Lietuvos dvarai

Ankstyvasis dvaras turėjo ne tik ūkinę, bet ir politinę reikšmę. Tai pamatinė valstybės struktūros grandis, todėl dvarų atsiradimas yra neatsiejamas nuo politinės organizacijos raidos ir valstybės formavimosi. Galima netgi sakyti, kad ankstyvųjų dvarų ir jų kilmės bei raidos tyrinėjimas padeda suprasti Lietuvos valstybės ištakas, ankstyvosios valstybinės struktūros esmę.

Dvaro vieta politinėje organizacijoje

Dvaras buvo valsčiaus administracinis centras, iš kurio buvo valdomos visos valsčiaus teritorijoje buvusios laisvosios bendruomenės. Čia suplaukdavo valsčiaus žmonių duoklės. Būtinas dvaro atributas buvo ir tiesiogiai jam priklausantys žmonės, dirbantys dvvarui, jį aptarnaujantys1. Iš pradžių tai buvo tik vienas ar keli kaimai. Ilgainiui laisvųjų bendruomenių prievolės dvarui didėjo, skirtumas tarp jų ir priklausomų kaimų mažėjo, o galiausiai ir visai išnyko. XV-XVI a. tiesioginėje dvarų priklausomybėje atsidūrė beveik visa valstybės teritorija (išskyrus bajorkaimius-okolicas).

Iki XV amžiaus Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jųų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų2. Ir tik vystantis kapitalistiniams santykiams dvaras galutinai transformavosi į išimtinai ūkinį vienetą, suformuodamas dvaro, kaip privataus ūkio, sampratą.

Valsčių kunigaikščiai ir jų dvarai XIII a.

Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras bu

uvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei – ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios3.

Valsčių kunigaikščiai, palyginus su vėlesniais bajorais, buvo negausus sluoksnis – baltų žemėse jų buvo tik keli šimtai. Susikūrus Lietuvos valstybei, kai į karo žygius būdavo sutelkiama nemaža dalis tokių kunigaikščių, žymesnių pralaimėjimų metu jų žūdavo nuo kelių iki kelių dešimčių. Pavyzdžiui, 1234 m. Volynėje žuvo 40 jotvingių kunigaikščių4, 1245 m. mūšyje su naugardiečiais žuvo daugiau kaip 8 lietuvių kunigaikščiai5, 1286 m. kryžiuočiai Lietuvoje iššžudė net 70 ,,karaliukų”6. Tai įvyko ,,antrojo asmens po Lietuvos karaliaus” vestuvių puotos metu – kronistas pažymi, kad į šias vestuves buvo susirinkę beveik visi Lietuvos kilmingieji. Vertinant šiuos skaičius galima teigti, kad XIII a. Lietuvoje kunigaikščių buvo tiek, kiek ir valsčių. Dvarų irgi vargu, ar buvo daugiau.

XIII a. šaltiniai mini smulkiems kunigaikščiams priklausiusias pilis įvairiose baltų ir Pabaltijo finų žemėse. Kartais tokios pilys net būdavo pavadinamos savininko vardu – pavyzdžiui, skalvių kunigaikštis Sareika 1276 m. valdė jo paties vardu pavadintą pilį7 – dabar tai Še
ereiklaukio piliakalnis (Šilutės r.)8. XIII a. II dešimtmetyje minimos lyvių kunigaikščio Kaupo, estų Sakalos žemės kunigaikščio Lembito pilys9. Šalia tokios pilies būdavo ir kunigaikščiui priklausantis kaimas, kartais taip pat pavadinamas jo vardu. Pavyzdžiui, minėto Lembito pilis vadinosi Leole, o kaimas – tiesiog Lembito kaimu10.

Dvarai, susidedantys iš vieno ar kelių kaimų, yra XIII a. baltų žemėse gerai žinomas reiškinys11. Daugiausia žinių apie juos teikia kryžiuočių raštai prūsų vitingams, patvirtinantys jų anksčiau turėtas valdas bei suteikiantys naujų. Žinoma, kryžiuočių įsikišimas kažkiek pakeitė prūsų diduomenės valdų vaizdą, nes ištikimi ordinui prūsų kilmingieji buvo apdovanoti. Neretai eiliniai vitingai, anksčiau neturėję jokių dvarų, kryžiuočių dėka tapdavo dvarininkais. Tai parodė lenkų istoriko Henryko Łowmiańskio tyrinėjimai, nors šis istorikas, suradęs tokių pavyzdžių, padarė skubotą išvadą, kad iki XIII a. baltų kilmingieji neturėjo priklausomų žmonių, o jų žemės valdos nedaug tesiskyrė nuo kitų bendruomenininkų ūkių12. Su šia išvada galima sutikti tik tiek, kiek ji taikoma eiliniams kilmingiesiems, nes, kaip sakyta, dvarus su priklausomais žmonėmis iki kryžiuočių įsikišimo turėjo tik kunigaikščiai.

Dvarų kilmė

Dvarai formavosi dar beraštėje visuomenėje, ir daugelis jų kilmės paslapčių niekada nebus pakankamai aiškios. Dvarų atsiradimą reikia sieti su politinės organizacijos raida, kuri mums irgi žinoma tik bendrais bruožais. Betarpiškai prieš valstybinės organizacijos atsiradimą gyvavusi politinė organizacija vadinama va

adyste. Lietuvos sąlygomis tai – valsčiaus prototipas, kuriam vadovauja vadas – būsimasis valsčiaus kunigaikštis. Nuo tikro kunigaikščio jis skyrėsi tuo, kad dar nebuvo visiškai išlaikomas visuomenės – gyveno iš savo ūkio ir nereguliarių valsčiaus-vadystės gyventojų dovanų13.

Gali būti, kad vadystėse ir pradeda formuotis dvarų užuomazgos, t. y. vadų ūkiai, turintys gal tik vieną kitą priklausomą žmogų (šeimyniškį). Tai buvo asmeninis vadų ūkis, kuris iš pradžių nedaug tesiskyrė nuo eilinių bendruomenininkų ūkių. Tačiau vadystėse tokie ūkiai, vargu ar galėjo tapti tikrais dvarais, nes nedidelė ir silpna politinė organizacija negalėjo užtikrinti didelio žmonių skaičiaus paklusnumo vadui.

Augant kaimyninių tautų valstybinės integracijos lygiui ir didėjant jų spaudimui, baltų valsčiai turėjo jungtis į žemes, vadovaujamas vieno kunigaikščio. Tokios žemės galėjo įgauti valstybinės struktūros bruožų, kai žemės kunigaikštis sutelkdavo savo rankose pastovesnę valdžią ir būdavo išlaikomas visų žemės gyventojų mokesčiais14.

Pastovūs gyventojų mokesčiai (duoklės) ir sudaro valstybinių pajamų esmę. Atskiruose valsčiuose žemės kunigaikščiui tokius mokesčius galėjo surinkti tik vietiniai kunigaikščiai. Tuo pačiu jiems atsirado galimybė surinkti duokles ir sau. Taip formavosi viso valdančiojo sluoksnio išlaikymo sistema. Išorinė įtaka turėjo duoti reikšmingą postūmį tokios sistemos formavimuisi, nes nuo X-XI a. sandūros duoklių iš baltų kraštų ėmė reikalauti Lenkijos ir Rusios kunigaikščiai.

XIII a. žemių kunigaikščiai minimi įvairiose baltų žemėse – latgalių Je
ersikoje ir Kuoknesėje, kur sėdėjo rusinų kunigaikščiai, prūsų žemėse, kur minimi vietinės kilmės kunigaikščiai15. Žemę sudarantys valsčiai buvo visiškoje žemės kunigaikščių valdžioje. Prūsų Pamedės ir Pagudės kunigaikščiai net galėjo 1216 m. dovanoti pirmajam Prūsijos vyskupui Kristijonui po vieną valsčių, priklausantį jų žemėms (Pamedės kunigaikštis Survabūnas dovanojo Liubavą, o Pagudės kunigaikštis Varpoda – Lansaniją)16.

Taigi atsiradus žemių kunigaikščiams, valsčiaus centras tampa valsčiaus žmonių prievolių surinkimo punktu. Kartu susidaro sąlygos ir dvarams atsirasti. Tie žmonės, kurie nesugebėdavo laiku sumokėti duoklių, įsiskolindavo ir patekdavo į priklausomybę nuo valsčiaus kunigaikščio. Taip valsčiaus centras transformavosi į dvarą.

Tokių dvarų formavimasis sietinas su vėlyvųjų piliakalnių, kaip kunigaikščių rezidencijų, atsiradimu. Rytų Lietuvoje – Lietuvos valstybingumo lopšy – tokio tipo piliakalniai atsiranda XI a.17, o tai sutampa su išorinio valstybinių visuomenių spaudimo pradžia. Tipiški kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai turi apvalias 20-50 m skersmens aikšteles. Tarp tyrinėtų tokių piliakalnių XI-XII a. datuojami Mažulonių ir Kaukų piliakalniai. Tokio pačio tipo piliakalniai (Ukmergė, Palatavys) buvo įrengiami ir vėliau, XIII-XIV a., tik tuomet jie jau žinomi kaip didžiojo kunigaikščio dvarai18.

Didžiojo kunigaikščio dvarai

Besikurianti Lietuvos didžioji kunigaikštystė suvienijo atskiras žemių kunigaikštystes bei paveldėjo iš jų valsčius su valsčių kunigaikščiais bei jų dvarais. Valstybės valdymas buvo pagrįstas nuolatinėmis valdovo kelionėmis po šalį. Savo rankose sutelkęs aukščiausią teisminę, administracinę ir karinę valdžią, valdovas buvo viso valstybinio gyvenimo centras. Valsčių centrai ir juose esantys dvarai buvo valdovo sustojimo vietos. Tokių kelionių metu valdovas ne tik vykdė savo, kaip valdovo, funkcijas (teisdavo, duodavo nurodymus, tardavosi su vietine diduomene), bet ir gaudavo išlaikymą19. Pasėdžiai – valdovo vaišinimas ir apdovanojimas – ilgą laiką buvo svarbiausia valdovo, taigi ir valstybės, pajamų dalis20. Šitokia valdymo ir valdžios išlaikymo sistema buvo būdinga daugeliui pasaulio kraštų21.

Žinoma, Lietuvos valdovui reikėjo savos, patikimesnės, atramos jam pavaldžiose žemėse. Jis negalėjo tenkintis vien tik svečio vaidmeniu valsčių kunigaikščių dvaruose. Valdovo poreikiai didesni, jo dvarams reikėjo daugiau priklausomų žmonių, jis negalėjo pasitenkinti vienu kaimu. Keliaujančiam valdovui ir jo kariaunai reikėjo įvairiose valstybės vietose turėti ir pakankamai žirgų. Dideli žirgynai ir vėliau buvo vienas iš svarbiausių valdovo dvaro elementų22. Todėl gana sparčiai formuojasi didžiojo kunigaikščio dvarų tinklas.

Jau Mindaugo laikais nemaži valdovo dvarai buvo net palyginti silpnai nuo Lietuvos priklausančiose jotvingių žemėse. Apie tai sužinome iš 1259 m. Mindaugo donacinio akto. Juo Mindaugas Livonijos ordinui užrašo visą Dainavą (Jotvą), ,,išskyrus kelis valsčiukus, būtent Sentanę, Dernę, Kresmeną ir kaimą, kuris Gubinite vadinamas su trimis kaimais Velzavoje”23. Kaip matome, viename iš valsčių Mindaugui priklausė trys kaimai. Palyginus su žemių ir valsčių kunigaikščių dvarais tai daug. Žemių kunigaikščiai irgi išsaugojo savo dvarus. Vieną iš Mindaugo sau pasiliktų valsčių – Kresmeną – tiesiogiai valdė jotvingių kunigaikštis Skomantas24. 1285 m. jis pasitraukė pas kryžiuočius ir kaip kompensaciją už savo prarastas valdas gavo valdyti tik vieną kaimą, lanką ir lauką Semboje25. Žinoma, Kresmenoje jo domenas galėjo būti kiek didesnis26, bet ir atsižvelgiant į tai, vargu ar jis galėjo turėti daugiau kaip 2 kaimus27.

Taigi valsčius, toks kaip Kresmena, tampa dviejų dvarų centru – vietinio kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio. Čia iš vietinio kunigaikščio kaimų suplaukdavo jo pajamos, iš valdovo kaimų – valdovo pajamos, iš laisvųjų bendruomenininkų – prievolės vietiniam ir didžiajam kunigaikščiui. Didžiąją valsčiaus dalį, be abejo, sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu. Nominaliu visos valstybės savininku laikytas valdovas28, o faktiškai valsčius valdė vietiniai kunigaikščiai, atiduodami atitinkamą dalį pajamų į valsčių atvykstančiam valdovui. Ilgainiui jie neteko kunigaikščių titulų ir liko paprastais vietininkais.

Dvaro dalis, priklausanti Lietuvos valdovui, buvo vadinama Lietuva, o valdovui priklausantys žmonės – leičiais – senuoju lietuvių vardu. Šios struktūros reliktų dar gausu XV-XVI a. šaltiniuose, kuriuos išanalizavo Artūras Dubonis29. Toks valdovo domenų įvardinimas būdingas ir kitoms šalims. Pavyzdžiui, Švedijos karaliaus domenai irgi buvo išsibarstę po visą valstybę ir vadinosi valstybės centro vardu – ,,Upsalos valda” (Upsalaöð), arba ,,Upsalos dvaru” (Upsala bo)30.

Gana greitai susiformavęs gausus valdovo žmonių – leičių – sluoksnis, aptarnavęs visoje valstybėje išsimėčiusius valdovo dvarus, negalėjo taip staiga susiformuoti iš įsiskolinusių ir laisvės netekusių žmonių. Atvirkščiai, priklausomybė valdovui buvo susijusi su privilegijuota padėtimi visuomenėje. Leičiai ne tik aptarnaudavo valdovo dvarus, bet ir gynė jo interesus tolimiausiuose valstybės kampeliuose, atliko karines ir policines funkcijas. Ilgainiui valdovo dvaruose atsirado ir žemesnį statusą turinčių priklausomų žmonių.

Valdovo dvarų steigimas ir politinių centrų raida

Didieji kunigaikščiai savo dvarus steigė ne tik šalia ankstesnių valsčių kunigaikščių dvarų, bet ir visai naujose vietose. Naujai įsteigti dvarai turėjo ypatingą reikšmę, nes juose nebuvo valdovo konkurentų vietinių kunigaikščių asmeny. Jų vietą pasirinkdavo pats valdovas, atsižvelgdamas į savo ir valstybės poreikius.

Toks buvo Palatavio piliakalnyje įkurtas stambus Latavos dvaras. Šis Mindaugo dvaras paminėtas kaip dviejų jo donacinių aktų išdavimo vieta, kurie buvo išduoti jo karūnacijos metu31. Tai leidžia manyti, kad Mindaugas buvo karūnuotas būtent Latavoje, kuri tuomet buvo Livonijos pasienyje ir geriausiai tiko susitikti su karūną atvežusia Livonijos delegacija. XVI a. šioje vietoje žinoma Lietuvos, arba Leičių, vaitystė32. Tai bene didžiausia iš žinomų leičių kolonijų, kurios susidarymas sietinas su svarbia reprezentacine Mindaugo Latavos dvaro reikšme33.

Reikšmingas XIII a. Lietuvos valdovų dvaras turėjo būti ir Kernavėje. Tai nuo seno gyvenama vieta, galbūt Neries žemės centras. Neries žemės kunigaikštis Parnušis Mindaugo laikais buvo įtakingas žmogus – būtent jam pavesta vadovauti Lietuvos delegacijai, 1251 m. vykusiai pas popiežių prašyti Mindaugui karūnos.

1279 m. Livonijos kryžiuočiai įsiveržė giliai į Lietuvą ir pasiekė Kernavę, kuri Eiliuotojoje Livonijos kronikoje ta proga pavadinta ,,karaliaus Traidenio žeme” (kuniges Thoreiden lant)34. Be abejo, tuo remiantis, nėra pagrindo Kernavę laikyti Traidenio sostine, bet ir minėtas Eiliuotosios kronikos akcentas, ir įspūdingas Kernavės piliakalnių kompleksas, ir XVI a. Lietuvos metraščiuose susiformavęs Kernavės, kaip pirmosios Lietuvos sostinės, įvaizdis rodo, kad Kernavė buvo viena iš svarbiausių valdovo rezidencijų. Kernavėje bei kaimyniniuose Panerio valsčiuose – Maišiagaloje, Sudervėje ir Gegužinėje XVI a. šaltiniai fiksuoja leičius35.

Galima manyti, kad XIII a. valdovo dvarai jau susikūrė daugelyje valsčių, nors ir vėliau jų išsidėstymas dar keitėsi, atsižvelgiant į valstybės poreikius. Visų pirma pokyčių pareikalavo 1283 m. prasidėjęs karas su Prūsijos kryžiuočiais ir ryšium su tuo iškilę nauji gynybos poreikiai. Jie nulėmė svarbių centrų sukūrimą Trakų kunigaikštystėje. Dar kartą politinė situacija pasikeitė Vytauto laikais, kai Trakų kunigaikštystės reikšmė dar labiau išaugo ir ji ėmė dominuoti visoje valstybėje.

Dėl nuolatinių valdovo kelionių nebuvo garantuotas ir valstybės sostinės stabilumas. Nebuvo tokios vietos kur valdovas užsibūtų didžiąją metų dalį. Geriausiu atveju galėjo išsiskirti svarbesnė rezidencija, kurioje jis lankydavosi šiek tiek dažniau ir užsibūdavo šiek tiek ilgiau, negu kitose. Iš esmės tokia vieta ir gali būti laikoma sostine. Suprantama, kad tokią ,,sostinę” kilnoti labai lengva. Iš esmės kiekvienas valdovo dvaras yra šiokia tokia ,,sostinė”. Lietuvos metraščių legenda apie sostinės kilnojimą iš Kernavės į Trakus ir iš Trakų į Vilnių Gedimino valdymo pradžioje36 labai gerai atskleidžia to meto sostinės specifiką.

Žinoma, nors tarp valdovo mėgiamiausios rezidencijos ir sostinės skirtumas sunkiai užčiuopiamas, jis vis dėlto yra – tai tradicija. Tradicija saugojo oficialią sostinę nuo laikinų vieno ar kito valdovo įgeidžių. Sostinėje buvo karūnuojami nauji valdovai.

Vis dėlto net ir Vilnius Vytauto laikais staiga neteko reikšmės. Vytautas buvo faktiškai perkėlęs sostinę į Trakus. Žinoma reikia pabrėžti – ,,faktiškai”, bet ne oficialiai. Vytautui nepavyko įveikti tradicijos (o gal jis ir neketino to daryti).

Faktinė sostinė pasižymėjo tuo, kad valdovas joje praleisdavo daugiau laiko, negu kitur – XV a. pradžioje tai buvo apie 20 proc. viso laiko. Sprendžiant iš itinerariumų, iki 1408 m. Vytautas Vilniuje dar praleisdavo 18,5 proc. savo laiko – gerokai daugiau, negu kituose savo dvaruose (Kaune – 8 proc., Gardine ir Naugarduke – po 4 proc.). Tačiau 1409 m. jo sostinė staiga persikelia į Trakus, o Vilnius nustumiamas į ketvirtą vietą. Nuo 1409 m. Trakuose jis praleido 21 proc. savo laiko, Gardine – 7 proc., Kaune – 6 proc., Vilniuje – tik 5,7 proc. Tai sietina su Trakų salos pilies pastatymu – šiai rezidencijai negalėjo prilygti net to meto Vilnius. Be to, Vytautas ir pats jautė daugiau sentimentų Trakams, kurie buvo jo gimtinė ir tėvonija. Taip pat ir Vytauto brolis Žygimantas rezidavo daugiausia Trakuose, kuriuose jis praleido net 58 proc. jo itinerariume paliudyto laiko. Gardinui tenka 9 proc., o Vilniui – tik 4 proc. laiko (tiesa, Žygimanto itinerariumas labai fragmentiškas). Tik Kazimieras atstatė Vilniaus reikšmę: Vilniuje jis buvo 36 proc. Lietuvoje praleisto savo laiko, Trakuose – 25 proc., Gardine – 17 proc.37 Tradicija išgelbėjo Vilnių – po 30 metų pertraukos faktinė sostinė sugrįžo į savo senąją vietą.

XV a. mes jau galime stebėti keliaujančio valdovo institucijos nykimą – didieji kunigaikščiai vis ilgiau užsibūna svarbiausiuose valstybės centruose, kelionės į periferiją darosi trumpesnės ir retesnės. Kazimieras 78% viso Lietuvoje praleisto laiko rezidavo tik 3 centruose – Vilniuje, Trakuose ir Gardine. Taigi valdovo kelionių sistema iš esmės jau beveik suyra, formuojasi trys pagrindinės rezidencijos, iš kurių išsiskiria ir svarbiausioji – Vilnius.

Tuo pačiu metu didikams ir bajorams dosniai dalinamos valstybės žemės, visi valstiečiai verčiami priklausomais žmonėmis. Taip susiformavo klasikinis bajoriškų dvarų tipas. Ankstyvųjų dvarų epocha baigėsi

Leave a Comment