Rinkimų sistemos Lietuvos konstitucinėje teisėje

ĮVADAS

Mano tema vadinasi “Rinkimų sistemos Lietuvos Konstitucinėje teisėje”. Šioje temoje pabandysiu panagrinėti labai svarbią tiesioginės demokratijos savybę – rinkimų teisę. Konstitucinis rinkimų teisės įtvirtinimas garantuoja, kad piliečiai gali rinkti savo atstovus į renkamas valstybės valdžios ir savivaldybių institucijas, taip pat gali būti renkami šiais atstovais. Rnkimų teisė – būtinas demokratinės valstybės, atviros pilietinės visuomenės elementas. Rnkimų teisė suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Objektyviąja prasme rinkimų teisė – teisės normų sistema, reguliuojanti rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką. Konstitucijoje subjektinę rinkimų teisę atskleidžia teisė rinkti ir būūti išrinktam. Lietuvos Respublikoje organizuojami ir vyksta Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimai. Organizuojant rinkimus Lietuvos Respublikoje, taikomos tokios rinkimų sistemos: mažoritarinė, proporcinė ir mišrioji. Rinkimai rengiami ir vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi, todėl mano tikslas yra apžvelgti rinkimus, jų sistemas, dabartinių rinkimų sistemų ištakas, ko reikia norint būti išrinktam ir būti renkamam ir t. t.
Šiam kursiniui darbui parašyti naudojausi šiomis medžiagomis: mokomaisiais vadovėliais, internetu, kuriame radau tokių reikalingų mano temai įstatymų, kaip Lietuvos Respublikos Seeimo, Prezdento bei Savivaldybių tarybos įstatymai. Todėl tikiuosi kuo aiškiau bei išsamiau įvykdyti savo tikslą.

1. DABARTINIŲ RINKIMŲ SISTEMŲ IŠTAKOS
Ilagaamžėje žmonijos istorijoje rinkimai buvo žinomi labai seniai. Jie buvo naudojami Senovės Graikijos miestuose-valstybėse, o viduramžiais kai kuriuose kraštuose (tarp kurių yra Lenkijos-Lietuvos va

alstybė) būdavo renkami karaliai. Tačiau rinkimai, kuriuose dalyvauja visi piliečiai ir, kurių rezultatai yra nepaprastai svarbūs visam vyriausybės likimui, atsirado palyginti neseniai, tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą.
Šiuolaikinių rinkimų sistemų formavimuisi įtakos turėjo XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a. vidurio demokratinės revoliucijos Europoje. Anglijos parlamentarizmo patyrimas, prancūzų idealogija ir žmogaus teisių teorija turėjo didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jo įgyvendinimui.Tautos suveriniteto principas iškilmingai skelbiamas XVIII a. pabaigos konstitucijose.
XVIII-XIX a. beveik visose šalyse buvo panaikintas absoliutizmas ir paveldėjimo formą pakeitė atstovaujamoji valdymo forma, o rinkimų principas tapo pagrindiniu įstatymų leidimo valdžios steigimo šaltiniu. Šis principas iš dalie buvo naudojamas formuojant vykdomąją ir teisminę valdžią. Luominius rinkimus pakeitė politiniai, kuriems būūdingas balsavimo teisės išplėtimas. Visuotiniai rinkimai jau buvo praktikuojami Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Reprezentacinės demokratijos įsigalėjimo pradžioje buvo taikomas cenzinis balsavimas, o ne visuotinis. Kilo ginčas, ar piliečių balsavimas yra jų teisė ar politinė socialinė pareiga. Jei tai piliečio teisė, balsavimas gali būti visuotinis. Balsavimo teisės gali neturėti tik mažamečiai, neveiksnūs ir pan. XIX a. veiksnumo amžius ne visuomet buvo sutapatinamas su pilietine pilnametyste ir svyravo nuo 20 (Šveicarija) iki 30 (Olandija) metų. Tuo metu dar egzistavo žymus visuotinės rinkimų teisės apribojimas –
moterų išskirimas iš kitų (ji priklauso šeimos ūkyje). Pirmą kartą rinkimų teisę moterims pripažino 1906 m. Suomijos pozityvinė konstitucinė teisė. XIX a. rinkimų teisės trūkumus turėjo padėti įveikti mokslo cenzo įvedimas. 1882 m. rugsėjo 24 d. Italijos rinkimų įstatymas neleido balsuoti skaityti ir rašyti nemokantiems žmonėms. Kai kuriuose šalyse rinkimų teisę ribojo turto cenzo reikalavimai. Viduramžiais teisę rinkti turėjo žemės savininkai. Vėliau, pramonę ir amatus prilyginus žemdirbystei, rinkėjų ratas žymiai išsiplėtė. Kai kad arinkimų teisė buvo nustatomas pagal valstybei mokamų mokesčių dydį. Rinkimų teisės suteikimas vien pasiturintiems buvo argumentuojamas jų didesniu savarankiškumu ir suinteresuotumu valstybės gerove apskritai. Jie geriau išsilabinę ir protingiau gali naudoti rinkiminius įgaliojimus. Taigi, prieita išvados, kad turtas suteikia daugiau galimybių, oneturtingieji sluoksniai gali išjudinti finansinius valstybės pamatus. Inteligentiškiausi yra viduriniai sluoksniai. Turto cenzo įteisinimas atvedė į plutokratijos viešpatavimą – išskirtinį savanaudiškų interesų tenkinimą valstybės sąskaita.
XIX a. netiesioginiai rinkimai buvo praktikuojami Prancūzijoje, Ispanijoje, Prūsijoje, Bavarijoje, Austrijoje, Švedijoje. Šių rinkimų esmė ta, kad rinkėjai (mažai išsimokslinę) renka tik rinkikus, kuriuos pažįsta ir kurie išsiskiria savo įtaka, išsimokslinimu, visuomenine padėtimi.
XIX a. buvo praktikuojamos daugiamandatinės ir vienmandatinės apygardos. Pirmosiose būdavo balsuojama pagal politinių organizacijų sudarytus sąrašus. Sąrašo pradžioje buvo įrašomi gerai apygardoje žinomi kandidatai, o po jų – mažai ar visiškai nežinomi rinkėjams asmenys. Balsavimas buvo vi
iešas ir slaptas. Viešojo balsavimo šalininkai teigė, kad rinkimų teisė turi tarnauti ne rinkėjų asmeninei, o visų naudai, todėl rinkimų eigą turi kontroliuoti visuomenė. Slaptas balsavimas žymiai demokratiškesnis, nes neįmanomas spaudimas rinkėjo valiai.
XIX a. buvo žinomas D. S. Mill projektas, įvertinęs rinkėjo išsimokslinimą. Išsimokslinusio rinkėjo balsas buvo tolygus dviems ar trims neturinčio tam tikro mokslo cenzo asmenims balsams.
XIX a. buvo panaikinti arba priimti nauji pasyviosios rinkimų teisės reikalavimai:
ü Deputatą rinkti tik nustatytos rinkiminės apygardos ribose;
ü Kandidato turto cenzas turi būti žymiai didesnis nei rinkėjo;
ü Amžiaus cenzas.
Unikalus Danijos rinkimų įstatymas, teisę rinkti suteikęs nuo 30 amžiaus, o būti išrinktam – nuo 25.
Valstybinių tarnautojų rinkimų teisė buvo įvairiai traktuojama. Iš vienos pusės – valstybės reikalus jie išmano geriausiai; iš kitos – kyla jų veiklos kontrolės problema. XIX a. Italijos įstatymai reikalavo, kad parlamente būtų ne daugiau 40 valdininkų, 10 teisėjų 10 profesorių. Įstatymai nevienodai reglamentavo ir deputato darbo atlyginimą.

M. Romeris rašo, kad svarbiausias senosios rinkiminės sistemos požymis – rinkimų suskaldymas į dvi griežtai skirtingas operacijas – rinkimų iniciatyvą ir patį balsavimą – liko nepakitęs, tik reformuotas.

2. RINKIMAI IR JŲ RŪŠYS

Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, Tautos aukščiausiosios suverenios galios vykdymo išraiška (5, 619). Siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, tautos valia sudarant valdžios institucijas gali būti išreikšta tik per demokratinius rinkimus. Taigi, rinkimai vaidina svarbų va

aidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Rinkimai – vienas svarbiausių valstybės valdžios legalizavimo ir legitimavimo būdų. Esant ir demokratiškamvalstybės režimui, rinkimai yra tik priemonė, būdas rinkėjų valiai išreikšti.
Rinkimai, vykstantys valstybėse, konstitucinės teisės teorijoje yra skirsomi į atskiras rūšis. Pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą rinkimai yra:
a) tiesioginiai: tiesioginių rinkimų metu tarp rinkėjo valios išreiškimo ir renkamojo nėra jokios tarpinės grandies. Rinkėjas pats sprendžia, už kurį kandidatą atiduoti savo balsą,
b) netiesioginiai: netiesioginių rinkimų metu rinkėjas pats tiesiogiai atstovų nerenka. O renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą.
Pagal savo mastą rinkimai būna visuotiniai, kuriuose dalyvauja visi šalies piliečiai, ir daliniai. Pirmuoju atveju tai būtų parlamento, Respublikos Prezidento rinkimai. Daliniais rinkimais reikėtų laikyti, pvz., atskirose rinkimų apygardose surengtus rinkimus laisvoms deputatų vietoms užimti.
Taip pat galima būtų išskirti eilinius ir neeilinius rinkimus. Eiliniai vyksta pasibaigus valstybės valdžios institucijos ar pareigūno kadencijai. Neeiliniai vyksta, pvz., paskelbus pirmalaikius parlamento rinkimus, atsistatydinus prezidentui. Pagal renkamas valdžios institucijas skiriami parlamento, prezidento, savivaldybių tarybų rinkimai. Rinkimai vyksta pagal teisės normose nustatytas taisykles. Šių teisės normų visuma sudaro rinkimų teisę.
Konstitucinės teisės doktrinose sąvoka “rinkimų teisė” suprantama dviem prasmėm: objektyviąja ir subjektyviąja. Rinkimų teisė objektyviąja prasme yra visuma konstitucinės teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius sudarant viešosios valdžios renkamas institucijas. Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – tai kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Savo ruožtu subjektyvioji rinkimų teisė dar skirstoma į aktyviąją – teisę rinkti ir pasyviąją – teisė būti išrinktam. Aktyvioji rinkimų teisė pasireiškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą, pasyvioji – dalyvaujant rinkimuose kandidato į Seimo narius, prezidentus, savivaldybių tarybų narius ar kitas pareigybes teisėmis. Pasyviosios rinkimų teisės turinį sudaro galimybė iškelti save kandidatu į renkamas pareigybes. Valstybių konstitucijose ir įstatymuose apibrėžiami reikalavimai, kuriuos turi atitikti aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turintis asmuo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1d. nustatyta, kad aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyja, jei rinkimų dieną jam yra sukakę 18 metų. Rinkimų teisę piliečiai įgyvendina Seimo rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatyta tvarka.. Payviosios rinkimų teisės, tai yra piliečių teisės būti išrinktam į atitinkamą valstybės ar savivaldos instituciją, pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 34 str. 2 d. Joje skelbiama, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.
Rinkimų teisė – vienas svarbiausių Lietuvos konstitucinės teisės savybių. Jo normos įtvirtina renkamų viešosios valdžios institucijų formavimo tvarką, rinkiminės kampanijos procedūrą. Rinkimų teisės normos apibrėžia svarbiausius piliečių statuso bruožus formuojant renkamas valdžios institucijas, taip pat politines, materialines, organizacines ir teisines garantijas.
Rinkimų teisė glaudžiai susijusi su kitais Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės institutais. Pirmiausia su tais, kurie įtvirtina viešosios valdžios institucijų sistemą, jų sudarymo ir veiklos principus, piliečių teisinės padėties pagrindus. Vadinasi, galima teigti, kad rinkimų teisė kaip konstitucinės teisės savybė – visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam.
Lietuvos Respublikoje vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai:
a) rinkimai į Seimą,
b) Respublikos Prezidento rinkimai,
c) Savivaldybių tarybų rinkimai.
Konstitucinės teisės normos, reguliuojančios rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką, įtvirtintos įvairiuose teisės šaltiniuose. Šių šaltinių sistema priklauso nuo valstybės priskyrimo konkrečiai teisės “šeimai”, nuo konkrečios valstybės teisės sistemos ypatumų. Išskiriami štai kokie šaltiniai:
1) Rašytinės teisės normas įtvirtina kontitucija, tarptautinės sutartys, įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymų gakią, politinių partijų įstatai,
2) Nerašytinės teisės normas išreiškia bendrieji teisės principai, teisiniai papročiai ir tradicijos, rinkimų teisė normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus.
Svarbiausius rinkimų klausimus paprastai reglamentuoja valstybių konstitucijos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, rinkimų organizavimo principai ir sąlygos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos V skirsnyje yra nustatyti Seimo rinkimų teisės principai, reikalavimai kandidatams į Seimo narius, rinkimų vykdymo laikas, pirmalaikių Seimo rinkimų rengimo atvejai bei tvarka (55-58 str.). Konstitucijos VI skirsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai Respublikos Prezidento rinkimų teisės principai, reikalavimai kandidatams, jų kėlimo, rinkimų vykdymo laikas bei rinkimų rezultatų nustatymo svarbiausios taisyklės (78-81 str.) ir t. t. Konstitucijos X skirsnyje įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų demokratiniai principai, apibrėžtas jų įgaliojimų laikas (119 str.).
Kitą Lietuvos Respublikos rinkimų teisės šaltinių dalį sudaro įstatymai. Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose yra išdėstomos bendrosios rinkimų teisės nuostatos, rinkimų organizavimas, rinkėjų sąrašų sudarymas, kandidatų iškėlimas, rinkimų agitacija, parengtinė rinkimų organizavimo veikla, balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas. Visuotinai pripažinta, kad rinkimų teisė yra polintinė teisė. Ją turi tik Lietuvos piliečiai kaip visuomeninių politinių santykių subjektai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad demokratinėje visuomenėje visa, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais.

3. RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI
Rinkimų demokratiškumas priklauso nuo šalies politinio režimo, tradicijų, politinės-teisinės kultūros lygio. Rinkimai yra laikomi demokratiškais, jeigu atitinka tarptautinėje bendrijoje priimtus standartus ir principus. Rinkimus vadinti demokratiškai leidžia šie principai:
ü Visuotinės rinkimų teisės;
ü Lygios rinkimų teisės;
ü Tiesioginių rinkimų;
ü Slapto balsavimo;
ü Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo.
Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų skaičius negali būti mažinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinti nuo dalyvavimo rinkimuose. Rinkimų teisė demokratinių valstybių konstitucijose įtvirtinama visiems valstybės piliečiams, sulaukusiems įstatymo nustatyto amžiaus, jeigu jie nėra teismo pripažinti neveiksnūs.
Lygių rinkimų teisės principas suteikia kiekvienam rinkėjui lygią galimybę įtakoti rinkimų rezultatus. Šis principas yra konstitucinio piliečių lygiateisiškumo principo pasireiškimo konkreti forma. Lygi rinkimų teisė užtikrinama nustatant taisyklę, kad kiekvienas rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek kitas. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 3 str. nurodyta, kad kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsui.
Tiesioginių rinkimų principas yra tai, kad rinkimai vykdomi rinkėjams tiesiogiai balsuojant už kandidatus. Pvz., Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 4 str. skelbia, kad Seimo narius rinkėjai renka be tarpininkų. Netiesioginių rinkimų būdu buvo renkamas ikikarinės nepriklausomos Lietuvos Prezidentas. Dabar galiojančiuose Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Savivaldybių tarubų rinkimų įstatymuose yra įtvirtintas tiesioginių rinkimų principas.
Slapto balsavimo principas yra tai, kad kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo valią. Balsavimas – asmens laisvės išraiška, kurio metu pilietis savo noru, pagal politines pažiūras ir įsitikinimus atiduoda savo balsą už kandidatą į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas ar kitas renkamas pareigybes. Slapto balsavimo negalima kontroliuoti. Pvz., Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5 str. Nustatyta, kad rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki.
Viešumas rengiant ir vykdant rinkimus – vienas iš rinkimų teisės principų. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą. Viešumo principo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta. Įgyvendinant viešumo principą, Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymuose nustatyta, kad apie rinkimų komisijos posėdį visuomenei paskelbiama pastate, kuriame yra rinkimų komisijos būstinė, įrengtoje skelbimų lentoje; šios rinkimų komisijos nariams pranešama asmeniškai ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki posėdžio pradžios. Rinkimų komisijų posėdžiai ir balsavimai yra vieši, juos gali stebėti: politinių partijų, politinių organizacujų, kandidatų į Seimo narius atstovai ir stebėtojai.
3.1. RINKIMŲ CENZAI
Demokratinių rinkimų teisės principų įtvirtinimas konstitucijojeapskritai nepaneigia valstybių teisės numatyti ir kai kuriuos rinkimų teisės ribojimus nustatant tam tikrus rinkimų cenzus.
Rinkimų cenzai – tai valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi atlikti pilietis norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją arba pasyviąją rinkimų teisę (5, 625). Išskiriami šie rinkimų cenzai:
Ų Amžiaus cenzas: tai įstatyme nustatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik nustatyto amžiaus sulaukę asmenys. Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtina, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 18 metų, turi rinkimų teisę. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, kad rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti yra neveiksnūs. Ši nuostat įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 str. 1 d., Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 3str., Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 str. Didesni reikalavimai keliami pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti. Konstitucijos 56 str. nustatyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesni kaip 25 metų. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 str. 1 d. skelbia, kad: “Teisė būti kandidatu į Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra susiję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.” (3, 1). Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 str. nustatyta, kad tarybos nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų.
Ų Sėslumo cenzas: reiškia reikalavimą išgyventi tam tikrą laiką arba valstybės teritorijoje, arba rinkiminėje apygardoje. Šio cenzo tikslas – neleisti dalyvauti rinkimuose atsitiktiniams žmonėms, nepakankamai susigaudantiems politinėje krašto situacijoje. Seimo nariu (Konstitucijos 56 str., Seimo rinkimų įstatymo 2 str. 1 skirsnis.) gali būti renkamas asmuo, kuris nuolat gyvena Lietuvoje. Respublikos Prezidentu (Konstitucijos 78 str., Prezidento rinkimų įstatymo 2 str. 1 d.) gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje.
Ų Nesuderinamumo cenzas: taikomas pasyviajai rinkimų teisei. Todėl negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikra veikla. Lietuvos Respiblikos Seimo rinkimų įstatymo 2 str. 3 ir 4 d. nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų , yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksnūs arba nepakaltinami. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai.
Teisinėje literatūroje minimi ir kiti ir aktyviosios, ir pasyviosios rinkimų teisės cenzai, kurie dabartiniu metu arba visai netaikomi, arba taikomi tik atskirose valstybėse:
Ų Lyties cenzas: suteikia rinkimų teisę tik vyrams ir nušalina nuo dalyvavimo rinkimuose moteris. Šis cenzas motyvuojamas tuo, kad nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios tarp dviejų lyčių nusistovėjo darbo ir funkcijų pasidalijimas. Vyrui – visuomeniniai reikalai, moterims – namų. Šis cenzas tebegalioja kai kuriose islamo šalyse, pvz., Jordanijoje.
Ų Išsilavinimo cenzas: reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatyto lygio išsilavinimą.
Ų Turto cenzas: reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatyto dydžio turtą arba jo mokesčiai valstybei būtų ne mažesnis už nustatytuosius. Šis cenzas motyvuojamas tuo, kad praturtėti niekam nedraudžiama, o turtingieji yra labiau suinteresuoti ir labiau sugeba prrotingiau tvarkyti valstybinius reikalus, nes valstybės gerovėje yra ir jų turto išsaugojimo garantijų. XX a. pabaigoje šis cenzas jau niekus nebėra taikomas (7, 395-397).

4. RINKIMŲ SISTEMŲ TIPAI
Rinkimų sistema – tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai (5, 630). Kiekvienoje valstybėje nustatoma sava rinkimnė sistema, kuri yra pritaikyta prie susiklosčiusios politinės padėties. Galima skirti tris pagrindinius rinkiminių sistemų tipus:
1) Mažoritarinė – ši rinkimų sistema yra seniausia, ji pagrįsta daugumos principu. Būdinga tai, kad šalies teritorija suskirstoma į rinkimines apygardas, kuriose rinkėjai tiesiogiai renka vieną atstovą iš kelių kandidatų. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surenka santykinęs arba absoliučią balsų daugumą. Mažoritarinė sistema paprastai būna:
§ Absoliučios daugumos;
§ Santykinės daugumos.
Pagal absoliučios daugumos mažoritarinę sistemą išrinktu yra laikomas tas kandidatas, kuris gavo absoliučią rinkimų rinkimų apygardos balsų daugumą (mažiausiai 50,01 %). Teisinėje literatūroje apibrėžiami tokie absoliučios daugumos mažoritarinės rinkimų sistemos trūkumai:
a) balsai, kuriuos tam tikroje apygardoje gavo pralaimėję kandidatai, pradingsta,
b) ši sistema naudinga tik stambioms politinėms partijoms,
c) ši sistema nerezultatyvi. Jei balsai išsiskirsto tarp įvairių kandidatų, nė vienas kandidatas neišrenkamas. Todėl siekinat išvengti sistemos nerezultatyvumo, gali būti taikomi tam tikri veiksmai: persibalotiravimas, pakartotinis balsavimas, alternatyvus balsavimas.
Taikant mažoritarinę santykinės daugumos sistemą, išrinktu yra laikomas tas kandidatas, kuris surinko balsų daugiau negu kiekvienas jo varžovas atskirai, net jei ši daugumas ir buvo mažesnė nei pusė visų balsų. Trūkumas šios sistemos tas, kad labai neproporcingai atstovaujama rinkėjų valiai.
2) Proporcinė – ši sistema buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIX a. pusėje. Ji paremta matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų, proporcingai gautų balsų skaičiui. Šiai rinkimų sistemai būdinga tai, kad šalies rinkėjai apygardose balsuoja ne už konkrečius kandidatus, o už politinių partijų ar politinių judėjimų pateiktus kandidatų sąrašus. Asmenys, esantys sąrašuose, išrenkami atstovaisproporcingai visam rinkėjų balsų skaičiui, kurį gavo ta politinė ar politinis judėjimas. Taigi, proporcinio atstovavimo rinkimų sistemos idėja ta, kad atstovaujama visoms partijoms, tačiau ne vienodai, bet proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui. Todėl ši sistema yra palankesnė nedidelėms partijoms, už jas balsavusiems rinkėjams. Proporcinio atstovavimo sistema paprastai yra “sąrašų” sistema. Partijos pateikia kandidatų sąrašą daugiamandatėse apygardose. Balsuojant renkasi partijos sąrašą. Šios sistemas vienas iš tikslų – išlaikyti gyvybingas mažesnes partijas.
3) Mišri – joje sujungtos mažoritarinė ir proporcinė rinkimų sistemos. Pirmą kartą ši sitema buvo įvesta po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Ši sistema dažniausiai yra taikoma renkant valstybių parlamentus ir savivaldos atstovaujamąsias institucijas. Pagal mišrią sistemą, dalis deputatų yra renkami naudojant vieną iš mažoritarinės rinkimų sistemos variantų, o kita dalis renkama taikant proporcinę rinkimų sistemą.

5. LIETUVOS RESPULIKOS PREZIDENTO, SEIMO IR SAVIVALDYBIŲ RINKIMAI
Lietuvos Respublikoje taikomos visos tris rinkimų sistemos. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą Seimo nariai renkami pagal mišrią rinkimų sistemą. Į Seimą yra renkama 141 Seimo narys; iš jų 71 renkamas vienmandatėde rinkimų apygardose pagal paprastosios daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą, o 70 Seimo narių – daugiamandatės rinkimų apygardos pagal partijų sąrašus proporcine rinkimų sistema. Lietuvoje beveik vienodai renkama narių į Seimą ir pagal mažoritarinę, ir pagal proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Mūsų šalyje įtvirtintas klasikinis mišrios rinkimų sistemos modelis.
2000 m. liepos mėn. Pakeitus Lietuvos Respublokos Seimo rinkimų įstatymą, buvo nuspręsta vienmandatėse rinkimų apygardose nerengti antrojo turo, o pirmajame taikyti mažoritarinę santykinės daugumos rinkimų sistemą. Pagrindiniai įstatymo pakeitimo šalininkų argumentai – padidėsiantis rinkėjų aktyvumas, lėšų ir laiko taupymas.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įsatymo nustatyta mandatų padalijimo tvarka renkant Seimo narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Kaip ir daugelyje valstybių , Lietuvos įstatymai numato, kad mandatų dalybose dalyvauja partijos ir politinės organizacijos, surinkusios daugiausia balsų ir įveikusios rinkimų barjerą. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme nustatyti rinkimų barjerai: partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 7% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Savivaldybių tarybų rinkimuose rinkimų barjeras yra žemesnis.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų metu pagal proporcinę rinkimų sistemą taikomi ir balsavimo pagal preferencijas elementai. Balsavimo pagal preferencijas sistema yra ta, kai balsuodamas rinkėjas prie partijos sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos kandidatus, kuriems jis norėtųatiduoti savo preferencijas. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 90 str. yra nurodyta kandidatų į Seimo narius reitingo skaičiavimo ir sąrašų galutinės vietos nustatymo tvarka. Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų galutinę vietą pagal rinkėjų pareikštą nuomonę ir paduotus pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Galutinė kandidatų į Seimo narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną, kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose.
Taigi, kandidatas turintis didesnį populiarumą visuomenėje, gali pakilti partijos sąraše ir užimti geresnę poziciją. Pirmaisiais numeriais partijų sąraše įrašyti asmenys, jeigu tik partija įveikia nustatytą rinkimų barjerą – visada gauna mandatus.
Renkant Lietuvos Respublikos Prezidentą, yra taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. Konstitucijoje numatytais ayvejais yra taikoma absoliučios ar santykinės daugumos sistema. Tokį balsavimo rezultatų nustatymo tvarką numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 81 str.: jei pirmajame balsavimo rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos rinkimų sistema.
Jei rinkimuose dalyvavo mažiau neo pusė visų balsavimo teisę turinčių piliečių, yra taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema, bet su tam tikra sąlyga. Šiuo atveju išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jei nė vienas kandidatas pirmajame rate nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas antras balsavimo ratas. Antrajame rate išrinktu yra laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia balsų, t. y. taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema.
Savivaldybių tarybų nariai yra renkami trejiems metams diaugiamandatėse rinkimų apygardose. Šiuo atveju taikoma proporcinė rinkimų sistema. Renkant Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybas, mandatai paskirstomi taikant kvotų ir liekanų metodą. Lyginant su Seimo rinkimais skirtumas tas, kadsavivaldybių tarybų narių rinkimuose kvota lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus (Seimo rinkimų įstatyme nurodytas konkretus skaičius70, iš kurio reikia dalyti balsų skaičių). Analogiškai, kaip ir skaičiuojant balsus rinkimuose į Seimą, jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Rinkimus į Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybas reglamentuojančiame įstatyme numatytas ir žemesnis rinkimų barjeras: atitinkamai 4% partijoms ir 6% koalicijoms.

IŠVADOS

Taigi, apibendrinus darbą darbą įsitikinau, kad rinkimai užima labai svarbią vietą demokratinėje valsybėje, šiuolaikinėje visuomenėje. Rinkimai įteisino valdžią, kurią žmonės išrenka per rinkimus ir paveda jai tvarkyti valstybės reikalus bei vykdyti įsipareigojimus ir stengtis, kad rinkėjai būtų patenkinti. Manau, kad rinkimai yra viena iš geriausių būdų valdžios legitimumui įgyvendinti. Supratau, kad rinkimai yra tikrai gana sudėtinga procedūra, ištisas įvairių vienas po kito einančių veiksmų procesas.
Visa rinkimų sistema yra taip pat sudėtinga, reikalauja daug žinių bei patirties. Todėl ne veltui norint būti išrinktam reikia atitikti daugelį Lietuvos Respublikos įstatymų, žinoti Konstituciją. Tai yra svarbu norint valdyti valstybę, leisti įstatymus teisinėje demokratinėje Respublikoje. Taigi, tikiuosi atskleidžiau svarbiausias bei pagrindines mano kursinio darbo “Rinkimų sistemos Lietuvos Konstitucinėje teisėje” idėjas.
Šiuo metu Lietuvoje yra laibu aktualus rinkimų klausimas, todėl man buvo įdomu pasidomėti, susipažinti artimiau su rinkimais, jų sistemomis, įstatymais ir t. t. Tai man suteikė žinių ne tik politiniu, bet ir teisiniu aspektu, be to pasikeitė požiūris į pačius rinkimus.

Leave a Comment