Atliekos

Buitinių atliekų rūpesčiai tampa neišvengiamu iššūkiu kiekvienai vartotojiškai visuomenei ir reikalauja vienaip ar kitaip i jį atsakyti. Kiekviena technologinė infrastruktūra turi ir savo dalyvį, todėl aktyvus visuomenės dalyvavimas, visuomenės narių informuotumas, tinkamas elgesys garantuoja sėkmingą daugelio buitinių atliekų tvarkymo uždavinių sprendimą. Be to, aktyvus dalyvavimas yra ir pilietinės visuomenės kūrimas, nes atliekų tvarkymas įtraukia kiekvieną visuomenės narį, o sykiu verčia dalyvauti bendroje veikloje.
Buitines atliekas gyventojai suvokia kaip aplinkos užterštumo problemą. Jei gyventojai galvoja tik apie tai, kaip atsikratyti buitinių atliekų, taai aplinka, o kartu ir gamta traktuojama tik kaip neribotas naudos šaltinis, tarnaujantis žmonių tikslams. Tik tuomet, kai prišiukšlinta aplinka tampa nepatraukli, visuomenė susirūpina aplinkos švara bei atliekas pašalina į nuošalesnes, mažiau matomas vietas. Dar vėliau, kai tokių vietų pradeda trūkti, o atliekos pradeda kelti pavojų sveikatai, jos pradedamos deginti. Sąvartynai didėja, kaupiasi dujos, deginamos atliekos skleidžia dūmus, todėl teršiamas oras, dirvožemis, vanduo. Gyventojai ima suvokti, kad svarbiausia buitinių atliekų problema yra aplinkos užterštumas, todėl svarbiausiu rūpesčiu tampa siekis sumažinti aplinkos taaršą. Šiuo atveju dauguma gyventojų dar nesusimąsto apie ribotus gamtinius ir energetinius išteklius.
Buitines atliekas gyventojai suvokia kaip neefektyvų žaliavų ir energijos naudojimą. Jei gyventojai pradeda rūpintis atliekų perdirbimu energijos ir žaliavų taupymo sumetimais, tai gamta pradedama vertinti racionalios ekonomikos po

ožiūriu. Kadangi gamtiniai ištekliai riboti, tai buitinių atliekų išmetimas yra neekonomiškas. Šiuo atveju žmonės ima suprasti, kad gamtą galima pasitelkti efektyviau, ir siekia iš tų pačių išteklių gauti daugiau naudos.
Darnus Lietuvos ūkio vystymasis galimas tik užtikrinant reikiamą Lietuvos aplinkos apsaugą. Pastarosios programiniai tikslai pirmiausia remiasi egzistuojančios aplinkos kokybės būkle.
Aplinkos oro apkrova per paskutinius kelerius metus nežymiai sumažėjo, kadangi mūsų šalyje pakito energijos išteklių naudojimas bei transporto priemonių naudojimo efektyvumas. Aplinkos ministerijos leidinio „Aplinkos būklė 2001“ duomenimis, bendras transporto sektoriuje sunaudojamų degalų kiekis sumažėjo, todėl teršalų patenkančių į aplinkos orą patenka mažiau nei prieš penketą metų. Oro tarša iš stacionarių šaltinių taip pat yra mažesnė nei ankstesniais metais, kadangi šiuo metu Lietuvoje naftos produktų ir akmens anglies naudojimas sumažėjo.
Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra tarp prrioritetinių aplinkos apsaugos krypčių. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas komunalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui, sąvartynų tvarkymui bei pavojingų atliekų tvarkymo sistemos kūrimui. Yra įvertinta, kad didžiuosiuose miestuose susidaro apie 300 kg, mažesniuose – apie 220 kg, o kaimo vietovėse iki 70 kg komunalinių atliekų vienam gyventojui per metus. 2002 metais atliekų susidarė 19 procentų daugiau nei 2001 metais, iš jų – 98 procentai (4,779 tūkst. tonų) nepavojingų, tai yra 777 tūkst. tonų daugiau nei 2001-aisiais.
Pavojingų atliekų susidarymas per paskutinius penkerius metus nežymiai mažėjo, tačiau šiuo metu didėja saugomų pa
avojingų atliekų skaičius. Statistiniais duomenimis 2001 metais Lietuvoje buvo sutvarkyta 89 tūkstančiai tonų pavojingų atliekų, dar apie 118 tūkstančiai tonų (kartu su saugomomis) liko netvarkyta. Palyginus su 2000 metų duomenimis, saugomas pavojingų atliekų kiekis padidėjo 22 tūkstančiais tonų. Tačiau reikia pažymėti tai, kad Lietuvoje yra diegiami nauji atliekų klasifikavimo, tvarkymo ir apskaitos metodai todėl skirtingais metais surinktų duomenų palyginimas nėra tikslus.
Teigiami pokyčiai vyksta atliekų perdirbimo srityje – nuo 1999 metų perdirbamų antrinių žaliavų kiekis nuolat didėjo.
Dirvožemio būklės tyrimai bei dirvožemio apsauga yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai.
Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje yra tarša senais pesticidais. Per 1995 – 2001 metų laikotarpį Lietuvoje nustatyta apie 900 galimų taršos pesticidais židinių. Dažniausiai tai yra nuo sovietinių laikų išlikę pesticidų sandėliai bei kapinynai. Nuo 2001 metų yra tiriami objektai kuriuose pesticidai yra visiškai neapsaugoti nuo išplovimo. Iš viso yra maždaug 15 tokių objektų. Pagal atliktų tyrimų duomenis paimtuose bandiniuose aptinkama triazinų, chloro bei fosforo organinių pesticidų. Yra nustatyta, kad seni pesticidai užteršia ne tik dirvožemį bet ir paviršinius bei gruntinius vandenis. Pagal 2000 metų duomenis yra būtina sutvarkyti apie 920 tonų senų pesticidų bei identifikuoti apie 800 tonų nežinomų cheminių medžiagų. Senų pesticidų tvarkymo programa prasidėjo 1995 metais, savivaldybės kasmet sk
kiria lėšų senų pesticidų tvarkymui.

Azoto, kaip vieno svarbiausių ekosistemos elementų, reikšmė yra neginčytina. Ji pasireiškia įvairiomis formomis ir dalyvauja daugelyje procesų. Darbe nagrinėta azoto koncentracijos dinamika įvairiose Lietuvos upėse. Pagrindinis tyrinėjimų tikslas – pateikti informaciją apie nitratinio azoto patenkančio į Baltijos jūrą koncentraciją Lietuvoje, paviršinio vandens taršos šaltinius ir priežastis.
Nitratinio azoto koncentracijos kitimo duomenys rodo, kad Lietuvos upių užterštumas dėl žemės ūkio gamybos nuo 1991 m. žymiai padidėjo nors mineralinių trąšų naudojama 5-8 kartų mažiau negu 1989 m. Tokie rezultatai buvo netikėti. Analizuojant penkiolikos metų hidrologinio ir hidrocheminio monitoringo duomenis nustatyta, kad galima upių taršos padidėjimo svarbiausia priežastis yra pastarųjų metų pakitimai žemės ūkyje.

Prasidėjus žemės reformai kai kur buvo apleistos dirbamos žemės, suartos ganyklos, mažai šienaujamos pievos, netinkamai laikomas mėšlas. Prieš žemės reformą gausiai tręštose žemėse susikaupė nemažai maistinių medžiagų, kurių atsargas dar papildė augmenijos mineralizacija nenaudojamose žemėse ir suartose ganyklose. Tokiu būdu susikaupęs nesunaudojamų maistinių medžiagų perteklius galėjo patekti į upes ir padidinti jų teršimą. Šio reiškinio priežastis reikia analizuoti detaliau kompleksiškai nagrinėjant mažesnių upelių baseinus, ūkius, fermas ir kitus galimus vandens teršimo šaltinius.

Šiandieninė savivaldybių aplinkosauginė veikla yra labai įtakojama to fakto, kad 50 metų šalis buvo okupuota. Pokario metais Lietuvoje aplinkos apsauga buvo plėtojama prisitaikant prie Tarybų Sąjungos organizacinės struktūros ir teisinių normų. Ta
arybų Sąjungos aneksijos metais dėl vykdytos kolektyvizavimo ir industrializavimo politikos Lietuvoje buvo radikaliai pertvarkytas agrarinis kraštovaizdis. Sausinant žemes, sunaikintos giraitės, krūmynai, žemės ūkio naudmenomis paverstos natūralios užmirkusios pievos ir pelkės, kartu su sodais ir kitais želdiniais sunaikinta 115000 vienkiemių. Iš 63 700 km Lietuvos upių nereguliuotų liko tik 13 000 km. Natūrali aplinka buvo pažeista eksploatuojant naudingąsias iškasenas, gruntinį vandenį, statant didelius gamybinius kompleksus, pramonės įmones, plečiant miestus, tiesiant kelius. Pastačius didžiules energetikos, naftos perdirbimo, statybinių medžiagų ir chemijos pramonės įmones labai padidėjo Lietuvos atmosferos teršimas. Buvo teršiamas dirvožemis, nyko biologiniai ištekliai.
Įgyvendinant Lietuvos, taip pat Europos Sąjungos reikalavimus, ateityje turi būti sukurta racionali bendra atliekų tvarkymo sistema, tenkinanti visuomenės poreikius, užtikrinanti gerą aplinkos kokybę ir nepažeidžianti rinkos ekonomikos principų. Numatytos pagrindinės teisinės, administracinės ir ekonominės priemonės turės būti naudojamos visuose sistemos valdymo lygmenyse. Bus įdiegti atliekų apskaitos ir atliekų srautų valdymo bei savivaldybių ir regioninių atliekų tvarkymo sistemų planavimo principai, išryškintas visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir vartotojų vaidmuo.
Formuojant valstybinę buitinių (municipalinių) atliekų utilizacijos politiką, pasirenkamas vienas iš dviejų galimų variantų – atliekų deginimas specialiose įmonėse arba jų saugojimas tam tikslui įrengtuose sąvartynuose. Ir vienas, ir kitas šios daugialypės problemos sprendimo būdas reikalauja didelių kapitalinių įdėjimų, nes yra susiję su bendrais aplinkosaugos klausimais, kuriuos dažniausiai tenka vertinti ne vien ekonomiškai. Antra vertus, abu būdai gali (ir turi) duoti ekonominę naudą, nes buitinės atliekos, kurių 50-70 proc. tūrio sudaro degios arba biologiškai yrančios medžiagos, gali būti pigus netradicinių energetinių išteklių šaltinis. Problema ta, kad dažniausiai sunku pasverti kiekvieno būdo privalumus ir trūkumus, ypač kai gamtosaugos problema vyrauja, kitaip sakant, rasti sprendimą, kad “ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika”. Sąvartynai ar atliekų deginimas – šiandien diskutuojamas klausimas ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vieni specialistai (technikai) mano, kad atliekų deginimas išsprendžia apie 80 proc. jų utilizavimo problemos, kiti (ekologai) – kad deginimas gamtosaugos kontekste yra išvis nepriimtinas sprendimas.

Geologijos instituto geochemikų tyrimų rezultatais.
iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atliekų deginimas ekonomiškai yra geriausia išeitis. Sudegant 1 kg nerūšiuotų kietų atliekų, gaunama 10-17 tūkst. J šiluminės energijos (1 kg akmens anglių išskiria 23 tūkst. J), kurią galima panaudoti pastatams apšildyti, gamybos procesuose arba paversti elektros energija. JAV duomenimis, atliekų šilumos tvermė sudaro 1400 kkal/kg (Rytų Europos šalyse – iki 2600 kkal/kg), o rudųjų anglių – tik 1400-1600 kkal/kg, taigi jų metinė (iki 1989 m.) 200 mln. t atliekų produkcija gali pakeisti 300-400 mln. barelių naftos. Iš atliekų gautas kietas kuras, gazolinas arba metanas gali duoti atitinkamai 14 USD/kkal, 0,85-1 USD/galoną ir 10-15 USD/kkal pelną. Japonų apskaičiavimais, jų metinis 41 mln. t atliekų kiekis gali pakeisti 6146 tūkst. m3 naftos arba 8060 mln. kWh elektros energijos. Tai vien ekonominiai rodikliai, kurie panašūs ir kitose šalyse. Gamtosaugai svarbu tai, kad deginimas atliekų kiekį sumažina 4-5 kartus, vadinasi, ir sąvartynų užimamą plotą bei jų tūrį, o tai aktualu ten, kur žemė brangi arba nėra tinkamų geologinių sąlygų sąvartynams įrengti.

Leave a Comment