Aristotelio filosofija

TURINYS

ĮVADAS..............................3
ARISTOTELIS IŠ AMŽIŲ PERSPEKTYVOS...............4
Kokia yra svarbiausioji Aristotelio filosofijos reikšmės ilgaamžiškumo priežastis........................... 4
Mokslo filosofija........................6
Kai kurie Aristotelio filosofavimo bruožai..............7
Daiktai, medžiagos ir ypatybės...................8
Aristotelio pasiekimai formaliojoje logikoje..............9
Moralinė dorybė ir praktinė išmintis................10
IŠVADOS..............................11
NAUDOTA LITERATŪRA......................12ĮVADAS
Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių parėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jųų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje – Aristotelis.
Aristotelis buvo aistringas empirinių faktų rinkėjas. Jis skatino savo mokinius rinkti visų miestų ir tautų įstatymus bei politines institucijų rūšis. Vėlesniais laikotarpiais Aristotelis buvo laikomas dogmatišku mąstytoju, nes jo nuorodos buvo priimamos be svarstymų. Iš tikrųjų, jis buvo didžiausias visų laikų empirikas.
Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio fiilosofijoje ir gali būti perimta iš jos.ARISTOTELIS IŠ AMŽIŲ PERSPEKTYVOS
Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais. Nuo XIIIa. Ar

ristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos – mokslinės – pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę, – atidavė tuo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais. Ir kai naujųjų amžių mokslas, rodės, lengviau atsikvėpė, nusimetęs gniuždančią Aristotelio autoriteto naštą, vėliau išsiplėtojusi pretenzinga kova su kiekviena metafizika pasirodė vis dėlto beviltiškai pralaimėta, ir nenuostabu, kad net ta dabarties filosofija, kuri vadina save skambiu mokslo filosofijos vardu, ieško taikaus sambūvio su Aristotelio šmėkla.

Kokia yra svarbiausioji Aristotelio filosofijos reikšmės ilgaamžiškumo prriežastis?

Aišku, kad pritapti prie labai skirtingų kultūros kontekstų ir būti konstitutyviu įvairių pasaulėžiūros tipų veiksniu, aristotelizmas tikrai galėjo, patirdamas kitų idėjų poveikį ir esmingai atsinaujindamas. Iš tikrųjų pati grandiozinė ir kiek konglomeratiška Aristotelio filosofinė sistema davė beveik neribotas idėjų atrinkimo ir interpretavimo galimybes. Didžiulę interpretacijų įvairovę iš dalies lėmė ir pati vėlesnius laikus pasiekusių Aristotelio veikalų būklė: tik retais atvejais jiems būdingas nuoseklumas ir užbaigtumas, dažniausiai tai greičiau parengiamoji medžiaga, kuri dar galutinai neapdorota ir kurios atskirų fragmentų tvarka ir ry

yšys tėra gana atsitiktinai. Jau nekalbant apie tai, kad tyrinėtojai juose suranda ir nemaža tokių vietų, kurias labai sunku suprasti ir pateisinti Aristotelio filosofijos kontekste, todėl kyla įtarimas, kad tai yra jo mokinių ar vėlesnių laikų komentatorių intervencijos pėdsakai.
Tačiau kad ir kokią reikšmę būtų turėjusios šios aplinkybės, ne jos lėmė tą nuostabų Aristotelio filosofijos gyvybingumą ir poveikį vėlesniems amžiams. Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalankių aplinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų.
Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę filosofiją, iškėlęs ją į tokią aukštumą, kuri vėlesniems antikos filosofams jau buvo nepasiekiama. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.
Nenuostabu, kad iš tokių aukštumų Aristotelis galėjo šiek tiek įžvelgti tolimų būsimųjų istorinių epochų kontūrus. Jo filosofijoje jau atsiranda tokių motyvų, kurie lyg ir nebūdingi antikinio pasaulio dvasiai, ku
urie nepritampa prie antikinės pasaulėžiūros konteksto ir netgi peržengia pačios filosofijos kaip žmonių dvasinio gyvenimo būdo ribas. Kaip tik šie motyvai, liudijantys Aristotelio mąstymo galią ir įžvalgumą, ir susiejo jo filosofiją su vėlesne pasaulio, ypač Vakarų Europos, istorija, su būsimomis pasaulėžiūromis ir būsimais kultūros tipais. Toks Aristotelio filosofijos atvirumas ateičiai kartu buvo įrodymas, kad antikinė filosofija taip ir nesurado tokio ją kankinusių klausimų paaiškinimo, kuris galėtų būti laik.omas patenkinamu visais atžvilgiais, kuris nekeltų kitų ir, tiesą sakant, dar sunkesnių klausimų.
Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada – idėjų hipostazavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviems skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Tai atrodė kaip tam tikras jo
os patikslinimas, ir taip, matyt, savo poziciją suprato ir Aristotelis. Aristotelis šią pataisą turėjo paremti vis naujomis mintinėmis konstrukcijomis, iš kurių išaugo jo metafizikos sistema, kuri yra pernelyg didelė, kad galėtų būti vientisa.
Tokia Aristotelio pažiūra į Platono idėjas ir lėmė prieštaringus abiejų filosofų santykius. Štai kodėl Aristotelio filosofija, kurios pradinis motyvas yra Platono idėjų teorijos kritika, vis dėlto lieka susijusi su jo mokytojo filosofija nepertraukiamais saitais ir yra nesuprantama be jos. Tokia šių dviejų mąstytojų sąsaja vėliau savaip atsikartojo tame platonizmo ir aristotelizmo dialoge bei ginče, kuris yra visos viduramžių pasaulėžiūros varomasis motyvas. Pagaliau iš tos pačios šaknies yra išaugęs ir tas perdėtas dėmesys abiejų filosofų asmeniniams santykiams, kuris atsirado vėlesniais laikais, sukeldamas daugybę visokiausių prasimanymų, nors visa tai neduoda paskaloms jokio pagrindo.
Aristotelis, atmesdamas Platono dviejų pasaulių koncepciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą, tačiau pastarasis atsigręžia kaip tik prieš jo paties monistinę intenciją. Reikalas tas, kad Platono dualizmas labai savotiškas.
Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija – remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė. Tačiau tuo akivaizdžiai pažeidžiama vertybinė esmių ir reiškinių subordinacija. Idėjomis beprasmiška aiškinti reiškinius, nes juos aiškinti galima tiktai pakilus virš jiems būdingos regimybės į idealių esmių pasaulį, o tai reiškia, kad idėjos ir yra galutinis pažinimo rezultatas. Paaiškėja, kad Aristoteliui šis rezultatas visai nėra galutinis. Priešingai, juo remdamasis, Aristotelis nori grįžti atgal ir suprasti tą netikrą reiškinių pasaulį, kurį įveikdamos idėjos ir įgyja tikrumą bei vertingumą. Jau pats tokio filosofijos uždavinio kėlimas reiškia, kad suvokiamasis daiktų ir reiškinių pasaulis Aristoteliui turėjo įgyti kitokią prasmę: turėjo būti pripažinta tam tikra jo paties esmė. Daiktai gali būti aiškinami idėjomis tik todėl, kad idėjos yra daiktuose. Bet idėjos yra sąvokos ir šia prasme – bendrybės, o tai reiškia, kad kiekvieno atskiro daikto prigimties esmę žymi kaip tik bendrybė.Mokslo filosofija
Pagrindiniai Aristotelio interesai dirbant su mokslinio paaiškinimo klausimu aprėpia problemas, kurios gyvena ir kruta dar ir šiandien. Vis dar tebesama debatų apie mokslinio paaiškinimo prigimtį ir mokslinių teorijų struktūrą. Biologijos moksluose neatidėliotinos tebėra problemos, susijusios su teleologija: kaip galima pateisinti procesų aiškinimą nuoroda į jų baigtį ar tikslus, ir kaip tokie paaiškinimai santykiauja su paaiškinimais, pateiktais neperžengiant paprastų gamtos dėsnių, valdančių visus fizinius procesus? Galiausiai vėl klesti problemos dėl gamtinės būtinybės ir esminio apibrėžimo, nors kitados jos ir buvo laikomos mirusiomis. Juk galų gale apibrėžimai moksle nėra vien tik žodinės santrumpos. Dažnai jie gaubia svarbius atradimus ir gali perteikti tikrąją daikto (arba įvykio, arba fenomeno) rūšies prigimtį ar esmę, anksčiau kaip reikiant nesuprastą. Kai kurie Aristotelio aiškinimai apie apibrėžimo tipus ir apie apibrėžimų vaidmenį moksle turi visiškai akivaizdų ryšį su tokių pastarojo meto rašytojų, kaip kad Hilary Putnam bei Saul Kripke, darbu.Kai kurie Aristotelio filosofavimo bruožai
Bet kurį didesnį tyrinėjimą Aristotelis paprastai pradeda savo pirmtakų pažiūrų apžvalga. Jis mano, kad kiekvienas toks požiūris tikriausiai turi savy tam tikrą tiesos elementą, o tai mes privalome pamėginti išsaugoti. Taškai, kur ankstesnių mąstytojų pažiūros tarpusavy nesutinka, iškelia problemas, kurias turime išspręsti. Deramas sprendimas, visiškas temos supratimas turėtų ne tik įgalinti mus išvysti, kas buvo teisus, o kas – neteisus aptariamuoju klausimu, bet ir leisti mums suprasti, kodėl buvo priimtas klaidingas požiūris.
Aristotelio santykis su savo pirmtakais labiau yra filosofo, negu istoriko santykis. Jis žiūri į juos kaip į priemones tiesai pasiekti ir nėra užsibrėžęs pateikti išsamios ir tikslios ataskaitos apie kiekvieną iš jų jo paties dėlei. Neretai savąsias pirmtakų pažiūrų santraukas jis anachronistiškai perteikia savo paties terminologija; dažnai juose jis retrospektyviai įskaito savo paties idėjas ir klausimus.
Nemažą Aristotelio darbo dalį sudaro sąvokų nuskaidrinimas, mėginant suprasti ir sklaidyti idėjas, kurios iš dalies jau yra pažįstamos. Kasdienė kalba čia nurodo esmingus kelius supratimui pasiekti, net jei galų gale ir pasirodytų, kad pageidautinas tam tikras įprastinių kalbėjimo ir mąstymo būdų peržiūrėjimas bei tam tikras apsitvarkymas. Kertiniai jo filosofijos terminai nėra itin techniški – tai paprasti ir kasdieniai žodžiai bei frazės.
Atidus Aristotelio dėmesys kasdienei kalbai padeda jo filosofiją padaryti prieinamą – jis nesileidžia stačia galva į nepaaiškintų techninių terminų ir abstrakcijų debesį. Ši savybė taip pat pasitarnauja suteikdama jo stiliui jam būdingą patrauklų “rupumą”.
Kai kuriose tyrimo srityse būtina išeiti laukan ir surinkti nemažai faktinės medžiagos, kad po to būtų įmanoma sėkmingai konstruoti teorijas. Aristotelis rekomenduoja ir pats praktikuoja įprotį kiek įmanoma plačiau užsiimti paieškomis prieš pradedant klasifikuoti, apibendrinti ir teorizuoti. Aristotelis atliko – ar privertė atlikti – daug sistemingų paieškų, ypač biologijoje, bet taip pat nemažai ir istorinėse studijose.
Tiesa ir tai, kad Aristotelis itin svarbius faktinius klausimus sprendžia didžiai nemoksliniu būdu – naudodamasis samprotavimo teikiamais “įrodymais” ten, kur teleskopas ar kruopštūs stebėjimai būtų buvę naudingesni. Šiuo požiūriu žvelgiant, jis geriausiai pasirodo, be abejo, biologijos studijose, kur tiesioginiai ir atidūs stebėjimai buvo įmanomi ir kur tikslių matavimo instrumentų stygius nebuvo lemtingas.
Rutuliuodamas savo pažiūras filosofinės problemos klausimu Aristotelis mėgsta pradėti nuo to, kad surankioja visas mįsles ir keblumus, sykiu pateikdamas abiejų šalių argumentacijas kiekvienu klausimu. Toliau dalykus aiškina dialektiškai – tai yra, išmėgina prieštaravimus ką tik savo pasakytiems teiginiams bei kelia naujus klausimus. Jis dažnai pripažįsta, jog neaiškumai tebeišlieka, jog tai, kas buvo pasakyta, galbūt užtektinai teisinga, bet dar toli gražu ne aišku. Aristoteliui būdingas skvarbus žvilgsnis į keblumus ir nepasotinamas apetitas diskutuoti, ir jis niekad nėra linkęs ilsėtis ant laurų.
Aristotelis griežtai skiria skirtingas tyrinėjimo rūšis. Kai kurios iš jų gali pretenduoti į aukštą tikslumo bei patikimumo laipsnį, o kitos dėl įvairių priežasčių negali. Aristotelis visada patenkintas, jei pajėgia rasti partrenkiantį argumentą, kone matematinį įrodymą ar paneigimą. Tačiau daugelyje sričių filosofinio argumento audinys ne toks jau standus. Jis ne tik apima dedukcines išvadas, bet taip pat apeliuoja į tai, kas tikėtina ar protinga, į išvedamas analogijas, į kalbos pateikiamų sprendimo būdų panaudojimą ir t. t. Filosofo inventoriuje esama turtingos įtikinimo gudrybių ir technikų įvairovės lygia greta su griežtesnėmis argumentavimo formomis.Daiktai, medžiagos ir ypatybės
Aristotelio atlikta kitimo analizė priklauso nuo dviejų pamatinių perskyrų: perskyros tarp tokių terminų, kaip “žmogus”, žyminčių išliekančius objektus, bei tokių terminų, kaip “muzikalumas”, priskiriančių objektams tam tikras ypatybes; ir perskyros tarp tokių terminų, kaip “statula”, žyminčių objektus, bei tokių terminų, kaip “akmuo”, žyminčių medžiagas. Aristotelis tikrai įsitikinęs, kad esminiai kasdienės kalbos ir mąstymo bruožai nėra vien tik susitarimo ar patogumo dalykas. Jis tiesiog priėmė kaip neginčijamą duotybę tai, kad graikų kalbos vartosena ir mąstymo įpročiai tiksliai ir galutinai atspindi objektyvią tikrovę. Todėl tai, ką jis pasiekia, yra kuo puikiausia analizė vaizdo, kaip pasaulis atrodė graikui, – tačiau jei jam ko stinga, tai bent kokio gebėjimo pripažinti, kad kam nors su visiškai kita akinių pora šis vaizdas galėtų būti iš esmės skirtingas. Bet taip teigti turbūt yra tolygu sakyti, kad jis Aristotelis, o ne Kantas.Aristotelio pasiekimai formaliojoje logikoje
Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į Aristotelio pasiekimų ribotumus. Jo silogistikos akiratis yra griežtai apribotas. Ji svarsto tiktai subjekto – predikato teiginius, ir tiktai keturių tipų – a, e, i ir o – subjekto – predikato teiginius. Pilna formalioji logika reikalauja abiejų: tiek sąvokų logikos, tiek ir teiginių logikos, – ir iš tiesų jųdviejų pastaroji yra fundamentalesnė. Ji bendresnė, nes svarsto loginius santykius tarp bet kokių pavidalų teiginių. Taip pat ji yra ir labiau pamatinė, nes sąvokų logika jos reikalauja kaip prielaidos. Aristotelis išvedinėja kitus galiojančius modusus. Todėl turi būti pripažįstama, kad jo pasiekimai formaliojoje logikoje apsiriboja viena sąvokų logikos dalimi, o sąvokų logika pati yra viena – ir mažiau fundamentali – logikos dalis.
Šiose ribose Aristotelio žygis kelia susižavėjimą kai kuriais dalykais. Trumpai tariant, savo tyrinėjamoje srityje jis užsimoja pasiekti ir pasiekia aukštą sistemingumo ir preciziškumo, abstraktumo ir griežtumo laipsnį. Pati šitokio logikos mokslo idėja, – idėja, kuri dabar atrodo tokia akivaizdi, – tuomet buvo genijaus mostas. Formalioji logika negalėjo iš tikrųjų prasidėti tol, kol nebuvo užsimota pritaikyti matematinius tikslumo ir griežtumo standartus sudėstant plikus dedukcinio įrodymo griaučius.
Įstabu tai, kaip labai Aristotelis priartėja prie savojo tikslo pasiekimo. Su didžiulėmis pastangomis Aristotelis mėgina patenkinti savąjį logikos idealą – paversti ją aksiomine sistema, kaip kad geometrija.Moralinė dorybė ir praktinė išmintis
“Dorybė yra charakterio būsena, esanti viduryje.” Paprastai manoma, kad ši tezė, Aristotelio “vidurio doktrina”, yra kompromisinis požiūris į moralę ir kad jis mums pataria visados atsargiai ir nuosaikiai jaustis ir veikti. Tačiau tai nesusipratimas. Juk Aristotelis nesako, kad kiekvienas geras veiksmas yra vidutinis, – pavyzdžiui, kad niekas niekad neturėtų atiduoti visko, ką turi. Vidutinė, anot jo, yra dorybė, charakterio būsena. Taip yra todėl, kad su įvairiomis dorybėmis susijusios veiksmo ar jausmo rūšys yra tokios, kad tam tikrose aplinkybėse veikiant ar jaučiant galima persistengti. Antai dosnumas susijęs su davimu. Dosnumo dorybė nereikalauja, – ar net nesutinka, – kad kas nors atiduotų kiekvienam viską, ką turi, kiekviena proga; davimas gali būti perdėtas ir nederamas. Teisinga charakterio būsena yra ta, iš kurios kiekviena proga kyla deramas jausmas ir veiksmas. Kai kuriais atskirais atvejais deramas veiksmas ar jausmas turi būti “kraštutinumas” – viskas arba nieko.
Reikia sutikti, kad kai kurios dorybės į Aristotelio modelį telpa lengviau, negu kitos: dosnumas pataiko tarp šykštumo ir išlaidumo, tačiau ar esama dviejų priešingų ydų, tarp kurių plytėtų geraširdiškumas? Atvejai, kur šis modelis tinka, nebūtinai reiškia nuobodų ar pernelyg atsargų požiūrį į dorybę. Mes visi galime gana nesunkiai sutikti, kad dosnumas yra tarp išlaidumo ir šykštumo, tačiau galime visiškai nesutarti, kurioje vietoje išvesti ribą: jūs galbūt laikysite dosnaus charakterio asmeniu žmogų, kurį aš laikyčiau šykštoku tipu. Dėl šios priežasties tvirtinimas, kad moralinė dorybė yra charakterio būsena, plytinti tarp dviejų priešingų blogų būsenų, beveik negali būti joks praktinis orientyras, – nei konservatyvaus, nei revoliucingo pobūdžio. Tikroji Aristotelio moralės spalva ir turinys pasirodo ne jo teorinėse pastabose, bet detaliuose individualių dorybių ir ydų aprašymuose; o pastaruosiuose jis daugiau ar mažiau priima savo amžininkų idėjas ir požiūrius.
Anot Aristotelio, moralinė dorybė turi būti derinama su praktine išmintimi, praktinio samprotavimo dorybe. Jeigu norime praktinio orientyro, kaip elgtis sunkioje situacijoje, Aristotelis apdairiai rekomenduoja paklausti gero ir išmintingo žmogaus patarimo. Toks žmogus dažnai gali “regėti”, kas konkrečiomis aplinkybėmis daryti geriausia, net jei ir nebūtinai pajėgia paaiškinti, kodėl tai geriausia.IŠVADOS
Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tuo laikotarpiu filosofinis gyvenimas dar gana intensyvus, bet, šiaip ar taip, jis jau atsigręžęs į praeitį.
Žmonijos kultūros istorijoje Aristotelis užima vietą, kuri jam teisėtai priklauso, – jis yra vienas iš pačių didžiausių visų laikų filosofų ir mokslininkų. Ir vis dėlto ta didžiulė Aristotelio figūra, kurią mes matome dabar iš amžių perspektyvos, yra ne tik ryški ir net dvejinasi. Gyvenimas mėgsta pajuokauti ir su dideliais žmonėmis, tarsi nejučiomis suteikdamas jų kūriniams kiek kitokią prasmę negu ta, kuri buvo svarbiausia patiems kūrėjams. Pats Aristotelis savo tyrinėjimais manė realizuojąs svarbiausiąjį senovės graikų filosofijos idealą – atskleisti ir išskleisti tuos pirmuosius pasaulio pradus ir priežastis, kurie sudaro pasaulio esmę. Jis tikėjo absoliučia tiesa ir manė kuriąs visa apimančią, bet vis dėlto uždarą žinojimo sistemą.
Filosofams Aristotelis dažnai tapdavo savotišku tikrovės pakaitalu. Suprasti jį jiems atrodė kur kas svarbiau negu stebėti ir studijuoti gamtą ir žmogų. Aristotelis visada pasirodydavo esąs tikrovės vertas jos pakaitalas – niekam iš jo uolių gerbėjų taip ir nepavykdavo aprėpti, išreikšti ir susisteminti visų iš jo filosofijos išplaukiančių išvadų, taigi “pagaliau” suprasti Aristotelį.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Ackrill J. L. Aristotelis, – V., 1994.
2. Leninas V. I. Leninas. Raštai
3. www.aristotelis.lt
4. www.spauda.lt
5. www.straipsniai.lt

Leave a Comment