LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖS RAIDA XVI-XVIII a.

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖS RAIDA XVI-XVIII a.

I. LDK teritorija ir sienos po Liublino unijos

Žygimantas Augustas Liublino unijos išvakarėse atplėšė nuo LDK Palenkę, Volynę, Kijevą ir Podolę. Tačiau net ir tada LDK teritorija siekė apie 297 000 kv. km plotą. LDK siena su Prūsija vakaruose liko nepakitusi. Kaip ir anksčiau, Lietuva Baltijos pajūrį siekė tik ties Palanga ir Šventąja. Dažnai besikeičianti buvo LDK rytinė siena su Rusijos valstybe. Livonijos karas ir XVII a. siautę karai stumdė šią sieną tai į vakarus, tai į rytus. Svarbiausias ginčų objektas buuvo Smolenskas. Po XVII a. pradžios karų jis sugrįžo į LDK sudėtį, tačiau po XVII a. vidurio karų galutinai atiteko Rusijai. 1667 m. tarp LDK ir Rusijos sudarytos Andrusovo paliaubos užfiksavo naują LDK ir Rusijos sieną. Ji iš esmės nesikeitė iki I Respublikos padalijimo 1772 metais.
1569 m. pasikeitė LDK ir Lenkijos siena. Išskyrus jos šiaurinę dalį, siena pasistūmėjo į rytus. Atsirado atkarpa skirianti LDK ir Lenkijai atiduotas buvusias LDK žemes. Asmenine unija sujungtų valstybių siena tapo konfederacinės valstybės vidaus siena. Bet ji liko siena tarp saavarankiškų Respublikos valstybių. Kai valdovas pervažiuodavo Lenkijos ir LDK sieną, nustodavo veikti Lenkijos pareigūnų – maršalų, kitų dvaro urėdų – kompetencija. Jų pareigas perimdavo LDK pareigūnai. Nei LDK, nei Lenkijos kariuomenė negalėjo be kitos valstybės sutikimo pereiti šią sieną. Lenkijos bajorui siena bu

uvo riba, už kurios jis negalėjo gauti pareigybių ir žemių. Taigi prasidėjo ne jo valstybė. LDK visuomenė ir politikai seimuose ar kasdieniniame gyvenime saugojo ir gynė valstybinį LDK ir Lenkijos sienos statusą.
Šiaurės vakaruose LDK siena su buvusia Livonija nepakito. Ji tapo Respublikos vidaus siena. Didžioji Livonijos dalis (be šiaurinės Estijos) po Livonijos karo tapo bendra LDK ir Lenkijos valda. Tai galutinai buvo užfiksuota 1589 metais. Į pietus nuo Dauguvos atsirado vasalinė Kuršo kunigaikštystė, į šiaurę nuo jos – 3 Livonijos prezidatai (nuo 1598 m. vaivadijos): Vendeno (Cėsių), Dorpato (Tartu) ir Piarnu. Po 1629 m. Altmarko paliaubų didžioji Livonijos dalis atiteko Švedijai. Respublikai liko tik pietrytinė Livonijos dalis – dabartinė Latgala. Iš jos buvo sudaryta Livonijos vaivadija. 1721 metais Rusijai laimėjus Šiaurės karą, Švedijos valdose įsitvirtino Rusija. Rusija tapo ir šiiaurine LDK kaimyne.

II. Tarpuvaldžiai ir renkamas Respublikos valdovas

1572 m. liepos 7 d. mirė bevaikis Žygimantas Augustas. Naujo valdovo rinkimuose Respublikos bajorija ir didikai varžėsi dėl įtakos valstybės valdyme. LDK politikai rūpinosi išplėsti Lietuvos savarankiškumą Respublikoje. Nutrūkus Jogailaičių dinastijai, naujojo valdovo imta žvalgytis užsienyje. Lenkijoje tarp daugybės kandidatų daugiausia šalininkų turėjo imperatoriaus Maksimilijono II Habsburgo sūnus Ernestas, Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua, Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis ar jo sūnus Fiodoras I.
Dar Žygimantui Augustui gyvam esant, Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir

r Mikalojus Radvila Našlaitėlis sutarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu rinkti Habsburgą Ernestą ir apvesdinti jį su Žygimanto Augusto seserimi Ona. LDK lyderiai vylėsi, kad Ernestas patvirtins turimas bajorų teises ir laisves, prižadės suteikti pareigybes bei seniūnijas tik LDK bajorams, sugrąžins Žygimanto Augusto atplėštas Kijevo, Volynės ir Podolės žemes. Lietuvos didikai tikėjo, kad Lietuvos didįjį kunigaikštį Lenkija bus priversta skelbti karaliumi, ir jis taps visos Respublikos valdovu.
Tarpuvaldžiu LDK didikai stengėsi nesivelti į lenkų tarpusavio ginčus, vengė jų suvažiavimų. Šį metą jie stengėsi išnaudoti tam, kad sulygintų LDK ir Lenkijos padėtį Respublikoje. Tai turėjo užtikrinti Ernesto vedybos su Ona. Tačiau Habsburgai nesiryžo priimti LDK siūlomų sąlygų. Tada lietuviai bandė derėtis dėl LDK ir Rusijos unijos su Ivanu IV Rūsčiuoju. Greitai paaiškėjo, kad šie planai nerealūs. Rusija suaktyvino karo veiksmus Livonijoje. Kilo grėsmė, kad gali nutrūkti unija su Lenkija. LDK atstovai, savaitę pavėlavę, 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje. Rinkimuose LDK atstovai parėmė Henriką Valua. Jo įgaliotinis pasižadėjo vykdyti LDK didikų reikalavimus. M. K. Radvila buvo paskirtas į Respublikos delegaciją, kuri vyko į Paryžių prisaikdinti ir parvežti Henriką Valua.. Jis visaip demonstravo savarankiškumą – į Paryžių vyko atskirai nuo lenkų delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją.

III. Henriko Valua artikulai

1574 metų vasario 21 dieną Kr

rokuvoje naujuoju Respublikos valdovu iškilmingai buvo karūnuotas Henrikas Valua. Užimant sostą, dar Paryžiuje Henrikas Valua prisiekė laikytis visos eilės nuostatų, kuriuos Respublikos ponai parengė tarpuvaldžio metu. Nuostatai gavo Henriko artikulų vardą. Henriko artikulai – valdovo laisvę valdyti varžantys susitarimai. Ateityje jie taps vienu iš Respublikos žlugimo priežasčių. Naujasis valdovas turėjo prisiekti jų laikytis, nepažeidinėti. Paskutinis straipsnis suteikė bajorams teisę net nepaklusti valdovui. Jame sakoma, kad, valdovui pažeidus artikulų nuostatas, Respublikos bajorija turi teisę jam nepaklusti ir pašalinti jį iš sosto.
Henriko artikuluose užfiksuota žeminanti valdovo padėtis. Valdovas galėjo būti tik renkamas. Jis negalėjo pasirinkti įpėdinio. Iš senato tarpo buvo renkama 16 valdovo patarėjų. Keturi iš jų nuolat buvo prie valdovo ir valdė Respubliką kartu su juo. Seimas, taip pat varžantis valdovą, turėjo būti šaukiamas ne rečiau kaip kas 2 metai. Be senato valdovas negalėjo spręsti karo ir taikos reikalų, be seimo – mokesčių ir visuotinio šaukimo į karą. Tuo pačiu metu buvo įtvirtintos asmeninės bajorų teisės – žemės ir jos turtų nuosavybė bei tikybos laisvė. Pasak artikulų, LDK ir Lenkija savo kraštuose taiko savo teisės sistemas. Kitas Henriko Valua pasirašytas dokumentas vadinamas „Pacta conventa“. Jame sosto pretendentas išdėstė asmeninius įsipareigojimus. Daugiausiai tai lietė finansinius ir karinius įsipareigojimus Respublikai.
Henriko artikulai ir „Pacta conventa“ nustatė naujojo valdovo santykį su Re
espublika, jo įsipareigojimus ir valdžios apimtį. Respublikos valdovo valdžios apribojimai, lyginant net su Prancūzija, neatrodė labai dideli. Viską turėjo lemti realus politinių jėgų susiklostymas. Tačiau Henrikas Valua, gavęs žinią apie brolio Prancūzijos karaliaus Karolio IX mirtį, jau 1574 metų naktį iš birželio 18 į 19 dieną skubiai ir slapta išvyko į Prancūziją. Čia jis buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi Henriku III. Visos pastangos jį sulaikyti, o vėliau ir susigrąžinti buvo bergždžios. Respublikoje prasidėjo antrasis tarpuvaldis.

IV. Steponas Batoras ir valstybės stabilizavimas

Iš Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje. Tad LDK atstovai, visaip pabrėždami valstybės savarankiškumą, ėmė dalyvauti Respublikos seimuose. 1575 m.. pabaigoje jie pasisakė už daugumos Lenkijos didikų remiamą Maksimilijoną II. Lenkijos bajorai pasipriešino didikams. Bajorai Lenkijos karalienė paskelbė Oną Jogailaitę, o karaliaus sostą pasiūlė Transilvanijos vaivadai Steponui Batorui. Lenkijos seimas suskilo, ir LDK atstovai sugrįžo namo. Lietuviai, viešai palaikydami Maksimilijono kandidatūrą, ėmė tirti galimybę Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkti Ivano IV sūnų caraitį Fiodorą.
Tuo tarpu Stepono Batoro šalininkai ėmė viršų Lenkijoje. 1576 m. balandžio 5 d. Steponas Batoras buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Lietuvos atstovai karūnacijoje nedalyvavo. Praėjus dviems mėnesiams LDK seimas subruzdo. Mat Lenkijoje Steponas Batoras sėkmingai įsitvirtino, o Rusija vėl griebėsi aktyvių veiksmų Livonijoje. Lietuvos atstovai Steponui Batorui iškėlė savas sąlygas. Lietuviai pareikalavo, kad Respublikos seimai turi vykti pakaitomis LDK ir Lenkijoje. Steponas Batoras turėjo pasižadėti LDK kariuomenės vadais skirti tik LDK bajorus, kompensuoti Lietuvai nuostolius už Žygimanto Augusto atplėštas žemes. Steponas Batoras įsipareigojo šias sąlygas patenkinti, ir LDK pasiuntiniai 1576 m. birželio 29 d. paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Respublikos valdovu.
Audringi 1572–1576 metai parodė, kad LDK politikai siekė ne išardyti uniją, o sutvirtinti LDK padėtį Respublikoje. Svarbiausias jų siekimas – atskiri rinkimai LDK – nebuvo įgyvendintas. Tačiau LDK pademonstruota savarankiška politika įtikinamai parodė, kad ji nėra ir nesiruošia būti Lenkijos dalimi, kaip kad galėjo atrodyti tuoj po unijos. Šios politikos išdavoje išgautos nuolaidos įgalino pradėti LDK valstybingumui nepalankių unijos aktų vietų peržiūrėjimą. Tuo pat metu atsiskleidė dvilypė Respublikos esmė ir tas faktas, kad su Lietuvos valstybingumu reikia skaitytis.
Tarpuvaldžių metu atsirado naujas reiškinys Respublikos valstybės ir visuomeninės santvarkos pamatuose. Henriko artikuluose suformuluotos nuostatos buvo teisiškai įtvirtintos. Šiuos artikulus vykdyti prisiekė ir Steponas Batoras. Nuo šiol jie tapo privalomi kiekvienam naujam Respublikos valdovui.
Naujajam Respublikos valdovui Steponui Batorui ir LDK didikams teko spręsti apleistas senas problemas. Bajorija ir didikai tebesivaržė dėl įtakos valstybės valdymui, nesureguliuoti liko įvairių krikščioniškų tikėjimų išpažintojų santykiai, neaiškus ir naujas gyvenimas unijoje su Lenkijoje skatino lietuvių pastangas įtvirtinti LDK valstybingumą Respublikoje. Valstybingumo klausimu valdovo ir LDK interesai nesutapo. Juos derinti nebuvo lengva. Senojo palikimo viršūne buvo 1558 metais pradėtas ir nebaigtas karas su Rusija dėl Livonijos.
Unija su Lenkija pakeitė LDK geopolitinę padėtį. Lenkijos, kaip LDK sąjungininkės, statusas po Liublino unijos buvo tik sutvirtintas. Lenkijos nuolat pabrėžiamas jos vyravimas unijoje, lenkų bajorų skverbimasis į LDK kėlė nepasitikėjimą Lenkija. Tai smarkiai veikė abiejų Respublikos dalių santykius. Liublino unijos išvakarėse Žygimanto Augusto atplėštos LDK žemės pakeitė Lietuvos potencialą. Sumažėjo LDK demografinės, ekonominės, taigi ir karinės galimybės. LDK silpnėjo tuomet, kai nuolat grėsė Rusijos puolimas. Tai vertė Lietuvą siekti tvirtų ryšių su Lenkija.

V. Steponas Batoras ir Livonijos karas

Maskvos caras Ivanas IV ir toliau liko didžiausia LDK ir Stepono Batoro problema. Maskvos didžioji kunigaikštystė ir toliau plėtė ekspansiją į vakarus. Rusija tebelaikė užėmusi Polocką. Per tarpuvaldžius, kol caras Ivanas IV, o vėliau ir jo sūnus Fiodoras pretendavo į Respublikos sostą, didesnių LDK ir Rusijos susidūrimų nebuvo. Karo veiksmai atsinaujino Steponui Batorui užėmus Respublikos sostą. Sėkmingas Livonijos karo užbaigimas tapo bene svarbiausiu Stepono Batoro uždaviniu. Šis įsipareigojimas buvo ir Stepono Batoro pasirašytame „Pacta conventa“ dokumente.
Kaip ir visada, karo finansavimo reikalai buvo nelengvai sprendžiami. Taip buvo ir 1576–1582 metų Respublikos seimuose Livonijos karo metu. Kai 1576 metų Respublikos seimas nepatvirtino karo mokesčių, 1577 m. mokesčius karui su Rusija rinkti nusprendė Vyriausias Lietuvos suvažiavimas. Karo metu konvokacijos dar buvo šaukiamos 1578 ir 1580 metais. Lietuviams greitai sutinkant rinkti mokesčius karui, pinigai buvo surinkti. Už surinktus pinigus Steponas Batoras samdėsi kariuomenę, o Vilniaus patrankų liejykloje liejo pabūklus. Lenkai su karu delsė, o lietuviai kurį laiką nesutiko praleisti per LDK žemes Lenkijos pašauktinių – ginkluotų bajorų.

Steponas Batoras, ėmęsis Livonijos reikalų, nuo 1579 metų surengė 3 žygius prieš Maskvą. 1579 metais Respublikos kariuomenę sudarė apie 41 800 karių (23 000 iš LDK ir 18 800 iš Lenkijos), o 1580 metais – 49 500 karių (25 700 iš LDK ir 23 800 iš Lenkijos). Ir 1579 ir 1580 metais pašauktinių buvo po 10 000. Likusieji kariai buvo samdyti.
Steponas Batoras pasirinko sėkmingą taktiką. Jis siekė Livonijoje esančias rusų pajėgas atkirsti nuo pačios metropolijos. Ši taktika greitai pasiteisino. 1579 m. Steponas Batoras atsiėmė Polocką, 1580 m. paėmė jau Rusijoje buvusią Didžiųjų Lukų (Velikije Luki) tvirtovę, o 1582 m. apgulė Pskovą. Stepono Batoro laimėjimai privertė senstantį Ivaną Rūstųjį taikintis. 1582 m. sausio 15 d. Zapoljės Jame buvo pasirašytos 10 metų paliaubos. Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras Maskvai grąžino Didžiuosius Lukus, Sebežą. Tad LDK susigrąžino karo metu Rusijos užimtas žemes, o Maskva pasitraukė iš Livonijos nesugebėjusi gauti priėjimo prie Baltijos jūros.
Nesėkmingas Ivanui IV Livonijos karas, nevykusių caro reformų sukelta suirutė išsekino Rusiją. Suirutę pagilino ir Riurikaičių dinastijos krizė. 1582 metais Ivanas IV užmušė savo sūnų sosto įpėdinį Ivaną. 1584 metais, mirus Ivanui IV, Maskvos sostą užėmė paskutinis Riurikaitis Fiodoras I. Jis buvo silpnaprotis ir ligotas. 1598 jam mirus baigėsi senoji Rusios kunigaikščių dinastija. Maskvoje įsiliepsnojo kovos dėl sosto. Taip reikalams pakrypus Maskvoje, Rusija kelis dešimtmečius tapo nepavojingu LDK kaimynu. Respublikos bajorai galėjo daug daugiau dėmesio skirti Livonijai. Ir netruko LDK ir Lenkijos bajorų interesai čia susikirsti. Lenkijos bajorai, mokėję mokesčius Livonijos karui, pretendavo į Livoniją ir siekė išstumti LDK. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė per visą Livonijos karą joje kovojo, o paliaubų metu lietuvių garnizonai saugojo pilis. Livonija unijos ryšiais buvo susieta su abiem Respublikos valstybėmis. Ginčas dėl Livonijos persikėlė į Respublikos seimus, tačiau, valdant Steponui Batorui, nebuvo galutinai išspręstas. Anot paties Stepono Batoro, Livonija liko LDK ir Lenkijos žinioje.

VI. Stepono Batoro palikimas ir naujasis tarpuvaldis

Livonijos karas veikė ne tik krašto ūkio būklę, bet ir visuomeninius santykius. Bajorai ir didikai, prisiimdami karo mokesčius ir dalyvaudami kare, siekė savo naudos – didinti savo įtaką valstybės gyvenime.
Livonijos karo pabaigoje imta steigti daugiau bajorų savivaldos institucijų. 1581 m. bajorai išsireikalavo įsteigti LDK vyriausiąjį tribunolą. Bajorų renkami teisėjai perėmė iš valdovo teismų apeliacijas dėl pavietų teismų sprendimų. Taip iš dar vienos bajorijos gyvenimo srities buvo išstumtas Respublikos valdovas.
Dar prie Žygimanto Augusto, 1569 metais, buvo sudaryta komisija naujai Lietuvos Statuto redakcijai parengti. Bajorija ir čia reikalus paėmė į savo rankas. Pasirūpinta, kad naujus Statuto straipsnius svarstytų ir tvirtintų pavietų seimeliai bei tam reikalui 1582 ir 1584 metais sušaukti Vyriausieji Lietuvos suvažiavimai.
Steponas Batoras laikėsi tikybos tolerancijos politikos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bendradarbiavo ir su protestantais, ir su stačiatikiais. Rėmė katalikų bažnyčios institucijas ir ypač 1569 m. į Lietuvą pakviestus jėzuitus. Ne tik kultūriniu, bet ir politiniu įvykiu tapo Vilniaus universiteto įkūrimas.
Lietuvos visuomenė XVI a. antrojoje pusėje aiškiai jautė, kad jai trūksta savos aukštosios mokyklos. Visi suprato, kaip jis reikalingas krašto kultūrai. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, jausdamas dalies visuomenės paramą, ieškojo galimybių Vilniuje įkurti jėzuitų žinioje būsiantį universitetą. Katalikiškoji LDK pusė tikėjosi, kad universitetas taps katalikybės stiprinimo įrankiu. Kaip tik šito bijojo protestantai, planavę įkurti savo universitetą. Steponas Batoras palaikė Valerijono Protasevičiaus pastangas. Nesklandumai prasidėjo, kai 1579 metais reikėjo oficialiai įforminti Vilniaus universiteto įkūrimo aktą. LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė antspauduoti universiteto steigimo privilegiją LDK valstybės antspaudu. Be antspaudo privilegija negaliojo. Tik Steponui Batorui stipriai paspaudus, LDK mažąjį antspaudą prie privilegijos prikabino pakancleris Eustachijus Valavičius. Taip teisiškai buvo įformintas Vilniaus universiteto įkūrimas. Vilniaus universitetas greitai pateisinusio vienų viltis, o kitų nuogąstavimus. Jau 1580–1581 metais universiteto studentai Vilniaus gatvėse pradėjo peštynes tikybos pagrindu. Kalvinistai netruko atsakyti, ir jau 1582 metais tikybiniai disputai peraugdavo į atviras peštynes.
Kaip žinia, LDK didikai ir bajorai nenoriai, prieš tai išgavę pažadą dėl politinių nuolaidų, rinko Steponą Batorą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. LDK elitas Stepono Batoro valdymo metais ir toliau tebesiveržė iš Liublino unijos aktų paspęstų pinklių. Savarankiškumo kelyje LDK ir Lenkijos interesai nuolat susidurdavo. Steponas Batoras tai sumaniai panaudojo savo savarankiškai politikai vystyti. Kai nepavykdavo savo tikslų įgyvendinti per Respublikos seimą, Steponas Batoras nevengė šaukti Vyriausiųjų Lietuvos suvažiavimų arba konvokacijų. Suvažiavimas (konvokacija) buvo Liublino unijos aktų panaikinto LDK seimo tęsėja. Steponas Batoras nepasidavė Lenkijos bajorų spaudimui ir neatidavė jai Livonijos. Pergalė Livonijos kare prieš Maskvą, Vilniaus universiteto įkūrimas – visa tai LDK visuomenės akyse iškėlė Stepono Batoro autoritetą. Stipri padėtis Respublikoje leido Steponui Batorui planuoti sujungti Respubliką bei Rusiją ir kartu su kitais sąjungininkais išstumti Turkiją iš Europos, išlaisvinti gimtąją Vengriją. Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Steponą Batorą mirtis užklupo Gardine 1586 m. gruodžio 12 dieną.
Praėjus 17-kai metų nuo Liublino unijos, Respublikoje prasidėjo trečiasis tarpuvaldis. Jis daug kuo buvo panašus į pirmuosius. Tie patys susipynę Lenkijos didikų ir bajorų grupuočių santykiai ir vėl atskira LDK pozicija. Nebuvo tik Maskvos grėsmės. Net kandidatai buvo iš tų pačių kraštų – imperatoriaus Rudolfo Habsburgo brolis Maksimiljonas, Rusijos caras Fiodoras I ir Zigmantas Vaza. Zigmantas buvo Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus bei Švedijos sosto įpėdinis. Lenkiją viliojo perspektyva sudaryti su Švedija sąjungą prieš Maskvą ir prisijungti Švedijos valdas Livonijoje (Šiaurės Estija).
Tarp LDK bajorų bene populiariausias buvo Fiodoras I, o didikų viršūnės ateitį siejo su Habsburgų Maksimiljonu. Lietuvos didikų planai buvo tie patys – sustiprinti LDK padėtį Respublikoje. LDK būsimajam Respublikos valdovui kėlė Lietuvos savarankiškumą didinančius reikalavimus: Lenkija turi atsisakyti pretenzijų į Livoniją; seimai turi būti pakaitomis šaukiami LDK ir Lenkijoje; karalius kas treti metai turi gyventi Lietuvoje. LDK didikai ėmėsi stipraus spaudimo – grasindami užmiršti unijinius ryšius, atsisakė dalyvauti valdovo rinkimuose. Lenkai nekreipė dėmesio į lietuvių perspėjimus. 1587 metų rugpjūčio mėnesį, nedalyvaujant lietuviams, tačiau laikantis Liublino unijos aktų nuostatų, lenkai rinko valdovą. Išsirinko net du. Maksimiljoną Habsburgą ir Zigmantą Vazą. Zigmanto Vazos šalininkų dėl patrauklios sąjungos su Švedija ir dinastinių ryšių su Jogailaičiais greitai gausėjo. 1587 m. gruodžio 27 d. Zigmantas Vaza buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.
Įdomi buvo Lietuvos pozicija. LDK atstovai abiems išrinktiesiems pranešė, kad jų nepripažįsta. Atrodė, kad trūkinėja unijos ryšiai. Iš tiesų lietuviai negalvojo nutraukti unijos. Pasirinkta taktika turėjo padėti pas Zigmantą Vazą atvykusiai LDK delegacija išsireikalauti kuo didesnių nuolaidų Lietuvai. Delegacija pareikalavo pratęsti paliaubas su Maskva, patvirtinti III Lietuvos Statutą, Livoniją atiduoti valdyti Lietuvai. Reikalavimas dėl III Lietuvos Statuto patvirtinimo turi gilias šaknis. Reikalas tas, kad jame visai neminima unija su Lenkija. Kartais net manoma, kad jis apskritai paneigė Liublino uniją. Bet ir apie tai Statute nė žodžio. Labiausiai lenkams nepatiko unijos aktams prieštaraujanti III Lietuvos Statuto nuostata apie tai, kad žemę ir pareigybes LDK galima suteikti tik jos gyventojams. Turint galvoje santykius su Lenkija, tokio Statuto patvirtinimas būtų didelis LDK laimėjimas. Zigmantas Vaza buvo suinteresuotas sureguliuoti santykius su LDK. 1588 m. sausio 27 dieną jis sutiko sudaryti paliaubas su Maskva, patvirtino III Lietuvos Statutą, o dėl Livonijos valdymo pasiūlė kompromisą – Lietuva ir Lenkija turi bendrai valdyti Livoniją. LDK atstovai su tuo sutiko ir Zigmantą Vazą pripažino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tarpuvaldis baigėsi.

VII. LDK santykiai su užsienio valstybėmis

Liublino unijos aktai skelbė vieningą Respublikos užsienio politiką. Nei Lietuva, nei Lenkija neturėjo vykdyti atskiros užsienio politikos. Tačiau abiejų tautų geografinė padėtis, iš anksčiau nusistovėjusios užsienio politikos kryptys, skirtingi abiejų valstybių interesai tarptautinėje plotmėje vertė Lietuvos didikus savarankiškai rūpintis santykiais su kaimynais.
Istoriškai susiklostė, kad diplomatinius santykius su Maskva ir Rusija kontroliavo Lietuvos didžioji kunigaikštystė. LDK kancleriai priimdavo Rusijos pasiuntinius, siūsdavo LDK pasiuntinybės į Rusiją. Į Maskvą siunčiami diplomatiniai raštai buvo antspauduojami LDK antspaudu. Tuo tarpu Respublikos diplomatinius santykius su Vakarų Europos šalimis tvarkė Lenkijos kancleriai.
Nuo XVII amžiaus užsienio reikalus ėmė aktyviai tvarkyti etmonai. Tam buvo savų priežasčių: silpnėjo Respublikos centrinė valdžia, LDK ir Lenkijai turint atskiras kariuomenes, dažnai kariauta keliuose frontuose. Tad įvykių sukūryje buvę karo vadai (etmonai) vis dažniau vietoje ėmė spręsti užsienio politikos klausimus. XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. į užsienio plotikos sferas skverbėsi naujos institucijos ir luomų atstovai. Savo užsienio politikos nutarimus skelbdavo ir vykdydavo priešseiminiai ir ypač vyriausieji LDK suvažiavimai. Dažnai į užsienio politikos reikalus kišdavosi bei sprendimus priimdavo didikai ar jų grupuotės. Destruktyvus abiejų Respublikos valstybių didikų kišimasis į užsienio politikos reikalus XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. buvo akivaizdus ir amžininkams.
Liublino unija įpareigojo LDK laikytis bendros Respublikos užsienio politikos. Tačiau būta veiksmų, kurie skyrėsi nuo pagrindinės Respublikos valdovų ir Lenkijos užsienio politikos interesų. 1627 m., nepaisant Lenkijos karaliaus interesų, su Švedija buvo pasirašytos paliaubos, o 1655 m. Kėdainiuose sudaryta LDK ir Švedijos unija. 1656 metais, grasinant nutraukti uniją su Lenkija, reikalauta sudaryti taikos sutartį su Rusija.
LDK užsienio politikai didelę įtaką darė bajorų nenoras kariauti – savotiškas bajorų pacifizmas (taikumas). Absoliuti jų dauguma susiejo gyvenimą su savo žemės valdomis, o ne su karu. Po 1700–1721 metų Šiaurės karo plito saviapgaulės kupinos teorijos. Imta propaguoti, kad silpna valstybė, o tokia po XVII a. vidurio karų jautėsi LDK, niekam netrukdanti ir niekas jos nepuls. Tokias apgaulingas bajorų tarpe plintančias nuotaikas netruko išbandyti Rusija.
Po Liublino unijos gudų (baltarusių) žemes pasidalijo LDK ir Lenkija. Taip Lenkija tapo tiesiogine Rusijos kaimyne ir ėmė aktyviai kištis į Respublikos santykius su Rusija. XVI–XVII a. sandūroje Rusija išgyveno krizę. Pralaimėjimas Livonijos kare, dinastijų kaita, netikrų carų avantiūrų sukelta suirutė sudarė įvaizdį, kad Rusija esanti silpna ir nepavojinga kaimynė. Bet ir tada LDK visuomenė bei dauguma politikų stengėsi išlaikyti su Rusija taikius santykius. Jie nenoriai ir vangiai dalyvavo Lenkijos didikų sukeltose netikrų carų avantiūrose. Su nerimu buvo stebimas Rusijos stiprėjimas valdant pirmiesiems Romanovams. XVII a. 6-ajame dešimtmetyje pradėjo puolimai prieš Respubliką. XVII a. paskutiniajame trečdalyje, nustačius pastovią sieną su Rusija, buvo stengiamasi taikiai sugyventi. Respublikos ir Rusijos santykiai smarkiai pašlijo po Šiaurės karo. Rusija įsitvirtino prie Baltijos jūros ir tapo stipriausia regiono valstybe. Po 1717 m. Nebyliojo seimo, kuris vyko Rusijos kariuomenei prižiūrint, Respublika tapo beveik Rusijos protektoratu. Bajorų pacifizmas nepadėjo apsaugoti Respublikos nuo Rusijos agresijos.
Po Livonijos karo LDK kaimyne tapo Švedija, įgijusi valdas Šiaurės Estijoje. Respublikos ir Švedijos santykius komplikavo tai, kad Respublikos soste nuo 1587 iki 1668 m. buvo Švedijoje valdančios Vazų dinastijos atstovai. Jie buvo realūs Švedijos sosto paveldėtojai. Abi valstybės varžėsi dėl Baltijos pakrančių žemių ir visų pirma dėl Livonijos. XVII a. Respublika keletą kartų kariavo su Švedija, kuriai karai buvo sėkmingesni negu Respublikai. LDK politikų pozicija dažnai skyrėsi nuo Respublikos valdovų ir Lenkijos politikos. LDK stengėsi vykdyti nuosaikesnę politiką Švedijos atžvilgiu, bet karuose su ja dalyvaudavo. Politiniai Lietuvos ir Lenkijos skirtumai ypač išryškėjo, kai 1655 m. Kėdainiuose buvo paskelbta LDK ir Švedijos unija. Ji nebuvo įgyvendinta. Švedijos įtaka mažėjo, kai iš Respublikos politinio gyvenimo pasitraukė Vazų dinastija. Jos visai neliko po Šiaurės karo, kai Rusija išstūmė Švediją iš Livonijos ir užėmė jos vietą.

XVIII amžiuje Švedija nusilpo, o kito LDK vakarų kaimyno – Prūsijos – reikšmė ir jėgos nuolat didėjo. 1525 m. buvusi Kryžiuočių ordino valstybė tapo Prūsijos kunigaikštyste ir Lenkijos vasalu. LDK santykiuose su Prūsijos kunigaikštyste buvo tik pasyvi stebėtoja. 1618 m. Hohenzolernų dinastija sujungė savo valdžioje Prūsiją ir Brandenburgą. Jos valdas skirianti Lenkija tapo kliuviniu Prūsijos valdovų strategijoje – sujungti abi valstybės dalis. To buvo siekiama ilgai ir kantriai. 1657 m. Prūsija atsikratė Lenkijos vasalinės globos. 1701 metais iš kunigaikštystės virto karalyste. XVIII a. pirmojoje pusėje Prūsija tapo stipria militarizuota valstybe. Lenkijos valdantieji laiku neįvertino Prūsijos stiprėjimo. Po Šiaurės karo pabaigos 1721 metais Lenkija jau nebegalėjo paveikti būsimųjų įvykių eigos.
LDK Prūsijos atžvilgiu buvo neaktyvi, nors jos rytinėje dalyje, vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje, dauguma gyventojų buvo lietuviai. Absoliuti Prūsijos lietuvių dauguma – valstiečiai – nedalyvavo politiniame gyvenime. LDK valdantieji sluoksniai mąstė daugiau politinėmis, o ne etninėmis sąvokomis ir nesidomėjo Mažąja Lietuva. Šaltus santykius tarp abiejų lietuvių tautos dalių nulėmė ir LDK nugalėjusi katalikiškoji kontrreformacija bei Prūsijoje įsitvirtinusi liuteronybė. XVII–XVIII a. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūriniai ir ekonominiai ryšiai buvo menki. Jie nė iš vienos pusės neįgavo nė menkiausių valstybinės politikos bruožų.
Respublikos santykiai su Vakarų Europos valstybėmis tapo Lenkijos veikimo sfera. Tų valstybių pasiuntiniai sustodavo Varšuvoje ir Vilniaus nepasiekdavo. Jos tenkindavosi rezidentais Varšuvoje, Gdanske. Nematyti, kad Vakarų valstybės XVII–XVIII a. kokį nors specialų dėmesį būtų skyrusios LDK. Bene vienintelė išimtis buvo anglų pirklių pastangos XVII a. 9-ajame dešimtmetyje įsikurti Šventojoje prie Palangos. Bet XVIII a. pradžioje konkurencijos bijoję Rygos pirkliai švedų rankomis sunaikino uostą, ir anglai išsikėlė.
Vakarų Europos valstybėms Respublika buvo įdomi ir reikalinga kaip galimas sąjungininkas kilus tarpusavio konfliktams ir ypač karuose su Turkija. Viliojo ir Respublikos sostas. Todėl Vakarų Europa daugiau dėmesio Respublikai skirdavo per tarpuvaldžius. Jų metu politikų grupuotės buvo viliojamos pažadais ir didelėmis pinigų sumomis. Respublikos didikų papirkinėjimas XVII a. darėsi mažne kasdieniu reiškiniu. Amžiaus antrojoje pusėje tai jau buvo daroma ne tik per tarpuvaldžius. XVIII a. visus nustelbė Rusijos pinigai, atėję į pagalbą jos kariuomenei.
LDK didikai ne mažiau negu Lenkijos įsitraukė į svetimų valstybių gerai apmokamus politinius žaidimus. Nebuvo aišku, kada koks nors didikas gina Respublikos, LDK interesus, o kada jais prisidengdamas jam gerai sumokėjusiųjų. Valstybinė užsienio politika darėsi antraeiliu dalyku. Svarbiausia tapo didikų ir jų grupuočių veikla. Tokia padėtis vedė į visišką politinį Respublikos krachą.
Kalbant apie Respublikos santykius su Vakarų Europa, reikėtų aptarti dar vieną reiškinį. Dėl LDK bajorijos polonizacijos vis sunkiau darėsi atskiriant lietuvį nuo lenko. Juo labiau, kad ir patys LDK bajorai vis dažniau vadinosi lenkais. Palaipsniui imta nebeskirti lietuvio nuo lenko, o LDK nuo Lenkijos. Palaipsniui ir Respubliką imta tapatinti tik su Lenkija. Tokį tapatumo suvokimą Vakarų Europoje palaikė Lenkija. Vakarų Europa užmiršo Lietuvą, kurią žinojo per kryžiuočių karus, Vytautui ir Jogailačiams valdant. Kaip Rusijos visuomenei XVII a. visa Respublika buvo Lietuva, taip Vakarų Europai XVII–XVIII amžiuose – Lenkija. Kas bevyko bet kurioje Respublikos valstybėje, vakarų europiečio akimis vyko Lenkijoje.

VIII. LDK ir Respublika Zigmanto Vazos laikais

Zigmantas Vaza Respublikoje buvo sutiktas kaip Švedijos sosto įpėdinis, Jogailaičių ainis ir katalikas. Buvo tikimasi, kad Švedijos sosto įpėdinis bus sąjungos su Švedija prieš Rusiją garantas. Tokia sąjunga ypač svarbi buvo LDK. Lenkijos ponai tikėjosi išplėsti Respublikos valdas. Buvo manoma, kad pavyks prisijungti Švedijos valdomis tapusias Livonijos žemes šiaurinėje Estijoje. Zigmantas Vaza Respublikoje turėjo ir šalininkų, ir priešininkų. Susidūręs su daugumos didikų nenoru bendradarbiauti, valdovas nusivylė Respublikos sostu. Netruko praeiti dveji metai po karūnacijos iškilmių, ir jau 1589–1590 metais Zigmantas Vaza derėjosi su Habsburgais dėl Respublikos sosto perleidimo.
1592 metais, mirus Jonui III, Zigmantas Vaza paveldėjo Švedijos sostą. Gimtojoje Švedijoje naujojo karaliaus populiarumas buvo menkas. Protestantiškai Švedijai aršaus kataliko karaliaus Zigmanto Vazos planai atkurti katalikybę buvo visiškai nepriimtini. Greitai jam čia buvo pasipriešinta, o 1599 metais iš jo buvo atimtas Švedijos sostas.
Tuo tarpu Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje Zigmanto Vazos remiama katalikų bažnyčia sėkmingai stūmė reformaciją iš religinio ir visuomeninio gyvenimo. Reformatų stovykla XVII a. pradžioje pastebimai silpnėjo. Išmirė kai kurios didikų protestantiškos šakos. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje įtakingi LDK didikai kalvinistai Radvilos dar sugebėjo išlaikyti politinę katalikybės ir reformacijos šalininkų lygsvarą. Valdymo pabaigoje kalvinistiška išliko tik Radvilų Biržų ir Dubingių šaka. Aktyviai veikiant jėzuitams, Lietuvoje gausėjo pereinančių iš reformatų stovyklos į katalikybę.
1596 metų spalio 9 dieną buvo sudaryta bažnytinė Bresto unija – katalikų ir stačiatikių bažnyčių susivienijimo sutartis. Buvo susitarta, kad Respublikos stačiatikiai pripažins popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikų bažnyčios dogmas, tačiau laikysis senų Rytų bažnyčios apeigų ir per pamaldas vartos bažnytinę slavų kalbą. Taip susikūrė vadinamoji unitų bažnyčia. Bresto unija suskaldė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės slavų žemes. Dalis slaviškos visuomenės, daugiausia LDK rytinėse žemėse ir Ukrainoje, išlaikė seną tikybą. Juos vadino dizunitais. Rusija jau XVII a. naudojosi jais, kai reikėjo pagrįsti kišimąsi į LDK reikalus. Slaviškų žemių vakarinėje pusėje unija labiau paplito. Bajorai, tapę unitais, imdavo vartoti lenkų kalbą ir taip prisidėjo prie polonizuotos Respublikos bajorų tautos formavimosi.
Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje nuo seno buvo laikomasi religinės tolerancijos nuostatų. Reformacijos plitimo ir kontrreformacijos laikotarpiu LDK išvengė religinių karų. Tačiau pasitaikydavo ir konfliktų bei pogromų. Vilniaus universiteto studentai 1591 ir 1611 metais užpuolė kalvinistų bažnyčias Vilniuje. 1620 metais buvo niokojamos kalvinistų bažnyčios Žemaitijoje ir kitur. Kildavo konfliktai tarp unitų bei stačiatikių. 1623 metais Vitebske religinio konflikto metu žuvo unitų arkivyskupas Juozapotas Kuncevičius. LDK valdžia, didikai ir katalikybę palaikantis valdovas buvo nuoseklūs – visi jie reikalavo, kad religiniai reikalai būtų sprendžiami teismuose.
Zigmantas Vaza, kaip ir jo pirmtakas Steponas Batoras, buvo absoliutinės monarchijos šalininkas. Matydamas didėjančią valstybės negalią ir siekdamas sustiprinti savo valdžią, 1606 metais pasiūlė seimui svarstyti nuolatinės kariuomenės ir nuo seimo nutarimų nepriklausomo iždo organizavimą. Auksinių bajorų laisvių ir teisių gynėjai sukilo. Vienu metu susirinko seimas ir valdovu nepatenkintų bajorų suvažiavimas, pasiskelbęs konfederacija. Ji gavo Zebržydovskio rokošo vardą. Bajoriškoji Respublikos visuomenė skilo į 3 stovyklas. Regalistai – valdovo šalininkai – siekė stiprios valdovo valdžios. Legitimistai seime gynė bajorų laisves ir teises seime ir ragino bendradarbiauti su valdovu. Rokošininkai – kraštutinė politinė grupuotė – kėsinosi nušalinti nuo sosto Zigmantą Vazą ir visai apriboti valdovo valdžią. Rokošininkų ir legitimistų vadai greitai sutarė, kad Respubliką turi valdyti didikai. Tarp politinių grupuočių vadų buvo ir LDK didikų. Regalistas buvo J. K. Chodkevičius, legitimistai – L. Sapiega ir M. K. Radvila Našlaitėlis, o rokošo maršalu buvo J. Radvila.
Žodžiai peraugo į ginkluotą susirėmimą su valdovu. 1607 m. birželio 24 d. Zigmanto Vazos kariuomenė sumušė rokošininkus prie Guzovo. Rokošas buvo numalšintas, tačiau valdovas atsisakė absoliutaus monarcho idėjos. 1609 m. Zigmantas Vaza rokošininkams paskelbė amnestiją. Jie savo tikslų nepasiekė, bet ir valdovas atsisakė ketinimų reformuoti valstybę. Jo valdžia dar labiau susilpnėjo.
Sudėtingi Zigmanto Vazos santykiai buvo su LDK. Kaip žinia, siekiant Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto, Zigmantas Vaza pasižadėjo padaryti svarbių nuolaidų – patvirtinti III Lietuvos Statutą, pratęsti paliaubas su Maskva ir sureguliuoti Livonijos valdymą tarp LDK ir Lenkijos. Šiuos pažadus jis įvykdė, ir LDK visuomenė pripažino jį Respublikos valdovu bei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau jau pačioje valdymo pradžioje tarp valdovo ir LDK kilo rimtas konfliktas. 1591 m. Zigmantas Vaza perkėlė į Krokuvos vyskupo vietą Vilniaus vyskupą Jurgį Radvilą. Į jo vietą paskyrė Lucko vyskupą lenką Bernardą Maciejovskį. Valdovas pažeidė jo paties 1588 metais patvirtintą III Lietuvos Statutą, kuris skelbė, kad svetimšaliai negali būti skiriami į LDK pareigybes. Tik 1600 metais, Vilniaus vyskupu paskyrus LDK atstovą Benediktą Vainą, konfliktas buvo baigtas. LDK bajorai ir ypač didikai valdovui parodė, kad politiniai ir konfesiniai skirtumai netrukdo susivienyti, kai pažeidžiamos LDK teisės.
1599 metais praradęs Švedijos sostą, Zigmantas Vaza visais būdais siekė jį susigrąžinti. Norėdamas pritraukti kuo daugiau šalininkų, paskelbė, kad prie Respublikos prijungsiąs šiaurinę Estiją. Tuo pasinaudojo būsimasis Švedijos karalius Karolis IX. 1600 metais jis įsiveržė į Livoniją ir, imdamas pilį po pilies, artėjo prie LDK sienų. Dinastinis Vazų konfliktas Švedijoje tapo Respublikos karu dėl Livonijos.
Pagrindinė karo našta teko LDK. Kaip ir Stepono Batoro laikų Livonijos kare, taip ir dabar Respublikos seimas karui Livonijoje pinigų neskyrė. Vėl vyriausiuose Lietuvos suvažiavimuose bajorai užsikraudavo papildomus mokesčius, o Lenkija jų vengė. Lėšų nuolat trūko. Samdyta kariuomenė dėl algų bruzdėjo ir grasino dezertyruoti. LDK kariuomenei vadovavę K. Radvila Perkūnas ir J. K. Chodkevičius daugiau dėmesio turėjo skirti ne karui, o kariuomenės išlaikymui.
Švedų puolimus pavyko sustabdyti lauko mūšiuose. K. Radvila Perkūnas su LDK kariuomene sumušė juos 1601 m. vasarą prie Kuoknesės, J. K. Chodkevičius – 1604 m. prie Paidės ir 1605 m. prie Salaspilio. J. K. Chodkevičius vadovaujamas mūšis prie Salaspilio tapo taktikos meno šedevru ir išgarsino etmono vardą visoje Europoje. 3 400 LDK karių sutriuškino 14 000 švedų
Lenkijos korpusas, kuriam vadovavo J. Zamojskis, Livonijoje karo arenoje pasirodė prasidėjus antriesiems karo metams. 1602 m. rudenį lenkai iš Livonijos pasitraukė. Kare jie dalyvavo tik simboliškai. Tuo tarpu Lenkijos kariuomenės plėšikiškas žygiavimas per LDK pribloškė amžininkus. Žiaurus Lenkijos kariuomenės elgesys su LDK gyventojais, Lenkijos nenoras finansuoti karą Livonijoje blogino LDK ir Lenkijos, LDK ir valdovo santykius. LDK linko kuo greičiau nutraukti karą, ir 1611 m. buvo sudarytos paliaubos su Švedija.
LDK XVI amžiaus pabaigoje siekė taikos su Maskva. Tačiau Lietuvos didžiosios kunigaikštystės santykius su Rusija didele dalimi lėmė prieštaringa karaliaus Zigmanto Vazos politika. Švedija ir Rusija kariavo. Iki 1599 metų, kol Zigmantas karaliavo Švedijoje, jam buvo svarbu visokiomis galiomis silpninti Rusiją. Vėliau lyg ir nebuvo didelio reikalo ieškoti priešpriešos su Maskva. Tačiau 1603 m. įvykiai sudrumstė Respublikos ir Rusijos santykius. Lenkijoje pasirodė veikiausiai apsišaukėlis, kuris skelbėsi esąs stebuklingai nuo Ivano IV Rūsčiojo žudynių išsigelbėjęs sūnus Dmitrijus. Apsišaukėlis Dmitrijus ėmė pretenduoti į Rusijos sostą. Jį palaikė kai kurie Respublikos didikai. Palaikė ir LDK kancleris Leonas Sapiega. Tai paskatino tariamąjį Dmitrijų su savo rėmėjais – Lenkijos didikais Jurgiu Mnišechu ir Višnioveckiais – 1604 m. pradėti žygį į Maskvą prieš Rusijos carą Borisą Godunovą.
Avantiūros pradžia buvo palanki apsišaukėliui Dmitrijui. 1605 m. balandžio 23 dieną staiga mirė caras Borisas Godunovas. Sostą paveldėjo jo sūnus Fiodoras II. Po dviejų mėnesių, birželio 10 dieną caras Fiodoras II buvo nužudytas. Maskvos bojarinai pakvietė Dmitrijų į sostą. Maskvoje imta kalbėti apie Respublikos ir Rusijos sąjungą. Tačiau, neapsikentusi lenkų savivaliavimo, 1606 metais Maskva sukilo prieš Dmitrijų. Bojarinų sukilimo metu Dmitrijus buvo nužudytas. Caru tapo Vasilijus Šuiskis. Rusijos valdovų dinastinė kaita buvo tas palankus momentas visokiems „stebuklingiems“ atsitikimams plisti. Veikiai atsirado naujas apsišaukėlis. Jis prisistatė tuo pačiu Dmitrijumi. Sakė, kad stebuklingai išvengė bojarinų žudikų rankos. Jį parėmė kai kurie Lenkijos didikai ir Lietuvos Sapiegos. Antrosios apsišaukėlio Dmitrijaus II avantiūros pradžioje Maskvos bojarinai ieškojo sąjungos su Zigmantu Vaza. 1606 metų pradžioje jie pasiūlė sostą Zigmanto Vazos sūnui Vladislovui. Valdovas atsisakė, tačiau 1607–1608 metais Respublikos bajorams skelbė draudimus kištis į Rusijos reikalus.
Zigmanto Vazos santykiai su Rusija pasikeitė, kai 1609 metais Rusija ir Švedija sudarė pavojingą Respublikai sąjungą. 1609 m. rugsėjo mėnesį Zigmantas Vaza pradėjo karą su Rusija ir apgulė Smolenską. LDK iš esmės neįsivėlė į šį karą, palikdama iniciatyvą Zigmantui Vazai ir Lenkijai. 1610 m. liepos 4 dieną Respublikos kariuomenė sumušė rusus prie Klušino, 1611 metais paėmė Smolenską. Vasilijus Šuiskis tuoj po Klušino kautynių, 1610 m. liepos 17 d., maskviečių buvo nuverstas nuo sosto. Respublikos kariuomenė įžengė į Maskvą. Rusijos bojarinai caru paskelbė Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą.
Respublikos karinių dalinių ir avantiūristų gaujų plėšikavimai išprovokavo maskviečių sukilimą, kuris peraugo į Rusijos išsivaduojamąjį judėjimą. Per 1612–1613 metus Respublikos kariuomenė buvo išstumta iš Rusijos. Vladislovas Vaza nebuvo karūnuotas Rusijos caru, tačiau nesutiko atsisakyti Rusijos caro titulo. Tos karūnos negavo ir pats Zigmantas Vaza. 1613 metais Rusiją valdyti pradėjo nauja – Romanovų – carų dinastija. Jos pradininku tapo Michailas Romanovas. Respublikos ir Rusijos karas tęsėsi dar kelis metus. 1618 m. gruodžio 11 d. Deulino kaime prie Maskvos buvo pasirašytos 16 metų paliaubos. Smolenskas atiteko LDK, o Černigovo ir Severėnų žemės – Lenkijai.
Respublikos paliaubos su Švedija nebuvo tvirtos. 1617 m. vasarą švedai vėl išsikėlė Livonijoje ir ėmė pulti. Per 3 kampanijas – 1617–1618, 1621–1622 ir 1625–1627 metais – jie užėmė didžiąją Livonijos dalį. LDK augo nepasitenkinimas Zigmantu Vaza ir Lenkija. Vis garsiau imta kalbėti, kad karas su Švedija reikalingas tik Zigmantui Vazai. Paskutinioji švedų kampanija buvo nesėkminga Respublikai. 1625 m. švedai užėmė Radviloms priklausiusią Biržų pilį, puolė Livonijoje, Prūsijoje ir Lenkijos Pamaryje. Lietuvos didikai ėmėsi savarankiškos politikos santykiuose su Švedija. 1626 metais Leonas Sapiega be valdovo žinios ir pritarimo tarp LDK ir Švedijos paskelbė paliaubas, o 1627 metais jas atnaujino. 6 metų paliaubos tarp Švedijos ir Respublikos buvo sudarytos 1629 metais. Respublika prarado didžiąją Livonijos dalį. Jai beliko jos pietryčiuose esanti Latgala bei vasalinė Kuršo kunigaikštystė.
1600 metais Livonijoje prasidėjusiems karams LDK skyrė daug lėšų ir karių. Negana to, Lietuva buvo verčiama kariauti Rusijoje ir net su turkais 1621 metais. Ėmė aiškėti, kad karas vyksta visų pirma dėl Zigmanto Vazos ir Lenkijos interesų.
45 metus trukęs Zigmanto Vazos valdymas buvo kupinas įvykių. Respublika įsitraukė į ilgalaikius karus su Švedija, Rusija ir Turkija. Svarbi tų karų priežastis buvo Zigmanto Vazos dinastinė politika. Jo siekiai atgauti Švedijos karūną, o vėliau – tapti Rusijos caru. Išryškėjo skirtingas Respublikos valstybių požiūris į karus. Lenkija iš esmės buvo linkusi remti dinastinius Zigmanto Vazos siekimus. LDK stengėsi apginti Livoniją, bet aiškiai skyrė savo ir valdovo interesus. Respublika XVII a. pradžios karuose prarado Livoniją su Baltijos uostais. Tiesa, iš Rusijos atgavo anksčiau LDK priklausiusias žemes.
Karai parodė, kad Respublikos valstybės santvarka turi daugybę ydų, kad prastai formuojamas iždas ir apmokama kariuomenė. Karai vyko blogėjant tarptautinei ekonominei konjunktūrai ir didėjant finansų krizei. LDK per XVII a. 3-iojo dešimtmečio marus patyrė didžiulių demografinių nuostolių. Vis aiškesni darėsi artėjantys valstybės ūkinės, karinės ir politinės negalios požymiai.
Zigmantas Vaza mirė 1632 m. balandžio 30 dieną. Paskutiniais valdymo metais didelis jo rūpestis buvo Respublikos sostą perleisti sūnui Vladislovui.

IX. LDK ir Respublika Vladislovo Vazos laikais

Tarpuvaldis po Zigmanto Vazos mirties buvo trumpas. Vladislovas Vaza konkurentų neturėjo. 1632 m. lapkričio 14 d. jis buvo išrinktas Respublikos valdovu. Greitų valdovo rinkimų priežastimi buvo ir 1632 m. rudenį Rusijos atnaujintas karas, pavadintas Smolensko karu. Prieš Rusijos kariuomenę nuskubėjo 1633 m. didžiuoju etmonu tapęs LDK lauko etmonas K. Radvila. Po rinkimų atvyko ir Vladislovas Vaza su Respublikos kariuomene. Smolensko apgultis buvo pralaužta, o apsupta Rusijos kariuomenė kapituliavo. 1634 m. Polianovo kaime buvo sudaryta Respublikos ir Rusijos taika. Pastaroji atsisakė pretenzijų į Deulino sutartimi Respublikai atitekusias žemes, o Vladislovas Vaza atsisakė Rusijos caro titulo. Visi buvo patenkinti, išskyrus Vladislovą Vazą.
Vladislovo Vazos ir LDK interesai buvo užmiršti ir sureguliuojant santykius su Švedija. 1632 metais žuvo Gustavas II Adolfas. Vladislovui Vazai atrodė, kad jo galimybės užimti Švedijos sostą padidėjo. Tam jis mėgino išprovokavo karą su Švedija. 1635 metais, palaikant LDK, kuri siekė atsiimti Livoniją, Vladislovas pradėjo karą su Švedija. LDK etmonas K. Radvila sėkmingai pradėjo veiksmus prieš švedų kariuomenę Prūsijoje. Tačiau Lenkijos didikai nenorėjo, kad valdovas ir jo sąjungininkas šiame kare – Lietuvos didžioji kunigaikštystė – sustiprėtų. Lenkų bajorai priešinosi karui, vengė karui skirtų mokesčių. Tarpininkaujant Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms, 1635 m. rugsėjo 12 d. lenkai pasirašė separatinę taiką su Švedija. Livonija liko Švedijai, ji tik pasitraukė iš Prūsijos. LDK ir Vladislovas Vaza turėjo sutikti su šia taika. Valdovui sudarytoji taika buvo dar sunkesnė – jis buvo priverstas atsisakyti pretenzijų į Švedijos sostą.
Vladislovo Vazos valdymo laikais atsiskleidė labiausiai pažeidžiamos valstybės gyvenimo pusės: valstybės valdymo, religinių santykių ir užsienio politikos negalios. Respublikos bajorus buvo apėmusi stiprios karaliaus valdžios baimė. Vladislovas Vaza nesugebėjo per visą savo valdymą įgyti nuolatinės įtakos seimui ir net nespėjo suformuoti sau palankaus senato. Seimas visą laiką siekė kontroliuoti valdovo veiksmus. Vladislovui Vazai, nuolat beieškančiam sąjungininkų prieš Švediją, seimo pozicija buvo neparanki. Ilgą laiką bene vieninteliu Respublikos sąjungininku buvo su Švedija kariavę Habsburgai. Glaudžius santykius turėjo sustiprinti ir 1637 metais įvykusi Vladislovo Vazos santuoka su Cecilija Renata Habsburgaite. Tačiau ši sąjunga nepadėjo Vladislovui Vazai įsitraukti į Europos politinį gyvenimą, nepadėjo tapti Trisdešimties metų karą kariaujančių šalių tarpininku. Mirus Habsburgų priešininkui Prancūzijos kardinolui Rišelje, 1642 m. buvo užmegzti glaudesni ryšiai su Prancūzija. Juos 1646 m. sutvirtino valdovo antroji santuoka su prancūzų kunigaikštyte Liudvika Marija Gonzaga. Nesėkmingos Vladislovo Vazos pastangos dalyvauti politiniame Europos gyvenime davė priešingą rezultatą – didino Europos valstybių įtaką Respublikai. Habsburgų ir Prancūzijos pasiuntiniai pradėjo veikti vidaus politinį gyvenimą.
Vladislovas Vaza pasižymėjo religine tolerancija. Todėl rinkimuose jį parėmė ir K. Radvilos vadovaujami LDK kalvinistai. Ir tikrai – Vladislovo Vazos laikais sumažėjo religinių konfliktų. Tačiau jėzuitų vedama Katalikų bažnyčios kontrreformacija buvo vaisinga. 1638 m. seimas priėmė arijonams priešiškas konstitucijas. Priešpriešos rezultate 1640–1641 m. religiniai neramumai kilo Vilniuje. Už jo sienų buvo iškelta kalvinistų bažnyčia. Vladislovas Vaza mėgino taikinti – 1645 metais sušaukė Respublikos katalikų, kalvinistų ir liuteronų suvažiavimą. Buvo tikėtasi rasti bendrą kalbą, tačiau suvažiavimas baigėsi be rezultatų.
Valdovas labai domėjosi unitų ir stačiatikių santykiais. Stengėsi juos teisiškai sunorminti. Dažniausiai valdovo sprendimai buvo palankūs stačiatikiams. Vladislovo Vazos laikais akivaizdžiai iškilo pietrytinių Lenkijos karalystės žemių – Ukrainos – problema. Čia egzistavo ir stiprėjo socialinis, tautinis ir etninis priešiškumas. Jis atsirado tarp bajorijos ir vietinių gyventojų. Bajoriją didžia dalimi sudarė lenkų kolonistai, o vietos gyventojus atstovavo valstiečiai ir laisvieji kariai kazokai. XVII a. 4-ajame dešimtmetyje Ukrainoje įvyko keletas sukilimų, kurie buvo numalšinti tik 1638 metais. Tačiau problemos nebuvo išspręstos, ir grėsė nauji neramumai.
LDK ir Lenkijos santykiai atrodė nusistovėję, tačiau būta ir nesutarimų: 1635 m. dėl santykių su Švedija, o 1645–1646 metais dėl žemių. Mat, tiesinant sieną su Rusija, šiai iš LDK buvo perleistas Trubeckas. Atlygį pietiniame sienos ruože gavo Lenkija. LDK nesutiko ir išsireikalavo iš Lenkijos Liubečo ir Lojovo seniūnijas. Tokie nesutarimai buvo tik epizodai. Respublikoje išliko ir plito dar Zigmantui Vazai valdant išryškėjusi tendencija –LDK Respublikoje užsitikrinus lygiateisiškumą ir savarankiškumą, abiejų valstybių bajorų visuomenės pamažu politiškai artėjo.
Valdymo pabaigoje Vladislovas Vaza vėl mėgino aktyviau dalyvauti Europos politiniame gyvenime. Svarbu buvo nuraminti ir kazokus. 1645 m. valdovas ėmė rengtis karui su Turkija: pradėjo verbuoti kareivius, išgavo net įtakingiausių LDK didikų sutikimą. Respublikos bajorija baiminosi valdovo valdžios ir kazokų sustiprėjimo. Bajorai apskritai nesiveržė nei kariauti, nei mokesčių mokėti. 1646 metų seime jie sužlugdė ir šį valdovo planą. Karui sukrutę kazokai nenurimo. Dėl socialinės ir konfesinės priespaudos 1648 m. Ukrainoje prasidėjo didžiulis kazokų ir valstiečių sukilimas. Jau jo pradžioje Lenkijos kariuomenė buvo du kartus smarkiai sumušta.
1648 m. gegužės 20 d. Vladislovas Vaza mirė. Audringai prasidėjęs jo valdymas buvo kur kas ramesnis nei pirmtako Zigmanto Vazos. Tačiau bajorų demokratijos daigai toliau plito. Respublikoje silpnėjo valdovo ir centrinė valdžia, įsigalėjo bajorai ir didikai. Religinė tolerancija buvo pakirsta, kai kontrreformacijos išdavoje buvo iškelta katalikybė. Santykiai su stipriais kaimynais Švedija ir Rusija buvo taikūs, bet juose tebeglūdėjo konfliktų užuomazgos. Habsburgų ir Prancūzijos veikla parodė, kad Respublika virsta Europos valstybių politikos objektu.

X. Kriziniai laikai: Jonas Kazimieras Vaza

Naujojo valdovo rinkimuose į Respublikos sostą 1648 metais pretendavo du Vladislovo Vazos broliai – Jonas Kazimieras ir Karolis Ferdinandas. Rinkimai, kaip ir prieš tai buvę, buvo greiti. 1648 metais sukilę Ukrainos kazokai grasė Lenkijai ir LDK. Valdovu buvo išrinktas Jonas Kazimieras Vaza. Tam, beje, pritarė ir kazokų vadas Bogdanas Chmelnickis.
Karas su Ukrainos sukilėliais vyko permainingai. Lenkijos kariuomenė tai laimėdavo pergales, po kurių buvo sudaromos sutartys su kazokais, tai šie vėl sukildavo ir sumušdavo lenkus. LDK suprato, kad Bogdano Chmelnickio sukilimas jau nėra tik Lenkijos karalystės vidaus reikalas. Buvo baiminamasi, kad jis gali išplisti į LDK stačiatikių gyvenamas rytines sritis. Dar per tarpuvaldį susirūpinta organizuoti LDK gynybą. Veikliausias buvo LDK lauko etmonas Jonušas Radvila Kristupo Radvilos sūnus. Kilus pavojui, kad sukilimas gali plėstis į LDK, jis skelbė nesutaikomą kovą Bogdanu Chmelnickiui.
1648 metų vasarą Jonušas Radvila sustabdė į LDK pietrytines sritis įsiveržusių kazokų puolimą. Kazokai apsiribojo Pinsko, Starodubo, Mozyriaus apylinkėmis. 1649 metais Jonušas Radvila sumušė kazokus prie Lojovo, o 1651 metais, perėjęs LDK ir Lenkijos sieną, užėmė Kijevą. Šios LDK pergalės buvo svarbios, tačiau didžioji karo su kazokais našta teko Lenkijai. Tuo pat metu LDK pradėta nerimauti dėl aiškėjančių Bogdano Chmelnickio ketinimų pasiduoti Rusijai. 1652 m. Jonušas Radvila reikalavo net ir didelių nuolaidų sąskaita patraukti kazokus į Respublikos pusę. Nuogąstavimai pasitvirtino –Bogdanas Chmelnickis kreipėsi į Rusiją dėl Ukrainos prisijungimo prie jos. Tai turėjo įtvirtinti 1654 metų sausio mėnesį paskelbta Perejaslavlio sutartis tarp Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus ir Bogdano Chmelnickio. Perejeslavlio sutartis tapo ženklu Respublikos ir Rusijos karui.
1654 metais Rusijos kariuomenė įsiveržė į Respubliką. LDK tapo pagrindiniu karo su Rusija veiksmų teatru ir jai teko pakelti visą jo naštą. Valstybė karui paruošta nebuvo, kariuomenė negausi, o iždas – pustuštis. 1654 metais įtakinga didikų grupė privertė valdovą didžiuoju LDK etmonu paskirti Jonušą Radvilą. Kaip atsvarą jam Jonas Kazimieras lauko etmonu paskyrė savo statytinį, LDK iždininką, Vincentą Gosievskį. Abu etmonai dažnai veikė atskirai.
1654–1655 m. žiemą permainingos kovos vyko ties Dnepru, Berezina ir Dauguva. 1655 m. vasarą puolimą pradėjęs Aleksejus Michailovičius pagrindines jėgas sutelkė prieš LDK. Rusų sulaikyti nesugebėta, ir carui Aleksejui Michailovičiui skubiai buvo siūlomos taikos derybos. Derėtis nepavyko. 1655 m. rugpjūčio mėnesį pirmą kartą LDK istorijoje priešas paėmė jos sostinę Vilnių. Po Vilniaus sekė Kaunas ir Gardinas. Rusų kariuomenė plėšikavo miestuose ir kaimuose. Ypatingai buvo nusiaubtas Vilnius. LDK kariuomenė po silpno bandymo apginti sostinę pasitraukė toliau į vakarus. Rusų puolimas sustojo ties Breslaujos–Kauno–Gardino riba.

Baltijos jūros rytinio regiono politika daug priklausė nuo Švedijos pozicijos. Jos pretenzijos buvo didelės – tapti Baltijos jūros valdove ir užimti visas jos pakrantes. Rusijai sėkmingai kariaujant su Lietuva, švedai, suprantama, nerimavo, tačiau liko nepalankūs Respublikai. Tam buvo priežasčių. Jonas Kazimieras užsispyręs bandė tęsti dinastinę Vazų politiką ir skelbėsi Švedijos karaliumi. Nors dar jo brolis Vladislovas Vaza jau buvo atsisakęs pretenzijų į Švedijos sostą. Tokie Jono Kazimiero kaprizai visai komplikavo Švedijos ir Respublikos santykius. Tuo tarpu Respublikoje tikėtasi, kad Švedija bus sąjungininkė. Jau 1654 metais Jonušas Radvila siūlė kviesti Švediją būti tarpininke. Dalis LDK bajorijos palankiai žiūrėjo į Švediją, o Respublikos valdžia dar 1655 m. vasarą siuntė į Švediją pasiuntinybes.
Švedijos planai buvo kitokie. 1655 m. liepos mėn. jos kariuomenė įžengė į Respubliką. Liepos 25 d. be kovos pasidavė Lenkijos pašauktinė kariuomenė, rugpjūčio 8 d. – Varšuva. Jonas Kazimieras pabėgo į užsienį, į Austriją. Spalio 25 d. dauguma Lenkijos vaivadijų pareiškė ištikimybę Švedijos karaliui Karoliui Gustavui.
Rusijos kariuomenei puolant, liepos 29 d. LDK didikai – Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius, Jonušas Radvila, jo pusbrolis Boguslavas Radvila – kreipėsi į švedus pagalbos prieš Rusiją. Prašyta paimti LDK Švedijos karaliaus globon, derėtasi dėl pasidavimo. LDK visuomenė skilo. LDK lauko etmonas Vincentas Gosievskis atstovavo tą visuomenės dalį, kuri buvo linkusi pasiduoti Rusijos caro valdžiai. Rugsėjo 13 d. Aleksejus Michailovičius Vilniuje pasiskelbė Lietuvos, Baltarusijos, Volynės ir Podolės (LDK žemės iki Liublino unijos) didžiuoju kunigaikščiu. Buvo agituojama jam pasiduoti. Kartu vyko Švedijos ir Rusijos derybos, kurios Lietuvos didžiajai kunigaikštystei nežadėjo nieko gero.
Lenkija buvo priešų parblokšta. LDK liko viena prieš Rusiją ir Švediją. Atėjo LDK ir Lenkijos unijos išbandymų metas. Darybose su švedais dalyvavo kalvinistai Jonušas ir Boguslavas Radvilos, LDK katalikų bažnyčios hierarchai ir Vincentas Gosievskis. Derybų metu atskilo dalis LDK kariuomenės – ji paskelbė ištikimybę Jonui Kazimierui. LDK derybininkų pozicijos dar labiau susilpnėjo. Tuo tarpu švedai demonstravo karinę galią. Vykstant deryboms, į rusų dar neužimtą Žemaitiją ir Upytės pavietą įvedė savo kariuomenę.
1655 m. spalio 20 d. karo stovykloje prie Kėdainių buvo paskelbta apie LDK ir Švedijos uniją. LDK vardu Kėdainių sutarties aktą pasirašė Žemaitijos, Upytės, Ukmergės, Kauno ir Breslaujos pavietų atstovai, LDK didysis etmonas Jonušas Radvila, Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, Vilniaus vyskupo įgaliotinis Jurgis Bialozaras ir dar per 1000 bajorų. Šiuo katu buvo nutraukiama LDK ir Lenkijos unija, išsižadama pavaldumo Jonui Kazimierui, skelbiama, kad sudaroma LDK ir Švedijos unija, o Karolis X Gustavas paskelbtas LDK didžiuoju kunigaikščiu. LDK turėjo reziduoti karaliaus vietininkas. Sutartimi paliekama LDK santvarka, bajorų luominės ir religinės teisės, tačiau naujojoje unijoje LDK akivaizdžiai taptų Švedijos vasalu.
Liublino unijai buvo suduotas smūgis. Visiems pasidarė aišku, kad 1569 metais sudaryta unija Lietuvos didikų ir bajorų sąmonėje dar netapo neatsiejama politinio gyvenimo dalimi. Uniją sutraukiusios jėgos nebuvo gausios ir greitai susilaukė pasipriešinimo. Juo labiau, kad ir sutarties punktai smarkiai skyrėsi nuo derybose aptartų. Tai išryškėjus, daugelis pasirašiusiųjų liko nepatenkinti. Nepatenkino naujoji unija, matyt, ir paties Jonušo Radvilos. Sutartis su Švedija nebuvo vien Jonušo Radvilos užgaida ar LDK kalvinistų sąmokslas. Su švedais aktyviai derėjosi ir LDK katalikų bažnyčios hierarchai.
LDK žemes užėmusios Rusija ir Švedija ėmė organizuoti savo administraciją. Jiems svarbiausia buvo išieškoti kuo daugiau mokesčių ir išmaitinti čionai įvestą kariuomenę. Greitai visoje vakarinėje Lietuvoje ir LDK gudų žemėse kilo gyventojų nepasitenkinimas. 1655 m. pabaigoje LDK didikų tarpe kilo sumaištis. Jonušas Radvila neteko turėtos valdžios, pasitraukė į Tykocino pilį ir 1655 m. gruodžio 31 d. mirė. Be Jonušo Radvilos kalvinistų grupuotė tirpo. Boguslavas Radvila laviravo tarp švedų ir Jono Kazimiero. Bajorų grupuotėse ėmė viršų tie lyderiai, kurie buvo linkę išsaugoti Respubliką ir bendradarbiauti su Jonu Kazimieru. LDK pietvakarių dalyje tokias jėgas telkė Povilas Sapiega. 1656 m. tapęs LDK didžiuoju etmonu nevengė taktinių derybų nei su švedais, nei su rusais.
1655 m. pabaigoje Lenkijoje prasidėjo antišvediškas partizaninis judėjimas. Lenkus įkvėpė sėkmingas Čenstochovos vienuolyno gynimas ir vadinamosios Lvovo sužadėtuvės, kai sugrįžęs Jonas Kazimieras paaukojo Lenkiją Dievo motinai. Po to, kai į Respublikos karą su Rusija įsitraukė ir Švedijai, jis tapo regiono karu. Ilgainiui į jį įsivėlė daug Europos valstybių. Švedijos ir Rusijos nesutarimai 1656 m. vasarą virto jų tarpusavio karu. 1656 m. balandžio ir gegužės mėn. Lietuvoje įvyko sukilimas prieš švedus, ir jie iš Lietuvos buvo išvaryti. Sukilimas panaikino iki galo neįsigaliojusią LDK ir Švedijos uniją.
Rusijos ir Švedijos karas pagreitino LDK ir Rusijos derybas. 1656 m. rugpjūčio 12 d. Nemėžyje buvo pasirašytos Respublikos ir Rusijos paliaubos. Tačiau švedų karalius Karolis X Gustavas prieš Lietuvą sudarė ištisą koaliciją, kurią galima vadinti pirmuoju bandymu padalinti Respubliką. Švedija, Brandenburgas, Prūsija, Transilvanija, kazokai ir Boguslavas Radvila 1656 m. gruodžio 6 d. Ragnot’e sutarė pasidalyti Respubliką. Švedija ketino pasiimti Žemaitiją ir kitus anksčiau jos užimtus LDK pavietus, Boguslavui Radvilai turėjo atitekti Naugarduko vaivadija ir visi paveldimi dvarai. Šis pirmas Respublikos padalijimo planas liko neįgyvendintas. 1657 m. buvo sumušta Transilvanija. Iš karo pasitraukė Brandenburgas, prieš tai išsiderėjęs, kad Prūsija nebebūtų Lenkijos vasalu. 1658 m. sudaryta sutartis su iš Rusijos globos ištrūkusiais kazokais. Kijevo, Černigovo ir Podolės vaivadijose buvo numatyta sukurti Rusios kunigaikštystę ir Respubliką paversti trinare. Ją sudarytų Lietuvos didžioji kunigaikštystė, Lenkijos karalystė ir Rusios kunigaikštystė. Nors didžioji LDK dalis buvo rusų užimta, jos kariuomenė kovėsi visuose frontuose – prieš Transilvaniją, prieš švedus Lenkijoje ir Livonijoje. Respublikai paramą suteikė Habsburgai, Danija, Olandija. Baimindamiesi Habsburgų iškilimo, Prancūzija dar kartą ėmėsi tarpininkauti Respublikos ir Švedijos santykiuose. 1660 m. gegužės 3 d. Olivoje buvo sudaryta taika. Teritorinių pakitimų neįvyko. Jonas Kazimieras atsisakė bet kokių pretenzijų į Švedijos sostą.

1659 m. kazokai vėl persimetė į Rusijos pusę. Atsinaujino karas su Rusija. LDK teko didžioji karo naštos dalis. Jos vis dar okupuotos žemės tapo karo lauku. Intensyvesni karo veiksmai vyko 1660 ir 1663–1664 metais. 1661 m. buvo atsiimtas Vilnius. 1663 m. rudenį prasidėjo vyko sunkios taikos derybos. Rusija reikalavo atiduoti jai visą LDK. 1667 m. sausio 30 d. Andrusovo kaime buvo pasirašyta Rusijos ir Respublikos paliaubų sutartis. Pastaroji prarado daug rytinių žemių – Smolensko vaivadiją, Starodubo pavietą, Sebėžą, Nevelį, Veližą ir kitus miestus šiauriniame pasienyje. Į sutartį buvo įrašytas straipsnis dėl stačiatikių teisių Respublikoje ir katalikų teisių Rusijoje gerbimo. Šis straipsnis greitai tapo Rusijos kišimosi į Respublikos vidaus reikalus pretekstu.

XI. Vazų dinastijos Respublikoje pabaiga

XVII amžiaus vidurio karai, rusų–švedų okupaciją, 1655–1656 metų badas ir maras nusinešė apie 40 procentų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyventojų. Tai atsiliepė ir LDK iždui – jame nuolat trūko pinigų. Kovų su Rusija išvarginta ir neapmokėta kariuomenė maištavo, nepaklusdavo vadams. Nueita iki to, kad 1662 metais derybose su kariuomene žuvo LDK lauko etmonas Vincentas Gosievskis.
Karai įvairiapusiškai keitė Respublikos ir LDK visuomenę. Pergalė prieš švedus Lenkijoje didžia dalimi buvo pasiekta pasitelkus vienijančias katalikų bažnyčios galimybes. Tai buvo ir kontrreformacijos Respublikoje pergalė. Ji pasibaigė, kai 1658 metų seimo nutarimu iš Lenkijos ir LDK buvo išvaryti arijonai. Nors ir buvo pažeistos religinės bajorijos teisės, tačiau bajorai neprotestavo. Praradę savo vadus, traukėsi iš LDK politinio gyvenimo ir kalvinistai. Boguslavas Radvila – LDK kalvinistų lyderis – įsikūrė protestantiškoje Prūsijoje.
Pergalė kare su Švedija iškėlė Jono Kazimiero autoritetą Respublikoje. Valdovui su žmona Liudvika Marija pavyko suburti valstybės reformų šalininkus. Siekiant sustiprinti centrinę valdžią, 1658 metais buvo pasiūlyta įvesti nuolatinius mokesčius, panaikinti liberum veto teisę, valdovo įpėdinį rinkti valdovui dar gyvam esant. Dvaras kandidatu siūlė prancūzų kunigaikštį d’Anžū (d’Anghieu). Respublikos didikai dėl savo asmeninių interesų suskilo į valdovo, taigi ir reformų, šalininkus bei priešininkus.
LDK politinio elito gretose įvyko esminių pakitimų. 1656 metais mirė du žymūs Radvilų giminės žmonės – Jonušas ir Albrechtas Stanislovas. Abi Radvilų šakos prarado turėtą įtaką. Į jų vietą pretendavo apie Povilą Sapiegą susitelkusi grupuotė ir kylanti Pacų giminė. Kristupas Zigmantas Pacas 1658 metais tapo LDK kancleriu, Mykolas Kazimieras Pacas 1663 metais – LDK lauko etmonu, o 1667 metais – LDK didžiuoju etmonu. Pacai buvo artimai susiję su Jono Kazimiero dvaru ir prancūzų partija. Jie pasisakė už stiprų valdovą, todėl nebuvo populiarūs tarp bajorų. Sapiegų grupuotė, kaip ir laviruojantis Boguslavas Radvila, buvo artimesnė Lenkijoje susidariusiai Jurgio Liubomirskio vadovaujamai bajorų laisvių gynėjų stovyklai, tačiau atvirai su ja nesusisiejo.
Valdovo siūlomos valstybės reformos XVII a. 7-ojo dešimtmečio pradžios Respublikos seimuose buvo atmestos. Prancūzija dėjo daug pastangų paveikti senatą ir atstovus – auksas papirkimams plaukė į Respubliką plačia upe. Už prancūzus ne mažiau veiklūs buvo reformų Respublikoje priešininkai Habsburgai, popiežius, Brandenburgas (Prūsija). 1665–1666 m. seimų kova virto vadinamuoju Liubomirskio rokošu ir vidaus karu. Šis karas, kaip ir Zebržydovskio rokošas, vyko Lenkijoje. Valdovui padėti Pacai atvedė LDK kariuomenę. LDK bajorai pavietų seimeliuose atsiliepė į reformų problemas, tačiau labiau rūpinosi karo su Rusija reikalais. Rokošininkai sumušė valdovo pajėgas, ir šis atsisakė įpėdinio rinkimo planų.
Jono Kazimiero bandymai valstybėje daryti reformas žlugo. 1668 metais Jonas Kazimieras atsisakė Respublikos valdovo karūnos ir išvyko gyventi į Prancūziją. Jono Kazimiero valdymo laikais įvyko daug įvykių. Jie atskleidė stiprėjančias nepalankias Respublikos ir LDK vidaus ir tarptautinės padėties raidos tendencijas. Respublika didelėmis pastangomis ir su daugybe nuostolių apsigynė nuo interventų. Ji prarado dideles teritorijas rytuose, tačiau išsaugojo visas abiejų savo valstybių branduolių žemes. LDK ir Lenkijos unija išlaikė išbandymą. Praūžę karai parodė, kad Rytuose kyla Rusijos agresijos pavojus, stiprėja Prūsija. Jau Vladislovo Vazos pradėtos, o Jono Kazimiero dar labiau plėstos europietiškų partnerių paieškos davė priešingą rezultatą – Respublikos reikalus ėmė spręsti užsienio valstybės jai nedalyvaujant. Buvo sudarytas, nors ir neįgyvendintas, jos padalijimo planas.
LDK visuomenė paskutiniojo Vazų dinastijos valdovo Jono Kazimiero laikas pasirodė esanti susiskaldžiusi ir nesugebanti susivienyti net kilus didžiausiam pavojui. Kritiškais momentais LDK didikams – Jonušui Radvilai, Vincentui Gosievskiui, Povilui Sapiegai – sunkiai sekėsi derinti LDK ir savo interesus. Politiką svėrė visai priešingi poliai – tai LDK visai ignoruodavo Respublikos reikalus, tai kokių nors Respublikos didikų ar valdovo asmeniniai reikalai nustelbdavo LDK interesus. LDK pozicijas Respublikoje gerokai silpnino valdančiosios didikų grupuotės kaita – buvusią Radvilų galybę keitė bekylantys Sapiegos ir Pacai. Didikai suartėjo su Lenkijos viršūnėmis ir kartu su jomis pasidavė užsienio valstybių įtakoms.

XII. Bajorų seimeliai ir bajoriškoji „demokratija“

XVI a. 7-ojo dešimtmečio reformos LDK padalino į vaivadijas ir pavietus. Pavietai tapo svarbiausia bajorijos valstybinio organizavimosi ir jos savivaldos institucija. Pavietų seimeliuose privalėjo rinktis visi bajorai. Čia buvo sprendžiami įvairiausi pavietų reikalai – vietinių pareigūnų rinkimai, mokesčių rinkimo, pavietų karinių dalinių sudarymo ir kiti reikalai. XVII a. LDK ir Lenkijos bajorija vis labiau ėmė vengti pašauktinės karo tarnybos. Stengtasi atsipirkti mokesčiais. Tam buvo suorganizuotas pavieto iždas, kuris rūpindavosi karių samda.
Pavietuose valdas turintys didikai retai prisidėdavo prie pavietų vidaus reikalų tvarkymo. Bet didikų seimeliuose niekad netrūkdavo, kai Respublikos valdovas pranešdavo apie numatomus seime svarstyti valstybinius reikalus. Atstovų į seimą rinkimai ir jiems privalomų instrukcijų rengimas tapdavo įtakingiausių didikų ar jų grupuočių susidūrimu. Seime įsigalėjus vienbalsiškumo principui, užteko turėti vieno pavieto atstovų balsus, kad galima būtų sutrukdyti priimti seime nepatinkančią konstituciją. Jei net seimas nebūdavo sužlugdomas, tai dar nereiškė, kad jo įstatymai (konstitucijos) bus vykdomos visoje valstybėje. Poseiminiuose seimeliuose, kuriuos vadino reliaciniais, neretai būdavo atmetamos seimo konstitucijos, ypač mokesčių.
Labai platūs seimelių įgaliojimai žlugdė valstybės valdymą. Bajorija tarėsi ginanti savo teises, bet iš tikrųjų didikai manipuliavo ja. 1717 m. Nebylusis seimas panaikino daugelį seimelių įgaliojimų spręsti mokesčių ir karinius reikalus. Bajorijos savivalda buvo smarkiai apkarpyta. Tai dar labiau sujaukė valstybės gyvenimą, nes nebuvo pasirūpinta sukurti naujų institucijų, kurios perimtų iš seimelių įgaliojimus spręsti tuos klausimus. Seimelių valdymas leido istoriografijoje įsigalėti „bajorų demokratijos“ sąvokai. Bet dėl bajorijos politinio nepasirengimo, dažnai savanaudiškumo ir netoliaregiškumo, dėl didelės didikų galios ir įtakos besiformuojanti demokratija virto anarchija. Joje suvešėjo kartais užslėpta, kartais visai atvira didikų oligarchija.
Tuo pat metu, matyt, atsirado ir filosofinis „bajorų demokratijos“ pamatas, kurį puikiai apibūdino istorikas A. Šapoka: „Ano meto [Respublikos] bajorijos įsitikinimu su kaimynais [užsienio] reikia gyventi geruoju, tada nebūsią karų, nereikėsią mokėti mokesčių, gyventi būsią lengviau. Jų [bajorų] valstybės išlikimo bei egzistencijos filosofija buvo labai paprastutė, naivi bei aiški. Esą Respublika jokio agresyvaus karo nenorinti. Ji norinti tik džiaugtis savo laisvėmis. Ji nepulsianti nieko, o kad jos nepultų, ji turinti būti silpna, neprivalanti turėti didelės kariuomenės, niekam neatrodyti pavojinga. <.> Bajorija toje netvarkoje jautėsi saugiai ir džiaugdamosi savo valstybės filosofiją reiškė trumpu posakiu: „Lenkija laikosi netvarka“. Kad tas laikymasis buvo tik vegetavimas, kad po kraštą skersai ir išilgai žygiavo svetimų valstybių kariuomenės, <.> kad akredituoti svetimųjų valstybių ministeriai valstybėje turėjo daugiau galios negu sava valdžia ir karalius, mažai kam rūpėjo.“.

XIII. „Liberum veto“ ir valstybė

Visas politinis Respublikos gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo šūkį. Tam turėjo tarnauti ir valstybės sandara. Bajorijai labiausiai rūpėjo 3 gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė ir politinės teisės. Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Lietuvos Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitas principas skelbė, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo. „Liberum veto“ teisė užtikrino šio principo laikymąsi. „Liberum veto“ arba laisvė drausti (aš draudžiu) – tai Respublikos seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Nutarimą seime galima buvo priimti tik vienbalsiai.
Pavietų seimeliuose parengtos instrukcijos seimo nariams (jų privalėjo tiksliai laikytis) ir „liberum veto“ teisė XVII a. ėmė varžyti seimo darbą. 1652 metais Upytės atstovas Vladislovas Sicinskis pirmą kartą neleido pratęsti seimo, ir šis išsiskirstė nebaigęs darbo. „Liberum veto“ teisė seimui nutraukti buvo panaudota 1669 metais. Ta pati teisė įgalino 1688 m. seimą nutraukti dar prieš jo darbų pradžią. Nutraukus seimą, visi jau priimti įstatymai (konstitucijos) neįsigaliodavo. Taip buvo žlugdomas įstatymų priėmimas. 1573–1763 m. buvo susirinkę 137 Respublikos seimai. Iš jų 53 seimai nebaigė darbo.
Didikai nesidrovėjo per jų pačių iškeltus atstovus žlugdyti seimų darbą, kad nebūtų priimti jiems nenaudingi nutarimai. Pats vienas Vladislovas Sicinskis ar į jį panašus bajoras nebūtų drįsęs nutraukti seimą. Tarp XVII a. antrosios pusės ir XVIII amžiaus didikų netrūko ir svetimų valstybių agentų. Bajorų parlamentarizmas virto didikų bei užsienio agentų skatinama anarchija. Palyginti efektyviai XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje dirbę seimai šių jėgų veikiami XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. tapo visai neveiksmingi.
Didikai užėmė svarbiausias valstybės pareigybes. Iš Senato narių tarpo buvo suformuota nauja institucija – senatoriai-rezidentai. Tai – prie valdovo nuolat esantys ir jo veiklą kontroliuojantys senatoriai. Senatorių-rezidentų būdavo keturi. Nuolat veikti jie pradėjo po 1607 metų. Didikų ir senatorių-rezidentų reikšmė ypač padidėjo XVIII a. Vetinų (Saksų) dinastijos valdovų Augusto II ir ypač Augusto III beveik nebūdavo valstybėje, ir valstybės valdymas neišvengiamai atsidūrė didikų rankose.
Bajorija aktyviai dalyvavo valstybės vidaus konfliktuose. Didikams ar valdovui reikėjo šalininkų, bajorams – vadų. Nuo XVII a. pradžios svarbia Respublikos politinio gyvenimo forma tapo konfederacijos. Tai buvo savanoriška bajorų sąjunga. Jos renkamas valdžios organas – taryba – priminė seimą, tik čia negaliojo vienbalsiškumo taisyklė. Todėl konfederacijoms dažnai priešinosi konservatyvieji bajorų laisvių gynėjai, manydami, kad jos kelia pavojų „liberum veto“ principams.
Konfederacijomis siekta įgyvendinti tuos politinio gyvenimo uždavinius, kurių negalėjo ar nenorėjo išspręsti valdovas ir centrinė valdžia. Konfederacijos būdavo dvejopos – valdovo veiksmus remiančios ar jam priešiškos. Pastarąsias konfederatai pateisindavo bajorų teise nepaklusti savo pareigų neatliekančiam valdovui. XVII–XVIII amžiuose – didikų įsigalėjimo laikais – konfederacijos dažniausia tapdavo jų grupuočių tikslų siekimo priemone. 1717 m. Nebylusis seimas uždraudė konfederacijas, tačiau jos vėl ir vėl buvo organizuojamos LDK ir Lenkijoje. Tai dar kartą rodė valstybės centrinės valdžios silpnumą.
Bajorija vengė bet kokių valstybės reformų. „Liberum veto“ teisė leido bajorijai perkelti politinį gyvenimą į seimelius. Centrinė valdžia – seimas – tapo neveiksmingas. Įvyko savotiškas valstybės politinis susiskaldymas į pavietus ir didikų grupuotes. XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje visų Respublikos centrinė valdžia – valdovas, senatas, ministrai – stengėsi priešintis šioms tendencijoms. XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. Respublika tapo savotišku užsienio valstybių ir savų didikų savanaudiškos politinės sąveikos auka.

XIV. Lenkiškieji valdovai Respublikos soste – Mykolas Kaributas Višnioveckis ir Jonas Sobieskis

Paskutinysis valdovas iš Vazų dinastijos Respublikoje Jonas Kazimieras 1668 metų rugsėjo 16 d. atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją. Neturint Vazų dinastijos atstovo prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Jo pradžioje kandidatais buvo trijų užsienio valstybių valdovai ar kunigaikščiai. Prancūzijos kandidatus – Neuburgo kunigaikštį Pilypą Vilhelmą ir kunigaikštį Konde – rėmė Radvilos, Pacai ir Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Habsburgų kandidatu buvo Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Iškėlė savo kandidatūrą ir Rusija – pats caras ar caraitis Aleksejus.
Politinės kovos metu užsienio valstybės nesislapstydamos dalijo, o Respublikos didikai ėmė didelius pinigus. Korupcija, kuri bajorijai įsipyko dar paskutiniais Jono Kazimiero valdymo metais, buvo akivaizdi. Bajorai smarkiai subruzdo ir ėmė kalbėti apie „Piastą” – vietinį Lenkijos didiką. Tokių atsirado. Net Boguslavas Radvila bandė kelti savo kandidatūrą. Vis dažniau imta minėti Mykolą Kaributą Višnioveckį.
Mykolas Kaributas Višnioveckis neturėjo valdovui reikalingų asmeninių savybių, ir kitų kandidatų šalininkai žiūrėjo į jį iš aukšto. Bet Lenkijos pakancleris Antanas Olševskis nuteikė bajorus jo naudai. 1669 m. birželio 19 d. Mykolas Kaributas Višnioveckis netikėtai buvo išrinktas Respublikos valdovu ir 1669 m. rugsėjo 29 d. karūnuotas.
Naujojo valdovo politinė pradžia buvo nesėkminga – iširo pirmasis seimas. Mykolo Kaributo globėjas A. Olševskis stengėsi suburti valdovo šalininkus: pataikavo bajorų laisvių kraštutiniams garbintojams, nesirūpinant, kad visiškai susilpninama centrinė valdžia. Valdovo pozicijas turėjo sustiprinti Mykolo Kaributo vedybos su Eleonora Habsburgaite. Tai pavyko tik iš dalies, nes Habsburgai Respublikoje nebuvo populiarūs. Jau 1669 m. pabaigoje susibūrė prancūzų kandidatą remianti didikų grupuotė. Lenkijoje jai vadovavo J. Sobieskis, LDK – Boguslavas ir Mykolas Kazimieras Radvilos. Jie susimokė nuversti Mykolą Kaributą. Respublikos vidaus gyvenimas visai susijaukė. Plito konfederacijos, ir jau 1672 metais Respublikoje rimtai grėsė vidaus karas.
Lietuvoje buvo ramiau negu Lenkijoje. Tikrieji LDK valdovai Pacai prisijungė prie valdovo šalininkų. Radvilos buvo valdovo priešininkų stovykloje, bet abiejų LDK etmonų – M. K. Paco ir M. K. Radvilos – santykiai buvo normalūs. Jie abudu buvo LDK kariuomenės stovykloje, kai ji 1672 m. pabaigoje paskelbė konfederaciją valdovui paremti, abudu 1673 metais kartu žygiavo prieš turkus.
LDK pasienyje tapo ramu, kai Respublika sutvarkė santykius su Švedija ir Rusija. Lietuvos didikai, dalyvaudami Respublikos politiniame gyvenime, vengė sudėtingesnių situacijų. Lenkijos politikai stengėsi neįsileisti LDK į valdovo šalininkų ir priešininkų ginčą. Antai 1672 m. pabaigoje J. Sobieskis perspėjo konfederacinę LDK kariuomenę neperžengti LDK ir Lenkijos sienos ir nesikišti į valdovo šalininkų ir priešininkų konfliktą Lenkijoje. Tačiau į žygius prieš Lietuvai tolimus totorius ir turkus LDK kariuomenė būdavo primygtinai kviečiama, o LDK etmonams buvo siūloma vadovauti Respublikos kariuomenei. Lietuvos didikai išnaudojo LDK kariuomenę politiniais tikslais. Lietuva pareiškė, kad LDK kariuomenė padės Lenkijos reikaluose tik tada, kai seimas nuspręs kas treti metai posėdžiauti Lietuvoje. 1673 metų Respublikos seimas tokį nutarimą priėmė.
Respublikos santykių su kaimynais problemos Mykolo Kaributo laikais persikėlė prie tolimų pietinių sienų su Turkija ir jos vasalais. LDK nenorėjo laikyti tų problemų savomis, tačiau pagalbą Lenkijai teikė. Susidūrimai su totoriais ir kazokais 1672 m. virto karu su Turkija. Kare Respublika prarado Kamenecą. 1672 m. balandžio 18 d. Bučačo taikos sąlygomis ir pietines žemes. Nesėkmingas karas sutelkė Respublikos visuomenę. Jonas Sobieskis 1673 m. lapkričio 10–11 dienomis mūšyje prie Chotimo jungtinėmis Lenkijos ir LDK pajėgomis sumušė turkus. Mūšio prie Chotimo dieną mirė Mykolas Kaributas. Pasibaigė trumpas ir nesėkmingas jo valdymas – iš 6 karaliavimo metu sušauktų seimų 4 iširo.
Prasidėjo naujas tarpuvaldis. Vėl varžėsi Prancūzijos ir Habsburgų Austrijos kandidatai, vėl Lietuva, Rusijos taikingumui užsitikrinti, iškėlė Rusijos caro ir jo sūnaus kandidatūrą, vėl atsirado „Piasto“ kandidatūra. 1674 m. gegužės mėnesį Respublikos valdovu buvo išrinktas Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. LDK atstovai su rinkimais nesutiko. Nepasitenkinimas jais Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje išliko per visą Jono Sobieskio valdymą.
Jonas Sobieskis buvo karo su turkais didvyris. Tai kartu su Prancūzijos pinigais lėmė rinkimus. Dar būdamas Mykolo Kaributo opozicijoje, Jonas Sobieskis sakė stiprinsiąs centrinę valdžią, atkursiąs didikų ir valdovo sąjungą, kuri gyvavo pirmiesiems Vazoms valdant. Tapęs valdovu, savo nuostatas tik sustiprino. Bandant Respublikos seimams siūlyti atsargias valstybės reformas, susilaukė pasipriešinimo ir įtariamų, jog siekiąs absoliutizmo. Jono Sobieskio valdymo pradžioje Respublikoje susidarė opozicija. LDK jai vadovavo Pacai, nustelbę negausius Jono Sobieskį palaikiusius M. K. Radvilą ir Sapiegas.
Karas su Turkija dar nebuvo pasibaigęs. Austrija buvo suinteresuota, kad Respublika šį karą tęstų. Mat, tuo metu Austrija, Brandenburgas ir jų sąjungininkai kariavo su Prancūzija bei Švedija. Jonas Sobieskis puoselėjo planus pastarųjų remiamas pradėti karą su Brandenburgu ir užimti šiam priklausančią Prūsiją. Ji turėjo tapti paveldima Sobieskių valda. 1675 metais Jonas Sobieskis sudarė sutartį su Prancūzija prieš Brandenburgą. 1676 metais – paliaubas su Turkija, o 1677 metais – sąjungą su Brandeburgu jau kariaujančia Švedija. Švedijai karas nesisekė, o Sobieskiui į jį įsitraukti sutrukdė opozicija – bajorai bijojo valdovo stiprėjimo.
Respublikos viduje svarbi buvo LDK pozicija. Lietuva po nesenai praūžusio karo nenorėjo karo prie savo sienų ir baiminosi, kad į jį neįsitrauktų Rusija. Pacai bendradarbiavo su Jono Sobieskio priešininkais Austrija ir Brandenburgu. 1678 metais M. K. Pacas, nepaklusdamas Jonui Sobieskiui, trukdė švedams žygiuoti per Žemaitiją į Prūsiją. LDK spaudė valdovą ir Lenkiją sutvarkyti santykius su Rusija, nes artėjo Andrusovo paliaubų pabaiga. 1678 m. Respublikos ir Rusijos sutartimi paliaubos buvo pratęstos. LDK politikai siekė vėl pakreipti Joną Sobieskį kartu su Rusija ir Austrija kariauti su Turkija.
Jono Sobieskio planai užimti Prūsiją žlugo. 1683 metais Jonas Sobieskis su Austrija sudarė sutartį prieš Turkiją. Jau 1683 metų rudenį valdovas skubėjo padėti turkų apsuptai Vienai. Jungtinės Lenkijos ir Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos sutriuškino turkus. Turkų puolimas Europoje buvo galutinai sustabdytas.
Karas su Turkija užtruko. 1684 metais buvo sukurta Šventoji lyga. Ją sudarė Austrija, popiežius ir Venecija. Prie jos prisijungė Respublika ir Rusija. 1686 metais tarp abiejų valstybių buvo pasirašyta taikos sutartis. Ja buvo patvirtintos Andrusovo paliaubų sąlygos, tačiau Rusijai galutinai atiteko Kijevas, o LDK grįžo šiaurinio pasienio miestai – Sebežas, Nevelis ir kiti. Po šios taikos Respublikos ir Rusijos sienos nesikeitė iki Respublikos I padalijimo 1772 metais. Karas su Turkija baigėsi jau po Jono Sobieskio mirties Karlovicų sutartimi.
Jono Sobieskio valdymas buvo atkaklių politinių kovų metas. Ta kova vyko seimeliuose, renkant atstovus į seimus, Respublikos seimuose ir bajorų rankomis juos žlugdant. Iš 11 seimų, sušauktų Jonui Sobieskiui valdant, iširo 6. Respublikos politiniame gyvenime visą laiką rungėsi valdovo šalininkai ir jo opozicija. Visi jie buvo nuolat susiję su užsienio valstybėmis, kaitaliojo sąjungininkus, nesivaržydami ėmė iš tų valstybių didelius pinigus (taip pat ir valdovas). Apskritai Jono Sobieskio dvaras veikė tokiais metodais, kaip ir didikų grupuotės. Akivaizdžiai degradavo centrinė valdžia. Respublika tapo politiškai decentralizuota valstybe. Valdovo sprendimų neužteko. Reikėjo opozicijos, ministrų ir LDK sutikimo.
Bajorija ėmė priešintis bet kokioms naujovėms visose gyvenimo sferose. Visuomenė darėsi vis uždaresnė, konservatyvesnė, suvešėjo neapykanta svetimiems – kitataučiams ir kitatikiams. 1678 metais uždraudė atsisakyti katalikybės, 1689 metais, apkaltinus Dievo buvimo abejone, Varšuvoje ant laužo sudegino LDK bajorą Kazimierą Lyščinskį. Bajorija į tai nereagavo.
Respublikos negalios buvo ir LDK negalios. Bajorų anarchija paplito labai plačiai. Ji tapo didikų valdžios įtvirtinimo ir jų tarpusavio kovų įrankiu. Vis dėlto LDK tuo metu išliko dar pakankamai konsoliduota. Tai parodė LDK užsienio politika – buvo vengiama karo veiksmų prie savo sienų, siekiama palaikyti taikingus santykius su kaimynais.
Tos vienybės pagrindu buvo LDK įsitvirtinusi didikų giminė – Pacai. Jie iš karto tapo opozicija valdovui lyderiais. Jonui Sobieskiui lojalūs išliko įtaką praradę Radvilos. Valdovas mėgino į savo pusę traukti Sapiegas, norėdamas suskaldyti LDK politikus. 1682 metais mirė M. K. Pacas, o 1684 metais ir K. Z. Pacas.. Vadovauti LDK ėmė jos iždininkas Benediktas Sapiega ir LDK didysis etmonas Kazimieras Sapiega. Jie vykdė Pacų politiką ir buvo Jono Sobieskio opozicijoje.
Sapiegos LDK tvarkė griežtais metodais. Nepalankius nutildydavo represijomis. Pasinaudodavo LDK kariuomene, kurią dislokuodavo neįtikusiųjų valdose. LDK ėmė formuotis Jono Sobieskio palaikoma opozicija Sapiegoms. Vienu iš jos vadovų buvo Vilniaus vyskupas Povilas Bržostovskis. Jis 1693 metų pavasarį pasipriešino kariuomenės dislokavimui bažnytiniuose dvaruose ir iškėlė K. Sapiegai bylą seime. Tačiau P. Bržostovskis, į LDK vidaus ginčą įtraukęs valdovą ir Lenkiją, nuteikė prieš save neutralius LDK sluoksnius. Įtampa didėjo. P. Bržostovskis atskyrė K. Sapiegą nuo bažnyčios. Šis, remiamas kariuomenės, tai ignoravo ir išgavo ekskomunikos panaikinimą. Vis dėlto Sapiegos už Jono Sobieskio pečių ieškojo kontaktų su dvaru. Jonas Sobieskis ėmė tam priešintis, bet 1696 m. birželio 17 dieną valdovas mirė.
Jonas Sobieskis laimėjo ne vieną mūšį. Garsiausi – Chotimo (1673) ir Vienos 1683) – mūšiai su turkais, bet nelaimėjo karų. Jis puoselėjo sudėtingus valstybinius ir dinastinius planus, bet nesugebėjo jų įgyvendinti. Respublika pasirodė nepajėgi savarankiškai išspręsti savo problemų nei karu, nei diplomatijos metodais. Svarbiausia to priežastimi buvo Respublikos visuomenės pakrikimas, jos valstybinė negalia. Valstybės gyvenimą tvarkė, jos vidaus ir užsienio politiką kreipė didikų grupuotės. Užsienio valstybės kišosi į Respublikos reikalus, mokėdamos už „interesų sutapimą“ didelius pinigus. Jos ėmė sudarinėti sutartis, įsipareigodamos neleisti Respublikoje valstybės reformų ir taip pasmerkdamos ją visiškai politinei degradacijai. Pirmą tokią sutartį dar Jonui Kazimierui valdant 1667 m. sudarė Švedija ir Brandenburgas. Rusija tokią sutartį 1675 m. sudarė su Austrija, 1686 metais – vėl Švedija su Brandenburgu ir Austrija su Brandenburgu. Sutartys būdavo slaptos, nes jas sudarydavo Respublikos sąjungininkės. Šitaip Respublikos kaimynai – Rusija, Brandenburgas, Austrija stiprėjo, o ji silpo.
Respublikos apibūdinimas valdant Jonui Sobieskiui iš esmės tinka ir LDK. Tiesa, vidaus konfliktai nepasiekdavo Lenkijos mastų, tačiau tik todėl, kad čia visą valdžią savo rankose sutelkė Pacų giminė, o vėliau – Sapiegos. Ir vieni, ir kiti slopino opoziciją ir vairavo LDK gyvenimą.

XV. Respublika ir LDK valdant Saksų dinastijai

1696 m. birželio 17 dieną mirė Jonas Sobieskis. Respublika silpo, valdovo reikšmė mažėjo, tačiau šįkart buvo net 18 pretendentų į jos sostą. Stipriausi pasirodė Prancūzijos kunigaikštis de Konti ir Austrijos remiamas Jono Sobieskio sūnus Jokūbas. Kai ėmė ryškėti prancūzo persvara, įsikišo Rusijos caras Petras I. Pareiškė, kad jis de Konti laiko Rusijos priešu.
Elekcinis seimo išvakarėse ėmė kilti naujas pretendentas į valdovus. Tai į katalikybę perėjęs liuteroniškosios Saksonijos kunigaikštis Fridrichas Augustas iš Vetinų dinastijos. Respublikoje ši dinastija dar vadinta Saksais. Tuo metu Austrija nusivylė Jokūbo Sobieskio galimybėmis. Fridrichas Augustas užsitikrino Austrijos bei Rusijos paramą. Naujasis valdovas Respublikos sosto siekė tikėdamasis įvesti joje tvirtą valdžią. Tikėjosi, Respublikos padedamas, įvesti absoliutizmą Saksonijoje ir įgyti daugiau įtakos Vokietijoje.
Respublikos seimas suskilo. 1697 m. birželio 27–28 dienomis Respublikos valdovais buvo išrinkti de Konti ir Fridrichas Augustas. Pastarasis buvo greitesnis. Atskubėjęs į Krokuvą, karūnavosi Augusto II vardu. De Konti nepradėjo karo dėl karūnos. Po kelių mėnesių ginčų tarp jų šalininkų Augustas II buvo visuotinai pripažintas.
Augustas II užsibrėžė grąžinti prarastas Respublikos žemes ir taip patraukti į savo pusę bajoriją. Vesdamas Saksonijos, Respublikos ir K. Sapiegos vadovaujamą LDK kariuomenę dalyvavo kare su Turkija. 1699 metais karas su Turkija pasibaigė Karlovicų taika. Respublika atgavo turkų užgrobtas žemes. Augustas II žvilgsnis nukrypo į Europos šiaurę, į Švedijos valdomą Livoniją. Augustas II sumanė atsiimti Livoniją ir paversti ją paveldima Saksų valda. Jis susisiekė su švedų valdžia nepatenkintais bajorais, ir 1699 metais su jais sudarė slaptą globos sutartį. Per 1698 ir 1699 metus buvo paruošta antišvediška sutartis su Rusija, kuri siekė gauti išėjimą į Baltijos jūrą. Prie sutarties prisijungė ir Danija. Visuose šiuose pasirengimuose Augustas II dalyvavo tik kaip Saksonijos kunigaikštis. Respublikos seimas šioms sutartims įgaliojimų nebuvo davęs. Augustui II buvo svarbu prie Livonijos sienos laikyti savąją, Saksonijos kariuomenę. Tačiau tam prieštaravo jo Respublikai duoti įsipareigojimai, išdėstyti jo Pacta conventa.
Augusto II valdymo pradžioje Lietuvoje kilo vidaus karas. Jo pradžia užsimezgė Sapiegų ir P. Bržostovskio konflikto metu, kai LDK didysis etmonas K. Sapiega dislokavo kariuomenę Vilniaus vyskupo P. Bržostovskio valdose. 1698 metais Žemaitijos seniūnas Grigalius Oginskis su bajorų būriais ėmė siaubti Sapiegų valdas. Sapiegų priešininkai pasinaudojo Respublikos elekciniu seimu. 1697 m. birželio 26 d. buvo priimta vadinamoji „teisių sulyginimo“ konstitucija (įstatymas). Ji skelbė, kad sulyginama LDK ir Lenkijos ministrų kompetencija. LDK pareigūnų teisės, lyginant su lenkų, buvo didesnės. Priėmus tokią konstituciją, buvo sumažinta LDK pareigūnų valdžia – kancleris nebetvirtino teismų sprendimų dėl bajorų teisių atėmimo ar ištrėmimo, etmonas neteko teisės savo nuožiūra dislokuoti kariuomenę, mokesčiai iš pavietų ėjo ne į iždą, o tiesiog iš pavietų kasų būdavo išmokami kariuomenei. Buvo išplėsta bajorų renkamo teismo – Lietuvos vyriausiojo tribunolo – kompetencija ir dar labiau susilpninta valstybės centrinė valdžia. „Teisių sulyginimo“ konstitucija susilpnino Sapiegų pozicijas. Jų rankose buvusi LDK didžiojo etmono ir iždininko valdžia buvo susiaurinta, ir tai palengvino jų priešininkų veiklą.
Vidaus kovos Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje darėsi vis atkaklesnės. LDK didysis etmonas Kazimieras Sapiega kariavo su turkais. Tuo tarpu Grigalius Oginskis ir Mykolas Višnioveckis pradėjo atvirą karą su Sapiegomis. Kautynėms pasiruošę bajorų būriai 1698 m. prie Gardino pasitiko iš karo grįžtantį K. Sapiegą. Augustas II su savo Saksonijos kariuomene ėmėsi tarpininkauti ir pasiekė, kad būtų sudarytos kompromisinės paliaubos. Saksonijos kariuomenė buvo nusiųsta į Žemaitiją. Buvo skelbiama, kad ji dislokuojama Sapiegų dvarų saugoti ar Šventosios uostą statyti. Papildomi Saksonijos daliniai stovėjo prie Livonijos sienų.
Paliaubos tarp besivaidijančių nebuvo tvirtos. Įsisiūbavusi ir dar didikų skatinama bajorija negalėjo nurimti. 1700 metais lapkričio mėnesį prieš Sapiegas susibūrė LDK bajorų Valkininkų konfederacija. 1700 m. lapkričio 17 d. mūšyje prie Valkininkų Sapiegų pajėgos buvo sutriuškintos. Sapiegos bėgo į Lenkiją. Konfederatai 2 metams paskyrė naują LDK valdžią. M. Višnioveckiui buvo patikėta kariuomenė. LDK iždui valdyti paskyrė Mykolą Kocielą ir Grigalių Oginskį.
Respublikos valdovas Augustas II kaip Saksonijos kunigaikštis įsitraukė į Šiaurės karą. Švedija greitai sumušė danus, rusus ir Augusto II saksus. Švedų kariuomenė, Sapiegoms paprašius apsaugoti jų dvarus, 1701 metais įžengė į LDK. Lietuvos buvo siaubiama. Miestai, miesteliai ir kaimai plėšiami ir deginami. 1703 m. liepos 9 d. LDK ir Rusija sudarė sutartį dėl bendros kovos prieš švedus.
Švedijos karalius Karolis XII iki 1702 metų rudens užėmė ir Lenkiją. Nors dalis lenkų bajorijos liko ištikima Augustui II, tačiau Karolis XII suorganizavo Augustui II priešišką konfederaciją, kuri nuvertė jį nuo sosto. 1704 m. liepos 12 d., prižiūrint švedams, Respublikos valdovu buvo išrinktas Stanislovas Leščinskis.
1704–1708 metais Respublikos žemėse vyko permainingos kovos. 1706 m. švedai surengė žygį į Saksoniją ir privertė Augustą II atsisakyti Respublikos sosto. 1708 m. Karolio XII vadovaujami švedai pradėjo žygį į Rusiją. Tačiau 1709 m. rugpjūčio 21 d Švedijos kariuomenė buvo sutriuškinta prie Poltavos. Šiaurės karo pabaiga buvo nulemta. Karas baigėsi 1721 metais sudarius Nyštadto taiką.
Po Poltavos mūšio Respublikos seimas Augustui II grąžino Respublikos sostą. Į sostą sugrįžęs Augustas II vėl bandė stiprinti valdovo valdžią. 1713 metais į Respubliką įvedė Saksonijos kariuomenę, kurią net išlaikė iš Respublikos lėšų. Tai sukėlė bajorijos nepasitenkinimą. Lenkijoje, o vėliau ir LDK prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas valdovui. 1715 metais susibūrė Tarngorodo konfederacija. Ji buvo nukreipta prieš Augusto II pastangas pažaboti bajorijos laisves, įvesti Respublikoje sosto paveldėjimo principą. Lietuvoje konfederacijos kariuomenei vadovavo Ašmenos vėliavininkas Kristupas Sulitrovskis. Abi pusės – Augustas II ir konfederatai – pagalbos ieškojo Rusijoje.
„Taikintojas“ caras Petras I įžengė į Respubliką su Rusijos kariuomene. Augusto II ir konfederatų susitarimas buvo patvirtintas 1717 metais rusų prižiūrimame Nebyliajame Respublikos seime. Visi nutarimai buvo priimti spaudžiant Petrui I ir Rusijos kariuomenei. Augustas II turėjo atsisakyti savo planų įvesti absoliutizmą, Respublikos sostą padaryti paveldimu. Buvo priverstas išvesti Saksonijos kariuomenę. Seimas Respublikoje patvirtino senąsias bajorijos laisves – „liberum veto“ teisę, senąją pavietų seimelių tvarką. Nustatyta, kad Lenkija galinti turėti 18 000, o Lietuva – 6 000 kariuomenės. 1717 m. Varšuvos Nebylusis seimas užbaigė Tarngorodo konfederaciją bei bajorijos kovas su Augustu II. Tačiau tai davė pretekstą Rusijos carams kištis į Respublikos vidaus reikalus.
1732 metais Austrija, Prūsija ir Rusija susitarė, kad būsimuosiuose rinkimuose neleis išrinkti Respublikos valdovu nei Stanislovo Leščinskio, nei Augusto II sūnaus Fridricho Augusto. Respublikos vidaus reikalai tapo užsienio valstybių politikos objektu. Jie buvo iškelti į tarptautinę areną ir ne Respublikoje sprendžiami.
1733 m. vasario 2 dieną Respublikos valdovas Augustas II mirė. Trečdalį amžiaus trukęs Augusto II valdymas atnešė tik didelių demografinių, ūkinių ir politinių nuostolių. Per XVII a. pabaigos ir XVIII a. pirmojo trečdalio įvykius visiškai buvo pakirstas tarptautinis Respublikos autoritetas. Bajorai, didikai, Augustas II, negalėdami suderinti savo politinių siekimų, kvietė užsienio valstybes padėti spręsti vidaus konfliktus. Respublika virto kaimynų prižiūrima valstybe.
1733 m. rugsėjo 12 d. bajorai Respublikos valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį. Tačiau apie 10 kartų mažesnis bajorų būrys valdovu paskelbė Fridrichą Augustą. 1734 m. sausio 20 d. jis buvo karūnuotas Augusto III vardu. Saksų ir rusų kariuomenė sumušė Stanislovui Leščinskiui remti suburtą konfederaciją. Respubliką ėmė valdyti Rusijos ir Austrijos statytinis Augustas III. Jis tęsė tėvo politiką. Siekė suartinti Respubliką ir Saksoniją. Tai turėjo užtikrinti jo įpėdiniui Saksonijos ir Respublikos karūnas. Galvojo net apie trinarę – Saksonijos, Lenkijos ir LDK – federaciją. Pradėjo ir globojo rūmų Gardine – federacijos valdžios rezidencijos – statybą.
Didžiąją laiko dalį Augustas III praleisdavo Saksonijoje. Iki šiol diskutuojama, kodėl taip elgėsi Augustas III. Ar jis nenorėjo ir nesugebėjo valdyti, ar jis sąmoningai traukėsi į šešėlį. Valdžia buvo sutelkta kontroliuojamo pirmojo ministro rankose. Tai buvo įprasta absoliutizmą praktikuojančiai Saksonijos valstybei. Respublikoje, kur viešpatavo didikų oligarchija, kur valdžia buvo išskaidyta tarp ministrų ir senatorių, tai irgi pasirodė esanti efektyvi priemonė. Respublikoje visiškai sutriko įstatymų leidyba. Augustui III valdant, politinės grupuotės išardė 13 iš 14 seimų. Senatorių pareigybės buvo atitekusios besivaržančioms didikų grupuotėms.
Nuo 1738 metų pirmuoju Augusto III ministru Saksonijoje ir Respublikoje tapo Heinrichas fon Briūlis. Visi valstybės valdymo reikalai buvo sutelkti vienose rankose. Heinricho fon Briūlio valdymo metodai – valstybės turtų kaupimas savo rankose, paperkamumas – buvo nepopuliarūs ir negalėjo Respublikoje duoti tokių pačių rezultatų kaip Saksonijoje. Nedidino dvaro politikų populiarumo ir neslepiamas pinigų ėmimas iš Rusijos ar Austrijos.
Augusto III laikų Respublikos politiniame gyvenime įsitvirtino dvi politinės didikų grupuotės. Respublikonams vadovavo Potockiai. Ši konservatyvių didikų grupuotė propagavo priešinimąsi valstybės reformoms. Kitai didikų grupei – „Familijai“ –vadovavo Čartoryskiai. Jie siūlė konkrečias kariuomenės ir iždo reformas. Augustas III bandė užmegzti kontaktus su „Familija“, tačiau bendradarbiauti nepavyko.
Augusto III padėtis susvyravo prasidėjus Septynerių metų karui. Jis, kaip Saksonijos valdovas, kariavo kartu su Austrija, Rusija, Prancūzija ir Švedija prieš Prūsiją ir Angliją. Pačioje karo pradžioje, 1756 metais, prūsai sumušė saksus. Augustas III persikėlė į Varšuvą. Respublika kare nedalyvavo, tačiau per jos teritoriją žygiavo svetimos kariuomenės. Ypač skausminga tai buvo Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Ji tapo Rusijos kariuomenės judėjimo ir stovyklavimo vieta. Karas pasibaigė 1763 metais ir regione nepadarė didesnių pakeitimų.
1762 metų Respublikos seime Čartoryskiai ėmė agituoti prieš Augustą III. Tikėjosi suburti konfederaciją Augustui III iš sosto pašalinti. Bandymas nepavyko, ir grėsė karinis konfliktas, tačiau 1763 m. spalio 5 dieną Augustas III mirė. Prasidėjo lemtingas Respublikai tarpuvaldis. Ji tapo vietinių politinių srovių ir jų protektorių užsienyje kovų arena.

XVI. Respublikos valdovas Stanislovas Leščinskis

Švedų karaliaus Karolio XII statytinis Respublikos valdovas Stanislovas Leščinskis valdė 1704–1709 metais, kai šiaurės šalys buvo apimtos karo. Šiaurės karo laikotarpis –vienas iš audringiausių ir tragiškiausių Respublikos istorijoje.
Stanislovas Leščinskis prisidėjo prie Karolio XII organizuotos priešiškos Augustui II konfederacijos. Ji nuvertė Respublikos valdovą nuo sosto. Valdovo šalininkai 1704 m. gegužės 20 d. Sandomire paskelbė Augustą II palaikančią konfederaciją. 1704 m. liepos 12 d. Karoliui XII prižiūrint įvyko naujo valdovo rinkimai, kuriuose buvo išrinktas Stanislovas Leščinskis. Lietuvoje naująjį valdovą rėmė tik Sapiegos.
Respublikos žemės tapo Šiaurės karo veiksmų teatru. 1704–1708 metais vyko permainingos kovos. LDK sritys ir miestai ėjo iš rankų į rankas. Kovose aktyviai dalyvavo besivaidijantys LDK bajorai. 1704 m. rugpjūčio 30 d. Narvoje tarp Rusijos ir Augusto II šalininkų Respublikoje buvo sudaryta sutartis. Respublika pagaliau oficialiai stojo į Šiaurės karą.
Vakarinė LDK dalis, etninės lietuvių žemės beveik visą laiką buvo švedų ir Sapiegų rankose. 1706 m. švedai surengė žygį į Saksoniją. Grasinant atimti Saksonijos sostą, 1706 m. rugsėjo 24 d. švedai privertė Augustą II atsisakyti Respublikos sosto.
LDK gudų žemėse stovėjusi Rusijos kariuomenė nedavė švedams ramybės. 1708 m. Karolis XII pradėjo žygį į Rusiją. Prie Poltavos 1709 m. rugpjūčio 21 d. įvyko Rusijos ir Švedijos kariuomenių mūšis. Švedų karinė galia buvo sutriuškinta, ir nors jie dar kurį laiką priešinosi, tačiau karo pabaiga buvo nulemta. Pasibaigė ir Stanislovo Leščinskio viešpatavimas Respublikoje. Jis pabėgo į užsienį, bet sosto neatsisakė ir gyveno emigracijoje.
1733 metais mirė Augustas II. Bajorija ir didikų grupuotės tiek Lenkijoje, tiek LDK beveik vieningai pasisakė už valdovą – tremtinį Stanislovą Leščinskį. Buvo užmiršti jo bandymai įsitvirtinti Respublikos soste su svetimųjų pagalba, nebeatrodė baisi absoliutinė, bet tolima jo rėmėja Prancūzija. Buvo tikimasi, kad Stanislovas Leščinskis sugebės sutelkti Respubliką ir išlaviruoti tarp grėsmingų kaimynų – Austrijos, Rusijos, Prūsijos. Pirmosios dvi labai susirūpino Prancūzijos karaliaus Liudviko XV uošvio Stanislovo Leščinskio populiarumu. Nematydamos geresnio kandidato į Respublikos sostą, kaip Augusto II sūnus Fridrichas Augustas, jos atsisakė ankstesnio susitarimo ir ėmė jį remti. 1733 metų vasarą pasklido gandai apie Rusijos intervenciją. Stanislovo Leščinskio šalininkų, ypač Lietuvoje, ėmė mažėti. Bajorija susirūpino savo valdomis, per kurias galėjo žygiuoti Rusijos kariuomenė.
Rusijos kariuomenė įsibrovė į Respubliką, kai prasidėjo elekcinis seimas, bet pavėlavo. 1733 m. rugsėjo 12 d. apie 13000 bajorų paskelbė Stanislovą Leščinskį Respublikos valdovu. Nepraėjo nei mėnuo, kai, prisidengiant Rusijos kariuomene, 1733 m. spalio 5 d. bene 10 kartų mažesnis bajorų būrys Respublikos valdovu paskelbė Fridrichą Augustą. 1734 m. sausio 20 d. jis buvo karūnuotas Augusto III vardu. Į Respubliką įžengė saksų kariuomenė, kuri kartu su rusais sumušė Stanislovui Leščinskiui remti suburtos konfederacijos pajėgas.
Europa kariavo vadinamąjį Lenkijos įpėdinystės karą tarp Stanislovą Leščinskį rėmusių Prancūzijos ir Ispanijos bei Augusto III rėmėjų – Austrijos, Rusijos ir Saksonijos. Jau karo pavadinimas parodė, kad Vakarų Europa Respublikoje nematė dviejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos. Europa tapatino Respubliką su Lenkija ir nebeskyrė LDK. Stanislovo Leščinskio šalininkams pralaimėjus, karo veiksmai vyko Vakarų Europoje. Kariaujančios valstybės sprendė savus reikalus. Prancūzijai nesisekė. Ji neapgynė Stanislovo Leščinskio teisių į sostą, ir jis 1735 metų Vienos sutartimi atsisakė Lenkijos sosto.

XVII. Užsienio politikos nesėkmės – Šiaurės karas

Karlovicų sutartis užbaigė Europos karus su turkais. Respublika atgavo turkų užgrobtas pietines žemes. Augustas II sumanė atsiimti Livoniją ir ją paversti paveldima Saksų valda. 1699 metais Augustas II ir Livonijos bajorai, kurie buvo nepatenkinti švedų valdymu, sudarė slaptą globos sutartį. 1698–1699 metais tarp Augusto II ir Rusijos buvo paruošta antišvediška sutartis. Caras Petras I sutartimi buvo suinteresuotas, nes siekė gauti išėjimą į Baltijos jūrą. Prie Augusto II, kuris veikė kaip Saksonijos kunigaikštis, ir Rusijos prisijungė Danija. Kadangi Augustas II sutartyse figūravo kaip Saksonijos valdovas, Respublika su švedais lyg ir nesiruošė kariauti.
Šiaurės karas prasidėjo 1700 metais. Augusto II Saksonijos kariuomenė apgulė Rygą, o Petras I – Narvą prie Suomių įlankos. Karas prasidėjo sąjungininkams nesėkmingai. Švedijos karalius Karolis XII per 1700–1701 metus sutriuškino danus, sumušė rusus, nuo Rygos nuvijo Augusto II saksus. Švedų kariuomenė stovėjo prie šiaurinių LDK sienų. Respublika neskubėjo kariauti. Augustas II galėjo panaudoti tik Saksonijos kariuomenę. To buvo per maža, ir 1701 metais jis jau turėjo galvoti apie taiką.
Petras I pasirodė atkaklesnis. Jis stengėsi įtraukti į karą Respubliką. 1702 m. vasario – kovo mėnesiais Biržuose įvykusiame suvažiavime Petras I Augustui II ir Respublikos ministrams siūlė pagalbą prieš švedus ir viliojo Livonija. Lenkai tikėjosi, kad karas nepersimes į jų žemes. Juos mažai domino Livonija, daugiau – Kijevas, kurį su Kijevo vaivadija norėjo iš Rusijos atgauti. Susitarti nesisekė. Sąjunga su Rusija daugiau susidomėjo prieš Sapiegas suburta Valkininkų konfederacija. Tačiau Petras I vengė atskiro susitarimo su LDK. Biržuose buvo patvirtinta tik Rusijos ir Saksonijos sąjunga.
Lietuvos reikalai Šiaurės karo pradžioje tapo sudėtingi. LDK tebesitęsė ginkluotas Sapiegų ir Valkininkų konfederatų konfliktas. Respublikos valdovas Augustas II kaip Saksonijos kunigaikštis įsitraukė į karą su Švedija. Jo kariuomenės veiksmų baze tapo LDK. Prie LDK sienų stovėjo priešiška švedų kariuomenė. Į Lietuvos teritoriją įžengė ir Augusto II sąjungininko Rusijos caro kariuomenė. Lenkija, LDK partneris Respublikoje, bijodama Augusto II sustiprėjimo ir nesutardama dėl sąjungos su Rusija sąlygų, vengė karo.
1701 metų vasarą Sapiegos paprašė Karolio XII apsaugos savo dvarams Žemaitijoje. Švedų kariuomenė įžengė į LDK. 1701 m. liepos 24 d. paėmė Biržų pilį. Valkininkų konfederatai ėmė plėsti partizaninį karą prieš švedus ir Sapiegas. Švedai 1701–1702 m. užėmė vakarinę LDK dalį. M. Višnioveckio, G. Oginskio, L. Pociejaus, K. Zarankos būriai užpuldinėjo švedų įgulas ir nedidelius būrius. Vyko permainingos kovos – Lietuvos žemės buvo siaubiamos, miestai, miesteliai, kaimai plėšiami ir deginami. Antai Biržų pilis 3 kartus ėjo iš rankų į rankas ir galop 1704 m. buvo susprogdinta. Švedai neorganizavo krašto administracijos, nelaikė miestuose nuolatinių įgulų. Vilnius ir Kaunas ėjo iš rankų į rankas ir kiekvieną kartą mokėjo dideles rinkliavas.
Sapiegoms remiant švedus, Valkininkų konfederatai vis labiau linko sudaryti sąjungą su Rusija. 1702 m. balandžio 3 d. LDK ir Rusijos sudarė susitarimą dėl bendrų veiksmų prieš švedus. Buvo aptarta Rusijos pagalba kariais ir pinigais. LDK didikai, įsivėlę į tarpusavio kovas, norėjo, kad jų ginčus spręstų Augustas II. Vėliau tikėjosi, kad bendrose Respublikos institucijose – seime, senate – jiems padės Lenkija ar užsienio jėgos. Tokia jėga iš dalies buvo pats Augustas II su Saksonijos kariuomene. Akivaizdi užsienio jėga buvo Švedija ir Rusija. Ir švedai, ir rusai įžengė į LDK kaip jos suskilusios visuomenės dalių sąjungininkai. Besivaidijančių grupuočių veiksmuose jau beveik neįmanoma įžvelgti LDK valstybinės minties, nors abi pusės skelbėsi teisėtais LDK atstovais, ginančiais jos interesus.
Karolis XII 1702 metų pavasarį iš Žemaitijos pradėjo žygį į Lenkiją ir iki rudens ją užėmė. Lenkija buvo traukiama į karą. 1703 m. pavasarį Valkininkų konfederacija su Augusto II pritarimu persitvarkė į LDK konfederaciją, kuri pasiskelbė ginsianti teisėtą valdovą, katalikybę, bajorų laisves ir teises. Karoliui XII veikiant Lenkijoje, Petras I 1703 m. liepos 9 d. sudarė sutartį tarp LDK ir Rusijos. LDK įsipareigojo už pagalbą prieš švedus kariauti, net jei Lenkija nekariaus, Rusijos pusėje. 1703 m. gruodžio 13 d. kaip Saksonijos kunigaikštis prie sutarties prisijungė Augustas II. Buvo sudaryta trišalė – LDK, Saksonijos ir Rusijos –sutartis.
Įvykiai Respublikoje sparčiai kito 1704 metais. Karolis XII suorganizavo ir 1704 m. vasario 16 d. Varšuvoje paskelbė Augustui II priešišką konfederaciją, kuri jį nuvertė nuo sosto. Augusto II šalininkai 1704 m. gegužės 20 d. Sandomire paskelbė jį palaikančią konfederaciją. 1704 m. liepos 12 d. įvyko Karolio XII prižiūrimi naujo valdovo rinkimai. Juo buvo išrinktas Stanislovas Leščinskis. 1704 m. rugpjūčio 30 d. Narvoje buvo sudaryta Rusijos ir Respublikos Augusto II šalininkų sutartis, pagal kurią pastaroji pagaliau oficialiai stojo į karą.
1704–1708 metais Respublikos žemėse vyko permainingos kovos. LDK sritys ir miestai ėjo iš rankų į rankas, kovose aktyviai dalyvavo besivaidijantys LDK bajorai. Iniciatyva buvo Karolio XII rankose. Vakarinė LDK dalis, etninės lietuvių žemės beveik visą laiką buvo švedų ir Sapiegų rankose. 1706 m. švedai surengė žygį į Saksoniją. Augustas II buvo priverstas 1706 m. rugsėjo 24 d. Altranstadto sutartimi atsisakyti Respublikos sosto. LDK ėmė irti konfederatų gretos. M. Višnioveckis susitaikė su Sapiegomis.
Visos Respublikos švedams užimti nepavyko. Gudų žemėse stovėjo Rusijos kariuomenė. 1707 m. Petras I atgaivino Sandomiro konfederaciją ir nedavė ramybės Karoliui XII. Šis, karui užsitęsus, 1708 m. pradėjo žygį į Maskvos link. Nuo Mogiliovo pasuko į pietus, kad susijungtų su savo sąjungininku Ukrainos etmonu Ivanu Mazepa. 1709 m. rugpjūčio 21 d. prie Poltavos įvyko Rusijos ir Švedijos kariuomenių mūšis. Švedai buvo sutriuškinti. Jie dar kurį laiką priešinosi, bet Šiaurės karo pabaiga buvo nulemta.
Baigiamajame karo etape Respublika nedalyvavo. Šiaurės karas baigėsi 1721 m. Nyštadto taika. Livonija atiteko Rusijai, o ne Respublikai. Rusija tapo viena iš stipriausių regiono valstybių. Nuo XVIII a. pradžios kartu su Austrija bei Prūsija ėmė diktuoti regiono politinius santykius.
Dešimtmečius trukę karo veiksmai, savų ir svetimų kariuomenių siautėjimas, 1708–1711 metais praūžęs maras nualino LDK. Ji atrodė taip, kaip ir po XVII amžiaus vidurio karų.

XVIII. Bajoriškoji anarchija

XVIII a. Respublika išgyveno pakrikimo laikus. Didžia dalimi tai nulėmė valstybėje suvešėjusi bajoriškoji anarchija, pasireiškusi nuo pavietų seimelių iki Respublikos seimų. Tuo metu, kai visą Europą valdė absoliutinės monarchijos, Respublikoje nyko centrinė valdžia ir valdovo institucija. Šalis tepajėgė išlaikyti vos pusę 1717 metų Nebyliajame seime nustatytos kariuomenės – Lenkijai 18 000, o LDK – 6 000 kareivių.
Bajorų tarpe intensyviai skleista visų bajorų lygybės idėja. Ta lygybė buvo grindžiama visų bajorų teise rinkti valdovą, atstovus į seimą ir taip prisidėti prie valstybės valdymo. Bajorai labiausiai bijojo stipraus valdovo. Jis vykdys savarankišką užsienio politiką, privers bajorus kariauti, kai jie to nenorės, apmokestins be jų sutikimo, iššvaistys valstybės turtus ir panašiai. Taip per seimo konstitucijas (įstatymus), senatorius-rezidentus ir kitais būdais valdovo veiksmai buvo vis labiau kontroliuojami. Stipraus valdovo šalininkų, vadinamųjų regalistų, stovykla Respublikoje visada buvo silpna. Silpnėjant centrinei valdžiai, XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. valdovo šalininkų grupuotės iš esmės nesiskyrė nuo kitų didikų grupuočių. Taigi, karalius Respublikoje nebeturėjo jokios reikšmingesnės valdžios. Su juo niekas nesiskaitė. Bajorų valdžia taip pat buvo tik menama. Susibūrę ar suburti aplink tarpusavy kovojančias didikų grupuotes bajorai realiai neturėjo jokio sprendžiamo balso.
Valstybėje ir visuomenėje viešpatavo didikai ir jų grupuotės. Formaliai smulkus bajoras ir didikas turėjo tokias pačias teises, tačiau didikai galėjo remtis dideliais turtais, įtaka visuomenėje, valdžia valstybėje, pinigais ir jėga. LDK bajorai nesugebėjo išaugti į savarankišką politinį judėjimą ir tapo didikų valdoma jėga.
Saksų dinastijos laikais Respublikoje ypač paplito besaikis girtuokliavimas. Nė vienas svečias negalėjo palikti šeimininko amų, jei dar pastovėjo ant savo kojų. Labiausiai vertinti tie bajorai, kurie galėdavo daugiausia išgerti ir nepasigerti. Didikų ir bajorijos šeimos brangenybių tarpe atsirado su įvairiomis iškilmėmis ar įžymiais žmonėmis vienaip ar kitaip susijusių vyno taurių, kurios laikytos garbingose vietose. Šis įsiviešėjęs savotiškas girtuokliavimo kultas daug prisidėjo prie valstybės negalios stiprėjimo.
Anarchija neaplenkė ir bajorijos gausiai lankomų pavietų seimelių. Čia realiai vėl daugiausia varžėsi ne bajorai, o didikai, pinigais ir besaikiu vaišinimu patraukdavę į savo pusę didžiąją plikbajorių masę. Tuometinių seimelių vaizdai, aprašyti amžininkų, išties sukrečia nuolatinių bajorijos lėbavimų, muštynių ir net tarpusavio kautynių scenomis. Į seimelį kiekvienas didikas atsiųsdavo vežimais nuo keleto dešimčių iki šimtų bajorų būrį. Jiems jau iš anksto būdavo pažadėtas vieno ar dviejų auksinų užmokestis ir visiškas išlaikymas seimelio metu. Daugelis plikbajorių šitokiu būdu tik seimelių metu gaudavo sočiai pavalgyti. Garsiai garbinantys juos išlaikantį didiką, bajorai būdavo apgyvendinami iš anksto nusamdytose smuklėse. Ten pat didikas ar jo patikėtiniai duodavo šiai bajorų miniai nurodymus kaip elgtis ir už ką balsuoti seimelio metu.
Ši triukšminga bajorų minia nuolat lydėdavo savo poną. Neretai, sutikus didiko politinį priešininką, lydimą tokios pat plikbajorių palydos, kildavo muštynės, peraugdavusios į kautynes kardais. Tas pat galėdavo nutikti ir paties seimelio metu. Susikivirčijus didikams, juos palaikantys bajorai iškart griebdavosi kardo, kuriuo „paremdavo“ savo pono nuomonę.
Seimelio pabaiga dažniausiai būdavo atžymima masinėmis kelių dienų išgertuvėmis. Kitą rytą po seimelio baigties miestelio patvoriuose ir palėpėse būdavo pilna tysančių pusgirčių bajorų. Būdavo, kad jie ten ir sušaldavo ar juos apšvarindavo ilgapirščiai – netekdavo drabužių, batų, ar net ir kardų. Tad didikams savo nukentėjusiai „komandai“ po šitokios orgijos dažnai tekdavo dalinti iš anksto atsivežtus dėvėtus drabužius, batus ir t.t. Šitoks girtuokliavimas trukdavo keletą dienų kol pasibaigdavo didiko išdalyti pinigai, ir bajorai pagaliau išsipagiriodavo.
Į Respublikos seimą vykdavo didikų valia išrinkti bajorų atstovai. Jie privalėjo paisyti savo ponų nuomonės. Seime jie susidurdavo su kitų įtakingų didikų tokiu pat būdu išrinktais atstovais. Besivaidijančios didikų grupuotės negalėdavo tarpusavyje sutarti jokiu klausimu, ir seimas iširdavo nepriėmęs jokio naudingo sprendimo. Šitoks bajorų elgesys rodo ir menką bajorijos švietimą. XVIII amžiuje krašte tebuvo tik jėzuitų ir pijorų mokyklos. Dažniausiai mokyta klasikinių kalbų – lotynų ir graikų. Mokė kurti eilėraščius ir panegirikas, iškalbos meno ir antikos išminčių filosofijos. Tačiau šie dalykai atnešdavo mažai naudos valstybės valdyme.
Respublikoje įsigalėjus didikų oligarchijai, valdovas tapo ne galingesnis nei vienos iš didikų grupuočių vadas. Bajorija, lengvai pasiduodanti didikų propagandai, tarėsi ginanti savo teises, o iš tikrųjų tapo didikų politikos įrankiu. Vienok, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje buvo savos ypatybės. Svarbiausias pareigybes ir valdžią vienose rankose sutelkdavo viena galinga giminė. XVII a. 7–10 dešimtmetyje tokiomis giminėmis buvo Pacai ir Sapiegos. Šios giminės savo valdžią LDK stiprino tiesmukiškai ir brutaliai, o tai XVII–XVIII a. sandūroje atvedė į LDK sukrėtusį vidaus karą. Šiaurės karo metu mūšiai vyko Respublikos žemėje ir bene pirmą kartą besivaidijančios didikų grupuotės, žlugdydamos valstybės suverenumą, atvirai naudojosi užsienio valstybėmis. Ieškodamos rėmėjų, jos surado Respublikos prižiūrėtoją – Rusiją ir šios asistentes – Austriją bei Prūsiją.
LDK XVIII amžiaus pradžioje sugriuvo vienos giminės hegemonija. Valdžia, kaip ir Lenkijoje, išskydo į tarpusavyje nesutariančių pavienių didikų ar jų grupuočių rankas. XVIII a. pirmojoje pusėje Respublikos visuomenė taip degradavo, kad valstybės gyvavimui kilo pavojus. Valstybės būklė tapo priklausoma nuo kaimynų interesų, ir tvarką valstybėje garantavo tie patys kaimynai. Gili valstybės krizė rodė, kad reikia reformų, atsirado ir jų rengėjų. Bet į reformas linkstančiųjų gretose tvirtėjo vieningos vienos valstybės šalininkai. Šie siekė, kad Respublika virstų Lenkijos valstybe ir neliktų LDK atskirumo.

XIX. Nebylusis seimas

Rusų pergalė Poltavos mūšyje grąžino Respublikos sostą Augustui II. Jis neatsisakė valdovo valdžios stiprinimo planų ir ieškojo sąjungininkų. Susitaikė su Sapiegomis ir juos amnestavo. Ieškojo paramos Rusijoje, Prūsijoje, Austrijoje. Aptarinėjo net Respublikos padalijimo planus. 1713 metais į Respubliką vėl atvedė Saksonijos kariuomenę, kurią net išlaikė iš Respublikos lėšų. Užsienio valstybės visai nenorėjo Respublikos valdovo ir pačios Respublikos stiprėjimo. Tai sutapo su didikų ir bajorijos nenoru turėti stiprų valdovą. Plėšikaujanti saksų kariuomenė sukėlė visuotinį nepasitenkinimą. 1715 metais iš pradžių Lenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas, organizuotas į Tarngorodo konfederaciją. Augustas II nesugebėjo suvaldyti konfederatų ir turėjo sutikti, kad tarpininkautų Petras I. Augusto II prašomas šis vėl įžengė į Respubliką su kariuomene. Bajorų konfederacijos vadovai irgi sutiko su tarpininkavimu. Valdovo ir konfederatų susitarimas buvo patvirtintas 1717 m. Nebyliajame Respublikos seime. Jis vyko prižiūrint rusų kariuomenei tik 1 dieną. Seime neleista diskutuoti (iš čia ir Nebyliojo seimo vardas), ir nutarimai buvo nedelsiant priimti. O nutarimai Respublikai buvo sunkūs – Augustas II privalėjo išvesti iš Respublikos saksų kariuomenę, o bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Valdovas nebegalėjo pradėti karo be seimo sutikimo, privalėjo vykdyti senatorių-rezidentų nutarimus. Respublika galėjo laikyti tik 24 200 karių nuolatinę kariuomenę (Lenkija 18 000 ir LDK 6 200). Jai išlaikyti buvo numatyti nuolatiniai mokesčiai, kuriuos ji pati ir turėjo surinkti. Iš bajorų seimelių buvo atimtos teisės tvarkyti kariuomenės reikalus ir iš dalies – iždą. Respubliką ir Saksoniją siejo tik personalinė unija. Šios 1717 metų Nebyliojo seimo konstitucijos garantu tapo Petras I.
Seimo nutarimas atėmė iš valdovo bet kokias galimybes stiprinti savo valdžią. Bajorų seimelių kompetencijos ribojimas siaurino jų savivaldą. Palikus „liberum veto“ ir suvaržius bajorų teisę skelbti konfederacijas, praktiškai tapo neįmanoma daryti bet kokias legalias (seime) valstybės santvarkos reformas. Buvo konservuojama akivaizdžiai ydinga Respublikos santvarka.
Visa tai garantavo Rusijos caras. Dabar jis turėjo valią reguliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. Jos statusas labai priminė Rusijos protektorato statusą. Rusija faktiškai pajungė savo valiai Respubliką, bet dar nepajėgė ją visiškai užgrobti. Todėl ji laikinai nebuvo suinteresuota Respublikos padalijimu ir stengėsi išlaikyti esamą padėtį. Tokias pastangas rodė 1720 m. Rusijos ir Prūsijos sutartis išsaugoti Respublikos bajorų teises, „liberum veto“ ir valdovų rinkimą, neleisti daryti reformas.
Užsienio valstybėms skatinant stiprėjo daugumos bajorų politinis konservatyvumas. Tebesitęsė protų valdymo monopolizacija, prasiveržianti į politinį gyvenimą įvairiais draudimais – 1718 m. uždrausta statyti naujas protestantų bažnyčias, 1718 ir 1733 metais apribotos kitatikių teisės eiti valstybines pareigas, būti renkamais į seimą.
Keliolika metų karo ir užsienio valstybių žygių per Lietuvą vėl sužlugdė po XVII a. vidurio kataklizmų vos atsigavusį LDK gyventojus ir ūkį. Po XVIII amžiaus pirmo ketvirčio karų ir marų net mažytę 6 200 žmonių nuolatinę kariuomenę buvo sunku išlaikyti. Faktiškai LDK valdžiusių didikų politinė veikla šiuo laikotarpiu vis mažiau atitiko LDK, kaip valstybės, interesus. Asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dėl vidaus kovų ir karo su švedais pasikeitė LDK valdantysis elitas. Sapiegos, patyrę didelių materialinių nuostolių, neatsigavo. Nebeiškilo jokia kita giminė, galėjusi sutelkti LDK valdžią ir neformaliai reprezentuoti valstybę. LDK ministrai ir kiti pareigūnai buvo tik tipiški didikų oligarchijos atstovai.

XX. Čartoryskiai ir valstybės reformos

Augusto III Respublikoje įsitvirtino dvi politinės didikų grupuotės. Viena iš jų – respublikonų. Lenkijoje respublikonų grupuotei vadovavo Potockiai, o Lietuvoje – Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Tai senamadiškų pažiūrų didikai, propagavę bajorų laisves ir teises, renkamą valdovą ir jo valdžios apribojimą, „liberum veto“ ir pasipriešinimą valstybės reformoms.
Kita didikų grupuotė vadinosi „Familija“. Jai vadovavo iš Gediminaičių save kildinanti Čartoryskių giminė. Ši sena giminė į stipriausiųjų gretas iškilo Augusto II laikais. 1738–1752 metų seimuose „Familija“, sutelkusi šalininkų Lietuvoje ir Lenkijoje, siūlė kariuomenės ir iždo reformas. Čartoryskiai manė, kad valstybės stiprinimo labui reikia didinti kariuomenę, reformuoti seimą ir seimelius, panaikinti „liberum veto“ teisę, skatinti gyventojų ir ūkio augimą.
Abi grupuotės, nepriklausomai nuo savo programų, nutraukdavo seimus ir taip toliau žlugdė valstybę. Respublikos bajorų visuomenėje vis dar tvyravo XVII amžiaus luominio išskirtinumo, bajorų laisvių idėjos, religinė netolerancija, politinis cinizmas ir parsidavėliškumas. Tačiau joje jau vyko procesai, kurie formavo atviresnę, permainas suprantančią ir palaikančią visuomenę. Jaunesnioji politikų karta iš Vakarų Europos parsivežė ten plintančių Švietimo idėjų. Keitėsi ir vidaus gyvenimas. LDK nuo XVIII a. 3 dešimtmečio plito su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos. Mokyklose ėmė dėstyti gamtos ir visuomenės mokslu. Jose pamažu augo valstybiškai mąstantys mokiniai. Pajutę permainas, mokymo programas ta pačia kryptimi pertvarkė ir jėzuitai. Jie 1751 metais Vilniuje įkūrė modernią mokyklą bajorų vaikams – Collegium Nobilium. Nuo XVIII a. 4 dešimtmečio Vilniaus universiteto spaustuvėje pradėta leisti kalendorių – skaitinių knygas. Tai reiškė, kad kuriasi informacijos ir žinių skleidimo sistema. 1760 m. pasirodė pirmieji Vilniaus laikraščiai. Vis populiaresnė darėsi istorinė ir politinė literatūra. 1732 m. išleistas pirmasis Volumina Legum – seimų konstitucijų rinkinio – tomas. Šie ir kiti leidiniai rodė didėjantį visuomenės susidomėjimą savo praeitimi, kartu ir rūpestį ateitimi. Ypač tai liudija įvairūs reformų projektai, iš kurių išsiskiria vieno iš reformų ideologinio pagrindėjo Stanislovo Konarskio darbai. Tokioje aplinkoje „Familijos“ siūlomos reformos susilaukė vis daugiau šalininkų.
Didėjant Prūsijos karingumui ir pretenzijoms Respublikai, Rusija ir Austrija ėmė atsargiai remti „Familijos“ politiką. Joms buvo paranku, kad bekylančiai Prūsijai galėtų pasipriešinti jų vairuojama ir sustiprėjusi Respublika. Augustas III, negalėdamas sudaryti stiprios dvaro partijos, bandė užmegzti kontaktus su „Familija“. Jos nuosaikūs reformų planai valdovui atrodė priimtini. Tačiau, nesutarus dėl valdžios pasidalijimo, bendradarbiauti nepavyko. Karaliaus padėtį gerokai sukomplikavo ir nesėkmingas Septynerių metų karas, kuriame Augustas III dalyvavo kaip Saksonijos valdovas.
Prūsijos kariuomenė sumušė Saksoniją, ir ji 1756 m. spalio 15 d. kapituliavo.
Karas dar tebevyko, kai Čartoryskiai, Rusijai tyliai pritariant, 1762 metų seime ėmė agituoti prieš Augustą III. Buvo tikimasi suburti naują konfederaciją, kuri nušalins Augustą III ir iškels į sostą kažkurį iš Čartoryskių. Rusijos imperatorė Jekaterina II rėmė Čartoryskius, tačiau ją sudomino ne jų seimo reformos ir ne valstybės pagrindų stiprinimo programa. Jos dėmesys nukrypo į Čartoryskių stovyklos narių Stanislovo Poniatovskio ir jo sūnaus, LDK stalininko, Stanislovo Augusto pasiūlytas valdovo valdžios sustiprinimo Respublikoje projektas. Stipresnis ir Jekaterinos II valdomas karalius leistų jai geriau kontroliuoti Respubliką. Čartoryskių bandymas nuversti Augustą III nepavyko. Respublikoje grėsė karinis konfliktas, tačiau 1763 m. spalio 5 d. Augustas III mirė.

XXI. Nuolatinė taryba

1775 metais seimo nutarimu buvo įkurta Nuolatinė taryba prie Respublikos valdovo. Ją sudarė 36 seimo deleguoti nariai. Pusė jos narių (18) buvo formuojama iš senatorių, o likusiąją pusę sudarė Lenkijos ir Lietuvos bajorų atstovai (po 9). Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo trečdalį Nuolatinės tarybos narių. Taryba turėjo ministrų vadovaujamus 5 departamentus: 1) užsienio reikalų, 2) policijos („geros tvarkos“), 3) kariuomenės, 4) teisingumo, 5) iždo.
Vidaus ir užsienio politinės grupuotės savaip suprato Nuolatinės Tarybos paskirtį ir veiklą. Rusija tikėjosi, kad Nuolatinė taryba taps jos kontroliuojamu Respublikos vykdomosios valdžios organu. Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio partija su Nuolatine taryba siejo valstybės pertvarką ir konstitucinės monarchijos sukūrimą. Monarchijos priešininkai – respublikonai – planavo paversti Nuolatinę tarybą senosios bajorų demokratijos šalininkų politiniu įrankiu.
Dėl politinių jėgų priešpriešos keitėsi Nuolatinės tarybos sudėtis. Jos veikla per 1775–1788 metus buvo nenuosekli. Nuolatinė taryba vertinama gana priešingai. Vieni autoriai sako, kad taryba turėjo apriboti Respublikos valdovo valdžią ir perimti dalį jo pareigų – vadovauti užsienio politikos žinybai bei kariuomenei, aiškinti įstatymus, kontroliuoti finansus. Valdovas neteko teisės skirstyti valstybės tarnybas ir atlyginti už jas valdomis. Tarybos nariai iš savo tarpo rinkdavosi maršalą, kuris turėjo teisę net neleisti valdovui pirmininkauti taryboje.
Kiti istorikai pabrėžia, kad taryba apribojo aukštas valstybės tarnybas turėjusių didikų savivalę ir sudrausmino visą valstybės vykdomosios valdžios aparatą. Penki nuolatinės tarybos departamentai gavo teisę kontroliuoti savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Reikalui esant, taryba galėjo perimti tos srities funkcijas. Taip buvo pasielgta 1776 metais, kai kilo konfliktas su kariuomenės vadais – etmonais.
Nuolatinė taryba modernizavo ir padidino kariuomenę, apribojo jai vadovavusių etmonų savivalę. Taryba siekė modernizuoti teisės sistemą ir teismų darbą, sutvarkyti vykdomosios valdžios įstaigas. Įgyvendintos kai kurios ūkio ir finansų reformos. Buvo įvesta vieninga svorio ir tūrių sistema, pertvarkyti mokesčiai, sudarytos naudingos tarptautinės prekybos sutartys ir kita. Visa tai pagyvino Respublikos ekonominį gyvenimą.
Nuolatinės tarybos veikla tebuvo tik dalinis mėginimas modernizuoti Respublikos valstybinę santvarką. 1775–1788 m. liko neišspręstos Respublikos visuomenei gyvybiškai svarbios problemos. Luominės bajorų privilegijos panaikintos nebuvo, valstiečiai liko įbaudžiavinti. Miestiečiai, reikalavę sulyginti jų teises su bajorų teisėmis, nesulaukė atsako. Tuo pat metu Respublikos visuomenė, gaudama žinių iš ikirevoliucinės Prancūzijos, radikalėjo. Nuolatinės tarybos veikla vis mažiau tenkino Respublikos esminės pertvarkos šalininkus.
Nuolatinę tarybą 1789 metais panaikino Ketverių metų seimas. Gardino seimas ją atkūrė, tačiau narių skaičius buvo kur kas mažesnis – 24 vietoje 36. Galutinai Nuolatinės tarybos veikla nutrūko prasidėjus 1794 metų sukilimui.

XXII. 1763–1764 m. tarpuvaldis ir Stanislovas Poniatovskis

XVIII amžiaus antrojoje pusėje Respublika tapo Rusijos ir Prūsijos ekspansinės politikos objektu. Nuo seno į Respubliką žvalgėsi ir Austrijos Habsburgai, kurie Austrijos įpėdinystės kare (1740–1748) sutvirtino savo tarptautines pozicijas. 1763 m. spalio 5 dieną mirė Respublikos valdovas Augustas III. Europos politinio gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti paskutinius Respublikos gyvavimo dešimtmečius.
Paskutiniajame Respublikos tarpuvaldyje (1763.10.05–1764.09.07) susidūrė tos pačios politinės grupuotės – „Familija“ ir respublikonai. „Familija“ ir toliau propagavo stiprios monarchijos idėją. Joje brendo būsimasis Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Lietuvoje Čartoryskius rėmė etmonas Mykolas Juozapas Masalskis ir jo sūnus Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis.
Respublikonus per tarpuvaldį Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje vedė energingasis Karolis Stanislovas Radvila. Kandidatu į sostą kėlė Lenkijos didįjį etmoną Joną Klemensą Branickį. Respublikonų politikai siūlė net panaikinti patį karaliaus valdžios institutą ir sukurti „Nepriklausomų ir suvienytų provincijų Lenkijos respubliką“.
Abiejų grupuočių projektai turėjo tą patį, valstybės ateičiai lemtingą, trūkumą. Ir Čartoryskiai, ir Branickiai su Potockiais neturėjo valstybės viduje pakankamai šalininkų. Valdžios planai buvo siejami su užsienio valstybių parama. Didikai provokavo jas kištis į Respublikos reikalus. Čartoryskiai planavo suburti konfederaciją ir įvykdyti valstybės perversmą Rusijos remiami. Potockiai ir Branickiai tikėjosi Prūsijos, Prancūzijos ir Turkijos paramos.
„Familija“ kandidatu į sostą iškėlė LDK kanclerio Fridricho Mykolo Čartoryskio seserėną Stanislovą Augustą Poniatovskį. Jis kurį laiką buvo Respublikos ir Saksonijos pasiuntiniu Peterburge ir Londone, o keliant jį kandidatu – LDK stalininku. „Familija“ kreipėsi į Jekateriną II prašydama politinės ir karinės paramos. Tokią „paramą“ Jekaterina II suteikė. Respublikos konvokacinis (tarpuvaldžio reikalus sprendžiantis) seimas 1764 m. gegužės 7 d. – 1764 m. birželio 23 d. dirbo Rusijos kariuomenei prižiūrint ir Rusijos diplomatui N. Repninui kontroliuojant. Opozicija paskelbė manifestą, kuriame pasisakė prieš Rusijos kariuomenę ir mėgino išardyti seimą. Tai nepadėjo. Priešingai, Jekaterinai II pasiuntė į Respubliką naujus kariuomenės dalinius ir užpuolė LDK teritorijoje buvusias respublikono K. S. Radvilos tvirtoves.
Elekcinis seimas, spaudžiant Rusijai, 1764 m. rugsėjo 7 d. Respublikos valdovu išrinko Stanislovą Augustą Poniatovskį. Jo palaikomi Čartoryskiai 1764–1766 metais mėgino įgyvendinti dalines Respublikos valstybės reformas. Buvo siekiama panaikinti „liberum veto“ teisę (bent jau sprendžiant ekonominius klausimus); įsteigti Lenkijos ir LDK Iždo ir Karo reikalų komisijas; nustatyti naują seimo darbo tvarką; padidinti kariuomenę, įvesti generalinius muitus. Ryžtingi žingsniai žengti stiprios monarchijos keliu. Visų pirma, mėginta įgyvendinti nuostatą, kad valdovais galės būti tik Respublikos piliečiai. Stanislovas Augustas ėmėsi reorganizuoti monarchą aptarnaujančias tarnybas. Jo iniciatyva prie valdovo buvo sukurtas patariamasis organas – kabinetas. Reorganizuota Užsienio reikalų tarnyba, planuota artimiausiu laiku reformuoti švietimo sistemą. 1766 metais Respublikos seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vadinamiesiems disidentams) lygias su katalikais politines teises.
Reformos, kurias įgyvendinus Respublika būtų sutvirtėjusi, kėlė nerimą Rusijai ir jos sąjungininkei Prūsijai. 1764 metais abi valstybės Peterburge pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo neleisti keisti Respublikos vidaus santvarkos. 1767 metais Jekaterina II atvirai stojo prieš neseniai remtų Stanislovo Augusto Poniatovskio ir Čartoryskių vidaus politiką. Pasinaudojo LDK ir Rusijos santykių istorijoje gerai žinomu pretekstu. Čartoryskiai buvo apkaltinti, kad negynė seime Respublikos disidentų, nesulygino jų politinių teisių su katalikais. Rusijos politikai išradingai manipuliavo besikivirčijusiais Respublikos didikais ir bajorais. Dar nesenai buvę priešai tapo draugais. K. S. Radvilos vadovaujami respublikonai tapo Rusijos sąjungininkais.

XXIII. Radomo ir Baro konfederacijos

Jekaterina II 1767 m. vasario 3 d. paskelbė deklaraciją prieš 1766 metų Respublikos seimo nutarimus ir jos Valdovą. Rusija pasiskelbė visų Respublikos disidentų globėja ir pareikalavo sušaukti neeilinį seimą disidentų reikalams tvarkyti. Rusijos deklaraciją 1767 m. pradžioje parėmė LDK stačiatikių ir protestantų (disidentų) konfederacija Slucke ir Lenkijos protestantų konfederacija Torunėje.
1767 metų viduryje valdovo ir „Familijos“ priešininkai pradėjo burtis Vilniuje ir Radome. Respublikonai ir jų šalininkai, vadovaujami K. S. Radvilos, 1767 m. birželio 2 d. Vilniaus konfederacijoje paskelbė reformoms priešišką aktą. Vilniaus konfederacija pripažino disidentų politines teises, Slucko ir Torunės konfederacijų legalumą.
1767 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo paskelbta generalinė laisvosios LDK Vilniaus konfederacija. Ji siekė sustabdyti 1764–1766 metų reformas, pašalinti Stanislovą Augustą ir Čartoryskius. 1767 m. birželio 23 d. susibūrė Radomo konfederacija, o Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje spalio mėnesį pradėjo darbą jos seimas. Į konfederatų ir Rusijos pusę perėjo ir Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Respublikoje buvo atkurta senoji visuomeninė santvarka. Įsigaliojo „amžinos ir neatšaukiamos“ kardinalinės teisės – luominės bajorų privilegijos, teisė nepaklusti vadovui, laisvi jo rinkimai, menkai apribota „liberum veto“ teisė. 1768 m. vasario 24 d. Respublikos disidentams buvo suteiktos lygios teisės. Seimas Jekateriną II pripažino Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimo garante. Radomo konfederatai pažeidė valstybės suverenitetą, įstūmė Respubliką į juridiškai apiformintą priklausomybę nuo Rusijos.
Po 1768 metų Radomo seimo 1768 m. vasario 29 d. Baro mieste Podolėje susibūrė antirusiška konfederacija. Jos tikslas – kovoti prieš Rusijos įtaką Respublikoje ir jos statytinį Stanislovą Augustą. Baro konfederatai kreipėsi pagalbos į Austriją, Prancūziją, Turkiją. LDK teritorijoje Baro konfederatai veiklą pradėjo 1768 metų liepos mėnesį. Jos vadais buvo Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis ir Karolis Stanislovas Radvila, vadinęs Baro konfederaciją Radomo konfederacijos tęsiniu. Generalinės LDK konfederacijos su Baro vėliava vyriausiuoju maršalu buvo paskelbtas Mykolas Jonas Pacas. Pirmuosius Baro konfederatų būrius Lietuvoje 1768 m. suorganizavo Simonas Kosakovskis.
Baro konfederacija per 1768–1772 metus išplito po visą valstybę, įtraukdama plačius bajorijos sluoksnius. Baro konfederatams nepavyko mėginimas nuversti nuo sosto Stanislovą Augustą. Neefektyvi pasirodė ir Baro konfederatus parėmusi Prancūzijos pagalba pinigais, kariniais instruktoriais bei padrikais išpuoliais prieš Rusijos dalinius. 1768 metais Turkija paskelbė karą Rusijai. Tai trumpam atitraukė jos dėmesį nuo Respublikos reikalų, tačiau nepakeitė įvykių eigos, o gal juos net paspartino. Rusijos karinės pergalės Balkanuose supriešino Austriją su Rusija. 1769 m. buvo sudaryta Austrijos ir Prūsijos sutartis. Prūsija ėmėsi tarpininkauti Austrijai ir Rusijai. Šia sutartimi abi valstybės pripažino LDK Rusijos įtakos zona. Prūsija, bijodama, kad Rusija, nepaisydama susitarimų, viena pati prisijungs Respubliką, skubino įgyvendinti jos padalijimo idėją.

XXIV. Pirmasis Respublikos padalijimas

Rusijos, Prūsijos ir Austrijos derybos dėl Respublikos padalijimo, nedalyvaujant jos atstovams, vyko nuo 1771 metų vidurio. 1772 m. vasario 17 d. buvo pasirašyta Rusijos ir Prūsijos, o 1772 m. rugpjūčio 5 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos trišalė sutartis, kurią dar vadina pirmąja Peterburgo konvencija. Rusija atsiplėšė 92 000 kv. km LDK žemių – Polocko, Vitebsko, Mstislavlio, Livonijos vaivadijas ir dalį Minsko vaivadijos. Prūsija ir Austrija pasidalino dalį Lenkijos žemių. Prūsijai atiteko 36 000 kv. km Pamario (be Gdansko), Vakarų Prūsijos bei Varmijos (be Torunės ir Malborko). Austrija prisijungė 81 900 kv. km Mažosios Lenkijos žemių su Lvovo miestu. Pirmasis Respublikos padalijimas itin sustiprino Prūsiją. Ji realizavo šimtmečiais puoselėtą sumanymą – sujungti Brandenburgą su Rytų Prūsija. Lenkiją liko atkirsta nuo jūros, ir Prūsija ėmė kontroliuoti beveik visą Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.
Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis nesėkmingai bandė atkreipti Europos dėmesį į Respublikos žemių aneksiją. 1773 metų seimas, karinių jėgų spaudžiamas, buvo priverstas patvirtinti 1772 m. padalijimą. Respublika per pirmąjį padalijimą neteko maždaug 30% teritorijos ir apie 35% gyventojų.
1772 metų padalijimas smarkiai apkarpė Respublikos teritoriją, tačiau nepanaikino valstybės. Krašte tęsėsi ūkinis pakilimas, gana sparčiai didėjo gyventojų skaičius. 1772 metais Respublikoje gyveno daugiau kaip 6,5 mln. žmonių, o XVIII a. pabaigoje jų buvo arti 9 milijonų. 1790 metais LDK vyko pirmasis visuotinis gyventojų surašymas – surašyta per 3,5 mln. žmonių.
Po I padalijimo Respublikos valdovu liko Stanislovas Augustas. Respublikos diplomatai buvo įpareigoti išlaikyti gerus santykius su Rusija ir sumažinti jos norą kištis į Respublikos reikalus. Tuo pat metu valdovas ieškojo kitų valstybių, visų pirma Prancūzijos, paramos. Stengėsi išnaudoti ir stiprėjančius Rusijos, Prūsijos ir Austrijos tarpusavio prieštaravimus. Įvairiai mėgino išnaudoti Turkiją, manydamas, kad taip nuo Respublikos atitrauks Rusijos dėmesį.
Tuo tarpu Rusijos ir Prūsijos politikams I Respublikos padalijimas buvo tik pirmas žingsnis likviduojant kaimyninę valstybę. Kuriam laikui grąžino senąją taktiką. Vietoje atviros karinės agresijos ėmėsi vėl trukdyti reformuoti ydingą, valstybės atgimimą stabdančią, Respublikos vidaus santvarką. Atviriausiai į Respublikos vidaus reikalus ir toliau kišosi Rusija. Jos pasiuntinys Otonas Stakelbergas net neslėpė siekiąs išguiti iš visuomenės sąmonės „nepriklausomybės fantazijas“. Rusijos diplomatija pasiekė, kad 1775 metais Respublikos seime buvo patvirtinti ir išplėsti 1768 metų kardinalinių teisių aktai. Kaip žinia, kiek anksčiau Respublikos santvarkos nekeičiamumo garante buvo paskelbta Jekaterina II. Dabar senosios Respublikos santvarkos nekeičiamumo garantėmis buvo pripažintos Rusija, Prūsija ir Austrija. 1775 metų seime deklaruotas kardinalinių teisių įtvirtinimo aktas beveik 20 metų taip ir liko neįgyvendintu siekiu. Respublikos vidaus gyvenime nugalėjo valstybės pertvarkymo šalininkai.
XVIII amžiaus 8 dešimtmetyje Stanislovui Augustui pavyko sutvirtinti savo pozicijas. Jis į savo pusę patraukė nemenką vidutinės bajorijos dalį. Valdovo dvaras Varšuvoje tapo svarbiu Respublikos politinio gyvenimo centru. Apie valdovą susitelkė centrinės valdžios stiprinimo šalininkai. Jie stengėsi įgyvendinti dar nuo Augusto III laikų puoselėtą mintį – prie valdovo sukurti stiprų, vieną visos Respublikos centrinės valdžios organą. Stanislovas Augustas ir jo aplinkos žmonės, prisidengdami deklaruojama ištikimybe Rusijai, siekė modernizuoti svarbiausias valstybės gyvenimo sritis – valdymą ir administraciją, užsienio politikos žinybą, kariuomenę, finansus ir švietimą.
Respublikoje buvo ir monarchijos priešininkų. Opozicijos gretose po 1772 m. padalijimo susibūrė nemaža vakarykščių priešininkų iš Čartoryskių ir Potockių grupuočių. Įveikusi tarpusavio prieštaravimus, opozicija siekė įtvirtinti senąją valstybės santvarką. Jiems nepajudinami liko laisvi valdovo rinkimai, senosios bajorų teisės ir laisvės, teisė nepaklusti valdovui. Seimo veiklos galimybes opozicija ir toliau ribojo. Reikalavo, kad galiotų senoji „liberum veto“ teisė. Opozicija viešai deklaruodama antirusišką nusiteikimą bei kaltindama Stanislovą Augustą pataikavimu Rusijai, puoselėjo slaptus planus tos pačios Rusijos padedama nuversti nuo sosto jiems trukdžiusį Stanislovą Augustą. Užsienio valstybėms buvo paranki visa reformoms priešiška opozicijos programa.

XXV. Ketverių metų seimas

1787 metais Rusija ir Austrija įsitraukė į karą su Turkija. 1788 metais Švedija pradėjo karą prieš Rusiją. Sąjungininkų – Rusijos ir Prūsijos – tarpe iškilo rimti prieštaravimai. Respublikai atsivėrė galimybė atsikratyti Jekaterinos II „globos“, ir valstybės reformų šalininkai skubėjo pasinaudoti palankia tarptautine situacija.
1788 m. spalio 6 d. prasidėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas. Jis istorijoje žinomas Ketverių metų seimo vardu. Tik susirinkę seimo deputatai pasidalijo į reformatorių ir konservatorių grupuotes. LDK deputatų būta ir vienoje, ir kitoje pusėje. Reformatorių blokui vadovavo Lenkijos vicekancleris Hugo Kolontajus, LDK rūmų maršalas Ignotas Potockis, seimo maršalas Stanislovas Malachovskis. Jie ryžtingai ėmėsi įgyvendinti Respublikos valstybinio savarankiškumo programą. Siekdami atsikratyti Rusijos diktato, seime sukūrė Lenkijos karalystės ir LDK deputatų konfederacijas. Stanislovas Augustas parėmė reformų šalininkus ir sutiko atsisakyti savo tradicinės „gerų santykių su Rusija“ politikos. Reformų šalininkai neleido konservatoriams pasinaudoti „liberum veto“ teise, ir sukūrė kūrybingą, chaoso netrikdomą atmosferą.
Konservatoriai stojo už senosios santvarkos nekeičiamumą. Jie ne tik gynė archajišką valstybės modelį, bet ir šliejo Respubliką prie Rusijos. Aktyviausi nuo LDK reformų priešininkai, rėmę Rusijos politiką, buvo Ketverių metų seimo deputatai 4 broliai Kosakovskiai: Mykolas (Breslaujos vaivada), Antanas (Uždauguvio kaštelionas), Juozapas Kazimieras (Uždauguvio vyskupas) ir Simonas, buvęs antirusiškos Baro konfederacijos organizatorius.
1788–1792 metų seimas įgyvendino nemaža valstybės vidaus gyvenimą iš esmės pakeitusių reformų. Įvedė pastovų valstybės mokestį žemvaldžiams (pasauliečiams ir dvasininkams); padidino kariuomenę, nustatė naują jos komplektavimo bei valdymo tvarką. Ketverių metų seimas 1791 m. balandžio 18 d. aktu miestiečiams suteikė teises ir privilegijas, kuriomis iki tol naudojosi tik bajorija. Tokiomis kaip – nebūti suimtam be teismo sprendimo, teisė įgyti žemės valdas; teisė užimti tarnybas valstybės administracijos aparate ir teismuose; teisė siųsti savo delegatus į seimą ir dalyvauti diskusijose, svarstant miestų reikalus; teisė tarnauti kariuomenėje karininkais. 1791 m. miestų reforma sudarė prielaidas klostytis Respublikoje naujam reiškiniui – bajorų ir miestiečių sąjungai. Tai išplėtė socialinę monarchijos atramą. Taip buvo žengtas pirmas žingsnis pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę. Tiesa, baudžiavinė valstiečių priklausomybė Respublikoje nebuvo panaikinta, o miestiečiai negavo visų teisių dalyvauti leidžiant valstybės įstatymus.
Ketverių metų seimas ėmėsi reformuoti politinę valstybės sistemą. 1789 m. sausio 19 d. seimas panaikino Nuolatinę tarybą. 1789 m. pavasarį Rusija išvedė kariuomenę iš respublikos, ir sąlygos reformoms tapo palankesnės. Svarstant naujus valstybės politinės sistemos projektus, išryškėjo du skirtingi požiūriai į valstybės ateitį.
Vieni – Stanislovas Augustas ir Hugo Kolontajus – siūlė kurti centralizuotą vieningą (unitarinę) valstybę. Tai reikštų, kad Abiejų Tautų Respublika virstų vienalyte Lenkijos valstybe. Kaip skelbė dar 1790 m. Stanislovo Augusto dvare parengtas projektas, „dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą“.Šis valstybės modelis atitiko gerai organizuotos XVIII amžiaus valstybės sampratą. Tačiau Respublikos pertvarkymo modelis nebuvo priimtinas LDK deputatams. Jie, kaip ir anksčiau, reikalavo, kad Lenkijos ir LDK santykiai būtų grindžiami unijos principais, kad kas trečias seimas posėdžiautų LDK miestuose Vilniuje arba Gardine, kad galiotų 1588 m. III Lietuvos Statutas, kad būtų išsaugotas atskiras LDK vykdomosios valdžios aparatas.
Šias LDK bajorijos nuotaikas gerai žinojo seimo Valdymo reformų komisijos vadovas I. Potockis. Pradiniame reformų etape jis siūlė kurti bendrus visos valstybės vykdomosios valdžios organus. Akcentavo federacinį valstybės pobūdį ir būtinybę laikytis unijos nuostatų.
Projektų svarstymas patvirtino, kad seime, kaip ir visuomenėje, yra tiek unitarinės Lenkijos valstybės sukūrimo, tiek ir dualistinės federacinės Abiejų Tautų Respublikos išsaugojimo šalininkų. Tačiau greitai kintanti tarptautinė situacija vertė reformų šalininkus skubėti ir per trumpiausią laiką įstatymiškai įteisinti kad ir iki galo neapsvarstytus, ginčytinus valstybės santvarkos pakeitimus.

XXVI. 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija

1791 metų gegužės 3 d. konstitucija nustatė XVIII a. europinę koncepciją atitikusius valstybės santvarkos organizavimo principus. Juos įgyvendinus, bajorų respublika su renkamu valdovu turėjo tapti konstitucine luomine monarchija. Tačiau ji neišsprendė visų valstybės santvarkos reorganizavimo problemų.
Konstituciją sudarė 11 straipsnių. Pirmasis straipsnis pavadintas „Viešpataujanti tikyba“. Konstitucija katalikybę skelbė valstybine religija, draudė katalikams pereiti į kitus tikėjimus. Kitų religijų atstovams garantavo laisvę ir teisę, nepažeidžiant įstatymų, išpažinti savo tikybą. Antrasis – Bajorai žemvaldžiai – patvirtino visas luomines bajorų teises ir privilegijas. Skelbė, kad kiekvienas bajoras privalo ginti šią konstituciją ir tėvynės laisvę. Trečiasis – Miestai ir miestiečiai – patvirtino, kad įsigalioja 1791 m. balandžio 18 d. miestų įstatymas. Ketvirtasis – Valstiečiai (valsčionys) – nepanaikino baudžiavinės valstiečių priklausomybės, tačiau įpareigojo valstybės valdžią būti jų globėja. Į kraštą naujai atsikeliantiems ar grįžtantiems garantavo laisvą gyvenamos vietos ir verslo pasirinkimą bei teisę laisvai išvykti. Penktasis – Valdžia arba viešosios valdžios simbolis – tautos valią paskelbė bet kokios valdžios šaltiniu. Paskelbė būtiną valdžių padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šeštasis – Seimas arba įstatymų leidžiamoji valdžia – aptarė dviejų rūmų seimo – aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios valdžios – organizavimo tvarką ir kompetenciją. Seime panaikino „liberum veto“ teisę, uždraudė šaukti bet kokias konfederacijas ar konfederuotus seimus. Nustatė tvarką kas 25 metus šaukti ypatingą (ekstraordinarinį) seimą konstitucijai peržiūrėti bei pataisyti. Septintasis – Karalius arba vykdomoji valdžia – aukščiausiąja vykdomąja valdžia paskelbė valdovą ir tarybą (Įstatymų sargybą). Nustatė, kad ateityje valdovai bus renkami iš Vetinų (Saksų) dinastijos, pradedant Fridrichu Augustu. Įstatymų sargybą sudarys: katalikų bažnyčios galva – primas; 5 ministrai – policijos, karo, iždo, vidaus ir užsienio reikalų; 2 sekretoriai. Be to, sudaromos 4 Komisijos (ministerijos) – Edukacijos, Policijos, Karo, Iždo. Aštuntasis – Teisminė valdžia – paliko nepakeistą renkamų luominių teismų sistemą, kurią sudarė kelios institucijos (vaivadijų; vyriausieji tribunolai; aukščiausiasis seimo teismas). Regentystės ir valdovų vaikų auklėjimo klausimai aptarti devintajame – Regentystė – ir dešimtajame – Karaliaus vaikų auklėjimas – konstitucijos straipsniuose. Vienuoliktasis – Tautos karinės pajėgos – suformuluotas naujųjų laikų dvasia, skelbė, kad valstybės integralumą (vientisumą) ir suverenitetą gina tautos karinės pajėgos.
Konstitucija neišsprendė LDK ir Lenkijos santykių problemos. Neišsprendė, kokia – unitarinė ar federacinė – bus reorganizuotoji valstybė. LDK valstybinio suvereniteto problemą nevienodai supranta bei vertina ir istorikai. Vieni akcentuoja, kad konstitucijos tekste valstybe vadinama nebe Abiejų Tautų Respublika, bet Lenkija. LDK nėra net paminėta, kad buvo kuriami bendri valstybės vykdomosios valdžios organai. Gegužės 3 d. konstituciją šie istorikai sieja su unitarizmo idėjų pergale. Kiti istorikai vertina priešingai. Sako, kad Gegužės 3 d. konstitucija nesukūrė vienalytės valstybės, nepaneigė 1569 m. Liublino unijos principų, o tik panaikino įstaigų, iždo ir kariuomenės dualizmą (tokios pat institucijos LDK ir Lenkijoje).
Apie istorinę šio įstatymo reikšmę negalima spręsti vien iš jame išdėstyto teorinio valstybės modelio. Būtina atsižvelgti į XVIII a. pabaigos gyvenimo realijas ir visuomenės nuotaikas. Gegužės 3 d. konstitucija buvo priimta ypatingomis aplinkybėmis, skubotai. Priimtasis konstitucijos variantas smarkiai skyrėsi nuo projektų, kuriuose buvo numatyta išsaugoti 1569 m. nustatytus Lenkijos ir LDK federacinius ryšius. Nors 1791 m. seimas posėdžiavo neapsuptas Rusijos kariuomenės, bet šios valstybės spaudimas buvo jaučiamas ir uždėjo savo antspaudą. Tad ir faktas, kad LDK atstovai seime sutiko priimti konstituciją kaip visumą, dar neįrodo, kad jie sutiko su joje aptartu unitarinės valstybės modeliu. LDK deputatai reformų šalininkai parėmė konstituciją, suprasdami, kaip būtina pertvarkyti valstybės santvarką ir koks pavojus iškilo valstybės suverenitetui ar net egzistencijai. Tuo pat metu, svarstant seime konkrečius valstybės organizavimo klausimus, LDK atstovai nuolat reikalavo pokonstituciniais aktais įteisinti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą, išsaugoti dualizmą. Lenkijos pusė, bijodama sudėtingoje situacijoje prarasti sąjungininką, buvo priversta daryti kompromisus.
Sunkiai pasiektu kompromisu tapo 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas. Lenkijos deputatai šiuo aktu įstatymiškai įtvirtino bendrą kariuomenę ir iždą, bendras centrinės valdžios institucijas (komisijas). Tačiau padarė nuolaidą, sutikdami, kad Lenkija ir LDK turėtų jose po lygiai narių. LDK atstovai 1791 m. spalio 20 d. pasiekė svarbiausią, ilgai polemizuojant su Lenkijos puse siektąjį tikslą – LDK šiuo aktu buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja dualistinės Respublikos dalimi, Garantijos aktas buvo prilygintas 1569 m. Liublino unijos aktui, buvo numatyta, kad jis taps „pacta conventa“ dalimi.
Ketverių metų seimo 1791 m. parengti įstatymai aktai – Gegužės 3 d. konstitucija ir Abiejų Tautų savitarpio garantijos įstatymas – padėjo valstybės atgimimo pamatus. Tačiau to nepakako, kad išgelbėtų Respubliką nuo naujos kaimyninių valstybių agresijos ir antrojo padalijimo. Ketverių metų seimo reformoms pritarė tik palyginti nedidelė skaitlingos Respublikos bajorijos dalis. Kur kas daugiau bajorų buvo nusiteikę prieš reformas, kurios naikino jų luomines privilegijas, griovė nusistovėjusią gyvenimo tvarką. Šiuo nepasitenkinimu reformomis sugebėjo pasinaudoti Jekaterina II. 1792 metais, baigusi karą su Turkija, Rusija ėmėsi organizuoti konfederaciją prieš Ketverių metų seimo reformas.

XXVII. Targovicos konfederacija ir Antrasis Respublikos padalijimas

1792 m. gegužės 3 d., kai Varšuva iškilmingai pažymėjo pirmąsias konstitucijos metines, Rusijos kariuomenė jau stovėjo prie valstybės sienų. 1792 m. gegužės 14 d. Targovicos miestelyje buvo paskelbtas 1792 m. balandžio 27 d. Peterburge surašytas prorusiškos orientacijos reformų priešininkų konfederacijos aktas. Targovicos konfederatai pasiskelbė, kad jie atkuria senąją valstybės santvarką, naikina visas 1788–1792 m. reformas. Rusijos kariuomenė, nesunkiai įveikdama nesukomplektuotą, karui nepasiruošusią Ketverių metų seimo kariuomenę, per 3 mėnesius okupavo visą LDK ir Lenkiją. Birželio mėnesį Rusija užėmė Vilnių, o rugpjūčio pradžioje – Varšuvą. Visame krašte apie okupacinę kariuomenę telkėsi konfederacijos šalininkai. Jie kūrė naujus valdžios organus, plėšė ir niokojo reformų šalininkų turtą. Nemaža dalis reformatorių buvo priversti emigruoti.
1792 m. liepos mėnesį Targovicos šalininkai Vilniuje sukūrė Generalinę LDK konfederaciją. Jos vadovais tapo Simonas ir Juozapas Kosakovskiai, Aleksandras Mykolas Sapiega, Ignotas Jokūbas Masalskis. Rusijai pareikalavus, į Targovicos konfederatų pusę perėjo ir Respublikos valdovas Stanislovas Augustas. 1792 m. rugsėjo 11 d. Breste Lenkijos ir LDK konfederatai susijungė ir sukūrė Abiejų Tautų generalinę konfederaciją.
Ketverių metų seimo deputatai dėjo pastangas atkreipti Europos valstybių dėmesį į įvykius Respublikoje. Nė viena Europos valstybė neparėmė deputatų organizuojant pasipriešinimą Rusijos agresijai. 1789 metų Prancūzijos revoliucija sukaustė Europos dėmesį. Europos monarchai Respublikos likimu nesusirūpino. Paramą žadėjusi Prūsija pati skubėjo užimti Gdanską ir Torunę.
Įvykiai Europoje atrišo Rusijos ir Prūsijos rankas. 1793 m. sausio 23 d. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo Respublikos padalijimo aktą. Austrija, kariavusi su Prancūzija, antrajame Respublikos padalijime nedalyvavo. Rusijai atiteko Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijos ir rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Bresto žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torune, Poznane. Respublika neteko apie 250000 kv. km – maždaug pusės teritorijos. Net Targovicos konfederacijos vadovus šokiravo Rusijos, žadėjusios nekeisti Respublikos sienų, agresyvumas.
Sudėtinga nusakyti Targovicos konfederacijos vietą LDK istorijoje. LDK ir Lenkijos konfederatus siejo bendras siekimas atkurti senąją archajišką santvarką. Tačiau išryškėjo ir vienas esminis skirtumas – LDK konfederatai pasisakė už Lietuvos valstybės savarankiškumo stiprinimą ir žengė pirmuosius praktinius žingsnius ta linkme. Jie tvirtino, kad Gegužės 3 d. konstitucija panaikino Lietuvos valstybę, kad LDK eilinės provincijos teisėmis prijungta prie Lenkijos, kad sulaužyta 1569 metų Liublino unija. Konfederatai reikalavo anuliuoti konstituciją. Targovicos konfederatai, tikėdamiesi sutvirtinti Lietuvos valstybę Rusijos imperijos kariuomenės padedami, pasirinko galbūt konkrečių istorinių aplinkybių padiktuotą, bet pavojingą valstybingumo gynimo būdą. Praeis metai, ir 1794 metų sukilėliai Vilniuje ir Varšuvoje Targovicos konfederacijos vadovus Juozapą ir Simoną Kosakovskius, Ignotą Jokūbą Masalskį ir kitus pasmerks mirti. Šis faktas tik dar kartą parodo epochos prieštaringumą ir dramatizmą.
Su 1793 metų Targovicos konfederacija pasibaigė paskutinis mėginimas reformomis modernizuoti ir sustiprinti valstybę. Gardino seimas nesėkmingai mėgino nepaklusti Rusijai, kuri Targovicos konfederacijos kūrėjams žadėjo teritorinį valstybės neliečiamumą. Rusijai diktuojant, Gardino seimas ratifikavo antrąjį padalijimą ir priėmė konstituciją, kuri deklaravo senosios valstybės santvarkos atkūrimą.
Abiejų Tautų Respublikos istorijoje Targovicos konfederacija yra tapusi valstybės žlugimo simboliu. Sugriovę viską, ką Ketverių metų seimas buvo sukūręs, konfederatai, būdami tik Rusijos politiniu įrankiu, nesukūrė nieko.

XXVIII. 1794 metų sukilimas

Gardino seimas 1793 metų rudenį perdavė valdžią Nuolatinei tarybai ir baigė darbą. Jo atkurtoji valstybės vidaus tvarka gyvavo vos keletą mėnesių. 1794 metų kovo mėnesį Lenkijoje prasidėjo išsivaduojamasis sukilimas. Jį parengė emigracijoje susitelkę Ketverių metų seimo šalininkai.
Ginkluoto pasipriešinimo Targovicos konfederatams ir Rusijos valdymui sumanymas gimė dar 1792 metais. Politiniai emigrantai Leipcige (Saksonijoje) sukūrė organizacinį sukilimo centrą. Sukilimo organizatoriai tikėjosi revoliucinės Prancūzijos paramos prieš bendrus priešininkus – Rusiją, Prūsiją, Austriją. 1793 metais į Paryžių karinių ir politinių kontaktų užmegzti nuvyko Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės karo dalyvis generolas Tadas Kosciuška. Jis buvo numatytas rengiamo sukilimo vadu.
1793 metais sukilėlių organizacijos kūrėsi Rusijos kariuomenės okupuotoje LDK. Iždas buvo tuščias, valdininkijos viršūnėse klestėjo korupcija, valstiečius ir žemvaldžius slėgė LDK dislokuotos Rusijos kariuomenės išlaikymo našta. Sukilimo židiniai brendo ir negausioje LDK kariuomenėje, nes, Gardino seimui sumažinus kariuomenę, karininkams iškilo atleidimo, o kareiviams – tarnavimo rekrutais Rusijos kariuomenėje grėsmė.
Vilniuje susibūrė Jokūbo Jasinskio vadovaujamas sukilimo rengimo LDK centras. 1794 metų žiemą sukilimui buvo pasiruošta. Sukilėliai reikalavo išvesti Rusijos kariuomenę, atkurti Respublikos valstybę 1772 m. sienomis ir pratęsti 1788–1792 metų reformas. LDK sukilimą pradėti turėjo M. Sulistrovskio vadovaujama I tautinės kavalerijos brigada. Tai buvo vienas stipriausių Šiauliuose ir jų apylinkėse buvusių kariuomenės dalinių. Brigados vadas ir karininkai rėmė sukilimą. Be to, Žemaitijoje 1793–1794 metų žiemą nebuvo Rusijos kariuomenės įgulų. LDK sukilimas prasidėjo 1794 m. balandžio 16 d. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. Krokuvoje kovo 24 dieną buvo paskelbtas sukilėlių manifestas, o balandžio 17–18 dienomis sukilėliai paėmė valdžią Varšuvoje.
Sukilimas LDK greitai plėtėsi. Sukilimą pradėję karininkai kreipėsi į visus Žemaitijos pavietų gyventojus, ragindami dėtis prie sukilėlių, kovojančių dėl lygybės ir laisvės, remti juos moraliai ir materialiai. Jau balandžio mėnesį prie sukilimo dėjosi ir Smurgainių bei Lydos gyventojai. Balandžio 23–24 dienomis LDK sukilėliai užėmė Vilnių ir paskelbė sukilimo aktą. LDK prisidėjo prie Lenkijos sukilėlių 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje paskelbtojo manifesto. Šį aktą pasirašė daugiau kaip 2000 žmonių. Vilniuje buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba. Pradėti kurti vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Tarybos vardu buvo kreiptasi į LDK gyventojus lenkų ir lietuvių kalbomis. Tai pirmi, lietuviškai rašyti, atsišaukimai Lietuvoje. Vilniuje sukilėliai leido „Vilniaus tautinį laikraštį“. Gegužės 1 d. Vilniaus rotušėje oficialiai buvo paskelbta, kad LDK sostinė prisideda prie sukilimo. Miestiečių municipalinei gvardijai vadovavo Vilniaus universiteto profesorius, architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. Sukilėliai gyventojų paramos ieškojo ne tik karininkų ar politiškai išprususių bajorų paramos, bet kreipėsi ir į miestiečius, miestelėnus bei valstiečius.
1794 m. gegužės 7 d. Lenkijos sukilėlių vyriausybė paskelbė Polaneco universalą. Juo visiems Respublikos valstiečiams buvo pripažinta asmens laisvė. Nuo lažo buvo atleisti sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys valstiečiai, o kitiems – jis sumažintas. Polaneco universalo nuostatas birželio viduryje ėmė taikyti ir LDK. Sukilimas susilaukė plačios LDK gyventojų paramos. Per pirmąjį sukilimo etapą nuo balandžio 23 d. iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje 1793 metų LDK teritorijoje.
Pabrėžę bendrus su Lenkijos sukilėliais tikslus, J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai. Jie kėlė radikalesnius reikalavimus. Kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. 1794 m. gegužės 3 d. LDK sukilėliai įkūrė baudžiamąjį teismą. Jis turėjo persekioti 1791 metų konstitucijos priešus ir Targovicos konfederatus. Po kelių dienų Vilniaus Rotušės aikštėje buvo pakartas LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, bajorų maršalas Šveikauskas ir kiti. Du žymius LDK politikus ir Targovicos konfederatus Ignotą Masalskį ir Juozapą Kosakovskį sukilėliai pakorė Varšuvoje.
1794 metais, svarstant valstybės pertvarkymo galimybes sukilimui laimėjus, išryškėjo ne tik Lenkijos ir LDK sukilėlius vienijusios idėjos bei tikslai. LDK ir Lenkijos sukilimo organizatoriai ir vadai skirtingai žiūrėjo į sukilimo tikslus bei jų įgyvendinimo taktiką. Tadas Kosciuška ir jo aplinkos žmonės buvo unitarinės Lenkijos valstybės patriotai. Jiems kėlė nerimą išryškėjęs LDK sukilėlių siekimas toliau tvirtinti atskirą nuo Lenkijos valstybinį savarankiškumą. Su nepasitikėjimu žiūrėjo ir į J. Jasinskio vadovaujamų LDK sukilėlių „jakobinizmą“. 1793–1794 metų sandūroje drastiška Jakobinų diktatūra Prancūzijoje baugino nuosaikųjį 1794 m. sukilimo Lenkijoje ir LDK sparną.
Savarankiški LDK sukilėlių veiksmai, nepriklausoma sukilimo vadovo J. Jasinskio pozicija gąsdino Lenkijos bajoriją. Ji reikalavo, kad T. Kosciuška jį pakeistų. Labiausiai bijota, kad LDK gali atitolti nuo Ketverių metų seime sukurtos Lenkijos valstybės. Tuo tarpu LDK sukilėlių vadai viešai nepaskelbė kokių nors politinių pareiškimų, kurie liudytų jos norą atsiriboti nuo bendrų sukilimo idealų ar griautų Lenkijos ir LDK sukilėlių vienybę. Tačiau 1794 m. vasaros pradžioje buvo panaikinta LDK sukilimui vadovavusi Tautinė aukščiausioji taryba, o kiek vėliau į Lenkiją atšauktas ir J. Jasinskis.
Sukilėliams aiškinantis vidaus nesutarimus, Rusija, Prūsija ir Austrija ėmėsi malšinti sukilimą. Galimą sukilimo sąjungininką – Prancūziją – 1794 m. liepos 27 d. sukrėtė Termidoro perversmas. Pati kariaudama su didžiosiomis Europos valstybėmis, ji lauktos karinė paramos nesuteikė. 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. LDK sukilėlių daliniai traukėsi į Lenkiją. 1794 m. rugsėjo pabaigoje – spalio viduryje Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė – Užnemunę. 1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavo Varšuva. Sukilimas buvo nuslopintas. Pasibaigė paskutinis bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką.

XXVIX. 1795 metų trečiasis Respublikos padalijimas ir valstybės žlugimas

1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė III Peterburgo konvenciją. Įvyko trečiasis Respublikos padalijimas. 1795 m. lapkričio 25 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis atsisakė sosto. Abiejų Tautų Respublika buvo išbraukta iš Europos valstybių sąrašo.
Rusijai atiteko apie 120 000 kv. km buvusios Respublikos teritorijos. Iš LDK žemių jai atiteko Lietuva (išskyrus Užnemunę) ir vakarinė Baltarusija. Iš Lenkijos – vakarų Voluinė ir Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė daugiausiai lenkų gyvenamas žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu ir Krokuva). Prūsija gavo Užnemunę, dalį Palenkės ir Mazoviją su Varšuva. 1797 m. sausio 26 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė Peterburgo IV konvenciją, kuri patvirtino III Respublikos padalijimą bei panaikino jos valstybingumo likučius. Prie šios konvencijos buvo pridėtas buvusio Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio abdikacijos (sosto atsisakymo) aktas. Šitaip prasidėjo naujas lietuvių tautos, atsidūrusios Rusijos imperijos sudėtyje, istorijos etapas.
Abiejų tautų Respublikos likimas susiklostė dramatiškai. 1569 metais Liublino unijos ryšiais sukurtos valstybės santvarkoje jau slypėjo būsimasis nuosmukis ir žlugimas. Tuo metu, kai Vakarų Europoje įsigalėjo naujas nacionalinių centralizuotų, stiprių monarchijų modelis, XVI a. viduryje Vidurio ir Rytų Europos žemėse atsirado milžiniška, daugiatautė, įvairių tikybų ir įvairių kultūrų valstybė. Ją valdė renkami svetimšaliai monarchai, viešpatavo vietos didikų oligarchija. Valstybėje nesusiklostė stiprūs centrinės valdžios institutai. Bajorų demokratijos vardu dangstoma vieno bajorų luomo hegemonija virto anarchija. Svetimų dinastijų – Vazų, Vetinų (Saksų) – monarchai įtraukė Abiejų Tautų Respubliką į tik jiems reikalingus karus. XVII amžiaus vidurio ir XVIII a. pradžios karai ir negandos palaužė Respubliką. XVIII a. pirmojoje pusėje formaliai dar savarankiška valstybė tapo faktišku Rusijos protektoratu.
1569–1795 metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė savo valstybingumą. Nesusiliejo Respublikoje su unijos iniciatore Lenkija, kuri per visus bendro sugyvenimo metus siekė sudaryti unitarinę lenkų valstybę. Iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo 1795 metais Respubliką sudarė dvi valstybės – Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ir dvi „politinės bajorų tautos“. Valdantysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas akylai sekė, kad šio atskirumo būtų paisoma. Tik XVIII a. pabaigoje, paskutiniaisiais Respublikos gyvavimo dešimtmečiais, bandyta panaikinti valstybės dualizmą ir reformomis sukurti vieningą Lenkijos valstybę, į kurią būtų inkorporuota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. XIX ir XX amžiaus pirmosios pusės Lenkijos istorikai tokį įvaizdį Europoje ir suformavo. Dar ir šiandien Respublika neretai tapatinama su Lenkija, o antroji jos narė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ignoruojama.
Bet visuomeninis gyvenimas ėjo savo vaga, ir negalima paneigti fakto, kad abiejų valstybių bajorų visuomenės susigyveno. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė nesipriešindama perėmė lenkų kalbą ir kultūrą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „politinės tautos“ kontaktai su lenkų bajorija skatino lenkų kalbos ir lenkų kultūros plitimą tarp lietuvių ir gudų bajorų. Istorinis paradoksas yra tai, kad lietuvių sukurtoje valstybėje lietuvių kalba netapo valstybės institucijų rašto kalba. Valstybės institucijose naudotos lotynų, kanceliarinė slavų, o vėliau – lenkų kalba.
Kita lietuvių tautos gyvavimo ypatybė buvo ta, kad skaitlinga jos dalis gyveno kitoje valstybėje – Prūsijoje, vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje. Dar vienas paradoksas – lietuvių kalbos funkcijos čia buvo įvairesnės ir raštija lietuvių kalba buvo turtingesnė. Įvairiais laikotarpiais abi tautos dalys, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, palaikė nevienodus ryšius. XVI–XVIII amžiuose randame lietuviškai kalbantį lietuvį bajorą, valstietį, miestietį, gudiškai ar lenkiškai kalbantį, bet politine prasme save lietuviu laikantį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorą, lietuvį – Prūsijos valdinį.
Taip susipynus tautoms, tikyboms, tradicijoms, susiformavo savitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras – pilietis, kuris pagal kalbą, kultūrą linko į lenkų kultūrą, o politine idėjine prasme – išliko lietuviu, Lietuvos valstybės piliečiu ir jos patriotu. Šis istoriškai susiklostęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietiškumo fenomenas ypač akivaizdžiai išryškėjo XIX a. ir pastebimas net XX a. Net tada, kai jau nebebuvo jį pagimdžiusios terpės. Ir šiandien, baigiantis XX amžiui, kai du kartus – 1918 ir 1990 metais – buvo atkurta Lietuvos valstybė, galima tvirtinti, kad 500 metų egzistavusi lietuvių sukurtoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suformavo tautoje tai, ką gamtininkai pavadintų genetiniu kodu, – iš kartos į kartą perduodamą nenutrūkstamą valstybingumo tradiciją.

Leave a Comment