Lietuvos pinigai

XX a. pirmoje pusėje, praūžus Didžiojo karo (1914-1918 m.) audroms , kaip feniksas iš pelenų kilo Lietuvos valstybė. Pirmasis nepriklausomybės mėnesiais ir metais savų pinigų įvedimo klausimas nė nebuvo svarstomas. Buvo daugybė kitų svarbių dalykų, kuriuos skubiai reikėjo spręsti. Krašto finansinė padėtis buvo sunki. 1918 m. lapkričio 14 d. Valstybės tarybos posėdyje ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras kalbėjo: “Valdžia nei sau, nei visuomenei neslepia, kad finansinis jos stovis yra sunkus. Ar gyvenimą pradėjome su skolomis, ar ne, šiandien nė to negalime pasakyti”. Tokiomis sąlygomis 19918 m. gruodžio 30 d. sutartimi Lietuvos emisijos bankų tapo Vokietijos kredito įstaiga – Rytų skolinamoji kasa. Tai buvo nenaudinga Lietuvai sutartis, bet kitos išeities nebuvo. Galima guostis, kad susitarta ne amžiams, bet iki bus įsteigtas Lietuvos emisijos bankas ir išleisti savi pinigai.

Valiutinė priklausomybė nuo Vokietijos bei pokarinė markės infliacija nuostolingai veikė Lietuvos ūkį, todėl jau 1919 m. buvo tariamasi dėl vietinės valiutos sukūrimo. Buvo sugalvotas piniginis vienetas “muštinis”. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje saugomas dailininko pieštas 2 muštinių pinigo eskizas, kurio pakraštyje matomas įrašas “SStocholm/1919 AŽ”, o Adomo Galdiko (1893-1969) paruošti projektai buvo net nugabenti Švedijon spausdinti, tačiau laiku sustota. “mes ne tik neturėjome jokių aukso ar užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti leidžiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir

r abejotinų draugų” – vėliau rašė Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis. Keli pavyzdžiai rodo, kad 1920 m. atsisakant savo valiutos, pasielgta teisingai. Pirmiausia 1919 m., vos kelis mėnesius išsilaikiusi neteko galios “markė polskie”. Neilgam pasirodęs apyvartoje žlugo ankstyvasis latvių rublis bei estų markė. Lietuvos vyriausybė, matydama, kad be tvirtos ūkinės atramos šalies pinigą “nupučia vėjai”, kantriai laukė geresnių laikų.

1922 m. vasarą tapo aišku, kad ilgiau delsti negalima. Rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą. Seimo ekonominės komisijos sekretoriaus Vaclovo Vaidoto siūlymu lietuviški pinigai buvo pavadinti LITAIS, o smulkieji, t.y. 1/100 lito dalis – CENTAIS. Daug ginčų Seime sukėlė piniginio vieneto pariteto klausimas, kol buvo prieita vieninga nuomonė prilyginti litą JAV doleriui santykiu 10:1, kartu lito aukso turinys tapo 0,150462 gramų gryno aukso. Tai reiškė, jog Lietuvos piniginis viienetas bus vertinamas tiek, kiek tuo metu bus vertas 0,150462 gramų aukso gabalėlis.

Lito įvedimas ir emisija buvo pavesta 1922 m. rugpjūčio 11 d. įkurtam Lietuvos bankui. Sutvarkius teisiškąją naujos valiutos įvedimo pusę, teliko išspręsti techniškuosius klausimus. Dėl laikinųjų notų spausdinimo, kurios pasirodė apyvartoje jau 1922 m. spalio 1 d., buvo susitarta Oto Elsnerio spaustuvėje Berlyne. Išspausdintos jos buvo paskubomis, naudojant trafaretinius piešinius, papildytus lietuvišku tekstu ir Vyčiu.

1922 m. lapkričio 16 d. laikinuosius banknotus pakeitė A.Haase¢s spaustuvėje Prahoje išspausdinti Lietuvos banko banknotai. Šios laidos centų banknotų piešiniai, kaip ir
r laikinųjų pinigų, nesudėtingi, popierius be vandens ženklų. Litų banknotų projektus sukūrė Adomas Varnas (1879-1979), kartu vadovavęs komisijai, prižiūrėjusiai pinigų spausdinimą. Vėlesniais metais buvo leidžiamos naujos pinigų laidos. Visų šių laidų banknotus spausdino “Bradbury, Wilkinson & Co” Didžiojoje Britanijoje pagal Lietuvos banko generalinės tarybos patvirtintus A.Galdiko, V.Jomanto (1891-1960) projektus. Išskirtinio dėmesio vertas Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui skirto 10 litų banknoto pavyzdys. Jame ryškiausiai išreikšta Lietuvos nepriklausomybės ir valstybės vientisumo idėja. Deja, šie banknotai, susiklosčius nepalankiai situacijai, į apyvartą nebuvo. 1939 m. kovo 13 d. rašte “Bradbury, Wilkinson & Co” firmos rašte Lietuvos bankui informuojama, kad 10 litų banknotų spausdinimo reikmenys sudėti į dvi dėžes ir saugomi firmos seifuose. Tai liudija, kad banknotai buvo išspausdinti. Tolimesnis jų likimas nėra žinomas. Ar šie banknotai buvo atgabenti į Lietuvos banką, ar Lietuvą pasiekė tik jų pavyzdžiai, kurie šiuo metu saugomi muziejuje, šiandien dar negalime atsakyti.

Popieriniai centai bei 1 ir 2 litų banknotai, atspausdinti prastame popieriuje, greitai susidėvėjo. Buvo būtina juos keisti. Tada atėjo eilė monetoms. Lietuvoje buvo priimti du monetų įstatymai, numatę aukso, sidabro, bronzos monetų išleidimą. Auksinės 50 litų monetos nebuvo išleistos, bet projektas buvo rengiamas. Tai įrodo muziejuje išsaugoti ir parodoje eksponuojami auksinės monetos abiejų pusių plastilininiai modeliai.

Monetų įstatymą Seimas priėmė 1924 m. birželio 20 d. Šis įstatymas suteikė Valstybės iždui išskirtinę teisę kaldinti ir leisti į
apyvartą metalinius pinigus. Lietuvos Respublikos pirmosios monetos nukaldinimas 1925 m. Didžiojoje Britanijoje : Londone – sidabrinės, Birmingeme – bronzinės. 1935 m. buvo pradėta tartis dėl savos monetų kalyklos steigimo, nes apyvartoje ėmė stigti smulkiųjų monetų ir buvo būtina papildyti jų atsargas. Nedidelė, bet moderni kalykla buvo įrengta Kaune, “Spindulio” bendrovės patalpose (Miško g. 11). 1936 m. birželio 3 d. paskelbtas antras Monetų įstatymas. Maždaug tuo pat metu darbą pradėjo Kauno monetų kalykla. Ji veikė 1936-1939 metais. Ruošinius monetų kaldinimui teikė ir spaudus gamino Belgijos Monetų rūmai Briuselyje. Buvo kaldinamos 1, 2, 5 centų bronzinės ir 1, 5, 10 litų sidabrinės monetos. 1938 m. nukaldinta pati dailiausia lietuviška moneta – 20 metų nepriklausomos Lietuvos jubiliejinė 10 litų vertės sidabrinė moneta, kuria tik išleistą apyvarton “išgaudė savi ir užsienių kolekcionieriai, o taip pat jautresni prisiminimams valdininkai, kariai, netgi ūkininkai”. 2 litų monetos Kaune nebuvo pradėtos kaldinti, nes Finansų ministras vis netvirtino monetos averso. Buvo paruošti du spaudai : su Vyčiu ir Gedimino stulpais. Tuos du spaudus galima pamatyti parodoje kartu su kitais spaudais, monetų modeliais, 1941 m. patekusiais į muziejų. Visos Lietuvos Respublikos monetos kaldinamos pagal Juozo Zikaro (1881-1944) sukurtus modelius.

Lietuvos Respublikos laikais “Spindulio” bendrovėje be monetų kalyklos veikė didžiausia visame krašte spaustuvė, kurioje buvo rengiamasi spausdinti Lietuvos banknotus, bet sovietinė 1940 metų okupacija tiems darbams pastojo kelią, o nuo 1941 m. kovo 25 d. litas panaikintas ir jo va
artojimas griežtai uždraustas. Taip ilgiems dešimtmečiams vėl nutrūko Lietuvos valstybingumo, o kartu ir lietuviškų pinigų raida.

Pinigai šalia savo pagrindinės funkcijos – valstybės ekonomikos pagrindo – reprezentuoja tautą, atspindi jos valstybingumą, kultūros lygį. Todėl kurti xx a. pirmos pusės lietuviškus pinigus buvo pakviesti gabiausi dailininkai. Lyginant litus su kitais to meto valstybių banknotais ar monetomis, jie ne tik nenusileidžia, bet kartais net lenkia juos meniškumu, simbolikos parinkimu, saikingu ornamentikos panaudojimu.

Leave a Comment