Paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetas – 1939 lapkritis – 1940 birželis
ministras pirmininkas A. Merkyspavaduotojas K. Bizauskasužsienio reikalų ministras J. Urbšyskrašto apsaugos ministras K. Musteikisvidaus reikalų ministras K. Skučasfinansų ministras E. Galvanauskasšvietimo ministras K. Jokantasžemės ūkio ministras J. Audėnas ir kt.
3 tautininkai, 3 krikdemai, 2 valstiečiai liaudininkai, 2 nepartiniai; (tačiau ji buvo koalicinė).
tikslai: 1) stropiai vykdyti savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjungaįsipareigojimus;
2) palaikyti draugiškus ryšius su Latvija, Estija;
3) įvykdyti žemės reformą Vilniaus krašte;
Paaštrėjo A. Smetonos ir kariuomenės vado S. Raštikio konfliktas. Prezidentui nepatiko Raštikio politikavimas, jo šliejimasis prie krikdemų. 1940 sausio pabaigoje Raštikis buvo paleistas atostogų; karo vadu paskirtas Vincas Vitkauskas – A. Merkio protežė (mįslinga asmenybė). Dėl karo sutriko ekonominis gyvenimas, finansų sistema. Augo kainos ir mokesčiai. Didelių rūpesčių sukėlė Raudonosios armijos daliniai Lietuvoje. 1940 m. pavasarį sovietai pradėjo padėtį komplikuoti. 1940 05 25 sovietų vyriausybė įteikė notą, kurioje buvo išgalvota istorija apie raudonarmiečių grobimą bei kankinimą Lietuvoje. Esą Lietuvos saugumo tarnyba nusiteikusi priešiškai – tai rodo kareivių Butajevo ir Pisarevo, Švavgoneco, Šutco “dingimas” (tai buvo ne pirmas karių pabėgimas). Sovietai neatsakė ne į vieną Lietuvos vyriausybės notą. Lietuvos vyriausybė ėmėsi energingų priemonių incidentui likviduoti. 1940 birželio 1 d. buvo sukurta speciali policija Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir N. Vilnioje – užkirsti kelią išsišokimams prieš RA. Gyventojams uždrausta bendrauti su sovietų kariais. Tačiau sovietų vyriausybė prasimanydavo vis naujų priekaištų; įtampa neslūgo. SSRS vyriausybė, siekdama pakeisti Lietuvos santvarką, pasinaudojo savo karių nedrausmingumu. Kartu su kariais atvyko jų šeimų nariai, specialiai parengti šnipus; jie turėjo rengti provokacijas. Taip Stalinas tikėjosi iš vidaus susprogdinti Lietuvos vyriausybę, vis labiau komplikuoti Lietuvos – SSRS santykius. Galiausiai sovietai ėmė viešai kaltinti Lietuvos vyriausybę nesilaikant savitarpio pagalbos sutarties; esą Lietuva, Latvija, Estija sudarė karinę sąjungą prieš SSRS.
1940 birželio 14 d. sovietų vyriausybės ultimatumas
Kaltinimai:
– vyriausybė kalta, kad grobiami raudonarmiečiai bei siunčiami į koncentracijos stovyklas Lietuvos piliečiai, aptarnaujantys RA įgulas;– vyriausybė sudarė antisovietinę karinę sąjungą su Latvija, Estija;– rengia įkurdintų įgulų užpuolimus;
Reikalavimai:
– atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių A. Povilaitį;– tučtuojau sudaryti vyriausybę, sugebančią sąžiningą savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;– tučtuojau į Lietuvos teritoriją įleisti SSRS kariuomenės dalinius, kad galėtų užkirsti kelią provokacijoms.
Šiuo ultimatumu Sovietų vyriausybė sulaužė visas iki tol su Lietuva sudarytas sutartis.
birželio 14 / 15 nakties posėdžio metu Lietuvos vyriausybė svarstė: 1) ar priešintis ?
– kai armija išdėstyta kaip taikos metu;– 30 naikintuvų neužteks prieš Sovietų aviaciją;– nelabai manevringa, neturi pakankamai autotransporto;– RA jau paruošta Lietuvos pasienyje ir nelauks, kol Lietuvą pradės karą;– RA Lietuvos viduje pranašesnė už Lietuvos armiją; //visgi Lietuvos kariuomenė buvo pajėgi kautis 2 savaites !!!
٭ Prezidentas siūlė priešintis ir trauktis vyriausybei kartu su kariuomene į Vokietiją. Ją parėmė krašto apsaugos ministras K. Musteikis, švietimo ministras K. Jokantas. Dauguma narių pasisakė už ultimatumo priėmimą. 2) A. Smetona priėmė vyriausybės atsistatydinimą; pavedė laikinai eiti pareigas iki naujos vyriausybės sudarymo; 3) Buvo pakviestas gen. S. Raštikis ir pasiūlyta jam vadovauti naujai vyriausybei. Deja, Raštikis kandidatūrą Kremliaus atmetė. Dėl naujos vyriausybės sudarymo teks tartis su emisaru iš Kremliaus – V. Dekanozovu. Atėjus tokioms žinioms iš Maskvos, žlugo paskutinės viltys išlaikyti Lietuvos valstybę. Birželio 15 d. prezidentas išvyko į užsienį. Visiškos kapituliacijos pasirinkimas reiškė nepagarbą tautai.1940 birželio 14 d. vokiečiai užėmė Paryžių. Niekam nerūpėjo Lietuvos likimas.1940 06 15 (15 val.) RA įvairiose vietose peržengė Lietuvos sieną, pradėjo karių operaciją prieš “Baltijos Antantę”. Prisilaikoma žygio metu karinės taktikos: užimti tiltai, aerodromai ir kt. strateginiai punktai. Kariuomenę lydėjo ≈ 150 karo lėktuvų.
Lietuvos okupacija 06 15 – 18 dienomis
Įžengė 250.000 karių; juos lydėjo 150 naikintuvų. Sovietai užėmė svarbiausius strateginius punktus, paralyžavo Lietuvos kariuomenės judėjimą. Kaune apsupo prezidentūrą, ministrų kabinetą, Saugumo departamentą, Lietuvos banką ir kt. įstaigas. 1940 birželio 19 d. sovietai užėmė ir tą Užnemunės dalį, kuri turėjo atitekti vokiečiams. Vėliau (rugpjūčio 2 d.) Vokietija sutiko tą teritoriją atiduoti sovietams, bet šie turėjo Berlynui sumokėti kompensaciją (7.5 mln. aukso dolerių) 1941 sausio 10 d. SSRS sumokėjo kompensaciją auksu ir strateginėmis žaliavomis (spalvotais metalais).RA dislokacijos vietomis tapo vienuolynai, dvarai, teismų pastatai ir pan. (Raudondvario ir Rateno rūmai, Taškevičių rūmai Palangoje, Kretingoje ir t.t.). Nukentėjo sukauptos meno vertybės ir bibliotekos (tik iš Volkėnų rūmų Tauragės apskr. išvežta 16 sunkvežimių brangių muziejinių daiktų karininkų butams ar raštinėms).
Lietuvoje nebuvo politinės jėgos, kuri būti galėjusi sutelkti tautą kovai dėl nepriklausomybės.
Ar Lietuva 1940 m. birželį neturėjo alternatyvos ? Dr. J. Šaulys yra rašęs, kad “Lietuvos likimas tada buvo ne pačių lietuvių ir jos vyriausybės rankose”. “Mes turėjome paleisti bent simbolinį šūvį, – ironizuoja monografijos apie Lietuvos kariuomenę autorius V. Statkus ir klausia: – Kokį ir kada ? tuo metu, kai Europos vakaruose griaudė tūkstančiai artilerijos pabūklų, – kas ir kada būtų atsiminęs tokį šūvį ir ko jis būtų vertas ?” 1940 m. vasarą išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę, matyt, nebuvo galima, tačiau gėdingai kapituliacijai alternatyva buvo. Vyriausybės dispozicijoje buvo 32 tūkst. neblogai ginkluotų karių (nepriklausomybės metais krašto apsaugos reikalams buvo išleista daugiau kaip 1 milijardas litų!). 70 tūkst. šaulių, laisvę ginti pasiryžusi tauta. Todėl agresijai bent jau simboliškai Lietuva galėjo priešintis ginklu. Kraštutiniu atveju vyriausybė galėjo priešintis politiškai, atmesti ultimatumą ir išvykti į užsienį. Jeigu tai būtų buvę padaryta, lietuvių tautos moralinės bei juridinės pozicijos kovoje dėl nepriklausomybės atkūrimo būtų buvusios tvirtesnės ir nebūtų reikėję įrodinėti pasauliui, jog mes 1940 m. buvom okupuoti. Pasak prof. M. Rėmerio, “tautų istorijoje daugiau šansų atgimti turi tasai, kuris žūva besipriešindamas, negu tasai, kuris <…> žūva pasyviai pasiduodamas likimui. Kančių būtų buvę daugiau, tačiau kelias į laisvę veda per ryžtingumą ir kančias”. J. Aistis keliomis eilėraščio eilutėmis (“Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs <…>. Vienų vienas žodis būt tave apgynęs”) apie 1940–uosius metus pasakė daugiau negu visi istorikai bei politikai dešimtimis monografijų ir šimtais straipsnių.
Deja, 1940 m. vasarą Lietuvoje nebuvo politinių jėgų, galėjusių vesti tautą į kovą dėl nepriklausomybės gynimo. Ir valdančioji tautininkų partija, ir opozicijoje buvę krikščionys demokratai bei valstiečiai liaudininkai, anot A. Smetonos, svarstę, “katriems geriau nusileisti: rusams ar vokiečiams, į katruos geriau šlietis”, orientavosi vien į išorines jėgas. Vieni ir kiti Lietuvos ateitį siejo tik su tarptautinių santykių raida, iš esmės ignoruodami tautą, nepalikdami jai vietos savo politiniuose apskaičiavimuose. Tarpukario Lietuvos diplomatą V. Sidzikauską birželio 15-oji užklupo Estijoje, kur vyko trijų Baltijos valstybių politikų bei kultūros veikėjų susitikimas. “Taline su įdomumu stebėjau latvius ir estus, – rašo jis atsiminimuose. – Abeji, ypač latviai, išdidžiai tarp savęs kalbėjo, kad su jų kraštais nieko panašaus atsitikti negali, kad Lietuva nemokėjusi tvarkyti savo santykių su Rusija”. SSRS ultimatumą Ryga ir Talinas gavo dviem dienom vėliau. Baltijos valstybės mirė po vieną. Argi ne taip buvo 1939 m. rugsėjį, kai Latvija ir Suomija paliko nelaimėje Estiją, Maskvos spiriamą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį ? Arba 1940 m. žiemą, kai suomiai vieni kariavo su sovietais ?