PriežastysPirmosios sovietų ir nacių okupacijų patirtis.Krašto sovietizacija.Trėmimai ir teroras.Tėvynės meilė.Viltis sulaukti paramos iš vakarų valstybių.
Siekiai
Atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.Sustabdyti krašto sovietizaciją.Priešintis terorui ir trėmimams.Neleisti kurtis rusakalbiams kolonistams.Išlaikyti lietuvių dorovę ir moralę.
1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais – Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.1944 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungai antrą kartą įsiveržus į Lietuvą ir ją užgrobus, šalies gyventojai ėmė kurti savarankiškus karinius dalinius – partizanų sąjūdį. Partizanai siekė ginti kraštą ir sukelti tautoje ilgalaikius, pastovius laisvės siekius, sudaryti okupuotoje teritorijoje tokias sąlygas, kad okupantai nepajėgtų valdyti krašto. Partizanai kovojo slaptais, staigiais ir netikėtais antpuoliais, pasalomis.Visuotinis partizanų karas vyko iki 1953 m., kada žuvo paskutinis apygardinis laisvės kovotojų štabas Žemaitijoje. Kovų pradžioje partizanų veiksmai buvo reguliaraus karo pobūdžio, kurį nulėmė žiaurus okupantų teroras, lietuvių patriotizmas, dar nacių okupacijos metais susikūrusių pogrindžio organizacijų (Lietuvos Laisvės Armijos) veikla bei palankios tarptautinės aplinkybės (buvo spėjama karo tarp Vakarų demokratijų ir komunistinio bloko galimybė).1945 m. pavasarį Lietuvoje prieš okupantus kovojo 30 000-35 000 partizanų, susijungusių karinius dalinius, kurie sudarė kuopas, rinktines, apygardas.1945 m. įvyko didžiausi mūšiai su okupantu: Antazavės Šilo, Paliepių, Labanoro girios, Eimuliškio-Ažagų, Kalniškės, Varčios, Virtukų kautynės. Partizanai puldavo valsčių centrus, neleisdami įsitvirtinti okupantų administracijai, saugojo gyventojus nuo valdžios plėšimų ir smurto.
1945 m. vasarą patyrus daug nuostolių ir daliai kovotojų pasidavus apgaulingai okupantų “amnestijai”, partizanų skaičius sumažėjo, tačiau kovos įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Miškuose liko geriausiai organizuota partizanų dalis pasiryžusi kovoti iki pabaigos. Jie slapstėsi miškuose, gyventojų sodybose įrengtose slėptuvėse. Toks slėptuvinis (bunkerinis) karas neturi pavyzdžio pasaulinėje istorijoje.1949 m. partizanai galutinai susivienijo į pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, užmezgė ryšius su užsieniu tikėdamiesi paramos.Tačiau Lietuva buvo palikta kovoti vienų viena. Šioje kruvinoje kovoje žuvo 20 000-25 000 kovotojų su ginklu, Sovietų Sąjungos kalėjimuose buvo kalinama 70 000-90 000 politinių kalinių, buvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų, pogrindžio organizacijos narių.Partizanų karas turėjo didžiulę įtaką tautos sąmonei ir jos laisvės troškimui, kuris buvo įgyvendintas taikiomis priemonėmis.Žymiausi partizanaiJuozas Lukša1921.08.10 – 1951.09.04
Slapyvardžiai Skirmantas, Daumantas, Skrajūnas. Gimė Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Juodbūdžių kaime. VDU studijavo architektūrą. 1945 m. tapo partizanu. Aktyviai prisidėjo kuriant bendrą partizanų vadovybę. Atskleidė Markulio provokaciją. 1947 m. pavasarį buvo pasiūstas į Lenkiją atkurti ryšių su VLIK-u. Tų pat metų gruodį antrąkart prasiveržė per LTSR – Lenkijos sieną ir išvyko į vakarų Europą susitikti su VLIK-o atstovais. Iki 1950 m. spalio J.Lukša gyveno Prancūzijoje. Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, o vėliau Vakarų Vokietijoje amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Dar 1948m. vasarą Paryžiuje susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950m. liepos 23d. baigėsi sutuoktuvėmis. 1950.10.03 J.Lukša slaptai grįžo į tėvynę. Apdovanotas I-o Laipsnio kovos kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas ir partizano majoro laipsnis. Provokatoriaus iškvietas į susitikimą žuvo 1951.09.04 Veiverių valsčiuje prie Paržėrų kaimo.
Juozas Vitkus1901.12.10 – 1946.07.02
Slapyvardis Kazimieraitis. Gimė Mažeikių apskrities Skuodo valsčiaus Ketūnų kaime. Mokėsi Telšių gimnazijoje. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Nepriklausomybės kovose kovojo su bermontininkais ir lenkais. 1929 – 1934 m. studijavo Briuselio karo akademijoje, gavo karo inžinieriaus diplomą. 1938 m. gavęs pulkiniko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo „Karde“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“ ir kt. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigždė. karo metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys. Pogrindinėje karo mokykloje LLA nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas. 1945-aisiais patraukė į mišką. 1945.05.07 įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau aktyviai kūrė kitas organizacines struktūras, suformavo Merkio rinktinę, vėliau pavadintą jo vardu. 1946 balandį susitiko su Tauro apygardos vadu, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. 1946.04.22 pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus. 1946.07.02 okupacinei kariuomenei vykdant didelius siautimus ir miškų šukavimus, Vitkus, kartu su štabo pareigūnais Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į ligoninę po kelių valandų mirė. Adolfas Ramanauskas1918.03.08 – 1957.11.29
Slapyvardis Vanagas. Gimė Niu Britene JAV. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į Tėvynę. 1936 m. baigė Lazdijų gimnaziją, vėliau Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940-1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Nuo 1945 tapo partizanu. A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės batalijono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai. 1948 m. paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m vasario mėn. Radviliškio r. Mėnaičių k St. Mikniaus sodyboje dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija. Suvažiavime A.Ramanauskas paskiriamas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko (Jono Žemaičio) pavaduotoju o 1950 m. pradžioje tampa Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. 1950 m. lapkričio mėn. A. Ramanauskas apdovanotas 1-os rūšies 1-ojo laipsnio ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais. Nuo 1952 metų pabaigos nebetūrėjo ryšių su partizanų vadovybe, slapstėsi su šeima. Besislapstydamas parašė atsiminimų knygą („Daugel krito sūnų…“, 1991 m.). 1956.10.12 Kaune su šeima buvo suimtas, kankinamas. Nuteistas mirties bausme sušaudant. Nuosprendis įvykdytas Vilniuje, 1957.11.29.
Slapyvardžiai: Vytautas, Lukas, Matas, Tylius. Gimė Palangoje. 1929 metais baigė Kauno karo mokyklą. 1936-1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje. Suteiktas kapitono laisnis. 1941 metais pasitraukė iš artilerijos pulko, kuriam buvo įsakyta trauktis į rytus kartu su Raudonąja armija. Nepanoręs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą. Gyveno Kaune, vėliau Šiluvos valsčiuje. 1944 m. suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Plechavičiaus vietinę rinktinę ir tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Gegužės mėnesį, vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Šiluvos valsčių. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Jonas Žemaitis kurį laiką slapstėsi. 1945 m. kovo mėn. jis susisiekė su Lietuvos Laisvės Armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J.Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. 1946 m. rugpjūčio 20 d. jis tapo Šerno rinktinės vadu. Už gerą organizacinį darbą ir sumanų vadovavimą J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu. 1947 m. buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Mėgindamas centralizuoti vadovavimą, 1948 m. gegužės mėn. įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) sritį ir tapo pirmuoju jos vadu. Netrukus J.Žemaitis ėmėsi organizuoti vieningą visos Lietuvos partizanų vadovybę. Prasidėjo susitikimai ir konsultacijos su kitais vadais. 1948 m. lapkričio mėn. sričių atstovų posėdyje buvo paskelbta apie Lietuvos rezistencijos vyriausios vadovybės atkūrimą. 1949m. vasario mėn. įvykusio partizanų vadų suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Jonas Žemaitis vienbalsiai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku. 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas Jonas Žemaitis sėkmingai vykdė beveik trejus metus, kol 1951 m. gruodžio 2 d. po jį ištikusio insulto buvo paralyžiuotas. Dėl ligos jis buvo priverstas atsisakyti pareigų ir pusantrų metų išgulėjo drėgname bunkeryje Jurbarko rajone. 1953 m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus sveikatai, J.Žemaitis vėl ėmėsi pirmininko pareigų, stengėsi atstatyti nutrūkusius ryšius. Deja, 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą. Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Okupacinė valdžia (asmeniškai pats MVD komisaras Laurentijus Berija) siūlė laisvę ir gyvybę, tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai. 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Jonas Noreika1910 – 1947.02.26
Slapyvardis Generolas Vėtra. Jonas Noreika gimė Šukionių k., Pakruojo valsčiuje. Mokėsi Šiauliuose. 1929 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Vėliau įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą ir jį baigė. 1939 m. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, paleistas į atsargą. Dalyvavo 1941 m. birželio mėn. sukilime. Išvijus bolševikus ir prasidėjus nacių okupacijai, Laikinoji Lietuvos vyriausybė Joną Noreiką paskyrė Šiaulių apskrities viršininku. Už antinacistinę veiklą 1943 m. jis buvo įkalintas Štuthofe. 1945-aisiais Raudonosios armijos buvo iš lagerio išvaduotas. 1946 metų pradžioje su grupe bendraminčių įkūrė pogrindines organizacijas vienijantį centrą – Lietuvos tautinę tarybą. Užmezgė ryšius su žemaitijos partizanais. 1946.03.16 Noreika kartu su kitais LTT nariais buvo suimtas ir vėliau sušaudytas.