Sokrato ir Kristaus “geroji naujiena”

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžintąjį gyvenimą.

<.> Sokratas – žmogus, kurio nė vienas žodis, nė vienas poelgis nebuvo šventvagiškas; atvirkščiai, jis kalbėjo ir elgėsi taip, kad kitą jo vietoj būtų pripažinę pačiu dievočiausiu.

Turinys

Įvadas 4
Jėzus Kristus 5
Sokrato gyvenimo kelias 6
Jėzaus Kristaus ir Sokrato mirtis 7
Kalbėjimas ir gyvenimas pagal žodžius 8
Siela. Skelbiamos tiesos 9
Literatūros sąrašas 13Įvadas
Kai kas nori įtvirtinti tam tikrą Sokrato pirmenybę prieš Kristų ir tvirtina, jog Kristus buvo didis filosofas, bet ne Dievo Sūnus. Tačiau kiti teeigia, kad Sokratas buvo ne vien filosofas, bet ir pranašas, rengęs pagonis susitikimui su Kristumi. Sokrato asmeny žmogaus prigimtis pasiekė moralinio tobulumo laipsnį, virš kurio pakilti savo jėgomis ir negali. Kilniausio žmogiškumo plėtotė čia yra baigta ir palieka tiktai peržengimas į dievažmogiškumą: Sokratas lenkiasi ir užleidžia savo vietą Kristui. Bet ir nusilenkęs Kristui Sokratas ir toliau palieka dvasiniu žmonijos vadu. Giliau panagrinėję Kristaus ir Sokrato skelbiamas tiesas, matome, kad jie turi daug panašumų. Abu jie skelbia „gerąja naujieną“. Tad pažvelkime, ką jiie teigia ir kuo siejasi vienas su kitu.

JĖZUS KRISTUS

Vardas Jėzus reiškia „išgelbėtojas“, „Dievas yra išgelbėjimas“.
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad Jėzus gimęs tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymu vyko imperijos gyventojų surašymas. Tai buvo karaliaus Erodo Didžiojo viešpatavimo pabaiga. Nors Jė

ėzaus motina Marija bei Juozapas buvo kilęs iš Nazareto, Jėzus gimė Betliejuje, kaip ir jo įžymusis protėvis Dovydas.
Evangelijos teigia, kad šis kūdikis gimęs paprastoje šeimoje, buvo Mesijas, arba Kristus, turėjęs, kaip seniai Dievo žadėta, išgelbėti jo tautą. Daugelis žydų su nekantrumu jo laukė, tačiau jis neturėjo tapti tokiu karaliumi, kokį jie įsivaizdavo. Jėzaus vaikystė prabėgo Egipte, kur jo negalėjo pasiekti žiaurusis karalius Erodas. Po pastarojo mirties šeima sugrįžo į Nazaretą. Apie ilgus metus Nazarete, per kuriuos Jėzus tapo suaugusiu vyru, Evangelistai nieko nerašo. Tik kelios užuominos apie Jo viešą veiklą leidžia įsivaizduoti Jo kasdienybę Nazarete: vietiniai gyventojai Jį vadino „dailide“.
Jėzus pradėjo savo viešą veiklą apie 27m., penkioliktaisiais imperatoriaus Tiberijaus valdymo metais. Kartu su miniomis žmonių jis nukeliavo pas Joną Krikštytoją prrie Jordano upės ir, nors neturėjo išpažinti jokios nuodėmės, buvo pakrikštytas, kad susilietų su tauta.
Per keturiasdešimt dienų , praleistų dykumoje, kur pasninkavo ir buvo velnio gundomas, Jėzus pasirengė naujam gyvenimui. Po to jis grįžo į Jeruzalę kaip keliaujantis mokytojas. Greitai atsirado jo sekėjų, iš kurių Jėzus pasirinko dvylika kelionės bendražygių. Nuo šiol ligi pat mirties Jėzus buvo atsidėjęs viešėjai veiklai. Jėzus buvo pagarsėjęs kaip didis mokytojas, kupinas rūpesčio paprastais žmonėmis. Tiesūs Jėzaus žodžiai kėlė tikėjimo mokytojų pyktį. Pastarieji suprato, kad Jėzus ne
enori būti vien didis mokytojas, kad jis turi svarbesnių tikslų. Jiems darėsi aišku, jog jis pats laiko save Dievu. Judas, vienas iš dvylikos Jėzaus bendražygių, ryžosi jį išduoti. Naktį Jėzus buvo suimtas ir Žydų tarybos teisiamas, „liudytojams“ melagingai jį kaltinant. Jėzus buvo nukryžiuotas ant kalvos anapus miesto sienos nelyginant eilinis nusikaltėlis. Jėzų palaidojo paskubomis-kad nebūtų nusižengta šabui. Tačiau išaušus sekmadienio rytui, moterys, atėjusios atlikti paskutinės priedermės mirusiajam, kapą rado tuščią-kūno jame nebebuvo. Dar tą pačią dieną daugelis Jėzaus sekėjų buvo matę jį gyvą. SOKRATO GYVENIMO KELIAS
Sokratas gimė 77iosios olimpiados metais (469 m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį graikų paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip visi graikų jaunuoliai Sokratas atliko karinę prievolę. Apie tolesni Sokrato gyvenimą išlikę liudijimai pateikia įvairių versijų. Viena iš jų teigia, kad Sokratas, sulaukęs dvidešimties metų, mėgino tęsti tėvo profesiją.
Dėl tariamos bl
logos įtakos jaunimui ir už bedievystę 399apskųstas ir nuteistas myriop.
Savo mirtimi jis norėjo įrodyti, kad įstatymams reikia būtinai paklusti, net jei jie būtų neteisingai taikomi.Jėzaus Kristaus ir Sokrato mirtis
Jėzaus ir Sokrato mirtys sueina į vieną tašką. Jėzus mirdamas įvykdė savo Tėvo valią, išpildė kas buvo parašyta Senajame Testamente, o Sokratas įvykdė įstatymų nuosprendį. Abu paklūsta tam kam tarnavo ir kuo gyveno.
Jėzaus mirtis yra Dievo meilės ir aukos įrodymas(„ Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinatį gyvenimą.“ ), o Sokratas mirė vykdydamas įstatymo valią. Jis norėjo pabrėžti įstatymo tvirtumą, tikrumą ir būtinybę vykdyti jį.
Sokratas tapo pirmuoju filosofu, kuris buvo nuteistas mirties bausme už bedievystę ir jaunuomenės dorovinį „tvirkinimą“, o teismo nuosprendį įvykdė pats „kaltinamasis“, išgerdamas nuodų taurę(galima pastebėti, jog pasakymas „Sokrato teismas“, „sokratiškoji cikutos taurė“ įgijo kultūros, etikos universalijų prasmę ). Jėzus Kristus taip pat buvo toks vienas ir vienintelis, kuris mirė už visą žmoniją. Sokratas galėjo išvengti bausmės, jei būtų prisipažinęs kaltas, jis būtų galėjęs ir pabėgti, padedamas draugų, tačiau to jis nepadarė, kaip ir Jėzus. Juk Jėzus pats pasidavė į persekiotojų rankas, taip pasmerkdamas save kankinimams ir mirčiai (reikėtų paminėti, kad Jėzus kreipėsi į savo Tėvą dėl jo likimo, bet viską atiduoda į Jo ra
ankas; „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ ).Kalbėjimas ir gyvenimas pagal žodžius
Sokratas ne tik skelbia savo pažiūras, bet ir jas praktiškai įgyvendina. Taip pat elgėsi ir Jėzus Kristus. Mintys realizuojamos gyvenimu. Mintys ir darbai yra adekvatūs. Reikėtų pabrėžti, jog apie Sokratą dažnai sakoma, kad tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų . Tą patį galėtume paliudyti ir apie Kristų (kalbėjo, kad nereikia krauti turtų šitoje žemėje, tai įrodo, jog Jėzus nebuvo turtingas, kur jis eidavo, ten jam būdavo suteikiama pastogė ir valgis; nieko materialaus neturėjo).
Jėzus visiems skelbė, kad tas kuris didis tas tarnaus žemiausiam, taip darė ir Jis, tai puikiai iliustruoja ir paskutinė vakarienė. Per ją Jėzus, būdamas Dievo sūnus, plauna kojas savo mokiniams („ Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įpila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“ ). Sokratas teigia, kad turtai dažnai prikala sielą prie žemės, tad ir pats vengią jų, atsisako. Sokratas nė kiek nesirūpino savo turtu. Basas, su nudėvėtu apsiaustu, nuo ryto iki vakaro, skelbdamas savo mokymą.

Siela . Skelbiamos tiesos

Kalbant apie Kristų ir Sokratą derėtų paminėti ir jų sielos sampratą. Abu jie pritaria sielos nemirtingumui.
Naujajame Testamente pabrėžiama, kad žmogus– tai ne vien fizinė esybė, mėsa ir kaulai, o ir valia bei asmenybė. Jėzus sako: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare” .
Akcentuojamas sielos ir kūno buvimas kartu, tačiau tas būvimas nėra lygiavertis, kūnas vaizduojamas kaip nuolat traukiantis sielą artėti prie žemės, kai tuo tarpu jos tikslas yra kilimas. Sokrato manymu, kad kiekvienas malonumas ar sielvartas tarsi kokia vinimi prikala sielą prie kūno, pritvirtiną ją, padaro panašią į kūną ir verčia manyti tikra esant tai, ką ir kūnas laiko tikra, tad ji mano teisinga esant tai, ką teigia kūnas. Sokratas mano, kad žmogaus siela patirdama kokį nors stiprų malonumą ar skausmą, kartu neišvengiamai pradeda manyti, neva tai, kas labiausiai sukelia šiuos potyrius, ir bus pats akivaizdžiausias ir tikriausias dalykas , nors taip ir nėra .
„Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ .
Sokratas ragino labiau rūpintis ne kūno reikalais ir ne turtais, bet savo siela, kad ko geriausia būtų; jog ne iš turtų dorybė randasi, bet iš dorybės turtai ir visos kitos gėrybės žmonėms, –
asmeninės ir bendrosios. Jėzus taip pat neigia kūno reikalus ir skanina rūpintis būsimu gyvenimu, kuris yra daug vertingesnis už žemiškąjį („Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“
Sokrato didžiausias uždavinys buvo atskleisti žmonėms tobulo gyvenimo idealą, sužadinti jų sielose jėgas tam idealui pasiekti. Kristus atskleidė žmonėms naują pasaulio moralinį vaizdą. Ta Jo galinga vizija, arba kaip įprasta sakyti, „intuicija“, taip giliai paveikė žmonių sielas, kad tiek jų moralinės sąvokos, tiek teorinės pažiūros įgijo visai naują veidą: nuo Kristaus gimimo metų galima tam tikra prasme skaityti ne tiktai mūsų eros pradžia, bet ir naujosios filosofijos pradžią. Ir Sokratas atskleidė žmonėms naują pasaulio moralinį vaizdą. Ir tas vaizdas taip didžiai paveikė artimesnių ir tolimesnių mokinių sielas, kad visos vėlyvesnės pastangos tikrajai daiktų esmei atskleisti yra surištos su jo dvasinio darbo laimėjimais. Sokratas atnešė žmonėms, evangeliją, t.y. „gerą naujieną“ apie dvasines jėgas, kurios glūdi žmogaus sieloje, kurios gali būti sužadintos ir išaugusios sukurti naują, laisvą, tobulą ir laimingą žmogų. Sokratas savo tikslą įvardija, kaip sužadinti ir pakelti žmonių sielas, kad jie labiau negu turto, žmonių pagarbos ir šlovė.s ieškotų tikro žinojimo ir iš jo išplaukiančios dorybės.
Sokratas teigia, jog juo giliau įstrigo meilė į žmogaus sielą, juo jis yra tobulesnis ir laimingesnis. Taigi nenustosiąs sielos augimas ir tobulėjimas, vedąs prie vis didėjančios gėrio meilės, yra aukščiausias visų mūsų veiksmų uždavinys. Ir Biblijoje matome, kad Jėzus Kristus taip pat iškelia meilę, ją laiko tobulo gyvenimo pagrindu („ Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“ „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ ).
Sokrato auklėjimo originalumas pasižymi kaip tik tuo, kad jis neduoda savo mokiniams jokių prinokusių vaisių, bet iš visų jėgų stengiasi taip sužadinti jų sielas, kad pačios savyje, savo paslaptingose gelmėse ir savo laisvu nusistatymu rastų kelią į teisybę. Vienas iš pažymėtinų Sokrato evangelijos bruožų yra dorovinio gyvenimo autonomija. Žmogaus siela pati nusistato sau tikslą, kurio turi siekti, pati pasirenka kelius tam tikslui įgyvendinti ir įgyvendindama jį savyje randa gaivinantį džiaugsmą ir laimę.
Sokratas, taip pat kaip ir Kristus, sako žmonėms: „Pažinkite tiesą, ir tiesa jus išvaduos“. „Pažinkite tiesą, ir tiesa jus išvaduos“. „Pažinkite tiesą“ – tai visai nereiškia: „sukurkite arba priimkite kokią nors abstraktinę teoriją“, bet vien tiktai: „įsigilinkite į save, į visus savo sielos judesius, į savo ydas ir dorybes, savo palikimus ir pareigas, savo likimą ir laimę. Jūsų sielose gyvena gėrio troškimas.
Jokia gyvenimo kančia, kaip sako Sokratas, negali atimti žmogaus sielai jo vienintelio gėrio, pasireiškiančio vidiniu tobulumu. Juo skaudesnės kančios, juo sunkesnis kryžius – juo gilesnė laimė, juo gyvesnis džiaugsmas. Tą skelbia ir Jėzus („ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ ).
„Būkite tokie tobuli, kaip jūsų Tėvas Danguose yra tobulas“ – Tais Šv. Rašto žodžiais galima išreikšti ir Sokrato skelbiamos evangelijos galutinę prasmę. Dievas paduoda rankas sielai, kuri eina teisybės keliu, suteikia jai jėgų nugalėti kliūtis, kylančias iš žmogaus juslinės prigimties: tarp jo sukurto pasaulio tvarkos ir teisingųjų dvasinio žmogaus siekimų ne tik nėra priešingumų, bet viešpatauja gili ir stebuklinga harmonija.

Jėzus kalbėjo ir mokė palyginimais, jų galime aptikti ir Sokrato kalbėjime „<.> būtų nuostabu, jei piemuo, mažinantis kaimenę ir gadinantis kaimenę ir gadinantis gyvulius, neprisipažintų esąs prastas ganytojas; tačiau, girdi, esą dar nuostabiau, kad žmogus, atėjęs į valstybės valdžią, mažindamas piliečių skaičių bei versdamas juos nusikaltėliais nei gėdijasi, nei mano esąs prastas valdovas“ Iš Jėzaus palyginimų galėtume paminėti palyginimą apie sėjėją (Mt 13, 3-9), palyginimą apie rauges (Mt 13,24-30) ir kt.

Tiek Kristus, tiek Sokratas skelbia, kad Dievas sukūrė žmogų toks koks jis yra ne šiaip sau, o atvirkščiai, sąmoningai, suplanuotai, turėdamas savo tikslų. Ksenofonto knygoje „Atsiminimai apie Sokratą“ randame, kad Sokrato manymu, kūrėjai kurdami žmogų, to nedarė atsitiktinai, o jų yra viskas įžvalgiai sutvarkyta . Taip pat Biblijoje galime aptikti vietų, kur kalbama, kad Dievas kiekvieną žmogų sukūrė kaip tobulą skulptūrą (vėliau ta skulptūra dėl nuodėmės prarado savo spindesį ir grožį, bet tie plyšiai imami glaistyti, tik priėmus Jėzų į širdį), apgalvodamas kiekvieną detalę; kitaip ir negali būti, juk žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Išvados

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Jėzus Kristus ir Sokratas yra du skirtingi ar nesusiejami asmenys (Kristus – Dievo sūnus, Sokratas filosofas), tačiau įsigilinę pamatome, kad yra daug juos siejančių dalykų. Matome, kad Kristus ir Sokratas buvo vieni iš svarbiausių asmenų, kurie. skelbė daug be galo vertingų tiesų, pateikė naują sampratą apie moralinį tobulumą, gvildeno sielos klausimą. Tiek Jėzus Kristus, tiek Sokratas yra „gerosios naujienos“ nešėjai, statantys pasauliui naują, tvirtą pagrindą tikram gyvenimui, po savęs palikę mokinius, kurie ir užrašė jų skelbiamus dalykus.
Dar ir šiandien visi žmonės, mokėję vertinti Sokratą ir rimtai žiūrintys į savo gyvenimą, labiau už viską pasaulyje pasigenda jo, nes jis buvo geriausias vedlys kelyje į prakilnų žmogiškumą. O Kristus yra krikščionybės autoritetas, kuris skelbė savo evangeliją, kurios pamatai yra paliesti ir Sokrato rankų.Literatūros sąrašas
1. Biblijos enciklopedija. V., 1992.
2. Gerhard Kroll. „Jėzaus pėdomis“. V ., 1997.
3. Ksenofontas. „Atsiminimai apie Sokratą“. V., 1993.
4. Antikos žodynas. V., 1998.
5. Romas Žibaitis Sokrato etika. V.,1997.
6. Platonas Sokrato apologija. Kritonas. V.,1995.
7. Biblija. V.,1999.
8. Šilkarskis.V. Sokratas ir jo evangelija // Proskyna. 1991. Nr.8.
9. Šilkarskis.V. Sokratas ir jo evangelija // Proskyna. 1992. Nr. 2.
10. Platonas Faidonas, arba apie sielą .V., 1999.
11. http://www.bernardinai.lt/index.php?exp=1&s_id=270&n_id=20960
12. Antikos žodynas. V., 1998.
13. Tatarkiewicz. W. Filosofijos istorija (senovės ir viduramžių filosofija). V., 2001.

Leave a Comment