Lietuvių tauta

1. Įvadas
2. Lietuvos žemių ribos ........... 3
3. Lietuvių tautos raida............. 3
4. Lietuvių kalba.............. 4
5. Senieji lietuvių tikėjimai.......... 4
6. Papročiai ir buitis.............. 5
7. Miestai.................. 5
8. Lietuvos kultūra............. 5
9. Kontaktai su krikščionybe......... 5
10. Išvados

Įžanga. Dažnas lietuvis švenčia valstybines šventes, žino jų svarbą, domisi šalies istorija. Tačiau mažai kam rūpi tai kas vyko iki valstybės susikūrimo ar jai dar besikuriant. Būtent todėl pasirinkau tokią temą – „Lietuvių tauta“, nes nemažiau svarbu kiekvienam lietuviui susipažinti su šiuo Lietuvos istorijos tarpsniu. Tiesa rašant referatą buvo labai naudingos knygos: A.Gumuliausko – Lietuva“ nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“, bei Kiiaupų- „Lietuvos istorija iki 1795 metų“. Mano darbo tikslas buvo atrinkti svarbiausią šiose knygose pateiktą informaciją ir konkrečiai apibūdinti to meto lietuvių tautą.

Stiprėjant valstybei. Lietuvoje toliau vyko etniniai procesai, lietuvių etnosas įgijo ir ugdė naujus bruožus. Lietuviai konsolidavosi, išlaikydami juos nuo kaimynų skiriančius bruožus, pirmiausia kalbą ir tikybą. Šių raida bei būklė ir priklausė nuo etnoso būsenos, ir veikė ją.

Lietuvos žemių ribos. XIII – XIV a. lietuvių žemių ribos dar ne visur buvo nusistovėjusios. Lietuvių kaimynės baltų gentys išgyveno Ordinų, Lenkijos ir Ruusios agresiją ir silpo, dalis jų žemių įėjo į Lietuvos valstybę, o jas pačias lietuviai asimiliavo. Lietuvių ribos šiaurėje ir vakaruose plėtėsi sėlių, kuršių, skalvių, jotvingių sąskaita. Šiaurėje ši riba nusistovėjo XIV a. nustačius LDK ir Livonijos sieną, iš esmės atitinkančią XX

X a. Lietuvos ir Latvijos sieną. Vakaruose tik po Melno taikos 1422m. nustatyta LDK ir Vokiečių ordino valstybės siena netapo vakarine lietuvių išplitimo riba.

Stabilesnė buvo XIII – XIV a. lietuvių paplitimo rytinė riba. Slavai, apie VII a. traukdami iš pietų į šiaurę, perkirto baltų masyvą ir tapę lietuvių genčių kaimynais pamažu stūmė jas į vakarus. XI a. buvo įkurti toliausiai į vakarus pasistūmėjusios Kijevo Rusios atsparos punktai., kurie XIII a. buvos sustabdyti. Po to kuriam laikui nusistovėjo lietuvių ir rytų slavų riba. Vėlesniais amžiais ji vėl kito ir dabar nelengva ją nustatyti.

Į rytus nuo XIV a. pabaigos – XVII a. Šaltiniuose minimi lietuvių gyvenami kaimai ir valsčiai. Duomenų apie lietuvių vykdytą tų žemių kolonizaciją nėra. Manyta, kad tai liekanos senų lietuvių sodybų. Kurių gyventojai ateivių slavų appsupti išlaikė savo kalbą. Labiausiai į rytus yra nutolę Obolcai netoli Oršos. Čia 1387m. buvo įkurta katalikų parapija, ir kiek vėliau užrašyti gyventojų asmenvardžiai. Mažiau ištirtos lietuviškos salos, išsimėčiusios į pietryčius ar pietus nuo lietuvių – slavų ribos Rožanos, Liachovičių, Slucko, Kojdanovo apylinkėse. Tų salų gyventojai neprisidėjo prie lietuvių tautos susidarymo ir jos ilgainiui išnyko, jos tėra lietuvių paplitimo ankstyvaisiais viduramžiais liudininkai.

Lietuvių tautos raida. Šitaip į rytus ir pietryčius nusidriekusioje Lietuvos valstybės teritorijoje XIII – XIV a. toliau formavosi lietuvių tauta. Dar iki valstybės susidarymo či
ia išsiskyrė dvi didelės kultūrų sritys. Riba tarp jų buvo Šventoji, Neries žemupys ir Nemuno vidurupis. Kiti kultūrinę ir etninę priklausomybę nusakantys požymiai nebūtinai sutapo su šia riba. Karių kapų palydovai – žirgų kapai – buvo paplitę vakaruose iki Dubysos.
Mirusiųjų deginimas plito iš pilkapių srities į vakarus, XI – XII a. pasiekė pajūrį. Archeologijos, kalbos istorijos, ypač tarmių paplitimo duomenys leidžia tvirtinti, kad minėtose pilkapių ir plokštinių kapinynų srityse, Nemuno dešiniųjų intakų baseine, vietomis ir kairiajame Nemuno krante gyveno vienas didelis lietuvių genčių junginys.
Išskiriamos 3 jo dalys. Rytuose, pilkapių srityje, istorinėse Lietuvos ir Nalšios žemėse gyveno, kaip sako pirmosios žemės vardas, lietuviai. Jie atlaikė rytų slavų ekspansiją, patys skverbėsi į Šventosios aukštupyje gyvenusių sėlių žemes ir asimiliavo juos. Tarp Šventosios, Neries žemupio ir Dubysos, net kairiajame Nemuno krante gyveno kita šio junginio šaka, kuriai prigijo aukštaičių vardas. Aukštaičiai jautė lietuvių kultūros įtaką, šiaurės rytuose, Mūšos baseine, Upytėje jie susidūrė su sėliais, šiaurės vakaruose, Šiaulių žemėje – su žemgaliais. Žemaičių aukštumoje gyveno vakarų lietuviai – žemaičiai. Jie irgi buvo pradėję skverbtis į šiaurės vakarus į kuršių žemes.

Šias dalis jungė viena kalba, artima materialinė ir dvasinė kultūra, ir žinoma, valstybė. Trūkinėjo seni genčių ryšiai, nyko ir smulkėjo iš genčių laikų paveldėtos žemės, vietoj jų ėmė rastis iš esmės pasikeitę valstybės padaliniai, kartais pa
aveldėję senus vardus, pvz., Upytė, Karšuva. Lietuviais XIII a. jau vadinami visi lietuviškai kalbantys Lietuvos valstybės gyventojai, aukštaičių vardas XIV a. išplito ir Rytų Lietuvos gyventojams.
Daugiausia valstybės dėka lietuvių gyvenami plotai plėtėsi kitų baltų genčių žemėse. XIII – XIV a. tęsėsi lietuvių (žemaičių) ekspansija i kuršių Keklio ir Mėguvos žemes, atsidūrusias Lietuvos valstybėje. 1291 m. nustojo priešintis Livonijai žemgaliai, didžioji jų, kaip ir kuršių, žemių dalis liko Livonijos valdžioje. Pietinis Žemgalos pakraštys įėjo į Lietuvos valstybę. Pietuose, Nemuno vidurupio kairiajame krante, į Lietuvos valstybę įėjo šiaurinės jotvingių žemės. Daugelyje paminėtų žemių labai sumažėjo gyventojų, jie žuvo kovodami su Ordinais ar persikėlė į kitus Lietuvos rajonus. Vietoje likę jau XIII – XIV a. galėjo sulietuvėti.
Galimas dalykas, kad jau XIV a. lietuviai ėmė tvirtintis už Lietuvos valstybės ribų, Vokiečių ordino valstybėse. Į besiformuojančią tautą įsiliejo ir XIII a. pabaigos – XIV a. atikėlėliai iš kitų baltų žemių.Jie dažniausiai buvo apgyvendinami kompaktiškai, kaimais ar net valsčiais. Tai liudija Žemygalos valsčius Žemaitijoje, Barčių valsčius ir Skalvių vaitija Pietų Lietuvoje. Ne visada galima tiksliai pasakyti, kada tie ateiviai į Lietuvą atsikėlė. Kuršiai ir žemgaliai tai padarė, matyt, kovų su Livonija metu ar tuoj po jų. Žinoma, kad žemgaliams 1291m. liovus priešintis Ordinui, daug jų persikėlė į Lietuvą.1276m. Traideniui pasidavė ir Lietuvoje buvę apgyvendinti iš Vokiečių or
rdino valstybės pasitraukę prūsai. Iš jų ypač išskiriama barčių gentis.1280m. ir 1283m. į Lietuvą nuo Vokiečių ordino puolimų pasitraukė didelė jotvingių dalis. Traidenis ir jo įpėdiniai įkurdino persikėlelius palei Nemuno aukštupį, tarp Nemuno vidurupio ir rytinių lietuvių ribų prie Ainos, taip pat Juodojoje Rusioje. Šitose žemėse, taip pat Žemaitijos panemunėse buvo apgyvendinti skalviai.

Į lietuvių tautą įsilieję kitu genčių baltai buvo asimiliuojami ir iš esmės nepaveikė lietuvių. Lietuvių tauta susidarė iš esmės iš vieno didelio lietuvių genčių junginio. Todėl greitai nyko ryškesni regionų skirtumai, susiformavo bendra lietuvių savimonė, neiškerojo separatizmas. Tai labai veikė, be abejo, valstybė ir sunkūs karai su agresoriais Ordinais ir kryžininkais.

Iš lietuvių monolito išsiskyrė viena etninė grupė – žemaičiai. Savo skirtumus žemaičiai atsinešė iš genčių laikų – vakariniai lietuviai(žemaičiai), viena lietuvių genčių junginio dalis, išsiskyrė bene jau V amžiuje. Jie išliko neatskiriama lietuvių tautos dalis. Be jų sąlyginio etinio savitumo, didelę įtaką žemaičių savimonei padarė politiniai procesai. Pridurtina, kad XIV- XV a. sandūroje nusistovėjus rytinei Žemaitijos ribai ties Nevėžiu, į ją įėjo ir etniniai žemaičiai, ir panemunių ar Šiaulių žemės aukštaičiai. Visi jie greitai tapo žemaičiais – lėmė politinė, ne etninė savimonė.

Lietuvių kalba. Iš kalbiškai besiskaidančio baltų masyvo iki VII a. vidurio išsiskyrė rytų baltų masyvas, kuriame ėmė formuotis lietuvių kalba. Valstybės susidarymo išvakarėse ir XIII – XIV a. toliau ryškėjo ir įsitvirtino lietuvių kalbos bruožai, kurie ją skyrė nuo kitų to meto baltų kalbų. Lietuvių kalba skaidėsi į tarmes, iš pradžių į rytinę ir vakarinę, vėliau, matyt, jau valstybės išvakarėse pirmoji suskilo į rytų ir pietų aukštaičių tarmes, o vakarinė – į vakarų aukštaičių ir žemaičių.

Lietuvių kalba XIII – XIV a. buvo tik šnekamoji kalba, iki Lietuvos krikšto 1387m. žinių apie lietuviškus raštus nėra. Apskritai raštas Lietuvos vidaus reikalams tuo metu dar nebuvo naudojamas. Ankstyvieji lietuvių kalbos paminklai, daugiausia asmenvardžiai ir vietovardžiai, buvo užrašyti kitataučių kaimynų.
Senieji lietuvių tikėjimai. Lietuva XIV a. buvo vienintelė pagoniška valstybė tarp krikščioniškų Europos šalių. Tačiau ir apsikrikštiję lietuviai bei žemaičiai dar ilgai išlaikė savo senąją pagonišką kultūrą, papročius.

Kuriantis Lietuvos valstybei, pagonybėje išryškėjo monoteizmo tendencijos. Dar Mindaugo laikais buvo badoma suvienodinti pagoniškąją religiją, sutvarkyti dievų hierarchiją, laidojimo papročius. Vilniui tapus sostine, čia persikėlė svarbiausias religinis centras. Šiame mieste buvo pastatyta pagrindinė valstybės šventykla, o Šventaragio slėnyje pagal pagoniškus papročius imta deginti mirusius Lietuvos valdovus. XII – XIV a. lietuviai savo numirėlius degindavo. Toks laidojimo būdas davė pagrindą spėjimui, jog jie aukojo žmones dievams. Senieji metraščiai teigia, jog baltai tikėjo prisikėlimu iš numirusiųjų.

Lietuviai, būdami indoeuropietiškos kultūros bei patyrę daugelio karingų tautų įtaka, ypač gerbė žirgą. Jis buvo laidojamas kartu su mirusiuoju dar prieš deginimo papročio įsigalėjimą. Sudeginto žmogaus kapas būdavo įrengiamas virš nesudeginto žirgo kapo. Dažniausiai žirgai būdavo užmušami, o žmonės deginami. Iš dažnai randamų didelių žirgų kapų galime spręsti, jog pagoniškosios Lietuvos kariuomenės branduolį sudarė raiteliai.

Metraščiai mini Krivio vardą, kuris baltams buvęs kaip popiežius. Jis kūreno amžinąją ugnį, buvo aiškiaregis. Krivis karui pasibaigus gaudavo trečdalį grobio, kurį, aukodamas dievams, sudegindavo. Kai kurie mokslininkai krivio vardą siejo su krivūle, kreiva lazda, nešama iš vienų namų į kitus šaukiant susirinkimą. Anot jų, krivio siejimas su krivūle reiškia, jog pagonių dvasininkai atliko ne tik religine apeigas. Vilniuje šventosios ugnies kurstytojas, šventikas lietuvių kalba dar buvo vadinamas žinčiumi. Vietoj žinčiaus vartotinas žodis žynys reiškiąs išmanantį, žinantį žmogų, žiniuonį. Jie galėjo būti vyriausiais kurioje nors lauko bendruomenėje.. taigi krivis gal buvo vyresnis baltų žynys, prižiūrėjęs šventąją ugnį, vadovavęs religinėms apeigoms, laidotuvėms, gydęs ligonius, pranašavęs.

Dar Gediminas teigė, kad jis ir jo valdiniai turi ir garbina vieną dievą. Istorikai mano, jog tai galėjo būti Perkūnas – viena iš pačių ryškiausių baltų mitologijos būtybių, nesukrikščionintu pavadinimu išlikusiu iki šiol.
Baltai be reikalo neminėdavo jo vardo. Nuo Perkūno priklausė žemės derlingumas, vaisingumas. Dar prieš Mindaugo krikštą Šventaragio slėnyje stovėjo Perkūno šventykla, joje buvo šio dievo statula.

Papročiai ir buitis. Patikimiausias visuomenės sąmonės liudininkas – žodinė liaudies kūryba. Nors tautosakos siužetai ir žanrai keitėsi, tačiau jos dalis, vadinamoji tradicinė tautosaka, savo idėjomis siekia pagoniškus laikus. Svarbiausias visuomenės tautosakos bruožas – liaudies tikėjimas gėriu, bei negęstantis laimės ilgesys. Krikščionys kaltino lietuvius daugpatyste. Tačiau rašytiniai šaltiniai juos paneigė. Lietuviai pagonys turėjo po vieną žmoną, bet pirmajai dar nemirus jie galėjo išardyti santuoką, bei vesti antrą kartą. Matyt šį reiškinį krikščionys vadino daugpatyste.

Archeologai pastebėjo, jog ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu gyvenę žmonės pasižymėjo taupumu. Antai vis rečiau dėdavo į kapą sidabro dirbinius. Šie buvo saugomi kaip šeimos lobis ir perduodami iš kartos į kartą. Vis rečiau į kapus patekdavo ir sidabru puoštų kalavijų. Iš kilmingo bei turtingo kario ginklo kalavijas tapo kunigaikščio paveldimos valdžios simboliu.

Žmonių santykiai su valstybės valdžia rėmėsi besiklostančia paprotine teise. Į lauko bendruomenę atvykusį kunigaikštį arba jo vietininką reikėjo priimti kaip didelį svečią. Kunigaikštis atliko teisėjo funkcijas, jeigu viena bendruomenė skundė dėl ko nors kitą. Ginčus iškylančius pačioje bendruomenėje, sprendė vyrai, susirinkę į kuopą, kurioje senesnis buvo laikomas išmintingesniu.

Paplitusi prekyba, gaunama duoklė bei pasisekę žygiai į kaimynų žemes turtino Lietuvos kunigaikščius ir jų talkininkus. Lietuvos valdovų, didikų rankose kaupėsi nemaži sidabro kiekiai. Maždaug iki X a. baltų žemėse savų pinigų nebuvo. Tačiau archeologai aptinka arabiškų, bizantiškų monetų. Nuo X a. iki XIV a. pradžios Lietuvoje tarpusavio atsiskaitymui ir prekybai su kitais kraštais vartoti lietuviški ilgieji – pusapvalės sidabro lazdelės. XIV a. pirmoje pusėje vietoj jų imta vartoti trikampio formos pjūvio lazdelės. XIV a. pabaigoje šiuos išstūmė jau Lietuvos kunigaikščių kaldintos monetos.

Keitėsi Lietuvos gyventojų buitis. Vis labiau plito geležis. Geležiniai buvo netik įprasti įrankiai ir namų apyvokos daiktai, bet valstiečiai pradeda vartoti arklus bei žagres geležiniais noragais. Pradedami žiesti įvairesni moliniai indai.

Lietuvos amatų lygį pakankamai parodo karo reikmenys. Gerai žinoma, kad XIII a. pradžioje vokiečių riteriai, o kiek vėliau ir rusų kunigaikščiai, labai vertino kovos lauke įgytus lietuvių ginklus. Lietuviai kovėsi ilgais dviašmeniais kalavijais, kovos kirviais, rečiau metalinėmis ar medinėmis buožėmis. Šarvai buvo dvejopi – odinės striukės, apkaustytos geležinėmis plokštelėmis, ir iš plieninių grandelių įvairiai sunarstyti marškiniai. Nuo XIII a. vidurio greta lanko turėtas ir arbaletas.

Miestai. Kada jie Lietuvoje ėmė rastis mokslininkai ginčijasi jau seniai. Yra daug nuomonių ir jų aiškinimų, tačiau pastaruoju metu rusų, lietuvių, latvių bei estų archeologų atlikti tyrinėjimai akivaizdžiai įrodė, jog pirmieji miestai latvių ir estų apgyventose žemėse atsirado gerokai anksčiau IX-XII a., negu ten įsikūrė vietinius gyventojus XIII a. pradžioje nukariavę kalavijuočiai. Taip neteko realaus pagrindo nuomonė apie tiesioginę miestų atsiradimo sąsają su valstybės susidarymu, nes tada nei latviai, nei estai savo valstybės neturėjo. XII- XIV a. miestai beveik buvo ištisai mediniai. Nuo XIII a. pabaigos gyvenamieji pastatai dažniausiai statyti iš dailiai tašytų keturkampių. Nuo XIII a. vidurio plito mūras – kalkių skiedinys, akmenys, o apdailai – plytos. Šios statybinės medžiagos pirmiausia naudotos gynybiniams statiniams.
Lietuvos kultūra. Nuo pat Lietuvos valstybės pradžios su užsienio valstybėmis buvo susirašinėjama lotyniškai, tuo metu Vakarų Europoje paplitusia oficialiųjų raštų bei bažnytinių reikalų kalba. Ja rašytas 1254m. Mindaugo raštas vyskupui Kristijonui, Gedimino laiškai Hanzos miestams, popiežiui, vienuolių ordinams. Gedimino 1329 ir 1338m. sutartys su Livonijos ordinu rašytos vokiškai. Tuomet buvo laikomasi nuomonės, kad kreipiantis į kurios nors valstybės institucijas ar gyventojus, naudojama tos valstybės raštų kalba.
Kontaktai su krikščionybe. XIII – XIV a. lietuviai, atsidūrę tarp stačiatikiškų ir katalikiškų kraštų, turėjo reikalų ir su krikščionybe. Kontaktų su stačiatikybe senumą ir išsiplėtojimą rodo ankstyvi, iki Lietuvos krikšto 1387m. į lietuvių kalbą iš senosios rusų kalbos patekę su krikščionybe susiję skoliniai: angelas, bažnyčia, gavėnia, kalėdos, krikštas, Velykos ir kiti.Vilniuje bent jau Algirdo valdymo metu buvo pastatytos stačiatikių cerkvės ir tikriausiai įsikūrė vienuoliai. Tai buvo reikalinga ir antrajai Algirdo žmonai, taip pat Rusios kunigaikštytei Julijonai bei jos artimiems žmonėms ir iš Rusios į Vilnių atsikėlusiems pirkliams.
Sudėtingi ir įvairūs buvo lietuvių ir katalikybės santykiai XIII – XIV a. Mindaugo amžininkai pasakojo, kad Lietuvos rytinių žemių diduomenė buvo susipažinusi su krikščionybe, bet Žemaičiuose dar niekas neskelbęs Kristaus mokslo. Katalikiškų kraštų – Lenkijos, Vokietijos – misionieriai lietuvių žemėse nebuvo aktyvūs. Su krikščionybės skleidimo šūkiu Lietuvos kaimynystėje XIII a. pradžioje pasirodę Ordinai pirmenybę teikė kryžiaus žygiams, karo priemonėms. Tai labai komplikavo lietuvių ir katalikų bažnyčios, jos pasekėjų santykius, darė juos priešiškus. Katalikams buvo sunkiau įeiti Į Lietuvos visuomenę negu stačiatikiams. Šie buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdiniai, politiškai nepavojingi, o katalikybės platintojai Lietuvoje siekė ją nukariauti.
Taigi lietuvių sąlytis su abiem krikščionybės šakomis dėl įvairių priežasčių nedaug priartino juos prie krikščionybės. Žinoma, bent valdančiajam sluoksniui bei judresniems lietuvių visuomenės žmonėms XIV a. antroje pusėje krikščionybė jau nebuvo nežinomas dalykas, o su negausiais krikščionybės pasekėjais lietuvių žemėse, pirmiausia sostinėje Vilniuje, buvo normaliai sugyvenama.
Išvados. Sujungus lietuvių žemes į vieną valstybę, jos veikiamas baigėsi ilgai trukęs lietuvių tautos susidarymas. Lietuvius jungė ir telkė kalba, tikėjimas ir papročiai, valstybė, didžiulis kryžiuočių puolimo pavojus ir mažesnė slaviškosios asimiliacijos grėsmė. Lietuviai šiuo laikotarpiu išlaikė savo tikėjimą, nepriėmė krikščionybės. Tai buvo savigynos nuo minėtų grėsmių veiksmas ir padėjo susitelkti juos atremti. Tačiau tai ir lėmė lietuvių visuomenės uždarumą, stiprino sieną, skyrusią lietuvius nuo krikščioniškosios civilizacijos laimėjimų. Buvo stiprūs tautos karių ir žemdirbių sluoksniai, radosi ir gausėjo amatininkų bei pirklių, tačiau trūko stipraus intelektualų sluoksnio. Rašto nebuvimas, nusigręžimas nuo krikščionybės kultūrinių laimėjimų ir jų nepanaudojimas neleido sukurti efektyvios patyrimo užfiksavimo, perdavimo ir plėtojimo sistemos. Tai stabdė tautos struktūrų raidą, ėmė kelti pavojų jos pažangai ir reikalavo permainų.

Literatūra

1. Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A.Kuncevičius – „Lietuvos istorija iki 1795 metų“.
2. A. Gumuliauskas – „Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“.

Leave a Comment