LIETUVOS VALSTYBĖS IŠTAKOS

I. Šaltiniai Pirmosios rašytinių šaltinių žinios apie Lietuvą yra susiję su 1009 m. Šv. Brunono misija Prūsijoje ir jo žuvimu. Apie tai kalbantys šaltiniai gali būti suskirstyti į dvi versijas – Viberto ir Titmaro. Viberto versija yra kilusi iš Brunono bendražygio Viberto pasakojimo. Mūsų dienas pasiekė trumpesnis Viberto pasakojimo variantas (užrašytas apie 1020 m.) ir platesnio varianto perdirbiniai Petro Damianio ,,Šv. Romualdo gyvenime” (apie 1040 m.) bei ,,Šv. Brunono gyvenime ir kančiose” (apie 1400 m.). Titmaro (saksoniškoji) versija išliko trumpuose saksų metraštininkų atpasakojimuose: Titmaro Merzeburgiečio kronikoje (1014 m.), Kvedlinburgo analuose, ,,Magdeburgo vyskupų darbuose” (XII a.) ir kt. Pirminis saksoniškosios versijos šaltinis – neišlikusi ,,Brunono darbų knyga”, kurios autorius greičiausiai buvo Brunono bendramokslis ir giminaitis Titmaras Merzeburgietis. XI a. pirmosios žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Dauguma jų prasideda 1113 m. Nestoro ,,Senųjų laikų pasakojimu” (jis kaip atskiras kūrinys neišliko, geriausi jo nuorašai atsispindi Laurentijaus ir Volynės metraščiuose). Manoma, kad Naugardo metraščiai prasideda ankstyvesniu kūriniu – 1093 m. sudarytu ,,Pradiniu sąvadu”, nors kai kurie tyrinėtojai jį laiko tik sutrumpintu ,,Senųjų laikų pasakojimo” variantu. Žinių apie Lietuvą šiuose šaltiniuose mažai. Naugardo metraščiuose ir ,,Senųjų laikų pasakojime” paminėta tik po vieną žygį prieš lietuvius, bet jie datuojami skirtingai – 1040 m. (Nestoras) ir 1044 m. (,,Pradinis sąvadas”). Neaišku, ar iš tiesų buvo du žygiai (pirminis metraščio tekstas galėjo būti trumpinamas), ar viena iš šių datų klaidinga. Be šių žinių lietuviai paminėti tik Nestoro metraščio įvade kaip Rusios duoklininkai. Naugardo pirmasis metraštis yra seniausias išlikęs Rusios metraštis (Sinodinis jo nuorašas rašytas XIII a. pabaigoje). Jis mums reikšmingiausias XII a. II pusės – XIII a. įvykiams tyrinėti. Iš jo sužinome ir apie pirmąjį savarankišką lietuvių karo žygį į Rusią 1183 m. Antras pagal senumą iš išlikusių Rusios metraščių yra Laurentijaus metraštis (vienuolio Laurentijaus 1377 m. nurašytas 1305 m. Tverės metraštis). Ankstyvuoju laikotarpiu jis Lietuvai skiria palyginti nedaug dėmesio, bet XIII a. II pusės istorijai pateikia keletą svarbių žinių. Vladimiro-Suzdalės žemėje buvo sudarytas ir vadinamsis Radvilų metraštis – seniausias iliustruotas Rusios metraštis. Tai XV a. pabaigoje padarytas taip pat iliustruoto 1206 m. metraščio nuorašas. Su Lietuvos istorija tiesiogiai susiję dvi miniatiūros (tautos, mokančios Rusiai duoklę ir 1113 m. rusinų žygis prieš jotvingius). Iliustruota ir keletas reikšmingų Lietuvai Rusios istorijos įvykių. Vienas iš svarbiausių šaltinių Lietuvos valstybės susidarymui tirti yra Volynės (Ipatijaus) metraštis, aprašantis įvykius iki 1290 m. Jis išlikęs maždaug 1420 m. Ipatijaus bei XVI a. Chlebnikovo nuorašuose. Metraščio leidėjai pagrindu pasirinko Ipatijaus nuorašą, bet M. Hruševskis archaiškesniu laikė Chlebnikovo nuorašą. Volynės metraštis pateikia daug originalios informacijos apie XII a. II pusės – XIII a. Lietuvą. Jis susideda iš trijų pagrindinių dalių – ,,Senųjų laikų pasakojimo” (iki 1118 m.), Kijevo metraščio (1119–1200 m.) ir Haličo-Volynės metraščio (1205–1290 m.). Mums svarbiausia trečioji dalis buvo rašoma Cholme (iki 1262 m.) ir Volynės Vladimire (1264–1290 m.). Silpniausia šios dalies vieta – chronologija. Chlebnikovo nuoraše XIII a. įvykiai pateikiami be datų, o Ipatijaus nuoraše datos netikslios, nes surašytos vėliau. Lietuvos kariniai veiksmai šiaurėje plačiai atsispindi Livonijos kronikose. Henriko Latvio kronikoje aprašomi 1184–1227 m. įvykiai (seniausias nuorašas – XIV a. pradžios Zamoiskių kodeksas). Autorius – aprašomų įvykių amžininkas, deja, nesiorientavęs Lietuvos vidaus gyvenime, todėl daugiausiai žinių pateikęs tik apie dažnus lietuvių antpuolius. Apie 1295–1297 m. parašyta Eiliuotoji Livonijos kronika yra vienas iš vertingiausių XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių (joje aprašomi įvykiai iki 1290 m.). Seniausias jos nuorašas – XIV a. vidurio Rygos kodeksas. Kronikoje Lietuvai skiriamas ypatingas dėmesys, todėl iš visų XIII a. šaltinių ji pateikia bene daugiausiai duomenų apie vidinę Lietuvos padėtį. Itin svarbi užuomina apie Mindaugo tėvą, kaip lygių neturintį karalių. Mūsų temai labai svarbus šaltinis yra ,,Sakmė apie Igorio žygį” (1185 m.; vienintelis XVI a. nuorašas žuvo 1812 m. Maskvos gaisro metu, bet liko dvi jo kopijos). Istoriografijoje būta bandymų suabejoti ,,Sakmės” autentiškumu. Tokios pozicijos besilaikantys tyrinėtojai nesėkmingai bandė įrodyti, kad ,,Sakmės” šaltinis buvo XIV a. poema ,,Uždonė”. Iš tiesų daugelis faktų rodo, kad ,,Uždonė” buvo parašyta sekant ,,Sakme”, o tai tik patvirtina ,,Sakmės” autentiškumą. Verti dėmesio ir istorinės tradicijos duomenys. Svarbiausia lietuvių istorinės tradicijos dalis užfiksuota XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose, o rusų – XIX – XX a. užrašytose bylinose. Abiejų tradicijų medžiaga apie ankstyvąją Lietuvos istoriją yra labai daugiasluoksnė, supainiota ir mažai patikima, bet jos duomenų analizė, gretinant juos su žinomais istoriniais faktais, gali suteikti papildomą šaltinį kai kurioms problemoms spręsti. Žinių apie Lietuvą bylinose yra labai daug, bet tai dažniausiai ne etninė Lietuva, o greičiau LDK po Liublino unijos. Rusų tautosakoje su Lietuva kartais siejami ir visai nieko bendro su ja neturintys kraštai bei įvykiai. Ankstyvajai Lietuvos istorijai bene įdomiausias pasakojimas ,,Lietuvių antpuolis” apie du Lietuvos karaliaus seserėnus nesėkmingai vykusius kariauti į Briansko kunigaikščio Romano žemes. Prieš šį kunigaikštį 1263 m. Mindaugas iš tiesų buvo suorganizavęs nesėkmingą žygį.

Lietuviškoji tradicija, užrašyta dar XVI a., todėl ne taip smarkiai maišo įvairias epochas. Lietuvos metraščių legendinėje dalyje yra gana tiksliai perteiktų įvykių, kaip, pavyzdžiui, vokiečių įsikūrimas Livonijoje po lietuvių žygio (1185–1186 m.). Tačiau lietuvių tradicija mus pasiekė perdirbta. Atskiri padavimai buvo dirbtinai sujungti į vientisą metraštinį pasakojimą, todėl dabar reikia juos išskirti ir į kiekvieną jų žiūrėti kaip į atskirą šaltinį. Įvairiuose Lietuvos metraščių nuorašuose lietuvių istorinė tradicija perteikiama kiek skirtingai. Turbūt protografe buvo pateikta prieštaringų žinių, o nuorašų skirtybės atsirado trumpinant pirminį tekstą. Net ir dabar žinomuose nuorašuose nevengiama nurodyti kelias įvykių versijas, pateikti kelis vardų variantus. Iš viso šiuo metu žinomi 7 Lietuvos metraščių nuorašai, turintys legendinę dalį. Lietuvos valstybės susidarymo tyrinėjimas neįmanomas be archeologinių šaltinių. Mums svarbiausi duomenys yra iš brūkšniuotosios keramikos kultūros (1300 m. pr. Kr. – 400 m.) ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūros (400–1200 m.) teritorijų. Interpretuoti archeologinius duomenis padeda analogijos iš kitų visuomenių, priklausančių panašaus išsivystymo stadijoms. Tokias analogijas galima suskirstyti į 3 grupes: 1) Žinios apie kitus baltus bei artimiausius jų kaimynus; 2) žinios apie kitas Europos miškingosios zonos šalis – visų pirma slavų ir germanų kraštus; 3) etnografinė atsilikusių tautų medžiaga (jos pagrindu kuriamos bendros valstybių formavimosi teorijos, svarbios ir Lietuvos valstybės formavimosi supratimui).

II. Istoriografija Pirmoji Lietuvos valstybės kūrimosi koncepcija buvo suformuluota M. Stryjkowskio ,,Kronikoje” (1582 m.). Jo manymu, iš pradžių lietuvių protėviai ,,kaip laukiniai žmonės, miškuose gyveno”. Dar 1577 m. M. Stryjkovskis tą mintį bandė paremti etnografine analogija: ,,Taip pat šiandien už Švedijos gyvena lapiai…”. Valstybinę organizaciją, anot jo, atnešė I a. pr. Kr. atvykę italai, o ,,Lietuvos įkūrėjas ir pirmasis kunigaikštis” buvo jų palikuonis Kernius, valdęs nuo 1040 m. (ši data – pirmasis M. Stryjkovskiui žinomas Lietuvos vardo paminėjimas). M. Stryjkowskis iškėlė ir kitą klausimą: ,,Kada atsirado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas”. Jo manymu, legendinis Mindaugo tėvas Rimgaudas, atėjęs į valdžią 1219 m., ,,pirmasis ėmė vadintis Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didžiuoju kunigaikščiu, o to titulo iki tol jo pirmtakai nenaudojo ir naudoti negalėjo, nes tos valstybės visada turėjo atskirus valdovus”. M. Stryjkovskis naudojosi Lietuvos metraščių legendomis, bet negrindė jomis esminių savo postulatų. Jis suprato, kad legendinių kunigaikščių istorijos (iki 1200 m.) abejotinos – jie ,,savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau savo kaimynams kardu ant kaktų rašė”. Deja, po M. Stryjkowskio Lietuvos istorijos tyrinėjimai ilgą laiką nebebuvo tęsiami. Dar ir XIX a. romantiškai nusiteikę istorikai kartojo M. Stryjkowskio interpretuotas legendas. Savo apogėjų ši istoriografija pasiekė Teodoro Narbuto darbuose, kur pateikta sudėtinga, bet nuo realybės atitrūkusi Lietuvos valstybės kūrimosi schema. Tik 1818 m. rusų istorikas Nikolajus Karamzinas ėmė remtis tik autentiškais Lietuvos istorijos šaltiniais. Jis pirmasis įvertino 1183 m. datos reikšmę Lietuvos ir Rusios istorijoje: ,,Šiuo metu Vakarų Rusija pažino naujus priešus, pavojingus ir žiaurius.” Tačiau Lietuvos valstybės susidarymo laiko N. Karamzinas nebandė nustatyti. Plačiau Lietuvos valstybės susidarymo problemą ėmėsi tyrinėti ukrainiečių istorikas Vladimiras Antonovičius, kuris yra laikomas XIX – XX a. sandūroje vyravusios istoriografinės mokyklos pradininku. Jo daktarinė disertacija ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos apybraiža” (1878 m.) padėjo pagrindus moksliniam ankstyvosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui. Tačiau Lietuvos istorija V. Antonovičių domino visų pirma kaip Ukrainos istorijos dalis, ir tai nulėmė tendenciją vėlinti Lietuvos valstybės ištakas. Autorius siekė jas priartinti prie Lietuvos periodo Ukrainos istorijoje pradžios: ,,Pirmasis bandymas sukurti Lietuvos valstybę ir kartu pirmasis lietuvių pasirodymas rusų teritorijoje įvyko XIII a. viduryje; šį bandymą galutinai vainikavo sėkmė tik XIV a. pradžioje, apjungus kunigaikščių iš lietuvių giminės valdžioje beveik visą rusų žemės vakarinę pusę”. Beje, pirmąjį valstybės sukūrimo bandymą atlikęs Mindaugas, pasak autoriaus, neapsiėjo be rusų paramos. Išsamiausią XIX a. studiją apie Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį 1892 m. parašė Juliuszas Latkowskis. Jis pastebėjo du svarbius lūžius Lietuvos gyvenime – rusinų žygių į Lietuvą ir lietuvių žygių į Rusią pradžią, kurie buvo susiję su naujais Lietuvos politinės konsolidacijos etapais: XI a., ginantis nuo Rusios antpuolių, atsiranda smulkūs kunigaikščiai, XII a. – iškyla vyresnieji (galingesnieji) kunigaikščiai, organizavę antpuolius į Rusią. Nors jis ir pripažino, kad tie vyresnieji kunigaikščiai veikdavo kartu, bet manė, kad šiai vienybei pakako jų santarvės. Neigti politinį jų ryšį J. Latkowskį paskatino 1219 m. sutarties atpasakojimas, kuriame minimi penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”. J. Latkowskio supratimu, jie buvo nuo nieko nepriklausomi. Tokia ar panaši 1219 m. sutarties interpretacija ilgam įsigalėjo istoriografijoje. Lietuvos valstybės sukūrimą J. Latkowskis priskyrė Mindaugui, o jo atėjimą į valdžią datavo 1236 m. H. Paszkiewiczius 1930 m. pirmasis argumentuotai peržiūrėjo XII – XIII a. sandūros Lietuvos politinės organizacijos interpretaciją. Jo manymu, jau nuo XII a. paskutiniojo ketvirčio gyvavo Lietuvos valstybė, o teigti, kad ją sukūręs Mindaugas, nėra jokio pagrindo. Ryški permaina, rodanti valstybės susikūrimą – lietuvių karo žygių pradžia. Pagal H. Paszkiewicziaus paskaičiavimus, iš 75 lietuvių žygių, surengtų 1200–1263 m., 42 tenka laikotarpiui iki Mindaugo (1236 m.), o 33 – Mindaugo laikams. Jų intensyvumas nekito, taigi ir žymesnių pokyčių Lietuvos visuomenėje tuo laikotarpiu neįvyko. 1219 m. sutartis nerodo, kad tuo metu vyriausiojo kunigaikščio nebuvo. XIV a. Lietuvos sutartyse irgi dalyvaudavo daug kunigaikščių, tarp kurių žinomi ir vyresnieji, bet jų buvimas neprieštaravo aukščiausiojo valdovo buvimui.

H. Paszkiewicziaus idėjoms pasipriešino kitas iškilus lenkų istorikas H. Łowmiańskis. Jis iškėlė ir sprendė daugelį naujų Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpio problemų, bet daugelis jo išvadų dėl Lietuvos valstybės susidarymo buvo pernelyg skubotos. Jo manymu, visą Aukštaitiją Mindaugas suvienijo tik 1254–1258 m., o Žemaitiją prijungė 1261 m. (iš tiesų tai tik 1248–1254 m. vidaus karo pasekmių likvidavimas). H. Łowmiańskis netgi manė, kad ir tuomet Mindaugas valstybę negalėjo sukurti savo jėgomis, jam reikėję kryžiuočių pagalbos. Sėkmingesni buvo H. Łowmiańskio atlikti XIII a. lietuvių (o faktiškai visų baltų) visuomeninės struktūros, demografijos, politinio padalinimo tyrinėjimai. Pokario metais nemažas susidomėjimas ankstyvosios Lietuvos istorijos problemomis pastebimas lietuvių išeivijos spaudoje, tačiau dėl pirminių šaltinių trūkumo Lietuvos istorijos tyrinėjimai išeivijoje buvo labai apsunkinti. Didesnį profesionalumą galėjo išlaikyti tik nepriklausomoje Lietuvoje savo veiklą pradėję istorikai, bet problemą svarstė ne tik specialistai, ypač kilus idėjai minėti Lietuvos valstybės įkūrimo sukaktį. Buvo siūlomos 1219, 1236, 1251, 1253 m. Lietuvos valstybės įkūrimo datos, populiari buvo ir ikimindauginės valstybės idėja. Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungos sudėtį, ir rusų istorikams iškilo reikalas marksistiškai įvertinti Lietuvos valstybės susidarymą. Tai padarė Vladimiras Pašuta. Nors jo monografija pavadinta ,,Lietuvos valstybės susidarymas”, joje nagrinėjamos įvairiausios Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpio problemos, pačiam valstybės susidarymui skiriant nedaug dėmesio. V. Pašutos manymu, pereinamoji forma nuo ikivalstybinės prie valstybinės politinės organizacijos buvo žemių konfederacija. Ją jis įžiūrėjo Prūsijoje, kurios vienuolika žemių vargu ar kada nors yra veikę kartu. Lietuvoje tokios organizacijos šaltiniai jau nebeužtinka. 1219 m. sutartis, V. Pašutos manymu, ,,rodo Lietuvoje buvus palyginti vieningą valstybę” – žemių sąjungą. Pirmuoju vyresniųjų kunigaikščių sąraše įrašytas Živinbutas buvęs didžiuoju kunigaikščiu. Vėliau didžiojo kunigaikščio valdžia dar buvusi stiprinama, Mindaugas vienijęs lietuvių žemes, o jo veiklos rezultatas – žemių sąjungos pavertimas monarchija XIII a. viduryje. To meto sąlygomis, itin nepalankiomis Lietuvos istorijos tyrinėjimams, V. Pašutos knyga buvo reikšmingas įvykis. Iš esmės palankiai V. Pašutos veikalas buvo sutiktas ir išeivijos spaudoje. Pastaruoju metu Edvardas Gudavičius vėl parėmė Lietuvos valstybės kūrimosi Mindaugo laikais hipotezę. Lietuvos valstybės kūrimosi procese jis išskyrė tris etapus: 1) ,,kolektyvusis senjoratas”, įžiūrimas 1219 m. sutarties atpasakojime, 2) ,,individualusis senjoratas”, kurį XIII a. 4–5 deš. sandūroje sukūrė Mindaugas, 3) Mindaugo tapimas ,,realiu valdovu” 1249–1253 m. vidaus karo pasėkoje. Kaip ir daugelis kitų autorių, E. Gudavičius pastebėjo permainas, įvykusias XII a. pabaigoje ir nulėmusias lietuvių karo žygių pradžią. XII a. dviem paskutiniaisiais dešimtmečiais jis datavo Žemių konfederacijos susidarymą, kurios santvarką apibūdino kaip ,,kolektyvųjį senjoratą”. E. Gudavičiaus pažiūros į valstybę yra griežtai marksistinės. Jis iki šiol liko ištikimas lenininiam valstybės apibrėžimui, kuris, esą ,,taikliai ir esmingai” apibūdino valstybę ,,kaip išnaudotojų priemonę išnaudojamiesiems pajungti”. Todėl ir valstybei susidarant, E. Gudavičiaus manymu, lemiamą vaidmenį suvaidino kariaunos, kurios primetė visuomenei savo valią. Ko gero tai nemaža dalimi ir nulėmė E. Gudavičiaus norą ,,leisti” Lietuvos kunigaikščių kariaunoms bent 60 metų chaotiškai pasiausti, sukaupti turtus ir jėgas, kol pagaliau iškils stipriausias kunigaikštis, sugebėsiantis primesti visuomenei savo valią. E. Gudavičiaus pozicija lėmė, kad valstybės kūrimosi Mindaugo laikais hipotezė tebėra populiari iki šiol.

III. Politinės organizacijos raida Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo Bet kuri žmonių visuomenė gali egzistuoti tik koordinuodama savo narių veiklą, todėl visoms visuomenėms reikalinga vienokia ar kitokia valdžios forma. Svarbiausios valdžios funkcijos (socialinio organizmo vientisumo išsaugojimas ir normalaus funkcionavimo užtikrinimas) niekada nekito – kito tik valdžios organizavimo formos. Valstybė siaurąja prasme yra aukščiausia politinės organizacijos forma. Norint geriau suprasti jos susidarymą, reikia nors trumpai susipažinti su ligtoline politinės organizacijos raida. X–V tūkstantmečių pr. Kr. Lietuvos medžiotojų visuomenę sudarė autonomiškos, bet nepastovios porinės šeimos. Jos jungėsi į ordas (lokalines grupes), kurios tam tikrais sezonais gyvendavo ir sumedžiotą maistą vartodavo kartu. Kitais sezonais ordos suskildavo į nedideles grupes ar atskiras šeimas. Bendruomenę galėjo sudaryti iki 12–15 šeimų. Perėjimas prie gamybinio ūkio maždaug sutampa su gentinės organizacijos kūrimusi. Gentis – dar netvirta, laikina regioninė politinė organizacija, susivienijanti tik tam tikrais momentais, paprastai kilus išoriniam pavojui. Vėlyvajame neolite (2600–1900 m. pr. Kr.) įsigalėjusi žemdirbystė ir prasidėjusi indoeuropiečių ekspansija darė gentinę organizaciją būtina. Aštrėjant kariniams konfliktams, į Brūkšniuotosios keramikos kultūrą besitransformuojančios Narvos kultūros teritorijoje pradėtos kurti įtvirtintos gyvenvietės piliakalniuose (apie 1300 m. pr. Kr.). Svarbiausią vaidmenį ir toliau vaidino atskiros bendruomenės, tik jos buvo sėslios ir patvaresnės. Vėlyvajame neolite atsiranda gyvenvietės, kuriose galėjo gyventi kelios dešimtys šeimų. Piliakalnių bendruomenes galėjo sudaryti 60–100 žmonių. Nuo tų laikų kaimo tipo gyvenviečių dydis beveik nekito iki istorinių laikų. Daugėjant karinių konfliktų ir darantis sudėtingesniam visuomenės gyvenimui, reikėjo skirti vis didesnį dėmesį valdymo funkcijai, todėl bendruomenės seniūnų pasirinkimas turėjo vis labiau priklausyti nuo jų sugebėjimo vadovauti, o ne rodyti pavyzdį kasdieniuose darbuose. Tai sudarė prielaidas nuolatinių regioninių politinių organizacijų – vadysčių – atsiradimui.

Vadystę galima apibūdinti kaip nedidelę pastovią regioninę politinę organizaciją, kuri apima tik kelias bendruomenes, todėl valdymo funkcija joje dar nereikalauja profesionalaus valdžios aparato. Vadysčių susiformavimą atspindi turtingų diduomenės kapų išsiskyrimas. Vakarų Lietuvoje jie atsirado apie 150–200 m., Žemaitijoje, Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje – III–IV a.. Kiek vėliau, IV ir V a., pasirodo turtingumu išsiskiriantys sūduvių ,,kunigaikščių” kapai, tuo pačiu metu ankstyviausi vadų kapai atsiranda ir Rytų Lietuvoje (iš jų žinomiausias V a. pab. Taurapilio ,,kunigaikščio” kapas, Utenos r.). Tad gali būti, kad ir vadystės Rytų Lietuvoje galutinai susiformavo kiek vėliau – apie 400 m. Vadysčių kūrimosi laikotarpis susijęs su suintensyvėjusia karine veikla: kapuose atsirado daugiau ginklų. Jau II–III a. sandūroje gotų judėjimas baltų žemėse sukėlė tautų kraustymosi bangą. V a., neatlaikę klajoklių genčių antpuolių, buvo galutinai apleisti daugelis piliakalnių. Dar nesant galutinai susiformavusio profesionalaus valdymo ir gynimo aparato, reikėjo stiprinti pačios visuomenės solidarumą. Padėtis, kai vieni žmonės gyveno įtvirtintuose piliakalniuose, o kiti – atvirose gyvenvietėse, negalėjo neardyti solidarumo jausmo. Piliakalnių gyventojams buvo naudingiau nusileisti iki kaimynų lygio ir gintis kartu su jais, negu likti izoliuota bendruomene piliakalnyje. Tad piliakalnių apleidimą galėjo paskatinti visuomenės konsolidaciją skatinančios lygiavos siekimas. II–IV a. rašytiniai šaltiniai jau fiksuoja tokias baltų gentis, kurios žinomos ir XIII a. rašytiniuose šaltiniuose (galindai, sūduviai, galbūt sėliai ir kuršiai), tačiau savo dydžiu jos greičiausiai atitiko tik vėlesnes žemes, susidėjusias iš kelių valsčių. Atskiri valsčiai gana ilgą laiką buvo aukščiausio lygio pastovios politinės organizacijos. Jie paprastai jungėsi į žemes, kurios ilgą laiką buvo valsčių konfederacijos (gentims plečiantis, jų teritorijoje galėjo atsirasti kelios žemės). Tokį pobūdį dalis baltų žemių išsaugojo iki istorinių laikų. Tačiau daugumos žemių ryšiai laikui bėgant ėmė įgauti federacinį pobūdį – iš jų ėmė formuotis kunigaikštystės.

IV. Lietuvos kunigaikštystės susidarymas Baltų žemėse politinės organizacijos stiprinimo pareikalavo poreikis organizuoti gynybą nuo IX – X a. susidariusių didelių slavų valstybių – Lenkijos ir Rusios. Iš visų baltų žemių sėkmingiausiai politinę organizaciją plėtojo Lietuva. XII a. ji vis aktyviau ima reikštis Polocko kunigaikščių vidaus kovose, apie ją atsiranda vis daugiau žinių Rusios metraščiuose. Ji vienintelė pajėgė peraugti į didžiąją kunigaikštystę ir apginti savo nepriklausomybę. Ankstyviausia žinia apie Rusios ekspansiją Lietuvos kryptimi siekia 945 m., kai tarp Rusios pasiuntinių Bizantijoje paminimas jotvingis. Didesnio masto ši ekspansija pasiekė Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro I laikais (978–1015). X a. pabaigoje savo sūnų Iziaslavą jis paskyrė Polocko kunigaikščiu ir pastatė jam Iziaslavlio, Minsko pilis. Tai buvo rusinų atramos punktai kovai su Lietuva. Gali būti, kad dėl susidūrimų su Vladimiro Rusia į lietuvių kalbą pateko žodis valdymieras ,,valdovas, namų šeimininkas”, sietinas su Vladimiro I vardu ir menantis naujo tipo valdžios formavimąsi. Nors tiesioginių žinių apie Vladimiro žygį į Lietuvą nėra, jo veikla šiame regione buvo aktyvi: žinomas stambus 983 m. Vladimiro žygis į Jotvą, pasibaigęs pergale. Lietuvos valstybės branduoliu tapo aukštaičių žemės – pirminė Lietuvos kunigaikštystė buvo viena iš jų. Šiandien dėl duomenų stokos labai sunku apibrėžti aukštaičių genties ir atskirų jos žemių ribas, todėl istoriografijoje atsirado pačių prieštaringiausių versijų. Pastaruoju metu išpopuliarėjo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, išskirianti 3 gentis: lietuvius (Rytų Lietuvoje), aukštaičius (Vidurio Lietuvoje) ir žemaičius (Žemaičių aukštumoje). Ši hipotezė sukurta, siekiant paaiškinti, kodėl aukštaičių ir žemaičių teritorijoje išsiskiria trys archeologinės kultūros. Tačiau šaltiniuose nežinoma genčių sistema ,,žemaičiai – aukštaičiai – lietuviai”. XIV a. visa etninė Lietuva susideda tik iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Trijų archeologinių kultūrų buvimas nebūtinai turi reikšti trijų genčių buvimą. Nors gentys dažniausiai išsiskiria savita kultūra, konkrečios istorinės aplinkybės gali nulemti genties kultūrinį nevienalytiškumą. Pirminis žemaičių kultūros centras turėjo būti Vidurio Lietuvos kultūros sritis, nes tik tokia geografinė jos padėtis pateisina žemaičių vardą (žemumų ar žemupio gyventojai). Žemaičių aukštumos (istorinių laikų Žemaitijos centro) gyventojai negalėjo pirmieji pradėti vadintis žemaičiais, nes šis vardas visais požiūriais neatitinka jų geografinės padėties (aukštuma kelių upių aukštupiuose). Nuo XIV a. pabaigos žinoma istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe ir tokiu būdu dalino buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitišką ir aukštaitišką. Nevėžio žemupyje tokia riba paliudyta jau XIII a. pabaigoje. Tai buvo valstybinės valdžios dirbtinai suformuota riba. Kadangi Žemaitija buvo valstybės periferija ir jos priklausomybė nuo Lietuvos valdovų buvo žymiai menkesnė, abejotina, kad Lietuvos valdovai būtų plėtę Žemaitijos teritoriją Aukštaitijos sąskaita. Todėl galima manyti, kad anksčiau visa ši kultūra buvo žemaitiška. Vidurio Lietuvos žemaitiškumą patvirtina ir kai kurie kiti netiesioginiai duomenys. XV – XVI a. Kauno ir Upytės pavietai priklausė Trakų, o ne Vilniaus vaivadijai (XIV a. Trakų kunigaikštis buvo Žemaitijos siuzerenas), su Žemaitija šiuos pavietus siejo ir kai kurie prievolių sistemos savitumai. Be to, gali būti, kad XV – XVI a. istorinėje tradicijoje prisimenama ,,vokiečių siena” palei Šventosios upę buvo 1259 m. Mindaugo Livonijos Ordinui atiduotos ,,visos Žemaitijos” rytinė siena. Visa tai leidžia aukštaičių genties teritoriją sieti su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o žemaičius lokalizuoti Vidurio Lietuvos ir Žemaičių aukštumos plokštinių kapinynų srityse.

Aukštaitijoje galima priskaičiuoti iki 5 žemių. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos tik XIII a., o tikslesnes jų ribas galima apibrėžti tik pagal archeologinių paminklų išsidėstymą (atskiras žemes ir valsčius skyrė didesnės ar mažesnės dykros). Tokiu būdu Deltuva lokalizuota palei Šventosios vidurupį ir į Rytus nuo jo iki Šventosios ir Žeimenos baseinų vandenskyros ribos. Nalšia apėmė didžiąją Utenos apskrities dalį, Švenčionių rajoną ir gretimas Baltarusijos sritis. Neries žemė –abipus Neries vidurupio, Lietuvos žemė turėjo būti Rusios pasienyje, Ašmenos-Svyrių krašte (XIV a. pabaigoje jau išsiplėtusi Lietuva siaurąja prasme buvo tapatinama su Vilniaus kunigaikštyste, kuri rytuose ribojosi su Krėvos kunigaikštyste). Gerai išsiskirianti nedidelė žemė Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje galbūt galėtų būti siejama su ,,Sakmėje apie Igorio žygį” minima Deremelos žeme. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Saksonijos šaltiniuose, rašančiuose apie Šv. Brunono mirtį Lietuvos ir Rusios pasienyje. Pastaruoju metu kelta versija, kad Brunono pakrikštytas kunigaikštis Netimeras valdė Lietuvoje nėra pagrįsta. Patikimiau jį sieti su Lietuvos kaimynystėje buvusiomis jotvingių žemėmis. Pakrikštijęs Netimerą, Brunonas patraukė į Lietuvą, bet žuvo jos pasienyje. Tačiau iš išlikusių žinių apie Netimero kunigaikštystę galime šį tą spręsti ir apie tuometinę Lietuvą: 1) buvo saugomos sienos; 2) kunigaikštis turėjo religinę valdžią (minimi ,,karaliaus stabai”; religinė valdžia buvo būdinga ir XIII a. kunigaikščiams); 3) kunigaikštis turėjo galią pasmerkti mirti ir dovanoti gyvybę (tokia galia didžiavosi ir vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai); 4) centrinio valsčiaus sueigą sudarė 300 vyrų (Vibertas nurodo, kad Netimeras priėmė krikštą su 300 vyrų – tai atitinka vidutinio valsčiaus šeimų skaičių); 5) Netimero valdoma politinė organizacija turėjo kelias hierarchijos pakopas (pagal Vibertą, Brunoną nužudė ,,anos žemės kunigaikštis”, o Netimeras vadinamas karaliumi); 6) galiojo senjoratinis valdžios paveldėjimas, kai valdžia atitenka ne sūnui, o vyriausiajam giminėje – dažniausiai broliui (pagal Damianį, norėdamas karalystę palikti sūnui, karalius nužudė savo brolį). Visi šie bruožai gali būti būdingi tiek vadystei, tiek ir valstybei. Su kokia organizacija susiduriame priklauso nuo to, ar kiti valsčiai mokėjo duoklę Netimerui, ar jis gyveno tik iš savo ūkio bei savo valsčiaus gyventojų dovanų. Deja, apie tai iš turimų šaltinių sunku spręsti. Tačiau nemaži Netimero įgaliojimai ir kelių pakopų valdymo hierarchija rodo, kad Netimero kunigaikštystė jau galėjo turėti ir valstybinę struktūrą. Nuo Vladimiro I laikų per visą XI a. Lietuva juto pastovų Rusios spaudimą, bet suintensyvėję kontaktai sudarė sąlygas ir civilizacinei Rusios įtakai, juo labiau, kad tarp abiejų šalių užsimezgė politinis ryšys – duoklių mokėjimas. Iki XII a. pradžios į lietuvių kalbą jau pateko nemažai skolinių iš rusinų kalbos, pasireiškė materialinės kultūros pažanga žemės ūkyje (tobulesni pjautuvai, sukamosios girnos ir kt.), amatuose (kalvystės technologijos patobulėjimas, žiedžiamojo rato atsiradimas, tobulesni medžio apdirbimo įrankiai), intensyvėjo prekyba, kito visuomenės socialinė struktūra (atsirado pilys, karių su puošnia apranga ir žirgų kapai). Skirtinguose baltų kraštuose pilys atsirado skirtingu laiku ir greičiausiai turėjo savo vietinę specifiką. XI – XII a. Lietuvoje ir gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai (Mažulonys, Kaukai). XIII – XIV a. tokiuose pačiuose piliakalniuose būdavo įrengiamos ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos, kuriose jis apsistodavo, nuolatinių kelionių po savo valstybę metu (Ukmergė, Palatavys). Tad gali būti, jog tokie piliakalniai nuo pat savo atsiradimo tapo duoklių surinkimo punktais. Pačių pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu. Pažymėtina, kad XIII a. viduryje duoklės rinkimas jotvingių žemėse jau buvo pakankamai išvystytas – duoklė rinkta ne tik kiaunių kailiukais, bet ir sidabru, be to, jotvingiams jau buvo įprasta atlikti ir įvairias darbo prievoles, tame tarpe statyti savo žemėje pilis. Greičiausiai ši prievolių sistema jau nuo XI a. vystėsi į Netimero ,,karalystę” panašiose jotvingių kunigaikštystėse. Pilys – kariniai objektai. Vadų įsikūrimas jose tiesiogiai buvo susijęs su jų pareiga rūpintis krašto gynyba, kuri tuo metu pasidarė aktualesnė ir sudėtingesnė. Taigi valdžios atstovų persikėlimas į pilis buvo svarbus žingsnis į profesionalią valdžią. Pilių atsiradimo ryšį su valdžios specializacija netiesiogiai liudija ir socialinės diferenciacijos pagilėjimas, pastebimas kaip tik šiuo laikotarpiu. Visa tai, kaip ir netrukus prasidėjęs Lietuvos reikšmės augimas, leidžia manyti, kad Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a. Pastovios Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent jai priklausė pagrindiniai šios ekspansijos atramos centrai – Minskas ir Zaslaulis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu. XI a. – šios kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Didžioji žygių dalis, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinoma, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai. 1038–1047 m., kai Mazovijos kunigaikštis Meclavas dėl savarankiškumo kovojo su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju, Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas suteikė pagalbą Kazimierui. Pirmieji jo smūgiai buvo nukreipti prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius ir lietuvius: 1038 m. pulta Jotva, 1040 m. – Lietuva, 1041 m. – Mazovija, 1044 m. – turbūt vėl Lietuva, o 1047 m. Meclavas buvo galutinai įveiktas.
XII a. pradžioje Nestoras ,,Senųjų laikų pasakojimo” įvade išvardino tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, tarp kurių yra ir lietuviai. Jie įrašyti toje sąrašo dalyje, kurioje išvardinti Polocko duoklininkai. XII a. tarp Polocko kunigaikščių prasidėjo vaidai ir Polocko galybė ėmė smukti. Tai Lietuvai atvėrė naujas raidos galimybes. 1130 m. įsiveržęs į Polocką, didysis kunigaikštis Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusio Polocko kunigaikščio Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir paėmė Polocką savo tiesioginėn valdžion. Siekdamas pakirsti Polocko kunigaikščių pasipriešinimą 1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė ,,daug belaisvių”, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį. Lietuviai čia veikė kaip Polocko kunigaikščių sąjungininkai, taigi jų ryšiai su Polocku tebebuvo stiprūs. Visi šie neramumai turėjo didinti lietuvių reikšmę, nes už pagalbą kovose jie galėjo reikalauti atpildo. 1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, o apie 1146 m. vienas iš jų, Rogvolodas Vasilijus, tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau nuo 1151 m., o ypač nuo 1158 m. tarp Borisovičių ir Minsko kunigaikščių Glebovičių įsiliepsnojo kova dėl valdžios. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai. Rinkdamiesi sąjungininkus, jie galėjo kelti jiems savo sąlygas. 1159 m. Volodaris Glebovičių ,,žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”, kad gautų jų pagalbą. 1162 m. įvyko lemiamas jo susidūrimas su Rogvolodu prie Gorodeco. Su lietuvių pagalba Volodaris įveikė Rogvolodą, bet nieko tuo nelaimėjo. Į valdžią Polocke atėjo Vasilkovičiai, iki tol nedalyvavę kovose. Jie tęsė kovą su Glebovičiais ir galiausiai juos įveikė. Lietuviai, atrodo, jau anksčiau paliko Glebovičius ir perėjo į tikrų nugalėtojų – Vasilkovičių – pusę.

V. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės susidarymas

1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų Kijevo kunigaikščių – Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių, išskyrus Drucko kunigaikštį Glebą Rogvolodovičių. 1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje buvo ,,lyviai, ir lietuviai” (lietuvius, matyt, atvedė Lietuvos kunigaikštystės pasienį valdę knigaikščiai Andrius Volodšičius, Vasilka Briačislavičius ir Logoisko kunigaikštis Vseslavas). Taigi artimiausi Lietuvai kunigaikščiai, o taip pat ir lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Šiuo požiūriu iškalbingas lietuvių sugretinimas su lyviais. Pastarieji dar XIII a. pradžioje pripažino Polocko kunigaikščio valdžią ir mokėjo jam duoklę. Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikia savarankiškai, tik remia Polocko kunigaikščius. Bet net ir sąjungoje su jais lietuvių reikšmė nėra didelė. Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius. Taigi kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva sugebėjo staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga? XII a. – Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158–1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo. Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179–1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime. Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko vidaus gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapties. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu. Lietuviai teikė karinę paramą Polocko kunigaikščiams, bet jiems patiems ne mažiau reikėjo Polocko kunigaikščių paramos, siekiant įtraukti į savo įtakos sferą kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. 1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, ,,Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai (1161 m. jie paėmė Palangos pilį Kurše, po 1180 m. jų veikla Baltijos jūroje dar labiau suaktyvėjo). Kuršių kaimynus žemaičius tai galėjo priversti susirūpinti savo saugumu. ,,Danijos mokesčių knygoje” (1231 m.), atspindinčioje ankstesnes danų pretenzijas, tarp Danijos duoklininkų minima ir Lietuva. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.

Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – rusinų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip rusinų metraščiuose buvo tituluojamas jau Mindaugas). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo valstybė. Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 m. Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 m. įrašyta: ,,Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams”. Taigi 1183–1184 m. žiemą lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. ,,Sakmės apie Igorio žygį” (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė ,,Sakmės” žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot ,,Sakmės” autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko ,,senolių šlovės”. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 m. I pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – ,,buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui”. 1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Sutriuškinti buvo ne tik Vasilkovičiai, bet ir ,,visi Vseslavo anūkai”, t. y. visi Polocko kunigaikščiai. Gali būti, jog 1183 m. lietuviai puolė ir Gardiną (apie jį neaiškiai užsiminta ,,Sakmėje”, be to, 1183 m. Gardine sudegė cerkvė). 1183 m. įvykių atgarsių išliko ir lietuvių istorinėje tradicijoje. Nors dėl menko legendų patikimumo, reikšmingesnių išvadų iš jų ir negalima padaryti, jos leidžia hipotetiškai atkurti vieną kitą patikimesniuose šaltiniuose neužfiksuotą detalę. Su to laikotarpio įvykiais susijusiose Lietuvos metraščių legendose dažnai minimas iš istorinių šaltinių nežinomas Skirmanto vardas (metraščiuose jis priskiriamas net trims kunigaikščiams). Šiose legendose galėjo atsispindėti to meto Lietuvos valdovo veikla, tačiau dėl vardo autentiškumo negalime būti tikri. Įdomu, kad su šiais įvykiais taip pat siejamam Kerniui (vardas padarytas iš Kernavės miestelio) priskiriamas Lietuvos vardo ,,sukūrimas”. 1183 m. – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai ,,pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės”. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. ,,Lietuva išžygiavo prieš Kareliją”. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų. Yra šiokių tokių žinių ir apie Lietuvos veiklą pietuose. Jau prieš 1192 m. jotvingiai pradėjo puldinėti Lenkiją – 1192 m. Lenkijos valdovas Kazimieras II Teisingasis prieš juos surengė keršto žygį. Lietuvių dalyvavimas antpuoliuose į Lenkiją tikėtinas, nes lenkų šaltiniai dar ir XIII a. ne visada skyrė lietuvius nuo prūsų. 1196 m. minimi jotvingių antpuoliai į Volynės kunigaikštystę, o 1209 m. žinomas didelis lietuvių bei jotvingių žygis į Pietų Rusią. Greičiausiai ir ankstesni jotvingių žygiai buvo vykdomi kartu su lietuviais ar buvo inspiruoti lietuvių. ,,Sakmės apie Igorio žygį” duomenimis, Volynė jau netrukus po 1183 m. buvo susidūrusi ir su lietuviais, ir su jotvingiais. Livonijoje iki 1198 m. į Lietuvos įtaką jau pateko rusinų valdoma Kuoknesės kunigaikštystė. 1198 m. Didžiuosiuose Lukuose mirė Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas, kuris ten buvo pasodintas ,,ginti Naugardą nuo Lietuvos”. Tų pačių metų rudenį lietuviai ir jų verčiami polockiečiai puolė Didžiuosius Lukus. Nuo XIII a. pradžios lietuvių karo žygiai šaltiniuose jau nušviečiami gana išsamiai, tačiau XIII a. pradžia žymi lūžį ne realiame gyvenime, o tik mūsų žiniose apie jį. Pagausėję duomenys apie lietuvių žygius jau gali būti įvertinti statistiškai. Iš 68 lietuvių žygių 37 tenka 1201–1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237–1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų Mindaugo laikais nėra, o tai nelabai dera su Mindaugui priskiriamu Lietuvos valstybės įkūrėjo vaidmeniu. Būtų keista, jei valstybės suvienijimas neturėtų jokios įtakos jos karinei galiai. Karinių žygių intensyvumo nekitimas rodo, kad žymesnių pokyčių Lietuvos visuomenėje per tą laiką neįvyko.
XIII – XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė. Jie turėjo dvejopą tikslą: prisiplėšti grobio ir kartu primesti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams. Karo žygiai – Lietuvos vidaus gyvenimo atspindys, parodantis net trumpalaikius neramumus Lietuvos viduje. Jau J. Latkowskis Mindaugo atėjimo į valdžią datą susiejo su sumažėjusio lietuvių karinio aktyvumo laikotarpiu. Iš tiesų karo žygių intensyvumo diagrama rodo, kad didžiausias lietuvių karinis aktyvumas buvo pirmaisiais dviem XIII a. dešimtmečiais, o du dešimtmečius Mindaugo atėjimo į valdžią išvakarėse jis gerokai sumažėjo – matyt, vyko gana ilgos kovos dėl valdžios, kurios pasibaigė Mindaugo pergale. Pirmasis Mindaugo valdymo dešimtmetis vėl pasižymėjo dideliu aktyvumu, o antrajame – jis vėl sumažėjo, nes šiam dešimtmečiui teko vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo bei jo pasekmių likvidavimas. Paskutiniaisiais Mindaugo valdymo metais karinis aktyvumas vėl išaugo, bet jį sumažino neramumai, vykę po jo mirties. Traidenio ir vėlesniais laikais karo žygių intensyvumas vėl toks pat, kaip XIII a. pradžioje. LDK funkcionavimo požymis gali būti ir Lietuvos plačiąja prasme atsiradimas. Valstybės centras buvo Lietuva siaurąja prasme – buvusi Lietuvos kunigaikštystės teritorija. Lietuvos vardo išplėtimas didesnei teritorijai (maždaug dabartinei Lietuvai) turėjo būti susijęs su pakankamai tvirtos politinės organizacijos, valdomos iš Lietuvos siaurąja prasme atsiradimu. Nėra nė vieno šaltinio, kuris rodytų, kad Lietuva plačiąja prasme egzistavo iki 1183 m., bet ji paliudyta jau 1208 m. Tais metais į Žiemgalos kaimynystėje buvusią Lietuvą įsiveržė žiemgalių kunigaikštis Viestartas, keršydamas už ankstesnius lietuvių antpuolius. 1201–1202 m. žiemą lietuvių žygį prieš Žiemgalą sutrukdė Polocko kunigaikščio įsiveržimas į Lietuvą. Taigi su žiemgaliais kovojo ir jų betarpiški kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai. Tai rodo, kad Lietuva plačiąja prasme nuo pat pirmojo paminėjimo buvo vientisas politinis organizmas.

VI. Lietuvos valstybės raida XIII amžiuje Jau seniai atkreiptas dėmesys į Eiliuotojoje Livonijos kronikoje perteikiamus Treniotos žodžius Mindaugui, pasakytus 1261 m.: ,,Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.” Pasakymas, kad karalius neturi sau lygių reiškia, kad jis – pilnateisis suverenus valdovas, atitinkantis to meto karaliaus idealą, ir patvirtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis. Kada jis valdė galima spręsti iš kai kurių Henriko Latvio duomenų. Henrikas Latvis dažnai mini lietuvių antpuolius, bet tik keliose jo kronikos vietose randame žinių apie lietuvių kunigaikščius. 1205 m. 2.000 lietuvių raitelių kariuomenės žygyje į Estiją dalyvavęs kunigaikštis Žvelgaitis vadinamas ,,turtingu ir galingu” žmogumi. Žvelgaitis žuvo, bet kariuomenės vadas liko gyvas ir 1207 m. su didele kariuomene nusiaubė Livoniją. ,,Visos Lietuvos” kariuomenę jis vadino sava, taigi greičiausiai buvo ,,visos Lietuvos” valdovas. 1213 m. kovodamas su kryžiuočiais, žuvo ,,lietuvių valdovas ir vyresnysis” (pagal žuvimo vietą jį galime sąlyginai pavadinti Lielvardiškiu). 1209 ir 1213 m. Henrikas Latvis mini dar ir ,,galingą lietuvį” Daugerutį, 1213 m. nusižudžiusį vokiečių nelaisvėje, tačiau valdovu jo nevadina. Tuo tarpu 1214 m. pradžioje žuvo jau įvardintas lietuvių ,,kunigaikštis ir valdovas Stekšys”. Taigi antrasis valdovas atsiranda tik po Lielvardiškio mirties ir gali būti jo įpėdiniu. Didelė Lietuvos kunigaikščių grupė pirmą kartą išvardinama Volynės metraštyje pateiktame 1219 m. taikos sutartį su Volyne sudariusių Lietuvos kunigaikščių sąraše. Iš 20 kunigaikščių šiame sąraše išskirti penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Brolių poras atitinka 1213–1214 m. žuvę du valdovai – Lielvardiškis ir Stekšys, kurie laikytini šių brolių tėvais. Taigi galima manyti, kad vyresniųjų kunigaikščių grupei priklausė tuometinis valdovas Živinbutas ir dviejų jo pirmtakų (greičiausiai, brolių) sūnūs. Sprendžiant iš Eiliuotosios Livonijos kronikos apibūdinimo, Mindaugo tėvu greičiausiai buvo Lielvardiškis, o ne Stekšys, kuris žuvo, neišbuvęs valdžioje nė metų. Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių Ordino paliaubų aktuose (1367 m. Algirdas ir Kęstutis, 1382 m. Jogaila ir Skirgaila vienodai vadinami karaliais, nors jų statuso skirtumai buvo labai gerai žinomi). XIII a. pradžios Lietuva buvo kur kas prasčiau žinoma kaimynams, todėl nepilnas sutartį sudariusių kunigaikščių hierarchinių santykių apibūdinamas juo labiau tikėtinas. Be to, XIV a. aktuose žinomi ir ,,vyresnieji kunigaikščiai” – taip vadinti valdančiosios giminės nariai. 1219 m. sutartis reikšminga tuo, kad parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą. XIII – XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Dvarai buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai. Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. akto matyti, kad Mindaugo nuosavybė Jotvoje buvo labai konkreti ir reali – jis kaimo tikslumu žinojo, kas jam priklauso.

Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu. A. Dubonio tyrinėjimų duomenimis, dar XV – XVI a. pirmoje pusėje daugelyje Lietuvos žemių ar valsčių egzistavo lietuvių valdovo dalis, vadinama Lietuvos vardu. Joje gyvenę valstiečiai buvo vadinami leičiais – senuoju lietuvių vardu. Tuo metu valdovo dvarams priklausė ir kitokios valstiečių grupės, bet iš pradžių Lietuvos valdovo dvarui priklausę žmonės tikriausiai buvo tik leičiai. Panašiu principu buvo įvardinami ir XIII a. Švedijos valdovo domenai. Jie irgi buvo išsibarstę po visą valstybę, bet vadinosi valstybės centro vardu – ,,Upsalos valda” (Upsalaöþ) arba ,,Upsalos dvaru” (Upsala bo). Nedideli kunigaikščių dvarai turbūt siekia dar kunigaikštysčių formavimosi laikus. Tačiau valstybinių pajamų esmę sudaro gyventojų mokesčiai. Valsčiaus centras buvo ne tik valdovo dvaras, bet ir valsčiaus žmonių prievolių surinkimo punktas. Beje, vargu, ar tik susikūrusios LDK valdovai kiekviename valsčiuje turėjo savo dvarus. Spėjamus XIII a. Lietuvos valdovų dvarus ir jų kelionių maršrutus galima pabandyti rekonstruoti pagal Mindaugo aktus (Žemaitija, Sėla, iš dalies – Jotva) ir kai kurių kitų XIII a. šaltinių duomenis (Latava, Kernavė, Voruta). Ten, kur duomenų trūksta, tarpus tarp XIII a. paliudytų dvarų galima užpildyti vėlesniais duomenimis, ypač jei vėlesniuose valdovo dvaruose buvo leičių. Seniausios netiesioginės užuominos apie Lietuvos valdovo dvarus siekia dar priešmindauginius laikus. Valstybinė struktūra buvo sustiprinta pirmojo žinomo Lietuvos valdovo Mindaugo laikais. Volynės metraštis (pasiremdamas neišlikusiu Lietuvos Naugarduko metraščiu) taip apibūdina Mindaugo veiklą: Minadaugas ,,kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti savo brolius ir savo brolėnus, o kitus išvijo iš žemės ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Ir pradėjo labai puikuotis, ir mėgavosi šlove bei dideliu išdidumu, ir neapkentė priešingo sau nieko.” Istorikams, kurie Lietuvos valstybės pradžios ieško Mindaugo laikais, nekyla abejonių, kad čia kalbama apie valstybės sukūrimą. Tačiau nuoroda į brolėnų išvijimą aiškiai atspindi 1248–1249 m. įvykius, tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika dar 1244 m. Mindaugą apibūdino kaip ,,aukščiausiąjį karalių”. Vadinasi, metraštis kalba ne apie valstybės sukūrimą. Be to, viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo taryba. Priimdamas sprendimus be patarėjų žinios (galbūt toks sprendimas buvo brolėnų išvijimas), Mindaugas lengvai galėjo tapti ,,blogo” kunigaikščio pavyzdžiu, todėl atitinkamai ir apibūdintas metraštyje. Valdingas Mindaugo elgesys su kunigaikščiais palyginti neblogai atsispindėjo šaltiniuose. Galime išvardinti 9 kunigaikščius, vienaip ar kitaip nukentėjusius nuo Mindaugo. Jų nelaimės susiję su trimis konfliktais: 1245 m. (išvejami Tuskys, Milgerinas ir Ginteikis), 1249 m. (išvejami Tautvilas, Gedivydas ir Vykintas), 1251–1252 m. (žūva Vismantas, Gedivilas bei Sprudeikis Bulaičiai). Neturime konkrečių žinių apie Mindaugo žudytus ,,brolius ir brolėnus”. Tai galėtų būti jo kovų dėl valdžios laikotarpio aukos. Galbūt tai Daujotas su Viligaila – spėjami Mindaugo pusbroliai. Tačiau metraštininkas tokį apibendrinimą galėjo padaryti ir žinodamas gal tik vieną nužudymo faktą bei apie Tautvilo ir Gedivydo išvijimą, todėl neabejodami prie jau žinomų 9 nuo Mindaugo nukentėjusių kunigaikščių galime pridėti tik vieną. Vertindami šias Mindaugo represijas, turime pripažinti, kad bent jau dauguma jų nesusijusi su valstybės kūrimu. Tautvilas, Gedivydas, Vykintas ir 3 Bulaičiai nukentėjo 1249–1253 m. vidaus karo metu. Iki tol jie jau buvo paklusę Mindaugui (jis galėjo juos pasiųsti į Rusią). Parama Lengveniui – irgi tik vidinių kovų valstybės viduje slopinimas. Kitą vertus, Mindaugui gal net būdingiau savo tikslus įgyvendinti įvairių susitarimų, kompromisų, papirkinėjimų keliu. Mindaugas karingumu nepasižymėjo, vadovauti karo žygiams dažniausiai pavesdavo kitiems. Per visą jo valdymą žinome tik tris atvejus, kai Mindaugas pats vadovavo kariuomenei – ir visais atvejais nesėkmingai (1244, 1251, 1262 m.). Tad keistai skamba istoriografijoje išpopuliarėjęs teiginys, kad Mindaugas Lietuvą vienijęs ,,merovinginiais metodais”. Tiesą sakant, jau vien Mindaugo nesiorientavimas karo reikaluose nesiderina su jo, kaip valstybės kūrėjo, įvaizdžiu. Mindaugas buvo ne karo, o derybų ir intrigų meistras. Kaipo toks jis lengvai galėjo paimti valdžią valstybėje, bet vargu ar galėjo ją sukurti. Tačiau nors Mindaugas ir nesukūrė Lietuvos valstybės, jis ją reformavo, sustiprino centrinę valdžią. Nedaug žinome apie konkrečias Mindaugo reformas, bet iš kai kurių netiesioginių ir vėlesnių žinių dar galima susekti kai kuriuos jų pėdsakus. Matyt, Mindaugo pastangos stiprinti centrinę valdžią sukėlė ir 1249–1254 m. vidaus karą. Tačiau valdančiosios dinastijos pozicijas Mindaugas stiprino ne tik tramdydamas, bet ir išaukštindamas bei remdamas savo giminaičius. Pavyzdžiui, Naugarduke Mindaugas pasodino savo sūnų Vaišalgą, 1245 m. parėmė savo sesers vyrą Lengvenį, Mindaugo valdymo pabaigoje svarbų vaidmenį valstybėje vaidino jo seserėnas Treniota (gal Lengvenio sūnus?). Nalšioje kunigaikščiavo Mindaugo svainis (žmonos sesers vyras) Daumantas. Viena iš Mindaugo veiklos krypčių galėjo būti valdovo domenų kūrimas ar plėtimas valsčiuose.
Po vidaus karo Mindaugas pateko į didelę Livonijos Ordino įtaką ir, naudodamasis Ordino patarėjų paslaugomis, turėjo galimybę patobulinti Lietuvos valstybės struktūrą. H. Łowmiańskis netgi manė, kad tokiu būdu jis ir sukūręs Lietuvos valstybę. Tai, žinoma, aiškus perdėjimas, tačiau vertas dėmesio jo pastebėjimas, kad dar XV – XVI a. Mindaugo valstybės ribose paplitusi javų duoklė, vadinama dėkla, labai priminė Livonijai būdingą dešimtinę ir greičiausiai buvo įvesta jos pavyzdžiu. Be abejo, nėra pagrindo teigti, kad dėkla buvo pirmasis mokestis Lietuvos valstybėje. Kaip ir Rusioje, Lietuvoje jau ir anksčiau keliaujantis kunigaikštis buvo išlaikomas (pasėdžiai) ir apdovanojamas (duoklės kailiais, medumi ir kitomis vertybėmis). Dėkla dešimtinės vardu minima jau 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške. Mindaugo reformomis sustiprinta Lietuvos valstybė gavo tarptautinį pripažinimą ir naują titulą – 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1251 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko po 2 metų, liepos pirmojoje pusėje ar birželio pabaigoje. Bene labiausiai tam tiko birželio 29-oji – sekmadienis, Šv. Petro ir Povilo diena. XIII a. Livonijos vokiečiai karalių vadino kunic, kunig. Tuo metu jis pateko ir į lietuvių kalbą. Labai tikėtina, kad tai atsitiko Mindaugo karūnavimo metu. 1386 m. Jogailai Lenkijoje gavus slavišką karalius, titulą žodis kunigas įgavo kunigaikščio, o vėliau dar ir katalikų dvasininko reikšmę. Taigi po Mindaugo mirties Lietuvos valdovai neatsisakė ,,kunigo” titulo. Mindaugo palikimas nebuvo atmestas ir užėmė reikšmingą vietą tolesnėje Lietuvos valstybės raidoje. Mindaugo istorinė reikšmė yra ta, kad jis priartino Lietuvos valstybę prie vakarietiškos civilizacijos.