|1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas |
|[pic] |
NACIONALINĖ ŠVENTĖ – VASARIO 16-OJI
Lietuvos Valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-toji – nacionalinė šventė. 1918 m. Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba, remdamasi pripažintąja istorine JAV prezidento Vilsono paskelbta Tautų apsisprendimo teise, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Tarybos posėdžiui pirmininkavo dr.J Basanavičius. Valstybės Atkūrimo Aktas pasirašytas
Vilniuje, Pilies gatvėje, namo nr. 26.
Siauresne, istorine prasme II 16 aktas buvo grandinėje Lietuvos
Tarybos pastangų dar vokiečių okupacijos metu atstatyti Lietuvos valstybę, pirmas laisvas ir be jokio ryšio su kitomis tautomis nepriklausomos
Lietuvos paskelbimas. Platesne prasme II 16, virtusi Lietuvos valstybės ir visur laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių tautine švente, išreiškia visų lietuvių pastangas už tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. II
16 aktu Lietuvos Taryba, vienintelė to meto lietuvių tautos suverenumo reiškėja, skelbė pasauliui ne naują Lietuvos valstybės įkūrimą, bet jos atstatymą. Lietuvos Taryba galėjo atsiremti į lietuvių tautos sąmonėje niekada galutinai nepražuvusias valstybingumo tradicijas, siekiančias septynis amžius iki pirmojo jos karaliaus Mindaugo.
II 16 aktas galutinai išreiškė tą balsą, kuris atsekamas Antano
Strazdelio poezijoje apie ateinantį „pavasarėlį”. Didžiojo Valančiaus veikimas ir Aušros pasirodymas taip pat buvo žymi prošvaistė pirmyn. Dar labiau tautinės sąmonės mintis kristalizavosi pranašiškoje Maironio lyrikoje, kai Kudirkos Varpo dūžiai „Kelkite, kelkite…” vis labiau pasiekdavo lietuvio ausis.
1917 m. ėmė aktyviau reikštis lietuvių politinė veikla Lietuvoje. Iš okupacinių organų buvo gautas leidimas leisti Lietuvos Aidą Vilniuje, ir
Vienybę Kaune (ligi tol ėjusi Dabartis tarnavo daugiausia okupaciniams interesams). 1917 VIII buvo sudarytas lietuvių organizacinis komitetas , kuris, okupacinei valdžiai leidus, sukvietė 1917 IX 18-22 Vilniuje
Lietuvių konferenciją, išsirinkusią 20 asmenų, priklausiusių įvairioms politinėms srovėms, Lietuvos Tarybą. Tarybos pirmininku buvo išrinktas
A.Smetona. Lietuvos Taryba stengėsi palaikyti ryšius su lietuvių organizacijomis Rusijoje ir su įvairiais lietuvių komitetais Vakarų
Europoje ir Amerikoje. Be to, ji organizavo lietuvių konferencijas Berne ir
Stockholme. Tuo būdu Lietuvos Taryba Vilniuje tapo neabejotinas visos lietuvių politinės veiklos centras.
1918 II 16 Taryba vienbalsiai priėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, kurį pasirašė visi 20 Lietuvos Tarybos narių šia eile:
Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras
Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas
Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis,
Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras
Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas
Vailokaitis, Janas Vileišis. Pateikiame to akto tekstą:
N u t a r i m a s
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė,remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu budu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai . . . . . . . . . . vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
/20 parašų/.
Lietuvos Taryba, 1918 IV 11 pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba, ėmėsi organizuoti krašto valdymą ir gynimą. Darbas nebuvo lengvas dėl stokos patyrusių žmonių, lėšų, vokiečių civilinės valdžios kliudymų, lenkų ir bolševikų kėslų Lietuvą sau pajungti. Rusijoj buvo sudaryta V.Kapsuko
„Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė” (XII
8), bolševikų pripažinta 1918 XII 28. Vokiečių kariuomenė, susilpninta joje susiorgani-zavusių kareivių tarybų ir su bolševikų komisaru Joffe susitarė užleisti Vilnių 1919 I 5. Taryba dar 1919 I 2 pasitraukė į Kauną, palikusi Vilniuje savo įgaliotinį M.Biržišką. Dar prieš išsikeldama iš
Vilniaus, išleido visą eilę laikinųjų įstatymų organizuoti kariuomenei, policijai, savivaldybei, susisiekimui, švietimui, teismams ir kt.
1919 IV Taryba priėmė laikinąją konstituciją ir ja remdamasi išrinko
Tarybos pirmininką A.Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu; įstatymų leidimo galia buvo duota prezidentui ir ministrų kabinetui. A.Smetonos aktu 1919 IV
16 Taryba buvo paskelbta paleista, bet netrukus jos vėl prireikė, kaip visuomenės atramos ir laikinojo parlamento, vedant karą su lenkais bei bolševikais, mezgant diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis ir rūpinantis Lietuvos valstybės pripažinimu. Taryba veikė atskiromis komisijomis: įstatymams ruošti sudaryta redakcinė komisija, kuriai pirmininkavo L.Noreika. Tarybos 1920 III 20 posėdyjebuvo priimti nariais
Mažosios Lietuvos atstovai; paskelbtas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimas.
Savo darbus Taryba visai baigė susirinkus Steigiamajam Seimui (1920 V
15).
Veikusi trejus metus, nuo Vilniaus konferencijos (1917) ligi
Steigiamojo Seimo, Lietuvos Taryba yra atlikusi didelį ir sunkų darbą, rūpindamosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymu, jos organizavimu ir gynimu, dėjusi pirmuosius pagrindus nepriklausomam gyvenimui.
Vasario 16-osios Akto signatarai
|[pic] |
|Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m.|
|vasario 16 d. pasirašė Lietuvos |
|Nepriklausomybės Aktą. |
|Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. |
|Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, |
|dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. |
|Šaulys, Stp. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K.|
|Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas,|
|kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. |
|Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. |
|Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. |
|Nuotr. iš Lietuvos nepriklausomybės signatarų |
|namų archyvo |
[pic]
Doc. Sigitas JEGELEVIČIUS
Daug kam pažįstama 84 metų senumo nuotrauka, kurioje užfiksuota 20 įvairaus amžiaus vyriškių su Jonu Basanavičiumi viduryje. Ori, net paradinė, įprasto tų laikų stiliaus nuotrauka vaizduoja Lietuvos Tarybą po to, kai ji ūkanotą
1918 m. vasario 16 d. rytą pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
Minėdami šią svarbią mūsų valstybei atkūrimo datą, prisimename Vasario 16-
osios Akto atsiradimo aplinkybes, įgyvendinimo sunkumus, kaip sudėtingai buvo siekiama tarptautinio Lietuvos pripažinimo, bet kartais užmirštame tuos, kurie parengė ir savo parašais įteisino Aktą, pasitenkindami bendru signatarų vardu.
Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras
Klimas, Mykolas Biržiška, gal dar Steponas Kairys. Bet Akto tekstui, užgesinus partines ir asmenines ambicijas, pašalinus Lietuvos Tarybos visiško skilimo grėsmę, pritarė visi Lietuvos Tarybos nariai, visi jį pasirašė. Minėtas intelektualų ketvertukas tėra projekto autoriai.
Oficialus Valstybės atkūrimo akto autorius – visa Lietuvos Taryba.
Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Tai įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės. Ir vis dėlto tai nebuvo atsitiktinis žmonių sambūris. Kas juos siejo?
Pirmiausia visi jie – XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio
Atgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame
Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus
Pirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.
Beveik visi signatarai gimė kaime, tik du – miesteliuose: Mykolas Biržiška
Viekšniuose, o Pranas Dovydaitis – Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimo geografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po du – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Trakų,
Vilkaviškio apskričių, vienas gimęs Latvijoje. Taigi net 6 signatarai, t.
y. trečdalis, kilę iš Užnemunės.
Negalima sakyti, kad jie buvo vienmečiai. Vis dėlto dauguma – tos pačios kartos žmonės. Konkretus jų amžius Vasario 16-osios Akto pasirašymo dieną buvo toks: iki 30 metų – 2, nuo 30 iki 40 metų – 8, nuo 41 iki 50 metų – 6, nuo 51 iki 60 metų – 3, Jonui Basanavičiui jau buvo 67 metai.
Pagal tikybą vaizdas buvo toks: 19 katalikų (jeigu kataliku laikysime ir J.
Basanavičių, kuris buvo krikštytas, bet bažnyčios vengė; jis bene vienintelis su žmona gyveno tik sudarę civilinę santuoką); Jokūbas Šernas buvo evangelikas reformatas.
Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvę pašalinti Steponas Kairys,
Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvo pašalintas Mykolas Biržiška. Už tai buvo persekiojamas ir gimnazistas Jonas
Vileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuose taip pat buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prie lietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos. Beje, daug kas mokėsi
Liepojos ir Mintaujos gimnazijose. Ko gera, visi mokėjo kalbėti ir neblogai rašė lenkiškai.
Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje,
Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.
Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas.
Daugiausia buvo teisininkų – net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas
Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras
Bizauskas, Jonas Vileišis). Toliau – kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas
Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys.
Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą – 1926 m. tapo
Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į
Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis
Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 – 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje,
Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai
Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę – vėl Šveicarijoje.
Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus. Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. Alfonso
Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje,
Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki
1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.
Tarp signatarų buvo du agronomai (Aleksandras Stulginskis ir Donatas
Malinauskas), du finansininkai (Jurgis Šaulys ir Jonas Vailokaitis), istorikas (Petras Klimas), medikas (Jonas Basanavičius), ekonomistas (Jonas
Smilgevičius) ir inžinierius technologas (Steponas Kairys).
Nesunku paaiškinti, kodėl būsimi signatarai buvo pasirinkę tokias profesijas (išskyrus Petro Klimo atvejį): su tokiomis profesijomis buvę daug lengviau įsidarbinti Lietuvoje, nes jos nebūtinai susiję valstybės tarnyba, o į valdišką tarnybą Lietuvoje iki 1906 m. lietuviai katalikai nebuvo priimami.
Pagal socialinę kilmę signatarus galima suskirstyti taip: 16 ūkininkų vaikų ir 4 bajorų vaikai (vieno iš jų tėvai žemės neturėjo). Bajoriškos kilmės buvę Donatas Malinauskas (iš Trakų apskr.), Stanislavas Narutavičius (iš
Telšių apskr.), Jonas Smilgevičius (taip pat iš Telšių apskr.) ir Mykolas
Biržiška (jo tėvas buvo Viekšnių vaistininkas). Visi trys broliai Biržiškos vėliau vengė kalbėti apie savo bajorišką kilmę.
Iš įdomesnių signatarų minėtinas bajoras Donatas Malinauskas. Jis, Trakų apskrityje valdęs kelis dvarelius, užsienyje baigęs agronomijos mokslus, buvo ypač spalvinga asmenybė. Mėgo palėbauti, bet saikingai. Nemėgo anksti keltis. Dažnai, ypač žiemą, ilgokai gyvendavęs Vilniuje. Jo aplinka buvo gerokai sulenkėjusi, bet jis pats nuo jaunystės linko į lietuvybę. Gerai kalbėjo ir neblogai rašė lietuviškai. 1815 m. subūrė slaptą organizaciją
„12 Vilniaus apaštalų”, kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose. 1901 m. pasiekė, kad Vilniaus vyskupas lietuvių sielovados reikalams paskirtų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Beje, vienas iš „Vilniaus apaštalų” buvo ir signataras Jonas Vileišis. Kai 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė gen. L. Želigovskis, D. Malinauskas iš Vilniaus buvo ištremtas į
Kauną. Buvo Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, Taline, šiek tiek dirbo URM, bet valdiška tarnyba jam nelabai sekėsi.
Koks Vasario 16-osios Akto signatarų likimas?
Iki karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas,
Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis,
Jonas Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar
1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys.
Kiti – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys – pasitraukė
1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas
Amerikoje…
Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos –
Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m.
liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė.
Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas
Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko,
1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas
Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune. Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940
m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m.
naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė
Kaune.
Taigi buvo sunaikinta Lietuvos valstybė ir sunaikinta trečdalis jos
Nepriklausomybės Akto signatarų. Visi to Akto signatarai buvo ryškios asmenybės.
Mano komentaras
| |1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybës akto |
| |signatarai |
| |[pic] |
• Saliamonas Banaitis (1866-1933)
• Jonas Basanavičius (1851-1927)
• Mykolas Biržiška (1882-1962)
• Kazimieras Bizauskas (1892-1941)
• Pranas Dovydaitis (1886-1942)
• Steponas Kairys (1879-1964)
• Petras Klimas (1861-1969)
• Donatas Malinauskas (1869-1942)
• Vladas Mironas (1880-1953)
• Stanislovas Narutavičius (1862-1932)
• Alfonsas Petrulis (1873-1928)
• Antanas Smetona (1874-1944)
• Jonas Smilgevičius (1870-1942)
• Justinas Staugaitis (1866-1943)
• Aleksandras Stulginskis (1885-1969)
• Jurgis Šaulys (1879-1948)
• Kazimieras Šaulys (1872-1964)
• Jokūbas Šernas (1888-1926)
• Jonas Vailokaitis (1886-1944)
• Jonas Vileišis (1872-1942)
|Saliamonas Banaitis (1866-1933) |
|[pic] |
|Saliamonas Banaitis su Maskvos studentų ateitininkų draugijos |
|”Rūta” organizuoto vakaro dalyviais. |
|Iš kairės į dešinę: pirmoje eilėje Miežinytė-Grudzinskienė, A. |
|Nezabitauskaitė-Galaunienė, S. Banaitis, M. Vaičkienė, J. Naujalis,|
|A. Gustaitytė-Šalčiuvienė, L. Gira ir K. Bizauskas; antroje eilėje |
|- L. Bistras, Kizevičius, J. Banaitis, K. Avižienis, S. |
|Banaitytė-Nasvytienė, V. Čarneckis, K. Dulskis, Kiukytė, |
|Irtmonaitė; trečioje eilėje – Br. Draugelis, Z. Starkus, |
|Dailidonis, A. Milčius, L. Ragaišis, Jankevičius. Maskva, 1914 m. |
|sausio 6 d. |
|”Varpo”, „Ūkininko” redakcijų administratorius (1890), spaustuvės |
|Kaune įkūrėjas (1905), „Saulės” gimnazijos ir pradžios mokyklų |
|Kaune (nuo 1915 m.) steigėjas, „Kauno žinių” leidėjas (1915), |
|Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos |
|narys, Šakių apskrities viršininkas (1919), vienas iš Prekybos ir |
|pramonės banko steigėjų (1918), Lietuvos garlaivių bendrovės |
|įkūrėjų (1920), Lietuvos žemdirbių sąjungos kūrėjas (1920-1922), |
|”Žemdirbių balso” redaktorius (1919-1923). |
Jonas Basanavičius. Vilnius, XX a. 3-asis deš. Fot. L. Siemaško
Lietuvos nacionalinis muziejus
„Aušros” redaktorius ir leidėjas (1883-1886), Lietuvių seimo Vilniuje
(1905) organizatorius, vienas pirmininkų, Lietuvių mokslo draugijos steigėjas ir valdybos pirmininkas (19071927), „Lietuvių tautos” kūrėjas ir redaktorius, Tautos pažangos partijos kūrėjas ir narys (nuo 1919), Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) pirmininkas, Lietuvos Tarybos narys, lietuvių archeologijos, mitologijos, etnografijos tyrinėtojas.
|Kazimieras Bizauskas (1892-1941) |
|Kazimieras Bizauskas tarp Maskvos lietuvių studentų ateitininkų |
|draugijos „Rūta” narių. Iš kairės į dešinę: sėdi Janulis, K. |
|Bizauskas (nuo 1913 m. draugijos valdybos pirmininkas), E. |
|Draugelis, P. Grajauskas, Avižienius; stovi: R. Dulskis, V. |
|Vailokaitis, V. Endziulaitis, Z. Starkus, Valickas, B. Draugelis. |
|Maskva, 1910 m. |
|Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka |
|Panevėžio miesto valdybos sekretorius (1915-1917), „Saulės” |
|draugijos gimnazijos Panevėžyje steigimo iniciatorius, gimnazijos |
|inspektorius (1915), Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių leidimo |
|komisijos (nuo 1915 m.) narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje |
|(1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos ūkio banko |
|steigėjas (1919), Lietuvos pasitarimų su Anglija ir Rusija |
|delegacijų narys (1919-1920), Steigiamojo seimo krikščionių |
|demokratų bloko atstovas, švietimo ministras (1920 06 19-1922 02 |
|02), Lietuvos atstovas Vatikane (1922-1923), JAV (1923-1927), |
|Latvijoje (1927-1928), Anglijoje (1928-1930), Olandijoje |
|(19301931), ministro pirmininko pavaduotojas ir įgaliotasis |
|ministras Vilniuje (1939 03 28 – 1939 11 21). |
|Pranas Dovydaitis (1886-1942) |
|Pranas Dovydaitis su lietuviais studentais Maskvoje. Iš kairės į |
|dešinę: Antanas Endziulaitis, Eliziejus Draugelis, Pranas |
|Dovydaitis, Zigmas Starkus, Grajauskas. Maskva, 1912 m. |
|Vytauto Didžiojo karo muziejus |
|Laikraščio „Viltis” redaktorius (1913-1915), Kauno „Saulės”, vėliau|
|Kauno 1-osios gimnazijos direktorius (1916-1922), Lietuvių |
|konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, |
|trečiojo Ministrų kabineto pirmininkas (1919 03 12 – 1919 04 12), |
|Aukštųjų kursų filosofijos istorijos dėstytojas (1920-1922), |
|Lietuvos universiteto dėstytojas (nuo 1922 m.), profesorius, |
|Religijų istorijos katedros vedėjas, Vyriausiosios ateitininkų |
|valdybos pirmininkas (1921-1927), vienas Lietuvos katalikų mokytojų|
|sąjungos kūrėjų, jos pirmininkas (1920-1927), Lietuvių katalikų |
|mokslo akademijos vicepirmininkas (1922), filosofijos daktaras |
|(1935), „Ateities”, „Lietuvos mokyklos”, „Logos”, „Kosmos”, „Soter”|
|redaktorius. |
|Petras Klimas (1861-1969) |
|Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. |
|Iš kairės į dešinę: O. Milašius, P. Klimas, S. Girdvainis. |
|Paryžius, apie 1925 m. |
|Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka |
|Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto |
|narys, „Lietuvos aido” faktinis redaktorius, Lietuvių konferencijos|
|Vilniuje (1917) organizacinio komiteto sekretorius, konferencijos |
|dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos delegacijos Taikos |
|konferencijoje Paryžiuje sekretorius, Užsienio reikalų ministerijos|
|viceministras (1919-1923), ministerijos valdytojas, nepaprastasis |
|pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje (nuo 1923 m.), |
|Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge |
|(1925-1940), Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto istorijos |
|dėstytojas (1920-1923). |
|Vladas Mironas (1880-1953) |
|Vladas Mironas. Kaunas, XX a. 3-asis deš. Fot. M. Smečechauskas |
|Lietuvos nacionalinis muziejus |
|Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos |
|narys, jos vicepirmininkas, Tautos pažangos partijos, vėliau |
|Lietuvių tautininkų sąjungos narys, vyriausiasis kariuomenės |
|kapelionas (1929-1938), ministras pirmininkas (1938 03 24 – 1939 03|
|27), aktyvus šv. Kazimiero, „Ryto” draugijų narys, pradžios mokyklų|
|Lietuvoje steigėjas. |
|Alfonsas Petrulis (1873-1928) |
|Kun. Alfonsas Petrulis su choru. XX a. 2-3-asis deš. |
|Lietuvos mokslų akademijos biblioteka |
|”Vilties”, „Aušros”, „Tėvynės sargo” bendradarbis, Lietuvių |
|švietimo draugijos „Rytas” kūrėjas, Vilniaus vyskupijos sudarytos |
|komisijos lenkų ir lietuvių teises bažnyčioje tirti narys (1909), |
|Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo |
|karo šelpti centro komiteto narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje |
|(1917) organizatorius, Lietuvos Tarybos narys, vėliau Valstybės |
|tarybos prezidiumo sekretorius (1919) ir redakcinės komisijos |
|narys, Lietuvių konferencijų Berne (1917) ir Lozanoje (1918) |
|dalyvis. |
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje,
Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26), 12 val. 30 min.
vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
NUTARIMAS
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai . . . . . . . . . . vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
[pic]
[pic]