmynai, bei jų pavyzdžiu sukurti vietiniai kodeksai;
• įvairūs religinio didaktinio ir poleminio pobūdžio sentikių tekstai;
• unikali vietinių sentikių kūryba.

Lietuvos sentikiai saugojo originalią knyginę kultūrą, kur yra labai svarbi visai sentikybei. Kiekvienam sentikybės centre buvo savo skriptorijai. Iki XX a. pradžios jie saugojo rankraščių kūrimo tradiciją senąja bažnytine slavų kalba.

Šiuo metu Nacionalinio muziejaus bibliotekoje yra 35 sentikių knygos, iš kurių 8 rankraštinės. Mokslo Akademijos bibliotekoje yra 10 sentikių leidinių. Nacionalinėje bibliotekoje yra virš 60 leidinių, iš kurių 28 seno spausdinimo knygos, išleistos Supraslio, Varšuvos, Gardino spaustuvėse. Vilniaus Universiteto Bibliotekoje yra knyga „Alfa ir omega“, išleista 1786 m. Vilniuje, tokios knygos jokioje kitoje Vilniaus bibliotekoje nėra.3.1. Degučių metraštis
Degučių metraštis laikomas sentikių literatūros paminklu. 1973 m. rusų literatūros instituto archeologinės ekspedicijos metu į Pabaltijo šalis buvo rastas šis unikalus rankraštis. Jis buvo saugomas Zarasų sentikių parapijos vadovo I. Pavlovo namuose. Degučių metraštis – originalus Lietuvos (Baltijos šalių) sentikių literatūros ir istorijos kūrinys. Tai 1842 – 1851 m. rankraštinis rinkinys, 8 – ojo formato, užimąs iš viso 187 lapus, parašytas vienodu braižu pustavinu. Jo antroje dalyje yra Chronografas, kitaip tariant Kuršo ir Lietuvos metraštis, literatūroje žinomas kaip Degučių metraštis. Spėjama, kad šio kūrinio autorius – Vasilijus Zolotovas.
Degučių metraštį sudaro įvairios apimties metiniai įrašai, kuriuose pasakojami 1652 – 1851 m. įvykiai, svarbūs tiek Rusijos, tiek Abiejų Tautų Resublikos šiaurinėse bei šiaurės rytų žemėse įsikūrusių sentikių istorijai. Jame užfiksuoti beveik 180 asmenybių vardai, kai kurie iš jų iki tol buvo mažai kam žinomi (pvz. šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas, Gudiškių vienuolyno įkūrėjas Jevstratas Vasiljevas, Degučių šventikas Titas Tanajevas ir t.t.).

Svarbiausi Degučių metraščio veikiantieji asmenys – sentikių dvasiškieji tėvai, rusų pirkliai, valstiečiai, pabėgėliai kariškiai, likimo valia atsidūrę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Kurše. Be pamečiui išdėstytų įrašų, Degučių metraštyje yra įdėtų apsakymų, buitinių novelių, atskirų dokumentų, eiliuotų įvairių žanrų kūrinių – nuo satyros iki epitafijos. Tekste apstu paslėptų ir tiesioginių citatų iš įvairių literatūros, istorijos ir poleminių kūrinių. Vis dėl to visas šis margas ir įvairialypis rinkinys suvokiamas kaip vientisas ir nedalomas.
Svarbiausios šio paminklo temos: Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimas XVII a. viduryje ir sentikių persekiojimas Rusijoje; sentikių gyvenamųjų vietų ir maldos namų įkūrimo vieta ir laikas; bepopių vienuolynų įsikūrimas LDK žemėse; rusų emigracija į Lenkiją ir Lietuvą.
Degučių metraštis – svarbiausias ankstyvosios sentikių Lietuvoje istorijos šaltinis. Jame aiškinamos sentikių emigracijos į LDK pradžios ir eigos aplinkybės, nustatant sentikių parapijų įsikūrimo laiką, kalbant apie šventikų veiklą Lietuvoje.
Štai ką šis įstabus sentikių kūrinys teigia apie pirmąjį sentikį – emigrantą, apsigyvenusį dabartinės Lietuvos teritorijoje XVII a. pabaigoje: „tais metais [1679] atėjo į Lietuvą iš Maskvos šalies vyras, vardu Trofimas Ivanovas, Aleksiejaus Michailovičiaus valdymo metais buvęs kariškiu, šaulių dešimtininku, vaivados Meščerino vadovaujamas, siųstas nusiaubti Solovkų vienuolyno; asmeniškai matęs švento vienuoluno suniokojimą ir Solovkų šventųjų tėvų kentėjimus dėl senovės stačiatikių tėvų švento pamaldumo, nuo šio reginio didžiai susigraudino ir atgailavo dėl savo žvėriško negailestingumo šventiems tėvams. Tada pasislėpė nuo visų, paliko tėvynę Rusiją, atėjo į Lietuvos žemę ir įsikūrė čia, ir gyveno iki mirties, visiems žmonėms su ašaromis pasakodamas, kas įvyko 7184 [1676] metais, apie švento vienuolyno nusiaubimą ir šventuosius tėvus, nukentėjusius dėl senųjų stačiatikių bažnytinio pamaldumo. Sulaukė žilos senatvės ir, kurį laiką kūno liga pasirgęs, stojo ramiai priešais Viešpatį, amžino poilsio atgulė 7241 [1733] metais“ .IV. Etnografija
Pakankamai ilgą laiką buvo teigiama, kad rusų sentikių kultūra yra labai uždara ir izoliuota. Tačiau etnografiniai tyrimai parodė visai ką kitą. Surinkta medžiaga rodo nuolatinį kultūrinį lietuvių ir rusų bendradarbiavimą. Be to, lauko tyrimai parodė, jog Lietuvos sentikiai išsaugojo daugelį etninių rusų kultūros ir buities bruožų, būdingų Rusijai prieš Petrą I.
Dabar Lietuvos šiaurės rytuose ir rytuose įsikūrusios rusų gyvenvietės labai įvairios: tai ir izoliuoti etnografiniai rusų kaimai, kurių gyventojų atmintyje dar gyvi pusės amžiaus senumo prisiminimai apie apylinkėse egzistavusius didelius rusų kaimus, ir naujos mišrios rusų – lietuvių, rusų – lietuvių – lenkų gyvenvietės. Tuo tarpu vidurio ir ypač vakarų Lietuvoje daugiausia yra mišrūs lietuvių – rusų kaimai. Lietuvos vakarinėje dalyje gyvenantys rusai – tai daugiausiai sentikių, persikėlusių į Žemaitiją XIX a. antroje pusėje bei XX a. pradžioje iš kitų Kauno bei Vilniaus gubernijų apskričių, palikuonys.4.1. Drabužiai
Vyrai rengėsi priekyje iš šono susegama palaidine arba marškiniais. Dabar eidami į cerkvę beveik niekada nebesivelka tradicinių rusiškų drabužių (priekije iš šono užsegamų marškinių, surišamų diržu), tačiau šis paprotys pamažu vėl atgimsta , o bažnytinio choro giedotojai būtinai vilki klostėtą surdutą. Vyriški marškiniai sujuosti austa juosta, buvo vilkimi ant plačių vienspalvio audinio kelnių, ties keliais surišamų kelniaraiščiu arba virvele. Viršutiniai vyriški drabužiai – durtinukas. Žiemą vilkėdavo avikailių kailinius surištus raudona virvele.
Pamaldų metu sentikių pomorų šventikas vilki sutaną – ilgą apsiaustą su plačiomis rankovėmis. Sentikių šventikų apdaro paprastumas ir konservatyvumas labai skiriasi nuo puošnių ir įvairių (priklausomai nuo vietos hierarchijoje) rusų stačiatikių dvasininkų drabužių. Visi šventikai su barzdomis ir ūsais. Barzda vaidino labai svarbų vaidmenį sentikių vyrų gyvenime. Buvo manoma, kad sąmoningas barzdos skutimas trukdo žmogui gyventi visavertį bažnytinį gyvenimą. Bažnyčios vidaus gyvenimo taisyklės numato, kad nusiskutęs barzdą vyras negali prieiti prie ikonos arba kryžiaus, atlikti išpažinties bei tuoktis.
Rusės sentikės – merginos ir moterys – vykdamos į maldos namus dažniausiai apsivilkdavo iš įstrižų trikampių susiūtus sarafanus. Kailinė striukė yra tiesaus kirpimo sarafanas. Įstrižinio sukirpimo sarafanai yra dviejų tipų: sarafanai su petnešėlėmis bei sarafanai su prakara rankovei įsiūti. Sarafanas su petnešėlėmis – puošnus drabužis, siuvamas dažniausiai iš raudonos medžiagos. Antrojo tipo sarafanas – įkapių dalis, siuvamas iš baltos medžiagos. Po kailine striuke arba sarafanu moterys vilkėdavo marškinius su tam tikrais įsiuvais. Viršutinė marškinių dalis – antpetis dažniausiai buvo siuvamas iš balto pirktinio audinio, pamušalas iš namuose austos drobės. Marškinių iškirptė tiesi, su dviem raišteliais, pakaklėje smarkiai suraukti, apykaklė su apvadu. Marškinių rankovės plačios, ilgos. Ten, kur jos jungiamos su antpečiu, išilgai siūlės, eina pažastinis įdūras. Šiais laikais marškinius su įsiuvu vilki tik garbaus amžiaus moterys. Cerkvės lankymui moterys siūdinasi arba perka specialius drabužius: ilgus sijonus, sarafanus, skareles. Drabužių audinys per mėsėdį ir pasninką turi skirtis, būti skirtingų spalvų.4.2. Meninis audimas ir siuvinėjimas
Meninis audimas ir siuvinėjimas – pati seniausia daugelyje kraštų populiari liaudies meno rūšis – tradicinės XVIII – XX a. Lietuvos sentikių kultūros bei buities dalis. XX a. pirmoje pusėje vietovėse, kuriose namų amatai nebebuvo populiarūs, moterys kaip ir anksčiau audė bei siuvinėjo rankšluosčius, tradicinius vestuvių bei laidotuvių drabužius ir poterių pynes, staltieses, servetėles ir t.t.
Nuo XVIII a. iki XX a. vidurio Lietuvos sentikės audė daugiausia lygias bei raštuotas linines drobules bei gražiais raštais puoštus rankšluosčius ir lovatiesių kraštus. Didelį rusių audėjų meistriškumą rodo originalūs audinių raštai, kurie skiriasi nuo lietuvių, raudonos spalvos dominavimu, ornamentų bei kompozicijomis, stilizuotais medžių ir gėlių motyvais, trijų dalių kompozicijomis, sudarytomis iš stilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų.
XIX a. antroje pusėje bei XX a. pradžioje ant paklodžių ir ranšluosčių buvo audžiamos žąsys, paukščiai, raiteliai, kai kada net ir Rusijos imperijos herbas. Siuvinėjami ir visaip kaip puošiami buvo ir bažnytiniai reikmenys. Gausiausiai buvo puošiamos poterių pynės. Iki XX a. pradžios rusės sentikės siuvinėjo kryžiuku, o lietuvės – lygiu dygsniu. XX a. viduryje siuvinėjimą kružiuku išstūmė siuvinėjimas lygiu dygsniu, kas rodo lietuvių kultūros įtaką vietinių rusų sentikių amatų tradicijai. Šiandien tik nedaugelis pagyvenusių rusių moterų kaimuose audžia bei siuvinėja raštuotus audinius.4.3. Vestuvių apeigos
Iki 1823 m. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sentikiai buvo fedosėjininkai nesantuokiniai t.y. nepripažino bažnytinio santuokos instituto ir skelbė skaistybės idealą arba angelišką gyvenimą. Tačiau palaipsniui bažnytinė santuoka tapo privaloma. Daugumą papročių bei senąsias jungtuvių tradicijas sentikiai išsaugojo.
Pagal paprotinės teisės normas sūnaus apvesdinimas ar dukters ištekinimas buvo tėvų arba juos pakeitusių pareiga. Tėvų nuomonė šioje srityje buvo labai svarbi, tačiau dažnai jaunuoliams buvo suteikiama teisė rinktis ir viską lemdavo jaunuolių sutikimas.Vestuvių datai didelės reikšmės turėjo žemės darbų kalendorius ir bažnyčios kalendorius. Didžioji dalis santuokų įvykdavo rudenį, nuo spalio 1 d. iki lapkričio 14 d., ir žiemą, nuo Trijų karalių iki Užgavėnių.
Jei jaunuoliui patikdavo mergina arba tėvai patys jam ją parinkdavo, į būsimos nuotakos namus buvo siunčiami piršliai. Jei jie sutardavo, pas nuotaką atvykdavo jaunikis su tėvais. Jie aptardavo vestuvių dieną ir būsimą kraitį. Sutarus dėl vestuvių jaunuoliai apsikeisdavo dovanomis: jis jai dovanodavo žiedelį arba laikrodį, ji – nosinę, siuvinėtą rankšluostį ar šalį.
Vestuvės buvo keliamos po 2 – 4 savaičių, retais atvejais nukeliamos metams. Jungtuvių diena iškart paskelbiama cerkvėje. Vestuvių išvakarėse nuotakos draugės išpindavo kasą ir supindavo dvi, pindavo rūtų , mirtų ar bruknių lapų vainikėlį (galima sakyti, kad šis paprotys pasiskolintas iš lietuvių). Nuotaka vilkdavosi baltą suknelę, galvą dengdavo baltu šydu, apsiaudavo batelius. Jaunikis apsirengdavo tamsų kostiumą, po švarku dėvėdavo siuvinėtus rusiškus marškinius.
Vestuvės prasidėdavo sekmadienį. Jaunikis su pajauniais atvykdavo pas nuotaką, kuri jo laukdavo apsupta draugių. Jaunikis turėdavo išsipirkti savo nuotaką. Cerkvėje per jungtuves patiesdavo siuvinėtą baltą patiesalą, tačiau, jei jaunieji turėdavo nesantuokinių ryšių, patiesalas nebuvo tiesiamas ir jauniesiems nebuvo leidžiama bučiuoti kryžiaus. Iš cerkvės jaunieji važiuodavo ten, kur budavo paruoštas vaišių stalas, ant kurio būtinai stovėdavo samovaras us arbata, mėsos vyniotiniai, pyragai. Nors vaišių patiekdavo įvairiausių alkoholinių gėrimų beveik nebūdavo, tik naminis alus. Visoms vestuvėms vadovavo piršliai. Antrosios vestuvių dienos rytą į kampą namo, kuriame miegojo jaunieji, sudaužydavo puodą arba ąsotį. Piršlio korimo tradicijos neturėta, ji perimta iš lietuvių tik XX a. antroje pusėje.
Vestuvėms pasibaigus jaunieji likdavo kaimo bendruomenės dėmesio centre. Pirmaisiais bendro gyvenimo metais jie važinėdavo į svečius, lankė gimines, kviesdavo artimuosius pas save. Pirmiausia vykdavo pas uošvę ir uošvį, po šio apsilankymo tėvai vykdavo atsakomojo vizito į jaunavedžių namus. Tokie „žygiai“ padėdavo užmegsti bei sustiprinti giminiškus ryšius tarp jaunavedžių ir jų gminaičių.
Tarp sentikių visoje Lietuvoje, ypatingai Zarasų ir Ignalinos kraštuose buvo paplitęs paprotys vogti nuotakas. Tokios vestuvės dažniausiai įvykdavo jaunuoliams susitarus tarpusavyje, bet tėvams tai visuomet būdavo netikėta ir dažnai net ir prieš jų valią. Šis paprotys gyvavo iki XX a. dešimtmečio pabaigos. Pagrobtą nuotaką dažniausiai persekiodavo tėvas ir broliai, norėdami ją grąžinti į namus ir prikulti jaunikį, išdrįsusį taip pasielgti. Kartais tai pavykdavo, bet labai retais atvejais, nes susimokę jaunuoliai susirasdavo saugų prieglobstį, o po tam tikro laiko jaunosios tėvai slapta perduodavo prašymą sugrįžti į namus ir paprašyti atleidimo arba jaunieji patys atvykdavo išpažinti savo kaltę. Šventikai neatsisakydavo palaiminti tokių santuokų.4.4. Laidotuvių ir atminimų apeigos
Laidotuvių ir atminimų apeigos užima labai ypatingą vietą tarp Lietuvos rusų sentikių šeimos ciklo ritualų. Palyginti su kitomis apeigomis, jos konservatyvesnės, kadangi atitinka lėtai kintantį požiūrį į mirtį bei gyvų ir mirusiųjų santykius. Be to, nuo seno manoma, kad svarbių ritualinių veiksnių paisymas reikšmingas pomirtiniam sielos gyvenimui, vadinasi, – tai moralinė giminaičių pareiga mirusiajam. Nusilpus religingumui, apeigų ir toliau buvo laikomasi dėl susiformavusių etikos normų.
Laidotuvių bei atminimų apeigų struktūra paprasta. Ją sudaro keli nuoseklūs apeigų kompleksai. Pirmą grupę sudaro veiksmai, susiję su priešmirtine žmogaus būsena, su jo būsena mirštant, su velionio šarvojimu bei dėjimu į karstą. Antra – išnešimu iš namų, giedojimas, laidojimas. Trečią – atminai, kurie praėjus 40 – čiai dienų po mirties sutapdavo su minėjimo apeigomis, susijusiomis su kalendorinėmis apeigomis.
Pagyvenę žmonės ruošiesi mirčiai iš anksto. Moterys siūdindavosi laidotuvėms skirtus drabužius, o kai kuriose vietovėse net buvo priimta pasigaminti karstą. Karstas buvo daromas iš specialių lentų, jo negalima buvo dažyti ar laku dengti. Kai kurie senoliai dar pasakojo, jog karstai iš lentų atsirado palyginti ne seniai, o daug anksčiau karstas buvo daromas iš vientiso, nesupjaustyto medžio. Religingam žmogui svarbiausia buvo pasiruošti sielą mirčiai, t.y. atlikti tai, kas gelbsti sielą – išdalinti išmaldą, įnešti indėlį į bažnyčią ir t.t.
Ruošimasis laidotuvėms buvo religinis maginis veiksmas. Pirmiausia velionis buvo numazgojamas. Šarvojimo drabužiai išsiskyrė iš kitų siuvimo būdu, medžiaga bei spalva. Pirmiausia buvo uždedamas velionio nešiojamas kryželis, po to velkami apatiniai marškiniai, kuriuos iš viršaus surišdavo juosta, galiausiai – viršutinius rūbus. Moterys buvo laidojamos su baltais marškiniais ir vienspalviu sarafanu (nes buvo tikima, kad aprengus velionę margu sarafanu, jai teks ilgai stovėti po lietumi, kad nusiplautų margumas), ant galvos rišamos dvi skaros (viena balta skara dengė kaktą). Jaunoms merginoms išpindavo kasas bei apvilkdavo šviesų sarafaną. Kojas apmaudavo kojinaitėmis, apaudavo lengvomis šlepetėmis. Vyrus rengdavo baltais marškiniais ir kelnėmis, o ant viršaus vilkdavo tamsų chalatą. Spėjama, kad kelnės ir švarkas, kaip laidojimo drabužiai, atsirado tik pirmoje XX a. pusėje.
Baltą poterių pynę, siuvamą specialiai laidotuvėms, dėdavo į kairiąją mirusiojo ranką, kūną dėdavo į karstą, apdengtą įkapių drobule, kurio būdavo pasiuvama iš baltos drobės. Į karstą velionį dėdavo kojomis į ikonų pusę (veidu į Dievą), uždegdavo lempelę prie ikonų ir pradėdavo melstis. Psalmynas buvo skaitomas visą laiką nuo mirimo momento iki laidotuvių, šiam reikalui buvo kviečiami specialūs skaitovai. Prie mirusiojo visada kas nors budėdavo, vieno jo nepalikdavo. Laidojama dažniausiai trečią dieną po mirties.
Šventikas atvykdavo laidotuvių dieną. Atgiedodavo numirėlį maldos namuose, dažniausiai ryte. Ant atviro karsto kraštų statydavo po tris žvakes, šventikas šventindavo karstą bei įdėdavo į velionio ranką maldelę, o ant kaktos vainikėlį. Šis paprotys buvo atliekamas tik tada, jei velionis būdavo priėjęs išpažinties. Po mišių mirusįjįj uždengdavo balta įkapių drobe, užvoždavo karstą ir veždavo arba nešdavo į kapines. Karsto nešimas ant pečių nuo seno buvo laikomas pagarbos ženklu mirusiajam. Laidotuvių eisenos priekyje nešamas medinis kryžius.
Kapinėse laidotuvių dalyvių laukdavo duobkasiai. Duobę iškasti buvo reikalaujama prieš pat laidotuves. Iškasę duobę duobkasiai likdavo prie jos, saugojo ją nuo velnio. Kapinėse karsto neatidengdavo, o iš karto lėtai lėtai leisdavo į duobę ant dviejų ilgų namuose austų rankšluosčių, kad kelias į rojų būtų platus ir saugus (po laidotuvių rankšluosčius sukarpydavo ir atiduodavo elgetoms arba aukodavo maldos namams). Tuo metu šventikas skaitydavo maldas. Kapo duobę šventindavo kodylu, vėliau šventikas, o po to ir visi kiti laidotuvių dalyviai mesdavo į kapą po tris saujas žemių. Ka.po kauburį apkraudavo vainikais bei gėlėmis. Kai kurie sentikiai prisimena, kad senovėje ant kapo buvo statomas nedidelis medinis namukas, panašus į koplytėlę, kurį senoliai vadindavę nameliu. Pasakojama, kad tokia koplytėlę statydavo ant pirmojo kapinėse palaidoto šventiko kapo.
Sentikius laidoja veidu į rytus, paminklą arba kryžiu stato kojugalyje. Po laidotuvių visi kveičiami pietų, jei pasnikas, tai visi patiekalai turi būti pasninko, būtinai patiekiami kopūstų barščiai, ryžių košė bei kisielius. Giminės mini mirusius trečią (jei velionis dar nepalaidotas arba palaidotas antrą dieną po mirties), devintą bei keturiasdešimtą dieną. Taip pat pažymi metines. Atminimų apeigas sudaro gedulingos pamaldos bei paminėjimas per pamaldas, kapo lankymas bei gedulingi pietūs bei išmaldos dalinimas. Sentikių tradiciškai dar minimos bendros mirusiųjų pagerbimo dienos arba tėvų savaitės, tarp jų itin svarbią vietą užima Trejybės savaitė arba sekminės.4.5. Gimimas ir krikštynos
Gimimo apeigų ciklas prasideda nuo papročių, susijusių su draudimais nėščioms moterims. Bendras draudimas nėščioms moterims – vengti susijaudinimo. Negalima vaikščioti tose vietose, kur buvo svilinama kiaulė, nes vaikas gali gimti plaukuotas. Negalima nėščiai lipti per tvorą, nes kūdikiui bambagyslė apsisuka aplink kaklelį ir jis nuo to gali uždusti. Nėščia moteris, dalyvaujanti laidotuvėse, turi išeiti pirma, kai iš cerkvės ar iš namų išnešamas velionis, antraip jos kūdikis mirs. Anksčiau nėščia moteris apskritai negalėjo bartis. Taip pat buvo nevalia siūti per šventes, buvo bijoma, jog kūdikis taps nebyliu. Kai kurių iš šių papročių laikomasi ir dabar, bet dauguma tapo prisiminimais ir suvokiami kaip praeities palikimas.
Po gimdymo moteris 2 mėnesius negalėjo eiti į cerkvę. Gimus kūdikiui, po tam tikro laiko giminaičiai ir kaimynai lanko kūdikį. Atėję aplankyti atnešdavo valgių ir sakydavo, kad kūdikio motina greičiau valgytų, esą vaikas greičiau pradės kalbėti. Buvo tikima, jog jei vaikas kairiarankis, reiškia, kad motina kaire ranka jam davė kairiąją krūtį žysti. Taip pat buvo sakoma, jog vaikas būna toks, kokie jo krikštatėviai, tad į kūmus stengtąsi kviesti gerus žmones, nebūtinai gimines.
Su krikštynomis yra susiję daug prietarų. Sakydavo, jog jei ištrauktas iš kubilo vaikas išsitiesia – mirs, o jei susiriečia – gyvens ir bus sveikas. Jei žvakių vaškas, lašantis į kubilą, skęsta – kūdikio likimas bus sunkus, jeigu plaukioja paviršiuje – užaugęs gyvens gerai. Krikštynose dalyvaujanti motina vandenyje, kuriame buvo krikštytas vaikas, nusiprausia krūtis, bet tik tuo atveju, jei maitina krūtimi. Krikštynų vanduo laikomas šventu.
Iki 7 metų stengtąsi nekirpti berniukui plaukų, nes buvo tikima, jog toks vaikas bus labai protingas. Bet dažniausiai beniukams plaukus kirpdavo sulaukus 1 – 3 metukų, o mergaitės nešiojo ilgas kasas.V. Folkloras
Lietuvos sentikių folkloras yra labai turtingas. Tai liudija ne tik gausa įvairaus turinio tekstų, folkloro tyrinėtojai jų užfiksavo virš 60 tūkst., bet ir tai, jog buvo publikuota 3300 patarlių, 310 dainų, 260 mįslių, 240 pasakų, 60 užkalbėjimų, 20 dvasinių eilių. Atskirais leidiniais buvo išleisti 5 moksliniai rinkiniai ir apie 15 folklorinių tekstų rinkinių įvairaus žanro. Apskritai, Lietuvos rusų sentikių benruomenei artimi visi tradiciniai rusiškojo folkloro žanrai.
Iki šių dienų vienas populiariausių mitologinių pasakojimų yra apie maginių žinių turėtojus. Lietuvos rusai sentikiai aiškiai skiria žyniuonius į užkalbėtojus ir magus (колдунов). Pirmieji turi galių gydyti, jie laikomi tarsi „baltaisiais“ žyniais, nes jie atneša žmonėms naudos ir už savo paslaugas neprašo atlygio. Jie gyvena nesislapstydami ir nors jų sakralinės žinios apsuptos tam tikra paslaptingumo aureole, tačiau jose nėra to, kas būtų nepasiekiama žmogaus protui.
Magai (колдуни) yra tarsi „juodųjų“ žynių atitikmuo. Jie dažnai kenkia žmonėms, o jei ir suteikia naudos, tai už tai prašo atlygio. Šie žyniuonys linkę likti nežinomi, nemėgsta viešumo. Jų galios paslaptis ta, jog jiems padeda velniai. Sakoma, jog magai gali palengvinti savo dalį, jei prieš mirtį spėja perduoti kam nors savo amatą ir pagalbininkus – velnius, bet jie niekad šio savo amato neperduoda savo vaikams.
Ypatingi rusų sentikių folklore yra pasakojimai apie įsišventinimą į magus, nusigręžimą nuo Dievo ir sielos pardavimą velniui. Nors šie tamsieji žiniuonys linkę likti paslaptyje kartais jie demonstruoja savo galią viešai, norėdami laikyti aplnkinius baimėje. Pasakojimuose apie magiškas galias atskleidžiami kaip jie, pavyzdžiui, sukiršina jaunavedžius. Tam reikia iškirpti nuo šuns ir katės nugaros kailio, kuris turi būti kerpamas kryžiaus formos, o katė ir šuo turi būti juodi. Iškirpta kailį, susuktą į kamuolėlį, pakišdavo po jaunavedžių patalais, kad gyventų kaip šuo su kate. Gyvulius užkerėdavo įmesdami į tvartą užkalbėtą kiaušinį ir t.t.
Lietuvos rusų sentikių pasakojimuose, magai neturi kažkokių išskirtinių, demoniškų, bruožų. Taip pat, pasakojimuose galingesniais žyniuoniais vaizduojami kitų tautybių asmenys: tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek baltarusiai ir t.t.
Nuo užkalbėtojų ir magų atskiriami žmonės, galintys nužiūrėti. Jie atneša nelaimes, patys to nenorėdami. Jie, garsiai ar mintyse kažką pagirdami, tarsi nužiūri tą asmenį ar gyvulį. Tačiau ši „galia“ yra įgimta, teigiama, jog „tokią minutę gimė“, o gali ir motina būt kalta, jei iš pradžių krūtimi ne maitino, o paskui staiga pradėjo.5.1. Liaudies legendos
Dar vieną ypatingą grupę Lietuvos rusų sentikių folklore sudaro liaudies legendos, paremtos religine tematika. Nuo pasakų jos skiriasi tuo, jog jose dominuoja ne estetinė, o pažinimo – informacinė funkcija. Didžioji dalis krikščioniškų legendų turi biblijinių ir evangelijų siužetų. Jų herojai – šventieji ir krikščioniškosios bažnyčios kankiniai. Lietuvoje ypač paplito pasakojimai paie Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų keliones po žemę, kurie padeda kenčiantiems, baudžia nusidėjėlius ir apdovanoja teisuolius. Taip pat tokiuose pasakojimuose aiškinama, kodėl galima valgyti ungurius, nors jie panašūs į gyvates, kodėl tamsiosios jėgos bijo gaidžių giedojimo ir pan. Mitologiniai pasakojimai religine tematika kaip ir daugelis kitų legendų yra didaktinio pobūdžio ir savo ruožtu sudaro tarsi nerašytų taisyklių sąvadą – kaip žmogus turi elgtis bendraudamas su dangiškomis jėgomis. Lietuvos rusų sentikių tokio tipo pasakojimuose atsispindi ir tarpkonfesiniai santykiai.
Svarbų vaidmenį sentikių gyvenime vaidina liaudies etiketo taisyklės, kuriomis vadovaujasi daugelis šeimų iki šių dienų, ypatingai kaimo vietovėje. Šios taisyklės nusako, kaip žmogus turėtų elgtis bažnyčioje, kaip bendrauti su tos pačios ar kitos tikybos žmogumi. Kaip elgtis šeimoje. Šios taisyklės yra tarsi įstatymai, kuriais vadovaujamasi pabrėžiant jų tradicionalizmą, vyresnių kartų autoritetą. Viena iš tokių liaudies etiketo taisyklių būtų pvz.: eidamas į bažnyčią, turi apsirengti kukliai ir griežtai, nuo ryto iki bažnytinių pamaldų pabaigos nieko nevalgyti.5.2. Pasakos
Pasakos – tai vienas iš arhaiškiasuių dvasinės kultūros komponentų. Lietuvos rusų sentikių folkloro tyrinėtojams pavyko užrašyti virš 1600 skirtingų žanrų pasakų variantų. Lieutvos rusai sentikiai turi visus tradicinius laiudies pasakų siužetus. Apie trečdalį visų užrašytų pasakų sudaro stebuklingos pasakos. Gausus pasakų skaičius aiškinamas tuo, jog Lietuvoje būta didelio pasakotojų skaičiaus, be to, geri pasakotojai buvo labai vertinami aplinkinių. Iš lietuviškojo folkloro taip pat pasiskolinti ka kurie motyvai, kurie visiškai nebūdingi Rusijos pasakoms.5.3. Dvasinės eilės
Dvasinės eilės – tai liaudies religinės dainos, atliekamos namuose, buitinėje aplinkoje. Lietuvos rusai sentikiai iki XX a. pabaigos išsaugojo daugelį, taip vadinamųjų aukštesniųjų eilių, siužetų – Kristaus nukryžiavimas, Paskutinysis teismas, Dvasios atsisveikinimas su kūnu ir t.t. Šios eilės turi ryškiai išreikštą pamokantįjį charakterį – aukština Jėzaus Kristaus atpirkimo auką, įteigia gailestingumą ir kantrumą, įspėja apie neišvengiamą bausmę už nuodėmes. Šios eilės, be abejonės, yra dvasinis pimųjų persikėlėlių iš Rusijos palikimas, kadangi jos susiformavo stačiatikių bažnyčioje dar iki skilimo ir šios eilės žinomos praktiškai visur, kur gyvena rusų tautybės žmonės.
Per kelis egzistavimo šimtmečius, dvasinės eilės savo stiliumi maksimaliai suartėjo su kitais folkloro žanrais. Tik labai retais atvejais dvasinėse eilėse sutinkami cerkviniai slavizmai, būdingų pamaldų ir maldų leksikai. Iš viso Lietuvoje užrašyta 80 tokių eilių, užfiksuota daugiau nei 25 joms būdingų siužetų. Daugiau nei pusę šių užrašytų tekstų sudaro religinės sentikių dainos, kurios yra ganėtinai vėlai susiformavusios. Daugelis iš šių dainų yra bendrarusiškos, kai kurios sukurtos vietinių knygočėjų (книгочеями). Pačios populiariausios temos: stojimas į vienuolyną, pasaulinis tvanas, nuodėmių apmąstymas, žemiško gyvenimo trumpalaikiškumas, mirtis ir Paskutinis teismas.
Dvasinių eilių išsaugojimui įtakos turėjo sentikių religingumas ir stiprus tikėjimo nuostatų lakymasis. Pagal jų religinį etiketą savaitės pasninko dienomis, taip pat didžiųjų pasninkų metu buvo draudžiama dainuoti pasaulietiškas dainas. Kadangi per metus susidaro apie 200 pasninko dienų, nesunku įsivaizduoti, kokią reikšmę dvasinės eilės turėjo dievobaimingų žmonių gyvenime.

5.4. Patarlės, priežodžiai, pranašiški pasakojimai
Lietuvos sentikių kalboje sutinkami dešimtys patarlių, priežodžių, frazeologizmų. Tačiau šiuos liaudies „perliukus“ nėra taip lengva surinkti, jų neužrašysi susitaręs, kad kažkas papasakotų. Tokiu atveju padeda savamoksliai rinkėjai, kurie ir patys daug tokių patarlių, priežodžių žino, ir dar iš kitų išgirdę užrašo. Pavyzdžiui Elizaveta Kolesnikova savo archyve turi surinkusi virš 35 000 tekstų įvairaus turinio, kuriuose atsispindi liaudies gyvenimo išmintis, daugelių metų gamtos ir bendruomenės stebėjimai. Kai kurie kūriniai panašūs į anekdotus. Kiekviena patarlė, priežodis, frazeologizmas – tikra meninė miniatiūra. Yra patarlių, pasiskolintų iš lenkų, baltarusių ir lietuvių, tačiau tik lietuvių yra verčiamos, o kitų vartojamos be vertimo (dėl kalbų giminiškumo). Yra atvejų, kai į tekstus įvedami atskiri kitos kalbos žodžiai, pasitaiko vienoje patarlėje ir kelių kalbų skolinių.Išvados
Nemažą Lietuvos kultūros paveldo dalį sudaro visų jos tautinių bendrijų kultūros paveldas. Lietuvos kultūros šaknys daugiatautės valstybės istorijoje jau nuo didžiųjų kunigaikščių laikų buvo maitinamos lietuvių, rusėnų, lenkų, žydų, karaimų, totorių, rusų ir kitų etninių grupių religinio bei kultūrinio savitumo.
XVII a. antroje pusėje XVIII a. dėl religinių persekiojimų ir socialinės priespaudos Rusijoje rusai sentikiai masiškai kėlėsi į LDK. Čia susiformavo svarbūs rusų „disidentų“ religiniai centrai – Vetka (netoli Gomelio), Gudiškės (dab. Ignalinos raj.) ir kt. Į rytines valstybės sritis migravo daugiausia popininkai, į šiaurinę ir šiaurės vakarų – bepopiai fedosėjininkai. XVIII a. pabaigoje etninėje Lietuvoje, ypač rytinėje dalyje, susikūrė ištisos rusų sentikių gyvenvietės. Jie visuomenėje sudarė atskirą politinių teisių neturinčią socialinę grupę. Stereotipiškai sentikiai bajoriškoje respublikoje buvo laikomi laisvais žmonėmis, prieglobsčio ieškančiais pabėgėliais su nuosaikia „erezijos“ doze. XVIII a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje Vilnius buvo vienas iš svarbiausių sentikių kirilinės knygos leidybos centrų.
Rusų sentikių kultūra labai savita, daugumos nuomone uždara ir dėl to mažai žinoma. Tačiau apžvelgus sentikių etnografiją susidaro visai kitoks įspūdis. Remiantis sentikių etnografijos tyrimais galima atskleisti sentikių įtaką lietuviams ir atvirkščiai.
Vietiniai sentikiai skyrėsi nuo lietuvių ne tik kalba bei tikėjimu, bet ir daugeliu kultūros ir buities bruožų. Buvo tyrinėjami rusų sentikių tautiniai drabužiai, kulinarija, maisto gaminimo tradicijos, audinių raštai, lietuvių bei rusų sodybų planai, gyvenamųjų namų interjerai.
Buvo nustatyta, kad tam tikrose teritorijose rusų meistrai padarė tam tikrą įtaką lietuvių liaudies gyvenamųjų pastatų raidai, o labiausiai paveikė senojo tipo aukštaičių namo su šalta priemene bei krosnimi formavimąsi.
Remiantis etnografiniais tyrimais galima paneigti anksčiau įsivyravusią nuomonę, jog rusai sentikiai gyveno itin izoliuotai. Iš esmės surinkta medžiaga rodo nuolatinį kultūrinį lietuvių ir rusų bendravimą. Be to tyrimai parodo, kad Lietuvos sentikiai išsaugojo daugelį etninių rusų kultūros ir buities bruožų, būdingų Rusijai prieš Petrą I.Literatūros sąrašas
1. Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas, Vilnius, Kronta, 2001, psl. 143 – 204;
2. Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai, 1996 – 1997, Vilnius, 1998;
3. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra, Vilnius, 2000, psl. 635 – 654;
4. Potašenko G., Sentikiai ir Lietuva, Liaudies kultūra, 1993, psl. 21 – 26;
5. www.sentikiai.lt;
6. www.staroobryad.org.

Leave a Comment