VORUTOS-PILIS
Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir vienintelio karūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238-1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m., vidaus karo metu. Vėliau Voruta išnyko iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo istorikų ginčo objektu. Šeimyniškėlių piliakalnis (vietinių žmonių vadintas Varutės kalnu) yra labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta. Piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai prasidėjo 1990 m. (vadovas – Gintautas Zabiela). 1997 m. Anykščių rajono meras Saulius Nefas iškėlė idėją Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnyje pastatyti medinę pilį. Ją parėmė daugelis Anykščių ir visos Lietuvos inteligentijos atstovų. Po ilgų visuomenės ir paminklosaugos specialistų diskusijų buvo pritarta pilies statybai ant visiškai ištirto piliakalnio. 1999 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijoje pasirašyta deklaracija dėl medinės pilies statybos. 2000 m. Šeimyniškėlių piliakalnis pagal ištirtą plotą tapo plačiausiai tyrinėtu Lietuvos piliakalniu, 2001 m. rekonstruotas pirmasis pilies elementas – pilies tiltas per Varelio upelį.
Voruta – Mindaugo pilis Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje Vorutos vardas turi simbolinę prasmę – tai vienintelė žinoma Mindaugo pilis. Čia 1251 m. sprendėsi Mindaugo likimas. Pastarųjų metų tyrinėjimai šią pilį leido susieti su Šeimyniškėlių piliakalniu prie Anykščių ir gerokai praplėtė mūsų žinias apie ją. Šeimyniškėlių piliakalnyje stovėjo tipiška valstybinė medinė pilis, pastatyta apie XIII a. vidurį anksčiau negyvenamoje vietoje. Artimiausios gyvenvietės buvo Anykščiai prie Anykštos upelio ir, greičiausiai, gyvenvietė prie Variaus upelio, XVII a. minimo Variaus palivarko vietoje. Šios gyvenvietės galėjo priklausyti į Lietuvos įtaką patekusiam sėliškam Taurožės valsčiui, kurį, po Vorutos įkūrimo jau apkarpytą, Mindaugas buvo užrašęs Livonijos ordinui (1255 m.). Valsčiaus centras buvo šiuo metu jau gerokai apardytame Lašinių piliakalnyje prie Taurožės upelio žiočių.
Sprendžiant iš to, kad šalia pilies tekantis upelis pavadintas Varučiu (vėliau – Vareliu, Variuku), o pilis atitinkamai – Varuta, pirmieji Vorutos pilėnai turėjo būti Variaus pakrančių sėliai. Šiame pilies varde išliko sėlių kalbos fonetinė ypatybė – priesaga -utė ištariama -uta (šią savybę paveldėjo kupiškėnai). Vorutos pilies atsiradimą nulėmė strateginiai Lietuvos valstybės poreikiai – kovų su Livonija nulemtas poreikis stiprinti šiaurinį valstybės pasienį. Kalavijuočių ordinas Lietuvą (Nalšios žemę) pirmą kartą puolė 1229 m., bet po pergalės Šiaulių mūšyje (1236 m.) Lietuva gavo dar 10 metų atokvėpio. 1245-1246 m. kovos tarp Lietuvos ir Livonijos ordino vėl įsiliepsnojo visu smarkumu. Būtent tada ir iškilo būtinybė stiprinti šiaurinį Lietuvos pasienį, t. y. sieną tarp menkai apgyvendintos ir didesne dalimi vokiečių įtakoje atsidūrusios Sėlos bei Lietuvai priklausančios Nalšios. Kaip tik apie tą laiką ir pastatomos Vorutos bei Užpalių pilys, stovėjusios panašiai atrodančiuose Šeimyniškėlių bei Šeimyniškių piliakalniuose. Jos saugojo pagrindinius kelius į Livoniją. Lietuviai iš jų organizuodavo ir antpuolius į Livoniją. Tų antpuolių metu buvo atsivaroma daug karo belaisvių, kurie buvo paverčiami vergais – šeimyniškiais. Iš čia ir abiejų piliakalnių pavadinimai. Užpalių pilies istorijos fragmentus atskleidžia XIV–XV a. šaltiniai, o Voruta paminėta tik vieną kartą, bet tas paminėjimas buvo toks reikšmingas, kad daugeliui istorikų pasirodė, jog Voruta buvo net Mindaugo sostinė. Vorutos mūšis buvo lemiamas 1249–1252 m. vidaus karo tarp Mindaugo ir Tautvilo momentas. 1251 m. pradžioje Mindaugui pavyko patraukti į savo pusę svarbų Tautvilo sąjungininką – Livonijos ordiną. Gausiu auksu Mindaugas įtikino Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą susitikti Lietuvos ir Livonijos pasieny ir susitikimo metu pasikrikštijo. Andrius Štirlandas pažadėjo jam parūpinti karaliaus karūną ir išvyti Tautvilą iš Rygos. Mindaugui jis davė Ordino riterių būrį, vėliau dalyvavusį Vorutos gynime. Netrukus magistras įvykdė savo pažadą dėl Tautvilo ir išsiuntė pas popiežių Parnaus vadovaujamą Lietuvos delegaciją. Popiežius Inocentas IV maloniai išklausė žinią apie Mindaugo krikštą ir 1251 m. liepos 17 d. davė nurodymą karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Netekęs pagrindinio sąjungininko, Tautvilas bandė neprarasti iniciatyvos. Jis nuskubėjo į Šiaurės Žemaitiją, susirinko visas savo pajėgas ir puolė Mindaugą. Mindaugas kartu su Livonijos riteriais laukė jo, nesitraukdamas iš šiaurinio Lietuvos pasienio, kuriame turėjo stiprių pilių. Jis užsidarė Vorutos pilyje, prie kurios sienų netrukus pasirodė marga Tautvilo kariuomenė. Volynės metraštis taip aprašė šiuos įvykius: ,,O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.” Po šios lemiamos Mindaugo pergalės Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi. Karūnacijos iškilmių metu Mindaugas dar kartą susitiko su Andriumi Štirlandu, kuris atvežė vokiečių meistrų padarytas dvi karūnas – Mindaugui ir jo žmonai Mortai. Karūnacija vyko pasienyje – viduramžiais įprastoje lygiateisių valdovų susitikimo vietoje. Mindaugas turėjo atsilyginti Livonijos ordinui už suteiktą pagalbą, užrašydamas dalį Žemaitijos ir Jotvos žemių. Donacinis aktas buvo išduotas liepos pradžioje Latavoje (in Lettowia, in curia nostra), 10 km į šiaurės vakarus nuo Vorutos pilies. Pati karūnacija turėjo įvykti ten pat birželio 29 d. (tai Šv. apaštalų Petro ir Povilo diena – būtent su tokiomis šventėmis būdavo įprasta sieti karalių karūnavimo iškilmes). Neseniai paaiškėjo, kad prie Latavos upelio išliko Mindaugo dvaro ir pilaitės liekanos – Palatavio piliakalnis. Jis Latavos vardu (Lettow) buvo minimas dar XIV a. pabaigoje. Praėjus kuriam laikui po Mindaugo karūnacijos pirmoji Vorutos pilis turėjo sutrūnyti – mediniai pastatai neilgaamžiai. Tuo užsibaigė ir pirmasis pilies gyvavimo etapas. Atrodo, kad pilies niekas neskubėjo atstatinėti – kurį laiką ji stovėjo apleista. Tad stabtelėkime ir pažiūrėkime, ką apie Mindaugo pilį sako archeologinių kasinėjimų rezultatai.Lietuvos pilys suvaidino svarbų vaidmenį kovų su kryžiuočiais epochoje, padėjo įtvirtinti ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą, buvo svarbūs gynybiniai ir administraciniai centrai. Tai visų pirma pasakytina apie etninės Lietuvos pilis, nors Lietuvos valstybei priklausė ir didžiuliai Rusios plotai su juose buvusiomis pilimis, paveldėtomis dar iš Kijevo Rusios laikų. Kalbant apie Lietuvos pilių problemos branduolį – etninės Lietuvos pilis – reikia pažymėti, kad etninės Lietuvos sąvoką nederėtų visiškai sutapatinti su dabartine Lietuva. Ją reikia koreguoti pagal viduramžių laikotarpio istorinius duomenis. Lietuvos pilimis istorine prasme negali būti laikomos Pietų Kuršo ir Pietų Žiemgalos pilys, žinomos iš XIII a. šaltinių, kuomet jos dar nepriklausė Lietuvai. Lyginant su dabartine padėtimi, vakaruose dabartinė Lietuva apima didesnį plotą, nei etninė Lietuva viduramžiais, o rytuose ji yra susiaurėjusi. Tikrajai Lietuvai priklausė XVI a. I pusės Lydos, Geranainių, Ašmenos ir Svyrių pavietai. Krėvos kunigaikštystė su mūrinėmis Krėvos ir Medilo pilimis jau skirtina Rusios teritorijai (Medilo priklausomybė Rusiai paliudyta 1378 m.)1. Ašmenos kraštas yra svarbus tuo, kad sudaro didesnę pirminės Lietuvos žemės dalį, nors dėl jo nutolimo nuo pagrindinių kovų su kryžiuočiais arenos, jo pilių tinklas yra menkiausiai pažįstamas. Lietuva – medinių pilių kraštas. Mūrinės pilys Lietuvoje atsirado XIV a. ir yra daugiau išimtys iš taisyklės. Viduramžiais etninėje Lietuvoje žinomos tik 7 mūrinės pilys (Vilniaus, Trakų Pusiasalio, Trakų Salos, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos ir Kauno), neskaitant neaiškių ir šaltiniuose neminimų pilių (Liškiava – nebaigta, šaltiniuose neminima, Veliuona – galbūt mūrinė tik nuo 1412 m. ar dar vėlesnių laikų, Ukmergė ir Dubingiai – mūro liekanos neaiškios, nežinia, ar sietinos su pilimi, Eišiškės ir Rodūnia – medinės – ar didesnė dalis medinės – pilys, mūro liekanos neaiškios). Vis dėlto Rytų Europos kontekste etninė Lietuva (tiksliau – Aukštaitija) pasižymėjo palyginti tankiu mūrinių pilių tinklu, o dalis šio tinklo nusidriekė ir į gretimas Rusios teritorijas (Gardinas, Naugardukas, Krėva, Medilas). Mūrinės pilys etninėje Lietuvoje atsirado, matyt, Gedimino valdymo metais ir sietinos su jo iš Vakarų Europos kviestais amatininkais. Gedimino valdymo pabaigoje stambiais administraciniais centrais tapusios Senųjų Trakų bei Krėvos pilys iš pat pradžių buvo pastatytos kaip mūrinės, nors konkrečių mūro paminėjimų tektų ieškoti tik XIV a. II pusės ir XV a. šaltiniuose. Apie medinių pilių išvaizdą išliko nedaug žinių, todėl kartais tenka pasitelkti kitų šalių analogijas. Rusios, Lietuvos bei kitų baltų teritorijoje buvusios pilys sudarė glaudžiais ryšiais susietą pilių regioną ir turi nemažai bendrų bruožų. Lietuvos pilys patyrė Rusios įtaką ir pačios įtakojo Rusios pilis. Į LDK rusinų ir dabartinę baltarusių kalbą pateko net lietuviškas žodis “dailidė”. Yra žinių apie Lietuvos pilių įtaką Rusijos pilims (Tverės kunigaikštystėje XV a. viduryje pastatyta pilis saloje pavadinta Troki, lietuviai minimi XVII Sibiro pilių statybose)2. Pilių geografija XIII–XV a. rašytiniuose šaltiniuose to meto etninėje Lietuvos teritorijoje minima 71 pilis ar piliavietė. 64 pilys buvo medinės. Tačiau tai tik mums žinomi pilių tinklo fragmentai. Vien 1253 m. Pietų Kuršo dalybų akte išvardintos 82 pilys, iš kurių apie 60 stovėjo nedideliame plote dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet jos nebuvo Lietuvos pilys to meto supratimu. Ne visos šaltiniuose minimos pilys šiandien lengvai lokalizuojamos. Kai kurių vieta ir net pavadinimai gali būti nustatyti tik hipotetiškai. Trumpai aptarkime svarbesnes pilių lokalizacijos problemas. 1329 m. Žemaitijoje pulta pilis Xedeyctain pagal žygio maršrutą gali būti susieta su Šiauduva – vienu iš Žemaitijos valsčių centrų. 1314 m. Medininkų valsčiuje minimos Sisditen/Sirdîten pilies pavadinimas greičiausiai yra iškraipytai užrašytas Siraiten (d vietoj a), todėl šią pilį galima sieti su Šiuraičių piliakalniu Medininkų valsčiaus pakraštyje. 1336 m. didvyriškai ginta Pilėnų pilis anksčiau buvo tapatinama su Punia, tačiau dabar aiškėja, kad jos būta Žemaitijoje. Vis dėlto jos lokalizavimui pasitelkiama ir klaidingų orientyrų – tokių, kaip niekada neegzistavusi “Jūkainių pilis” (taip interpretuojamas vietovardis Ycoine) ar pernelyg tiesmukiškai pagal Trapėnų vietovardžius lokalizuota Trapėnų žemė, kurioje stovėjo ši pilis3. Įvertinus turimas žinias, Pilėnus patikimiausia lokalizuoti Pilių piliakalnyje prie Kaltinėnų. Jis savo dydžiu dominuoja regione, kurį gynė Pilėnų pilyje žuvęs kunigaikštis Margiris. Jeano de Preïso 1329 m. žygio aprašyme minimas pilis Galidaine ir Ycoine, su kuriomis siejamas Margiris, reikia tapatinti su kitame to paties žygio aprašyme minimomis Gedimino ir Aukaimio pilimis (dabar Kvėdarna ir Batakiai). 1308 m. kryžiuočių Karšuvoje sudeginta Bebirvaitės pilis turėjo būti netoli Bebirvyčio upelio (Bebirvos intakas), Šimkaičių apylinkėse, nors šiuo metu piliakalnis ten nežinomas. Tuo pačiu metu sudeginta Skronaitė greičiausiai stovėjo Eržvilko piliakalnyje. Sunkiai lokalizuojamos 1348 m. Šiaulių žemėje pultos pilys, ypač Businne. Ją greičiausiai reikia taisyti į Bulinę ir sieti su panašiu mikrotoponimu dabartiniuose Šiauliuose4. Šiaulių piliakalnyje šią pilį galima lokalizuoti ir pagal 1348 m. žygio maršrutą: ji buvo tarp Kulių (Jurgaičių piliakalnis – Kryžių kalnas) ir Dubysos (Bubių piliakalnis). To pačio žygio metu pulta pilis Ceila arba Zela greičiausiai yra iškraipytas žemės centro – Šiaulių pavadinimas5. Tačiau jį reikia sieti ne su dabartiniu Šiaulių miestu, kuris dar XIII a. buvo žemaičių ir žiemgalių genčių paribyje, o su Šiaulėnais ir šalia jų esančiu Kudinų piliakalniu, vadinamu Šiaulės kalnu. Šiaulių žemėje reikia ieškoti ir XIII a. žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies, vardu Tvirimantas, kurią istoriografijoje bandyta sieti su Tverais. Tačiau pilies pavadinimas susijęs su asmenvardžiu Tvirimantas ir nepaliko pėdsakų šiandieninėje toponimikoje, o Vykintas susijęs su Šiaulių žeme (jis vadovavo 1236 m. Šiaulių mūšiui). Pagal dydį tinkamiausias Tvirimanto piliai būtų Kubilių piliakalnis prie Dubysos vidurupio, nors konkrečių tai patvirtinančių duomenų nėra. Nemuno žemupyje 1291 m. kryžiuočių sudeginta Medrabos pilis turėjo būti netoli Veliuonos. 1422 m. čia minimas Medinų arba Rusteikių kalnas (Medyny alias Rusteyki)6, kurį galima susieti su šia pilimi ir Žuklijų piliakalniu, esančiu kairiajame Nemuno krante priešais Rūstekonių kaimą. 1290 m. pulta Kolainių pilis prie Nemuno, kurios seniūnas buvo Surminas, siejama su dabartiniu Jurbarku. Tokią lokalizaciją patvirtina 1411 m. Surmino piliakalnio paminėjimas Jurbarke7. 1291 m. apleidęs Kolainių pilį, Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje, kuri iš pradžių vadinta Junigeda, bet netrukus jai prigijo Veliuonos vardas. Veliuonos pilis 76 metus (1291–1367) atlaikė nuolatinius kryžiuočių smūgius. Apie ją išliko gerokai daugiau duomenų, nei apie bet kurią kitą Lietuvos medinę pilį. Šios pilies istoriją gana smulkiai išnagrinėjo Romas Batūra, pavadindamas ją Lietuvos gynybos skydu kare su Kryžiuočių ordinu8. Aukštaitijos pilys pradėtos puldinėti vėliau, daugiausia po to, kai 1368 m. buvo sunaikintos Nemuno žemupio pilys (žemiau Kauno). Kadangi pietų Aukštaitija – valstybės centras, ji buvo gerai įtvirtinta. Čia išsidėstę ir visos mūrinės etninės Lietuvos pilys – Vilniaus, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Kauno, Medininkų, Lydos. Žinoma, jų negalima atskirti ir nuo Rusios pusėje valstybės centrą saugojusių mūrinių Gardino, Naugarduko, Krėvos pilių. Medinės Aukštaitijos pilys dažniausiai būdavo svarbūs administraciniai centrai, nepraradę savo reikšmės ir vėliau, todėl pilių lokalizavimo problemų čia mažiau negu Žemaitijoje. Daugiausia ginčų istoriografijoje kilo dėl 1251 m. paminėtos Mindaugo pilies Vorutos, kurią daug kas nepagrįstai laikė Mindaugo sostine. Naujausi tyrinėjimai labiausiai tikėtina jos vieta leidžia laikyti Šeimyniškėlių piliakalnį, vadinamą Varutės kalnu9. Netoliese Palatavio piliakalnyje prie Latavos upelio buvo Mindaugo Latavos dvaras, kuris siejamas su 1253 m. įvykusiu Mindaugo karūnavimu (in Lettowia, in curia nostra). Kad šis dvaras taip pat laikytas ir pilimi rodo Latavos piliakalnio (borchwal, nomine Lettow) paminėjimas XIV a. pabaigoje10. Istoriografijoje ne visai aiški Neries žemupyje stovėjusios Visvaldės pilies (minimos nuo 1385 m.) vieta. Pagal kryžiuočių kelių aprašymus ją reikia sieti su Karmėlavos piliakalniu. Tai ta pati pilis, kurią nenurodydamas pavadinimo, kaip “naują pilį prie Neries, priešais Šatijus” 1387 m. privilegijoje mini Jogaila11. Iš kitų Trakų kunigaikštystės pilių paminėtina istoriografijoje nepastebėta 1381 m. sunaikinta pilis Sunerpil arba Simmerpill, kuri sietina su Semeliškėmis (Semelpilis). Vėliau ji nebeatstatyta. 15 svarbiausių Aukštaitijos pilių išvardinta “Rusios pilių sąraše”. Tai Merkinė, Kernavė, Kaunas, Vilkmergė, Maišiagala, Vilnius, Senieji Trakai, Naujųjų Trakų Pusiasalio ir Salos pilys, Medininkai, Galšia, Lyda, Punia, Perloja ir Rodūnia. Tačiau painiavą kelia tai, kad rusų istoriografijoje įsigalėjo tendencija nepagrįstai ankstinti šio šaltinio datą, nukeliant ją į 1387–1392 (M.Tichomirovas) ar net 1375–1381 m. (V.Janinas)12. Taip datuojama pagal archaiškus elementus, neįvertinant to, kad viduramžių sąlygomis sudaryti sinchronišką visos Rytų Europos pilių sąrašą buvo neįmanoma. Iš tikrųjų sąraše minimos pilys atspindi padėtį Vytauto valdymo pabaigoje, greičiausiai apie 1421–1425 m. Tai rodo žinios apie Trakų pilis (jau minima salos pilis, pastatyta apie 1408 m.13) ir kitų Naugardo I metraščio naujosios redakcijos priedų datavimas (“Rusios pilių sąrašas” vienintelis iš šių priedų buvo datuojamas ankstesniu laikotarpiu). Medinių pilių išvaizda XIII–XV a. šaltinių visuma leidžia susidaryti šiokį tokį medinės pilies vaizdą. Medinės pilys buvo pastatomos greitai, kartais net per savaitę, taigi neturėjo būti itin sudėtingi statiniai. Gynėjai pilį gindavo, stovėdami ant jos sienų, nuo kurių gindavosi ietimis, kalavijais, mietais. Taip besiginant pilies sienos pasrūdavo krauju. Iš to galima spręsti, kad skirtingai nuo vėlyvųjų medinių pilių, kuriose gynyba vykdavo tik per šaudymo angas, viduramžių pilių gynybinės galerijos buvo daugiausia atviros. Kovų su kryžiuočiais eigoje medinių pilių konstrukcija buvo tobulinama, atsisakoma stulpinės konstrukcijos sienų, pilys pritaikomos aktyviai gynybai. Pilyse būta papildomai įtvirtintų sektorių, priešpilių. 1336 m. įsiveržę į Pilėnų pilį, kryžiuočiai dar turėjo daugiau kaip valandą kovoti su kunigaikščiu Margiriu, kuris gynėsi papildomai įtvirtintoje pilies dalyje. Joje minimas ir rūsys-slėptuvė. Pilį ir likusią gynybinio komplekso dalį dažniausiai jungė tiltas. Abejotina, ar Lietuvos pilyse buvo pakeliamųjų tiltų. Paprastai tiltai būdavo ne pakeliami, o numetami į pilies griovį, o kartais atvirkščiai – ginami, kad jų nesugriautų priešai. Tai priklausė nuo tilto strateginės padėties, puolančiųjų ir gynėjų jėgų santykio, pilies stiprumo ir kitų aplinkybių. Numatant išpuolius iš pilies, tiltą reikėjo išsaugoti. XIV–XV a. užuominų apie pakeliamuosius tiltus yra tik pietinėse LDK žemėse (Luckas, Kremenecas), kur pasireiškė Lenkijos įtaka. Prie Nemuno žemupio pilių kartais būdavo įrengiami savotiški tiltai-priešpiliai, sustiprinti bokštais (propugnacula) ir trukdę kryžiuočiams plaukti Nemunu (Naujasis Kaunas, Paštuva). Šalia pilių būdavo daugiau ar mažiau įtvirtinti papiliai (suburbium, preurbium, hachelwerc, vorburg). Čia gyveno didžioji pilies įgulos dalis su savo šeimomis. Į pilį jie pasitraukdavo tik priešui užpuolus. Pilyje nakvodavo tik diduomenės atstovai ir jų sargyba. Papilyje buvo laikomi gyvuliai, kaupiamos maisto atsargos. Pilyje sutelkus didesnę kariuomenę, būdavo apgyvendinamas ne tik visas papilys ir pilis, bet įrengiamos stovyklos ir šalia pilies, todėl šalia svarbesnių pilių buvo reikalingi nemaži atviri laukai. Kai kurios pilys turėjo po du papilius – piliakalnio papėdėje ir atskirame piliakalnyje (Veliuona). Papiliai buvo silpnesni už pilis ir todėl dažnai sudeginami. Tačiau kaip būtinas pilies elementas sudegintas papilys buvo skubiai atstatomas. 1315 m. Veliuonos papilys buvo sudegintas du kartus, o šiuos sudeginimus skyrė tik kiek daugiau kaip mėnuo (rugsėjo 8 – spalio 12 d.). Kartais šaltiniuose minimi ir už pilies ribų iškelti negyvenami įtvirtinimai – priešpiliai. Veliuonoje nedidelis priešpiliukas, atrodo, buvo įrengtas tiesiog piliakalnio šlaite (1363 m. minimas kaip ante–murale). Papilių užtvaros buvo plataus užtvarų tinklo dalis. XIII–XIV a. rašytiniai šaltiniai rodo, kad įvairiomis užtvaromis (terrae defensiones, Landwehren, hegene, indagines) buvo aptvertos žemių, valsčių, lauko bendruomenių teritorijos. Dažnai tokios užtvaros buvo padaromos iš suverstų medžių, bet kartais ir kruopščiau įrengiamos supilant pylimus. Paprasčiausią medžių užtvarą įrengti buvo nesunku – kariuomenės taip apsitverdavo (“apsikirsdavo”) tiesiog karo veiksmų metu. Užtvaros baltų žemėse žinomos nuo seno. Jau apie 935 m. plėšikaujantis Kurše vikingas Egilis pateko į kuršių nelaisvę, įsipainiojęs tarp tvorų. Įvairios užtvaros, kuriomis buvo išraižytas visas kraštovaizdis, turėjo ir ūkinę reikšmę, todėl ir netekusios gynybinės reikšmės jos neišnyko. Žemaitijoje dar XIX a. pabaigoje tvoromis buvo aptveriami net atskiri laukai. Medinės pilys buvo statomos ir naudojamos iki XVI–XVII a. Apie vėlyvųjų pilių išvaizdą išliko daugiau žinių, tačiau tie duomenys dar mažai tyrinėti. Trumpą vėlyvosios medinės pilies aprašymą randame 1553 m. Daugėliškių pilies inventoriuje. 1549 m. inventoriuje išsamiau aprašyta netoli etninės Lietuvos ribos, etniškai mišrioje teritorijoje, stovėjusi Radoškovičių pilis14. 1585 m. inventoriuje labai trumpai apibūdinta griūvanti Platelių pilis15. 1563 ir 1566 m. okupuotoje LDK Polocko žemėje Rusijos caras Ivanas Rūstusis pastatė 9 medines pilis, kurias 1579 m. sudegino Stepono Batoro vadovaujama kariuomenė. Prieš tai 6 iš jų nupiešė S.Pacholovickis. Šių piešinių pagrindu atliktos B.D.Kavalierio graviūros išliko iki šių dienų ir yra seniausi autentiški medinių pilių atvaizdai. Medinių tiltų atvaizdus matome ir 1568 m. Gardino graviūroje, kurioje pavaizduota ir mūrinė Gardino pilis. Dar išsamesnių duomenų išliko apie XVII a. Rusijos medines pilis. Sibire išliko penkių medinių pilių liekanos (bokštai, sienos), kurios yra vertingas šaltinis bandant rekonstruoti ir ankstesnių pilių išvaizdą. Būdingas XVII a. Sibiro pilių bruožas yra oblamai (rus. облам) – didesni bokštų ir sienų viršutiniai rentiniai su horizontaliais plyšiais tarp jų ir pagrindinių rentinių. Pagal savo funkcijas jie primena mūrinių pilių bretešus (angl. hoarding, brattice) ir mašikulas (angl. machicolation), išplitusius kryžiaus žygių metu. Rusios medinių pilių tyrinėtojai oblamus dažniausiai perkelia net į XI–XII a. medinių pilių rekonstrukcijas, bet jie negalėjo atsirasti anksčiau kaip XIII–XIV a., kai buvo pereita nuo pasyvios prie aktyvios gynybos. Tačiau ir tuomet medinės pilys oblamų tikriausiai dar neturėjo, nes jų dar nematome 1579 m. Polocko žemės pilių graviūrose. Apie Lietuvos medines pilis šaltiniuose išliko tik menkos žinių nuotrupos, todėl jų tinklo ir išvaizdos atkūrimas reikalauja kruopštaus kiekvienos užuominos tyrinėjimo. Duomenys apie vėlyvųjų pilių išvaizdą taip pat dar laukia gilesnės analizės. Reikia pasitelkti ir Rusijos pilių analogijas, ypač unikalią išlikusių XVII a. medinių pilių medžiagą. Jos taikymas ankstesnių pilių išvaizdai atkurti yra problemiškas, bet tai bet kuriuo atveju geriau negu vien vaizduote pagrįsti pilių vaizdiniai. Svarbu išskirti atskirus elementus bei jų funkcijas, nustatyti jų atsiradimo aplinkybes ir laiką. Viduramžių rašytinių ir archeologinių šaltinių teikiama informacija, nors ir labai fragmentiška, bet gali duoti užuominų apie vieno ar kito vėlyvosios pilies elemento buvimą ar nebuvimą viduramžių pilyse. Suprantama, medines pilis reikia nagrinėti bendrame tradicinės medinės architektūros kontekste, nes atskirus pilies elementus galima atkurti ne vien pagal medinių pilių pavyzdžius. Tik sutelkus visus rašytinių ir archeologinių šaltinių duomenis, naudojantis analogijomis, galima šiek tiek priartėti prie realistiško viduramžių Lietuvos medinės pilies vaizdo atkūrimo.Salos pilis (XIV – XV a.), Trakai Tai vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų.Pilis buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė. Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo gynybinės reikšmės . Ji tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Trakų Salos pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. XVII a. visiškai apleista.
Salos pilis – vienas iš labiausiai lankomų istorijos- architektūros paminklų Lietuvoje. Čia nuo 1962 m. veikia istorijos muziejus. Salos pilyje vyksta respublikiniai renginiai, festivaliai, koncertai.
Kauno pilis Kauno pilį architektūros istorikai laiko seniausia Lietuvos pilimi, nors kada ji pastatyta, nežinome. Iki mūsų dienų išlikęs tik maždaug trečdalis buvusios pilies, kas buvo daugiau – viską nuardė Neries upė. Išlikę iki mūsų dienų mūrai irgi yra vėlesnių laikų. Archeologiniai tyrimai ir architektūrinė mūro analizė rodo, kad pirmoji pilis neturėjo gynybinių bokštų ir ją saugojo tik iš lauko akmenų, su pavienėmis plytomis sumūrytos sienos, kurių storis – apie 2,2 m (išlikę iki 2 m aukščio sienos pamatai). Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse eilėmis rūpestingai sumūrijami akmenys, o vidus pripilamas smulkių akmenų, vadinamas kiautine mūro konstrukcija, kuri būdinga visoms aptvarinėms Lietuvos pilims. Tyrinėjant surasta dar vienos sienos fragmentų. Ši aplink pilį išmūryta siena stovėjo per 18 26 m nuo pirmosios ir apie 5 m žemiau, apsauginio griovio šlaite. Apie 20 30 m pločio ir 3 4 m gylio gynybinis griovys aplink pilį buvo iškastas per 20 m nuo sienų. XIV a. pabaigoje ir po Žalgirio mūšio pilis buvo ne kartą remontuota, o XVI a. rekonstruota į bastėjos tipo pilį.
VILNIAUS Gedimino pilis. Gedimino (1316-1341) laikais medinė Vilniaus pilis pradėta tvirtinti mūrino sienomis. Vytauto laikais (1392-1430) pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko iki mūsų dienų.
LIETUVOS PILYS
Nomeda Garliauskaitė“ANIMA” 6a