Lietuviškos spaudos draudimas

Turinys
1. Lietuviškos spaudos draudimo istorija
2. PIRMOSIOS DRAUDŽIAMOS LIETUVIŠKOS KNYGOS (LEIDINIAI)
3. Naudota literatūra:

Lietuviškos spaudos draudimo istorija
Po 1831m. sukilimo caro valdžios represijos bent nevaržė lietuviškų knygų leidybos. Negausi lietuvių inteligentija pagal išgales naudojosi šiomis galimybėmis. Lietuviškų knygų leidyba suintensyvėjo. Pasirodydavo ne vien religinės literatūros, bet ir elementorių, grožinių kūrinių, praktiniams poreikiams skirtų knygelių, kalendorių, žodynų pasitaikydavo net mokslinių darbų. Gana populiarūs būdavo Lauryno Ivinskio kalendoriai. Pirmaisiais leidybos metais jų išspausdinta 1500 egzempliorių, o 1861m. apie 11 tūkstančių egzempliorių.
Žemaitijoje nuo seno skaityti mokėjo ne tik smulkieji bajorai, bet ir r valstiečiai. Jau nuo XIXa. pradžios dalyje tos vyskupijos parapinių mokyklų būdavo mokoma ir lietuviškai. Parapinių mokyklų tinklas buvusioje Kauno gubernijoje ypač išsiplėtė 1850-1862m., nes vyskupas Motiejus Valančius jas reikalavo steigti ne tik prie parapinių bažnyčių, bet ir prie filijų. Daugumoje tokių mokyklų buvo mokoma ir lietuviškai. Iš turimų Žemaičių vyskupijos žinių apie mokančius skaityti žinoma, kad 1861m. įvairiuose dekanatuose nuo 30 iki 60 procentų suaugusiųjų mokėjo skaityti. Pasitaikė parapijų, pavyzdžiui, Kulių, kuriuose nemokančiųjų skaityti beveik nebuvo. Spartesnio lietuvių tautinio atgimimo buvo ga alima tikėtis panaikinus baudžiavą, nuo 1861m.
Pralaimėjus 1863m. sukilimą caro valdžia brutaliomis represijomis siekė išrauti bet kokias viltis apie nepriklausomybę. Norėta Lietuvą padaryti grynai rusišku stačiatikių kraštu, nieko nesiskiriančiu nuo kitų rusiškų gubernijų.
1863m. kovo 23 (balandžio 4) d. caras patvirtino Šiaurės vakarų krašto pr

radžios mokykloms pritaikytas Laikinąsias taisykles. Taisyklės numatė, kad pradinėse mokyklose galima mokyti tik rusiškai. 1863m. galutinai uždraustos ir parapinės mokyklos.
Garsėjančiam žiaurumais Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui patiko švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo ir inspektoriaus Vasilijaus Kulino pakišta idėja lietuviškiems elementoriams pritaikyti rusišką raidyną. Tos idėjos įgyvendinimą M. Muravjovas derino su valstybės tarnybos sekretoriumi Lenkijos Karalystės reikalams Nikolajumi Miliutinu. Pritaikyti rusišką raidyną lietuviškiems elementoriams buvo pasiūlyta Jonui Juškai. Jis šio darbo ėmėsi, tačiau, negavęs prašomos krašte mokttojo vietos, viską palikęs išvyko mokytojauti kitur. Tada lietuviškiems raštams pritaikyti rusišką raidyną 1864m. balandžio mėnesį, iš Varšuvos buvo pakviestas Stanislovas Mikuckis. Jis buvo pramokęs lietuviškai, bandė domėtis lyginamąja kalbotyra, tačiau filologas iš jo buvo menkas. S. Mikuckis gana greitai parengė lietuvių kalbai pritaikytą rusišką raidyną ir r 1864m. balandžio 24 dieną paskelbė laikraštyje „Vilenskij vestnik“. Parengti lietuvišką elementorių pasiūlytu raidynu S. Mikuckiui į talką buvo pakviestas Laurynas Ivinskis. Modifikavus S. Mikuckio raidyną parengiamas ir 1864m. gegužės 22 dieną 10 tūkstančių egzempliorių tiražu baigiamas spausdinti pirmasis lietuviškas elementorius rusiškomis raidėmis. Tada L. Ivinskis ir kiti inteligentai negalėjo suprasti, kad lietuviškiems tekstams pritaikytas rusiškas raidynas bus prievartinis. 1864m. birželio 5 (17) M. Muravjovas pasiuntė Vilniaus cenzūros komitetui elementorių rusiškomis raidėmis ir lydraštyje nurodė ateityje lietuviškus elementorius „leisti spausdinti tiktai tada, kai jie bus perrašyti ru
usiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį“. Taip pradėta drausti lietuviška spauda. Suderinus su N. Miliutiniu, šis draudimas galiojo ir Lenkijos Karalystėje.
1865 metam skirtas lietuviškas kalendorius irgi buvo išleistas kirilica. Be to, 1865m. pradžioje M. Muravjovas uždraudė 6 anksčiau su cenzuros leidimu išspausdintas knygas, tarp kurių buvo ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“.
M. Muravjovo įpėdinis Konstantinas Kaufmanas 1865m. rugsėjo 6 (18)d. aplinkraščiu pavaldiems gubernatoriams įsakė uždrausti visiems spaustuvininkams spausdinti „bet kokius leidinius lietuvių ir žemaičių tarmėmis lotyniškai-lenkiškomis raidėmis“. Taip pat uždrausta tokius leidinius įvežti iš užsienio bei juos platinti. Kadangi toks draudimas galiojo tiktai Šiaurės vakarų krašte, 1865m. rugsėjo 23 (spalio 5)d. buvo gautas žodinis caro įsakas.
Deja lietuvių spaudos draudimo aplinkraščiai liko nepaskelbti, todėl vadovaujantis carinės Rusijos įstatymais, jie neturėjo galios. Ši smulkmena nesutrukdė beveik 40 spaudos draudimo metų buvo išspausdinti 55 tokie leidiniai. Raginami kunigų, žmonės boikotavo knygas rusiškomis raidėmis, jų nepirkdavo ir neskaitydavo. Neretai tokius leidinius mokytojai dovanodavo geriau besimokantiems mokiniams, tačiau parnešus namo tėvai juos degindavo.
1867m. kovo 11d. M. Valančius kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių Edmundą Baranovą ir prašė leidimo perspausdinti „Seną aukso altorių“ arba „Naują aukso altorių“. Jis rašė, kad nuo 1865m. lietuviškos maldaknygės spausdinamos tiktai rusiškomis raidėmis. Suaugę ir seni žmonės rusiškų raidžių nepažysta ir meldžiasi iš maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Pasiteiravus dėl šio prašymo Kauno gubernatoriaus, ši
is atsakė, jog praeis keleri metai ir Žemaičių vyskupijos kaimo žmonės lengvai skaitys ne tik lietuviškas maldaknyges rusų raidėmis, bet ir rusiškas knygas. Vyskupo prašymas buvo atmestas,
Supratęs, kad naujas caro vietininkas E. Baranovas tęs lietuvių spaudos draudimą, vyskupas M. Valančius, kuriam faktiškai buvo pritaikytas namų areštas, Kaune imasi nelegalios veiklos. Jis suorganizuoja lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje, jų gabenimą į Didžiąją Lietuvą ir platinimą šitame krašte. Pats vyskupas imasi plunksnos, parašo savo geriausius beletristikos kūrinius ir politines brošiūras.
Padedant Prūsijos valdžiai, 1870m. M. Valančiaus knygnešių organizacija buvo susekta. Kilo pirmoji knygnešystės byla. Dėl lietuviškos spaudos platinimo apkaltinta 17 asmenų. Į tolimas Rusijos gubernijas administracine tvarka ištremti net 6 kunigai, lietuvių leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai, spausdinimas Mažojoje Lietuvoje nenutrūko, nebeužžėlė ir knygnešių takai.
Nors generalgubernatorius A. Potapovas pirmasis skyrė bausmes lietuviškos spaudos platintojams, jis sušvelnino savo pirmtakų lietuviškiems leidiniams taikytas represijas. Jis leido išparduoti spaustuvėse, bei sandėliuose laikytas iki spaudos draudimo išspausdintas religines knygas.
Lietuvių studentų pastangomis 1876-1878 m. Peterburge buvo išspausdinti 5 legalūs lietuviški leidiniai. Be to, per Peterburgo cenzūros neapsižiūrėjimą buvo gautas leidimas dviem maldaknygėms išleisti. 1879 m. Vilniuje išspausdintas „Senas aukso altorius“ ir „Naujas aukso altorius“. Pastaroji maldaknygė leista platinti 1881 m. pabaigoje.
Įsigalėjus reakcijai, nuo 1882 m. lietuvių spauda pradėta griežčiau persekioti. Kai kuriuos pareigūnus suklaidindavo užsienyje spausdinti kontrafakciniai leidiniai, ne
eva iki spaudos draudimo legaliai spausdinti Vilniuje.
Lietuviška maldaknygė beveik kiekvienai šeimai buvo natūralus religinis atributas .Atsiradus periodiniams leidiniams, kova su lietuviškos spaudos draudimu tapo organizuotesnė. Galima paminėti šiuos kovos būdus:
1. Spaudos draudimo kritika legalioje rusų periodikoje.
2. Valdiškų leidinių rusiškomis raidėmis boikotas.
3. Įvairūs bandymai ir prašymai leisti legaliai spausdinti lietuviškas knygas.
4. Pavieniai bei kolektyviniai prašymai panaikinti lietuvių spaudos draudimą.
5. Slaptų lietuvių spaudos platinimo kuopelių bei draugijų steigimasis.
6. Moksleivių ir klierikų nelegalios lietuvių spaudos skaitymo bei platinimo kuopelės.
7. Lietuviškų iškabų bei kelrodžių kabinimas.
8. Lietuviškų atsišaukimų platinimas.
9. Bandymai per teismus įrodyti spaudos draudimo neteisumą.
10. Nelegalus spaudos gabenimas per sieną ir platinimas Lietuvoje – knygnešystė.
11. Slaptų daraktorinių mokyklėlių steigimas, vaikų mokymas namuose.
Visi šie ir kiti kovos dėl lietuvių spaudos draudimo panaikinimo būdai bei caro valdžios tam priešinimasis, lietuviškos spaudos, jos skaitytojų ir knygnešių persekiojimas išsamiai ištyrinėti Vytauto Merkio, Antano Tylos ir kitų istorikų.
Caro valdžia ilgą laiką nesiskaitė su lietuvių tauta, buvo kurčia įvairiems prašymams panaikinti spaudos draudimą. O kova dėl savos spaudos tapo beveik visuotinė. Joje aktyviai dalyvavo visų idėjinių krypčių inteligentai. Nors nuo 1883 m. gerokai padidėjo su lietuviška spauda įkliuvusių asmenų, caro valdžia buvo bejėgė sustabdyti tokios literatūros plitimą. Nuo 1896 m. caro valdžios pareigūnai vėl pradėjo abejoti lietuviškos spaudos draudimo tikslingumu, tačiau nenorėta taikstytis su pralaimėjimu.
Bibliografijos duomenimis, spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje pasirodė apie 1830 leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai. Tarp 1865-1880 m. pasirodžiusių leidinių religinė literatūra sudarė 71%, 1881-1890 m. -55%, 1891-1900 m. – 40%, 1901-1904 m. – 30%. Nemažai maldaknygių buvo spausdinamos pakartotinai. 113 religinių knygų buvo net 612 leidimų.
Neaptariant leidinių įvairovės galima paminėti, kad iki 1896 m. išspausdinti 617200 egzempliorių kalendorių ir 403500 egzempliorių elementorių.
Be to, nuo 1874 m. lietuviški leidiniai pradėti spausdinti ir JAV. Per 30 metų lietuvių pastangomis išspausdinta apie 720 leidinių. Tarp jų buvo ir Lietuvoje gyvenusių autorių knygų.
JAV lietuvių leistos knygos irgi pasiekdavo Didžiąją Lietuvą. Savaime aišku, kad Mažojoje Lietuvoje Didžiajai Lietuvai skirti leidiniai beveik nebūtų spausdinami, jeigu nebūtų galėję pasiekti ten gyvenančių skaitytojų. O tai jau knygnešių nuopelnas. Knygnešys – tai asmuo, slapta gabenantis per sieną į kraštą spaudą ir ten ją platinantis. Ilgainiui knygnešiai ėmė simbolizuoti kovotojus su tautine bei kultūrine priespauda.
Knygnešių būdavo įvairių. Vadinamieji tranzitiniai knygnešiai patys slapta vykdavo į Mažąją Lietuvą ir iš ten gabendavo spaudą, pasiekdami tolimiausius Lietuvos kampelius. Nemažai būdavo ir vietinių knygnešių, platinusių spaudą vienoje ar keliose parapijose. Knygnešiais laikytini ir smulkieji prekiautojai, kurie švenčių dienomis ar per muges pardavinėdavo ne tik devocionalijas, bet ir lietuvišką spaudą.
Knygnešiai turėdavo įveikti daug kliūčių. Pirmoji kliūtis – sienos apsauga, kuria rūpinosi muitininkai, pasienio ir akcizo sargybos. Sulaikytus su lietuviška spauda asmenis pasienio ar akcizo sargybiniai pristatydavo artimiausioms muitinėms. Šios atimtą spaudą perduodavo cenzoriams, prokuratūrai arba žandarų valdyboms. Sieną buvo stengiamasi pereiti tamsią naktį, dažnai prašant pasienio gyventojų talkininkauti. Nutolę nuopasienio knygnešiai negalėdavo jaustis saugūs. Visoje Lietuvoje spaudą persekiojo policija ir žandarmerija, turėjusi savo agentų (šnipų). Šie dažnai tikrindavo ne tik kelyje sutiktus asmenis, bet ir darydavo kratas namuose. Be to, lietuvišką spaudą persekiodavo valsčių valdybų pareigūnai, kiti tarnautojai, valdinių mokyklų mokytojai. Lietuviškos spaudos persekiojimas priklausė ir nuo vietos pareigūnų, kurie ne visada būdavo uolūs viršininkų nurodymų vykdytojai.
Įkliuvusius su lietuviška spauda asmenis caro valdžia bausdavo įvairiai. Carinėje Rusijoje nebuvo įstatymo, numatančio bausmę už lietuviškos vyriausybei palankios spaudos laikymą bei platinimą. Neretai taikos teisėjai ar apygardų teismai su lietuviška spauda įkliuvusius asmenis išteisindavo arba skirdavo simbolines bausmes. Todėl valdžia teismais nepasitikėjo ir nuo 1895 m. bylų jiems nebeperduodavo.
Administracinės baudos irgi būdavo įvairios. Už nepriešvyriausybinių leidinių platinimą administracine tvarka gubernatorių teikimu skirdavo generalgubernatorius. Būdavo skiriama piniginė bauda arba nuo 1 dienos iki 3 mėnesių arešto. Pasitaikydavo, kad pakartotinai įkliuvusius knygnešius net už nekalto turinio spaudą ištremdavo. Tai būdavo daroma Vidaus reikalų ministerijos ypatingojo pasitrimo nutartimi.
Kur kas sunkesnės baudos laukė asmenų, sulaikytų su prieš valdžią nukreipta spauda. Čia irgi vienodos sistemos nebuvo. Nustačius, jog tarp artimų knygų yra priešiškų valdžiai, bylą perduodavo žandarmerijai. Tokias bylas kontroliuodavo Vilniaus arba Varšuvos teismo rūmų prokurorai. Jie gaudavo baigtas bylas, surašydavo išvadą, pasiūlydavo bausmę ir siųsdavo teisingumo ministrui. Šis teikdavo carui skirti bausmę arba nutraukti bylą. Caro vardu skirta administracinė bausmė būdavo galutinė ir neapeliuojama. Tokiose bylose už antivyriausybinių raštų rašymą bei platinimą kaltinamuosius bausdavo tremtimi – 4-6 metams katorgos darbų. O už tokios spaudos laikymą būdavo skiriamas areštas nuo 7 dienų iki 8 mėnesių ir policijos priežiūra nuo 1 iki 3 metų. Dažniausiai policijos priežiūra būdavo skiriama ne gyvenamojoje vietoje, bet tremtyje. Išskyrus nurodytus kraštus, kuriuose buvo neleidžiama gyventi, tremties vietą būdavo galima pasirinkti.
Uždraudus lietuvišką spaudą iškilo pavojus, jog gali visiškai sunykti ši seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Kadangi lenkiškos knygos nebuvo draudžiamos, daug Vilniaus vyskupijos lietuvių buvo sulenkinti. Valdinėse mokyklose faktiškai buvo draudžiama ir gimtoji kalba. Mokiniai tokiose mokyklose net tarpusavyje negalėjo kalbėtis lietuviškai. Žmonės ėmė atvirai priešintis caro valdžiai ir steigti slaptas mokyklas. Nelegaliai mokyti vaikus ragino ir vyskupas Motiejus Valančius, todėl nemažai kunigų buvo ir slapto mokymo organizatoriai, ragindavo, kad einantys Pirmosios Komunijos vaikai gimtąja kalba mokėtų bent skaityti. Panemunėlio parapijos klebonas kunigas Jonas Katelė tris dešimtmečius rūpinosi slaptu mokymu. Spaudos draudimo metais toje parapijoje beveik visi mokėjo lietuviškai skaityti. Vos ne kiekviename didesniame kaime veikdavo daraktorinės mokyklėlės. Jos buvo dviejų tipų: nuolatinės ir kilnojamosios, kurios dažniausiai kas savaitę keldavosi iš vieno kiemo į kitą.
Tačiau mokyklų caro pareigūnai susekdavo palyginti nedaug. Apie nelegalias mokyklas rinkti žinias buvo įpareigoti valdinių mokyklų mokytojai. Tačiau norint įrodyti, kad čia tikrai slaptai mokoma, reikėjo užklupti besimokančius vaikus. Valstiečiai pamokų metu neretai statydavo sargybas. 1894 m. Žemaitkiemio valsčiuje, Perkalių kaime, Gabrielius Matiejaušis mokydavo naktimis.
Už slaptą mokymą taip pat būdavo įvairiai baudžiama. Nuo 1883 m. bylos dėl nelegalaus mokymo būdavo perduodamos apygardų teismams. Teismai bausdavo tiktai daraktorius ir slaptų mokyklų laikytojus, bet praktiškai neskirdavo statuto straipsniais numatytų maksimalių bausmių. Tokie teismai daraktoriaus ir mokyklų laikytojus dažniausiai bausdavo 1-5 rublių pabauda arba 1-3 dienomis arešto ir nuspręsdavo grąžinti mokymo priemones, tarp kurių būdavo ir atimtų lietuviškų knygų.
1892 m. balandžio 3 (15) d. Šiaurės vakarų kraštui buvo patvirtintos Laikinosios taisyklės, numatančios bausmes už slaptą mokymą. 1900 m. jos įsigaliojo ir Suvalkų gubernijoje. Taisyklėmis numatyta maksimali bausmė – 300 rublių arba 3 mėnesiai arešto. Būdavo baudžiami ne tik daraktoriai, slaptų mokyklų laikytojai, bet ir besimokančių vaikų tėvai. Bausmes skirdavo generalgubernatoriai. Dauguma daraktorių buvo ir draudžiamos spaudos platintojai, knygnešiai.
Vien 1889-1904 m. buvo sulaikyta 234300 lietuviškų leidinių. Manoma, kad į persekiotojų rankas pakliūdavo ir būdavo sunaikinama apie 6% leidinių tiražo. Neaišku, kiek iš viso knygnešių yra įkliuvę.
Lietuvių tautos pasipriešinimas primestam rusiškam raidynui nutraukė keturis dešimtmečius trukusį spaudos draudimą. 1904 m. gegužės 7 (balandžio 24) d. caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“.
Kovoje dėl lietuviško spausdinti žodžio ypač reikšmingas vaidmuo tenka knygnešiams. Lietuviškų knygų leidimas užsienyje būtų tapęs beprasmis, jeigu tokie spaudiniai nebūtų slapta, kartais net rizikuojant gyvybe, gabenami į Lietuvą, kur jie plačiai plito, Dėl knygnešių pasiaukojimo caro valdžia tapo bejėgė tai sustabdyti.
PIRMOSIOS DRAUDŽIAMOS LIETUVIŠKOS KNYGOS (LEIDINIAI)

Pirmosios draudžiamos lietuviškos knygos išėjo 1865m. Lietuvoje. Čia savo politines brošiūras spausdino ir M.Valančius; jose smerkė stačiatikybės brukimą ir prievartinę asimiliaciją. Prūsijoje buvo išleista ir švietėjiška jo beletristika. Jis sukūrė pirmąją nelegalią lietuvių knygnešių organizaciją (veikė 1867-70). Iki 1883m. Lietuvoje buvo spausdinta daugiausia carizmo iš esmės nesmerkianti religinė Literatūra; vienas jos leidimo ir platinimo svarbiausių organizatorių buvo M. Sederavičius. Reikšmingiausi lietuviški leidiniai iki 1883m.: Kazanės universiteto išleistas Antano Juškos knygos ,,Lietuviškos dainos’’(1880-82) ir ,,Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių’’(1880).
Leisti spausdinti lot. raidėmis lietuviškas knygas pirmieji prašė : Valančius, M.Miežinis, L.Ivinskis, taip pat Zavadskiai, P.Vileišis ir kt. Lietuvos inteligentai. Nuo 1881m. kolektyvinius prašymus ėmė rašyti valstiečiai. Jų iki 1904m. buvo parašyta ne mažiau kaip 93.
Pirmieji per spaudos draudimo periodą parašyti liberaliniai demokratiniai leidiniai:
,,AUŠRA’’(1883-1886);
,,VARPAS’’(1889-1905);
,,LIETUVIŠKASIS BALSAS’’(1885-89);
,,GAZIETA LIETUVIŠKA’’(1879-80);
,,ŠVIESA’’(1887-88 IR 1890);
,,ŽEMAIČIŲ IR LIETUVOS APŽVALGA’’(1890-96);
,,TĖVYNĖS SARGAS’’(1896-1904);
,,APŠVIETA’’(1892-93);
,,NAUJA GADYNĖ’’(1894-96) IR KT.

,,Aušra’’
,,Aušra’’, pirmasis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku raidynu. Ėjo 1883m. 03- 1886m.06 Ragainėje, Tilžėje. Leido – aušrininkai. Išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius (buvo dvilypių ir trilypių numerių; visas komplektas turi 1331 puslapį). Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius. Redagavo Basanavičius, J. Mikšas, J.Šliūpas, M.Jankus ir J.A. Kalnėnas. Nelegaliai ,,Aušra’’ buvo platinama Lietuvoje ir tuose Rusijos imperijos miestuose, kur gyveno lietuvių inteligentų ir studentų; plito negausiai (daugelis dvasininkų draudė knygnešiams ją gabenti ir platinti).
,,Aušra’’ buvo švietėjiškas, pasaulietinio pobūdžio buržuazinis liberalinis leidinys. Propagavo D. ir M. Lietuvos lietuvių tautinį bendrumą. Smerkė carinę ir kitokią prievartinės liet. asimiliacijos politiką, reikalavo sulyginti lietuvių tautos teises su kitų Rusijos imperijos tautų teisėmis. Propagavo lietuvių nacionalinę savimonę ir savigarbą, priešino ją feodalinei unijinei tautos sampratai, telkė liberalinę lietuvių inteligentiją, konsolidavo ją idėjiškai, siekė įtvirtinti jos hegemoniją lietuvių nacionaliniame judėjime, reiškė luomų panaikinimo, valstiečių piliečių teisių sulyginimo su kitais luomais idėją, propagavo prekybą ir amatus, smerkė feodalistinių luomų sulenkėjimą, reikalavo panaikinti lietuviškos spaudos draudimą ir kurti mokyklas, spausdino romantinius ir realistinius literatūros kūrinius, straipsnius lietuvių tautosakos ir lietuvių tautos istorijos klausimais. Žurnale bendradarbiavo ~ 70 žmonių: be jau paminėtųjų: Mikalojus Akelaitis, Petras Arminas, Stanislovas Dagilis, Aleksandras Fromas Gužutis, Jonas Jablonskis, Jonas Juška, Vincas Kudirka, Jonas Mačys – Kėkštas, Maironis, Pranas Mašiotas, Stasys Matulaitis, Petras Vileišis ir daugelis kitų.

,,Varpas“

1886m. nustojo eiti laikraštis ,,Aušra“. Jau 1889m. jį pakeitė naujas lietuvių laikraštis ,,Varpas“, kuris buvo leidžiamas iki 1905m. Šio laikraščio pagrindinis tikslas buvo – kelti Lietuvos ekonomiką ir kultūrą, ugdyti visuomenės sąmoningumą. ,,Varpe“ buvo išspausdinta V. Kudirkos ,,Tautiška giesmė“, vėliau tapusi Lietuvos valstybės himnu.
Kadangi daugumą lietuvių inteligentų sudarė katalikų dvasininkai, jie nelabai pritarė ne tik ,,Aušros“, bet ir ,,Varpo“ krypčiai. Todėl 1890m. pradėti leisti naujų krypčių laikraščiai: pirmiau išėjęs ,,Ūkininkas“ – kaimo žmonėms skirtas laikraštis, o truputį vėliau “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Šiuos laikraščius leido tie patys ,,Varpo“ leidėjai.

Naudota literatūra:
1. www.spaudos.lt/istorija/SD išsamiau.htm
2. www.ualgiman.tinklapis.lt/spaudos draudimas.htm
3. ,,Naujųjų amžių istorija“ 9kl. 2000m.
4. www.google.lt

Leave a Comment