Penkta paskaita. Barbarų teisė Barbarai ir jų teisės šaltiniai.Gentinis teisės pobūdis. Bendruomenės teismas. Kai kurie ryškesni barbarų teisės požymiai.Perėjimas prie teritorinio teisės taikymo. Anglų teisės istorijos pradžiaAnglosaksų įstatymai iki normanų įsiveržimo.
Barbarai ir jų teisės šaltiniai. Po romėnų mūšių 102 (Aquae Sextia =Akvų Sekstijų?) ir 101 (Vercellae = Vercelės?, Š. Italija) m. pr. Kr. su teutonais, pasaulio istorijoje pirmąkart paminimi germanai.
Romėnų laikais germanai gyveno teritorijoje tarp Elbės ir Vyslos (Weichsel) ir Skandinavijoje, vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Miestų beveik nebuvo, amatai neišvystyti. Nėra rašto, pinigų taip pat. Namų ūkis, kaip įprasta gentinėms santvarkoms. Šiek tiek prekybos su tolimesniais kraštais [Wesel. Geschichte des Rechts, S.262].
Detaliausiai germanų gentis aprašė Tacitas savo veikala “Germania” (100 m. po Kr.). Tai – detaliausias ir išsamiausias I a. atliktas germanų tyrimas. Unikumas. Kodėl jis buvo parašytas – mįslė. Spėjama, kad Tacitas juo norėjo civilizacijos sugadintiems romėnams parodyti paprastos tautos gyvenimą. Įdomu – Tacitas pats niekados nebuvo apsilankęs jo aprašytame krašte! [Wesel. Geschichte des Rechts, S.262 – 263].
Istorikas Brunner-Schwerin XX a. pr. barbarų teisę vienu sakiniu apibrėžė taip – “Genčių teisės užrašus mes vadiname tautų teise, leges. Ši teisė skiriasi nuo romėnų sukurtų įstatymų ir todėl yra vadinama barbarų teise, Leges Barbarorum.” [Wesel. Geschichte des Rechts, S.264].
Germanų, barbarų (=svetimšalių) teisę galima (verta) padalinti į tris grupes [Wesel. Geschichte des Rechts, S.264]:1. Vėlyvosios Antikos laikų užrašai (5-6 a.), pavyzdys – Lex Salica (507-511 m.);2. Ankstyvųjų viduramžių “neaiškios kilmės”, tikriausiai vienuolių atlikti užrašai (8 a.) – Lex Alamannorum; Lex Baiuvariorum, Bavarija;3. Ankstyvųjų viduramžių užrašai, atlikti Karolio Didžiojo nurodymu (apie 800 m.) – Lex Saxonum.
Salijų įstatymas – vienas originaliausių europinės gentinės teisės paminklų. Frankai tuo metu beveik nebuvo integruoti į Romos imperiją ir gyveno savoje teritorijoje [Wesel. Geschichte des Rechts, S.265].
Gentinis teisės pobūdis. Ar germanai gyveno segmentinės visuomenės sąlygomis ar jų bendruomenių sandara jau buvo kefalinė? Tacitas vienareikšmiškai teigia, kad germanai jau turi karalius ir karo vadus. [Wesel. Geschichte des Rechts, S.265].
Tačiau kaip ir kitose ankstyvosiose visuomenėse, germanai gyveno gentimis. Tam tikras visuma žmonių turi bendrą vardą ir gyvena greta egzogaminėse grupėse, apsijungusių į endogaminę gentį. Tacitas priskaičiavo apie 25 tokias gentis (kai kurie kiti – dvigubai daugiau). Jis jas vadino natio, populus, civitas, gens. Genčių dydis – nuo kelių 100 iki kelių 1 000 [Wesel. Geschichte des Rechts, S.266].
Germanams taip pat būdinga linijinė (lineage) giminės struktūra. Tai patvirtina ir Tacito aiški nuoroda dėl kraičio teisinės reikšmės. [Wesel. Geschichte des Rechts, S.267-268].
Tai, ką Tacitas įvardija kaip kraitį iš tiesų buvo mokestis (išpirka) nuotakos giminei (Brautpreis) – tikrų tikriausias įrodymas, kad egzistavo gimininė žemės, gyvylių nuosavybė. Kraitis – atvirkštinis teisinis mechanizmas (nuotakos socialinė apsauga), būdingas jau privačia nuosavybe grindžiamoms visuomenėms [Wesel. Geschichte des Rechts, S.268].
Nustatytu laiku tam nustatytoje vietoje vykdavo genties susirinkimai. Germanų kalba „laikas“ – Ding. 14-15 a. dažnai šiuo terminu Vokietijoje buvo vadinamas teismo posėdis [Wesel. Geschichte des Rechts, S.267]. (Ding, das – (Gerichts)versammlung der freien Männer, dann – Rechtssache, Rechtshandlung; heute – Gegenstand, Sache)
Bendruomenės teismas. Ar germanai iš tiesų tuomet jau turėjo teismus? Kaip buvo organizuojamas teismo procesas? Ar buvo tik ginčų sureguliavimo machnizmai, žinomi mums iš segmentinių visuomenių? Tikslių atsakymų nėra.
Kad segmentinės tradicijos buvo dar stiprios liudija ir Cezaris savo „Bellum Gallicum” (genčių vadai sprendžia ginčus, sutaiko besivaidijančias šalis) [Wesel. Geschichte des Rechts, S.269].
Greta buvo, žinoma, privatus kerštas, kraujo kerštas ir vaidai, kivirčai. [Wesel. Geschichte des Rechts, S.270].
Kai kurie ryškesni barbarų teisės požymiai. Nuosavybė. Buvo individo ir giminės nuosavybė. Individas galėjo turėti kilnojamojo turto (rūbų, ginklų, prietaisų ir pan.). Iki galo neaiški žemės nuosavybė. Yra trys aiškinimai (galimybės):
• žemė – giminės nuosavybė;• žemė – kaimo nuosavybė (Markgenossen);• žemė – individo nuosavybė.Antroji galimybė – realiausia? Esą tai liudija Tacitas, Cesaris ir Lex Salica (45 skyrius, Apie persikėlėlius): “…Jeigu kas panorės persikelti į kitą vilą ir jeigu vienas arba keli vilos gyventojai panorės jį priimti, bet atsiras nors vienas, kuris pasipriešins persikėlimui, jis neturi teisės ten apsigyventi” [Chrestomatija, p. 23].
Šiandien teisės istorikai linkę atmesti šią galimybę ir įtikinamiausia laiko pirmąją [Wesel. Geschichte des Rechts, S.271].
Kad buvo stiprūs giminystės ryšiai paliudija ir paveldėjimo pagal testamentą nebuvimas. Nesant vaikų paveldėdavo artimiausi giminaičiai (broliai-seserys, tėvai, dėdės-tetos ir t.t), bet kokia tiksliai seka – nėra aišku [Wesel. Geschichte des Rechts, S.271].
Deliktai ir baudžiamoji teisė. Privatūs pažeidimai ir nusikaltimai persipynę. Taigi viešoji baudžiamoji teisė dar nesusiformavusi. Vagystė, santuokinė neištikimybė, kūno sužalojimas, nužudymas – nukentėjusio (aukos) privačių teisių arba jo giminės teisių pažeidimas. Todėl teisėtas privatus kerštas. Bet dažnai būdavo pasitenkinama baudų (kompensacijų) sumokėjimu [Wesel. Geschichte des Rechts, S.271].
Nusikaltimo vietoje užkluptą vagį ar santuokos laužytoją buvo galima vietoje ir užmušti. Bet santuokinės neištikimybės atveju ginamos tik vyro teisės. Jis galėjo žmonai nukirpti plaukus, nuplėšti rūbus ir mušdamas išvaryti iš namų [Wesel. Geschichte des Rechts, S.272].
Už žmogžudystę buvo nustatytas konkretus kiekis galvijų ir ginklų (Wergeld, vira) (žr. Salijų įstatymas, 41 skirsnis). Aukos giminė tokiu atveju yra subjektas, gaunantis virą, žudiko giminė – subjektas, mokantis virą. Jei tokiame ginče yra tarpininkas (pvz., genties vadas) – jis gauna viros dalį [Wesel. Geschichte des Rechts, S.272].
Viešosios baudžiamosios teisės užuomazgas galima matyti kariuomenėje. Čia už išdavystę, bailumą ir panš tautos (genties) susirinkimas nuteisdavo mirties bausme pakariant [Wesel. Geschichte des Rechts, S.272].
Sutartys. Sutarčių moderniąja prasme nebuvo – tik abipusiškumo principas, mainai (Reciprociškumas), taip susitarimas dėl mokesčio už nuotaką. Tik “susidūrę” su romėnais, pažinę jų kai kurias normas, germanai taip pat pradėjo prekiauti. Sandoriai (vergai iš Germanijos parduodami mainais į romėnų prekes) būdavo sudaromi romėnų pusėje su pirkliais, kurie būdavo apsistoję nakvynės namuose, užeigose. Tokių namų šeimininkas buvo vadinamas Caupo. Iš čia – vokiškas žodis Kauf, reiškiantis pirkimą. Germanų kalbose nebuvo savo žodžio šiam reiškiniui įvardinti [Wesel. Geschichte des Rechts, S.272].
Perėjimas prie teritorinio teisės taikymo. Nusistatymas, kad teisė susijusi su gentimi gyvavo ilgai. Tačiau ilgą laiką gyvenant kaimynystėje ir ypač po krikščionybės priėmimo, prasidėjo genčių susiliejimas, asimiliacija. Buvo vis sunkiau asmenis identifikuoti pagal jų gentinę kilmę. Vietoj primityvios genčių teisės pamažu ėmė kurtis teritorinė papročių teisė. VIII-IX amžiais asmeninį teisės taikymą išstūmė teritorinis germanų teisės taikymas. Tai labai pagyvino prekybą. Nors su karalių teise, t.y. visos karalystės bendrąja teise, atskirų teritorijų paprotinę teisė nesutapo dar ilgai.
Anglų teisės istorijos pradžia. Anglų teisės pradžia – V a., kai po romėnų išsikraustymo į salyną pradėjo veržtis anglosaksai – germanų kilmės anglų, saksų, jutų, fryzų gentys ir maišėsi su vietos keltų gentimis. Su savo gentimis jie atsinešė ir barbarų teisę.
Anglosaksų įstatymai iki normanų įsiveržimo. Pats seniausias šaltinis – apie 600 m. Kento karalystėje paskelbtas Etelberto įstatymas. Tai labai trumpas (90 frazių) paprotinės teisės nuostatų sąrašas, daugiausiai dėmesio skiriantis nusikaltimams ir bausmėms.