Lietuvos istorija 15 a

LDK santykai su Lenkija XV a pb. – XVI a.
1492m mirus Kazimierui LDK ponų taryba didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Aleksandrą. 1492m valdovas paskelbė privilegiją, kuria praplėtė LDK bajorų teises. Jis įsipareigojo visais valstybės reikalais konsultuotis su Ponų taryba. Kazimiero 1447m ir Aleksandro privilegija sudarė valstybinės teisės pagrindą. Jos nustatė Ponų tarybos – vyriausybės – galią, apribodamos asmeninę monarcho veiklą.
1501m pasirašytas Melniko aktas, jame deklaruota, kad Lenkija ir Lietuva yra sujungia-mos į vieną valstybę, ją valdo bendrai išrinktas karalius, šaukiamas bendras seimas, yra viena kariumenė ir viieninga pinigų sistema. Šis aktas atspindėjo Jogailaičių dinastijos siekius sukurti Didžiąją Lenkiją, tačiau šis aktas nebuvo priimtas.
1558m kai kilo karas dėl Livonijos, o netrukus mūšiai su Maskva, Lietuvos bajorija ir Ponų taryba suprato, kad negalės apginti valstybės interesų prieš grėsmingą priešą. Taip pat Lietuvos bajorai siekė šlėktų teisių, kurias turėjo Lenkijos bajorai.
1569m sudaroma Liublino unija pagal kurią :
bendra:
valdovas, Seimas, užsienio politika, iždas.
atskira:
Kariumenė, teismai, vietos valdžia.
Po Liublino unijos įvedimo įvestas naujas pavadinimas Abiejų tautų respublika (ATR). 1572m mirus Žygimantui Augustui respublikoje prrasidėjo karalių rinkimai.tarp seimo ir išrenkamo karaliaus buvo sudaroma sutartis Pacta conventa, kurioje karalius įsipareigo-davo ką konkrečiai darys, ir ko nedarys. Bajorams buvo suteikta konfederacijos teisė, kurioje, jei bajoras nusprendžia, jog karalius sulaužė Pacta conventa, jis gali sukilti prieš bajorą. Ta

aip pat bajorams suteikta Liberum veto teisė, kuri leidžia užprotestuoti viso seimo balsavimą UŽ. Konfederacijos ir liberum veto sudarė “aukso laisves”, kurios respublikos valdymą pavertė anarchija.
1576-1586 respubliką valdo Steponas Batoras.1579m jis įkuria Vilniaus universitetą. 1581m įkuria Lietuvos vyr. tribunolą. Vyr. tribunolo užduotis buvo spręsti apeliacines bajorų byla, atėjusias iš pavietų teismų. Dabar patys bajorai sprendė apeliacines bylas. Steponas Batoras galutinai prijungia Livoniją prie LDK.
1587-1668 Vazų dinastijos laikotarpis.
1595m LDK vykdoma Unitų bažnyčios reforma. Skirta stačiatykiams, kurios esmė bu-vo: apeigos paliekamos stačiatikiškos, o tikintieji atsisakydami paklusti Maskvos metropolitui, paklūsta Romos popiežiui.
Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu Lietuvos bajorija gynė LDK savarankiškumą ir teises, užfiksuotas III-ajame statute, neleisdami Lenkijai apriboti LDK reikšmės ATR. Tačiau taip pat vyko dviejų tautų artėjimas.
1600-1629 I-asis karas su Švedija. 1605m Salaspilio kaautynės vadovaujamas J.K. Chodkevičius. Vyksta kova dėl Livonijos. Karas baigiasi Altmarko paliaubomis – dalis Livonijos atitenka Ųšvedijai.
Vladislovo Vazos valdymo periodu toliau silpnėjo valdovo įtaka valstybei. Silpnėjo centrinė valdžia.
1648-1654m B.Chmelnickiui vadovaujant Pietų Ukrainoje vyko kazokų sukilimas. Kazokai pasiprašo prijungiami prie Rusijos (Perejeslavo sutartimi), dėl to 1654-1667 Rusija kariauja prieš LDK. Andrusovo taikoje LDK praranda daug žemių, o nustatyta siena tarp LDK ir Rusijos išsilaiko iki 1772 (I-ojo padalijimo).
Pasinaudodama silpna LDK 1655-1660 LDK vėl puola Švedija.
1655m Lietuvą yra okupavę Švedija ir Maskva. Šiais metais Jonušas Radvila su
ustabdo kazokų veržimąsi į LDK. Jis pasirašo Kedainių sutartį su Švedija, kurioje LDK yra unijoje su Švedija, tačiau švedijos karalius jos atsisako. Mirus J.Radvilai per 1656m sukilimą LDK išvijo švedus iš šalies. Galutinai karas su Švedija baigės 1660m pasirašius Olyvos sutartį. Neįvyko jokių teritorinių pakitimų, LDK išlaikė prieš karą tuėtas valdas Livonijoje. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą, kurios ilgą laiką prisidėjo prie karų tarp šių valstybių kurstymo.
1656m Švedija pradėjo kovoti su Rusija dėl įtakos Baltijos jūros regione. Tai vertė Rusiją ieškoti susitaikymo su ATR. 1667m Andrusove pasirašyta paliaubų sutartis. LDK prarado daug teritorijų. ATR įsipareigojo gerbti stačiatikių teises savo valstybėje, o Rusija – ka-talikų. Tai tapo pretekstu Rusijai kištis į ATR vidaus politiką. 1686m nustatyta LDK – Rusijos siena, nepakitusi iki 1772m.
Dėl karų sužlugdytas krašto ūkis, valstybei trūko pinigų, reikėjo organizuoti ir išlaikyti kariumenę, rinkti mokesčius karui. Šauktinių kariumenės neužteko, LDK didėjo samdomos kariuomenės reikšmė, o jai pasamdyti reikėjo daugiau pinigų. 1655-1656 prasidėjo badas, maras. LDK neteko 40 gyventojų.
Valdant Jonui Kazimierui Vazai reikėjo koreguoti liberum veto neveiksmingumą, seimų darbą bei neefektyvią mokesčių sistemą. Valstybė neturėjo nuolatinių mokesčių, juos seimuose užsidėdavo bajorai pagal poreikį. Suvokdamas situaciją, valdovo dvaras siekė sustiprinti centrinę valstybės valdžią – panaikinti liberum veto, įvesti mokesčius. Dėl politinių planų žlugimo ir nesėkmingų karų J.
.Kazimieras Vaza atsisakė sosto. Jo valdymo metu vyravusią Radvilų giminės įtaką pakeitė Pacų giminė.
Mykolas Kaributas Vyšniovieckis buvo silpna asmenybė, pasiduodanti kitų įtakai. LDK galutinai įsigali Pacai. Jo valdymo metu labiau nusilpo centrinė valdžia.
Jonas Sobieskis siekė valstybėje įgyvendinti vidaus reformas, sustiprinti centrinę valdžią, tačiau reformoms vėl pasipriešino bajorija. Centrinė valdžia vis labiau degradavo, išsiplėtė anarchija. Didžioji dalis LDK, vadovaujama Pacų, o vėliau Sapiegų buvo opozicijoje J.Sobieskiui. jis ieškojo santaikos su LDK, silpnindamas įsigalėjusius Pacus ir palaikydamas Sapiegas ir suteikdamas jiems pareigybes. Kazimieras Sapiega ėmė vadovauti LDK. Sapiegų valdymą bajorija, vis labiau įsigalint anarchiškoms įdėjoms, laikė bajorijos teisių pažeidimu. 1700m įvyksta Valkininkų konfederacija. Bajorai susivienija į kariumenę ir išvaro Sapiegų giminę.
Augustas II Saksas vidaus politikoje siekė užkariauti bajorijos palankumą, grąžindamas jiems karuose pralaimėtas žemes. Vienas asmeninių siekių buvo atkariauti iš Švedijos Livoniją ir padaryti ją savo paveldima valda.
1700m Augusto II iniciatyva prasidėjo karas su Švedija. Švedija atsilaikė prieš Augusto II pajėgas ir artėjo prie šr. LDK sienų. Prieš Sapiegas kovoję Valkininkų konfederatai sudarė su Rusija sutartį, nukreiptą prieš Švediją. Švedai buvo sumušti rusų kariuomenės, o Livonija, dėl kurios Augustas II ir LDK kariavo, atiteko Rusijai.
1700-1721 po Šiaurės karo Petras I Rusiją paskelbia imperija.
Po karo su Švediją LDK vėl prasidėjo badas, siautėjo maras.
Augustas II
I ir po karo puoselėjo valstybės sustiprinimo, pavertimo centralizuota monar-chija planus, ATR laikė savo karioumenę. Bajorija bijodama netekti savo laisvių pradėjo ginkluotą pasipriešinimą, nukreiptą prieš plėšikaujančius Sksonijos kariuomenės laikymą valstybėje. Augustas II, nesugebėjęs įvesti tvarkos valstybėje, į pagalbą pasikvietė Rusiją.
Abi pusės sutiko su Petro I tarpininkavimu. Tarpusavio klausimus sprendė, Petro I prižiūrimi, 1717m ATR seime, pramintame Nebyliuoju. Posedžiauta vieną dieną. Nuspręsta:
Augustas II turėjo iš valstybės išvesti kariuomenę; nebegalėjo pradėti karo be seimo sutikimo; turėjo vykdyti senatorių nurodymus.
Rusija įsipareigojo saugoti ATR, t.y. įgijo teisę kištis į ATR vidaus gyvenimą, jį regu-liuoti. LDK nuolatos buvo svetima kariuomenė, vertusi daryti užsienio šalims palankius politinius sprendimus.
Augusto II valdymo pabaigoje pradėjo formuotis dvi pagr. grupuotės: respublikonai ir familija. Respublikonai, vadovaujami Potockių giminės (iš LDK jiems priklausė Radvilos, Sapiegos, Višniovieckiai), propagavo bajorų teisių ir laisvių išlaikymą, valdovo valdžios apribojomą, priešinosi valstybės reformoms. Familijos šalininkai, vadovaujami Čartoriskių, siūlė padidinti ATR kariuomenę, reformuoti iždą, seimų ir seimelių darbą, panaikinti liberum veto.
Bajorai didžiavosi savo “aukso laisvėmis”, kokių neturėjo nė vienos Europos valstybės kilmingieji, bijojo tų laisvių sumažinimo, todėl įtariai žiūrėjo į bet kokias naujoves, vadovavosi šūkiu “nieko nauja”.
Augusto III valdymo metu siekė sukurti Didžiąją Švediją. Tuo metu ATR įsigalėjo politinės grupuotės. Siekdamos ateiti į valdžią, jos rėmėsi užsienio valstybėmis, šioms sudarydamos galimybes įtakoti ATR vidaus gyvenimą. Respublikonai ieškojo Prūsijos, Prancūzijos, Turkijos, familija – Rusijos palaikymo.
Čartoriskių familija, iš LDK remiama etmono M.J.Masalskio, Vilniaus vyskupo I.J.Masalskio, propogavo stiprios monarchijos idėją. Jų siūlomas kandidatas Stanislovas Augustas Poniatovskis, Rusijos įtakoje, buvo išrinktas valdovu. Jis siekė su Rusijos pagalba įvykdyti valstybės reformas ir nugalėti vidaus opoziciją. Tačiau Rusija valdovui vykdyti savarankiškos vidaus politikos neleido.
Čartoriskių iniciatyva seime įvykdyta radikalių reformų: panaikinta liberum veto, įvesti generaliniai muitai, įsteigtos Lenkijos ir LDK iždo bei karo komisijos, nustatyta nauja seimo darbo tvarka, atmestas reikalavimas stačiatikiams ir protestantams suteikti tokias pat teises kaip katalikų polit. teises valstybėje. Pasinaudodama šiuo pretekstu Rusija pasipriešino 1766m seimo reformoms. Rusijos valdovė Jekaterina II paskelbė 1767m deklaraciją prieš reformas. Reformomis buvo nepatenkinti ir familijos priešininkai, vadovaujami K.S.Radvilos. Jie 1767m sudarė Vilniaus konfederaciją, norėdami nušalinti S.A.Poniatovskį. 1767m susibūrė Radomo konfederacija, nukreipta prieš valstybės reformas.
1767-1768 vykusiame ATR seime vyravo Radomo konfederatai. Seimas dirbo Rusijos kariuomenės, bauginusios represijomis, apsuptyje. Tokiomis sąlygomis S.A.Poniatovskis perėjo į Radomo konfederatų pusę. Seime buvo atkurta senoji tvarka.
1768m susibūrė Baro konfederacija, kuri prieštaravo Varšuvos seimo nutarimams. Jos programoje senosios konservatyvios bajorų pažiūros persipynė su naujomis XVIIIa idėjomis. Tačiau konfederatai nebuvo vieningi ir tuo pasinaudojo Rusija. 1773m ATR seimas ratifikavo I-ojo užgrobimo rezultatus.
To pasekoje 1775m seime įkurta Nuolatinė taryba, turėjusi pakeisti senatą. Ji susidėjo iš 5 departamentų: karo, iždo, policijos, teisingumo ir užsienio politikos. Kitomis reformomis buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, pagerinta teisės sistema ir teismų darbas, pertvarkyti mokesčiai, pradėtos kalti naujos monetos, įvykdytos ekonominės reformos.
1773m įkurta Edukacinė komisija (Masalskis pirmininkas). Su šia komisija buvo pertvarkomos LDK mokyklos, kūriamos naujos, valstiečiai atleidžiami nuo baudživos.
Daugiausia reformų įvykdė 1788-1792 vykęs Ketverių metų seimas. Seime veikė dvi pagrindinės grupuotės: reformatoriai ir konservatoriai. 1791 05 03 jie paruošė Konstitu-ciją, kurioje:
katalikybė – valstybinė religija; bajorų teisių ir privilegijų patvirtinimas; valstybė įpareigoja globoti valstiečius (nors vis dar įteisinta baudžiava); valdžia: leidžiamojo, vykdomoji ir teisminė; karinės pajegos turi ginti tautą.
Ši konstitucija neišsprendė visų valstybėje buvusių prieštaravimų. 1792m įsiveržusi Rusijos kariuomenė paskelbė Targovicos konfederaciją. Konstitucijos šalininkų kariuomenė buvo silpna ir negalėjo rimčiau pasipriešinti Rusijai. 1793m Rusija ir Prūsija pasirašė II-ojo ATR užgrobimo aktą.
Norėdami pasipriešinti konstitucijos šalininkai – 1794m paskelbė sukilimo manifestą. Sukilime dalyvavo T.Kosciuška (Lenkijoje), J.Jasinskis (Lietuvoje). LDK ir Lenkijos sukileliams svarstant valstybės pertvarkimo būdus, išryškėjo nesutarimai. Susiskaldymas palengvino Rusijai, Austrijai ir Prūsijai malšinti sukilimą, o taip pat 1795m pasirašyti III-ojo ATR užgrobimo sutartį.

ASMENYBĖS
P. Skarga pirmasis universiteto rektorius (1579m įkurtas VU).
M. Daukša 1595m “Katekizmas” ir 1599m “Postilė”
J. Sobieskis sustabdo turkų puolimą, bando sustiprinti centrinę valdžią.
Masalskis vadovauja Edukacinei komisijai (pirmininkas)
V. Protasevičius 1569m Vilniaus vyskupas, pakvietęs jezuitus į Lietuvą.
M. Giedraitis žemaičių vyskupas, subūręs šviesuolius kaip M. Strijkovskį ir M. Daukšą.
M. Strijkovskis 1582m “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika”
A.V. Kojelavičius “Retorikos pagrindai”, “Lietuvos istorija”.
Pr. Skorina 1522-1525m jo leidybinė veikla Vilniuje – pirmoji knygų spaustuvė Lietuvoje.
Ž. Liauksminas parašė populiarų Europoje vadovėlį “Iškalbos politika arba retorikos meno taisyklės”
M. Sarbievijus parengė literatūros veikalą “Poetika”. Profesorius, poetas.
M.K. Radvila – Našlaitėlis išleido pirmąjį LDK žemėlapį (XVIIa). Keliavo į Egiptą “Kelionė į Jeruzalę”
K. Sirvydas parengė trikalbį (lenk-liet-lot) žodyną. “Punktai sakymų” – pamokslų rinkinys.
A. Tyzenhauzas LDK iždininkas, valdė Šiaulių ir Alytaus ekonomijas, vykdė reformas, išplėtė palivarkų skaičių, įvedė lažą. Kūrė manufaktūras.
L. Stuoka – Gucevičius architektas suprojektavęs Vilniaus katedrą, rotušę, Verkių rūmus.

EUROPA XIV-XVIIIa.

RENESANSO KULTŪRA
Frančeskas Petrarka – meilės sonetai mylimajai Laurai.
Džovanis Bokača – “Dekameronas” – 100novelių Florencijos miesto gyvenimo temomis. Pagrindai humanistinei literatūrai.
Viljamas Šekspyras vaizdavo renesanso laikų visuomenę, parodė humanizmo idealų ir tikrovės neatitikimą. Jis aukštino žmogaus grožį ir didybę, bet kartu matė ir blogį.
Fransua Rablė pajuokė feodalinę visuomenės santvarką, dvasininkų ydas. Tikėjo proto galia.
Nikolas Makiavelis. Jį domino Italijos suvienijimas. Sukūrė absoliutizmą, “valstybė pagrįsta jėga”.
Tomas Moras – “Utopija”, naujo tipo valstybė, kurioje nėra privatinės nuosavybės. Parodė baisias nelaimes, kurias kentėjo anglų valstiečiai dėl aptvėrimų.
Mikolojus Kopernikas – Žemė sukasi apie savo ašį ir kartu su kitomis valstybėmis skrieja aplink saulę.
Džordanas Brunas – Visata beribė, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Saulė nėra visatos centras, otik viena iš žvaigždžių.
Galilėjas Galilėjus – Žemę skiria milžiniški atstumai. Atrasti Menulio kalnai, lygumos, įdubimai. Ištyrė kūnų judėjimo dėsnius ir suformulavo mokslinės mechanikos pradmenis.
Leonardas da Vinčis – tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, mokslo ir meno teoretikas. Stengėsi pažinti žmogaus anatomiją, fiziologiją.
Mikelandželas – skulptorius, architektas, tapytojas. Galingos skulptūros simbolizuoja heroizmą, jėgą ir energiją.
Rafaelis. Amžininkų portretai ir madonų su kūdikiais atvaizdai. Sukurta erdvės iliuzija. Išaukštintas renesanso žmogaus laisvės ir žemiškos laimės idealas.

REFORMACIJA EUROPOJE
Reformacijos priežastys:
Kunigaikščiai pasauliečiai, riteriai ir miestiečiai manė, kad Bažnyčia yra per brangi;
Feodalams kėlė pavydą didelės Bažnyčių pajamos;
Humanistų judėjimas tiriantis Senąjį ir Naująjį Testamentus;
Žymiausias humanistas buvo Erazmas Roterdamietis. Savo veikaluose jis išjuokė Katalikų bažnyčią.
Martynas Liuteris protetavo prieš indulgencijų prekybą. 1517m prie Vitenbergo bažnyč. Prikalė “95 tezes”, kuriose teigė: Bažnyčia gali apsieiti be popiežiaus; patarė nusavinti Bažnyčios žemes Vokietijoje; neigė dvasininkijos kaip tarpininkės tarp žmonių ir Dievo vaidmenį; žmogus galįs išganyti sielą tikėjimu; vienintelis tikėjimo šaltinis Šv. Raštas. 1521m M.Liuteris iškviestas į Vormse posedžiavusį reichstagą išsakyti savo idėjas.
Tomas Miunceris. Jo mokymas apie išganymą arba tikėjimą ganytojiška Kristaus auka, yra viena scarbiausių protestantizmo dogmų. Liuteris stojo už ankstyvosios Krikščionių bažnyčios tradicijų grąžinimą, t.y. norėjo panaikinti visą brangiai kainuojančią hierarhiją. Pigios bažnyčios reikalavimas atitiko biurgerių interesus. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu turi būti Šv. Raštas. Liuterio mokymas darė religiją pasaulietiškesnę. Jis teigė, jog žmogaus veikla turi tarnauti Dievui.
1555m Ausburgo religinė taika. Kunigaikščiai gavo teisę pasirinkti savo valdomų žemių gyventojams tikėjimą. Atsirado atskiros katalikų ir protestantų teritorijos – dar labiau susiskaldė Vokietija.
Liuteronų bažnyčia pasidarė visiškai pavaldi kunigaikščio valdžiai. Reformuota bažnyčia atsisakė prašmatnių apeigų, supaprastino pamaldas, panaikino šventųjų ir relikvijų garbinimą.
Ulrichas Cvinglis šveicarų reformatorius. Jis radikaliai pertvarkė Bažnyčią į demokratiš-kesnę. Cvinglis komuniją laikė paprastu veiksmu Jėzaus Kristaus mirčiai atminti, nepripažino duonos ir vyno virtimą Kristaus kūnu ir krauju.
Jonas Kalvinas – kalvinizmo kūrėjas. Absoliutinė lemties dogma: Dievas nulėmęs žmogaus likimus (rojus ir pragaras). Jo mokymas skatino veiklumą. Didžiausia dorybė taupumas. Svarbiausią vaidmenį pamaldose užėmė Biblijos skaitymas. Kalvinai panaikino Bažnytinę hierarhiją.
Prancūzijoje kalvinus vadino HUGENOTAIS. Jie čia sudarė stiprią partiją, priešišką absoliutinei monarchijai ir Katalikų bažnyčiai.
1572m Baltrametiejaus naktis. Paryžiuje nužudoma 3000 hugenotų.
Kalvinizmo įtaka Nyderlandų revoliucijai buvo l. Didelė. Reformacija tapo pagrindiniu akstinu kovoti su Ispanijos absoliutizmu ir ja remiančia Katalikų bažnyčia.
PURITONAIS Anglijoje buvo vadinami kalvinizmo šalininkai. Jie norėjo “apvalyti” Anglikonų bažnyčią, t.y.reformuoti ją. Puritonizmas virto Anglijos revoliucijos ideologija.
Anglikonų bažnyčia pasidarė valstybine, privaloma. Ji išpažino protestantizmo dogmas – tikėjimą išganytojiška Kristaus auka ir Šv. Raštą kaip tikėjimo šaltinį.
Džonas Noksas. Reformacija Škotijoje buvo susijusi su kova prieš Stiuartų dinastiją. Katalikai pralaimėjo, įsitvirtina Presbiterionų bažnyčia.
Katalikų kontrreformacija prasidėjo Tridento bažnyčios susirinkimais 1545-1563. Jie paskelbė visus protestantus eretikais ir nusprendė: aukšč. autoritetas – popiežius, paliktos senosios katalikų dogmos, apeigos, nuspręsta šviesti dvasininkus.
Ignotas Lojola įkūrė Jezuitų ordiną. Jie ypač stengėsi įgyti palankumą aukštų pareigūnų ir panaudoti juos savo tikslams. Ordinui vadovavo jėzuitų generolas, tiesiogiai pavaldus popiežiui. Jėzuitų ordinas visur steigė bendrojo lavinimo mokyklas, jie paprastai būdavo rūmų dvasininkai – karalių ir karalienių nuodemklausiai.
REFORMACIJOS KONTRREFORMACIJOS
XVIa. XVIa.vid – XVIIa.
Panaikintas indulgencijų pardavinėjimas;
Atsisakyta prašmatnių bažnytinių apeigų; Panaikintas šventųjų ir relikvijų garbinimas;
1525m panaikintas Kryžiuočių ordinas Įsteigtas vyr. inkvizicijos tribunolas (1542m); Įkurtas Jėzuitų ordinas (1540m); Visi protestantai paskelbti eretikais; Aukšč. autoritetu tikėjimo dalykuose paskelbtas popiežius; Įvesta griežta bažnytinė cenzūra; Kurtos dvasininkų seminarijos

NYDERLANDŲ REVOLIUCIJA XVIa
PRIEŽASTYS REZULTATAI
Ispanijos viešpatavimas;
Feodalinė santvarka, kurią palaikė Ispanija;
Katalikų bažnyčios kova su reformacija Nyderlandų šiaur. buvo panaikintas Isapanijos viešpatavimas; Įsikūrė nepriklausoma Olandijos respublika (1579m); pradėjo sparčiau augti ekonomika ir kultūra:
a) išaugo gelumbės, šilko, linų, laivų statybos pramonė;
b) Amsterdamas tapo galingiausia jūrų valstybė;
c) Olandija tapo galingiausia jūrų valstybe;
d) ji užgrobė daug kolonijų;

Olandija buvo tankiausiai gyvenama teritoija Europoje. Čia kūrėsi manufaktūros. Olandija buvo prekybos kelių sankrižoje: prekiavo su Anglija, Prancūzija, Vokietija, Pabalčiu. Lėšas skyrė kapitalistinei gamybai. XVIa. sparčiai iro feodalizmas. Kapitalistinių santykių raidą labai stabdė svetimšalių įtaka, priespauda. Ispanijos karalius žlugdė pramonę nepakeliamais mokesčiais, įv. suvaržymais, gynė feodalinę santvarką. Olandijoje smuko gelumbės gamyba dėl didelių muitų. Ispanijos valdžia Nyderlanduose rėmėsi katakikų bažnyčia, kuri persekiojo reformatus (kalvinus). Reformacija tapo ne tik religinis sąjudis, bet ir kovos su Ispanijos absoliutizmu forma. 1566m prasidėjo Olandijos revoliucija. 1572m Baltramiejaus naktis – 3000 hugenotų buvo nužudyti. 1609m Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę ir ją 1648m Vestfalio taikoje patvirtino. Su šia taika nusistovėjo Europos politinis žemėlapis.

ANGLIJOS REVOLIUCIJA
PRIEŽASTYS REZULTATAI
Absoliutinė karaliaus valdžia; Feodalinė santvarka; Anglikonų bažnyčios viešpatavimas Anglija tapo konstitucinė monarchija; Buvo paspartintas senos luominės santvarkos irimas ir naujos – demokratinės formavimasis

Svarbiausia Anglijos šaka – gelumbės gamyba. Dėl ganyklų bajorai grobė bendruomenės žemes, valstiečių skypus, prievarta nuvarydami juos nuo žemės. Atimtos žemės pavadintos “aptvėrimais”. Valstiečiai tapdavo samdomaisiais darbininkais. Naujieji bajorai pradėjo ūkininkauti naujoviškai, į žemės ūkį pradėjo skverbtis kapitalistiniai santykiai. Jūrų prekyboje Anglija sukaupė nemaža dalį kapitalo. Dėl įsigalėjimo jūroje vyksta kovos su Ispanija. 1588m anglai nugali “nenugalimąją armadą”.
XVIa anglai pradeda kolonijinę ekspansiją.
XVIIa Anglijoje steigiamos manufaktūros (XVa panaikinta baudžiava). Turtingi miestiečiai galėjo tapti bajorais. Susidarė palankios sąlygos verslininkystei.
Anglija – demokratinė respublika be rašytinės konstitucijos, vadovavosi 1215m Didžiąja laisvių chartija. Karalius įsipareigojo nedidinti mokesčių, be parlamento pritarimo nekeisti įstatymų, kariuomenės dydžio. Karalius sutinka, jog valdžią gauna iš parlamento, kuris atstovauja visus luomus išskyrus valstiečius.
Valstybės santvarka Anglijoje skyrėsi nuo kitų šalių: ją valdė karalius atsiklausdamas parlamento, kurį sudarė dveji rūmai: lordų (aristokratai ir vyskupai) ir bendruomenių (žemvaldžiai, pirkliai). Be parlamento nebuvo priimamas joks įstatymas.
Karalius vadovavo anglikonų bažnyčiai. Katalikškų apeigų ir vyskupų išlaikymas kėlė puritonų nepasitenkinimą. Puritonai smerkė prabangą pasisakė už asketizmą.
XVIIa padidėjo prieštaravimai, nes po Šimtamečio karo karalius sustiprina savo galią. 1640-1649m vyksta pilietinis karas tarp parlamento, (miestiečiai ir bajorija) puritonai ir karaliaus (anglikonai, katalikai). 1640m sušaukiamas Ilgasis parlamentas. Atšaukiami neteisėti mokesčiai, paleisti nusikaltėliai už nusikaltimus valdžiai, puritonai. Buvo priimtas įstatymas draudžiantis paleisti parlamentą be jo sutikimo. Karalius neturi jėgų gintis. Parlamento kariuomemė nugalėdama karalių užima ir Airiją, Škotiją. 1649m Karoliui I nukirsdinama galva, kad sukėlė karą nesilaikydamas įstatymų. Anglija paskelbiama respublika.
Po karaliaus nukirsdinimo vyko levelerių ir digerių judėjimai, kurie buvo greitai numalšinti Kromvelio kariuomenės.
1679m priimtas Habeas corpus act (žmogus yra nekaltas, kol jo kaltė nėra pripažinta)
1688m priimtas “Teisių bilis”. Šiuo dokumentu karalius pagrindinę valdžią parlamentui. Anglijoje įsigali konstitucinė monarcija.

NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAS ŠIAURĖS AMERIKOJE 1775-1783
PRIEŽASTYS REZULTATAI
Anglijos uždraudimas kolonistams be leidimo keltis į Vakarus už Apalačų kalnų;
Žyminės rinkliavos įstatymo išleidimas;
Kolonijų pramonės ir prekybos plėtros apribojimai;
Naujų įdėjų, kad valdžią vyriausybei turi suteikti tauta, plitimas. Anglija pripažino JAV nepriklausomybę;
Susikūrė pirma savarankiška respublika Amerikoje;
Buvo nuversta kolonijinė Anglijos valdžia;
Panaikinti feodalizmo elementai, apribojimai kolonijų ūkinei veiklai;
Visi gyventojai, išskyrus negrus, vergus ir indėnus, tapo lygūs prieš įstatymus;
Šiaurėje buvo panaikinta vergija.

1607m pirmoji anglų kolonija Virdžinijoje.
1773m Bostono uosto darbininkai, persirengę indėnais, išmeta į jūrą anglų apmuitintą arbatą (Bostono arbatėlė).
1775m nepriklausomybės karo pradžia.
1776 liepos 4 dieną Nepriklausomybės deklaracijos priėmimas.
1783m Nepriklausomybės karo pabaiga. Versalio taikos sutartis.
1787m JAV Konstitucijos priėmimas.
1789m Džordžas Vašingtonas išrenkamas pirmuoju šalies prezidentu.
1789m priimamas Teisių bilis, kuris įsigalėjo 1791m.
Šiaurės Amerikoje dirbo “sutartiniai tarnai” – vargingieji išeiviai iš Anglijos, dirbę, kad sumokėtų už kelionę, turėjo galimybę gauti žemės. Kolonijose vyravo plantacijų ūkis. Indėnai, vietiniai gyventojai, buvo stumiami į vakarus. Kolonistų sparčiai gausėjo, plėtojosi ūkis, augo miestai. Naujojoje Anglijoje plėtojosi laivininkystė, prekyba ir pramonė, vergų prekyba.
Lemiama kova dėl viešpatavimo Šr.Amerikoje įsiliepsnojo Septynerių metų kare 1756-1763m kariumenės persvara karą laimėjo Anglija. Kolonijoms nepatiko karaliaus vykdoma politika: apribojamos kolonijų savivaldos, priimtos žyminės rinkliavos įst., pagal kurį apmokesdinami visi prekybiniai sanderiai, dokumentacija.; įvesti griežti apribojimai kolonijų pramonei ir prekybai. B. Franklinas pradėjo kalbėti apie kolonijų atsiskyrimą nuo Anglijos. 1775m Masačiutsete prasidėjo karo veiksmai, persimetė į kt. kolonijas. Karaliui nedarant jokių nuolaidų sudaryta reguliarioji armija (Dž. Vašingtonas)
1776m kongresas priėmė “Nepriklausomybės deklaraciją”, kuri skelbia, kad 13 valstijų atsiskiria nuo Anglijos ir sukuria savarankišką valstybę. Anglijos varžovės rėmė sukilusias prieš ją kolonijas. Amerikiečius palaikė ir Europos šviesuomenė. Įsivyravo silpna centrinė valdžia, tačiau 1787m JAV priima konstituciją. 1791m konstituciją Teisių bilis.

PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA 1789-1799m.
PRIEŽASTYS REZULTATAI
Absoliutinė karaliaus valdžia;
Feodalinė santvarka;
Luominė santvarka;
Švietėjų mintys apie santvarkos pakeitimo būtinumą. Panaikinta absoliutinė monarchija;
Panaikinta feodalinė santvarka;
Panaikinta luomų santvarka;
Paspartintas feodalinės santvarkos irimas visoje Europoje;
Atvertos galimybės verslų plėtrai;

I etapas 1789m Generalinių luomų darbo paradžia.
1789 liepos 14d Bastilijos šturmas – absoliutizmo žlugimas.
1789 rugpjūčio 26d Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
1791m priimama Prancūzijos konstitucija – įtvirtinama konstitucinė monarchija.
1792m Liudviko XVI nušalinimas nuo sosto ir jo įkalinimas –konstitucinės monarchijos pabaiga.

II etapas 1792m Prancūzija paskelbiama respublika.
1793m Giljotinuotas Liudvikas XVI. Jakobinų atėjimas į valdžią. Visuomenės gelbėjimo komiteto veiklos pradžia

III etapas 1793m Konventas priima naują Konstituciją. Vykdoma jakobinų diktatūra.
1794m Termidoro perversmas. Robespjero nukirsdinimas – jakobinų diktatūros pabaiga (Revoliucija ryja savo vaikus

Absoliutizmas – tai tokia valstybės valdymo forma, kai visa aukšč. valdžia priklauso monarchui. Karalius Prancūzijoje rūpinosi pramone bei prekyba, globojo steigė manufaktūras. Finansinėmis operacijomis, perkant tarnybas valstybės valdžios aparate vietas, išplėtė biurokratują. Bajorai mokesčių nemokėdavo, pagrinde viską apmokėjo valstiečiai, pramoninkai, prekybininkai. Prancūzijos karalius išlaikė feodalinę sistemą, bajorų privilegijas. Absoliutizmas Prancūzijoje pradėjo formuotis XVa, kai Generaliniai luomai karaliui leido rinkti nuolatinį žemės mokestį (taliją). XVIa vid. religiniai karai sustabdė absoliutizmo kilimą. Tačiau vėliau biurokratija tapo ištikimiausiu absoliut. monarchijos ramsčiu.
XVIIa vid. Prancūzija tapo galingiausia vakarų Europos valstybe. Valdant Liudvikui XIV absoliutizmas suklestėjo, parlamentas visiškai neteko įtakos. Dažni karai alino kraštą, valstiečiai nuskurdo, nepataisomai suiro finansai, padidėjo valstybės skolos. Tai paspartino revoliucijos pradžią.
Visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas:
miestiečiai piktinosi ūkinės veiklos suvaržymais; skirstymas į luomus: dvasininkija, bajorija, III-iasis luomas – neprivilegijuotieji; nebuvo konstitucinių garantijų, teismas nebuvo savarankiškas. Politinė veikla buvo neįmanoma, nes buvo persekiojami kritikai, švietėjai.
Generaliniai luomai susirinko 1789m. Buržuazija ir daugelis deputatų siekė panaikinti absoliutizmą. Trečiojo luomo deputatams reikalaujant Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio užduotis parengti konstituciją. Liepos 14d. sukilėliai užėmė Bastilijos tvirtovę. Valstiečiai siekė nusikratyti feodalinių prievolių ir tapti žemės savininkais. Po Bastilijos užgrobimo žlugo absoliutizmas, o Aukščiausia valdžia priklausė Steigiamajam susirinkimui. Netrukus 1789m mbuvo priimta “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, o 1791m Prancūzijos konstitucija.
Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado pirmaujančią padėtį, valdžia atiteko turtingajai buržuazijai, kaimuose nesiliovė bruzdėti valstiečiai, kurie reikalavo visiškai panaikinti feodalines prievoles. Tačiau visi iki tol vykę pertvarkymai nieko nedavė sankiulotams. Jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimą sutapo su vienos iš politinių grupuočių – jakobinų – planais. Jų svarbiausias uždavinys buvo sumažinti turtinę nelygybę.
1791m žlugo konstitucinė monarchija, vietoj jo išrinktas konventas. 1792m Prancūzija paskelbta respublika. Konvente prasidėjo kova dėl valdžios tarp jakobinų ir nuosaikiųjų respublikonų – žerondistų.
1793m Liudvikas XVI buvo nukirsdintas. Po to vyko kovos tarp žirondistų ir jakobinų, kurios trukdė respublikai kovoti su vidaus kontrrevoliucija ir užsienio priešais. Jakobinai buvo artimesni liaudžiai, nes žirondistai stojo prieš senjorų žemių nusavinimą ir būtiniausių prekių kainų kontolę, kurių reikalavo sankiulotai. 1793m sankiulotai apsupo konventą ir privertė iš jo pašalinti žerondistus. Valdžia atiteko jakobinams. 1793m buvo priimta konstitucija. Po jos valdžia priklausė konventui ir gelbėjimo komitetui.
Nuo 1794m jakobinų diktatūra išgyveno krizę. Prancūzija per penkerius audringų revoliucijos sukrėtimų metus pavargo ir troško ramybės. 1794m Termidoro perversmu konvento daugumos nutarimu Robespjerui nukirsdinta galva.

ŠVIETĖJAI
I. Kantas – “išdrįsk būti protingas, turėk drąsos remtis savo protu”. Norint pasiekti pažangą reikia šviesti žmones. Jis reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymą.
Dž. Lokas suskirstė valdžią į įstatymų vykdomąją ir leidžiamąją. Stojo už sąžinės laisvę.
Š. Monteskjė kritikavo absoliutizmą. Idealizvo konstitucinę monarchiją. Skirstė valdžią į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę.
Volteras pasisakė už apsišvietųsį monarchą. Karalių ir filosofų bendras priešas – Katalikų bažnyčia. Jis negailestingai išjuokė bažnyčią.
Ž. Žakas Ruso smerkė teisinę ir turtinę nelygybę. Teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai, pasisakė už respubliką.
Ž. Melje ragino panaikinti privatinę žemės nuosavybę, skirstymą į luomus ir net valstybę, kaip žmonėms priešišką bei svetimą jėgą.
G. Mabli teigė, kad visų nelaimių priežastis yra privatinė nuosavybė. O blogybes galima sušvelninti įvedant išmintingus įstatymus, kurie ribotų prabangą bei žmonių gobšumą ir įtvirtintų paprastą gyvenimo būdą.
Švietėjų sąjudžio esmė – kritikavo valstybės bei visuomenės santvarką ir siūlė įvairius būdus jai tobulinti. Susidomėta mokslu bei švietimu.
“Apšviestasis absoliutizmas” – laisvės, lygybės ir tautos suverenumo idėja. Pertvarkymus turėjo vykdyti apsišvietę valdovai.
Sostų ir filosofų sąjunga: valdovams reikėjo sąjungininkų, kurie kritikuotų bei išjuoktų kas yra sena ir atgyvenę. Ši sąjunga truko iki Prancūzijos revoliucijos.

Aleksandro valdomos LDK santykiai su Lenkija
Nuo XV a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Aleksandras nuolat prašė Lenkijos paremti LDK šiai atremiant totorių puldinėjimus bei rengiantis naujam karui su Maskva. 1496 m. slapto pasitarimo su savo broliu Janu Olbrachtu metu Aleksandrui pavyko susitarti dėl bendro Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygio prieš Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje dar 1484 m. įsitvirtinusius turkus bei Krymo totorius (atrodo, Lietuva tuo žygiu tikėjosi susigrąžinti iš Krymo totorių Juodosios jūros pakrantės ruožą tarp Dniepro ir Dniestro žemupių). 1497 m. vasarą ir rudenį vykęs sutartasis žygis, Janui Olbrachtui netikėtai pakeitus puolimo objektą, virto vad. Moldovos žygiu ir skaudžiu Lenkijos kariuomenės pralaimėjimu; Konstantino Ostrogiškio vadovaujama LDK kariuomenė šio žygio metu tik sumušė (liepos pab., netoli Braclavo) nežinomo dydžio Krymo kariuomenės dalinį bei atstatė moldavų prieš porą metų apgriautą Braclavo tvirtovę, o į Moldovos teritoriją įkandin lenkų nebuvo įžengusi (Aleksandro reikalavimui žygiuoti į Moldovą griežtai pasipriešino LDK didikai).
1501 m. birželį mirus Janui Olbrachtui, tų metų rugpjūčio pab. Lenkijos seimas nauju Lenkijos karaliumi nutarė skelbti Aleksandrą, tačiau su išlyga, kad šis, tapęs karaliumi, prijungs LDK prie Lenkijos. Aleksandras, nuolat prašęs Lenkijos suteikti Lietuvai jai labai reikalingą karinę pagalbą, tuoj sutiko su visomis lenkų sąlygomis ir netrukus išvyko į Melniką (Palenkė) susitikti su specialia Lenkijos seimo delegacija, turėjusia perduoti Aleksandrui karalystės valdžią.

Leave a Comment