Lyginamoji Froido ir Adlerio analize

Įvadas

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją- psichoanalizės teoriją- XX a. pradžioje sukūrė Z.Froidas (S.Freud), o ją išvystė K.Jungas (K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney), H.Salivanas(H.S.Sullivan) ir E.Fromas(E.Fromm).

Alfredo Adlerio individualioji psichologija yra bene mažiausiai Lietuvoje žinoma iš visų giluminės psichologijos teorijų. A.Adleris dažnai minimas kaip Z.Froido mokinys, pasekėjas, nors pats save laikė greičiau Z.Froido kritišku bendradarbiu, o vėliau – naujos psichologinės teorijos ir psichoterapinės krypties autoriumi. Šie abu talentingi ir originalūs gydytojai ir mąstytojai pirmą kartą susitiko 1903m. Vienoje, kur abu tuo metu diirbo. Z.Froidas jau buvo garsus, tačiau neretai užsipuolamas mokslininkas. A.Adleris domėjosi jo idėjomis, viešai išreiškė jam pritarimą ir taip pateko į žymiuosius trečiadienio susitikimus Z.Froido namuose. A.Adleris žavėjosi vyresniojo kolegos atradimais, įžvalgomis, bet turėjo savo požiūrį į žmogaus psichikos reiškinius ir dėsnius. Vienos psichoanalitikų ratelio protokolai liudija, kad nuo pat pradžių vyko pagarbios ir rimtos diskusijos, atskleidusios gana skirtingas judviejų pažiūras, todėl aš ir pasirinkau šių dviejų kolegų knygas: A. Adlerio „Žmogaus pažinimas“ , ir Z.Froido „Sapnų aiškinimas“ palyginimui. . A.Adlerio individualioji psichologija kartu suu Z.Froido psichoanalize ir C.G.Jungo analitine psichologija sudaro moderniosios psichologijos pagrindą.

Adlerio knygoje „Žmogaus pažinimas„ dėstomi individualiosios psichologijos pagrindai. Adleris manė, kad socialiniams žmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai darė Froidas. Jo sukurta teorija kaip ti

ik ir sukoncentruota į šiuos aspektus .

Savo teorijoje Adleris įrodinėja, kad noras pirmauti- pagrindinis žmogaus noras. Pirmavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. Adleris pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla.

Pastovumas – kintamumas

Asmenybės vientisumas pasireiškia tuo, kad pasąmoningas tikslas lieka tas pats kaip budrumo būsenoje. Sąmonė ir pasąmonė ne kovoja tarpusavyje, o vieningai ieško galimybių realybėje įgyvendinti asmeninę žmogaus fikciją per jo gyvenimo stilių. “Taip vadinama sąmonė ir pasąmonė neprieštarauja viena kitai, bet sudaro vieną visumą, ir metodai, kurie naudojami `sąmoningo` gyvenimo aiškinimui, gali būti naudojami ir `pasąmoningo` gyvenimo, sapnų gyvenimo aiškinimui.” Anot A.Adlerio, psichologinį asmenybės vystymąsi labiau nulemia tiikslas ( finališkumas), o ne iš asmeninės istorijos atsineštos priežastys. Viena iš svarbiausių individualiosios psichologijos sąvokų yra – bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvendami tarp žmonių patiriame menkavertiškumo jausmą ir siekiame ji kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia išsaugoti vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Tačiau neretai žmonės, tendencingai vertindami įvykius, nesąmoningai si

iekia fiktyvių tikslų ir užsisuka neadekvataus menkavertiškumo ir pranašumo jausmų rate. Tendencingas suvokimas, realybės neatitinkanti privati logika, dažnai išgyvenamas menkavertiškumo jausmas ir perdėtas jo kompensavimas veda į neurozę. Asmeninį žmogaus judėjimo per gyvenimą dėsnį A.Adleris pavadino gyvenimo stiliumi. Atskleisti gyvenimo stilių svarbu norint pažinti žmogų ir tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adleris vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš “-” į “+”, t.y. iš menkavertiškumo, kuris natūralus vaiko gyvenime, į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones. Gyvenimo stilius atpažįstamas iš trijų elementų -vertės jausmo, tikslo ir vietos bendruomenėje – dialektinio santykio.

Zigmundas Froidas knygoje „Sapnų aiškinimas“ teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.

Racionalumas – iracionalumas

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yr

ra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Jei gerbiantis viršininką darbuotojas sapne mato jį, atleistą iš pareigų, tai pagal Froido teoriją gali reikšti, kad iš tikrųjų viršininkas nėra pavaldiniui malonus.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: ” man labai nemalonu jus, susirinkusius čia, matyti.”- tai gali reikšti, kad pasąmonėje dėl įvairių priežasčių jis norėtų susirinkimą atidėti arba visai atšaukti. Tikrosios priežastys, sukeliančios tam tikras mintis ar poelgius, kartais yra tokios nepriimtinos, kad jas reikia pakeisti priimtinesnėmis. Pavyzdžiui, sunkiai susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas neatitinka realių žmogaus galimybių. Iš tikrųjų jam norisi, kad visas kolektyvas dirbtų lėčiau ir blogiau, nes jis jaučiasi pažemintas.

Knygoje „ Žmogaus pažinimas“ Adleris kalbą laiko didžiu stebuklu. Neįmanoma įsivaizduoti, bet toks reiškinys kaip kalba būtų atsietas nuo visuotinumo sąvokos. Kalba begalo reikšminga žmogaus psichikos gyvenimo raidai. Logiškas mąstymas įmanomas tik tada, kai egzistuoja kalba. Logiška tėra tai, kas visuotinai pripažįstama. Vadinasi, proto, logikos, etikos ir estetikos sąvokos tegalu rastis iš visuomeninio žmogaus gyvenimo, kartu jos yra ta rišamoji medžiaga, kuri turi apsaugoti kultūra nuo žlugimo.

Subjektyvumas-objektyvumas

Z.Froidas teigia, kad žmogaus vidinis subjektyvus pasaulis yra visų kitų reiškinių pagrindas, priežastis. Anot jo

o, žmogus būtent gyvena subjektyviame jausmų, emocijų, pojūčių ir suvokimų pasaulyje. Tyrinėdamas individo vidinį pasaulį, kaip svarbią asmenybės dalį, jis jį laikė kitų reiškinių priežastimis – įvairių psichinių traumų objektyvios būklės slopinimo arba išstūmimo atvejais. Tokiu būdu, ši teorija teigia, kad kiekvieno žmogaus unikalumą sąlygoja išoriniai (objektyvūs) veiksniai ir reakcijos: artimųjų elgesys ir nuostatos bei soc.normos. Todėl galima teigti, kad nors Z.Froido asmenybės teorijoje yra ryškūs subjektyvumo požymiai, jis neatmeta ir objektyvių faktorių poveikio.
B.F.Skineris savo požiūriu į organizmą, kaip į “uždarytą dėžę”, rodo palankumą objektyvumo teorijai. Autorius įrodinėjo, kad žmogaus veikla gali būti aiškinama iš objektyvių santykių “stimulas – reakcija” pozicijų. Anot jo “dėžės” turinys neduoda atsakymo, todėl yra svarbu, kas patenka iš išorės ir kas po to seka. Emocijos ir apmąstymai, kuriuos patiria žmogus gaudamas tą objektyvų faktorių, nėra reikšmingi, aiškinant jo elgesį. Subjektyvi patirtis yra ne kas kita kaip tik žmogaus veiksmų priežastinių ryšių suvokimo nesusipratimų šaltinis.

Adleris nurodė subjektyvumo svarbą asmenybės vystymuisi. Priešingai negu Z.Froidas, individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris galvojo, kad nuo pat kūdikystės žmogus pats formuoja savo reakcijas ir konstruoja patyrimą; tokiu būdu vaikas savo interpretacijomis, veiksmais ir keliamais tikslais pats kuria savąją asmenybę. Adleris nurodė, kad pirmasis gyvenimo tėvų šeimoje etapas suteikia pagrindą asmenybės vystymuisi, bet kiekvienas vaikas šeimoje turi savąją įvykių interpretaciją ir savo tikslus, kurie ir formuoja jo gyvenimo stilių. Pasinaudodamas paveldėtais daviniais ir objektyviomis aplinkybėmis, individas vaikystėje susidaro modelį ir schemą, kurie gyvenimui suteikia kryptį – kaip prisitaikyti, išaugti ir spręsti gyvenimiškas problemas, kaip pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Šį modelį kūrybiškai sudaro pats individas, pasinaudodamas subjektyviais vertinimais ir sprendimais.

Proaktyvumas-reaktyvumas

Z.Froidas teigia, kad visų elgesio formų priežastys yra toje energijoje, kuri atsiranda iš id ir ego instinktų. Žmogaus psichinę energiją generuoja seksualiniai ir agresijos instinktai, kas ir parodo, žmogaus poelgių įvairovę. Tačiau Z.Froidas taip pat teigia, kad kiekvienam žmogui atskirai nėra būdingas proaktyvumas. Tačiau žmonės nepasižymi proaktyvumu. Jie reaktyvūs tiek, kiek jų seksualiniai, agresijos instinktai nukreipti į išorės objektus, kurie veikia kaip aplinkos stimulai, iššaukiantys vienokį ar kitokį elgesį. Todėl Z.Froidą galima priskirti proaktyvumo šalininkams, tačiau jo asmenybės teorijoje yra ir reaktyvumo atspindžių.

Adleris teigė, kad žmonių tarpusavio santykiai iš dalies nulemti gamtos, tad permainingi, tai daro įtaką politiniam tautų gyvenimui, valstybės kūrimuisi, bendruomenei. Neįmanoma suprasti žmogaus psichikos gyvenimo, neatsižvelgiant į šiuos socialinius veiksnius. Psichikos gyvenimas anaiptol nėra nepriklausomas, žmogus nuolat susiduria su uždaviniais, kuriuos jam pateikė išorinis pasaulis.

Konstitucionalizmas-invairomentalizmas

Psichinė energija, instinktai, pasitenkinimo principai psichoanalitinėje psichologijoje – visa tai paremta anatominėmis ir fiziologinėmis žiniomis. Psichoanalitinė teorija niekada nekeitė savo krypties, ir todėl galima teigti, kad Z.Froidas prisilaikė konstitucionalizmo pozicijų. Z.Froidas teigia, kad žmogus yra genetiškai užprogramuotas. Kaip ir visoje asmenybės teorijoje, taip ir šio kriterijaus atžvilgiu Z.Froidas teigė, kad žmogaus vystymąsi absoliučiai ir neginčijamai įtakoja tėvų elgesys jo vaikystėje. Ir, nors aplinkos faktoriai, kartu su ego ir superego veikia elgesį, jie nueina į antrą planą, pagal biologinius instinktus.

Adleris mėgina paaiškinti, kad psichikos organas randasi iš įgimtos, psichiškai ir fiziškai funkcionuojančios substancijos. Tai reiškia, kad dalį elegesio lemia genetika. Tačiau psichikos organo raida priklauso nuo socialinių sąlygų, t.y. kad turi būti patenkinti organizmo poreikiai ir, antra vertus, žmonių visuomenės reikalavimai. Taigi kaip matome psichika priklauso ne tik nuo genetinių, bet ir nuo aplinkos veiksnių.

Laisvė – determinizmas

Z.Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos joks psichikos įvykis nėra atsitiktinis, kiekvienas psichinis reiškinys yra priklausomas nuo visų kitų asmenybėje pasireiškusių ir besireiškiančių, ankstesnių ir dabartinių psichinių reiškinių ir procesų sąveikos ir yra jos darinys. Visa, kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o tai, savo ruožtu, nulemia, ateities įvykius.

Psichikos gyvenimo raida Adlerio knygoje „Žmogaus pažinimas“ neatsiejama nuo judėjimo, visus psichikos laimėjimus, jos pažangą sąlygoje kaip tik organizmo judrumas. Šis judrumas skatina, žadina, reikalauja vis intensyvesnio psichikos gyvenimo. Įsivaizduokite individą, kuriam uždrausta judėti: jo psichikos gyvenimas būtų pasmerktas sąstingiui. „ Tik laisvė gimdo milžinus, prievarta griauna ir žudo“.

Holizmas- elementarizmas

Asmenybės teoriją Z.Froidas pirmą kartą išdėstė septintajame “Sapnų aiškinimo” skyriuje, kuriame buvo pateiktas ir pirmasis topografinis psichikos modelis. Teorija, pasak kurios psichiką sudaro atskiros skirtingai veikiančios sistemos, vadinama topografine. Pirmajame topografiniame modelyje skiriamos trys sistemos: pasąmonė, priešsąmonė (ikisąmonė) ir sąmonė. Zigmundo Froido psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Pasąmonė yra bendroji psichinio gyvenimo bazė, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai – instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa.

Alfredas Adlerio manymu žmogų galime suprasti, pamėginę sujungti liniją, jo laikyseną, jo raiškos formas dviem skirtingais gyvenimo momentais. Taip įgyjame sistemą, kuria naudojantis susidaro vienos krypties įspūdis.

Nagrinėjant žmogaus psichiką atsiskleidžia daugybė įvairiausių sąryšių. Pirmiausia turime omeny paties organizmo savybes, žmogaus ypatingumą, jo kūniškumą, šiojo pranašumus ir kliaudas.

Homeostazė – heterostazė

Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai – instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Kai ši energija gali išsilieti tiesiogiai ir netrukdoma, instinktyvusis poreikis patenkinamas iškart. Tai Froidas vadino pirminiu procesu. Po tiesioginės iškrovos organizme vėl įsivyrauja pusiausvyra.

A.Adleris skirtingai nei Z.Froidas teigė, kad psichikos gyvenime išsikerojus pripažinimo siekiui, įtampa taip sustiprėja, kad ilgainiui žmogus susitelkia galios bei pranašumo tikslą ir intensyviau stengiasi jį pasiekti. Teigiame, kad įtampa pasireiškia savirealizacijos siekimu, todėl kiekvienam individui būdingas galios siekimas, kiekvienas žmogus pasižymi garbėtroška ir tuščiagarbyste.

Pažinumas – nepažinumunas

Knyga „Žmogaus pažinimas“ – tai bandymas kuo platesnei auditorijai pateikti tvirtus individualiosios pagrindus ir atskleisti jos svarbą pažįstant žmogų; drauge mėginama parodyti, kokie reikšmingi jos principai kasdien bendraujant su žmonėmis ir organizuojant savo gyvenimą. Pagrindinė šios knygos užduotis – parodyti, kaip dėl klaidingos individo elgsenos nukenčia mūsų visuomeninė veikla ir kūryba, padėti atskleisti individui jo klaidas ir paskatinti jį geriau isilieti į visuomenę. Žinoma, kokios apgailėtinos ir žalingos yra profesinės ar mokslo klaidos. Žmogaus pažinimo klaidos dažniausiai tiesiog pavijingos gyvybei. Tikimasi, kad čia pateikti teiginiai bei patirtis neliks nepastebėti stropių mokslo atstovų.

Šiuolaikinės teorijos ir tyrimai prieštarauja daugeliui konkrečių Froido idėjų. Tyrimai rodo, kad žmogaus pažinumas trunka visą gyvenimą ir nėra susijęs tik su vaikyste. Raidos psichologai taip pat abejoja Froido mintimi, jog sąžinė ir lytinė tapatybė susiformuoja maždaug 5-6 metų vaikui, kai šis išsprendžia Edipo kompleksą. Dabar daugelis mokslininkų pasąmonę supranta ne kaip kunkuliuojančias aistras ir slopinančią cenzūrą, o kaip informacijos apdorojimą mums to neįsisąmoninant.

IŠVADOS

Teiginį, kad neįmanoma į visus klausimus apie žmogų atsakyti vienareikšmiškai ir iki galo paaiškinti žmogaus elgesį, motyvus, emocijas, norus, mintis, patvirtina šiame darbe pristatytų dviejų kolegų: Z.Foido, ir A.Adlerio asmenybės teorijas pagal pasirinktus devynis kriterijus. Šiuos du autorius pasirinkau todėl, kad aiškinimais bei nuostatomis jie pateikė gana panašius požiūrius į asmenybę, o tai ir buvo stimulas atlikti lyginamąją analizę.

Naudota literatūra:

1.Zigmundas Froidas. Sapnų aiškinimas.Vilnius, 1997
2.Alfredas Adleris. Žmogaus pažinimas. Vilnius, Vaga, 2003

Turinys

1. Įvadas ...................1
2. Pastovumas – kintamumas..........2
3. Racionalumas – iracionalumas........4
4. Subjektyvumas – objektyvumas........5
5. Proaktyvumas – reaktyvumas.........6
6. Konstitucionalizmas – invairomentalizmas...7
7. Holizmas – elementarizmas..........8
8. Laisvė – determinizmas...........8
9. Homeostazė – heterostazė...........9
10. Pažinumas – nepažinumas..........10
11. Išvados...................11
12. Naudota literatūra...............12

Leave a Comment