XX a. pirmoje pusėje, praūžus Didžiojo karo (1914-1918 m.) audroms , kaip feniksas iš pelenų kilo Lietuvos valstybė. Pirmasis nepriklausomybės mėnesiais ir metais savų pinigų įvedimo klausimas nė nebuvo svarstomas. Buvo daugybė kitų svarbių dalykų, kuriuos skubiai reikėjo spręsti. Krašto finansinė padėtis buvo sunki. 1918 m. lapkričio 14 d. Valstybės tarybos posėdyje ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras kalbėjo: “Valdžia nei sau, nei visuomenei neslepia, kad finansinis jos stovis yra sunkus. Ar gyvenimą pradėjome su skolomis, ar ne, šiandien nė to negalime pasakyti”. Tokiomis sąlygomis 19918 m. gruodžio 30 d. sutartimi Lietuvos emisijos bankų tapo Vokietijos kredito įstaiga – Rytų skolinamoji kasa. Tai buvo nenaudinga Lietuvai sutartis, bet kitos išeities nebuvo. Galima guostis, kad susitarta ne amžiams, bet iki bus įsteigtas Lietuvos emisijos bankas ir išleisti savi pinigai.
Valiutinė priklausomybė nuo Vokietijos bei pokarinė markės infliacija nuostolingai veikė Lietuvos ūkį, todėl jau 1919 m. buvo tariamasi dėl vietinės valiutos sukūrimo. Buvo sugalvotas piniginis vienetas “muštinis”. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje saugomas dailininko pieštas 2 muštinių pinigo eskizas, kurio pakraštyje matomas įrašas “SStocholm/1919 AŽ”, o Adomo Galdiko (1893-1969) paruošti projektai buvo net nugabenti Švedijon spausdinti, tačiau laiku sustota. “mes ne tik neturėjome jokių aukso ar užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti leidžiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir
1922 m. vasarą tapo aišku, kad ilgiau delsti negalima. Rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą. Seimo ekonominės komisijos sekretoriaus Vaclovo Vaidoto siūlymu lietuviški pinigai buvo pavadinti LITAIS, o smulkieji, t.y. 1/100 lito dalis – CENTAIS. Daug ginčų Seime sukėlė piniginio vieneto pariteto klausimas, kol buvo prieita vieninga nuomonė prilyginti litą JAV doleriui santykiu 10:1, kartu lito aukso turinys tapo 0,150462 gramų gryno aukso. Tai reiškė, jog Lietuvos piniginis viienetas bus vertinamas tiek, kiek tuo metu bus vertas 0,150462 gramų aukso gabalėlis.
Lito įvedimas ir emisija buvo pavesta 1922 m. rugpjūčio 11 d. įkurtam Lietuvos bankui. Sutvarkius teisiškąją naujos valiutos įvedimo pusę, teliko išspręsti techniškuosius klausimus. Dėl laikinųjų notų spausdinimo, kurios pasirodė apyvartoje jau 1922 m. spalio 1 d., buvo susitarta Oto Elsnerio spaustuvėje Berlyne. Išspausdintos jos buvo paskubomis, naudojant trafaretinius piešinius, papildytus lietuvišku tekstu ir Vyčiu.
1922 m. lapkričio 16 d. laikinuosius banknotus pakeitė A.Haase¢s spaustuvėje Prahoje išspausdinti Lietuvos banko banknotai. Šios laidos centų banknotų piešiniai, kaip ir
Popieriniai centai bei 1 ir 2 litų banknotai, atspausdinti prastame popieriuje, greitai susidėvėjo. Buvo būtina juos keisti. Tada atėjo eilė monetoms. Lietuvoje buvo priimti du monetų įstatymai, numatę aukso, sidabro, bronzos monetų išleidimą. Auksinės 50 litų monetos nebuvo išleistos, bet projektas buvo rengiamas. Tai įrodo muziejuje išsaugoti ir parodoje eksponuojami auksinės monetos abiejų pusių plastilininiai modeliai.
Monetų įstatymą Seimas priėmė 1924 m. birželio 20 d. Šis įstatymas suteikė Valstybės iždui išskirtinę teisę kaldinti ir leisti į
Lietuvos Respublikos laikais “Spindulio” bendrovėje be monetų kalyklos veikė didžiausia visame krašte spaustuvė, kurioje buvo rengiamasi spausdinti Lietuvos banknotus, bet sovietinė 1940 metų okupacija tiems darbams pastojo kelią, o nuo 1941 m. kovo 25 d. litas panaikintas ir jo va
Pinigai šalia savo pagrindinės funkcijos – valstybės ekonomikos pagrindo – reprezentuoja tautą, atspindi jos valstybingumą, kultūros lygį. Todėl kurti xx a. pirmos pusės lietuviškus pinigus buvo pakviesti gabiausi dailininkai. Lyginant litus su kitais to meto valstybių banknotais ar monetomis, jie ne tik nenusileidžia, bet kartais net lenkia juos meniškumu, simbolikos parinkimu, saikingu ornamentikos panaudojimu.