Lietuviu gotika

Lietuvių gotika
Lietuvos architektūroje gotikos stilius ėmė plisti nuo XIV a.pab. ir gotikos stilius nuolatos kito. Skiriami 2 gotikos raidos Lietuvoje periodai: 1) XIV a. pab. – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji gotika. 2) XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji gotika.
Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus siena.
Gotika XV a. pab. – XVI a. pakilo į naują klestėjimo pakopą. Statytojai, pasiekę didelio profesinio meistriškumo, sukūrė grakščių proporcijų ir turtingai išpuoštų paastatų. Lietuvos gotikiniai pastatai tektoniški, neperkrauti detalėmis.
Medžiagos, konstrukcijos ir statybos technika
Gotikoje išliko tos pačios statybinės medžiagos, kaip ir ankstyvojoje mūro statyboje: lauko akmuo, plytos, kalkių skiedinys. Pakito tik jų naudojimo santykis: plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga.
Plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga. Plytos gamintos rankiniu būdu. Kartais būdavo įrėžiami įvairūs ženklai. Profiliuotas plytas gamino specialiose formose arba išpjaudavo šablonais. Sienoje plytas rišdavo kalkių ir smėlio skiediniu.
Gotikinis plytų rišimo būdas: eilėje pakaitomis kartojasi tai ilginė, tai trumpinė plyta. Šiis būdas paplitęs visose šalyse, kur tik mūryta plytomis. Svarbiausia laikančioji pastato dalis – masyvi siena, pastatyta ant tvirtų akmens mūro pamatų. Mūras kiautinis: sienų paviršiuje plytų apdaras, o viduje – lauko akmenys. Vien plytomis buvo mūrijami tik tarplangiai ir plonesnės kaip 0,

,5 m. sienos. Mūrijant sienas buvo atsižvelgiama į jų aukštį ir apkrovas. Aukštų, stambaus tūrio gotikinių pastatų sienas dažniausiai remia kontraforsai, kurie padeda laikyti skėtimo jėgas. Laikui bėgant kontraforsų paskirtis ir forma kito – jie virto puošybos elementais. Jei pradžioje jie buvo statomi masyvūs, tai XV a. pabaigoje XVI a. aukšti ir gražūs.
XV – XVI a. gotikinių pastatų angų ir nišų sąramos arkinės. Gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose pastatuose išskyrus bažnyčias, labiausiai paplitusi pusapskritė arba segmentinė, o kulto pastatuose – smailėjanti arkinė sąrama.
Viena sudėtingiausių gotikinio pastato konstrukcijų – skliautas. Lietuvoje pasitaiko šių tipų skliautų: puscilindrių, kryžminių, žvaigždinių. Tinklinių ir krištolinių.
Puscilindriais ir kryžminiais skliautais buvo dengiamos vienuolynų, pilių, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpos, dažniausiai rūsiai.
Žvaigždiniai skliautai dengė XV a. pradžios pilių menes, bažnyčių navas ir prresbiterijas.
Tinkliniai skliautai mūryti XV a. pabaigos XVI a. kulto pastatuose. Krištoliniais tuo pat metu buvo skliaučiamos bažnyčių šoninės navos, zakristijos, apsidos, gyvenamųjų namų menės. Puošniausi tinkliniai skliautai: jų briaunų piešinys vientisas, visada tiesių linijų. Daugiausiai meistriškumo reikėjo statant krištolinius skliautus, kurių piešinyje populiariausios aštuoniakampės žvaigždės. Šis motyvas labai paplitęs Prūsijos ir Pamario žemių paminkluose.
Statant pastatą būdavo atsižvelgiama į konkrečius veiksnius: grunto savybes, apkrovas, statybinių medžiagų kokybę, visada stengtasi su didele atsarga.
Pilys
Trakų salos pilis – tai vienintelė vandens pilis Lietuvoje. An
nksčiau Trakų ežeryno vandens lygis buvo aukštesnis už dabartinį, ir pilies mūrai kilo tiesiai iš vandens. Pilis stūkso vienoje iš Galvės ežero salų – Pilies saloje. Plano kompozicija kontrastinga: beveik simetriški rūmai su kiemu ir simetriškas priešpilis. Toks planas susidarė per tris statybos laikotarpius. Pirmuoju statybos laikotarpiu Trakų salos pilis buvo panaši į konventinio tipo pilį. Tai leidžia manyti, kad ankstyvieji Trakų salos mūrai priklauso XIV a. pradžiai. Antruoju statybos laikotarpiu buvo pamūryti centriniai rūmai ir juos supančios atraminės-gynybinės sienos. Visą dešiniojo korpuso antrą aukštą užima reprezentacinė-priėmimų salė. Į ją vedė figūrinėmis plytomis puoštas portalas. Visos rūmų patalpos dengtos nerviūriniais žvaigždiniais skliautais, langų angokraščiai – iš profiliuotų plytų, grindys – molinių plytelių. Labai sudėtingi kairiojo korpuso, trečiojo aukšto langų angokraščiai, kur profiliuotomis plytomis puošta ir išorė ir vidus. Durų angas kiemelyje paryškina įtraukimų apvadai. Antruoju statybos laikotarpiu pamūrytus rūmus supo atraminės gynybinės sienos, kurios ėjo salos pakraščiais, ar net ežero dugnu. Tarp rūmų ir gynybinių sienų iš storo žvyro sluoksnio buvo suformuota terasa, todėl sienos paremtos kontraforsais. Rūmai yra gotikinė viduramžių pilis su aiškiais konvencinio tipo bruožais. Trečiuoju statybos laikotarpiu pastatytas priešpilis. Pradėta nuo bokštų. Trijuose priešpilio kampuose pastatyti galingi penkiaaukščiai bokštai kūginiais čerpių stogais. Tačiau tai gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas pa
aprastumas, kiemo fasadams ir interjerui – puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai – didingas architektūros ansamblis – yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras.

Gyvenamieji namai

Didžioji dauguma išlikusių gyvenamųjų namų yra Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose. Vilniaus senamiestyje surasta apie 300, Kauno – daugiau kaip 50 gyvenamųjų namų. Gotikinių namų fasadai dažniausiai santūrūs, kompozicijoje dominavo netinkuotos sienos plokštumos su keletu saikingos estetiškos formos funkcinių elementų. Pagrindinis akcentas – aukštas frontonas su nišomis arba frizu. Efektingą kontrastą raudonam fasadų mūrui sudarė juodų plytų galų ornamentai ir tinkuoti bei baltinti elementai (nišos, frizinės juostos) kartais puošti tapytais elementais (namas Kauno Rotušės a. 29). Gyvenamųjų namų interjero architektūroje pastebimas patalpų diferencijavimas: gyvenamieji kambariai labai paprasti, reprezentacinės patalpos kiek puošnesnės. Gyvenamieji namai tinkuoti ir baltinti, perdengti plokščiomis sijinėmis perdangomis arba cilindriniais skliautais. Pasitaiko su labai puošniais skliautais: namo Vilniuje, Universiteto g.3 dvinavė salė dengta kryžminiu ir Kauno Rotušės a.2 – krištoliniais skliautais.
Namai Vilniaus Siaurojoje g.6 ir 8 buvę vieni seniausių mūrinių gyvenamųjų pastatų Lietuvoje. Rūsiuose būta židinių, jų sienas skaidė nišos. Kauno Rotušės a.29 – vienas vėlyviausių (XVI a.) gotikinių stačiakampių gyvenamųjų namų. Aukštus jungė sraigtiniai laiptai. Visos trys kompaktiškai suglaustos laiptinės kiemo fasade sudarė sudėtingo plano rizalitą iš pusapskričio bokštelio ir stačiakampės dalies. Tokia laiptinė visiškai originali. Fasadų architektūra palyginti nesudėtinga. Ta
arp miestiečių namų kilo gotikinio stiliaus fasadų rūmai; jie kur kas sudėtingesnio plano, didesni už miestiečių namus. Rūmai buvo statomi prie aikščių, svarbesnių gatvių ir uždarose posesijose; rūmų kiemai daug erdvesni, o fasadai puošnesni (Astikų, Goštautų ir kitų didikų rūmai Vilniuje). Gotikinių gyvenamųjų namų architektūrai būdingas funkcinis logiškumas, saikingumas ir formų darna.
Kulto pastatai
Gotikos kilimo laikotarpiu statytų bažnyčių fasadų kompozicija nesudėtinga, proporcijos gana sunkios. Lietuvos gotikos klestėjimo laikotarpio bažnyčių fasadai puošnesni. Lietuvos gotikos bažnyčių fasadų elementai:
1. Aštuoniakampiai, kelių tarpsnių, grakščių proporcijų ir turtingų formų bokštai ant kvadratinio pagrindo.
2. Laiptuoti kontraforsai, kurių kiekviena pakopa skirtingo skerspjūvio.
3. Aštuoniakampiai kontraforsai su velenėliais briaunose.

Zapyškio bažnyčia. Ji – tipinio gotikos plano, neįprastai aukštu stogu. Bažnyčios vertikalumą paryškina kontraforsai. Pagrindinio fasado viduryje – smailiaarkis portalas, įrėmintas stačiakampiu apvadu. Šio fasado kompozicijoje vyrauja aukštas, nišų suskaidytas skydas.
Kėdainių šv. Jurgio bažnyčia stovi aukštame kairiajame Nevėžio krante. Ji buvo daug kartų perdirbta. Sunkių proporcijų fasade buvo smailiaarkis portalas su apvadu iš profilinių plytų, o virš jo – smailiaarkė niša tarp masyvių kontraforsų. XVI a. pristatyta žema varpinė uždengė visą vidurinę fasado dalį. Sienos mūrytos iš tamsiai raudonų plytų. Paviršiuje vietomis matyti juodi plytų galai: dešiniame pagrindinio fasado kontraforse jie sudaro dailų rombinį ornamentą. Bažnyčios erdvė – beveik kvadratinė. Halė, dviejų porų aštuoniakampių stulpų padalyta į tris navas.
Kauno Vytauto bažnyčia skiriasi nuo kitų trinavių bažnyčių kryžminiu planu su dviem simetriškomis koplyčiomis ir XVI a. pradžioje pristatytu aštuoniakampiu bokštu. Tai vienintelis išlikęs tokio tipo halinis kulto pastatas. Bokštas organiškai įsijungia į fasadą, vyrauja bažnyčios kompozicijoje. Vytauto bažnyčios presbiteriją puošia žvaigždiniai skliautai. Virš navų senieji skliautai neišliko. Apie bažnyčios fasadų pirmykštes proporcijas ir formas galima spręsti tik iš dalies. Vytauto bažnyčios tūrių ir erdvių kompozicija unikali.
Kauno arkikatedra statoma buvo labai ilgai. Dabartinė presbiterija ir zakristija sumūrytos XV a. pabaigoje. Tik po 1624m. bažnyčia pamažu įgyja dabartinį bazilikinį tūrį. Keturios poros vėliau pastatytų masyvių stulpų jį dalija į tris navas. Senosios pastato dalies fasado plokštuma lygi, lakoniška, vietomis paįvairinta juodais plytų galais. Kitokie presbiteriuos fasadai: jų proporcijos grakščios, vertikalios, būdingos brandžiajai gotikai. Presbiteriją dengė sudėtingo piešinio tinklinis skliautas, kurio išliko tik dalis. Zakristijos ir emporos perdengtos keturkampių žvaigždžių krištoliniais skliautais. Fasaduose išliko nemažai ir ankstyvosios ir brandžiosios gotikos elementų, kurie akivaizdžiai atspindi Lietuvos gotikos evoliuciją nuo paprastų, monumentalių formų į sudėtingas ir grakščias.
Vilniaus katedra. 1419m. sudegė Jogailų statyta katedra. Po gaisro jos sienos buvo nugriautos ir Vytauto iniciatyva pastatyta nauja žymiai ilgesnė ir platesnė. Pastatas buvo stačiakampio plano, halinis, trinavis, su lygiai užbaigta visų trijų navų rytine siena. Sujungus Vilniaus katedros pagrindinę navą su presbiterija, erdvė tapo vientisa, atskirų interjero dalių proporcijos harmoningos. Gotikinės Katedros tūris, jos sienos, stulpai. XV a. sienų mūrai su senųjų sąramų liekanomis iškyla į dabartinio pastato pastogę. Sienų ir stulpų plytos rištos gotikine tvarka, plytų matmenys būdingi XV amžiui.
Viena didžiausių trinavių halinių bažnyčių yra Bernardinų bažnyčia Vilniuje. Pagrindinis fasadas taurus ir didingas. Kampiniai bokštai, rami plokščio fasado kompozicija daro pastovumo, tvirtumo įspūdį. Jų kompozicijoje ryškus vertikalių elementų – aukštų smailiaarkių langų ir lieknų kontraforsų ritmas. Pagrindiniame fasade ypač išsiskiria centrinė dalis: didelis platus langas ir plytų ornamentu papuoštos smailiaarkės nišos. Bene svarbiausias akcentas buvo puošnus portalas, kurį vėliau užstojo pristatytas prieangis. Puošni ir grakšti, velenėliais paryškintomis vertikaliomis briaunomis, su lengva, beveik ažūrine viršutine dalimi, gotiškų formų. Šoninėse navose išliko dalis gotiškų skliautų. Po dvi travėjas čia dengia krištoliniai ir vieną tinkliniai skliautai. Skirtingos rūšies skliautai vienoje navoje – tai originalus pavyzdys, kituose gotiškuose pastatuose neaptiktas. Itin gražus navų ir tarpinės patalpos krištolinių skliautų piešinys. Iki 1710m. langų stiklai buvo puošti tapyba. Bernardinų bažnyčia – vienas iš didžiausių ir gražiausių Lietuvos architektūros paminklų. Jis rodo didelį viduramžių statytojų meistriškumą, jautrų skonį, gilų ir kūrybišką stiliaus suvokimą.
Šv. Onos bažnyčios fasadų architektūra pasižymi skulptūrine formų plastika, tapybiškais šviesos, bei šešėlių kontrastais, grafišku linijų raiškumu, harmonija. Pagrindinis fasadas griežtai simetriškas, ašinės kompozicijos iš pažiūros itin lengvos ir grakščios. Fasadas du kartus didesnis į aukštį negu į plotį; jo proporcijos pagrįstos gotiškai architektūrai būdingu euritmijos dėsniu – taisyklingų geometrinių atskirų pastato dalių ir jo visumos tarpusavio santykiu. Šonuose lygi jo plokštuma sudaro pagrindą bokštams, kurie aukščiau yra aštuoniakampiai. Bokštų briaunos, stulpeliai, profiliniais angokraščiais papuošti siauri langeliai – viskas tarsi stiebte stiebiasi į viršų.

Leave a Comment