| |
|1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ||[pic] |
NACIONALINĖ ŠVENTĖ – VASARIO 16-OJI Lietuvos Valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-toji – nacionalinėšventė. 1918 m. Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba, remdamasipripažintąja istorine JAV prezidento Vilsono paskelbta Tautų apsisprendimoteise, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindaissutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Tarybos posėdžiuipirmininkavo dr.J Basanavičius. Valstybės Atkūrimo Aktas pasirašytasVilniuje, Pilies gatvėje, namo nr. 26. Siauresne, istorine prasme II 16 aktas buvo grandinėje LietuvosTarybos pastangų dar vokiečių okupacijos metu atstatyti Lietuvos valstybę,pirmas laisvas ir be jokio ryšio su kitomis tautomis nepriklausomosLietuvos paskelbimas. Platesne prasme II 16, virtusi Lietuvos valstybės irvisur laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių tautine švente, išreiškiavisų lietuvių pastangas už tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. II16 aktu Lietuvos Taryba, vienintelė to meto lietuvių tautos suverenumoreiškėja, skelbė pasauliui ne naują Lietuvos valstybės įkūrimą, bet josatstatymą. Lietuvos Taryba galėjo atsiremti į lietuvių tautos sąmonėjeniekada galutinai nepražuvusias valstybingumo tradicijas, siekiančiasseptynis amžius iki pirmojo jos karaliaus Mindaugo. II 16 aktas galutinai išreiškė tą balsą, kuris atsekamas AntanoStrazdelio poezijoje apie ateinantį “pavasarėlį”. Didžiojo Valančiausveikimas ir Aušros pasirodymas taip pat buvo žymi prošvaistė pirmyn. Darlabiau tautinės sąmonės mintis kristalizavosi pranašiškoje Maironiolyrikoje, kai Kudirkos Varpo dūžiai “Kelkite, kelkite…” vis labiaupasiekdavo lietuvio ausis. 1917 m. ėmė aktyviau reikštis lietuvių politinė veikla Lietuvoje. Išokupacinių organų buvo gautas leidimas leisti Lietuvos Aidą Vilniuje, irVienybę Kaune (ligi tol ėjusi Dabartis tarnavo daugiausia okupaciniamsinteresams). 1917 VIII buvo sudarytas lietuvių organizacinis komitetas ,kuris, okupacinei valdžiai leidus, sukvietė 1917 IX 18-22 VilniujeLietuvių konferenciją, išsirinkusią 20 asmenų, priklausiusių įvairiomspolitinėms srovėms, Lietuvos Tarybą. Tarybos pirmininku buvo išrinktas
A.Smetona. Lietuvos Taryba stengėsi palaikyti ryšius su lietuviųorganizacijomis Rusijoje ir su įvairiais lietuvių komitetais VakarųEuropoje ir Amerikoje. Be to, ji organizavo lietuvių konferencijas Berne irStockholme. Tuo būdu Lietuvos Taryba Vilniuje tapo neabejotinas visoslietuvių politinės veiklos centras. 1918 II 16 Taryba vienbalsiai priėmė Lietuvos nepriklausomybėspaskelbimo aktą, kurį pasirašė visi 20 Lietuvos Tarybos narių šia eile: Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, KazimierasBizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, DonatasMalinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis,Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, AleksandrasStulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, JonasVailokaitis, Janas Vileišis. Pateikiame to akto tekstą: N u t a r i m a s Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarėkreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuopareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė,remdamospripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijosnutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatantinepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę susostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių,kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus irjos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiekgalima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu budu visų josgyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba pranešdama apie tai . . . . . . . . . . vyriausybei,prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m./20 parašų/. Lietuvos Taryba, 1918 IV 11 pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba,ėmėsi organizuoti krašto valdymą ir gynimą. Darbas nebuvo lengvas dėlstokos patyrusių žmonių, lėšų, vokiečių civilinės valdžios kliudymų, lenkųir bolševikų kėslų Lietuvą sau pajungti. Rusijoj buvo sudaryta V.Kapsuko“Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė” (XII
8), bolševikų pripažinta 1918 XII 28. Vokiečių kariuomenė, susilpnintajoje susiorgani-zavusių kareivių tarybų ir su bolševikų komisaru Joffesusitarė užleisti Vilnių 1919 I 5. Taryba dar 1919 I 2 pasitraukė į Kauną,palikusi Vilniuje savo įgaliotinį M.Biržišką. Dar prieš išsikeldama išVilniaus, išleido visą eilę laikinųjų įstatymų organizuoti kariuomenei,policijai, savivaldybei, susisiekimui, švietimui, teismams ir kt. 1919 IV Taryba priėmė laikinąją konstituciją ir ja remdamasi išrinkoTarybos pirmininką A.Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu; įstatymų leidimogalia buvo duota prezidentui ir ministrų kabinetui. A.Smetonos aktu 1919 IV16 Taryba buvo paskelbta paleista, bet netrukus jos vėl prireikė, kaipvisuomenės atramos ir laikinojo parlamento, vedant karą su lenkais beibolševikais, mezgant diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis irrūpinantis Lietuvos valstybės pripažinimu. Taryba veikė atskiromiskomisijomis: įstatymams ruošti sudaryta redakcinė komisija, kuriaipirmininkavo L.Noreika. Tarybos 1920 III 20 posėdyjebuvo priimti nariaisMažosios Lietuvos atstovai; paskelbtas Mažosios ir Didžiosios Lietuvossujungimas. Savo darbus Taryba visai baigė susirinkus Steigiamajam Seimui (1920 V15). Veikusi trejus metus, nuo Vilniaus konferencijos (1917) ligiSteigiamojo Seimo, Lietuvos Taryba yra atlikusi didelį ir sunkų darbą,rūpindamosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymu, jos organizavimuir gynimu, dėjusi pirmuosius pagrindus nepriklausomam gyvenimui.Vasario 16-osios Akto signatarai|[pic] ||Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m.||vasario 16 d. pasirašė Lietuvos ||Nepriklausomybės Aktą. ||Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. ||Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, ||dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. ||Šaulys, Stp. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K.||Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas,||kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. ||Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. ||Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. ||Nuotr. iš Lietuvos nepriklausomybės signatarų ||namų archyvo |
[pic]Doc. Sigitas JEGELEVIČIUSDaug kam pažįstama 84 metų senumo nuotrauka, kurioje užfiksuota 20 įvairaus
amžiaus vyriškių su Jonu Basanavičiumi viduryje. Ori, net paradinė, įprastotų laikų stiliaus nuotrauka vaizduoja Lietuvos Tarybą po to, kai ji ūkanotą1918 m. vasario 16 d. rytą pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.Minėdami šią svarbią mūsų valstybei atkūrimo datą, prisimename Vasario 16-osios Akto atsiradimo aplinkybes, įgyvendinimo sunkumus, kaip sudėtingaibuvo siekiama tarptautinio Lietuvos pripažinimo, bet kartais užmirštametuos, kurie parengė ir savo parašais įteisino Aktą, pasitenkindami bendrusignatarų vardu.Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, PetrasKlimas, Mykolas Biržiška, gal dar Steponas Kairys. Bet Akto tekstui,užgesinus partines ir asmenines ambicijas, pašalinus Lietuvos Tarybosvisiško skilimo grėsmę, pritarė visi Lietuvos Tarybos nariai, visi jįpasirašė. Minėtas intelektualų ketvertukas tėra projekto autoriai.Oficialus Valstybės atkūrimo akto autorius – visa Lietuvos Taryba.Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniauskonferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Tai įvairios socialinės aplinkos,įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės. Ir vis dėlto tai nebuvo atsitiktinisžmonių sambūris. Kas juos siejo?Pirmiausia visi jie – XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinioAtgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiameDidžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvaibūtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmasžingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuviųmokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. PrasidėjusPirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijosnukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigtilietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.Beveik visi signatarai gimė kaime, tik du – miesteliuose: Mykolas BiržiškaViekšniuose, o Pranas Dovydaitis – Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimogeografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, podu – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Trakų,Vilkaviškio apskričių, vienas gimęs Latvijoje. Taigi net 6 signatarai, t.y. trečdalis, kilę iš Užnemunės.Negalima sakyti, kad jie buvo vienmečiai. Vis dėlto dauguma – tos pačioskartos žmonės. Konkretus jų amžius Vasario 16-osios Akto pasirašymo dienąbuvo toks: iki 30 metų – 2, nuo 30 iki 40 metų – 8, nuo 41 iki 50 metų – 6,nuo 51 iki 60 metų – 3, Jonui Basanavičiui jau buvo 67 metai.Pagal tikybą vaizdas buvo toks: 19 katalikų (jeigu kataliku laikysime ir J.Basanavičių, kuris buvo krikštytas, bet bažnyčios vengė; jis benevienintelis su žmona gyveno tik sudarę civilinę santuoką); Jokūbas Šernasbuvo evangelikas reformatas.Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviaislaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protestoakcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimąstačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldasrusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvę pašalinti Steponas Kairys,Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvopašalintas Mykolas Biržiška. Už tai buvo persekiojamas ir gimnazistas JonasVileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuosetaip pat buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prielietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos. Beje, daug kas mokėsiLiepojos ir Mintaujos gimnazijose. Ko gera, visi mokėjo kalbėti ir neblogairašė lenkiškai.Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitistebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jauturėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisėsfakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvobaigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, povieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje,Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinęakademiją.Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas.Daugiausia buvo teisininkų – net 7 (Stanislovas Narutavičius, JokūbasŠernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, KazimierasBizauskas, Jonas Vileišis). Toliau – kunigai. Jų buvę keturi: VladislovasMironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys.Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą – 1926 m. tapoTelšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbovikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo įMiuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvosnepriklausomybę. Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir JurgisŠaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudosplatinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasismodernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 – 1919 m. buvo pirmuojupasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje,Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kaiŠveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę – vėl Šveicarijoje.Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęsatidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavofilosofiją, bet baigė agronomijos mokslus. Mokslui dvasinėje seminarijojebuvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kaunokunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. AlfonsoPetrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskuitapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtųįvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamasir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje,Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystėsmetų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.Tarp signatarų buvo du agronomai (Aleksandras Stulginskis ir DonatasMalinauskas), du finansininkai (Jurgis Šaulys ir Jonas Vailokaitis),istorikas (Petras Klimas), medikas (Jonas Basanavičius), ekonomistas (JonasSmilgevičius) ir inžinierius technologas (Steponas Kairys).Nesunku paaiškinti, kodėl būsimi signatarai buvo pasirinkę tokiasprofesijas (išskyrus Petro Klimo atvejį): su tokiomis profesijomis buvędaug lengviau įsidarbinti Lietuvoje, nes jos nebūtinai susiję valstybėstarnyba, o į valdišką tarnybą Lietuvoje iki 1906 m. lietuviai katalikainebuvo priimami.Pagal socialinę kilmę signatarus galima suskirstyti taip: 16 ūkininkų vaikųir 4 bajorų vaikai (vieno iš jų tėvai žemės neturėjo). Bajoriškos kilmėsbuvę Donatas Malinauskas (iš Trakų apskr.), Stanislavas Narutavičius (išTelšių apskr.), Jonas Smilgevičius (taip pat iš Telšių apskr.) ir MykolasBiržiška (jo tėvas buvo Viekšnių vaistininkas). Visi trys broliai Biržiškosvėliau vengė kalbėti apie savo bajorišką kilmę.Iš įdomesnių signatarų minėtinas bajoras Donatas Malinauskas. Jis, Trakųapskrityje valdęs kelis dvarelius, užsienyje baigęs agronomijos mokslus,buvo ypač spalvinga asmenybė. Mėgo palėbauti, bet saikingai. Nemėgo ankstikeltis. Dažnai, ypač žiemą, ilgokai gyvendavęs Vilniuje. Jo aplinka buvogerokai sulenkėjusi, bet jis pats nuo jaunystės linko į lietuvybę. Geraikalbėjo ir neblogai rašė lietuviškai. 1815 m. subūrė slaptą organizaciją“12 Vilniaus apaštalų”, kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniausbažnyčiose. 1901 m. pasiekė, kad Vilniaus vyskupas lietuvių sielovadosreikalams paskirtų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Beje, vienas iš “Vilniausapaštalų” buvo ir signataras Jonas Vileišis. Kai 1920 m. spalio 9 d. Vilniųužėmė gen. L. Želigovskis, D. Malinauskas iš Vilniaus buvo ištremtas įKauną. Buvo Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, Taline, šiek tiek dirbo URM, betvaldiška tarnyba jam nelabai sekėsi.Koks Vasario 16-osios Akto signatarų likimas?Iki karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas,Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirėnacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis,Jonas Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip irjų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukėį Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys.Kiti – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys – pasitraukė1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kasAmerikoje…Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos –Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m.liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauskąenkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją irpakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželiosukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė.Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, DonatasMalinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvoištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko,1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimųbuvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytasSverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęsagronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lageriopaleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbosodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune. Abiejų banditinių režimųlagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasispasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m.naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, opaskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvosovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirėKaune.Taigi buvo sunaikinta Lietuvos valstybė ir sunaikinta trečdalis josNepriklausomybės Akto signatarų. Visi to Akto signatarai buvo ryškiosasmenybės.Mano komentaras| |1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybës akto || |signatarai || | || | || | || |[pic] || | || | || | || | || | |
• Saliamonas Banaitis (1866-1933) • Jonas Basanavičius (1851-1927) • Mykolas Biržiška (1882-1962) • Kazimieras Bizauskas (1892-1941) • Pranas Dovydaitis (1886-1942) • Steponas Kairys (1879-1964) • Petras Klimas (1861-1969) • Donatas Malinauskas (1869-1942) • Vladas Mironas (1880-1953) • Stanislovas Narutavičius (1862-1932) • Alfonsas Petrulis (1873-1928) • Antanas Smetona (1874-1944) • Jonas Smilgevičius (1870-1942) • Justinas Staugaitis (1866-1943) • Aleksandras Stulginskis (1885-1969) • Jurgis Šaulys (1879-1948) • Kazimieras Šaulys (1872-1964) • Jokūbas Šernas (1888-1926) • Jonas Vailokaitis (1886-1944) • Jonas Vileišis (1872-1942)
|Saliamonas Banaitis (1866-1933) || ||[pic] ||Saliamonas Banaitis su Maskvos studentų ateitininkų draugijos ||”Rūta” organizuoto vakaro dalyviais. ||Iš kairės į dešinę: pirmoje eilėje Miežinytė-Grudzinskienė, A. ||Nezabitauskaitė-Galaunienė, S. Banaitis, M. Vaičkienė, J. Naujalis,||A. Gustaitytė-Šalčiuvienė, L. Gira ir K. Bizauskas; antroje eilėje ||- L. Bistras, Kizevičius, J. Banaitis, K. Avižienis, S. ||Banaitytė-Nasvytienė, V. Čarneckis, K. Dulskis, Kiukytė, ||Irtmonaitė; trečioje eilėje – Br. Draugelis, Z. Starkus, ||Dailidonis, A. Milčius, L. Ragaišis, Jankevičius. Maskva, 1914 m. ||sausio 6 d. ||”Varpo”, “Ūkininko” redakcijų administratorius (1890), spaustuvės ||Kaune įkūrėjas (1905), “Saulės” gimnazijos ir pradžios mokyklų ||Kaune (nuo 1915 m.) steigėjas, “Kauno žinių” leidėjas (1915), ||Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos ||narys, Šakių apskrities viršininkas (1919), vienas iš Prekybos ir ||pramonės banko steigėjų (1918), Lietuvos garlaivių bendrovės ||įkūrėjų (1920), Lietuvos žemdirbių sąjungos kūrėjas (1920-1922), ||”Žemdirbių balso” redaktorius (1919-1923). || |
Jonas Basanavičius. Vilnius, XX a. 3-asis deš. Fot. L. Siemaško
Lietuvos nacionalinis muziejus“Aušros” redaktorius ir leidėjas (1883-1886), Lietuvių seimo Vilniuje
(1905) organizatorius, vienas pirmininkų, Lietuvių mokslo draugijossteigėjas ir valdybos pirmininkas (19071927), “Lietuvių tautos” kūrėjas irredaktorius, Tautos pažangos partijos kūrėjas ir narys (nuo 1919), Lietuviųkonferencijos Vilniuje (1917) pirmininkas, Lietuvos Tarybos narys, lietuviųarcheologijos, mitologijos, etnografijos tyrinėtojas.|Kazimieras Bizauskas (1892-1941) || ||Kazimieras Bizauskas tarp Maskvos lietuvių studentų ateitininkų ||draugijos “Rūta” narių. Iš kairės į dešinę: sėdi Janulis, K. ||Bizauskas (nuo 1913 m. draugijos valdybos pirmininkas), E. ||Draugelis, P. Grajauskas, Avižienius; stovi: R. Dulskis, V. ||Vailokaitis, V. Endziulaitis, Z. Starkus, Valickas, B. Draugelis. ||Maskva, 1910 m. ||Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ||Panevėžio miesto valdybos sekretorius (1915-1917), “Saulės” ||draugijos gimnazijos Panevėžyje steigimo iniciatorius, gimnazijos ||inspektorius (1915), Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių leidimo ||komisijos (nuo 1915 m.) narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje ||(1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos ūkio banko ||steigėjas (1919), Lietuvos pasitarimų su Anglija ir Rusija ||delegacijų narys (1919-1920), Steigiamojo seimo krikščionių ||demokratų bloko atstovas, švietimo ministras (1920 06 19-1922 02 ||02), Lietuvos atstovas Vatikane (1922-1923), JAV (1923-1927), ||Latvijoje (1927-1928), Anglijoje (1928-1930), Olandijoje ||(19301931), ministro pirmininko pavaduotojas ir įgaliotasis ||ministras Vilniuje (1939 03 28 – 1939 11 21). || |
|Pranas Dovydaitis (1886-1942) || ||Pranas Dovydaitis su lietuviais studentais Maskvoje. Iš kairės į ||dešinę: Antanas Endziulaitis, Eliziejus Draugelis, Pranas ||Dovydaitis, Zigmas Starkus, Grajauskas. Maskva, 1912 m. ||Vytauto Didžiojo karo muziejus ||Laikraščio “Viltis” redaktorius (1913-1915), Kauno “Saulės”, vėliau||Kauno 1-osios gimnazijos direktorius (1916-1922), Lietuvių ||konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, ||trečiojo Ministrų kabineto pirmininkas (1919 03 12 – 1919 04 12), ||Aukštųjų kursų filosofijos istorijos dėstytojas (1920-1922), ||Lietuvos universiteto dėstytojas (nuo 1922 m.), profesorius, ||Religijų istorijos katedros vedėjas, Vyriausiosios ateitininkų ||valdybos pirmininkas (1921-1927), vienas Lietuvos katalikų mokytojų||sąjungos kūrėjų, jos pirmininkas (1920-1927), Lietuvių katalikų ||mokslo akademijos vicepirmininkas (1922), filosofijos daktaras ||(1935), “Ateities”, “Lietuvos mokyklos”, “Logos”, “Kosmos”, “Soter”||redaktorius. || ||Petras Klimas (1861-1969) || ||Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. ||Iš kairės į dešinę: O. Milašius, P. Klimas, S. Girdvainis. |
|Paryžius, apie 1925 m. ||Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ||Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto ||narys, “Lietuvos aido” faktinis redaktorius, Lietuvių konferencijos||Vilniuje (1917) organizacinio komiteto sekretorius, konferencijos ||dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos delegacijos Taikos ||konferencijoje Paryžiuje sekretorius, Užsienio reikalų ministerijos||viceministras (1919-1923), ministerijos valdytojas, nepaprastasis ||pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje (nuo 1923 m.), ||Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge ||(1925-1940), Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto istorijos ||dėstytojas (1920-1923). || ||Vladas Mironas (1880-1953) || ||Vladas Mironas. Kaunas, XX a. 3-asis deš. Fot. M. Smečechauskas ||Lietuvos nacionalinis muziejus ||Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, Lietuvos Tarybos ||narys, jos vicepirmininkas, Tautos pažangos partijos, vėliau ||Lietuvių tautininkų sąjungos narys, vyriausiasis kariuomenės ||kapelionas (1929-1938), ministras pirmininkas (1938 03 24 – 1939 03||27), aktyvus šv. Kazimiero, “Ryto” draugijų narys, pradžios mokyklų||Lietuvoje steigėjas. || |
|Alfonsas Petrulis (1873-1928) || ||Kun. Alfonsas Petrulis su choru. XX a. 2-3-asis deš. ||Lietuvos mokslų akademijos biblioteka ||”Vilties”, “Aušros”, “Tėvynės sargo” bendradarbis, Lietuvių ||švietimo draugijos “Rytas” kūrėjas, Vilniaus vyskupijos sudarytos ||komisijos lenkų ir lietuvių teises bažnyčioje tirti narys (1909), ||Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo ||karo šelpti centro komiteto narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje ||(1917) organizatorius, Lietuvos Tarybos narys, vėliau Valstybės ||tarybos prezidiumo sekretorius (1919) ir redakcinės komisijos ||narys, Lietuvių konferencijų Berne (1917) ir Lozanoje (1918) ||dalyvis. || |
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje,Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26), 12 val. 30 min.vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
NUTARIMASLietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarėkreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuopareiškimu:Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamospripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijosnutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatantinepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su
sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių,kurie yra buvę su kitomis tautomis.Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jossantykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galimagreičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų josgyventojų išrinktas.Lietuvos Taryba pranešdama apie tai . . . . . . . . . . vyriausybei, prašopripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.[pic][pic]