Knygų ir periodinės saudos centras- Kaunas:
Susikuria naujos organizacijos Kaune. Privati ir be[radedanti reikštis komercinė leidybos iniciatyva susidūrė su nemažais ekonominiais ir finansiniais keblumais. Palankesnis šis laikotarpis buvo tradicinei visuomeninių draugijų bei valstybinių institucijų leidybinei veiklai, kuri buvo grindžiama šviečiamaisiais, idėjiniais, kultūriniais motyvais ar žinybiniais poreikiais. 1922m.
Kaune atidarytas Lietuvos universitetas koncentravo mokslinę ir intelektualinę veiklą, sudarė sąlygas rengti, leisti ir vartoti mokslinę literatūrą. Tais metais buvo uždarytos beveik visos lietuviškos spaustuvės, išgrobstyti arba išvežti raidynai, poligrafiniai įrenginiai, todėl spaudos bazė pradėta kurti Kaune. Pirmosios kauno spaustuvės pradėjo veikti 1918m. Svarbiausias poligrafijos centas buvo Kaunas. 1926m. Laikinoje sostinėje veikė 20 įmonių. Kaune buvo išspauzdinama ir daugiausia knygų.
Knygų tematikos kaita: nuo mokomosios ir tarybinės literatūros, prie grožinės ir istorinės knygos:
Grožinėje literatūroje dominavo drama ir poezija, stigo prozos, ypač stambiosios, veikal. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu leidybinį procesą veikė aukštojo mokslo raida. Pakilo leidybinio repertuaro struktūra-
išaugo grožinės ir mokslinės literatūros dalis, sumažėjo tarybinės bei mokymo literatūros procentas.
Knygų leidimo bendrovės:
Švyturys: Viena iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos leidyklų. Ją 1918m.
Vilniuje įsteigė S.Jackevičius, M.Kukta, J.Rinkevičius, A.Rucevičius,
M.Steigvila ir J.Strrazdas. Po I p. k. „Švyturys“ buvo didžiausia knygų leidimo, spauzdinimo ir prekybos bendrovė, turėjusi savo spaustuvę ir knygynų. 1919m. „Švyturys“ atidarė skyrių Kaune, o vėliau čia buvo perkelta visa bendrovės veikla. Reikšmingas bendrovės darbas- grožinės literatūros leidyba. Ypač rūpinosi lietuvių rašytojų kūrinių publikavimu. Nemažą leidybos dalį sudarė scenos veikalai, literatūra vaikams ir jaunimui, muzikos kūriniai. 1928m. Kreditais grindžiama bendrovės veikla nutrūko.
Dirva:1918-1940 m. Kaune ir Marijanpolėje veikė A.Dundzilos ir B.Siručio knygų leidimo bendrovė „Dirva“. Jį ypač nusipelnė publikuodama lietuvių klasikų raštus. Per 10 veiklos metų išleido 211 knygų.
Spaudos fondas: Didžiausia tarpukario Lietuvos kooperatinė knygų leidimo ir platinimo bendrovė. 1921m. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga atidarė knygyną, pavadinta „Spaudos fondu“. Leidybinę veiklą spaudos fondas pradėjo
1923m. Pagrindinę produkcijos dalį sudarė grožinė literatūra. Kita ryški leidybos sritis- mokslo populiarinimo ir informacinės literatūros leidyba.
Į Lietuvių knygos istoriją įėjo kaip pirmosios lietuviškos enciklopedijos leidėjas. Bendrovė turėjo spaustuvę, bibliotekų ir knygynų.
Sakalas:Šią knygų leidimo bendrovę 1924m. Kaune įsteigė A.Vireliūnas,
A.Kniūkšta ir Lindreika. Pagrindinė „Sakalo“ veiklos kryptimi tapo grožinės literatūros leidyba. Iš viso per 15 veiklos metų išėjo 629 „Sakalo“ knygos.
Kultūra: Šiauliuose veikė kooperatinė bendrovė „Kultūra“ (1920-1927m.), išleidusi apie 200 knygų. Svarbiausias nuopelnas buvo žemės ūkio, gamtos mokslų, istorijos, medicinos, geografijos ir kitų sričių mokslo populiarinimo knygelių leidyba. Taip pat leido vadovėlius, pedagoginę ir grožinę literatūrą, dailės kūrinių reprodukcijas.
Grožinės ir istorinės literatūros leidyba:
Gražinė literatūra: Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus išleista daugiau kaip 3000 leidinių. Grožinės literatūros leidyba plėtojosi itin sparčiai. Daugiausia buvo leidžiama dramos kūrinių, nors jie mažiausiai skaitomi. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje grožinės literatūros leidyba visuomenės tebebuvo vertinama kritiškai. Pagausėjo orginaliosios prozos kūrinių- romanų, apysakų, apsakymų. Labiau susidomėta lietuvių literatūra, pakilo lietuviškoas knygos prestižas.
Istorinė literatūra: Daugiausia išėjo literatūros istorijos darbų:
monografijų, studijų, vadovėlių ir paskaitų konspektų. Istorijos leidyba pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu daugiausia sudarė vadovėliai mokykloms. Reikšmingas visuotinės istorijos žinio0ms skleisti buvo
:Kultūros“ bendrovės pradėtas ir Kultūros- švietimo draugijos baigtas leisti kapitalistinis veikalas „Pasaulio istorija“. Mokslinių istorinių tyrinėjimų centras buvo VDU.
Lietuviškos enciklopedijos leidimas (pradžia 1931m.):
„Lietuviškoji enciklopedija“ (LE)- pirmasis enciklopedinis leidinys lietuvių knygos istorijoje. LE leido „Spaudos fondas“, o jam talkino
Lietuvos katalikų mokslo akademija. LE buvo leidžiamas sąsiuviniais (pirmasis pasirodė 1931 10 01) ir tomais, vieną tomą sudarė 12 sąsiuvinių.
Iki 1944m. Buvo išspauzdinti devyni LE tomai.
Lietuviškų knygų iliustravimas:
Daugiausia iliustruojamos knygos vaikams, pagausėjo iliustruotų grožinės literatūros leidinių. Toliau vaisindai darbavosi K.Šimonis, aktyviai knygų viršelius bei iliustracijas kūrė dailininkai V.Bičiūnas, J.Burba,
A.Galdikas, V.K.Jonynas, R.Kalpokas, V. Kosciuka. Prie lietuviškos knygos kultūros ugdymo daug prisidėjo bibliofilinė XXVII knygų mėgėjų draugija.
Jos leidiniai buvo spauzdinami gerame popieriuje, puikiai maketuojami, iliustruojami bei įrišami.
V.Petravičiaus įvertinimas 1937m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje: 1937m.
Iliustruota V.Petravičiaus lietuvių liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“
tapo dailiosios knygos pavyzdžiais ir tais pačiais metais Paryžiaus parodoje V.Petravičiaus darbas buvo įvertintas Grand Prix medaliu.
Lietuvos bibliotekos:
Teigiamai leidybą veikė ir gausėjančios bibliotekos, pirmiausia viešosios.
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo suformuotas juridinis knygų leidybos, spauzdinimo ir platinimo pagrindas. Priimti spaudos, Spaustuvių ir spauzdinimo reikmenų, draugijų, valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymai.
Iš bibliotekų, leidusių knygas, minėtinas Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka, 1926m. Išleidusi fotografuotinį M.Daukšos „Postilės“ leidimą,
1929m. M. Ir V. Biržiškų parengtus S.Daukanto darbus. Centrinė pedagoginė ir Centrinė kariauomenės bibliotekos išspauzdino savo fondų katalogus.
Mokyklų bibliotekos ir jų vaidmuo:
Mokyklų bibliotekos buvo sudaromos tik iš tokių knygų, karias aprobuodavo
Švietimo ministerijos knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Ši komisija uždraudė laikyti kai kurias J.Janonio, Jovaro, K.Jasiukaičio,
B.Vargšo, Butkų Juzės ir kitų pažangios krypties rašytojų knygas, nekalbant jau apie maksistinio ar apskritai socialistinio turinio visuomeninę politinę literatūrą. Taip pat buvo uždrausta nemaža bendro švietėjiško pobūdžio knygų, populiarizuojančių metarealizmą, ateistines pažiūras.
Sovietinė okupacija ir jos įtaka lietuviškos spaudos leidybai:
1940m. Lietuvosaneksavimas pakirto gyvybines lietuvių tautos ir jos kultūros šaknis. Literatūros raida nutrūko. Lietuvių kultūra buvo ne kuriama, o griaunama, niokojama. Bibliotekose ir leidyklose didžiuliais kiekiais naikinamos knygos, rankraščiai. Uždaryti visi ėję žurnalai ir laikraščiai. Visomis agitacijos ir propogandos priemonėmis formuojamas naujas oficialus požiūris į tautos kultūrą, istoriją, socialinę ir ekonominę raidą. Grožinė literatūra tampa viena iš svarbiausių priemonių, turinčių padėti įsitvirtinti stalinizmo politinei sistemai.. Kaip ir publicistiniam rašiniui, jai pateikiamos griežtos instrukcijos, suformuotos idėjos ir temos. Naujoji vyriausybė ėmėsi pertvarkyti Lietuvos švietimą.
Knyga turėjo tapti komunistų partijos ideologijos reiškėja.
Maksistinės ideologijos brukimas į leidybos sritį:
Visi tarpukario Lietuvos laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, o masiniu tiražu pradėti leisti „Tiesa“, „Komunistas“. Be to įsteigtas dienraštis
„Tarybų Lietuva“, leidiniai jaunimui „Komjaunimo tiesa“ ir „Jaunasis valstietis“. Visi jie turėjo padėti Lietuvos komunistų partijai subolševikinti respublikos politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.
Tautinės ir religinės literatūros išėmimas iš bibliotekų fondų:
Literatūra ėmė prarasti savo specifinę ir svarbiausią funkciją- estetinę bei pagrindinį vaizdavimo objektą- žmogų,kaip vienintelę vertybę. Ji tapo istorijos, politikos priedu, žurnalistikos rūšimi, melagingų ideologinių nuostatų iliustratore.
Spaudos leidybos cenzūra:
Jau nuo pirmųjų Tarybų valdžios gyvavimo dienų ypač didelis dėmesys kreipiamas rašytojų „idėjiniam perorentavimui“ Toleruojamas tik visuomeniškas rašytojas kovotojas, atvirai ginąs socializmą. Kitokia spauda negalėjo būti leidžiama.
Lietuviškos leidybos nykimas nacių okupacijos metais:
1941m. Vasarą Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Visa spauda buvo cenzūruojama. Nemažai leidinių, pirmiausia komunistinių, remiantis specialiais nurodymais duvo išimami iš bibliotekų ir knygynų, spaustuvėse naikinami rankraščiai. Persekiotos ir naikintos be išimtie visų žydų autorių knygos, autorių antifašistų knygos, mirties bausme baudžiami fašistinei ideologijai priešiški spaudos darbuotojai. Hitlerinės okupacijos metais likviduota bolševikų leidybos struktūra. Knygoms leisti buvo įsteigta Valstyvinė leidykla, veikė „Sakalo“ leidykla, muzikinę literatūrą platino J.Petronio leidykla.
Atnaujinta „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidyba:
Vokiečių okupecijos metais buvo tęsiama LE leidyba. Pasirodė 9 ir 10 jos tomai.
Periodinės spaudos kontrolė:
Okupantams leidus ėjo keletas periodinių leidinių- „Ateitis“, „Į laisvę“,
„Naujoji Lietuva“, kultūros ir literatūros žurnalas „Kūryba“. Visi lietuviški karo metų leidiniai buvo spauzdinami prastame popieriuje, daugiausia minkštais viršeliais.
• Sovietinės knygos leidybos bruožai: ideologinė atranka, masinis spauzdinimas, griežta cenzūra, spaudos prieinamumas.
Antroji sovietinė okupacija ir jos įtaka knygų leidybai:
1944m. Visa leidybos struktūra buvo formuojama pagal Tarybų sąjungos modelį, neatsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos istorines, kultūrines, religines radicijas, patirtį. Buvo įkurtos keturios specializuotos valstybinės leidyklos: politinės literatūros, grožinės literatūros, enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros bei pedagoginės literatūros leidyklos.
Knygų cenzūros sugriežtinimas:
Visose planų svarstymo grandyse buvo žiūrima, ar pakankamai juose yra ateistinės literatūros, kokį procentą sudaro tarybinių rašytojų ir klasikų kūriniai. Visuose leidybos etapuose buvo taikoma eiliniam skeitytojui nematoma, bet griežta cenzūros sistema, garantuojanti tik ištikimo komunistinei ideologijai knygos pasirodymą. Sovietinė cenzūros sistema rėmėsi leidyklų redaktorių savisaugos jausmu, jų partine ištikimybe, nuolatiniu aukštesnių institucijų budrumu.
„Glavlitas“ ir jo veikla:
Oficiali sovietų cenzūros įstaiga buvo Vyriausioji paslapčių saugojimo spaudoje valdyba, vadinama Glavlitu. Glavlito kontrolė lydėjo visus knygos gamybos poligrafinėje įmonėje etapus. Duvo sudarytas draudžiamų knygų sąrašas, kuri lietė ne tik viešas publikacijas spaudoje, bet ir radijo bei televizijos laidose, muziejų ekspozicijose, kino filmuose. Glavlitas
Lietuvoje veikė iki 1900 m. Centralizuota valstybinė leidybos sistema bei bolševikinė cenzūra trugdė plėsti knygų leidybą.
Leidybos įmonių kontrolė:
Lietuvos leidyklos, nors ir skelbiamos savarankiškomis, turėjo minimalias leidybos teisias. Per jas, kaip valstyvines institucijas, buvo vykdoma ideologinė komunistų partijos programa, diktuojama autoriams. Leidyklos neturėjo teisės nustatyti savo darbo planų nei apskritai darbų apimties.
Specfondai ir jų sudarymas: knygų prieštaraujančių sovietinei ideologijai, iš užsienio siunčiamų bei konfiskuotų knygų nusavinimas kratų metu:
Nuo pirmųjų tarybinės okupacijos metų imta masiškai naikinti pasitraukusių į Vakarus ar šiaip nelojalių tarybų valdžiai autorių knygas, buvusias spaustuvėse, knygynuose, bibliotekose. Nesunaikintos nepriklausomybės metų knygos buvo slepiamos nuo skaitytojų masinėse bibliotekose, įkurtose specialaus spaudinių saugojimo skyriuose, vadinamose specfonduose. Juose atsidūrė dauguma nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų ir apie 90%
periodinių leidinių. Pagal sąrašus į tuos fondus patekdavo beveik visos užsienyje lietuvių emigrantų išleistos knygos. Naudotis specfondų literatūra galėjo tik nedaugelis skaitytojų: Jie privalėjo turėti tarpininkavimo raštus iš savo darbovietės, nurodyti kokią literatūrą ir kokiu tikslu nori skaityti. Ypatingo leidimo reikėjo norint susipažinti su
Bostone išleista „Lietuviška enciklopedija“ bei kitomis lietuvių emigrantų knygomis. Bibliotekų specfonduose iki pastarųjų metų buvo slepiamos visų į užsienį pasitraukusių rašytojų išleistos knygos.
Partizanų pogrindžio spauda Lietuvoje:
Pirmaisiais pokario okupacijos metais palyginti gausi buvo partizanų spauda-
maldos, dainų tekstai, poezijos posmai. Iš jų minėtini Dzūkijos partizanų
:Dainų ir eilėraščių rinkinys“, Merkio partizanų štabo „Dzūkijos partizanų dainų“ du sąsiuviniai bei to paties štabo leistas laikraštis „Mylėk tėvynę“.
Enciklopedijų ir žodynų leidimas sovietmečiu:
„Mokslo“ leidykloje speciali žodynų redakcija spaudai Lietuvių kalbos intituto daugiatomį „Lietuvių kalbos žodyną“
Vyriausioji enciklopedijų redakcija yra išleidusi tris lietuviškas enciklopedijas: lituanistinę 3 tomų „Mažąją lietuvišką tarybinę enciklopediją“, 4 tomų „Tarybų Lietuvos enciklopediją“ ir visuotinę 12 tomų
„Lietuvišką tarybinę enciklopediją“
V.Andziulio ir J.Bacevičiaus pogrindinė rezistencinė spaustuvė – leidykla „a b“ ir jos veikla:
Net ir sunkiais okupacijos metais laisvės ir pasipriešinimo žodis spaudoje nebuvo visiškai nuslopintas. Atsirasdavo spaustuvininkų, kurie rizikavo spauzdinti pogrindžio leidinius be jokios registracijos. Viena iš jų –
Kauno rajono Salių kaime 1981m. įkurta privati spaustuvė „ab“. Ji pavadinta steigėjų pirmosiomis pavardžių raidėmis. Šie pogrindžio leidėjai išleido ir nelegaliai išplatino apie 100 politinio, istorinio, religinio turinio knygų, grožinės literatūros. Daug dėmesio skyrė religinei literatūrai, kurios labai trūko Lietuvos katalikams.
Pasipriešinimas sovietinei ideologijai- pogrindžio periodiniai leidiniai:
Pogrindyje buvo leidžiami periodiniai leidiniai „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Laisvės šauklys“ ir kt. Ypač populiari buvo
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika:
Pradėta leisti 1972m. Per 17 metų pasirodė 81 šio leidinio numeris.
Kronikoje buvo skelbiami faktai apie neteisėtus bolševikų valdžios veiksmus, tikinčiųjų persekiojimą ir diskriminavimą. Informacija buvo spauzdinama ne tik iš Lietuvos, bet ir iš katalikiškųjų Baltarusijos,
Ukrainos, Moldovos žemių.
Kiti pogrindžio leidiniai:
Atskitą pogrindinės spaudos grupę sudaro kalinių ir Sibiro tremtinių kūryba, pradedančiųjų literatūra. Daugiau kaip 120 lietuvių tremtinių poetinė kūryba, slapta užrašyta ant popieriaus skiautelių, cemento maišų gabalėlių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros išliks mūsų spaudos istorijoje kaip skaudus šio tragiško lietuvių tautos laikmešio paliudijimas.
Pirmoji emigracijos banga 1861-1918m./Lietuvių įsikūrimas JAV:
XIXa. Viduryje, po 1863 m. Sukilimo, dėl politinių motyvų, gyvenimo lygio smukimo, vengdami stoti į caro kariuomenę, nenorėdami taikstytis su rusifikavimo politika lietuviai vis dažniau emigruodavo į užsienį, ypač į
JAV. Amžiaus pabaigoje JAV gyveno apie 10 tūkstančių lietuvių, susidarė pirmosios jų kolonijos.
JAV draugijų kūrimasis/ Lietuviškų knygų leidyba:
Didesnėse JAV kolonijose ėmė kurtis lietuviškos parapijos, draugijos, klubai, kolonijos ėmėsi švietimo, knygų leidybos. Atsirado ir išeivi, kurie savarankiškai ėmė steigti spaustuves, leisti lietuvišką spaudą. Lietuviškos spaudos leidėjai išeivijoje palaikė glaudžius ryšius su Mažosios Lietuvos spaustuvininkais. Lietuviškų knygų leidėjai leido knygas, tenkinančias daugumos išeivių poreikius: anglų kalbos mokomąją literatūrą, chrestomatijas. Nemažai išėjo mokslo populiarinimo literatūros gamtos mokslų, medicinos higienos, sanitarijos klausimais.
Knygų tematika:
Aptariamo laikotarpio JAV lietuvių knygų repertuaro apžvalga rodo, kad leidiniai nebuvo skirti vien tik emigracijoje gyvenantiems tautiečiams.
Stengtasi padėti ir gimtojo krašto gyventojams, kurie dėl spaudos draudimo negalėjo legaliai leisti knygų. Dėl to nemaža dalis Jav išleistų knygų tiražo daugiausia per Mažąją Lietuvą buvo siunčiama Į Didžiąją Lietuvą.
Taigi pasišventusių knygnešių dėka ir emigracinė lietuvių spauda pasiekdavo
Lietuvos skaitytojus.
JAV lietuvių kultūros draugijos ir jų leidybinė veikla:
1885m. J.Šliūpas įsteigė Lietuvių mylėtojų draugiją, kuri veikė iki 1896m.
Ir išleido 14 lietuviškų knygų. Leidybinį darbą dirbo ir kitos tuo metu įsisteigusios lietuvių kultūros ar švietimo draugijos. Visos jos gyvavo neilgai, po kelerius metus, kai kurios išleido tik po vieną kitą knygą, tačiau jų vaidmuo šviečiant menko išsilavinimo lietuvių bendruomenės narius yra didžiulis.
Antroji emigracijos banga 1918-1940:
XX a. pradžioje gausėjo ir lietuvių emigracijos srautas. Į Lietuvą emigracinė spauda patekdavo atsitiktinai, per asmeninius kontaktus.
Trečioji emigracijos banga/Politinės priežastys:
1944 metų banga į Vakarus buvo politinė, nes jos atsiradimą nulėmė ir sąlygojo svarbiausi politiniai įvykiai: SSRS ir Vokietijos sutartys, jų slaptieji protokolai, SSRS įvykdytas Lietuvos okupavimas ir hitlerinė okupacija.
Kultūrinis gyvenimas:
Kiekvienoje didesnėje lietuvių stovykloje buvo įkurtos ir veikė lietuviškas vaikų darželis, mokyklos. Stovyklos leido laikraščius, vadovėlius mokiniams.
Pabaltijos universitetas:
Lietuvių, latvių, estų profesūros pastangomis 1946m. Hamburge buvo įkurtas bendras trijų tautybių universitetas. Uždarytas 1948m.
Klaipėdos Gedminų pagr. m-klos
Dovilės Montvydaitės
R E F E R A T A S
Klaipėda
2004-05-05
Sovietinė okupacija
Fašistinė okupacija
Antroji sovietinė okupacija