Lyderiavimas

Lyderiavimas ir vadovavimas

Lyderiavimo apibūdinimasKiekvienoje veikiančioje grupėje išsiskiria asmenys, kurie vadovauja grupės veiklai, ir asmenys, kurie vykdo vadovaujančiųjų nurodymus. Tie vadovaujantys as¬menys socialinėje psichologijoje vadinami lyderiais (angį. leader – vadas, vado¬vas), o vykdantieji – pasekėjais. Lyderiai skirstomi į formalius ir neformalius. Mūsų aplinkoje formalus lyderiai dažniausiai vadinami vadovais, viršininkais ir pan. Pir¬miausia orientuosimės į neformalius lyderius.Neformalūs lyderiai yra tie, kurie užima grupės lyderių roles dėl to, kad yra energingesni, greičiau negu kiti grupės nariai sugeba parinkti veiksmams tikslus, suderinti grupės narių pastangas tiems tikslams pasiekti ir kt. Ameri¬kiečių psichologas V Šutsas (1961) pažymi, kad lyderio prireikia, kai yra ne¬atitikimas tarp grupės poreikių ir išorinės aplinkos, taip pat tarp grupės narių tarpasmeninių poreikių. Grupės harmonijos su išorine aplinka siekiams reali¬zuoti lyderis rūpinasi nustatyti ir palaikyti grupės kontaktus su kitomis grupė¬mis ir asmenimis, kad ji nebūtų izoliuota nuo kitos socialinės aplinkos, tačiau išlaikytų save kaip visumą. Be to, jis nustato ir palaiko pakankamą išorinę kontrolę, kad grupė galėtų laisvai funkcionuoti iš išorės netrukdoma, jausda¬ma malonių santykių su išorine aplinka komfortą. Tenkinant tarpasmeninius poreikius, lyderis padeda grupės nariams rasti balansą tarp tarpusavio kon¬taktų kiekybės ir sąveikos turinio, tarp tarpusavio kontrolės ir laisvo veikimo, tarp asmeninio suartėjimo bei draugiškumo ir asmenybės autonomijos išlai¬kymo. Konkretinant lyderio rolės elgseną, joje išskiriamos šios pagrindinės funkcijos: 1) grupės veikimo tikslų ir metodų iškėlimas; 2) atskirų grupės na¬rių veiksmų koordinavimas, siekiant bendrų tikslų; 3) grupės narių informavi¬mas apie veikimą, jo rezultatus ir kt.; 4) grupės narių veiklos kontrolė, paska¬tinimai ir bausmės; 5) arbitražo funkcijos, iškilus nesutarimams tarp grupės narių; 6) grupės atstovavimas prieš kitas grupes, aukštesnius vadovus ir kt.

Lyderių rūšysLyderiavimas būna skirtingas priklausomai nuo lyderio asmeninių savybių, lyderiavimo motyvų (kas skatina lyderį užimti šias pozicijas), nuo grupės ir visuo¬menės tikslų supratimo ir nuo grupės ypatybių (didelė ar maža, kokie grupės tikslai, kokios narių ypatybės, nariai seka lyderiu ar prieštarauja jam) ir kitų sąlygų.Pagal lyderio santykiavimo su grupe pobūdį K. Levinas išskyrė tris lyderių tipus: autokratinį, demokratinį ir liberalųjį.Autokratinio tipo lyderis vadovauja grupei iškeldamas savo asmenybę, savo nuomonę. Jis nesitaria su grupės nariais nei dėl veikimo tikslų, nei dėl metodų, paskatinimų ir kt. Grupės nariams jis komanduoja trumpais lakoniš¬kais sakiniais, kartais net su grasinančia potekste. Pasekėjų nuomonių jis ne¬mėgsta, prieštaravimai jį užgauna.Demokratinio tipo lyderis dėl grupės veiklos nuolat tariasi su grupės na¬riais. Parėdymai, draudimai, paskatinimai ir bausmės nustatomi diskusijų ke¬liu. Šio tipo lyderis ne komanduoja, bet siūlo. Jo kalbos tonas draugiškas, iš¬klauso kitų nuomones ir jomis remiasi vadovaudamas grupei.Liberaliojo tipo lyderis grupės pripažįstamas, tačiau organizuojant jos veik¬lą jokios iniciatyvos nerodo. Nurodymus pasekėjams jis perduoda prašymų forma, lyg gėdydamasis savo, kaip lyderio, pozicijos. Prašymų ir bausmių be¬veik neskiria.

F. Fydleris (1972) dar skiria du lyderių tipus, priklausančius nuo bendrųjų lyderiavimo tikslų. Pirmas – į grupės pasiekimus besiorientuojantis lyderis. Jis deda daugiausia pastangų, kad uždaviniai būtų kokybiškai atliekami, vi¬saip skatindamas (kartais ir šiurkščiais spaudimo metodais) įvykdyti grupės tikslus. Antrasis pirmiausia rūpinasi grupės narių tarpasmeninių santykių kokybe ir jų komfortu.Atsižvelgiant į veiklos pastovumą ir įvairiapusiškumą, skiriami situacijos lyderiai ir visapusiški lyderiai. Situacijos lyderiai vadovauja grupei tik tam tik¬rais specifinės veiklos momentais. Pavyzdžiui, tokiu lyderiu gali būti ekskursi¬jos vadovas, stalo komendantas pasilinksminimuose, piršlys vestuvėse ir pan. Pastovus visapusiškas lyderis ilgesnį laiką vadovauja pagrindinei grupės veik¬lai (darbui, mokymuisi, žaidimams ir kūrybai).

Vadovavimo veiklos ypatybėsLyderiavimas ir vadovavimas yra kiek skirtingi reiškiniai. Lyderiavimas yra vidinis tam tikros grupės pro¬cesas, priklausantis nuo grupės narių iniciatyvos. Va¬dovavimas sieja grupės veiklą su kitų grupių ir visos visuomenės, kurios dalis yra ši grupė, veiklos tikslais. Vadovavimas yra grupės veiklos valdymas, kurį atlieka visuomenės skirtas vadovas pagal administracinius, teisinius įgalioji¬mus ir bendrabūvio normas. Lyderiavimas remiasi neformaliais tarpasmeni¬nės simpatijos, pripažinimo, solidarumo, opozicijos ir kitais santykiais. Vado¬vavimo pagrindą sudaro oficialūs dalykinės priklausomybės santykiai tarp va¬dovo ir valdinių, tarp vadovo ir aukštesnėse pakopose esančių vadovų. Vado¬vas vykdo ne tik šios grupės, bet ir visuomenės pageidavimus dėl grupės veik¬los. Todėl ir jo vadovavimas priklauso tiek nuo santykių su kitais grupės na¬riais, tiek nuo santykių su aukštesniųjų grupių atstovais.Vadovavimo ir lyderiavimo skirtumai nepanaikina šių dviejų grupės reiški¬nių panašumų ir glaudžių ryšių. Daugybė įvairių grupių veiklos tyrimų rodo, kad vadovavimo funkcijas geriausiai atlieka tie asmenys, kurie yra autoritetin¬gi, mėgstami kaip geri žmonės, gerbiami kaip specialistai, pagal neformalių santykių struktūrą. Efektyviausiai grupė valdoma tais atvejais, kai vadovavi¬mo ir lyderiavimo rolės joje susilieja, kai oficialus vadovas kartu yra ir nefor¬malus lyderis. Žinoma, čia nebūtina, kad šių grupių vadovas būtų visapusiškas lyderis. Pakanka, kad jis būtų nuoširdžiai gerbiamas kaip savo darbo specialis¬tas, mėgstamas kaip mokantis santykiauti su kitais žmonėmis, energingas or¬ganizatorius, pavyzdys savo vidine ir išorine kultūra, vertybinėmis orientacijo¬mis.Vadovavimo veikla yra kūrybinė, nes vadovas pats pasirenka ne tik veiki¬mo būdus, bet ir uždavinius, gauna naujus ir originalius veikimo rezultatus. Šiuo požiūriu vadovo veikla yra artima mokslininkų ir menininkų veiklai. Va¬dovavimo savarankiškumas ir kūrybingumas susijęs su didele politine, teisine, moraline ir profesine atsakomybe visuomenei. Vadovo veiklos specifika ypač pasireiškia tuo, kad jis atsako ne tik už savo veiklą (kaip vadovauja kitiems), bet ir už visų vykdytojų veiklą, nuo jo priklauso grupės narių pasitenkinimas savo būsena.

Vadovo funkcijosAprašysime tik pačias ben¬driausias, būdingas bet kokioms grupėms vadovų funkcijas.1. Administracinė funkcija. Vadovas koordinuoja grupės narių veiksmus. Šiam tikslui jis paskirsto grupės nariams darbus, stebi jų vykdymą, daro reikiamus darbuotojų pakeitimus ir pan.2. Strateginė funkcija. Jai priklauso grupės veikimo tikslų iškėlimas, meto¬dų parinkimas, būsimų grupės veikimo rezultatų numatymas ir pan.3. Eksperto bei konsultanto funkcija. Vadovas vertina grupės narių veiklos procesą ir to veikimo rezultatus. Radęs kokių nors trūkumų, jis konsultuoja atlikėjus, kaip pašalinti tuos trūkumus. Reikia pasakyti, jog ne vadovo pozici¬ja, bet dalykinė kompetencija gali užtikrinti sėkmingą Šios funkcijos atlikimą.Jeigu vadovui reikia vertinti ne savo specialybės darbus, tai jis kviečiasi specia¬listus konsultantus, sudaro specialias ekspertų komisijas ir pan.4. Komunikacinė reguliavimo funkcija. Vadovas parenka tinkamiausias ko¬munikacijos tarp grupės narių struktūras ir bendravimo formas. Renka infor¬maciją apie grupės narių darbą, jei reikia, – ir apie jų asmenines savybes (ver¬tybines orientacijas, profesinės kvalifikacijos augimą ir kt.).Į komunikacinę funkciją įeina ir ryšių su kitomis grupėmis palaikymas, perdavimas grupės nariams informacijos apie visuomenės pageidavimus, grupės veiklos įvertinimus, naujas aukštesnių grupių direktyvas ir kt.5. Grupės atstovavimo funkcija. Atstovaujama susirinkimuose, pasitarimuose, atsiskaitant aukštesniesiems vadovams už grupės darbą, perduodant iškilmingus raportus, priimant apdovanojimus ir kt. Grupės supranta, kokią didelę reikšmę turi jų atstovavimas tarp kitų grupių, prieš viršininkus ir pan. Jos vertina tuos vadovus, kurie, atstovaudami grupei, pakelia jos prestižą visuomenėje.6. Disciplinarinė funkcija. Vadovas stebi ir vertina, kaip grupės nariai lai¬kosi nustatytos tvarkos, darbo režimo ir kt. Šiai funkcijai priklauso narių pagyrimai, apdovanojimai, papeikimai ir bausmės. Juo sėkmingiau vadovaujama grupei, juo mažiau tereikia papeikimų ar bausmių, ir priešingai.
7. Auklėjamoji funkcija. Grupės narių tobulėjimas priklauso ne tik nuo jų veikios ir tarpasmeninių santykių su eiliniais grupės nariais. Didelę įtaką šiam tobulėjimui (ar degradavimui) turi autoritetingi vadovai. Jų auklėjamoji įtaka pasireiškia mėgdžiojimu (valdiniai nesąmoningai mėgdžioja vadovų santykia¬vimo su kitais asmenimis būdus, jų elgsenos manierą, aprangą ir kt.), identifi¬kacija (valdiniai sąmoningai kopijuoja vadovų pažiūras, vertybines orientacijas ir kt.), ir mokymu. Patirtis rodo, kad vadovo patarimai ir pamokymai tik tada pasiekia tikslą, kai yra kompetentingi, kai duodami gerbiant valdinių asmenybę, kai jie ne per ilgi ir nemonotoniški.8. Psichoterapinė funkcija. Grupės narių darbe ir asmeniniuose reikaluose pasitaiko nesėkmių, nelaimingų atsitikimų, konfliktų su bendradarbiais, šei¬mos nariais ir kitų situacijų, sukeliančių nemalonių, o kartais ir liguistų išgyvenimų. Vadovo pareiga padėti grupės nariams, patekusiems į tokią frustracinę (nusivylimo) būseną. Tai jis gali atlikti leisdamas valdiniams išsipasakoti savo nesėkmes, nurodydamas jų asmenybės teigiamus bruožus, atleisdamas neesminius trūkumus, nušviesdamas gražias ateities perspektyvas, pralinks¬mindamas grupės narius juokingomis istorijomis, pokštais, sąmojingais posa¬kiais.Aprašytosios funkcijos sudaro vadovo rolės pagrindą. Kaip ši rolė bus at¬liekama, priklausys nuo daugelio konkrečios situacijos veiksnių. Gerų vadovų asmeninės savybėsVadovas pirmiausia turi pasižymėti gerosiomis humaniško žmogaus psichinė¬mis savybėmis: jam turi būti būdingos bendros demokratinės visuomenės ver¬tybinės orientacijos, jis turi būti sąžiningas darbuotojas, moraliniu požiūriu tyras ir t.t. Tačiau vadovavimo veiklos sėkmingumui šių bendrų savybių neuž¬tenka. Reikalingos kai kurios specifinės vadovavimo veiklai savybės.Vienoks ar kitoks vadovavimo pobūdis pirmiausia priklauso nuo vyraujan¬čių motyvų, kurių skatinamas žmogus užima vadovo poziciją. Tokie motyvai gali būti: 1) ekonominis motyvas (atlyginimas, butas ir kitokios materialinės vertybės); 2) noras iškilti virš kitų žmonių (poreikis vadovauti kitiems žmo¬nėms, turėti geresnį kabinetą, baldus, telefoną ir kt.); 3) visuomeniniai moty¬vai (siekimas būti naudingu visuomenei, susilaukti kitų žmonių, visuomenės pripažinimo ir kt.); 4) kūrybiniai motyvai (siekimas įgyvendinti savo kūrybi¬nius sumanymus, aktyviai dalyvauti sprendžiant naujas problemas, kuriant es¬tetines vertybes ir kt.); 5) prievartos motyvai (baimė būti pažemintam, gauti papeikimą ar kitokių bausmių ir pan.); 6) neigiami egocentriniai motyvai (troš¬kimas garbės, karjerizmas, įprotis būti vadovu ir kt.). Nuo vyraujančių motyvų priklauso vadovo pasitenkinimas savo darbu. Jei, pavyzdžiui, kas vadovu tapo tik dėl didesnio atlyginimo, tai jam pirmiausia rūpės jis, o ne vadovavimas. Todėl imantis vadovo pozicijos, reikia pagalvoti, ko nori. Aukštesnieji vadovai privalo kreipti dėmesį į skiriamų žemesniųjų vadovų vadovavimo motyvų ver¬tę.
1. Profesinis-psichologinis pasirengimas. Jis pirmiausia reikalingas dėl to, kad vadovas būtų kompetentingas toje veiklos srityje, kuri jo vadovaujamai grupei yra pagrindinė. Pavyzdžiui, gamyklos direktoriui reikės inžinerinio, že¬mės ūkio bendrovės – agronominio, pedagoginės įstaigos – pedagoginio pasi¬rengimo. Be to, šiuolaikinis vadovas turi orientuotis ekonomikoje ir darbe su kompiuteriais, be kurių neįmanoma dabartinės veiklos rezultatų diagnostika ir perspektyvinis planavimas.Psichologinis pasirengimas reikalauja pirmiausia turėti išsiugdytas šias pa¬grindines savybes: interesą veikti, pareigos ir atsakomybės jausmus, bendruo¬meniškumo nuostatas.Interesas veikti yra būtina sėkmingos vadovo veiklos sąlyga. Jis aktyvina mintis ir valią reikiama kryptimi, didina vadovo darbingumą. Be to, darbas labai susidomėjus veikla teikia pasitenkinimą, tokios veiklos sąlygos mažiau vargina. Interesas vadovauti pradeda formuotis ankstyvajame amžiuje dar šei¬moje, mokykloje, vaikų ir jaunimo organizacijose, ypač jei vadovauti sekasi, jei kiti palaiko, giria ir džiaugiasi vadovavimu.Pareigingumas ir atsakomybė yra susiję su tokiomis asmenybės savybėmis kaip teisingumas, dorumas, darbštumas. Atsakomybė būna sąmoningai racio¬nali (žmogus žino, kad reikia laiku ir tiksliai, kokybiškai ką nors atlikti). Yra ir emocinė atsakomybė, kai neatliekant kokių nors darbų ar atliekant juos ne pagal esamus reikalavimus, ima „graužti sąžinė”.Bendruomeniškumo savybė vadovui būtina dėl to, kad vadovas pats vienas negali pasiekti rezultatų, jei jis nesugebės paskatinti, užkrėsti darbo entuziaz¬mu savo valdinius. Jeigu į vadovų postus patenka individualistai ir egocentristai, kurie pirmiausia rūpinasi ne vadovaujamos grupės veiklos rezultatais, o tik jų nauda sau, siekiant aukštesnės karjeros, didesnės materialinės gerovės, tai traumuoja visus sąžiningus darbuotojus, sukelia nepasitikėjimą, konflik¬tus, trukdo grupei dirbti.Ypatingą reikšmę vadovavimo sėkmei turi organizaciniai ir pedagoginiai sugebėjimai. Jie yra sintezė aukšto intelekto ir valios savybių, kurios padeda geriau išmanyti veiklą ir ją pertvarkyti.
Svarbi organizacinių sugebėjimų savybė yra mokėjimas greitai ir tiksliai suvokti žmonių dvasines ypatybes. Talentingas vadovas moka greitai įvertinti savo valdinių ypatybes ir nustatyti jų tinkamumą vienai ar kitai veiklai.Svarbus organizacinių sugebėjimų komponentas yra praktinis vadovo in¬telektas. Teorinis protas pasireiškia sugebėjimu abstrahuotis nuo konkrečių pavienių faktų ir mąstyti atitinkamomis sąvokomis bei teiginiais. Praktiškas protas operuoja konkrečiu vaizdiniu turiniu.Esama ir universalaus tipo žmonių, kurie gerai orientuojasi iškilus labai bendroms problemoms, taip pat konkrečiose gyvenimo aplinkybėse. Šie žmo¬nės gali tapti ir žymiais mokslininkais, ir gerais vadovais. Tokių pavyzdžių mes turime ir šiuo metu Lietuvoje.Pedagoginiai sugebėjimai reikalingi, nes grupėse pasitaiko tingesnių, lin¬kusių išgerti-, chuliganiškų polinkių valdinių, kuriems reikia padėti rasti prie¬monių tobulėti, prognozuoti pasikeitimus ir kt. Geranoriškas požiūris j žmo¬nes, tolerantiškumas valdinių nuomonėms yra svarbios vadovo psichologinio pasirengimo sąlygos, reikalingos geriems santykiams su valdiniais formuotis.2. Demokratinis vadovavimas. Tai būtina gero vadovo ypatybė. Dar 1938 melais K. Levino ir jo bendradarbių atlikti tyrimai parodė, kad, esant norma¬lioms grupės darbo sąlygoms, demokratinė vadovavimo atmosfera gerina dar¬bo rezultatų kokybę ir originalumą. Tokioje atmosferoje žmonės nori dirbti, pradeda didžiuotis bendrais pasiekimais, stengiasi pasidalyti sunkumais, for¬muojasi nuoširdesni ir draugiškesni santykiai. Pagrindinė demokratinio vado¬vavimo atmosferos tinkamumo priežastis yra ta, kad kiekvienas žmogus savo paties tikslų siekia ir užsibrėžtus planus vykdo mieliau, negu iš išorės primes¬tuosius (esant autokratiniam vadovavimui). Demokratinėje atmosferoje ge¬resnė savijauta, sparčiau tobulėja darbuotojai. Autokratinis vadovavimas tin¬kamesnis ekstremaliomis veiklos sąlygomis (stichinės nelaimės, karas, staiga pasikeitus gamybos sąlygoms ir pan.}. Liberalusis vadovavimas gali būti opti¬malesnis grupėse, sudarytose iš labai aukšto intelekto individų, vykdančių kū¬rybines užduotis. Geras vadovas turi skirti, kada kokia vadovavimo atmosfera labiausiai atitinka grupės interesus, Jis jaučia, kiek jo vadovavimo reikia gru¬pei.

3. Orientacija pirmiausia į grupės narių santykių darbo ir gyvavimo komfortą ir tik paskui – į pasiekimus. F. Fydlerio tyrimai parodė, kad vadovai, pir¬miausia kreipiantys dėmesį į savo valdinių gerovę, per ilgesnį laiką pasiekia ir geresnių grupinės veiklos rezultatų, negu tie, kurie jau iš pat pradžių stengiasi siekti aukštų veiklos rezultatų, mažai tesirūpindami grupės narių gerove.4. Geras vadovas turi pasitikėti savimi. Žinoma, jis neturi būti išpuikęs, bet turi protingai tikėti savo jėgomis, savo sugebėjimais eiti prisiimtas parei¬gas. Vadovo pasitikėjimas uždega visą grupę. Ypač šis pasitikėjimas svarbus sudėtingose stresinėse situacijose (pvz., iškilus pavojui, sportininkams varžybų metu ir pan.).5. Vadovas privalo branginti valdinių laiką. Jis turi tiksliai planuoti susi¬rinkimus, repeticijas, priėmimo valandas ir kt., kad valdiniams nereikėtų be reikalo gaišti laukiant. Laiko trūksta ne tiems žmonėms, kurie daugiau dirba, bet tiems, kurie dirba neplaningai ir neorganizuotai. Vadovo planingumas, organizuotumas ir punktualumas turi būti laiko režimo pavyzdys valdiniams.6. Reiklumas ir griežtumas – būtinos vadovo savybės. Kai kas mano, kad žmonės mėgsta tik gerus, nuolaidžius vadovus. Tyrimai rodo, kad vaikai ir moks¬leiviai labiau mėgsta teisingus, bet griežtus tėvus ir mokytojus, negu viską atleidžiančius. Tai liečia ir suaugusius.7. Vadovui reikia mokėti paskatinti ir bausti valdinius. Tikrovėje nėra vi¬sai vienodų žmonių, dėl to ir paskatinimai bei bausmės turi būti skirtingi. Ty¬rimai rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės daug jautriau reaguoja į pagyrimus ir papeikimus, negu jaunesni. Panašios išvados padarytos lyginant moterų jaut¬rumą su vyrų jautrumu. Jautresniems žmonėms reikia atsargiau skirti papei¬kimus ir bausmes.Tačiau kyla klausimas: ar geriau kuo nors prasikaltusius darbuotojus pa¬peikti prie keturių akių, ar viešai, dalyvaujant visai grupei? Patyrimas rodo, kad pirmuosius nusižengimus padariusius darbuotojus geriau pataiso „tėviš¬ki” patarimai prie keturių akių, o ne vieši svarstymai. Pastarųjų reikėtų imtis kaip kraštutinės priemonės tiems, kurių nepaveikia individualūs pokalbiai.

8. Vadovas turi būti mandagus ir nuoširdus. Mandagumas turi išplaukti iš vidinės pagarbos žmonėms ir visos jo asmenybės kultūros. Vadovų mandagu¬mas persiduoda valdiniams ir sudaro bendros kolektyvo santykių kultūros, malonios darbo nuotaikos pagrindą. Ir priešingai: jeigu vadovauja nekultūrin¬gas storžievis, šiurkščiai rėkaujantis ant savo valdinių, tai Šiurkštumo ir nekultūringumo atmosfera įsivyrauja visoje grupėje.9. Geru vadovu negalima tapti neturint humoro jausmo. Turintis humoro jausmą vadovas net sunkiausiose situacijose sugeba įžvelgti ką nors komiška, kas išsklaido įtempimą, sudaro geresne nuotaiką. Toks vadovas niekada neįsižeidžia dėl kokių nors sąmojingų pokštų, nors jie liestų jį patį. Yra pastebėta, kad ilgaamžiai žmonės gana skirtingai leidžia savo gyveni¬mo dienas: vieni jų mažai valgo, kiti – daug, vieni valgo vegetarišką maistą, kiti – daug mėsos ir t.t. Tačiau visų ilgaamžių pastebimas gerai išsivystęs humoro jausmas. Matyt, sugebėjimas pasijuokti padeda lengviau pernešti įvairius gy¬venimo sunkumus. Todėl ir vadovams humoro jausmas, jo išorinės išraiškos -šypsena ir juokas – yra vertingos, valdinius užkrečiančios savybės.10. Vadovas turi mokėti kalbėti ir tylėti. Tyrimai rodo, kad apie 60% savo darbo laiko vadovas kalbasi su valdiniais. Dėl to nors jis ir nėra oratorius, bet turi mokėti tiksliai ir glaustai, gražia taisyklinga kalba dėstyti savo mintis. Ne mažiau svarbu vadovui mokėti išklausyti savo valdinius, kiek leidžia laikas, leisti jiems išsikalbėti. Ilgesnį laiką vadovo darbą dirbusiems žmonėms kartais atsiranda patologinio kalbumo požymių: jie kalba ir kalba patys, pertraukinėja valdinius, užbaigia jų pradėtus sakinius, nesiklauso protestų, kriti¬kos ir pan. Tokia vadovo laikysena kelia nepasitenkinimą, menkina jo autori¬tetą ir silpnina įtaką valdiniams.
11. Vadovas turi gerbti valdinius ir jais domėtis, nors jie būtų ir mažesnio išsilavinimo ar menkesnių gabumų. Čia nereikia jokio veidmainiškumo. Ir pa¬prasčiausi žmonės, kaip sargai, valytojos ir pan., yra pilnavertės asmenybės su savita gyvenimo istorija, sudėtinga psichine struktūra. Protingas vadovas su¬geba jais domėtis, suprasti jų pasaulėjautą, troškimus, nuomones apie grupės veiklą (žinoma, kiek tai leidžia vadovo laikas).Vadovavimo stiliai ir vadovų santykiai su valdiniaisBuvo pasakyta, kad palankiausią atmosferą sukuria demokratinis vadovavimo stilius, tačiau praktiškai matome daug nukrypimų nuo demokratinio vadovavimo stiliaus.Būna distancinio stiliaus vadovų. Jie stengiasi palaikyti su valdiniais tik formalius dalykinius santykius, dažniausiai žvelgdami į juos iš aukšto. Tokio stiliaus vadovas valdinius laiko žemesnėmis būtybėmis, lyg vaikais, kurie nėra labai protingi, nepastovūs, nemoka savarankiškai tvarkytis. Su tokiais valdi¬niais elgiamasi atlaidžiai, tačiau nerodant tos pagarbos, kuri rodoma lygiaver¬čiams asmenims. Tokio santykiavimo priežastys yra savo asmenybės pervertinimas, nepakankamas valdinių savybių įvertinimas. Per didelės distancijos nuo valdinių priežastimi gali būti ir vadovo baimė parodyti savo trūkumus.Distancinio stiliaus priešingybė yra kontaktinis vadovavimo stilius. Šio sti¬liaus vadovai stengiasi kuo arčiau susidraugauti su valdiniais, įsigyti populia¬rumo ir intymaus palankumo. Tačiau vienodai artimus neformalius tarpasme¬ninius santykius vadovas su valdiniais palaikyti negali. Dėl to atsiranda sub¬jektyvizmo: dėl asmeninių simpatijų ar antipatijų vieniems valdiniams suma¬žinami, kitiems padidinami reikalavimai, darbo įvertinimai ir pan. Tai sukelia grupės narių nepasitenkinimą.Nors gana nelengva, bet geras vadovas, santykiaudamas su valdiniais, turi išlaikyti nei per didelę, nei per mažą socialinę distanciją, pagrįstą dalykine atsakomybe už tarpusavio santykius.Autokratinio vadovavimo apraiškų atsiranda dėl šių priežasčių: 1) vadovas mano, kad su valdiniais neverta tartis, nes jie mažiau išmano, negu vadovas; 2) autokratiškai vadovauti yra lengviau, nes nereikia svarstyti, diskutuoti, de¬rinti nuomones. Užtenka įsakinėti ir komanduoti; 3} autokratinio santykiavi¬mo priežastimi gali būti vadovo nepilnavertiškumo jausmas. Tada šiurkštu¬mas, pasipūtėliškumas, despotiškumas yra vadovo apsigynimo priemonės. Esant normaliems santykiams, valdiniams tuojau išryškėtų jo nemokšiškumas ir negabumas; 4) autokratiškas vadovavimo stilius gali susidaryti dėl didelio valdžios troškimo, dėl aukštesniųjų vadovų pavyzdžių ir, žinoma, dėl egzistuo¬jančių iš tradicijos vadovavimo stereotipinių etalonų.
Sutinkama vadovų, veikiančių pagal principą „skaldyk ir valdyk”. Jie sten¬giasi kelti vaidus tarp valdinių. Paprastai jie apsimeta vienų ar kitų valdinių geradariais, prikalba vieniems apie kitų trūkumus, platina paskalas ir pan. Vi¬sa tai griauna santykius ir grupės veiklą.Pagal organizuotumo ir darbo intensyvumo laipsnį galima išskirti trijų rū¬šių vadovus: l) vadovai, kurie viską daro patys, viską sprendžia, už visus gal¬voja; 2) patys nieko neveikia, visas pareigas uždeda valdiniams; 3) atlieka tik vadovavimo funkcijas, o kitus darbus palieka valdiniams. Pirmosios rūšies va¬dovai stengiasi įrodyti savo „nepakeičiamumą”. Viena amerikiečių firma, ko¬vodama su „nepakeičiamumu”, visus savo padalinių direktorius išleido mėne¬siui atostogų. Po atostogų buvo apdovanoti tie vadovai, be kurių darbas vyko puikiai, ir atleisti tie vadovai, kuriems išvykus reikalai gerokai pablogėjo.Grupėje „vadovas -valdinys” vadovas turi teisę įsakinėti, reikalauti įsaky¬mus vykdyti, kontroliuoti vykdymo kokybę. Valdinys privalo sąžiningai vykdy¬ti tai, ko iš jo reikalaujama. Vadovas turi teise skatinti ir bausti, o valdinys -kritikuoti ir nustatyta tvarka pasiskųsti. Vadovo ir valdinių formalūs tarpusa¬vio santykiai turi būti pagrįsti tiksliu kiekvieno teisių ir pareigų apribojimo laikymusi.Vadovaujama, kaip jau minėta, sėkmingiau tada, kai tarp vadovo ir valdi¬nių yra teigiami ir neformalūs santykiai, kai vadovas grupėje yra autoritetin¬gas ir populiarus neformalus lyderis.