Lietuviški laikraščiai: “Aušra”, “Varpas”, “Apžvalga”

Aušra

Mažojoje Lietuvoje spausdinti lietuviškas knygas ir jas gabenti į Lietuvą pradėjo kunigija. Pasauliniai inteligentai, kurių daugiau atsirado tik panaikinus baudžiavą, kovą dėl lietuviškos spaudos pradėjo tiktai Rusijos ribose; už sienos jie persikėlė tik nuo 1883 m., įsteigę “Aušrą”.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo vien informacinio pobūdžio, ir nesirūpino tautos ugdymu.

Laikraštis “Aušra” ėjo 1883 03- 1886 06 m. Lietuvoje (Ragainėje ir Tilžėje). Jos pasirodymą lėmė lietuvių tautinio atgimimo branda, nesėkmingi bandymai Rusijos imperijoje įsteigti legalų laikraštį. Iniciatoriai buvę Marijampolės gimnazijos mokiniai irr Maskvos bei Sankt Peterburgo universitetų studentai. Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius. Pirmieji 5 numeriai išspausdinti Albano ir Kybelkos spaustuvėje, Ragainėje, kiti- Tilžėje. Tiražas 1000 egzempliorių (1886 m.). Iš pradžių “Aušra” buvo leidžiama iš paaukotų lėšų, vėliau iš prenumeratos. Daugiausia buvo platinama Lietuvoje ir tarp Rusijos imperijos gyvenviečių lietuvių inteligentų, tačiau pasiekdavo ir Vakarų Europą bei Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. “Aušrą” platino ir inteligentai knygnešiai: P. Kriaučiūnas- Marijampolėje, J. Mikalauskas- Miglovara- Rygoje, pasaulietinė spaudos platintojų organizacija. Leidėjai siekė, kad “Aušra” kuo plačiau pllistų, bet nesėkmingai bandė ją legalizuoti. Dar prieš 1863 metų sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį. Bet tada dar nebuvo pakankamai jėgų, o, be to, valdžia nedavė leidimo. Dabar inteligentijos jau buvo daugiau, ir 1882 metais Jonas Basanavičius su Zauerveinu pradėjo tartis įk

kurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų laikraštį, kaip savo organą. Tačiau tebuvo įsteigtas laikraštis “Aušra”.

“Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeitį, kaip yra spaudžiami dabartį ir kokią turi susikurti sau ateitį. Daug dėmesio kreipiama į praeitį, “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug net kuo pranašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus, “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir taip toliau. Svarbiausias “Aušros” uždavinys buvo telkti lietuvius, kelti tautinę savimonę. Daaugiausia rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu ir jos prestižu, aukštino lietuvių liaudies kultūrą, tautosaką. Skelbė originalius grožinės literatūros, dažniausiai poezijos, kūrinius, publikavo 19 amžiaus 1 pusės rašytojų: D. Poškos, S. Stanevičiaus kūrybą. Supažindino skaitytojus su gretimų kraštų ir pasauline literatūra. Gana daug rašė apie kitų tautas, ypač bulgarus. Austrijos imperijoje gyvenančių čekų tautinį atgimimą, kvietė sekti jų pavyzdžiu. Istoriją laikė tautinio pasididžiavimo ugdymo priemone: rašė apie baltų ir lietuvių kilmę, pilis ir karybą. “Aušros” didelis tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir
r visur jaustųsi lietuviai, kad galėtų laisvai dirbti, gautų spaudos laisvę, kad lietuvių kalba būtų įsileista į mokyklas, į valdžios įstaigas ir, kad ji nebūtų išstumiama iš bažnyčios. Apskritai ji stengėsi nepulti labai nei rusų valdžios, nei kunigų nei dvarininkų, tikėdamasi, kad lengviau pasieks savo teisėtus reikalavimus, jei visų tų pajėgų nenustatys prieš save. Bet tuo būdu “Aušra” nepalenkė į savo pusę nei vienų nei kitų: rusai tiek į ją, tiek į visą slaptąją spaudą žiūrėjo, kaip į vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų hegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjūdį laikė nusikaltimu “brolišku” tautų vienybei.

“Aušra”-buvo pasaulietinio turinio leidinys, kuriame bendradarbiavo ir katalikai, ir protestantai. Dėl šios priežasties ir dėl nutrauktų unijinės kultūros bei politikos tradicijų aukštesnieji ir aukštieji, Lietuvos katalikų dvasininkai (A.Baranauskas ir kiti ). “Aušrą” sutiko nepalankiai, ją rėmė tik nedaugelis lietuvių kunigų.

“Aušra” buvo naujo kovos su Rusijos priespauda etapo pradžia, padėjo pagrindus moderniajai lietuvių tautinei ideologijai ir kultūrai. Apie “Aušrą” būrėsi lietuvių inteligentai, vadinami aušrininkais.

Kurdami lietuvišką laikraštį “Aušra” bendradarbiavo apie 70 autorių (apie 20 slapyvardžių neišaiškinti). “Aušros” redaktoriai buvo: J. Basanavičius (1883 m.), J. Šliūpas (1883- 1884 m.), J. Miksas (1883- 1886 m.), M. Jankus (1884-1885 m.), J. Andžiulaitis- Kalnėnas (1886 m.).

“Aušros” bendradarbiai ir leidėjai buvo susispietę į būrelį, pasivadinusį “Lietuvos Mylėtojai”. Nuo trečio numerio ir laikraštis buvo leidžiamas jų va
ardu. Tame būrelyje buvo labai įvairių žmonių. “Aušros” leidėjai ir redaktoriai buvo pasauliniai inteligentai, persiėmę tuo metu populiarius liberališkus šūkius. Keldami garbingą lietuvių pagonišką praeitį, jie tuo būdu kartais įžeisdavo krikščionybę ir katalikų Bažnyčią. Tas nepatiko lietuviams kunigams. Ypač nepalankiai būdavo paliečiama krikščionybė, redaguojant “Aušrą” dideliam veikėjui ir karštam patriotui, bet aiškiam laisvamaniui dr. J. Šliūpui. Todėl katalikiška visuomenė nuo jos nusigręžė. Kaip tik tuo metu bankrutavo ir Mikšo spaustuvė, “Aušrai” atsirado materialinių sunkumų, ir 1886 m.ji liovėsi ėjusi. Bet lietuvių visuomenė jau buvo išjudinta ir nebegalėjo rimti be laikraščio. Todėl greitai atsirado net keli lietuviški laikraščiai.

Varpas

Kaip Aušra neatsiejama nuo J. Basanavičiaus, taip Varpas – nuo V. Kudirkos. Šį periodinį leidinį (mėnraštį) pradėjo leisti draugija „Lietuva”, įsteigta Varšuvoje 1888 m. J. Gaidamavičiaus- Gaidžio ir V. Kudirkos iniciatyva. Tais pačiais metais buvo išleistas Varpo prospektas, o 1889 m. pradžioje išėjo pirmas Varpo numeris.
Varpas iš pradžių buvo redaguojamas Varšuvoje, spausdinamas Ragainėje, vėliau Tilžėje, E. Weyerio spaustuvėje. Kaip atsakingasis redaktorius pasirašinėjo M. Jankus (iki 1892), K. Voska (iki 1895), J. Lapėnas (po 1895). Tačiau tikrasis Varpo redaktorius buvo V. Kudirka. Vėliau Varpą tvarkė J. Adomaitis-Šernas (1890), J. Kriaučiūnas (1891-1894), S. Matulaitis (1895), J. Bagdonas (1899-1902), J. Šaulys (1903-1904), P. Višinskis (1905). Varpas sutelkė apie 150 bendradarbių – daugiausia inteligentų pasauliečių ir kelis kunigus.
Nuo 1890 m. Varpo leidėjai leido kitą, že

emdirbiams skirtą mėnraštį Ūkininkas. Jo oficialiais redaktoriais irgi pasirašinėjo M. Jankus, K. Voska, J. Lapėnas, o iš tikrųjų jį tvarkė tie patys Varpo redaktoriai ar bendradarbiai (J. Adomaitis-Šernas, J. Kriaučiūnas, S. Matulaitis, K. Grinius, J. Bagdonas, J. Šaulys, J. Vileišis, J. Gabrys-Paršaitis).
Varpas ir Ūkininkas ėjo be pertrūkio iki 1905 m. pabaigos – taigi iš viso 17 metų. Vėliau buvo išleisti atskiri Varpo numeriai (1913 m. – 2 nr., 1917 m. – l nr., 1920 m. 1-9 nr., 1921 m. – 1-3 nr., 1924 m. – Kudirkos jubiliejinis nr. ir 1926 m. – Griniaus jubiliejinis nr.).
Varpas tęsė Aušros pradėtą darbą ir kartu subrandino naują, pozityvistinę kryptį lietuvių kultūroje. Toji kryptis savo ruožtu toliau diferencijavosi, iš jos išaugo pirmosios politinės lietuvių partijos. Varpo steigėjai ir jų bendraminčiai jau 1888 m. sudarė politinę grupuotę, pasivadinusią varpininkais. Iki 1895 m. varpininkams priklausė ir kunigų: Pranciškus Petras Būčys, Aleksandras Burba, Antanas Milukas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Tačiau kai po Kražių skerdynių (1893) popiežius savo 1894 m. enciklika paragino tikinčiuosius klausyti pasaulietinės valdžios ir kai Kudirka su savo bendraminčiais jį už tai pasmerkė, kunigai iš varpininkų pasitraukė. Jie susitelkė apie 1896 m. pradėtą leisti Tėvynės sargą ir sudarė sargiečių politinę grupuotę. Nuo varpininkų atskilo ir socialdemokratai: 1893 m. Vilniuje susibūrė Lietuvių socialdemokratų grupė, kuri 1896 m. įsteigė Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau tapusią Lietuvių, pagaliau Lietuvos socialdemokratų partija). Tos partijos pirmajame suvažiavime (1896) dalyvavo varpininkai J. Bagdonas ir K. Grinius. Nuo varpininkų atsiskyrė ir nuoseklūs Aušros tradicijų tęsėjai – „laisvieji tautininkai”. Vėliau, 1902 m., varpininkai K. Grinius, J. Vileišis, P. Višinskis, J. Šaulys ir kt. įsteigė Lietuvių demokratų partiją (nuo 1906 m. Lietuvos demokratų partija).
Varpo programa buvo suformuluota įvadiniame pirmojo numerio straipsnyje „Naujas laikraštis“, kurį parašė J. Gaidamavičius-Gaidys. Pagrindinis leidinio tikslas – „aiškinimas ir platinimas tautiškų idėjų”. Siekiant tokio tikslo, tenka eiti „ne keliais nutrintais, bet keliais, kuriuos dar reikia išvesti”. Lietuvių „padėjimas” esąs „toli bjauresnis už padėjimą žydų ir totorių, nes tiems neužginta laikyti savo kalbą, išduoti laikraščius, turėti mokslavietes”. Medžiagiškus turtus laikraščiui leisti būtų galima rasti, jei „tarp mūsų būtų daugiaus žmonių, trokštančių tarnauti abelnai tėvynei”, nepaisant skirtingų pažiūrų. Tuo tarpu „daugel lietuvių ar su visuomi nenori suprasti Lietuvos reikalų, ar supranta kebliai; turėdami gi keblų supratimą, mislija, kad atnešti gera tėvynei galima tik sutinkant su jųjų pažiūromis”. Taigi Varpas, kaip ir Aušra, kviečia bendradarbiauti visokių pažiūrų lietuvius. Skleisti grupines idėjas dar ne laikas, kadangi „lietuviška tautiška idėja tik pradygo ir iki pilnam užaugimui reikia dar gerai lukterėti”. Konstatuojamas lietuvių inteligentų abejingumas tautos likimui: „Nepritruktų mums ir inteligentiškų spėkų, kad lietuviai — inteligentai būtų mažiaus apsileidę ir atsalę ant visko, kas priguli prie tautiškų dalykų. Neperdėsiu sakydams, kad nėra dėl lietuvių – inteligentų sunkesnio daikto, kaip elgtiesi pagal reikalą lietuvystės, lengvesnio gi, kaip išsižadėti darbuose savo prigimimo ir dvasios.” Daugumas skaitytojų norėtų, kad lietuviškas laikraštis būtų universalus („visuotiniškas”), kad jame būtų atsakyta į visokius visų mokslų klausimus. Tačiau taip plačiai užsimoti neleidžia „medegiškų turtų” stoka. Todėl „laikraštyje duosime vietą visiems balsams lietuvių, tikrų tėvynės mylėtojų. Talpinsime straipsnius tik tokius, kuriuos matysime naudingais abelnai reikalams lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar šiokio, ar tokio lietuvių skyrio, nes mieris mūsų – tarnauti Lietuvai, ne gi skirtingoms lietuvių partijoms.” Pradėję leisti laikraštį turėdami mažai jėgų ir menkai turtų, leidėjai tikisi, kad bendradarbių skaičius greitai padidės, kad jų darbas neliks tuščias, bet ras atgarsį „tarp visų lietuvių, trokštančių lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti”. Tautiška dvasia dar nepražuvusi, vietoj nusišalinusių nuo darbo stoja nauji – su naujomis jėgomis ir nauja viltimi. Tikint savo darbo prasmingumu, raginama: „Meskime grūdą po grūdui ant tautiškos dirvos, o nors negreit ir palengva, išaugs gražūs, sveiki javai, nes dirva yra išsigulėjusi ir seniai jau sėklos laukia.” Pagaliau suformuluojami Varpo tikslai: „Išmokinti lietuvius lietuviškai mislyti, sujudinti ir sutraukti juos į darbą, papratinti kaip pridera lietuviams elgtiesi, išaiškinti kelius, kuriais eidami garsiai galėtų pasakyti: „Lietuviais esame!”, pakelti dvasišką ir medegišką. Lietuvos bute, nukrėsti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų, uždegti širdyje brolių nors mažą kibirkštį meilės tėvynės – tai yra mūsų mieris, tai užduotė „Varpo”.” O atpildas už darbą bus, jei Varpe keliamos mintys bus suprastos, ir jis taps reikalingas kiekvienam lietuviui, jei matysime lietuvius „suprantančius savo spėkas ir keliančius aukštyn galvas”. Kaip Aušroje po J. Basanavičiaus „Prakalbos” ėjo A. Baranausko „Lietuvos senovės paminėjimas”, taip Varpe po J. Gaidamavičiaus-Gaidžio įvadinio straipsnio įdėtas V. Kudirkos eilėraštis „Varpas”. Eilėraščiuose poetiškai išreikštos idėjos, kurios logiškai suformuluotos pratarmėse.

Varpe buvo nuolat spausdinama „literališka peržvalga”, arba „peržvalga raštų”, – anotuojamos ir recenzuojamos lietuviškos ir lituanistinės knygos. Tose recenzijose, kurių daug parašė V. Kudirka, reiškėsi ir literatūros kritinė mintis. V. Kudirka recenzavo A. Fromo-Gužučio dramą Ponas ir mužikai (1893), S. Matulaičio (Šventmikio) dramą Parmazonas, arba baisumas Dievo rūstybės (1897), I. Bitaičio (Kaltunio) rinkinį Laukinis kvietkelis ir jau minėtą A. Vienažindžio rinkinį Lietuvos tėvynės dainos (abu 1898). S. Matulaitis (Sėbraitis) recenzavo Adomo Jakšto rinkinį Dainų skrynelė (1894); tas pats autorius (kriptonimas S.) recenzavo Maironio (St. Garnio) poemą Terp skausmų į garbę (1895) ir (kriptonimas N.) Maironio eilėraščių rinkinį Pavasario balsai (1898); J. Vileišis (Beržynas) recenzavo S. Matulaičio (Šventmikio) „daktaro pasakojimą” Smertis (1901).
Varpe buvo išspausdinta pirmoji lietuviška poetika – V. Kudirkos „Tiesos eilėms rašyti” (1898).
Varpas supažindino ir su kitų tautų rašytojais bei įžymiais žmonėmis – būtent tokiais, kurie susiję su Lietuva arba iš kurių lietuviams būtų ko pasimokyti. M. Davainis-Silvestraitis (Cirulis) išspausdino straipsnį „Tadeuszas Czackis” (1891), V. Mačys (Balandis) – „Björnstjörne-Björnsonas, garsus Norvegų raštininkas” (1893), A. Kriščiukaitis-Aišbė (A-iš-B) – „Armėnų beletristai” (1894), P. Leonas (Girininkas) – „Armėnai ir lietuviai” (1895), Su-aitis – „Rusinai ir Jonas Franko” (1898), G. Petkevičaitė-Bitė – „Kaip Petöfi tarnavo tėvynei” (1898), J. Basanavičius (Dr. B-s) – „Apie Immanuelių Kantą” (1900), J. Vileišis (B.) – „Tigrane Yergate. Vaizdelis iš armėnų kilimo” (apie rašytoją Garabed Bilėkizdij, 1902).

Varpe buvo plačiai ir prasmingai paminėtas Aušros dvidešimtmetis. Tai progai skirtas kone visas 1903 metų Varpo numeris. Jame spausdinamas redakcijos straipsnis „Pirmasis lietuvių laikraštis”, kuriame išsamiai išdėstoma Aušros programa, apibūdinama aušrininkų veiklos taktika, aptariami kilę nesusipratimai ir ginčai. Aušra buvusi „pirmas tautiškas lietuvių laikraštis, ką prikėlė lietuvių tautą iš mirties patalo, pastatė ją ant kojų, įkvėpė dvasią ir ragino eiti pačiai kultūros keliu”. Esą mes „da nė dabar ne tik nesame pasiekę „Auszros” idealo, bet nesame įgiję nė tų mažų tiesų, kurias norėjo įgyti „Auszra”. Lietuva nors ir atgijo tautiškai, bet procesas jos atgijimo da nepasibaigė: da ne visa Lietuva mano ir jaučia lietuviškai!” Nors lietuvio dvasios reikalai oficialiai tebėra ignoruojami, bet užtat „dabar plačia srove eina slaptas darbas: ką nedavė lietuviams valdžia, tai jie pats pasėmė, jie knisasi, kaip kurmiai po žeme, rausia tą žemę, purina ją ir. silpnina tą pamatą, ant kurio pasiremia valdžios galybė.
Autoritetas maskolių valdžios mets už meto puola, apleisdamas vietą autoritetui lietuviškųjų raštų, lietuviškųjų partijų.

Apžvalga

Apžvalga – žurnalas, leistas Tilžėje 1889-1896 m. Tai Tėvynės sargo pirmtakas. Jis buvo aiškios katalikiškos krypties, jame daugiausia bendradarbiavo kunigai. Žurnalą redagavo J. Angrabaitis, K. Pakalniškis ir P. Urbonavičius. Du pastarieji drauge su A. Dambrausku buvo ir pagrindiniai leidinio publicistai. Žurnale savo kūrinius spausdino K. Pakalniškis-Dėdė Atanazas, A. Dambrauskas-A. Jakštas, A. Fromas-Gužutis, A. Baranauskas, Maironis, Vaižgantas, V. Pietaris, M. Davainis-Silvestraitis, S. Gimžauskas, K. Sakalauskas-Vanagėlis, A. Sabaliauskas ir kiti rašytojai. Leidinys padėjo pagrindus lietuviškai katalikiškai periodinei spaudai. Jis ėmėsi aktyviai „ginti katalikybę nuo pravoslavijos, o lietuvybę nuo sumaskolėjimo” (1895), todėl jam teko kovoti tiek su rusų valdžia, kuri lietuvius norėjo supravoslavinti ir surusinti, tiek su bedieviais bei socialistais, kurie, išsižadėdami katalikų tikėjimo, savaime atitrūksta nuo savo tautos šaknų, tiek pagaliau su lietuvių lenkinimu bažnyčiose. Būdama „ankstybųjų „Aušros” tradicijų paveldėtoja ir tęsėja”, Apžvalga skelbė „visų luomų vienybę” ir šaukė į darbą ne tik kunigiją, bet ir bajoriją, kuri turinti atlikti savo pilietines pareigas, nors ir neišsižadėdama savo skirtingos kultūros”. Šio leidinio „reikšmė yra ta, kad ji liaudyje žadino pasipriešinimą rusams ir lenkams, kėlė patriotinius jausmus ir pratino žmones skaityti savus laikraščius”. Tuo metu tai buvo „plačiausiai Lietuvoje skaitomas laikraštis”. Jame buvo išspausdintas išsamus tautosakinis S. Didžiulio (M-ž-s) straipsnis „Dėl ko ir kaip turime rankioti savo tautos dvasiškus veikalus?” (1892). J. Mačiulis-Maironis (Garnys) straipsnyje „Rašliaviška peržvalga” (1895) plačiai atsakė į jo poemos Tarp skausmų į garbę kritiką, išspausdintą Varpe (1895). K. Pakalniškis savo recenzijose teigiamai atsiliepė apie A. Gužučio dramą Ponas ir mužikai (1893), Adomo Jakšto eilių rinkinį Dainų skrynelė (1894), M. Saltykovo-Ščedrino apysaką Pragaištinga siela (1892), L. Tolstojaus komediją „Pirmutinis degtinės varytojas” (1893). Tačiau lietuviškai A. Kriščiukaičio perpasakota M. Jokay’aus apysaka Pajudinkime, vyrai, žemę! (1892), K. Pakalniškio nuomone, esanti ne visai krikščioniška ir todėl nereikalinga.

Apibendrinimas

Nuo senų senovės žmogus siekia nepriklausomybės. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža tiktai pavalgyti, bet jis nori būti laisvas ir kalbėti gimtąja kalba, kuri buvo uždrausta. Ilgą laiką žmonės buvo rusinami, o tik po šių laikraščių: „Aušros“, „Varpo“, „Apžvalgos“ ir kitų laikraščių, lietuviai turėjo teise kalbėti ir mokyti savo vaikus gimtosios kalbos. Šie laikraščiai savo idėjomis ir darbai iškovojo ne tik laisva žodį, bet ir kalba, kultūra, papročius, tradicijas. Mes turime saugoti kalba, kaip tą padarė mūsų senoliai, atkovoja ją iš Rusų. Mes turim nepamiršti savosios kalbos už kurią taip kovojo praeityje ir dabar žinomi inteligentai tai: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti. Laikraščių idėjomis ir darbais, mes galime didžiuoti savąja lietuvių kalba, kuri gyvuoja ligi šiol. Tautai svarbiausia kalba, laisvas žodis, papročiai ir ištikimybė savo šaliai. Mes galime didžiuotis, kad turime savo kalba, papročius, tradicijas, šių dalykų iš mūsų niekas neatims, dėl to mes juos turime saugoti ir gerbti. Laisvas žodis- tai didelis turtas, kuriuo mes galim pasigirt. Laisvo žodžio ir kalbos neturėjimas, yra labai didelė skriauda tai šaliai, kuri tokios laisvės neteko. Gerai, kad mūsų senoliai, inteligentai tą iškovojo ir kad mes turime laisva žodį ir kalba. Lietuviai neprarado kalbos laisvės dėl laikraščių, kurie kovojo už laisvą kalba ir žodį. Mes lietuviai ir turim savo kalbą.

Literatūra

A.Šapoka „Lietuvos istorija“, Kaunas, 1936m.:
www.google.com;
www.tingiu.lt;

Leave a Comment