Nemuno deltos regioninio parkas

Nemuno deltos regioninis parkas
Nacionalinis parkas – tai peritorija, kurioje yra tik tam regionui būdingų gamtos, mokslo, mokymo ir kitų kultūros vertybių, atspindinčio tos vietos tradicijas ir buitį. Jame žmogaus veikla derinama atsižvelgiant į gamtos apsaugą. Draustinis – tai teritorija, kurioje saugomi tik tam tikri gamtos elementai. Nemuno deltos regioninis parkas buvo įsteigtas 1992 metais siekiant išsaugoti originalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas – apie 30 tūkst. ha. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų saalomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių, Medžioklės pelkėmis. Nemuno deltos regioninio parko teritorija nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą. Nemuno deltos regioninio parko vidaus vandenis sudaro Kuršių marių akvatorija su Kniaupo įlanka ir tankus sausumos vandenų hidrografinis tinklas: Nemuno deltinis upynas, žiotinės protakos, lagūninis (Krokų Lanka) ir senvaginiai ežerai (žiogiai), polderiniai sausinimo kanalai, žuvininkystės tvenkiniai. Botaninės parko vertybės susitelkusios Nemuno žemupio pakraščių smilgpievėse, aukštapelkėse, pamario pievose, atskirų šlapių miškų kvartaluose. 15 augalijos, 10 žinduolių rūšių yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Zoologine prasme Nemuno deelta ypač vertinga ornitologiniu, ichtiologiniu ir botaniniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Rytų Atlanto paukščių kelias driekiasi Kuršių marių pakrantėmis ir daugelio rūšių paukščiai naudojasi šiuo regionu kaip apsistojimo ir maitinimosi vi

ieta pavasarinių ir rudeninių migracijų metu. Nemuno protakos yra svarbiausi žuvų migraciniai koridoriai, kuriuos turi praeiti lašišos, šlakiai, žiobriai, kad pasiektų kitus Lietuvos vandens telkinius. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės parko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos. Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai, rekreacinę – miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Nemuno deltos regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į funkcines zonas: a) Avandeltos gamtinį draustinį (išsaugoti teritoriją, kurioje vyksta aktyviausi natūralūs deltos formavimosi procesai, unikalią deltos augaliją bei gyvūniją); b) Rusnės, Ventės rago, Žalgirių krašovaizdžio draustinius; c) Aukštumalės (išsaugoti Aukštumalės aukštapelkinį kompleksą su gausiais ežerokšniais, retų rūšių augalais ir gyvūnais) ir Meedžioklės telmologinius draustinius (išsaugoti natūralų Medžioklės aukštapelkinį kompleksą Nemuno deltoje); d) Žiogų hidrografinį draustinį (išsaugoti Nemuno žemupio senvagių, įlankėlių ir protakų kompleksą); e) Kniaupo zoologinį draustinį (vandens paukščių matinimosi ir perėjimo, maių žuvų – neršto ir maitinimosi vietas); f) Krokų lankos zoologinis draustinį (išsaugoti lagūninės kilmės ežerą, svarbią vandens paukščių gyvenamąją vietą); g) Berštų (pelkėtą Berštų mišką, retų rūšių paukščių gyv. vietas), Galzdonų (floros gausumu pasižyminčias natūralias užliejamas pievas Nemuno saloje, taip pat į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos didžiosios kuolingos gyv. vietas), Minijos (natūralių pi
ievų bendrijas su turtinga flora, reto paukščio griciuko perėjimo vietas), Ragininkų (augalų rūšių gausias natūralias užliejamas pievas Ragininkų saloje, taip pat į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir gyvūnus) botaninius – zoologinius draustinius; h) Minijos etnokultūrinį draustinį (abipus Minijos krantų išsidėsčiusį žvejų gatvinį kaimą); i) Rusnės urbanistinį draustinį (Rusnės miesto senosios dalies urbanistinę struktūrą – gatvių tinklą, aikštės išplanavimą, miestelio erdvinę kompoziciją);

Leave a Comment