Literatūra nepriklausomoje Lietuvoje

Pirmasis pasaulinis karas, pasibaigęs dviejų imperijų griūtimi, atvėrė pavergtoms Europos tautoms kelius į nepriklausomybę. Lietuvių tautai, netekusiai valstybingumo prieš 120 metų, tas kelias buvo itin sunkus.Vokiečių karinė administracija, šeimininkavusi Lietuvos teritorijoje nuo 1915 m., siekė „amžinos tvirtos sąjungos ryšiu” sujungti šią teritoriją su Vokietija. Rusijos Laikinoji vyriausybė perspėjo 1917 m. rudenį, kad ji turi dar pakankamai patrankų, kurios bus atgręžtos prieš „tautas, kurios panorėtų nuo Rusijos atsiskirti”. Lenkų politikai reikalavo atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę, kaip Rytų Europos stabilumo garantą. Anglijos užsienio reikalų ministras G.Curzonas stebėjosi: kaip gali maža tautelė, įsiterpusi tarp dviejų didelių imperialistinių valstybių, „svajoti likti nepriklausoma”.1918 m. vasario 16 d. Vilniuje A.Smetonos vadovaujama Taryba pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, kurio kaizerinė Vokietija nepripažino. 1918 m. lapkričio 11 d., jau kapituliavus Vokietijai, buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Tačiau gruodžio mėnesį trys bolševikinės Rusijos divizijos įsiveržė į Lietuvą, užėmė Vilnių, kur V.Kapsukas paskelbė Lietuvos-Baltarusijos sovietinės respublikos įkūrimo deklaraciją. Raudonoji armija, papildoma vietinių proletarų, valdė du trečdalius krašto teritorijos – Lietuva turėjo tapti placdarmu bolševikinės revoliucijos šuoliui į Vakarus. Daugiau kaip pusę metų Lietuvoje gyvavo dvi vyriausybės: sovietinė Vilniaus valdžia, siekusi prijungti šalį prie revoliucinės Rusijos, ir „buržuazinė” Kauno valdžia, kovojusi dėl savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo.Pašaukti M.Sleževičiaus vyriausybės, tūkstančiai klumpėtų kaimo vyrų, moksleivių ir studentų stojo ginti tautinės valstybės. 1919 m. vasarą „Lit-Belo” raudonieji pulkai turėjo pasitraukti iš Ukmergės ir Zarasų, atakuojami Lietuvos savanorių, kuriuos palaikė keli reguliarios vokiečių kariuomenės batalionai. Bet tų pačių metų rudenį vokiečių remiamo pulk. P.Bermondto daliniai įsitvirtino šiaurinėje Lietuvoje ir tik po kruvinų mūšių buvo išstumti iš Radviliškio ir Šiaulių. 1920 m. spalio 7 d. lenkų legionai, vadovaujami gen. L.Želigovskio, užgrobė Vilnių, o kavalerijos brigada prasiveržė net iki Kėdainių. Karine jėga bandyta atkurti senoji Lenkijos-Lietuvos valstybė, ir vėl savanorių pulkams teko žūtbūtinai ginti nepriklausomybę.

Reikėjo didelio tautos susitelkimo, ryžto ir pasiaukojimo, kad gimstanti Lietuvos valstybė atsilaikytų, puolama iš visų pusių. Šimtai gimnazistų ir studentų stojo savanoriais, tarp jų pradedantys literatai – S.Santvaras, J.Tysliava, P.Ruseckas, V.Montvila, P.Morkūnas, A.Vitkauskas, H.Baltrušaitis ir kt. Į „Geležinio vilko” pulką įsirašė K.Binkis, K.Petrauskas, S.Šimkus, drąsindami eilėraščiais ir dainomis menkai aprengtus ir silpnai ginkluotus kareivėlius. Kaip karo korespondentas į veikiantį frontą išvyko A.Vienuolis. Karo mokykloje būsimus karininkus ruošė majoras V.Biržiška, būsimasis lietuviškos knygos istorikas, ir poetas F.Kirša. Dailininkas K.Sklėrius ėjo Kauno miesto ir apskrities viršininko pareigas, o poetas J.Mikuckis buvo Kauno karo komendantas. J.Švaistas, būsimasis prozininkas, 1919 m. vadovavo Rokiškio policijai ir buvo Zarasų karo komendantas, o poetas P.Būdvytis dirbo Tauragės apskrities policijos vadu, 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Literatūros vadovėlio autorius K.Bizauskas tapo švietimo ministru, o V.Bičiūnas, literatas, teatralas ir dailininkas, Seimo nariu. Pirmajame nepriklausomos Lietuvos dienraštyje „Lietuvos aidas” (vėliau „Lietuva”) suėjo palaikyti vyriausybės žingsnių P.Klimas (aušrininkas), Vaižgantas (viltininkas), B.Sruoga (santarietis). Rimtos intelektualinės jėgos buvo sutelktos užsienio politikai: J.Baltrušaitis (Maskvoje), O.Milašius (Paryžiuje), J.Savickis (Kopenhagoje), I.Šeinius (Stokholme).1920 m. sovietinė Rusija pripažino Lietuvos vyriausybę de jure, pareikšdama, kad „gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu”. 1922 m. pripažino Lietuvą de jure JAV, Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tačiau jaunos valstybės tarptautinė padėtis tebebuvo netvirta: Rusija tebevykdė „pasaulinės proletarinės revoliucijos” eksporto politiką (Panemunės kareivių sukilimas 1921 m.); Lenkijos diktatorius J.Pilsudskis 1927 m. atvirai grasino Lietuvai karu (ties Gardinu buvo sutelkti legionai ir paruošti „marsz na Kowno”); Vokietija, netekusi pagal Versalio sutartį Klaipėdos krašto, terorizavo ekonominėmis sankcijomis, kariniais sąmokslais ir pasiūlymais „perleisti” Lenkijai už Dancigo koridorių visą Lietuvos teritoriją. Skirtingai nuo kitų Pabaltijo kraštų, Lietuvos valstybė egzistavo nuolatinėje tarptautinių konfliktų ir galimos agresijos įtampoje. Netikrumo jausena, papildyta vėliau dar Antrojo pasaulinio karo nuojautų, formavo katastrofinių lūžių psichologines būsenas, neįprastas kaimietiškų šaknų lietuvių pasaulėvaizdžiui ir kultūrai.
Nestabili buvo ir Lietuvos vidaus padėtis. Steigiamasis seimas 1920 m. paskelbė Lietuvą demokratine respublika ir priėmė konstituciją, kuri įteisino parlamentinę valdymo sistemą. Tačiau krašte tebegaliojo karo stovio įstatymai. Nemažas skaičius darbininkų, bežemių valstiečių, moksleivių, grįžusių po karo iš revoliucinės Rusijos, baudėsi pasukti Lietuvos gyvenimą Spalio revoliucijos vaga. Komunistų partija, ruošusi revoliucionierių profesionalų kadrus Maskvoje, iš ten vadovaujama politinio biuro ir finansuojama, leido pogrindyje laikraščius, brošiūras, atsišaukimus, ragindama įvesti proletariato diktatūrą. Iš kitos pusės, valdančioji krikščionių demokratų partija Lietuvos valstybės sandarą griežtai siejo su katalikų bažnyčios institucijomis bei tradicijomis, įvedusi privalomas religijos pamokas pradžios mokyklose ir gimnazijose, mokėdama kunigams algas iš valstybės biudžeto. Liaudininkų ir socialdemokratų koalicija, atėjusi į valdžią 1926 m. pavasarį, pateikė civilinės metrikacijos įstatymą, atskiriantį bažnyčią nuo valstybės, panaikino administracinę vidaus ir užsienio spaudos kontrolę, faktiškai legalizavo komunistų partiją, garantavo tautinėms mažumoms plačias kultūrines teises (žydai leido 12 laikraščių bei žurnalų jidiš ir hebrajų kalbomis ir turėjo 14 gimnazijų, išlaikė savo teatrą; lenkų vaikai mokėsi 24 pradžios mokyklose; Kaune veikė žydų, vokiečių, lenkų ir rusų gimnazijos). Plati viešojo gyvenimo demokratizacija, atšaukus karo stovį, gąsdino dešiniąsias partijas, kad tautinė valstybė neteksianti monolitinių pagrindų, o valdžią užgrobs komunistai, turėję slaptas karines organizacijas. 1926 m. gruodžio 17 d. karinis perversmas padarė galą parlamentinės demokratijos sistemai. Buvo įvesta A.Smetonos, negausios tautininkų partijos lyderio, diktatūra, panaši į J.Pilsudskio režimą Lenkijoje bei A.Salazaro Portugalijoje. Po perversmo karo lauko teismas nuteisia sušaudyti keturis pogrindinės komunistų partijos veikėjus. Varnių koncentracijos stovykloje atsiduria drąsesni liaudininkų ir krikdemų politikai. Uždaromos profesinės sąjungos. Panaikinamos srovinės organizacijos mokyklose. Uždraudžiamos 1935 m. visos partijos, išskyrus valdančiąją tautininkų partiją. Įvedama prevencinė knygų ir spaudos cenzūra, kurią vykdo karo komendantai. Ekonomiškai ir politiškai nestabiliame Rytų Europos regione, kur tebeveikė užsienio inspiruojamos ardančiosios jėgos ir dar nebuvo pilietinės visuomenės, sunku buvo išsilaikyti klasikinėms Vakarų demokratijos formoms (panašūs perversmai po kiek laiko įvyko Latvijoje ir Estijoje), Paleidęs 1927 m. Seimą ir netekęs krikščionių demokratų partijos paramos, autokratinis A.Smetonos režimas vis dėlto neuždarė opozicijos bei tautinių mažumų periodikos, leido egzistuoti kritiškai jos atžvilgiu nusiteikusioms katalikiško, liberalinio, socialdemokratinio jaunimo organizacijoms, paliko atviras duris kelionėms bei emigracijai į užsienį. Skelbdamasi Lietuvos ūkininkų gynėja bei reprezentante, autokratinė valdžia turėjo daugiau ar mažiau taikytis prie pakantumo tradicijų, būdingų kaimo kolektyviniam gyvenimo būdui ir lietuvio valstiečio moralei.
Lietuvos valstybė, paveldėjusi iš carinės patvaldystės autokratinio mąstymo ir valdymo įpročius, jau nepajėgė nei sustabdyti, nei nutildyti visuomenės socialinio, politinio ir ideologinio susiskaldymo, prasiveržiančio kariniais pučais ir streikais (Užnemunės ūkininkų streikas 1935 m.). Priešingi interesai ir požiūriai, negaudami balso parlamentinėse institucijose, ieškojo išraiškos kultūros sferoje. Antagonistinių tendencijų konfrontacija ir pliuralistinė nuomonių įvairovė, ypač aštri buferinėje zonoje tarp socializmo ir kapitalizmo, formavo daugialypę tautinę kultūrą, būdingą XX amžiui.Lietuvos valstybė kūrėsi Pirmojo pasaulinio karo veiksmų ir plėšrios okupacijos nualintoje teritorijoje. Pramonė sugriauta (įrengimai išvežti į Rusiją). Žemės ūkis pakirstas trejus metus trukusių žiaunų rekvizicijų. Miestai – net didieji be vandentiekio ir kanalizacijos – badmiriavo. Dingo žmonių santaupos, sudėtos į Rusijos bankus, o vokiečių markė, cirkuliavusi Lietuvoje, nuvertėjo, palikdama chaosą.Jauni Lietuvos politikai (dauguma – trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai) ėmėsi ryžtingų veiksmų, pasijutę tikraisiais krašto šeimininkais. 1922 m., gavusi iš Rusijos 3 mil. aukso rublių kompensaciją, Vyriausybė įvedė nacionalinę valiutą – litą, kuri nebuvo devalvuota net pasaulinės ekonominės krizės metais. Į Lietuvą ėmė plaukti JAV lietuvių kapitalas, investuojamas į pramonę ir prekybą (kasmet giminėms būdavo prisiunčiama iki 30 mil. Lt). Valdanti krikščionių demokratų partija, priešinantis moralinės teologijos profesoriams (Maironiui ir kt.), ryžosi prievarta atimti iš dvarininkų žemes (dvarams priklausė pusė dirbamos Lietuvos žemės) ir išdalinti kumečiams, bežemiams, mažažemiams, Lietuvos kariuomenės savanoriams, palikti dvarų savininkams po 80 ha. Tuo tarpu Vilniaus sovietinė valdžia paskelbė dvarų nacionalizaciją, ruošdamasi įkurti valstybinius ūkius (vėliau šį dekretą V.Kapsukas laikė svarbiausia sovietinės valdžios žlugimo Lietuvoje priežastimi). Išparceliuotų Lietuvos dvarų žemėse įsikūrė daugiau 36 000 naujų ūkių. Senieji kaimai taip pat buvo skirstomi į vienkiemius, kad galėtų pereiti į intensyvų pieno ir gyvulių ūkį, visiškai silpną prieškarinėje Lietuvoje. Smulkus valstietis, kelių ar keliolikos hektarų savininkas, pasidarė charakteringiausia Lietuvos kaimo figūra. Sunkiomis ekonominės krizės sąlygomis jis sugebėjo pakelti laukų derlingumą aukščiau Lenkijos, Vengrijos, Prancūzijos derliaus vidurkių, pagaminti pirmarūšių sviesto ir bekoninės kiaulienos produktų, kurie konkuravo Anglijos rinkoje su Danijos eksportu. Per labai trumpą laiką buvo padaryta milžiniška ekonominė pažanga, kurią stimuliavo pieninių ir kooperatyvų tinklas, aprėpęs visą Lietuvą, taip pat taupi ir išmintinga Lietuvos vyriausybių finansinė politika, rėmusi žemės ūkį (kasmetinės pajamos iš eksporto 333 mil. litų), nesusigundžiusi paskolomis ir nepripažinusi deficitinio biudžeto. „Iš viršaus ir iš apačios, iš oro ir iš vidaus Lietuva galvotrūkčiais keičiasi, pagauta iš ilgos ligos patalo pakilusio ligonio entuziazmo”, – rašė 1934 m. K.Binkis.
Naujomis savarankiškos tautinės valstybės sąlygomis keitėsi lietuvių visuomenės socialinė ir tautinė sudėtis. Apskrityse ir valsčiuose neliko svetimtautės administracijos, viešpatavusios daugiau kaip 100 metų. Išnyko rusiški ir lenkiški miestų bei gatvių pavadinimai. Subliūško dvarininkų luomas, rėmęs karinę Lenkijos intervenciją, kai 1922 m. buvo pradėta radikali žemės reforma. Į didžiuosius miestus, kur pirmaisiais pokario metais viešpatavo lenkų ir rusų kalbos, patraukė lietuviškas kaimo proletariatas. Miestuose gausėjo lietuvių buržuazijos sluoksnis, steigdamas kooperacines ir akcines bendroves, kurios, valstybės subsidijuojamos, turėjo palaužti svetimtaučių monopoliją pramonėje ir prekyboje. Plėtėsi valdininkų ir karininkų luomai, gavę privilegijuotą padėtį kaip autokratinės valdžios ramstis (aukšto karininko mėnesinė alga – 1200 Lt, kaimo berno metinė alga 1932 m. – 200 Lt). Kaimiškos kilmės lietuvių visuomenė sparčiai sluoksniavosi pagal Vakarų buržuazinės visuomenės modelį, atverdama meniniam stebėjimui dar nematytus politikuojančio kunigo, nusigyvenusio dvarininko, biznieriaus, salono poniutės, politinio karjeristo, išvaržyto naujakurio tipažus.Tautinėje valstybėje esmingai pasikeitė švietimo turinys ir tikslai. Į pradžios mokyklas ir gimnazijas iškart buvo įvesta dėstomoji lietuvių kalba. Mokytojas buvo įstatymiškai įpareigotas mokyti jaunimą „Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis”. 1928 m. pradėtas vykdyti privalomo mokymo įstatymas, turėjęs sumažinti didžiulį analfabetų skaičių (32 %), paveldėtą iš carinės Rusijos laikų. Nuo 1933 m. kiekviename valsčiuje steigiamos šešių skyrių pradžios mokyklos. Kasmet Švietimo ministerija pastatydavo apie 80 naujų mokyklų. 1922 m. įsteigtas Kauno universitetas su šešiais fakultetais. Literatūros dalykus čia dėstė žymūs rašytojai – Maironis, Vaižgantas, V.Krėvė, B.Sruoga, V.Mykolaitis-Putinas, J.Herbačiauskas. Iš Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Italijos ir Švedijos buvo pakviesti vokiečių, prancūzų, anglų, italų, švedų, lotynų kalbų specialistai. Netrukus įsikūrė dar keletas aukštųjų mokyklų – Žemės ūkio akademija, Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, Veterinarijos akademija, Konservatorija, Dailės institutas. Aukštosios mokyklos, nelengvai prieinamos smulkiųjų valstiečių vaikams, vis dėlto paruošė lietuviškų specialistų kadrus įvairioms gyvenimo sritims. Išaugo pirmoji inteligentijos karta, kuri visus mokslus – nuo pradžios mokyklos iki universiteto – jau buvo išėjusi lietuviškai. Lietuvių meninei kultūrai buvo nutiestas žymiai pastovesnis tautinės savimonės pagrindas ir išugdyta platesnė jos vartotojų auditorija.
Augant švietimo lygiui, didėjo Lietuvoje laikraščių ir žurnalų skaičius, gausėjo jų tiražai („Mūsų rytojus” – savaitraštis ūkininkams – pasiekė rekordinį 100 000 egz. tiražą). Tarpukario laikotarpiu pasirodė apie 2000 periodinių leidinių, kurių nemaža dalis buvo trumpalaikiai. Bet 1937 m. nuolat buvo leidžiama 19 dienraščių, 38 savaitraščiai, 100 mėnesinių žurnalų („Lietuvos aidas” kasdien spausdinamas dviem laidomis). Didieji dienraščiai – „Lietuvos aidas”, „Lietuvos žinios”, „XX amžius” – turėjo savo korespondentus svarbiausiuose Europos miestuose ir JAV. Buvo pastatyta moderni „Spindulio” spaustuvė, galėjusi pagaminti spalvotas reprodukcijas. Spauda diferencijavosi pagal socialines ir politines visuomenės grupuotes. Ėjo oficioziniai, liberaliniai, socialdemokratiniai, klerikaliniai dienraščiai, savaitraščiai, mėnesiniai žurnalai. Pagal prieškarinės periodikos tradiciją čia gana gausiai buvo publikuojami originalūs ar verstiniai eilėraščiai, apsakymai, knygų, meno parodų, koncertų recenzijos, programiniai kritikos straipsniai. Tik literatūrinius žurnalus – „Dainava”, „Gairės”, „Baras”, „Pradai ir žygiai”, „Gaisai”, „Pradalgės”, „Skynimai”, „Dienovidis” – bandyta leisti be partinių centrų paramos, nemokant autoriams honoraro, bet jie trumpai išsilaikydavo. Knygų leidybai kūrėsi akcinės ir kooperatyvinės bendrovės („Švyturys”, „Dirva”, „Spaudos fondas”, „Sakalas”, „Universitetas”), kurios labai greitai (per 2-3 mėnesius) išleisdavo knygas, jau pajėgė mokėti honorarus už originalius bei verstinius literatūros kūrinius, leido daugiatomius gyvų autorių kūrinius, suteikdavo knygai tokį meninį pavidalą, kuris pelnydavo tarptautinius apdovanojimus. Tačiau knygų tiražai buvo nedideli (romano – 2000 egz., poezijos rinkinio – 500 egz.), ir iš literatūrinio darbo galėjo išgyventi tik vienas kitas itin produktyvus rašytojas.Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje meninis gyvenimas ėmė koncentruotis laikinojoje sostinėje Kaune. Lietuviškų knygų leidyba ir lietuviški vaidinimai dar buvo tęsiami okupuotame Vilniuje, Rygoje ir Minske (Baltarusijos valstybinėje leidykloje veikė lietuvių sektorius), Tilžėje ir Čikagoje (JAV gyveno 300 000 lietuvių). Tačiau Kaune 1920 m. įsikūrė visų meno rūšių kūrėjus jungianti Lietuvių meno draugija, kuri rūpinosi valstybės subsidijomis jos įsteigtiems operos ir dramos teatrui, dailės galerijai, meno mokyklai, literatūriniam žurnalui „Skaitymai”. Suvalstybinus meno įstaigas, ši draugija iširo, griaunama ir politinės nesantarvės. Vieni jos veikėjai atstovavo Seime krikščionių demokratų partijai, kiti priklausė tautininkams, treti buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, ketvirti simpatizavo socializmui. Tad meninės grupuotės natūraliai ėmė kurtis pagal estetines arba ideologines programas: avangardistai telkėsi apie žurnalą „Keturi vėjai” (1924-1928), neoromantikai apie žurnalą „Pjūvis” (1929-1931), socialistinės revoliucijos šalininkai apie žurnalus „Trečias frontas” (1930-1931), „Literatūra” (1936), „Priekalas” (1931-1938, leidžiamas Maskvoje), neokatalikai almanache „Granitas” (1930) ir žurnale „Naujoji romuva” (1931-1940). Tik 1932 m. įsikūrė politiškai neutrali Lietuvių rašytojų draugija, kurios nariais buvo įvairių pažiūrų kūrėjai. Jos rūpesčiu 1935 m. įsteigta valstybinė literatūrinė premija, taip pat atskirų leidyklų bei miestų literatūrinės premijos. Nuo 1926 m. lietuvių rašytojai epizodiškai dalyvavo PEN klubo kongresuose.
Nestabilioje Lietuvos politinėje situacijoje itin sunku buvo įtvirtinti literatūros – meno fenomeno ir rašytojo – savarankiško menininko sampratą. Valdančios politinės partijos, neskirdamos originalios literatūros plėtotei biudžeto lėšų (Latvijoje ir Estijoje buvo įsteigti kultūros fondai), stengėsi įkinkyti rašytojus į savo propagandos vežimą. „Pats tėvynės reikalas ima siaurėti. Kiekviena partija kelia savo obalsius ir liepia jų klausyti”, – skundėsi F.Kirša. V.Mykolaitis-Putinas protestavo prieš klerikalinio dogmatizmo nubrėžtas siauras meno ribas, tvirtindamas, kad „meno gyvenime galioja ne metafizinio absoliutizmo, bet žmoniškumo kriterijai”. Pirmojo stambaus literatūrinio žurnalo „Skaitymai” (1920-1923), redaguojamo V.Krėvės, kritika griovė įsišaknijusias patriotinio utilitarizmo pažiūras, tepripažindama meninę vertę svarbiausiu kūrinio matu.Gindami literatūros nepriklausomybę nuo partinės propagandos užduočių („laikraščiuose vieni pamokslai, bažnyčioj — pamokslai, teatre – pamokslai”, – ironizavo B.Sruoga), lietuvių rašytojai argumentavo Vakarų meno pavyzdžiais ir patirtimi. Kontaktai su Vakarų kultūra pasidarė itin intensyvūs: Miuncheno universitete V.Mykolaitis-Putinas lankė įžymiųjų filologų F.Štricho, H.Wölfflino paskaitas, B.Sruoga čia pat klausėsi kurso „Vokiečių impresionizmo ir ekspresionizmo literatūra”, Leipcige K.Binkis susižavėjo ekspresionizmo daile ir poezija, Vienos universitete K.Boruta formavo aktyvizmo estetikos tezes. Jaunieji lietuvių muzikai (J.Gruodis, B.Dvarionas, J.Bendorius) siunčiami į Leipcigo konservatoriją, jaunieji dailininkai (A.Gudaitis, J.Mikėnas) į Paryžių, kur lanko F.Leger, A.Lhote klases. Švietimo ministerija skiria specialias stipendijas poetams ir prozininkams (P.Vaičiūnui, J.Tysliavai, J.Petrėnui ir A.Griciui), kad susipažintų su Vakarų gyvenimu ir menu.„Savoji kultūra teželia svetimųjų kultūrų atokaitoje. Skolinkimės dailės ir žinių, iš kur tik galime!” – ragino Vaižgantas 1922 m. „Reikia tuojau organizuoti geriausiųjų pasaulio literatūros veikalų vertimą”, – rašė B.Sruoga pačioje nepriklausomybės pradžioje. Lietuvių literatūra turi pajusti „audringai banguojančias ir naujų kelių, naujų vertybių ieškančias pasaulinės kultūros marių bangas”, – įrodinėjo 1927 m. kritikas P.Ancevičius.
Susikūrus Lietuvos valstybei, ėmė formuotis nauja kultūrinė savimonė: mes priklausome Vakarų Europos civilizacijai; mes privalome „pasivyti Europą” ir pasijusti jos lygiaverčiais nariais; mes turime kurti europinių meno srovių ir stilių pagrindu. „Patriarchalinės tradicijos nutrūko, mūsų psichika keičiasi Europos psichikos linkme”, – tvirtino dailininkas ir dailės kritikas J.Vienožinskis. Kultūrinėje spaudoje imta skelbti naujausių P.Picasso ir G.Dufresne paveikslų reprodukcijas, tik ką išleistų J.R.Becherio, K.Edschmido, A.Gide’o, A.Huxley’o, G.Chestertono, K.Čapeko knygų recenzijas, tik ką ėmusių garsėti Europoje J.Joyce’o, D.H.Lawrence’o, Sh.Andersono, S.Georgės, W.Yeatso, J.P.Sartre’o, R.M.Rilkės, H.Hessės, G.Traklio, F.Kafkos, P.Valery, A.Munthės, J.Bunino, B.Pasternako kūrinių vertimus. Kauno dramos teatro scenoje statomos K.Čapeko, L.Pirandello, E.O’Neillo pjesės. Vokiečių, prancūzų, rusų, austrų, anglų, italų, suomių, švedų, ispanų, amerikiečių, kinų ir japonų literatūros apžvalgas bei įžymiųjų rašytojų M.Prousto, E.Verhaereno, W.Whitmano originalias portretines charakteristikas deda žurnalai („Gairės”, „Gaisai”, „Židinys”, „Naujoji romuva”).Lietuvos valstybės pripažinimas de jure įtraukė lietuvių kultūrinį gyvenimą į tarptautinių kultūrinių ryšių sferą. Kaune buvo atidaryta M.Chagallo, moderniosios prancūzų dailės, belgų, švedų, vengrų meno parodos, o Prancūzijoje, Italijoje, Skandinavijos kraštuose eksponuoti lietuvių meno kūriniai. Į Kauną atvyksta pasaulinio garso dirigentai ir solistai (W.Furtwangleris, E.Cooperis, F.Šaliapinas), o lietuvių baletas gastroliuoja Monte Karle ir Londone. Lietuvoje buvo surengtos Prancūzijos, Šveicarijos, SSRS knygų parodos, o Prancūzijoje išleistos O.Milašiaus lietuviškų pasakų knygos, Vokietijoje ir Lenkijoje lietuvių poezijos antologijos, Švedijoje I.Šeiniaus parašyta lietuvių kultūros apžvalga ir J.Savickio paruošta lietuvių prozos antologija, Maskvoje – P.Cvirkos romano „Žemė maitintoja” vertimas. Kaune lankėsi oficialios kaimyninių kraštų rašytojų delegacijos, o lietuvių rašytojai irgi lankė SSRS, Latviją, Estiją, Lenkiją.
Lietuvos valstybei laviruojant nepastoviame Europos politiniame klimate, kultūrinis pliuralizmas tapo kone oficialia kultūrinės politikos linija. Pradžioj „europinės kultūros” ieškota daugiau Vokietijos meno pasaulyje, apimtame ekspresionizmo karštligės, bet, įsigalėjus hitlerizmui, suintensyvėjo tradiciniai ryšiai su rusų kultūra. Kauno universitete skaitė paskaitas humanitarams įžymūs Petrogrado profesoriai L.Karsavinas ir V.Sezemanas. Operos ir dramos teatre statė spektaklius rusų režisieriai – M.Čechovas, V.Tichomirovas, T.Pavlovskis, T.Vasiljevas, o dekoracijas piešė M.Dobužinskis. Jauni lietuvių režisieriai vyko į Maskvą studijuoti K.Stanislavskio sistemos. M.Gorkio, V.Majakovskio, A.Bloko, S.Jesenino, M.Šolochovo kūryba buvo svarbi idėjinė ir meninė atrama kairiosios orientacijos literatūriniams sąjūdžiams. „Naujoji romuva”, sukėlusi didelį vėją prieš lietuvių teatro ir kultūros „rusifikaciją”, palaikomą prieškarinės inteligentijos, baigusios mokslus Rusijoje, reikalavo orientuotis į Prancūziją („prancūzų būdas ir gyvenimo manieros sudaro tarsi Europos sintezę”. K.Pakštas). K.Binkis karštai siūlė mokytis iš danų, nes tik platus mokyklų ir bibliotekų tinklas, nuolat veikiantys suaugusiųjų universitetai, kaip Danijoje, gali išugdyti sąmoningą pilietinę visuomenę, kuri nepasimes istorijos kataklizmuose. „Židinys” skiria vieną žurnalo numerį Čekoslovakijos menui ir literatūrai, o L.Giros redaguojamos „Literatūros naujienos” išleidžia specialų numerį apie Sovietų Sąjungą. „Lietuvos aidas” rašo apie fašistinės Italijos bardus, o „Literatūra” apie antifašistinius Vokietijos rašytojus emigrantus T.Manną, L.Feuchtwangerį, K.Tucholskį, A.Seghers. „Naujoji romuva” garsina prancūzų modernistus (M.Proustą), o „Kultūra” spausdina sovietinės literatūros kūrinių vertimus. Pusiausvyra čia buvo tik išorinė regimybė. Iš tikrųjų Lietuvos arenoje grūmėsi dviejų priešingų socialinių sistemų ideologinės ir kultūrinės orientacijos, kovojančios dėl savo hegemonijos lietuvių tautos gyvenime.
Įvairių ideologinių skersvėjų perpučiamoje Lietuvoje susidarė kultūrinė atmosfera, itin imli naujų meno srovių recepcijoms ir įtakoms. Godžiai absorbuodami XX a. kultūrą iš vokiškų, rusiškų, prancūziškų, skandinaviškų šaltinių, lietuvių rašytojai tuo pat metu ambicingai planavo tarti savitą žodį Europai. „Mažajai tautai geriausias jos nepriklausomybės pateisinimas, tos nepriklausomybės pamatavimas būtų tai, kad ji turi savitą individualią kultūrą…” – tvirtino L.Gira 1921 m. Tebegaliojo nacionalinio savitumo postulatai, autoritetingai nukalti M.K.Čiurlionio Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, – ištikimybė liaudies menui, lyrinis regėjimas, vaizduojamų daiktų sudvasinimas. Tik „smūtkeliai, pasakos, dainos” – „didi lietuvių meno kultūra” – dabar atviriau jungiama su moderniųjų meno srovių impulsais, neigiančiais akademizmą. Valstiečio pasaulėjautą, tebepulsuojančią lietuvių literatūroje, I.Šeinius ir J.Savickis — Lietuvos respublikos pasiuntiniai Vakaruose – siūlo išvesti iš parapinio horizonto į šiuolaikinę civilizaciją, jau nebetekusią harmoningo ryšio su gamta ir persmelktą žiauraus susvetimėjimo. Atsidūrus Lietuvai skirtingų politinių sistemų, ideologijų, meninių poveikių sankryžoje, meninei lietuvių kultūrai, pasak filosofo S.Šalkauskio, atiteko pasaulinės reikšmės misija: „jungti skirtingus Rytų ir Vakarų elementus”, „sintetinu du pasaulius”.„Mes pasivėlavome, ir gyvenimas vertė mus eiti šuoliais pirmyn”, – rašė V.Mykolaitis-Putinas. Iš pradžių bandyta pratęsti romantinė Lietuvos – galingos viduramžių valstybės – vaizdavimo tradicija, gimusi nacionalinio judėjimo metu, taip pat prieškariniu laikotarpiu užsimezgusios dainingojo lyrizmo ir impresionistinės stilistikos tendencijos. Agresyvūs avangardizmo grupuočių manifestai išsklaidė inertišką literatūros judėjimą ankstyvesnių metų išklotomis vagomis. Lietuvių literatūra, aišku, nepasidavė karštligiškai modernizmo srovių kaitos logikai, nes „ultramodernizavimas”, pasak J.Vienožinskio, „vis dar sodžiui artimos tautos psichikai tebėra svetimas”. Tačiau lūžio momentas visur jaučiamas: baigiasi ankstyvesnių idėjų, motyvų, stilių autoritetas; atsiveria naujos pasaulio suvokimo ir meninio konstravimo perspektyvos bendrajame Europos literatūrinio gyvenimo kontekste.
Lietuvių literatūra, įsijungusi nepriklausomybės laikais į Europos meninių srovių gyvenimą, per trumpą laiką absorbavo būdingiausius XX a. meninės mąstysenos poslinkius ir modernias žanrines formas. Susitikimas su šiuolaikinėmis struktūromis pagreitino literatūros kitimo tempus, bet neišmušė jos iš vidinės logikos vėžių. Lietuvių literatūra, gyvavusi didelių socialinių ir politinių įtampų laike, iš esmės liko pagrįsta visuomeninės atsakomybės patosu ir teigiama pasaulio sutvarkymo galimybe. Šio laikotarpio lietuvių literatūra, egzistavusi nacionalinio suverenumo sąlygomis, pasiekė tokį meninį brandumą, žanrų ir stilių įvairovę, kad tapo atramine baze visai tolesnei lietuvių meninio žodžio raidai.