Lietuva Rusijos imperijoje (1795-1918 m.)

Lietuva Rusijos imperijoje
Datos:
1803 m. Lietuvos vyriausioji mokykla buvo pertvarkyta į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą;
1807 m. Tilžės taika. Baudžiavos panaikinimas Napoleono įkurtoje Varšuvos kunigaikštystėje;
1812 m. Prancūzų imperatorius Napoleonas įžengė į Lietuvą (žygis į Rusiją), Lietuvių bajorijos viltis atkurti LDK; Lietuvoje savo veiklą atnaujino masonų ložės;
1815 m. Vienos kongreso sprendimu sukurta Lenkijos Karalystė, į kurią įėjo ir Lietuvos dalis;
1817-1823 m. Slaptų draugijų veikla;
1830-1831 m. Sukilimas prieš caro valdžią Lenkijoje ir Lietuvoje;
1832 m. Vilniaus universiteto uždarymas;
1840 m. LDK statuto veikimo panaikinimas;
1861 m. Baudžiavos panaikinimas Rusijos imperijoje (taip pat Lietuvoje iki Nemuno) Aleksandro II manifestas;
1863-1864 m. Sukilimas prieš caro vaaldžią Lenkijoje ir Lietuvoje;
1864 m. Uždraustas lietuviškas raštas lotyniškais rašmenimis;
1865 m. Vyskupas M. Valančius pradėjo organizuoti pasipriešinimą rusinimo politikai. Jis skatino kunigus raginti valstiečius, liaudį nesileisti pritraukiamiems į stačiatikybę, boikotuoti kirilica parašytas knygas, steigti slaptas lietuviškas mokyklas;
1883-1886 m. Ragainėje išleistas pirmasis slaptas lietuviškas laikraštis „Aušra“;
1889-1905 m. Rytprūsiuose spausdinamas žurnalas „Varpas“;
1896 m. Įkurta pirmoji partija Lietuvoje – Lietuvos socialdemokratų partija, į savo programą įtraukusi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją;
1902 m. Įkurta Lietuvių demokratų partija, taip pat stojusi už Lietuvos nepriklausomybę;
1904 05 07 Panaikintas Lietuviškos spaudos draudimas;
1905 12 04-05 Didysis Vilniaus Seimas.

Sąvokos:
Aušrininkai – pirmojo lietuviško laikraščio (1883-1886 m.) „Aušra“ reedaktoriai: Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jurgis Mikšas, Martynas Jankus;
Autonomija – Valstybės dalies ar tam tikros gyventojų grupės (tautinės, religinės) teisė turėti savivaldą, savarankiškai spręsti savo vidaus reikalus paisant įstatymų;
Blaivininkai – žmonės, prilkausantys Valančiaus įkvėptam blaivininkų sąjūdžiui (1858-1864 m.);
Daraktoriai – nuo XIX a. ik

ki 1863 m. parapinių mokyklų, o nuo 1863 m. uždraudus parapines, slaptųjų mokyklų mokytojai;
Filaretai – Vilniaus universiteto studentų organizacija. Veikė 1820–23 metais. Įsteigė filomatas Tomas Zanas;
Filomatai – nelegali anticarinė Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1817-1823 m.;
Graždanka – kirilicos forma;
Knygnešiai – Lietuviškų spaudinių gabentojai per Vokietijos–Rusijos sieną į Lietuvą arba platintojai Lietuvoje spaudos draudimo (1864–1904) metu;
LSDP – Lietuvos socialdemokratų partija, pirmoji partija Lietuvoje (1896 m.);
Masonai – Masonų teritorinės organizacijos veikėjai. Keletas ložių sudaro šalies didžiąją ložę. 1921 m. įsteigta nacionalinių didžiųjų ložių sąjunga. Lietuvoje 1778 m. susidarė „Gerojo ganytojo ložė“, vėliau veikė „Uoliojo lietuvio“, „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“, „Tobulosios vienybės“, „Palemono“ ir kt. ložės.
Rusinimas – Rusų noras Lietuviams primesti savo kalbą, tikėjimą, papročius;
Šubravcai – slapta studentų ir išsilavinusių žmonių organizacija (1817-1823 m.);
Tautinis atgimimas – tai tautos judėjimas dėl laisvės ir valstybingumo;
Trėmimai – sukilėlių, dažniausiai bajorų, priverstinis išvežimas į Rytus;
Varpininkai – 1888–1902 m. veikusi lietuvių liiberali demokratinė grupuotė. Kovojo prieš tautinę priespaudą, lenkinimą, rūpinosi lietuvių tautinės savimonės, kultūros ugdymu, propagavo pažangius ūkininkavimo metodus. Rengdavo metinius suvažiavimus, kurie rinkdavo varpininkų centro arba vykdomąjį komitetą. Veikloje dalyvavo V. Kudirka, J. Adomaitis-Šernas, J. Staugaitis, K. Grinius, A. Smetona. Leido žurnalus „Varpas“ (1889–1905), „Ūkininkas“ (1890–1905), „Naujienos“ (1901–1903). 1902 m. varpininkai susibūrė į Lietuvių demokratų partiją;
Vilniaus imperatoriškasis universitetas – intelektualų ir visuomenės švietimo centras;
Žemaičių tautinis sąjūdis – lietuvių tautinis atgimimo sąjūdis, pagrindiniai kultūrininkai: J.A.Giedraitis, D.Poška, Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, kunigai Silvestras Valiūnas ir Antanas Strazdas;

Asmenybės:
Aleksandras II (1855-1881) – Rusijos ca

aras, 1861 m. paskelbė baudžiavos panaikinimo manifestą. Slopindamas sukilimą, Lietuvoje ir Lenkijoje sutelkė dideles karines pajėgas;
A.Baranauskas – (1835 – 1902) Lietuvių rašytojas – poema „Anykščių šilelis“, eil. „Dainu dainelę“, „Saulėtekis“;
J.Basanavičius (1851-1927) – tautos atgimimo patriarchas, pirmo slapto lietuviško laikraščio „Aušra“ 1883 m. įkūrėjas ir redaktorius. Vienas iš 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo iniciatorių;
D.Chlapovskis – 1830-1831 m. Lietuvos sukilėlių vadas;
A.J.Čartoriskis (1770–1861) – Caro Aleksandro II patarėjas;
M.K.Čiurlionis (1875-1911) – žymus muzikas, dailininkas ir kultūros veikėjas. Profesionalios lietuvių muzikos pradininkas. Vienas iš pirmos lietuvių dailės parodos (1907 m.) organizatorių ir dalyvis;
P. ir A.Dalevskiai – broliai, kurie vadovavo Vilniuje veikusiai Lietuvos jaunuomenės brolybės sąjungai. Tai buvo slapta lenkų ir lietuvių organizacija, rengusi naujo sukilimo prieš Rusijos valdžią planus;
S.Daukantas – 1845 m. parašė pirmąją Lietuvių istoriją lietuvių kalba, pavadintą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“;
J. ir J.Frankai – medikai, atvykę iš Vienos, tėvas J. P. Frankas reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus J. Frankas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, Vakcinacijos ir Motinystės institutus;
A.Gelgaudas (1792 – 1831) – 1830-1831 m. Vyriausiasis Lietuvos sukilėlių vadas;
K.Grinius (1866–1850) – Valstybės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vienas iš Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių;
L.Ivinskis – 1846 m. pradėjo leisti lietuviškus kalendorius („Metskaitlius“);
J.Jablonskis (1860–1930) – Kalbininkas. 1922–26 m. Kauno universiteto profesorius. Normino lietuvių bendrinę kalbą, taisė raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius apie kalbos kultūrą. 1919 m. išleista jo „Lietuvių kalbos gramatika“ iki šiol tebėra vienas išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Kiti žymesni darbai – „Lietuvių kalbos si
intaksė“, „Linksniai ir prielinksniai“, „Mūsų rašyba“ ir kt.;
M.Jankus – pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ (1883-1886 m.) redaktorius;
A.Janulaitis (1878–1950) – Teisininkas, istorikas. 1902–05 m. – laikraščio „Darbininkų balsas“ redaktorius. 1918 m. buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, 1919–25 m. – Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas. Nuo 1922 m. Kauno universiteto profesorius. Nuo 1941 m. LSSR Mokslų akademijos akademikas. Išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso darbų, parengė populiarios politinės literatūros knygelių. Svarbiausi istorijos ir teisės istorijos darbai – „Simonas Daukantas“, „Žydai Lietuvoje“, „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI–XVIII amžiais“, „Napoleono teisynas“, „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ ir kt.;
S.B.Jundzilas (1761–1847) – Gamtininkas, botanikas. Nuo 1792 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. Išplėtė Vilniaus universiteto botanikos sodą;
S.Kairys (1879–1964) – Visuomenės veikėjas, politikas, publicistas;
K.Kalinauskas (1838–1864) – Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Teisininkas;
P.Kalpokas (1880–1945) – Lietuvių tapytojas. Žymiausi darbai „Šveicarijos peizažas“, „Romos panteonas naktį“, „Šlapelio portretas“ ir kt.
S.Konarskis (1808–1839) – 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis;
V.Kudirka (1858-1899) – slapto mėnesinio lietuvių žurnalo „Varpas“ sumanytojas ir leidėjas, „Tautiškos giesmės“, vėliau tapusios nepriklausomos Lietuvos himnu, kūrėjas;
Lazdynų Pelėda – Seserų rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės (1867-1926) ir Marijos Lastauskienės (1872-1957) slapyvardis. Parašė apsakymų („Našlaitė“, „Motulė paviliojo“ ir kt.), apysakų („Naujasis takas“ ir kt.), romaną „Iki mirties“;
J.Lelevelis (1786–1861) – Lenkų ir lietuvių istorikas, visuomenės veikėjas;
J.Lindė-Dobilas (1872 – 1934) – Lietuvių rašytojas – romanas „Blūdas“;
A.Mackevičius (1828–1863) – Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų;
Maironis (Jonas Mačiulis) (1862 – 1932) – Lietuvių rašytojas – eil. rink. „Pavasario balsai“, poemos „Jaunoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“, baladės „Jūratė ir Kastytis“, „Č
Čičinskas“, dramos „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“;
A.Mickevičius (1798 – 1855) – Rašytojas – „Odė jaunystei“, poemos „Gražina“, „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, „Vėlinės“, „Krymo sonetai“;
J.Mikšas – Visuomenės veikėjas. Nuo 1883 m. redagavo ir leido „Aušrą“, 1885–86 m. – laikraštį “ Nemuno sargas“. 1885 m. – draugijos „Birutė“ pirmininkas;
M.Muravjovas (1796-1866) – Vilniaus generalgubernatorius, pramintas „Koriku“. Žiauriai baudė sukilėlių rėmėjus ir į nelaisvę paimtus sukilėlius;
T.Narbutas (1784–1864) – Lietuvos istorikas, rašytojas, architektas 1810 m. pradėjo tyrinėti archeologijos paminklus. 1812 m. apsigyveno savo dvarelyje Šauriuose ir rašė Lietuvos istoriją;
J.Naujalis (1869 – 1934) – Lietuvių kompozitorius, vargonininkas, pedagogas, simfoninių kūrinių, mišių, dainų autorius;
M.K.Oginskis (1765–1833) – Kompozitorius, visuomenės veikėjas;
Pavlas I (1754–1801) – Nuo 1796 m. Rusijos imperatorius. Petro III ir Jekaterinos II sūnus. Įvedė griežtą cenzūrą, uždarė privačias spaustuves, uždraudė įvežti knygas iš užsienio. Centralizavo valstybės valdymą, pertvarkė kariuomenę;
G.Petkevičaitė-Bitė (1861 – 1943) – Lietuvių rašytoja – apsak. rink. „Krislai“, „Karo meto dienoraštis“, romanas „Adastra“;
M.Petrauskas (1873 – 1937) – Lietuvių kompozitorius, visuomenės veikėjas, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“, 20 operečių, instrumentinių pjesių, dainų autorius;
V.Pietaris (1850 – 1902) – Lietuvių rašytojas – romanas „Algimantas“, apysakos „Keidošių Onutė“, „Kelionės“, drama „Kova ties Žalgiriais“;
E.Pliaterytė (1806-1831) – 1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvė. Dėl drąsos, ryžto, didvyriškumo pavadinta lietuvių Žana d‘Ark;
D.Poška (1757 – 1830) – Lietuvių rašytojas – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, epigramos „Vyskupas ir mužikas“, „Tepliotojas“, eil. „Mano darželis“, „Kitą kartą ne taip buvo“;
L.Rėza – Karaliaučiuje 1818 m. išleido Kristijono Donelaičio „Metus“;
P.Rimša (1881–1961) – Lietuvių skulptorius, grafikas, medalistas. Žymiausi kūriniai: „Lietuvos mokykla“, „Artojas“, „Skausmas“ ir kt.;
Č.Sasnauskas (1867 – 1916) – Lietuvių kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, dainų, kūrinių chorui, vargonams kūrėjas, liaudies dainų harmonizuotojas;
P.Savičius – Visuomenės veikėjas. 1863 m. studijuodamas Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje, įkūrė Demokratų draugiją;
Z.Sierakauskas (1826-1863) – 1863 m. sukilimo Lietuvoje vyriausiasis vadas. Tikėjo, kad įmanoma sukelti Rusijos valstiečių karą;
J. ir A.Sniadeckiai – įvairių mokslo sričių specialistai, žmonės su didžiule erudicija, Vilniaus universiteto dėstytojai;
S.Stanevičius (1799 – 1848) – Lietuvių rašytojas – odė „Šlovė Žemaičių“, 6 pasakėčios: „Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“, „Žmogus ir levas“, „Aitvarai“, „Arklys ir meška“, „Erelis, karalius paukščių, ir gudrybė karaliuko“;
Šatrijos Ragana, Pečkauskaitė Marija (1877–1930) – Rašytoja. Lyrinės psichologinės prozos lietuvių literatūroje pradininkė. Parašė apsakymų („Iš daktaro pasakojimų“, „Į šviesą“, „Sulaukė“ ir kt.), apysakas „Viktutė“, „Vincas Stonis“, „Sename dvare“;
J.Šliūpas – 1887 m. pirmasis iškėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją;
E.Tiškevičius (1814–1873) – Archeologas ir muziejininkas. Pirmasis Lietuvos priešistorę suskirstė į periodus – akmens, žalvario ir geležies. 1855 m. grafo E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, kuri po metų įkūrė Senienų muziejų (uždarytas 1863 m.). E. Tiškevičius kasinėjo Minsko ir Vilniaus gubernijų pilkapynus, surinktą medžiagą skelbė spaudoje;
J.Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – Lietuvių rašytojas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. 1897–1902 m. buvo „Tėvynės sargo“, 1900–02 m. – „Žinyčios“, 1920 m. „Tautos“, 1921–22 m. „Mūsų senovės“ redaktorius. Prisidėjo kuriant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1922–29 m. dėstė Kauno universitete. Parašė publicistinių straipsnių, literatūros istorijos ir kritikos darbų, dramų, apsakymų, apysakų („Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“ ir kt.), epopėjinį kūrinį „Pragiedruliai“;
M.Valančius (1801-1875) – Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio 1858-1864 m. įkvėpėjas. Vyskupo nuomone, blaivybė buvo vienas svarbiausių būdų žadinti tautinę savimonę. Rusijos valdžiai uždraudus knygų lotyniškomis raidėmis spausdinimą ir platinimą, M.Valančius įkūrė (1867-1870) pirmą slaptą knygnešių organizaciją;
A.Varnas (1879–1979) – Lietuvių dailininkas, visuomenės veikėjas. Surinko vertingą tautodailės ir ypač medinių puoštųjų kryžių fotografijų kolekciją (2300 nuotraukų);
P.Vilčinskis (1875–1906) – Visuomenės, kultūros veikėjas, publicistas. Dalyvavo steigiant Lietuvos demokratų partiją ir kuriant jos programą. 1905 m. įkūrė knygų leidimo bendrovę „Šviesa“. Rengė lietuviškus elementorius. Parašė brošiūrų, straipsnių politiniais klausimais, literatūros kritikos straipsnių, apsakymų, vaizdelių. Paskatino kūrybai Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, Jovarą;
J.Vileišis (1872–1942) – Visuomenės veikėjas, teisininkas. Dalyvavo kuriant Lietuvos demokratų partiją, Lietuvos valstiečių sąjungą, Lietuvių mokslo draugiją, laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1905–06 m. buvo „Ūkininko“ redaktorius. 1907–09 m. leido ir redagavo „Lietuvos žinias“, 1907–09 m. „Vilniaus žinias“. 1917–20 m. Lietuvos Tarybos narys. 1918 12–1919 03 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, 1919 04–10 finansų ministras. 1921–33 m. buvo Kauno burmistras. Po 1933 m. Kauno universiteto dėstytojas;
P.Vileišis (1851–1926) – Visuomenės veikėjas, inžinierius. Leido rankraštinį laikraštį „Kalvis melagis“ (1875–76). Platino nelegalią lietuvišką spaudą. 1904 m. įsteigė Vilniuje spaustuvę ir lietuvišką knygyną. 1904–07m. leido ir redagavo dienraštį „Vilniaus žinios“. 1922 02–1923 02 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. Parašė apsakymų, mokslo populiarinimo knygelių, vadovėlių, vertė užsienio rašytojų kūrinius;
T.Zanas (1796–1855) – Lenkų rašytojas, poetas romantikas. Vienas iš Filomatų draugijos steigėjų ir vadovų, 1820 m. įsteigė Filaretų draugiją. 1824 m. ištremtas į Orenburgą, kur įkūrė vietinį muziejų. Parašė eilėraščių, apsakymų, komedijų;
J.Zavadskis (1778–1838) – 1803 m. atvykęs į Lietuvą iš Poznanės. Leido knygas lenkų, lietuvių kalbomis. Jų dėka 1805–1939 m. Vilnius tapo stambiu lenkų leidyklų židiniu. Zavadskių spaustuvė likviduota 1939 metais;
A.Žmuidzinavičius (1876–1966) – Lietuvių dailininkas, kolekcionierius, visuomenės veikėjas. Vienas iš pirmosios lietuvių dailės parodos organizatorių 1907 m.;
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė) (1845 – 1921) – Lietuvių rašytoja – apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“, apysaka „Prie dvaro“, pjesės „Trys mylimos“, „Piršlybos“.

Leave a Comment