Lietuvių kalba pasaulio universitetuose

KALBA

Pabandykime įsivaizduoti,kaip atrodytų pasaulis,jeigu žmonės nemokėtų kalbėti. Kažin ar pasiseks vaizduotėje tokį pasaulį sukurti. Juk kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, be kurios negali visuomenės,pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi laikotarpiai, kai neturėta privačios nuosavybės. Tačiau nėra buvę tokių laikų, kuriais žmonių visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Taigi kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Kol, nebuvo jos, nebuvo ir žmogaus tikrąja to žodžio prasme. Be kalbos, kaip bendravimo įrankio, žinoma, neįmanoma įsivaizduoti žmogaus gyvenimo nė atteityje.

Bet kalba žmonėms yra ne vien tik sužinojimo ir bendravimo priemonė. Žmonės kalbėdami gali taip pat reikšti jausmus, pergyvenimus. Tai leidžia jiems kurti vadinamuosius dvasinius turtus, visų pirma grožinę literatūrą.

Neturėdami kalbos, neturėtume nė mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių dienų mokslas ir technika. Tik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susėjęs su kalba, žmonija galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurį sunku pervertinti.

Žmonės išmoko tiiksliai aprašyti visokiausius kalbos reiškinius, pradėjo sudarinėti žodynus, rašyti gramatikas. Bet kalbos giminystes, raidos problemos visdar tebebuvo tokios paslaptingos, kaip prieš daugelį amžių. Kad ir kaip būtų keista, žmogus pirmiau išsiaiškino žaibo ir griaustinio paslaptis, negu suprato kalbos raidos dėsnius. Ju

uk jau 1754 metais Benjeminas Franklinas žaibolaidžiu sugavo žaibą, o 1816 metais Francas Bopas paskelbė veikalą, kuriame pirmą kartą lyginamuoju – istoriniu metodu mėginama aiškinti ligi tol žmogui nesuprantami kalbotyros reiškiniai.

Lygiinamojo – istorinio metodo atsiradimas buvo tikra revoliucija. Per kelis dešimtmečius žmonės apie kalbą sužinojo daugiau, negu per praėjusius tūkstantmečius. Naujasis kalbos tyrinėjimo metodas buvo ypač reikšmingas mums, lietuviams. Juk šio metodo dėka paniekinta, tik šiaudinėse artojų pirkiose vartota kalba rado kelią į Maskvos, Paryžiaus, Leipcigo, Prahos, Kopenhagos universitetų auditorijas. Turbūt, nerasime nei vieno žymaus ano meto kalbininko, kuris savo veikaluose nebūtų operavęs lietuvių kalbos faktais. Geriuasi užsienio universitetų profesoriai važiavo į Lietuvą pasiklauyti, kaip kalba šio krašto valstiečiai. Skubėjo užrašyti ilgesingas mirštančios, kaip jiems tada atrodė, tautos dainas, kupinas fantazijos pasakas, sąmojingus priežodžius. Pamažu ir išš pačių lietuvių tarpo pradėjo rastis žmonių, kurie susidomėjo savo gimtąja kalba. Juk ir pats talentingiausias svetimtaustis tyrinėtojas negali taip tiksliai suvokti įvairių lietuvių kalbos niuansų, išgirsti jos garsų atmainų, kaip kad gali suvokti ir išgirsti žmogus, nuo lopšio kalbėjęs šia kalba, žinoma, jei jis turi specialų lingvistinį išsilavinimą. Buvo laikai, kai lietuviai savo kalbininkus galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dabar kiekvienais metais respublikos aukšosios mokyklos išleidžia jų po kelis dešimtis. Tačiau mums reikia nepamiršti ir to keleto, ku
urie sunkiomis sąlygomis kūrė kalbotyros pagrindus, o taip pat jausti dėkingumą aniems kitataučiams mokslininkams, įvedusiems lietuvių kalbą į tarptautinę mokslo areną.

LYGINAMOSIOS KALBOTYROS ATSIRADIMAS

Antrasis pasaulinis karas pamažu ėjo į pabaigą. Tarybinė armija išvadavo Vilnių. Šiaurės Prancūzijoje išsilaipino sąjungininkų kariuomenės daliniai. Pavergtos pasaulio tautos laukė laisvės. Laukė jos ir tolimosios Indijos Ahmadnagaro kalėjimo politiniai kaliniai, kurių tarpe buvo ir nepalaužiamas kovotojas dėl Indijos nepriklausomybės Džavaharlalas Neru, anglų valdžios kalinamas jau devintą kartą. Tomis dienomis Neru įtemtai dirbo: per penkis mėnesius parašė didžiulę, šiandie pasauliui plačiai žinomą knygą. Tai knyga apie didingą indų tautos praeitį, jų savitą kultūrą, kančias svetimųjų priespaudoje, viltis ir lūkesčius. Ypač su didele meile Neru rašė apie „nuostabiai turtingą, daugiaspalvę“ senovės indų kalbą – sanskritą. Skyriu apie šią kalbą Neru baigė sakiniu: „Artimiausia sanskritui Europoje yra lietuvių kalba.“

Savo knygą Džavaharlalas Neru simboliškai pavadino „Indijos atrdimu“.

Su Indijos „atradimu“ iš tikrųjų betarpiškai yra susijęs vieno pačių svarbiausių kalbos mokslo šakų – lyginamosios kalbotyros atradimas, o su juo ir intensyvus lietuvių kalbos tyrinėjimas.

XVII amžiuje į Indija pradeda plūsti pirkliai, misionieriai ir įvairūs kiti kolonistai. Jie jau po truputį susidomi indų kultūra, pramoksta šios šalies kalbų. Europa vis daugiau ir daugiau išgirsta apie šį nuostabų kraštą.

1783 metais į Indiją atvykęs Viljemas Džonsas su dideliu įkarščiu pradeda mokytis indų kalbų, ypč sanskrito. Ro

odos šis anglų „riteris“ rado bendrą kalbą su indų brahmanais, ir Džonsas puikiai išmoksta sanskritiškai. Matydamas, jog geresnis Indijos pažinimas ne vieno žmogaus darbas, Džonsas 1784 metais Kalkutoje įsteigia Azijos draugiją, kurios tikslas studijuoti Indijos tautų kultūrą ir kalbas.Dabar europiečiai apie Indiją sužino labai daug, o pats Džonsas, geriausias Indijos dalykų specialistas europietis, pareiškia, jog sanskrito struktūra labao jam primenanti graikų ir lotynų kalbų struktūras ir kad bet kuris filologas, patyrinėjęs šias kalbas, negalės netikėti, jog jos kilusios iš bendro, dabar jau, galbūt, neegzistuojančio šaltinio, galimas daiktas, yra kilusios ir gotų, keltų, o, galbūt, net ir senovės persų kalbos. Taigi Džonsas pirmą kartą kalbotyros istorijoje suformulavo mintį apie indoeuropiečių kalbų giminystę, bendrą jų kilmės šaltinį. Iki lyginamosios kalbotyros atsiradimo trūksta tik keletos žingsnių, bet Džonsas, nesulaukęs nei penkiasdešimt metų, 1794 metais miršta, ir tuos žingsnius jau žengia kiti.

1808 metais vokiečių mokslininkas Fridrichas Šlėgelis išleidžia veikalą „Apie indų kalbą ir išmintį“, kuriame gana detaliai įrodo sanskrito giminingumą su graikų, lotynų, germanų ir persų kalbomis. Jis pavartoja net terminą „lyginamoji gramatika“. Tačiau Šlėgelis klysta, iškeldamas daugelio vėliau kartojamą mintį, kad anos kalbos kilo iš sanskrito. Šiuo atžvilgiu Džonsas už Šlėgelį buvo pranašesnis.

Dvidešimt penkerių metų amžiaus vokietis Francas Bopas (1791 – 1867), sanskrito pramokęs Paryžiuje, 1816 metais žengia paskutinį žingsnį pr
rie lyginamosios kalbotyros slenskčio, išleisdamas knygą, kurioje Bopas kalba jau ne tik apie minėtų kalbų giminystę ir bendrą kilmę, jis, nagrinėdamas veiksmažodžių asmenavimą, parodo, kad visų šių kalbų veiksmažodžiai sudaro kažkokią bendrą sistemą, kad vienos kalbos faktus galima paaiškinti, pasinaudojant kitos kalbos faktais. Jis pats praktiškai parodo, kaip tai reikia daryti. Bopas pirmasis pavartojo ir šiandien visiems įprastą terminą indoeuropiečių kalbos.

1823 metais Bopas akademijoje skaitė pranešimą, kuriame sanskritą jau lyginęs ir su lietuvių, latvių, prūsų ir slavų kalbomis. 1833 – 1852 metais išleidžia trijų tomų „Lyginamąją sanskrito, Avestos, armėnų, graikų, lietuvių, senosios slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatiką“. Po metų jis paskelbia specialų darbą apie prūsų kalbą. Taigi lietuvių kalba ir jos giminaitės kitos baltų kalbos pamažu pradeda rodytis tarptautinėje arenoje.

Lyginamoji klabotyra smarkiai veržėsi į priekį. Kiti mokslininkai, naudodamiesi Bopo atrastu metodu, rašė naujus veikalus, vis giliau skverbėsi į kalbos mokslo gelmes.

Rasmus – Kristijanas Raskas savo veikalą, kuriame nepaprastai puikiai išdėstyta lyginamojo metodo esmė, išleido 1814 metais iš Islandijos nusiuntė į Kopenhagą, kur jis buvo išleistas tik po ketverių metų.Vadinosi šis veikalas „Tyrinėjimas apie senąją šiauriečių kalbą arba islandų kalbos atsiradimas“. Raskas, atrasdamas lyginamąjį metodą, rėmėsi visai kitokia medžiaga, negu Bopas. Didžiulis Rasko nuopelnas, jog jis visur pabrėždavo, kad, nustatant kalbų giminingumą, negalima per daug remtis žodžių panašumu; mat, žodžius vienai kalba lengva pasiskolinti iš kitos, visai kitas dalykas žodžių galūnės – jos neskolinamos.

Raskas nemaža rašė ir apie lietuvių kalbą. Jis atmetėtuo metu gana paplitusią nuomonę, kad lietuvių (kaip ir apskritai baltų kalbos) kalba esanti gotų, slavų ir suomių kalbų mišinys. Pabrėždamas lietuvių kalbos savitumą, jis kartu nurodė, kad ši kalba yra gimininė slavų ir germanų kalboms.

Slavų kalbų fonetikai šį metodą savarankiškai pritaikė rusų mokslininkas Aleksandras Vostokovas (1781 – 1864). Daug kuo jį patobulino vokietis Augustas – Fridrichas Potas (1802 – 1887), specialiai tyrinėjęs ir mūsų giminaičių prūsų kalbą bei kalbininkas Jakobas Grimas. Ne vieną šiltą žodį Grimas yra pasakęs ir apie lietuvių kalbą. Lietuvių kalbą jis palygino su kilniu, gausiai gamtos apdovanotu augalu, bet augančiu blogoje žemėje ir nustelbdu kitų stipresnių kalbų literatūros šešėlių.

Taigi XIX amžiaus pradžioje žmonės jau pradeda suprasti, kad giminingos kalbos atsirado iš kažkieno bendro šaltinio, išmoksta atskirti giminaites nuo negiminingų kalbų, atranda kalbos dėsnius, kuriais galima paaiškinti įvairius kalbų pakitimus, pamato, kad vienos kalbos reiškinius padeda pažinti kita kalba. Mokslininkai gerokai nustemba, įsitikinę, kad ypač tokia patikima padėjėja, sprendžiant daugelį kalbos mokslo klausimų, yra mažos lietuvių tautos kalba. Prasideda intensyvus lietuvių kalbos tyrinėjimas.

LITUANISTIKOS ŽIDINIAI VOKIETIJOJE

1852 metais Prahos universiteto profesorius Augustas Šleicheris pradeda reikšmingiausią lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje kelionę. Iškeliauja į lietuviškus Rytų Prūsijos kaimus lietuvių kalbos mokytis iš pačių žmonių lūpų, be lektorių ir profesorių pagalbos.

Lietuvių kalbą mokytis jam labai gerai sekėsi. Jau birželio 11 dienos laiške žymiajam slavistui Francui Miklosičiui rašo, jog šiandien laukuose pirmą kartą užkalbino vieną žmogų. O liepos 7 dieną laiške draugui į Prahą pasigiria, kad iš bėdos su lietuviais galįs susikalbėti, o suprantąs jau visiškai gerai. Iš pradžių jam, girdi, lietuviškai kalbant, vis lindę čekiški posakiai. Dar ir dabar kartais nei nepajutąs, kaip į lietuvišką sakinį ima ir įšoką koks čekiškas žodis.

Šeicheris atjautė sunkią lietuvių nedalią, sielojosi dėl jų nacionalinės priespaudos. Tačiau lietuvių tautos ateitimi jis netikėjo. Skaitydamas Donelaičio „Metus“, Kuriuos jis pabadino literatūriniu šedevru, Šleicheris rašė: „Kaip gaila, kad žūsta tokia kalba, kuri formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, indų kūriniais“.

1856 metais Prahoje Šleicheris išleidžia „Lietuvių kalbos gramatiką“. Sunku būtų pervertinti šios gramatikos reikšmę mūsų kalbos mokslo istorijoje. Įvairių šalių mokslininkai šį veikalą sutiko kaip savotišką mokslo žygdarbį. Šleicheris pirmasis įrodė, kad gramatiką reikia rašyti ne iš laiko nublukintų tekstų, o iš gyvų žmonių kalbos. Šleicherio kelionės pavyzdys buvo užkrečiantis. Žymiausi pasaulio indoeuropeistai pradėjo keliauti į Lietuvą, tą nuostabų kalbos mokslui Šleicherio atrastą kraštą.

Šleicheris buvo pats žymiausias savo meto indoeropeistas. Jeigu Bopas, galima sakyti, netyčia atrado lyginamąjį – istorinį metodą, tai Šleicheris šį metodą ištobulino ir konkrečiais tyrinėjimais patvirtino jo veiksmingumą.

1870 metais Augustas Leskynas (1840 – 1916) paskiriamas Leipcigo universiteto profesorium. Išdirba šiame universitete jis beveik penkiasdešimt metų. Leskyno veiklos dėka Leipcigas tampa vienu reišmingiausių pasaulio lituanistikos ir lavistikos centrų. Lietuvių kalbos problemas Leskynas lietė jau įžanginėje savo paskaitoje, o toliau per visą pusę šimtmečio beveik kiekvienais metais jis skaitė lietuvių kalbos kursą. Norėdamas pagilinti iš Šleicherio gautas lietuvių kalbos žinias, Leskynas 1879 ir 1880 metais kartu su Karlu Brugmanu lankosi Lietuvoje, Vilkyškių apylinkėse renka lietuvių liaudies dainas, kurių dalį paskelbia viename slavistios žurnale, o kitas bendrojoje knygoje su Brugmanu.

Paskutinis Leskyno lituanistikos veikalas buvo išspaudintas po autoriaus mirties. Iš šios Leskyno knygos pirmuosius lirtuvių kalbos pagrindus yra gavę beveik visi mūsų dienų užsienio indoeuropeistai.

Albertas Becenbergeris (1851 – 1922) parašė 23 knygas ir 319 straipsnių. Skaičiai gražūs, ir ypač malonu, kad pati didžiausia šių skaičių dalis skirta lietuvių, latvių, prūsų kalbų ir tautų istirijos problemoms.Ypač vertingi yra Becenbergerio senųjų lirtuvių kalbos paminklų tyrinėjimai („Lietuvių kalbos istorija“, „XVI – XVII amžių lietuvių ir latvių spauda“ ir kt.). Becenbergeris leido ir redagavo tarptautinius kalbotyros žurnalus, vadovavo archeologinėms ekspedicijoms, keletą kartų apkeliavo Lietuvos ir Latvijos kampelius, tyrinėdamas šių tautų tarmes, rinkdamas tautosaką.

Mokslinės karjeros pradžioje Becenbergeris į Lietuvos ateitį žiūrėjo labai skeptiškai. Tačiau į gyvenimo pabaigą pakeitė nuomonę apie šią tautą viena proga pareiškė: „Lietuvių kalba aš susidomėjau, studijuodamas lyginamąją kalbotyrą. aš turėjau laimės susidraugauti su daugeliu lietuvių. Savo ilgų metų mokslo darbą bedirbdamas, pamilau lietuvių tautą ir išmokau Lietuvos žmones didžiai gerbti.“

Becenbergerio nuopelnus baltistikai gražiai įvertino įžymiausi lietuvių ir latvių kalbininkai. O Jonas Jablonskis kalbininką palygino su švyturiu, kurio veikalai švietė kelią pirmiesiems mūsų mokslo ir kultūros darbuotojams.

LITUANISTIKA HUSO ŠALYJE

Čekai ir lietuviai nėra labai artimi kaimynai, norėdami vieni kitus aplankyti, turi keliauti per svetimus kraštus. Tačiau taip jau likimas susiklostė, kad šių tautų žmonėms įvairiose istorijos kryžtkelėse dažnai yra tekę susitikti ir kaip draugams išsiskirti. Čekų ir lietuvių draudystę mes galime vadinti šimtmete – juk čekai, kalbėdami apie didįjį savo humanistą Janą Husą ir husitų judėjimą, prisena Lietuvą ir Vytautą, mes, minėdami Žalgirio mūšį, negalime pamiršti čekų tautos didvyrio Jano Žiškos būrių. Sena mūsų draugystė ir filologijos fronte. Čekai vieni pirmųjų gražiai įvertino mūsų liaudies dainas, patį pirmąjį Liudviko Rėzos lietuviškų dainų rinkinį išversdami į čekų kalbą. Su Čekoslovakija glaudžiai susijusi Augusto Šleicherio mokslinė veikla – iš Prahos jis keliavo į Lietuvą, Prahoje buvo išleista jo „Lietuvių kalbos gramatika“. Gana anksti ir patys čekai pradėjo domėtis lietuvių kalba, keliauti Į Lietuvą tyrinėti tarmių, skelbti lituanistines studijas savo ir kitų šalių spaudoje.

Su trimis čekais lietuvių kalbos tyrinėtojais, kurie lyg kokioje estafetėje iki mūsų dienų Čekoslovakijoje išlaikė lituanistines tradicijas, mes truputį iš arčiau susipažinsime.

Leopoldas Geitleris (1847 – 1885) po kelionės į Lietuvą tapo karštu lietuvių bičiuliu ir entuziastingu lietuvių kalbos tyrinėtoju. Vieną po kitos jis Prahos, Vienos, Zagrebo leidiniuose skelbia lituanistines studijas. Lieruvių dialektologijai skirtoje knygoje Geitleris paskelbė Baranausko „Anykščių šilelį“. Viename čekų žurnale ir savo kelionės po lietuvą įspūdžius.

Ankstyva mirtis nutraukė šio mokslininko tyrinėjimus. Tačiau į lituanistikos istoriją jis įeis kaip pirmasis čekas, aktyviai pradėjęs darbuotis lietuvių kalbos baruose, o čekų filologijos istorijoje jis pagrįstai vadinamas „pirmuoju mūsų baltistu“.

Josefas Zubatas (1855 – 1931) tyrinėjo lietuvių ir latvių liaudies dainas, rašė istorines baltų kalbų gramatikos klausimais, recenzavo svarbiausius anų metų baltistikos leidinius. Ypač daug straipsnių Zubatas paskelbė baltų kalbų žodžių kilmėsklausimais. Jis intensyviai rinko medžiagą lietuvių kalbos etimologiniam žodynui, kurį buvo pasiryžusi išleisti viena vokiečių leidykla. 1901 metų vokiečių indoeuropeistkos žurnale pasirodė naujai ruošiamų kalbotyros veikalų reklama. Tų veikalų tarpe buvo ir Zubato žodynas. Visi kiti tada reklamuoti veikalai buvo išleisti, neišėjo, deja, tik Zabuto etimologinis lietuvių kalbos žodynas.

Su dideliu pasisekimu Prahos universitete Zubatas skaitė lietuvių kalbos kursą. Pavyzdžiui, 1895 mokslo metų pirmajame semestre Zubato lietuvių kalbos paskaitų klausė dvidešimt studentų, o tai iš tikrųjų labai didelis skaičius, nes anais laikais panašių disciplinų prfesoriai turėdavo du – tris, o kartais ir vieną mokinį.

Zubatas, būdamas gyvas, nepaskelbė nei vienos knygos. Tačiau po Zubato mirties Čekų Mokslų akademija išleido tris jo rinktinių raštų tomus.

Iki šiol, kalbėdami apie čekų lituanistiką, mes visi minėjome Prahos miestą. Tačiau Vaclavas Machekas (1894 – 1965) praplėtė lituanistikos geografiją: Brno universitetas, profesoriaujant Machekui, tapo reikšmingu lietuvių kalbos tyrinėjimo centru.

Machekas buvo žymiausias mūsų dienų čekų lyginamoios – istorinės kalbotyros atstovas. Gal dešimties šalių spaudoje jis paskelbė apie pusketvirto šimto straipsnių. 1957 metais Čekoslovakijos Mokslų akademija išleido jo kapitalinį darbą – „Čekų ir slovakų kalbų etimologinį žodyną“. Keletas Macheko straipsnių buvo išspausdinta ir Tarybų Sąjungos lingvistiniuose leidiniuose.

Su Macheko mirtimi gražios čekų lituanistinės tradicijos nesibaigia. Brno universitete liko Macheko mokinys Adolfas Erhartas. Šis jaunas čekų mokslininkas, nepabuvojęs Lietuvoje ir beveik nesutikęs lietuvių, išmoko lietuviškai taip, kad gali ne tik skaityti, versti grožinės lietuvių literatūros kūrinius į čekų kalbą, bet ir laisvai kalbėti. Jis parašė Čekoslovakijos universitetų studentams lietuvių kalbos vadovėlį.Prahos universitete darbuojasi puikus lietuvių kalbos specialistas profesorius Pavlas Trostas.

LIETUVIŲ KALBA ATEINA Į RUSIJOS UNIVERSITETUS

Vienas Maskvos universiteto profesorius kaip labai reikšmingą šios mokslo įstaigos datą nurodė 1876 metų vasario 22 dieną. Tos dienos dešimtą valandą ryto pradėjo skaityti savo pimąją paskaitą Filipas Fortunatovas (1848 – 1914). Reikia sutikti su tuo profesorium: data iš tikro reikšminga – juk Furtunatovas Maskvos universitetą iškėlė į garsiausių pasaulio lingvisikos centrų gretas, šis mokslininkas davė pradžią naujai kalbotyros vadinamajai Maskvos mokyklai. Tačiau mums, lietuviams, su Fortunatovu ir Maskva yra susijusi dar viena labai svarbi data. Deja, šios datos ligi šiol mes tiksliai nežinome, negalime pasakyti ne tik valandos, dienos ar mėnesio, bet netgi metų. Galime tik spėti, jog tai įvyko devynioligtojo amžiaus devintame dešimtmetyje, gal 1886 metais, o gal ir truputį anksčiau. Būtent, šią mums nežinomą dieną vienoje iš senojo Maskvos universiteto auditorijų Filipas Fortunatovas pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą.

Maskvos universitetepaskaitas Fortunatovas skairė dvidešimt penkerius metus. Lektorius jis buvo gana savotiškas. Vieniems jis atrodė labai neiškalbus, o jo paskaitos be galo nuobodžios, kiti jį ir jo paskaitas tiesiog dievino. Paskaitoms Fortunatovas ruošdavosi nepaprastai kruopščiai, apgalvodamas kiekvieną žodį. Įlipęs į katedrą, priešais save pasidėdavo ant palaidų sąsiuvinio lapų pieštuku surašytą paskaitos tekstą. Skaitydavo jis be mažiausio išorinio efekto ir taip lėtai, jog labiau įgudęs studentas suspėdavo užsirašyti kiekvieną jo ištartą žodį.Nors ir dešimtą kartą tą patį kursą skatydamas, Fortunatuvas kiekvienai paskaitai ruošdavosi iš naujo. Fortunatovo auditorijoje paprastai daug klausytojų nebūdavę, bet iš tų, kurie ten pastoviai sėdėdavo, galėjai tikėtis sulaukti tikrų mokslo žmonių. Ir tikrai iš anų auditorijų išėjo gražus būrys ne tik rusų, bet ir lenkų, vokiečių, serbų, danų, norvegų, suomių, švedų, čekų, olandų, prancūzų kalbininkų. Beveik visi jie išklausė labai turtingą lietuvių kalbos kursą. Šis kursas paprastai trukdavo dvejus metus. Klausytojo gerai susipažindavo, kiek tais laikais buvo įmanoma, su lietuvių kalbos tarmėmis, lietuvių kalbos istorija. Per pratybas nagrinėdavo įvairių lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų tekstus. Į Fortunatovo paskaitas suguždėdavo beveik visi Maskvos universiteto studentai lietuviai, nesvarbu kokią specialybę jie būtų studijavę. Ypač su dideliu susidomėjimu kiekvieno Fortunatovo žodžio klausė būsimasis lietuvių literatūrinės kalbos normintojas Jonas Jablonskis.

Fortunatovo palikime tiek dauk vietos skirta lietuvių kalbai. Be to, negalime užmiršti, kad, Fortunatovui mirus, jo mokslo darbų sąrašas tolydžio didėjo. Kadangi Fortunatovas savo paskaitas skaitydavo labai iš lėto, ir jas beveik pažodžiui būdavo galima užsirašyti. Na, o šie užrašai nedingo ir kartais beveik netikėtomis aplinkybėmis pasirodydavo pasauliui. 1897 metais viename filologijos žurnale buvo išspausinta dalis Fortunatovo lietuvių kalbos fonetikos paskaitų. 1961 metais Lundo universitetas išleido neskelbtą Fortunatovo lietuvių kalbos fonetikos paskaitų dalį. O kas mums gali garantuoti, kad ateityje panašiu būdu nepasirodys ir daugiau Fortunatovo darbų, tada ir savo apimtimi jo mikslinis palikimas neatrodys mažas.

Janas Boduenas de Kurtenė (1845 – 1929) Kazanėje dėstė lietuvių kalbą. Iš anų lainų išlikusiame universiteto mokslinės tarybos protokole rašoma, kad slavų literatūros magistro laipsniui įgyti buvo reikalaujama išlaikyti kalbotyros egzaminą, kurio metu ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į sanskrito, lietuvių ir slavų kalbų lyginamąją gramatiką. Į Kazanę atvykęs tobulintis talentingas lenkų kalbininkas Mikolajus Kruševskis nagrinėti lietuviškų tekstų eidavo specialiai pas Bodueną de Kurtenė į namus. Tačiau ne pedagogine veikla daugiausia Kazanėje lituanistikai nusipelnė Boduenas de Kurtenė.

Tais pačiais metais kaip ir Boduenas dirbti į vieną Kazanės gimnaziją atvyko lietuvis Jonas Juška. Jis buvo baigęs Charkovo universitetą ir jau spėjęs pasižymėti lituanistiniais darbais: recenzavo A. Šleicherio gramatiką, o 1861 metais Peterburgo Mokslų akademija išspausino jo darbą „Kalbos lietuviško liežiuvio ir lietuviškas statrašymas arba ortograpija“. Jono brolis Antanas gyveno Lietuvoje ir beveik su neįsivaizduojamu užsidegimu rinko lietuvių liaudies dainas ir gyvosios kalbos žodžius. Antano Juškos rinkiniai to meto sąlygomis bovo pasiekę beveik astronominių dydžių: apie septyni tūkstančiai dainų tekstų, beveik du tūkstančiai dainų melodijų, apie septyniasdešimt tūkstančių žodžių. Būtu buvę gera visa tai paskelbti, bet kaip paskelbsi, jei lietuviams uždrausta spauda. Universiteto mokslinė taryba Bodueno de Kurtenės iniciatyva priima nutarimą leisti Juškos dainas, ir 1880 metais pasirodo pirmasis tomas, antrašte „Lietuviškos dainos, užrašytos per Antaną Juškevičią apygardoje Pušaločių ir Veliuonos iš žodžių lietuvių dainininkų ir dainininkių.

Boduenas de Kurtenė, pasitelkęs geriau lietuvių kalbą mokėjusius studentus, skaitė Antano Juškos žodyno korektūras. Apie žodyno autorių, šiam mirus, paskelbė vertingą straipsnį. Mirus Jonui Juškai, rūpinosi jo šeima ir tolimesniu brolių lituanistinio palikimo publikavimu.

Boduenas de Kurtenė mūsų dienomis laikomas vienu žymiausiu pasaulio kalbininkų, kalbos mokslą praturtinusių naujais teoriniais atradimais.Boduenas vienas pirmųjų Rusijoje pradėjo moksliškai tyrinėti lietuvių kalbą ir mokyti jos universitetuose.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Maskva, o kiek vėliau ir Leningradas, tada dar Peterburgas, tampa svarbiais tyrinėjimo centrais. Su Maskva daugiausiai susiję F. Furtanatovo, o su Peterburgu, gal būt, daugiausia Bodueno de Kurtenės vardai. Ir vienas, ir antras šiedu mokslininkai anų miestų aukštosiose mokyklose dėstė lietuvių kalbą, visokiausiais būdais padėjo lietuviams, ruošė lituanistų kadrus, na, ir abudu paliko savo vardo vertų įpėdinių. Fortunatovo ir Bodueno tradicijos buvo gražiai puoselėjimos ir tarybinės santvarkos metais.

Lituanistinės F. Fortunatovo tradicijos, per Požezinskį, Petersoną pasiekusios mūsų laikus, pastaraisiais dešimtmečiais Maskvoje itin suklestėjo. Niekada Maskvoje nėra buvę tiek gerų lietuvių kalbos specialistų, kiek mūsų dienomis. Niekada Maskvos moksloįstaigos nesidomėjo lituanistikos problemomis taip, kaip domimasi šiandien. Keletas gerų lietuvių kalbos specialistų dirba taip pat Kalbotyros, Rusų kalbos institutuose. O apie susidomėjimą lietuvių kalba studijuojančio jaunimo tarpe Maskvos universitete vaizdžiai rodo tas faktas, kad 1965 metais Irinos Toporovos skaitomo lietuvių kalbos kurso klausė dvidešimt įvairių specialybių studentų.

Lietuvių ir apskritai baltų kalbų tyrinėtojų atsiranda ir kituose Tarybų Sąjungos mokslo centruose. Štai 1964 metais Kijeve buvo išleista įdomi knyga apie baltų ir slavų kalbų santykius. Šios knygos autorius jaunas ukrainiečių kalbininkas Anatolijus Nepokupnas.

IŠVADA

Kažkada jau beveik pradėję mirti lietuviški žodžiai atgijo. Jie įsitvirtino ne tik pagrindiniuose indoeuropiečių kalbotyros veikaluose, bet kaip pagrindinė bendravimo priemonė puikiai aptarnauja tris milijonus žmonių. O iš šių žodžių sukurti veikalai išėjo toli ne tik už Lietuvos, bet ir Tarybos Sąjungos ribų. Kad šie žodžiai atgijo, kad įgavo tokius galingus sparnus, yra didelis kalbininkų nuopelnas.

Literatūra:

A. Sabaliauskas „Žodžiai atgyja“

Leave a Comment