Nedarbas Lietuvoje

ĮVADAS

Viena iš svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą, todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo priežastis, lygį, mikroekonominius ir makroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.Priklausomai nuo situacijos rinkoje, kito mokslininkų požiūris į nedarbą. XX a. 4-ą dešimtmetį Didžiosios depresijos metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką išteklių eikvojimą, tuo pačiu ir žmonių asmenines bėdas. Tai buvo reiškinys, kurio reikėjo išvengti bet kokiais būdais.Vėlesniu metu pradėjo formuotis visiškai kitas požiūris į nedarbą. Buvo manoma, kad bedarbiai neturi darbo tik trumpą laiką. Taip pat daugelis žmonių ieškojo darbo geresnio, palyginus su tuo kurį dirbo anksčiau. Tuo metu buvo manoma, kad nedarbas nereiškia išteklių švaistymo, o atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai.Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įsigijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžus po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų mažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos darbo verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės, akcinės bendrovės. Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo.Šio darbo tikslas – parodyti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes, nes dėl jo visuomenė patiria didžiulių mikroekonominių ir makroekonominių nuostolių. Būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, užimtumo problemas.

1. DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą.. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykius, išreikštu procentais:Nedarbo lygis = (bedarbių skaičius/ darbo jėgos skaičius) x 100% Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų aktyvumo lygis bei užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičių santykis. Įvairiose šalyse gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodikliai dažniausiai skiriasi. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Tuo tarpu nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodikliu tokios priklausomybės nėra. Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;2) darbo paieškų laiko trukmės;3) darbo paieškų kriterijaus;4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.Informacijos šaltiniai apie nedarbą atskirose šalyse irgi gali skirtis: vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio draudimo (skaičiaus žmonių, gaunančių nedarbo pašalpas) duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo biržos duomenys ir kt.Lietuvos darbo biržos informacija irgi neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažystamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą. Palyginus Lietuvos statistikos departamento pateikiamą nedarbo lygį su Lietuvos darbo biržos duomenimis matome, kad nedarbas gerokai skiriasi. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atkreipti dėmesį į susiformavusias pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.Pagrindinis neoklasikinės teorijos teiginys – darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi savaime pasiekti pusiausvyrą ( maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms). Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai yra pasiekti maksimalų užimtumo lygi, esant tam tikram išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad nedarbas atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, bet todėl, kad jo funkcionavimas ribojamas (ūkyje per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas trukdo laisvosios rinkos funkcionavimui. Reikia apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo pašalpas ir panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių panaikinimą. Tam ji turėtų tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, efektyviai organizuoti profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiška paklausa (šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (įvairių rūšių investicijų mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda pilną gyventojų užimtumą. Keinsistai teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia nedarbo problemos, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz.; darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas (subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, viešųjų darbų organizavimas).

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į ūkio funkcionavimą, o kita už jos būtinumą. Vienos ar kitos koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo XX a. Pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai, didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė. Norėdamos pasiekti socialinio stabilumo, daugelis šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena pagrindinių dalių buvo užimtumo programos, atitinkama užimtumo politika. Bet 9-ojo dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai, pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta mažinti mokesčius, kas turėjo poveikį socialinei politikai: pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas, mažinamas įdarbinimo įstaigų darbuotojų skaičius, net bandoma sumažinti pašalpos dydį. Taigi vėl pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje.Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo) politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas. Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis: darbas kaip ekonominė kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje tai arba kitos priemonės gali būti efektyvios ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai. Todėl, svarstant vieną ar kitą užimtumo politikos kategoriją, ekonomistai dažnai prieštarauja politikams.Didelę įtaką nedarbo didėjimui daro ir techninės pažangos vystymasis bei kintantys žmonių poreikiai. Tuomet naujoms paslaugoms ir prekėms gaminti reikia naujų profesijų ir aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Čia naudojamos tobulesnės technologijos, mažinančios darbo jėgos paklausą.
Nedarbo augimą sukelia ir didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa.Bedarbių pašalpos taip pat didina nedarbo lygį, nes lengvina bedarbių padėtį. Bedarbio pašalpos dydis Lietuvoje 2000 metais buvo ne mažesnis kaip Vyriausybės patvirtintos valstybės remiamos pajamos, kurios sudarė 135 Lt. ir neviršijo dviejų minimalių gyvenimo lygių,t.y. 250 Lt. Per 2000 m. pašalpas gavo 30 proc. registruotų darbo biržoje bedarbių. Nedarbotrukmė labai priklauso nuo pašalpos mokėjimo trukmės. Kuo pašalpos mokėjimo trukmė didesnė, tuo ilgalaikio nedarbo mastas gerokai didesnis. JAV mokslininkų tyrinėjimų duomenimis, nedarbo trukmę labiau didina ilgesni nedarbo pašalpų mokėjimo terminai, o ne jų dydis.Tarp nedarbo priežasčių yra nurodomos dvi tarpusavyje konkuruojančios struktūralistinė ir histerezės hipotezės. Struktūralistinė hipotezė teigia, kad nedarbas Europoje yra labai didelis dėl pernelyg didelių atlyginimų, didelių bedarbio pašalpų, per didelių vyriausybės išlaidų ir reguliavimo, didelių mokesčių ir regioninių disbalansų. Nedarbo histerezės hipotezė teigia, kad jei dėl kokių nors veiksnių poveikio žymiai išauga nedarbo lygis, tai jis jau nebegali sugrįžti į pradinį lygį, nors minėtų veiksnių poveikis išnyko. Bedarbiai praranda savo įgūdžius, sugebėjimus sudarančius žmogiškąjį kapitalą ir net ekonomikos pakilimo laikotarpiu dirbti nebegali.Analizuojant nedarbo augimą Lietuvoje, galime išskirti 3 etapus: 1. 1. 1991 1994 m., kai vidutinis metinis nedarbas išaugo nuo 0.3% iki 3,8%;2. 1995 -1998 m. I pusmetį, kai vidutinis nedarbo lygis šiame laikotarpyje svyravo nuo 6,1%-7,1%;3. 1998 m. II pusmetis – 2001 m. I ketv., kai nedarbas žymiai išaugo nuo 10% iki 13,2%. Tam įtakos turėjo Rusijos krizė. Svarbiausia nedarbo augimo priežastimi Lietuvoje, buvo ribotas laisvų darbo vietų skaičius. Tokiai situacijai esant darbo jėgos pasiūla viršijo darbo jėgos paklausą.

3. NEDARBO TIPAI

3.1. Laikinasis nedarbas

Laikinasis (migracinis) nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese.

Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą arba grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu arba tekamuoju. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo „ieškojimo“ teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, „investuojantys“ į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą mėnesių ar metų ateityje.

3.2. Struktūrinis nedarbas

Struktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietos struktūros.

Struktūrinį nedarbą sukelia ir rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimą ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos veiksnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu „struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

3.3. Ciklinis nedarbas

Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip jau minėta, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.

4. NEDARBO PASEKMĖS IR NUOSTOLIAI

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti mikroekonominiais nedarbo nuostoliais. Tai nuostolis žmogui, praradusiam darbą. Netekęs darbo, žmogus praranda visas arba dalį pajamų. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių, bet ir psichologinių sunkumų. Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padidėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų skaičius, trumpėja gyvenimo trukmė. Mikroekonominių nuostolių problemos nesumenkina ir savanoriškas nedarbas, kada žmonės nesutinka dirbti už esamą vidutinį darbo užmokestį.Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Nedarbas yra kaip viena svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Potencialusis nacionalinis produktas nepagaminamas tuomet, kai bendrasis nedarbo lygis yra labai aukštas ir viršija natūralųjį nedarbo lygį.1960 m. JAV makroekonomikos tyrinėtojas Arturas Okunas (Okun, Arthur, 1925-1980), įrodė ryšį tarp nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto apimties atsilikimo nuo potencialiojo bendrojo nacionalinio produkto. Jis teigė, kad yra reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško ir potencialiojo bendrojo nacionalinio produkto bei skirtumo tarp faktiškojo ir natūralaus nedarbo lygio. Šis dėsnis išreiškia tik ciklinio nedarbo tiesioginį ryšį su produkcijos santykiu.Jei nedarbas išauga nors vienu procentu virš natūraliojo nedarbo lygio, visuomenė patiria didžiulių nuostolių. Taip įvyksta todėl, kad asmenys, praradę darbą, nusivilia jo paieškomis, todėl visuomenė praranda jų darbo užmokesčius ir išlaikytą pajamų mokestį. Nuosmukio metu taip pat sumažėja viršvalandinio darbo, o tada sumažėja darbuotojų, verslininką pajamos, jei pastarieji pasilieka darbuotojus, kurie jiems yra nereikalingi. Vyriausybė patiria didžiausius nuostolius, nes nebesurenka pajamų į biudžetą, o socialinės išmokos, nedarbui didėjant, auga.Nedarbą sąlygoja ir pernelyg lėtas ekonomikos plėtojimas, absoliutus ir reliatyvus darbo jėgos perteklius mažiau konkurencingose atskirose ekonominėse veiklose. Per pastaruosius keletą dešimtmečių industrinėse šalyse BVP vienam gyventojui vidutiniškai padidėjo 2-3 %, tačiau nedarbas nemažėjo ir sudarė apie 7% visos darbo jėgos. Europos Sąjungoje nedarbo lygis dar didesnis -2000 m. gruodžio mėnesį jis buvo 8,1 %, kai Japonijoje – 4,7 %, JAV – 4 %. Darbo jėgos perteklius sukuria palankias sąlygas smukti užimtumo kokybei bei atsirasti pajamų nelygybei. Žmonės imasi atsitiktinių darbų, kurie neužtikrina ilgalaikio užimtumo, pastovių pajamų, sveikatos bei socialinio draudimo. Darbo rinkoje mažėja paklausa nekvalifikuotam darbui. Todėl ypatingą svarbą įgauna žmogiškųjų išteklių plėtra, profesinio mokymo, profesinio orientavimo tobulinimas.

Apibendrinant šį skyrių, galime daryti išvadą, kad rinkos teorijoje išskiriamos dvi koncepcijos. Neoklasikai teigia, kad mažinant nedarbo augimą, turi būti pasyvus valstybės vaidmuo šalies ūkio funkcionavimui, o keinsistai – atvirkščiai. Jie pasisako už tai, kad valstybė imtųsi priemonių, didinančių paklausą gėrybėms ir paslaugoms. Ekonomistų manymu, nedarbo augimui pasaulyje nemažą įtaką daro ir pašalpų mokėjimas bedarbiams, priklausomai nuo jų trukmės, nes lengvina bedarbio padėtį, o kai kurie tuo ir naudojasi.Nedarbo pasekmės ir nuostoliai vertinami visų pirma nuostoliu asmeniui, kuris prarado darbą, o tik po to šalies ekonomikai, nes kai bendrasis nedarbo lygis būna labai aukštas ir viršija natūralųjį, nebepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas.

5. NEDARBO IR UŽIMTUMO REGULIAVIMAS

Tarptautiniu mastu užimtumo ir nedarbo klausimus reguliuoja Tarptautinė darbo organizacija (TDO), įkurta 1919 metais. Lietuvoje užimtumo politiką formuoja ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža. Daugumoje valstybių pagrindinės valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos kryptys yra šios:• užimtumo stabilizavimo ir žemo infliacijos lygio suderinimas;• darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimo maksimizavimas;• pastovus ilgalaikio nedarbo mažinimas;• aktyvios politikos kryptingumo užtikrinimas;• nuolatinis įdarbinimo tarnybų ir informacinės sistemos darbo tobulinimas.Nedarbo atžvilgiu valstybės politika gali būti dvejopa: aktyvi ir pasyvi.Pasyvi politika – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia – pajamų praradimą.Svarbiausia pasyvios politikos priemonė yra bedarbio pašalpos. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Prie pasyvios politikos priemonių galima priskirti ir darbo jėgos (darbuotojų) ankstesnį išleidimą į pensiją.Aktyvi politika – įvairių ekonominių ir organizacijų priemonių leidžiančių sumažinti nedarbo mąstą, panaudojimas.Ji gali daryti poveikį 1) darbo jėgos paklausai, 2) darbo jėgos pasiūlai, 3) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui.

Aktyvios politikos priemonės gali būti suskirstytos į:• makroekonomines, t.y. bendras ūkio stabilizavimo priemones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje;• specialias užimtumo politikos priemones.Naudodama makroekonomines priemones, vyriausybė didina bendrąją prekių ir paslaugų, taip pat darbo jėgos paklausą, tuo mažindama nedarbą, prekių ir paslaugų, taip pat darbo jėgos paklausą, tuo mažindama nedarbą, ypač ekonomikos nuosmukio sąlygomis.Specialios užimtumo politikos priemonės dažniausiai nukreiptos į laikinojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Paprastai taikomos šios priemonės:• įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos;• bedarbių perkvalifikavimo finansavimas;• socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas;• įdarbinimo įstaigų veiklos tobulinimas;• smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas.Lietuvoje naudojamos ir pastovios ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, vis didesnį dėmesį skiriant pastarosioms.