Lietuviskos knygos istorija

Knygų ir periodinės saudos centras- Kaunas:

Susikuria naujos organizacijos Kaune. Privati ir be[radedanti reikštis
komercinė leidybos iniciatyva susidūrė su nemažais ekonominiais ir
finansiniais keblumais. Palankesnis šis laikotarpis buvo tradicinei
visuomeninių draugijų bei valstybinių institucijų leidybinei veiklai, kuri
buvo grindžiama šviečiamaisiais, idėjiniais, kultūriniais motyvais ar
žinybiniais poreikiais. 1922m. Kaune atidarytas Lietuvos universitetas
koncentravo mokslinę ir intelektualinę veiklą, sudarė sąlygas rengti,
leisti ir vartoti mokslinę literatūrą. Tais metais buvo uždarytos beveik
visos lietuviškos spaustuvės, išgrobstyti arba išvežti raidynai,
poligrafiniai įrenginiai, todėl spaudos bazė pradėta kurti Kaune. Pirmosios
kauno spaustuvės pradėjo veikti 1918m. Svarbiausias pooligrafijos centas
buvo Kaunas. 1926m. Laikinoje sostinėje veikė 20 įmonių. Kaune buvo
išspauzdinama ir daugiausia knygų.

Knygų tematikos kaita: nuo mokomosios ir tarybinės literatūros, prie
grožinės ir istorinės knygos:

Grožinėje literatūroje dominavo drama ir poezija, stigo prozos, ypač
stambiosios, veikal. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu leidybinį
procesą veikė aukštojo mokslo raida. Pakilo leidybinio repertuaro struktūra-

išaugo grožinės ir mokslinės literatūros dalis, sumažėjo tarybinės bei
mokymo literatūros procentas.

Knygų leidimo bendrovės:

Švyturys: Viena iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos leidyklų. Ją 1918m.
Vilniuje įsteigė S.Jackevičius, M.Kukta, J.Rinkevičius, A.Rucevičius,
M.Steigvila ir J.Strrazdas. Po I p. k. „Švyturys“ buvo didžiausia knygų
leidimo, sppauzdinimo ir prekybos bendrovė, turėjusi savo spaustuvę ir
knygynų. 1919m. „Švyturys“ atidarė skyrių Kaune, o vėliau čia buvo perkelta
visa bendrovės veikla. Reikšmingas bendrovės darbas- grožinės literatūros
leidyba. Ypač rūpinosi lietuvių rašytojų kūrinių publikavimu. Nemažą
leidybos dalį sudarė scenos veikalai, literatūra vaikams ir jaunimui,
muzikos kū

ūriniai. 1928m. Kreditais grindžiama bendrovės veikla nutrūko.

Dirva:1918-1940 m. Kaune ir Marijanpolėje veikė A.Dundzilos ir B.Siručio
knygų leidimo bendrovė „Dirva“. Jį ypač nusipelnė publikuodama lietuvių
klasikų raštus. Per 10 veiklos metų išleido 211 knygų.

Spaudos fondas: Didžiausia tarpukario Lietuvos kooperatinė knygų leidimo
ir platinimo bendrovė. 1921m. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga atidarė
knygyną, pavadinta „Spaudos fondu“. Leidybinę veiklą spaudos fondas pradėjo
1923m. Pagrindinę produkcijos dalį sudarė grožinė literatūra. Kita ryški
leidybos sritis- mokslo populiarinimo ir informacinės literatūros leidyba.
Į Lietuvių knygos istoriją įėjo kaip pirmosios lietuviškos enciklopedijos
leidėjas. Bendrovė turėjo spaustuvę, bibliotekų ir knygynų.

Sakalas:Šią knygų leidimo bendrovę 1924m. Kaune įsteigė A.Vireliūnas,
A.Kniūkšta ir Lindreika. Pagrindinė „Sakalo“ veiklos kryptimi tapo grožinės
literatūros leidyba. Iš viso per 15 veiklos metų išėjo 629 „Sakalo“ knygos.

Kultūra: Šiauliuose veikė kooperatinė bendrovė „Kultūra“ (1920-1927m.),
išleidusi apie 200 knygų. Svarbiausias nuopelnas buvo žemės ūkio, gamtos
mokslų, istorijos, medicinos, geeografijos ir kitų sričių mokslo
populiarinimo knygelių leidyba. Taip pat leido vadovėlius, pedagoginę ir
grožinę literatūrą, dailės kūrinių reprodukcijas.

Grožinės ir istorinės literatūros leidyba:

Gražinė literatūra: Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus išleista
daugiau kaip 3000 leidinių. Grožinės literatūros leidyba plėtojosi itin
sparčiai. Daugiausia buvo leidžiama dramos kūrinių, nors jie mažiausiai
skaitomi. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje grožinės literatūros
leidyba visuomenės tebebuvo vertinama kritiškai. Pagausėjo orginaliosios
prozos kūrinių- romanų, apysakų, apsakymų. Labiau susidomėta lietuvių
literatūra, pakilo lietuviškoas knygos prestižas.

Istorinė literatūra: Daugiausia išėjo literatūros istorijos darbų:
monografijų, studijų, vadovėlių ir paskaitų konspektų. Istorijos leidyba
pirmuoju n

nepriklausomybės dešimtmečiu daugiausia sudarė vadovėliai
mokykloms. Reikšmingas visuotinės istorijos žinio0ms skleisti buvo
:Kultūros“ bendrovės pradėtas ir Kultūros- švietimo draugijos baigtas
leisti kapitalistinis veikalas „Pasaulio istorija“. Mokslinių istorinių
tyrinėjimų centras buvo VDU.

Lietuviškos enciklopedijos leidimas (pradžia 1931m.):

„Lietuviškoji enciklopedija“ (LE)- pirmasis enciklopedinis leidinys
lietuvių knygos istorijoje. LE leido „Spaudos fondas“, o jam talkino
Lietuvos katalikų mokslo akademija. LE buvo leidžiamas sąsiuviniais
(pirmasis pasirodė 1931 10 01) ir tomais, vieną tomą sudarė 12 sąsiuvinių.
Iki 1944m. Buvo išspauzdinti devyni LE tomai.

Lietuviškų knygų iliustravimas:

Daugiausia iliustruojamos knygos vaikams, pagausėjo iliustruotų grožinės
literatūros leidinių. Toliau vaisindai darbavosi K.Šimonis, aktyviai knygų
viršelius bei iliustracijas kūrė dailininkai V.Bičiūnas, J.Burba,
A.Galdikas, V.K.Jonynas, R.Kalpokas, V. Kosciuka. Prie lietuviškos knygos
kultūros ugdymo daug prisidėjo bibliofilinė XXVII knygų mėgėjų draugija.
Jos leidiniai buvo spauzdinami gerame popieriuje, puikiai maketuojami,
iliustruojami bei įrišami.

V.Petravičiaus įvertinimas 1937m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje: 1937m.
Iliustruota V.Petravičiaus lietuvių liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“
tapo dailiosios knygos pavyzdžiais ir tais pačiais metais Paryžiaus
parodoje V.Petravičiaus darbas buvo įvertintas Grand Prix medaliu.

Lietuvos bibliotekos:

Teigiamai leidybą veikė ir gausėjančios bibliotekos, pirmiausia viešosios.
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo suformuotas juridinis knygų leidybos,
spauzdinimo ir platinimo pagrindas. Priimti spaudos, Spaustuvių ir
spauzdinimo reikmenų, draugijų, valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymai.
Iš bibliotekų, leidusių knygas, minėtinas Vytauto Didžiojo universiteto
biblioteka, 1926m. Išleidusi fotografuotinį M.Daukšos „Postilės“ leidimą,
1929m. M. Ir V. Biržiškų parengtus S.Daukanto darbus. Centrinė pedagoginė
ir Centrinė kariauomenės bibliotekos išspauzdino savo fondų katalogus.

Mokyklų bibliotekos ir jų vaidmuo:

Mokyklų bibliotekos bu

uvo sudaromos tik iš tokių knygų, karias aprobuodavo
Švietimo ministerijos knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Ši
komisija uždraudė laikyti kai kurias J.Janonio, Jovaro, K.Jasiukaičio,
B.Vargšo, Butkų Juzės ir kitų pažangios krypties rašytojų knygas, nekalbant
jau apie maksistinio ar apskritai socialistinio turinio visuomeninę
politinę literatūrą. Taip pat buvo uždrausta nemaža bendro švietėjiško
pobūdžio knygų, populiarizuojančių metarealizmą, ateistines pažiūras.

Sovietinė okupacija ir jos įtaka lietuviškos spaudos leidybai:

1940m. Lietuvosaneksavimas pakirto gyvybines lietuvių tautos ir jos
kultūros šaknis. Literatūros raida nutrūko. Lietuvių kultūra buvo ne
kuriama, o griaunama, niokojama. Bibliotekose ir leidyklose didžiuliais
kiekiais naikinamos knygos, rankraščiai. Uždaryti visi ėję žurnalai ir
laikraščiai. Visomis agitacijos ir propogandos priemonėmis formuojamas
naujas oficialus požiūris į tautos kultūrą, istoriją, socialinę ir
ekonominę raidą. Grožinė literatūra tampa viena iš svarbiausių priemonių,
turinčių padėti įsitvirtinti stalinizmo politinei sistemai.. Kaip ir
publicistiniam rašiniui, jai pateikiamos griežtos instrukcijos, suformuotos
idėjos ir temos. Naujoji vyriausybė ėmėsi pertvarkyti Lietuvos švietimą.
Knyga turėjo tapti komunistų partijos ideologijos reiškėja.

Maksistinės ideologijos brukimas į leidybos sritį:

Visi tarpukario Lietuvos laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, o masiniu
tiražu pradėti leisti „Tiesa“, „Komunistas“. Be to įsteigtas dienraštis
„Tarybų Lietuva“, leidiniai jaunimui „Komjaunimo tiesa“ ir „Jaunasis
valstietis“. Visi jie turėjo padėti Lietuvos komunistų partijai
subolševikinti respublikos politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.

Tautinės ir religinės literatūros išėmimas iš bibliotekų fondų:

Literatūra ėmė prarasti savo specifinę ir svarbiausią funkciją- estetinę
bei pagrindinį vaizdavimo objektą- žmogų,kaip vienintelę vertybę. Ji ta

apo
istorijos, politikos priedu, žurnalistikos rūšimi, melagingų ideologinių
nuostatų iliustratore.

Spaudos leidybos cenzūra:

Jau nuo pirmųjų Tarybų valdžios gyvavimo dienų ypač didelis dėmesys
kreipiamas rašytojų „idėjiniam perorentavimui“ Toleruojamas tik
visuomeniškas rašytojas kovotojas, atvirai ginąs socializmą. Kitokia spauda
negalėjo būti leidžiama.

Lietuviškos leidybos nykimas nacių okupacijos metais:

1941m. Vasarą Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Visa spauda buvo
cenzūruojama. Nemažai leidinių, pirmiausia komunistinių, remiantis
specialiais nurodymais duvo išimami iš bibliotekų ir knygynų, spaustuvėse
naikinami rankraščiai. Persekiotos ir naikintos be išimtie visų žydų
autorių knygos, autorių antifašistų knygos, mirties bausme baudžiami
fašistinei ideologijai priešiški spaudos darbuotojai. Hitlerinės okupacijos
metais likviduota bolševikų leidybos struktūra. Knygoms leisti buvo
įsteigta Valstyvinė leidykla, veikė „Sakalo“ leidykla, muzikinę literatūrą
platino J.Petronio leidykla.

Atnaujinta „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidyba:

Vokiečių okupecijos metais buvo tęsiama LE leidyba. Pasirodė 9 ir 10 jos
tomai.

Periodinės spaudos kontrolė:

Okupantams leidus ėjo keletas periodinių leidinių- „Ateitis“, „Į laisvę“,
„Naujoji Lietuva“, kultūros ir literatūros žurnalas „Kūryba“. Visi
lietuviški karo metų leidiniai buvo spauzdinami prastame popieriuje,
daugiausia minkštais viršeliais.

• Sovietinės knygos leidybos bruožai: ideologinė atranka, masinis

spauzdinimas, griežta cenzūra, spaudos prieinamumas.

Antroji sovietinė okupacija ir jos įtaka knygų leidybai:

1944m. Visa leidybos struktūra buvo formuojama pagal Tarybų sąjungos
modelį, neatsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos istorines, kultūrines,
religines radicijas, patirtį. Buvo įkurtos keturios specializuotos
valstybinės leidyklos: politinės literatūros, grožinės literatūros,
enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros bei pedagoginės literatūros
leidyklos.

Knygų cenzūros sugriežtinimas:

Visose planų svarstymo grandyse buvo žiūrima, ar pakankamai juose yra
ateistinės literatūros, kokį procentą sudaro tarybinių rašytojų ir klasikų
kūriniai. Visuose leidybos etapuose buvo taikoma eiliniam skeitytojui
nematoma, bet griežta cenzūros sistema, garantuojanti tik ištikimo
komunistinei ideologijai knygos pasirodymą. Sovietinė cenzūros sistema
rėmėsi leidyklų redaktorių savisaugos jausmu, jų partine ištikimybe,
nuolatiniu aukštesnių institucijų budrumu.

„Glavlitas“ ir jo veikla:

Oficiali sovietų cenzūros įstaiga buvo Vyriausioji paslapčių saugojimo
spaudoje valdyba, vadinama Glavlitu. Glavlito kontrolė lydėjo visus knygos
gamybos poligrafinėje įmonėje etapus. Duvo sudarytas draudžiamų knygų
sąrašas, kuri lietė ne tik viešas publikacijas spaudoje, bet ir radijo bei
televizijos laidose, muziejų ekspozicijose, kino filmuose. Glavlitas
Lietuvoje veikė iki 1900 m. Centralizuota valstybinė leidybos sistema bei
bolševikinė cenzūra trugdė plėsti knygų leidybą.

Leidybos įmonių kontrolė:

Lietuvos leidyklos, nors ir skelbiamos savarankiškomis, turėjo minimalias
leidybos teisias. Per jas, kaip valstyvines institucijas, buvo vykdoma
ideologinė komunistų partijos programa, diktuojama autoriams. Leidyklos
neturėjo teisės nustatyti savo darbo planų nei apskritai darbų apimties.

Specfondai ir jų sudarymas: knygų prieštaraujančių sovietinei ideologijai,
iš užsienio siunčiamų bei konfiskuotų knygų nusavinimas kratų metu:

Nuo pirmųjų tarybinės okupacijos metų imta masiškai naikinti pasitraukusių
į Vakarus ar šiaip nelojalių tarybų valdžiai autorių knygas, buvusias
spaustuvėse, knygynuose, bibliotekose. Nesunaikintos nepriklausomybės metų
knygos buvo slepiamos nuo skaitytojų masinėse bibliotekose, įkurtose
specialaus spaudinių saugojimo skyriuose, vadinamose specfonduose. Juose
atsidūrė dauguma nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų ir apie 90%
periodinių leidinių. Pagal sąrašus į tuos fondus patekdavo beveik visos
užsienyje lietuvių emigrantų išleistos knygos. Naudotis specfondų
literatūra galėjo tik nedaugelis skaitytojų: Jie privalėjo turėti
tarpininkavimo raštus iš savo darbovietės, nurodyti kokią literatūrą ir
kokiu tikslu nori skaityti. Ypatingo leidimo reikėjo norint susipažinti su
Bostone išleista „Lietuviška enciklopedija“ bei kitomis lietuvių emigrantų
knygomis. Bibliotekų specfonduose iki pastarųjų metų buvo slepiamos visų į
užsienį pasitraukusių rašytojų išleistos knygos.

Partizanų pogrindžio spauda Lietuvoje:

Pirmaisiais pokario okupacijos metais palyginti gausi buvo partizanų spauda-

maldos, dainų tekstai, poezijos posmai. Iš jų minėtini Dzūkijos partizanų
:Dainų ir eilėraščių rinkinys“, Merkio partizanų štabo „Dzūkijos partizanų
dainų“ du sąsiuviniai bei to paties štabo leistas laikraštis „Mylėk
tėvynę“.

Enciklopedijų ir žodynų leidimas sovietmečiu:

„Mokslo“ leidykloje speciali žodynų redakcija spaudai Lietuvių kalbos
intituto daugiatomį „Lietuvių kalbos žodyną“
Vyriausioji enciklopedijų redakcija yra išleidusi tris lietuviškas
enciklopedijas: lituanistinę 3 tomų „Mažąją lietuvišką tarybinę
enciklopediją“, 4 tomų „Tarybų Lietuvos enciklopediją“ ir visuotinę 12 tomų
„Lietuvišką tarybinę enciklopediją“

V.Andziulio ir J.Bacevičiaus pogrindinė rezistencinė spaustuvė – leidykla
„a b“ ir jos veikla:

Net ir sunkiais okupacijos metais laisvės ir pasipriešinimo žodis spaudoje
nebuvo visiškai nuslopintas. Atsirasdavo spaustuvininkų, kurie rizikavo
spauzdinti pogrindžio leidinius be jokios registracijos. Viena iš jų –
Kauno rajono Salių kaime 1981m. įkurta privati spaustuvė „ab“. Ji pavadinta
steigėjų pirmosiomis pavardžių raidėmis. Šie pogrindžio leidėjai išleido ir
nelegaliai išplatino apie 100 politinio, istorinio, religinio turinio
knygų, grožinės literatūros. Daug dėmesio skyrė religinei literatūrai,
kurios labai trūko Lietuvos katalikams.

Pasipriešinimas sovietinei ideologijai- pogrindžio periodiniai leidiniai:

Pogrindyje buvo leidžiami periodiniai leidiniai „Lietuvos katalikų
bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Laisvės šauklys“ ir kt. Ypač populiari buvo
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika:

Pradėta leisti 1972m. Per 17 metų pasirodė 81 šio leidinio numeris.
Kronikoje buvo skelbiami faktai apie neteisėtus bolševikų valdžios
veiksmus, tikinčiųjų persekiojimą ir diskriminavimą. Informacija buvo
spauzdinama ne tik iš Lietuvos, bet ir iš katalikiškųjų Baltarusijos,
Ukrainos, Moldovos žemių.

Kiti pogrindžio leidiniai:

Atskitą pogrindinės spaudos grupę sudaro kalinių ir Sibiro tremtinių
kūryba, pradedančiųjų literatūra. Daugiau kaip 120 lietuvių tremtinių
poetinė kūryba, slapta užrašyta ant popieriaus skiautelių, cemento maišų
gabalėlių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros išliks mūsų spaudos
istorijoje kaip skaudus šio tragiško lietuvių tautos laikmešio
paliudijimas.

Pirmoji emigracijos banga 1861-1918m./Lietuvių įsikūrimas JAV:
XIXa. Viduryje, po 1863 m. Sukilimo, dėl politinių motyvų, gyvenimo lygio
smukimo, vengdami stoti į caro kariuomenę, nenorėdami taikstytis su
rusifikavimo politika lietuviai vis dažniau emigruodavo į užsienį, ypač į
JAV. Amžiaus pabaigoje JAV gyveno apie 10 tūkstančių lietuvių, susidarė
pirmosios jų kolonijos.

JAV draugijų kūrimasis/ Lietuviškų knygų leidyba:
Didesnėse JAV kolonijose ėmė kurtis lietuviškos parapijos, draugijos,
klubai, kolonijos ėmėsi švietimo, knygų leidybos. Atsirado ir išeivi, kurie
savarankiškai ėmė steigti spaustuves, leisti lietuvišką spaudą. Lietuviškos
spaudos leidėjai išeivijoje palaikė glaudžius ryšius su Mažosios Lietuvos
spaustuvininkais. Lietuviškų knygų leidėjai leido knygas, tenkinančias
daugumos išeivių poreikius: anglų kalbos mokomąją literatūrą,
chrestomatijas. Nemažai išėjo mokslo populiarinimo literatūros gamtos
mokslų, medicinos higienos, sanitarijos klausimais.

Knygų tematika:
Aptariamo laikotarpio JAV lietuvių knygų repertuaro apžvalga rodo, kad
leidiniai nebuvo skirti vien tik emigracijoje gyvenantiems tautiečiams.
Stengtasi padėti ir gimtojo krašto gyventojams, kurie dėl spaudos draudimo
negalėjo legaliai leisti knygų. Dėl to nemaža dalis Jav išleistų knygų
tiražo daugiausia per Mažąją Lietuvą buvo siunčiama Į Didžiąją Lietuvą.
Taigi pasišventusių knygnešių dėka ir emigracinė lietuvių spauda pasiekdavo
Lietuvos skaitytojus.

JAV lietuvių kultūros draugijos ir jų leidybinė veikla:
1885m. J.Šliūpas įsteigė Lietuvių mylėtojų draugiją, kuri veikė iki 1896m.
Ir išleido 14 lietuviškų knygų. Leidybinį darbą dirbo ir kitos tuo metu
įsisteigusios lietuvių kultūros ar švietimo draugijos. Visos jos gyvavo
neilgai, po kelerius metus, kai kurios išleido tik po vieną kitą knygą,
tačiau jų vaidmuo šviečiant menko išsilavinimo lietuvių bendruomenės narius
yra didžiulis.

Antroji emigracijos banga 1918-1940:
XX a. pradžioje gausėjo ir lietuvių emigracijos srautas. Į Lietuvą
emigracinė spauda patekdavo atsitiktinai, per asmeninius kontaktus.

Trečioji emigracijos banga/Politinės priežastys:
1944 metų banga į Vakarus buvo politinė, nes jos atsiradimą nulėmė ir
sąlygojo svarbiausi politiniai įvykiai: SSRS ir Vokietijos sutartys, jų
slaptieji protokolai, SSRS įvykdytas Lietuvos okupavimas ir hitlerinė
okupacija.

Kultūrinis gyvenimas:

Kiekvienoje didesnėje lietuvių stovykloje buvo įkurtos ir veikė
lietuviškas vaikų darželis, mokyklos. Stovyklos leido laikraščius,
vadovėlius mokiniams.

Pabaltijos universitetas:
Lietuvių, latvių, estų profesūros pastangomis 1946m. Hamburge buvo įkurtas
bendras trijų tautybių universitetas. Uždarytas 1948m.

Klaipėdos Gedminų pagr. m-klos

Dovilės Montvydaitės

R E F E R A T A S

Klaipėda

2004-05-05

———————–
Sovietinė okupacija

Fašistinė okupacija

Antroji sovietinė okupacija

Leave a Comment