Antanas Baranauskas
(1835 – 1902) Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis. Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje “karališkųjų” valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus. Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1845-1848m. lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko 1848-1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853). Čia turėjo progos gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba. Didelę reikšmę turėjo draugystė su K.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m. įstoti į Varnių dvasinę seminariją. Besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir “Anykščių šilelį”. Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.
Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo. Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo. A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose, kur ir palaidotas.Antano Baranausko kūrybos viršūnė – tai Anykščių šilelis”, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. “Anykščių šilelis” lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis” – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais. Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu. Poema “Anykščių šilelis” yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 – 1859). “Anykščių šilelis” – įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio “Metuose” ir S. Daukanto “Lietuvos girių aprašyme”. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame “Anykščių šilelyje”. Medžių, žolių, uogų, samanų, grybų, paukščių ir miško žvėrelių karalystė poeto pavaizduota su nepralenkiamu garsų, spalvų, kvapų įvairumu, su darnia ir drauge įvairia gamtos reiškinių dinamika. “Anykščių šilelyje” plačiai atsiskleidžia liaudies žmogaus pasaulėvaizdis. A. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. “Anykščių šilelyje” vaizduojamas gimtosios žemės grožis, išreiškiamas džiaugsmas, meilė gimtajam kampeliui. Pateikiamos glaudžiausios žmogaus ir gamtos ryšių paslaptys. “Anykščių šilelis” – tai kūrinys apie visą Lietuvą, lietuvių tautą, žmogų. Antanas Baranauskas “Anykščių šilelyje” parodė, kokį atspindį žmogaus sieloje paliko krašto gamtos grožis. Poemoje objektyviai atsispindi kai kurie esminiai ano meto Lietuvos tikrovės reiškiniai. Anykščių šilelis” – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą. Jis turi plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis susipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, paprastais žmonėmis ir jų kūryba. Poetas, apdainuodamas gamtos grožį, atvėrė kaimo žmogaus dvasios gelmes, parodė lietuvio valstiečio taurumą. Per žmogaus ir gamtos santykius poetas išaukština lietuvių dvasinį grožį, didžiulę teisingo gyvenimo meilę.