“Lietuvos architektūra XX a.”

Lietuvos statybos būklė buvo primityvi iki pat rusų valdymo pabaigos. Po I pasaul. karo laisva Lietuva dėjo daug pastangų, kad sutvarkytų krašto statybą. Pradžioje nebuvo nei lėšų, nei statybininkų, nei kitų priemonių, reikalingų statyboms. Pamažu šios sąlygos atsirado, ir iš XX a. mes turime didingų ir gražių statinių.
Šio laikotarpio Lietuvos architektūrai tiktų ieškojimų periodo pavadinimas. XX a. Lietuvos, kaip ir kitų šalių, architektūra susiskaidė į daugelį įvairių krypčių ir daugiau niekada nesusiliejo į vientisą stilių. Daugumos architektų darbuose reiškėsi paprastumas, saikingumas ir riimtumas. Buvo vengiama prabangos ar labai pigių ir laikinų dalykų. Tai kaip tik atitiko ekonomines ir technines galimybes, be to ir žmonių paprastą ir kuklų skonį. Paprastumas ir racionalumas taip pat vyravo ir to meto Vakarų architektūroje: šis stilius vadinosi funkcionalizmas ir susiformavo V.Europoje XX a. pr. Lietuvoje jis buvo ryškiausias 3-4 dešimtmečiais.

Gyvenamieji namai pasižymėjo primityviu planavimu ir įrengimu. Dauguma jų turėjo tik gyvenamąją erdvę, apsaugotą nuo išorinių veiksnių, tačiau ir tokių buvo jaučiama didelė stoka. Tai ir tapo priežastimi, paskatinusia annksčiausia pradėti gyvenamųjų namų statybą. Čia pasireiškė daug Lietuvos architektų: pradžioje gyvenamieji namai buvo statomi kuo pigesni ir negalėjo būti aukštos kokybės, bet ilgainiui buvo pasiekta gražių rezultatų tiek statyboje, tiek įrengime. Namai statomi ne po daug, o dažniausia buvo pr

rivatūs, individualiai projektuoti – tai buvo palanki aplinkybė pasireikšti įvairumui. Tokia pažanga skatino miestiečių norą gyventi gražiuose, tvarkinguose ir higieniškuose butuose. Keletas didelių gyvenamųjų namų su nuomuojamais butais, pastatytų Kaune, buvo iš nedegių medžiagų ir labai modernūs. Statyti namus iš nedegių medžiagų pasidarė aktualu, kai miškų atsargos ėmė sparčiai mažėti.

Įvairiose vietose buvo pastatyta ir naujų bažnyčių. 1930 m. pagal V.Dubeneckio projektą pastatyta bažnyčia Betygaloje, taip pat jis projektavo Karmėlavos medinę bažnytėlę, kurioje naudojami senųjų lietuvos bažnyčių ir varpinių fragmentai: priešakiniame fasade dominavo du aukšti bokštai, kurie kiek nustelbė pačią bažnytėlę ir nelabai buvo sujungti su jos architektūra. Fasade panaudotos klasicistinės ir barokinės kilmės formos, kaip tai buvo įprasta tokiose bažnytėlėse. Galbūt todėl ši bažnytėlė laikoma sava, lietuviška.
1927 m. pagal V.Žemkalnio projektą pastatyta mūrinė Kyybartų bažnyčia dvelkia romantinės architektūros dvasia, autorius suteikė jai lieknumo, lengvumo, ko nėra romantinio laikotarpio architektūros pastatuose. Tą lengvumą V.Žemkalnis išgavo lieknu ir aukštu bokštu, viduriniosios navos iškėlimu aukščiau už šonines, siauromis angomis sienose ir bokšte. Bažnyčios bokštas neįjungtas į korpusą – tik prie jo priglaustas.
Taip pat pagal V.Žemkalnio projektą 1936 m. pastatyta žymiai mažesnė mūrinė Mažeikių bažnyčia. Ji turėjo daug žemesnį su bažnyčia su jungtą bokštą, bet taip pat atrodė grakšti ir liekna: čia priešakinėje bokšto sienoje virš durų iki pat viršaus pa

alikta siaura anga, kuri pabrėžė bokšto vertikalią ašį. Aukštumo įspūdis išgautas šonines navas perdengiant plokščiais stogais.
Panevėžio katedra pradėta statyti dar prieš I pasaul. karą turėjo 10 m. aukščio sienas (tada ji dar vadinosi šv. Stanislovo bažnyčia). Per karą jos statyba buvo sustojusi, bet 1930 m. užbaigta pagal J.Steikūno projektą. Autorius suprojektavo barokiškus fasadus ir bokštą, kurie giminingi su Vilniaus bažnyčių baroku.
Didelės paminklinės Prisikėlimo bažnyčios Kaune projektui padaryti konkursą laimėjo architektas K.Reisonas. Bažnyčios rūsyje buvo numatytas panteonas, kuriame turėjo būti laidojami žymiausieji Lietuvos žmonės, o bokšto viršuje – šv. Kazimiero koplytėlė. Bandyta sukurti kilimo į viršų įspūdį. Vidaus erdvė – ilga, siaura ir aukšta; aukštos angos ir liekni piliastrai sienose tik pabrėžė tą kilimą į viršų. Savo aukščiu jie simbolizavo tautos prisikėlimą.
1934 m. pagal N.Mačiulskio projektą pastatyta nedidelė, nesiveržianti į aukštį Petrašiūnų bažnyčia. Ji apipavidalinta tuo metu buvusiomis aktualiomis formomis, turėjusiomis bendrą horizontalumo tendenciją. Bažnyčios fasaduose matyti naujos formos pajautimas.
Neaukšta ir Šančių bažnyčia, suprojektuota A.Šalkauskio. Jis numatė du bokštus, kurie nebuvo nei labai platūs, nei labai aukšti ir taip išlaikė bendro pavidalo vienalytiškumą. Vidaus erdvė taip pat kompaktiška.
S.Kudoko projektuota Pliviškių bažnyčia pradėta statyti 1942 m., bet dėl karo sąlygų nebaigta. Šią bažnyčią bandyta padaryti labai modernia.

Naujų teatrų nebuvo statyta, išskyrus Šaulių namus ir kelis kino teatrus, kurių keletas buvo tikrai ge

erai pavykę (pvz.: “Romuva” ir “Daina” Kaune).
Pirmąjį Valstybės Teatro Kaune projektą paruošė V.Dubeneckis ir M.Songaila. Priešakiniame fasade buvo panaudoti vilnietiško baroko elementai, tačiau ir po pirmojo perstatymo Valstybės Teatras netapo vertingu architektūros kūriniu – labai vykęs buvo tik teatro interjeras.
V.Dubeneckio paruoštame puikiame M.K.Čiurlionio galerijos projekte buvo sukomponuotas sienas užbaigiantis karnizas, vainikuojantis paaukštintą viduriniąją pastato dalį. Deja ši idėja neįgyvendinta ir didelės galerijos vietoje “išdygo” paprastas, kuklus pastatėlis.
V.Dubeneckio kūryba vis tobulėjo – Vytauto Didžiojo Muziejus buvo labai modernus ir tai reiškė, kad pagaliau nugalėta eklektika. Šį projektą architektas kūrė kartu su K.Reisonu ir K.Kriščiukaičiu.

Nepriklausomai Lietuvai, kuri sparčiai kėlė savo krašto švietimą, buvo reikalinga daug naujų pastatų mokslo įstaigoms, mokykloms. Deja lėšų ribotumas neleido mokyklų architektūroje reikštis prabangai.
Kauno priemiestyje Aleksote 1931 m. pagal M.Songailos projektą pastatyti Fizikos ir Chemijos instituto rūmai, kurie labiau būtų tikę stovėti tarp namų, negu atvirame lauke. Tai buvo didžiulis pastatas, kurio langų frontonai vos išsiteko ilguose fasaduose, tačiau langų skaičiaus nebuvo galima sumažinti, nes viduje turėjo būti daug šviesos. Šie “rūmai” buvo sugriauti II pasaul. karo metu.
Medicinos fakulteto pastatas Kaune, projektuotas V.Dubeneckio, jau liudijo apie jo polinkį ieškoti kažko naujo, bandyti naujas išraiškos priemones. Vėliau jis pats pasisakė už naująją architektūrą.
Veterinarijos akademijos rūmai Vilijampolėje prie Kauno, projektuoti J.Jasiukaičio, rodė saikingumą. Pa

ats pastatas – klasicistinio stiliaus.

Svarbią vietą viešųjų pastatų tarpe užėmė įvairūs įstaigų rūmai. Jiems netrūko reprezentacinių užmojų.
V.Žemkalnio projektuoti Kauno Kultūros Rūmai buvo tolimiausias jo nueitas kelias, ieškant naujų išraiškos priemonių. Architektas puikiai išnaudojo vietą gražiame ąžuolyne – ji buvo ideali dėl gryno oro, erdvės, atskirumo nuo miesto. Pats pastatas buvo linksmas, šviesus ir jaukus, teisingų proporcijų. Toje pačioje aikštėje šalia Kauno Kultūros Rūmų buvo pastatyta didžiulė sporto halė, puikiai tinkanti tarptautinėms rungtynėms.
To paties autoriaus (V.Žemkalnio) sukurti Prekybos ir Pramonės rūmai Kaune. Jie pastatyti siaurame kampiniame sklype ilguoju šonu prie siauros gatvelės. Pagrindiniu fasadu tapo siaurasis pastato galas, kuris buvo akcentuotas kolonomis per du ar daugiau aukštų (kolosalinio orderio kolonomis, naudotomis renesanso architektų) – čia šios kolonos buvo cilindrinės, įsiterpusios tarp langų ir ėjo per visus pastato langus (nuo pirmo iki trečio aukšto). Nors šios kolonos turėjo dekoratyvią funkciją, jos buvo daugiau niekuo nebepuoštos (kaip būdavo renesanse). Rūmų viduje ištapyta freskų, kurios vaizdavo pramonės ir verslo sritis Lietuvos ūkyje.
Daug kuklesni buvo pagal K.Reisono projektą pastatyti Žemės ūkio rūmai.
Taip pat K.Reisonas kūrė Žemės Banko pastatą. Jis savo ilguoju šonu stovėjo priešais Vytauto Didžiojo Muziejų, o iš kitos pusės buvo Vienybės aikštė. Fasadai buvo moderniški, neskaitant kelių akcentų, kurie buvo lyg praeities prisiminimas. Autorius svarbiausią įėjimą padarė iš kampo. Toks užmojis sudaro sunkų architektūrinio apipavidalinimo uždavinį, kurį išspręsti pavyksta labai retai.
Lietuvos Banko Kaune autorius M.Songaila, kaip ir įprasta bankuose, valiutos tvirtumą, visus tikslumus ir skaičiavimus (juk tai bankas!) atvaizdavo monumentaliu pastatu. Tuo metu laikinoji sostinė stokojo reprezentacinės architektūros, todėl jauna valstybė nepagailėjo lėšų, kurių pagalba architektas viską padarė įspūdingai. M.Songaila naudojo eklektines ir klasicistines priemones. Banko fasadai architektūrinės kalbos turtingumu, formų įvairove ir reljefingumu buvo puošnūs ir imponuojantys. Pastato išorėje ir viduje buvo panaudota savos kūrybos skulptūrų ir tapybos darbų. Šio banko skyriams provincijos miestuose projektus taip pat galvojo M.Songaila, kartu su juo ir A.Funkas.
Pieno Centro rūmaų pastatas Kaune buvo sukurtas V.Žemkalnio ir K.Reisono. Jie buvo skirti sutalpinti ir įstaigą, ir parduotuvę, ir valgyklą. Nežiūrint paskirčių skirtingumo, projektui buvo surastas architektūrinis pavidalas, kuriame vyravo aiški ir paprasta forma (žr. Pav).

“Pieno centro” pastatas

“Pieno centro” pastatas

Karininkų Ramovę Kaune kūrė S.Kudokas. Čia buvo galima panaudoti turtingesnį apipavidalinimą. Autoriui tuo pasinaudoti pavyko ir pastatas buvo gražus, fasadas – gerai išbalansuotas, puikiai padarytas pagrindinis įėjimas. Kai kurių fasado dalų pagilinimas, kitų iškėlimas į paviršių ir gausesnis medžiagų pasirinkimas pabrėžė reljefą ir tekstūros turtingumą. Kai kuriose patalpose panaudotos geresnės medžiagos ir baldai. Ypač puošni ir visų mėgiama buvo didžioji salė.(žr.pav.)

Karininkų ramovė

Taip pat Kaune buvo statomi Pašto Valdybos rūmai. Projekto autorius – F.Vizbaras. Fasadas, vidaus patalpos buvo labai skoningai paruoštos, todėl šis pastatas labai puošė laikinąją sostinę. Didžiojoje salėje autorius panaudojo grindų plytelių išklojimo raštą, kuris priminė lietuvišką staltiesę. Salės sienos buvo papuoštos pašto ženklų atvaizdais. Šis F.Vizbaro kūrinys įsijungė į naujosios architektūros srovę.
Darbo rūmai Kaune, projektuoti A.Novickio ir J.Lukošaičio, savo fasaduose rodė vertikalumą pabrėžiančius trikampius tarpulangių piliastrus, kurie kartu pabrėžė plastiškumą ir ritmą.
Prieš pat nepriklausomybės netekimą 1940 m. buvo baigti statyti Taupomųjų Kasų rūmai Kaune, projektuoti A.Funko, B.Elsbergo ir J.Lukošaičio. Tai buvo šešių aukštų pastatas, kurio vertikalių linijų pabrėžti tarpulangių piliastrai kėlė fasadą į viršų. Aukštesnių namų nei šis tuo metu Kaune nebuvo – tai buvo pirmasis “dangoraižis” Kaune.

Daug viešųjų pastatų buvo skirta sveikatai ir poilsiui – tai klinikos, ligoninės, sanatorijos, pirtys, poilsio namai ir pan. Dauguma jų pasižymėjo geru išplanavimu ir precizišku, kruopščiu darbų atlikimu.
VDU klinikos Kaune buvo viso Pabaltijo pažiba. Nors klinikas projektavo užsienio architektai, statė vien Lietuvos statybininkai.
Dar minėtini pastatai: J.Lukošaičio Marijampolės ligoninė, V.Žemkalnio Panevėžio ligoninė, J.Steikūno Raudonojo Kryžiaus ligoninė Klaipėdoje, J.Dačinsko Kėdainių ligoninė, A.Stulginskio Telšių pirtis, V.Trečioko Alytaus pirtis, V.Žemkalnio ir A.Novickio Ligonių Kasos Kaune, V.Žemkalnio Akių klinika, P.Maneko Mažeikių ligoninė, B.Viliūno Biržų ligoninė, Statybos Inspekcijos personalo projektuota Jurbarko ligoninė, Kalvarijos psichiatrinė ligoninė ir Onuškio našlaičių namai.

Pastatai krašto gynybai pasižymėjo kapitališku, griežtu pastatymu (pvz.: Tyrimų Laboratorija Kaune, projektuota V.Žemkalnio, turėjo gelžbetonio griaučių konstrukciją, kuri aiškiai reiškėsi pastato išoriniame pavidale).
XX a. geležinkelių pastatai buvo daug gražesni, tinkamiau suprojektuoti už senuosius.
Ilgainiui susirūpinta ir pramonės pastatų išvaizda, į kuria rusų valdymo laikas nekreipta daug dėmesio. Galų gale architektai suprato, kad reikia vengti chaotiško pramonės pastatų pavidalo, tad vėlesnieji pramonės pastatai jau rodė racionalesnius fasadų, patalpų ir aplinkos sprendimų variantus.

Lietuvos kaimas, vos pusšimtį metų pagyvenęs po baudžiavos panaikinimo (1861 m.), nespėjo atsigauti – trūko ir laiko, ir sąlygų. Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu kaimuose vyko esminis persitvarkymas (intensyvi žemės ūkio pažanga, gyventojų ekonominis ir kultūrinis pakilimas). Visa tai atsiliepė ir kaimo architektūrai: buvo tobulinami ūkio pastatai, keitėsi sodybos planavimas, kaimai buvo sparčiai skirstomi į vienkiemius. Vienkiemiuose pamažu nyko liaudies statyba, senosios tradicijos.
Žemės ūkio statyba iš pradžių rūpinosi Žemės ūkio ministerija, teikdama tipinius pastatų ir sodybų planus ir mažą piniginę paramą. Vėliau ta rolė atiteko Žemės Ūkio rūmų statybos skyriui, kurio pastangos buvo išties vaisingos: geresnis sodybų ir pastatų planavimas, namų įrengimas, darbo atlikimas, geresnių medžiagų naudojimas. Už žemės ūkio pastatų, sodybų planus ir modelius ši įstaiga 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje gavo aukso medalį.

XX a. Lietuvoje dirbo nemažai architektų, nors jie nebuvo ryškios specializacijos: daugeliui pasitaikė proga išbandyti projektuojant įvairios paskirties pastatus. Grįžę į nepriklausomą Lietuvą iš Rusijos ar kitų kraštų ir mokslus išėję prieš I pasaul. karą, buvo išmokę naudotis visų stilių išraiškos priemonėmis. Tai buvo eklektikos laikotarpio padarinys. Nenuostabu, kad architektai iš pradžių vengė naujų bandymų, ieškojimų, o ieškojo ryšio su pažįstama praeitimi. Tačiau architektai rungtyniavo tarpusavyje ir neleido įsigalėti rutinai. Taip pat padėjo ir konkursai, padėdavę iškilti naujoms pajėgoms ir idėjoms.

Vienas žymiausių XX a. Lietuvos architektas – Vladimiras Dubeneckis. Jis buvo ne tik architektas, bet ir dailininkas scenografas. Studijavo Peterburge. Gyveno ir kūrė Kaune. Buvo aktyvus meno, archeologijos draugijų narys, vienas iš Lietuvos inžinierių draugijos steigėjų. Rūpinosi architektūros paminklų apsauga. V.Dubeneckis sukūrė daug teatro dekoracijų, projektavo ir baldus, jo projektuoti yra: gyd. Nedzvieckio namas Vilniuje, Kauno meno mokykla, Čiurlionio galerijos laikinieji rūmai, Valstybės teatro rekonstruoti rūmai, Betygalos bažnyčia, “Lietuvos” viešbučio foje, Karmėlavos medinė bažnyčia ir kt. V.Dubeneckiui būdinga klasicistinio stiliaus įtaka, baroko formų interpretavimas, jų supaprastinimas. V.Dubeneckio kūryba vis tobulėjo, kaip buvo minėta, architektas pasisakė už naująją architektūrą.

Kitas žymus XX a. architektas – Vytautas Landsbergis – Žemkalnis. Funkciomnalizmo Lietuvoje pradininkas Studijavo Rygoje, Romoje, dirbo Kaune, vėliau dėstė Vilniaus universitete, projektavo privačiai. Pagal V.Žemkalnio projektus pastatyta Akių ir ausų klinika Kaune, Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Kūno kultūros rūmai, “Pieno centro” rūmai (šis projektas apdovanotas Paryžiaus tarptautinės parodos garbės diplomu), Tyrimų laboratorija, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, gyv. Namai, ligoninės Panevėžyje, Švėkšnoje ir Šiauliuose, gimnazijos Biržuose, Panevėžyje, prieglaudos namai Marijampolėje, Kauno kultūros rūmai Klaipėdoje, Bažnyčios Kybartuse, Mažeikiuose, Šakiuose ir kt. Taip pat V.Žemkalnis rekonstravo Valstybės teatrą (dabar Kauno muzikinis teatras). Architekto pastatai pasižymi funkciniu tikslingumu, yra konstruktyvių, apibendrintų formų, darnių proporcijų, fasadų pagrindas – pasikartojančių elementų ritmas.

Jonas Kova – Kovalskis studijavo Grenoblyje, Paryžiuje, buvo dėstytoju Kaune. 1944 m. emigravo į Vokietiją, vėliau – į JAV. Čia jis gyveno ir dirbo architektu. Pagal J.Kovalskio projektus pastatytas Panevėžio kraštotyros muziejus, Klaipėdos ir Nidos turistų namai, Babtų radijos, “Pieno centro” centriniai sandėliai, “Motinos ir vaiko” muziejus Kaune ir kt. JAV pastatė vienuolynų, kitos paskirties pastatų. Kūryboje siejami lietuvių liaudies, moderniosios architektūros ir kiti stiliai.

Stasys Kudokas kilęs iš Panevėžio rajono. Mokėsi Peterburge, Kaune, Romoje, Milane išlaikė tarptautinius architekto egzaminus. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – JAV. Pagal S.Kudoko projektus Kaune pastatyta pradinių mokyklų, butų, vaikų lopšelis, Karininkų ramovė, Aukštesnioji technikos mokykla, įrengti Kauko laiptai, pastatytos bažnyčios Pilviškiuose, Paežeriuose, visuomeniniai pastatai Klyvlende, Toronte ir kt. miestuose. S.Kudoko kūrybai būdingas laisvas klasikinių formų transformavimas, stilizuotos ir sumodernintos architektūrinės detalės, sudėtingi, bet funkcionalūs planai.

Adolfas Lukošaitis – inžinierius ir architektas, nusipelnęs statybininkas. Baigė Kauno universitetą. Vertėsi privačia praktika. Dėstė Vilniaus inžinierinės statybos institute. Pagal jo projektus pastatytas kurhauzas Alytuje (dabar kultūros namai), ligoninė Marijampolėje, ligoninė Marijampolėje, gimnazija Raseiniuose, su kitais suprojektavo ir statė Darbo rūmus ir Taupomųjų kasų rūmus. A.Lukošaičio kūryba pagrįsta funkcionalizmo principais: pastatai paprastų, griežtų formų, konstruktyvūs fasadai sudaryti iš pasikartojančių elementų.

Mykolas Songaila – XX a. Lietuvos architektas. Studijavo Peterburgo dailės akademijoje, tobulinosi Italijoje. Dėstė Peterburgo politechnikos institute ir Žemės ūkio universitete. Gyvendamas Rusijoje, suprojektavo administracinių, visuomeninių, kulto, gyvenamųjų pastatų. Pagal jo projektus buvo Kaune rekonstruotas Valstybės teatras, pastatytas ”Ragučio” gyvenamasis namas, kartu su V.Dubenckiu suprojektavo Lietuvos banko rūmus, kartu su A.Funku, F.Vizbaru suprojektavo Kauno universiteto fizikos, chemijos fakultetus, vadovavo bankų statybai ir kt. M.Songailos pastatai turi neoklasicizmo bruožų, reprezentatyvūs, funkciški, taisyklingų proporcijų.

Feliksas Vizbaras – inžinierius ir architektas, baigęs Rygos politechnikos institutą. Dirbo Ukrainoje, vėliau – Kaune. Vadovavo Alytaus, Aukštosios Panemunės, Prienų tiltų statybai, Klaipėdos uosto krantinės, Šventosios uosto įrengimui. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Pagal F.Vizbaro projektus Kaune pastatyta šv.Zitos draugijos tarnaičių ir darbininkių namai, Ateitininkų sąjungos centro valdyba, Kauno politechnikos instituto tretieji rūmai, V.Kudirkos pradinė mokykla, centrinis paštas, daugiabučiai namai, kotedžai ir kt. Šio autoriaus pastatams būdinga stilizuotos baroko ir klasicizmo formos, 4 dešimtmetyje – konstruktyvi struktūra, lietuviškų motyvų ornamentų dekoras.

Karolis Reisonas baigė Rygos politechnikos institutą, dirbo inžinieriumi ir statybos skyriaus vedėju Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Australiją. Pagal K.Reisono projektus pastatyti Žemės ūkio rūmai Kaune, kunigų seminarijos rektoratas, Žemės bankas, technikos instituto centriniai rūmai, Prisikėlimo ir evangelikų reformatų bažnyčios, arkivyskupo rūmai, “Lietūkio” rūmai, Šiauliuose – “Birutės” saldainių fabrikas, Frenkelio namas su kino teatru ir daug kitų. Jo pastatams būdingi racionalistinės architektūros bruožai, nesudėtingos, taisyklingos formos; fasaduose ritmiškai išdėstyti architektūriniai elementai.

Bronius Elsbergas – lietuvių architektas, studijavęs Kauno ir Tulūzos universitetuose, baigęs Briuselio aukštąją architektūros ir dekoratyvinės dailės mokyklą. Turėjo privatų projektavimo biurą, nors dirbo ir kitur. Nuo 1945 gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV. Pagal B.Elsbergo projektus pastatyta nemažai gyvenamųjų namų, pirmieji blokuoti segmentiniai banko tarnautojų namai, pieninės, “Pieno centro” šaldytuvai, Taupomųjų kasų rūmai, artilerijos dirbtuvės Linkaičiuose, gyvendamas JAV suprojektavo tiltų. B.Elsbergo pastatai lakoniški, paprastų, konstruktyvių formų. Kūrybai būdingas racionalizmas.

XX a. statybinės aktualijos buvo nagrinėjamos žurnaluose “Technika”, “Ūkis” ir “Savivaldybė”, o taip pat įvairiuose laikraščiuose. Žemės ūkio statybos reikalais buvo daug rašoma laikraštyje “Ūkininko patarėjas”, buvo išleistos ir kelios knygos: K.Reisono “Žemės ūkio statyba”(1926 m.), V.Švipo redaguota ir dideliu tiražu išspausdinta “Kaimo statyba” (1936 m.), V.Švipo “Miesto gyvenamieji namai” (1933 m.) ir kt.

Taigi, XX a. Lietuvos architektūra atsigavo. Vyriausybė dėjo dideles pastangas, kad sutvarkytų krašto statybą – čia dirbo daug specialistų, buvo skiriama nemažai lėšų. Tiek dėl jų, tiek dėl privačių architektų ir inžinierių pastangų per palyginti trumpą laiką buvo pasiekta ryški pažanga, nors ekonominės sąlygos ir nebuvo palankios: pakilo statybos darbų kokybė, sumodernėjo pastatų architektūra.

Leave a Comment