Aplinkosaugos valdymas

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
1.APLINKOS APSAUGA.............................. 4 2.APLINKOS APSAUGOS VALDYMAS.......................... 6
2.1. APLINKOS MINISTERIJA .............................. 6
2.2. 2005 METŲ APLINKOS MINISTERIJOS VEIKLOS PRIORITETINĖS KRYPTYS 7
2.3. ADMINISTRACINĖS STRUKTŪROS SCHEMA..................... 8
2.4. ORGANIZACIJOS BESIRŪPINANČIOS APLINKOSAUGA LIETUVOJE...... 9
2.4.1. VALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS.......................... 9
2.4.2. NEVALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS........................ 9
3.IŠVADOS.............................. 10
4.LITERATŪRA.............................. 11ĮVADAS
Paskutiniu laiku būdingi visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau, labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui buvo suprasta, kad, norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam, visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką.

Gamtos apsaugoje daugiausia naudojami du pagrindiniai informacijos šaltiniai – ekologinio moonitoringo rėžiminių stebėjimų duomenys ir mokslinių aplinkos tyrimų rezultatai. Kaip papildomi informacijos šaltiniai naudojami įvairių specialiųjų tarnybų (hidrometeorologijos, žemėtvarkos, miškotvarkos, geodezijos, geologijos ir t.t.) duomenys.

Anksčiau visos esamos ir naujai kuriamos Lietuvos gamtinės aplinkos stebėjimo struktūros buvo integruojamos į suvienytą sąjunginę monitoringo sistemą, kurios duomenys buvo įslaptinti ir skiriami tik tarnybiniam naudojimui, viešai neplatinami. Atgavus savarankiškumą ir atsisakius ekologinės informacijos įslaptinimo praktikos, visi duomenys apie šalies ekologinę būklę yra prieinami paprastiems mirtingiesiems, ir tai yra labai svarbu. Juk kiekvienas turi rūpintis aplinka, kiiekvienas turi žinoti, kaip tai daryti, kiekvienam turi būti parodytos jo klaidos.

Beje, gamtos apsauga ir ekologija nėra nauja sritis Lietuvoje. Žinoma, kad atskirų aplinkos komponentų stebėjimai Lietuvoje vykdomi jau nuo seno. Pastaruoju metu aplinkos apsaugai visame pasaulyje skiriama vis daugiau dė

ėmesio. Prioritetas jai suteiktas ir Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant taršos prevencijai bei vandenvalos įrenginių statybai.

Lietuvos aplinkos apsaugos problemos – tai paviršinių ir požeminių vandenų, oro bei dirvožemio tarša, pavojingų atliekų susidarymas, tai ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės mažėjimas, neracionalus gamtinių išteklių naudojimas. Kai kurios iš šių problemų yra sudėtingesnės, kitos – paprastesnės, lengviau sprendžiamos. Aplinkos kokybės apsaugoje viena svarbiausių krypčių turi tapti taršos prevencija (išvengimas). Suinteresuotumą, skatinantį gamybos tobulinimą bei aplinkosaugos vadybą, turėtų padidinti savanoriško aplinkosaugos audito įvedimas, remiantis išsivysčiusių Europos šalių patyrimu. Tai uždavinys ateičiai, tačiau jo įgyvendinimas turi būti pradėtas jau dabar.

1. APLINKOS APSAUGA

Lietuvoje yra virš 2 800 ežerų, kurių plotas viršija 0,5 ha; jų bendras plotas – 880 km2 arba 1,5 % šalies teritorijos. Vidutinis šalies upių tinklo tankis, įskaitant drenažo kanalus, yra 1 km/km2. Maždaug 70 vandens kokybės paarametrų yra kontroliuojama 48 upių 103 vietose. Pagrindinė problema, susijusi su vandens kokybe, yra upių teršimas organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis. Remiantis Lietuvos vandens kokybės klasifikacija, 2000 metais 13% kontroliuojamų upių buvo laikomos švariomis, 71% – nedaug arba vidutiniškai užterštomis, 16% – labai užterštomis. Labiausiai užterštose Sidabros, Kulpės, Obelės, Tatulos ir Laukupės upėse organinių medžiagų koncentracija buvo 10 kartų didesnė negu leidžia Lietuvos normos, taip pat žymiai viršyti leistini nitratų, amonio ir fosfato lygiai.

2000 metais buvo paimta 3 578 mln. m3 ir sunaudota 3 532 mln. m3 vandens, iš kurio 93% buvo suvartota energetikos reikmėms (paviršinis va

anduo). Iš bendro 2000 metais išgauto vandens kiekio 5% sudarė požeminis vanduo ir 95% – paviršinis vanduo. Ne energetikos reikmėms 2000 m. suvartota 242 mln. m3, iš kurio 44,2% buvo panaudoti buities reikmėms. 1997 metų analizės, atliktos daugiau kaip 250 miestų ir kaimų, duomenimis, ES geriamo vandens kokybės standartai viršyti:
• Geležies – 64 miestuose,
• Amonio – 36 miestuose,
• Nitritų– 3 miestuose,
• Mangano – 10 miestų.
Be to, gruntinis vanduo daugelyje Lietuvos vietų yra labai kietas (t.y. jame yra didelis kiekis mineralinių druskų). Dėl žemės naudojimo seklūs gruntiniai vandenys labai užteršiami didelėse teritorijose. Apskaič.iuota, kad 1996 m. 60% iškastų gręžinių neatitiko nacionalinių vandens higienos standartų, o 37,5% užteršti nitratais. Chlorido ir sulfato lygiai taip pat dažnai viršija nacionalinius geriamo vandens standartus.

Dauguma savivaldybių pažymi, kad geriamo vandens kokybė, įvertinant geležies, spalvos, drumstumo rodiklius, paskirstymo sistemoje blogėja. Pagrindinė šių problemų priežastis – bloga vamzdynų būklė; apie 60% sistemos įrangos yra pasenusi, įdiegta prieš 20-70 metų arba yra blogos kokybės. Didelis geležies kiekis geriamame vandenyje ir jo kietumas taip pat gali turėti neigiamą poveikį vamzdynams. Apskaičiuota, kad maždaug 955 km vamzdyno arba 21% visų tinklų turėtų būti atnaujintas.

Bendras valytinų nuotekų kiekis 2000 metais buvo 168 mln. m3. Iš šio kiekio 24 mln. m3 (14%) buvo išvalyti pagal Europos Sąjungos reikalavimus, 141 mln. m3 (84%) išleista į paviršinio vandens telkinius nepakankamai išvalytų (tik po mechaninio valymo arba valymo, panaudojus neveiksmingą biologinio valymo įrangą) ir 3 mln. m3 (2%) išleista nevalytų nuotekų.

Apie 80% miesto gyventojų na
audojasi kanalizacijos tinklais ir 300-450 tūkst. gyventojų dar neturi tokios galimybės. Apskaičiuota, kad reikės pakeisti 13% kanalizacijos tinklų, o apie 10% – suremontuoti.

Bendra aplinkos oro kokybė yra gera. Paskutinius kelis metus sieros dioksido (SO2) emisijos iš Valstybinės Lietuvos energetikos sistemos sumažėjo beveik 70 % palyginus su 1980 metų lygiais. NOx emisijos gerokai žemesnės už 1987 metų rodiklius. Bendri anglies dioksido (CO2) išmetimo kiekiai 1999 metais buvo žymiai mažesni negu 1990 (atitinkamai 18 ir 42 mln. t). CH4 išmetimas sumažėjo nuo 339 tūkst. t 1990 metais iki 262 tūkst. t 1999 metais.

Jei energetikos ir pramonės sektorių tarša kartu su ekonomine veikla sumažėjo, tai transporto sektoriaus dalis nuo 1994 metų nežymiai didėja. Ypatingai tai pastebima didžiuosiuose šalies miestuose, kur eismo intensyvumas didėja.

Remiantis atliekų apskaita, 2000 m. atliekų tvarkymo įmonėse priimta tvarkyti 3 182 tūkst. t atliekų, iš jų 159 tūkst. t pavojingų atliekų ir 3 022 tūkst. t nepavojingų atliekų.

Lietuvoje yra apie 680 mažų iki 1 ha ploto komunalinių atliekų sąvartynų/ šiukšlynų, apie 120 vidutinių 1-5 ha ploto sąvartynų ir 35 dideli (daugiau kaip 5 ha) sąvartynai. Šiuo metu atliekos šalinamos daugiau kaip 300 sąvartynų, t.y. vidutiniškai vienas sąvartynas aptarnauja teritoriją su 10 tūkst. gyventojų. 2000 m. į sąvartynus išvežta 2 006 tūkst. t nepavojingų atliekų.
Dauguma šiuo metu eksploatuojamų sąvartynų neatitinka aplinkosauginių bei sanitarinių – higieninių reikalavimų. Ne retai sąvartynai įrengti be jokio inžinerinio paruošimo – atliekoms šalinti dažnai naudojami apleisti žvyro, smėlio, molio karjerai ar natūralios gamtinės daubos. Są
ąvartynų filtratas surenkamas ir valomas tik keliolikoje sąvartynų. Nėra sąvartynų dujų surinkimo bei panaudojimo įrenginių.
Šiuo metu numatytas esamų sąvartynų uždarymas, jų sutvarkymas bei naujų regioninių sąvartynų įrengimas (sukuriant regionines komunalinių atliekų tvarkymo sistemas) bei įvertinti tam reikalingi kaštai. Tiek aplinkosauginiu, tiek ekonominiu požiūriu naudingi tik stambūs sąvartynai – apskaičiuota, kad Lietuvai palankiausia būtų turėti 12 regioninių sąvartynų.
Pagrindinis šalies aplinkos apsaugos tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę, racionaliai naudojant gamtinius išteklius, taip pat suderinant centrinių, savivaldos valdymo institucijų bei ūkio subjektų veiksmus, atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus.

Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija nustato tikslus ir prioritetus vandens, oro, žemės, floros ir faunos, litosferos apsaugos, atliekų tvarkymo, apsaugos nuo fizinės taršos, kraštovaizdžio nykimo ir rekreacinės aplinkos apsaugos srityse. Svarbiausios spręstinos problemos yra šios:
• Vandens kokybė;
• .Oro kokybė;
• Atliekų tvarkymas;
• Gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga.

Šie prioritetai sutampa su ES reikalavimais iki 2003 metų pabaigos užbaigti aplinkos apsaugos teisinės bazės plėtrą, įskaitant Lietuvos teisės aktų suderinimą su ES reikalavimais.

Institucijų kūrimo tikslas yra iki 2003 metų pabaigos užbaigti institucinį sustiprinimą, būtiną siekiant užtikrinti ES reikalavimų, susijusių su aplinkos apsauga, įgyvendinimą.

Investicijų politikos srityje pagrindinis įgyvendinimo tikslas – iki 2015 metų įgyvendinti pagrindinius aplinkos apsaugos infrastruktūros investicinius projektus.

Per šį laikotarpį pirmenybė bus teikiama daugiausia su investicijomis susijusių ES reikalavimų įgyvendinimui šiose srityse:
• Vandens apsauga;
• Atliekų tvarkymo sistemos valdymas;
• Oro apsauga;
• Geriamo vandens kokybės pagerinimas.

2.APLINKOS APSAUGOS VALDYMAS2.1. Aplinkos ministerija
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau vadinama – Aplinkos ministerija, ministerija) yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Aplinkos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestų aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo, geologijos, miškų ūkio, teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros, statybos, būsto ir komunalinio ūkio, poveikio aplinkai vertinimo, valstybės administracinių ir kitų negyvenamųjų patalpų bei pastatų naudojimo, standartizacijos ir metrologijos sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiose srityse valstybės politiką.
Aplinkos ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais.
Aplinkos ministerija yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu. Ministerijos buveinės adresas: A.Jakšto g. 4/9, Vilnius, Lietuvos Respublika. Aplinkos ministerija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Aplinkos ministerija yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės pagrindinė valdymo institucija, formuojanti šalies aplinkos apsaugos, miškų ūkio, gamtos išteklių naudojimo, geologijos ir hidrometeorologijos, teritorijų planavimo, statybos, gyventojų apsirūpinimo būstu, butų ir komunalinio ūkio paslaugų valstybės politiką ir koordinuojanti jos įgyvendinimą.

Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų uždaviniai, įvertinus aplinkos stebėjimų duomenis, atsižvelgus į mokslo institucijų išvadas bei visuomenės nuomonę ir vadovaujantis turimais strateginiais dokumentais bei rengiant teisinę bazę, yra:
• įgyvendinti subalansuotos plėtros principą;
• sudaryti racionalaus gamtos išteklių naudojimo, apsaugos ir atkūrimo prielaidas;
• užtikrinti visuomenės informavimą apie aplinkos būklę bei jos prognozes;
• sudaryti sąlygas statybų verslui plėsti bei gyventojams būstu aprūpinti;
• užtikrinti tinkamą aplinkos kokybę, atsižvelgiant į Europos Sąjungos normas ir standartus;

2.2. 2005 metų aplinkos ministerijos veiklos prioritetinės kryptys

1. Pagerinti investicijų planavimo ir panaudojimo procesą, siekiant savalaikio numatytų priemonių įgyvendinimo.

2. Užtikrinti kokybišką pozicijų dėl ES teisės aktų bei kitų dokumentų projektų rengimą bei ES teisės aktų perkėlimą ir įgyvendinimą laiku.

3. Suformuoti ES paramos 2007-2013 metų programavimo laikotarpio politiką.

4. Sustiprinti visuomenės informavimo ir švietimo veiklą, ypač atliekų tvarkymo ir genetiškai modifikuotų organizmų valdymo srityje.
2.3. Administracinės stuktūros schema

2.4. Organizacijos besirūpinančios aplinkosauga Lietuvoje

2.4.1. Valstybinės organizacijos

Pagrindinės valstybinės organizacijos, kurios yra atsakingos už aplinkosaugą Lietuvoje yra šios:

• Aplinkos ministerija
• Jungtinis tyrimų centras
• Seimo aplinkos apsaugos komitetas
• Vilniaus miesto tarybos sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komitetas
• Vilniaus miesto valdybos sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas

2.4.2. Nevalstybinės organizacijos
• Lietuvos gamtos fondas
• Lietuvos ornitologų draugija
• Lietuvos žaliųjų judėjimas
• Centrinės ir Rytų Europos regiono ekologinis centras3. IŠVADOS
Aplinkos apsaugos valdymo efektyvumas valstybėje labai priklauso nuo aplinkos ministerijos darbo veiksmingumo, jos organizacinės struktūros tobulumo, nuo ministerijos centrinio aparato bei jos teritorinių ir vietinių struktūrų santykių.

Norint, kad savivaldybės būtų tinkami pasirengusios įgyvendinti joms tenkančias sudėtingas funkcijas, reikia pirmiausia identifikuoti esančias spragas savivaldos sistemoje ir siekti jos tobulinimo.

Manau, kad Lietuva eina reikiama linkme ir turėtų išlaikyti dabartinę veiksmų spartą. Visų pirma narystė ES suteikia Lietuvai unikalią galimybę bei priemones spręsti kritines aplinkosaugines problemas, tokias kaip atliekų tvarkymas ar vandenvala. ES teisinė ir administracinė struktūra taip pat padės Lietuvai jas spręsti subalansuotu būdu. Būtinas kiekvieno žmogaus įnašas. Viliuosi, kad ateityje ES žmonės bus labiau informuoti, labiau susidomėję ir įsitraukę į savo vyriausybės veiklą. Manau, kad šiame procese labai svarbus jaunimo vaidmuo. Jaunimas yra entuziastai, užsispyrę ir žinote, ko nori. Gali pakeisti aplinką, kurioje gyvena, paversdami ją sveikesne ir geresne.4. LITERATŪRA
1. www.apicentras.lt
2. www.am.lt
3. www.zalieji.lt
4. K.Jankevičius, J. Stasinas. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.

Leave a Comment