Dėsningumas tai ar atsitiktinumas, bet Lietuva jai atmatuotoje istorijos raidoje, tarpukario metais beveik neturėjo didžių mokslininkų bei kultūros veikėjų, galėjusių pradėti ir baigti savo Tėvynėje, perduoti patirtį ir žinias ateinančiai kartai. Taip atsitiko ir su daugeliu geografų. Užtenka čia prisiminti Joną Čerskį, Igną Domeiką, Steponą Kolupailą, kaip ir daugelį menininkų, rašytojų, politikų. Savo gyvenimus jie padalijo tarp Tėvynės ir svečių šalių. Toks likimas ištiko ir vieną iškiliausių nepriklausomos Lietuvos ir lietuviškosios emigracijos asmenybių Kazį Pakštą(1893-1960m.), savo gyvenimą padalijusi tarp Lietuvos ir Amerikos, bet visada gyvenusį ir dirbusį tik gimtajam kraštui, jo laisvei ir demokratijai. Deja, gyvenimo sąlygos užgožė šio žmogaus reikšmingumą, todėl tenka atkurti po trupinį iš jo darbų, spaudos, jį pažinojusiųjų pasakojimų. Lietuvos žmonės iki šiol mažai žino apie jo darbus Lietuvoje, nuopelnus mokslui, kultūrai ir politikai. Kazys Pakštas gimė 1893m.06.29d. Alinaukos vienkiemyje, netoli Utenos. Tėvai Adomas ir Ona Pakštai Ūkininkavo. Vėliau tėvas ėmėsi dailidės amato ir šeima persikraustė į Užpalių miestelį. Užpaliai ir tapo Kazio nelabai turtingos vaikystės pasauliu, kuriame formavosi pažiūros, pasaulio suvokimas, tiesos ir neteisybės supratimas. Čia jis mokėsi rusiškoje pradžios ir slaptoje lietuviškoje mokykloje. Šioje, kaip ir tėvų namuose, formavosi svarbiausia nuostata-mylėti savo protėvių kalbą, gimtinę, jos žmones. Čia verta prisiminti ir tą faktą, kad Užpaliai buvo gana “revoliucingas” miestelis, priešiškai nusitekęs caro valdžiai.
Rusiškoje mokykloje Kazys per pertraukas pradeda ir kitus vaikus mokyti lietuviško rašto, todėl vos nebuvo pašalintas iš jos. Gerai, kad pakako gaidžio, tėvo nunešto mokytojui ir berniuką paliko mokykloje. Mokslas Kaziui sekėsi gerai per visus penkerius metus. Tam, matyt. Padėjo ir noras išsikapstyti iš skurdžios Užpalių aplinkos. Nors jo krikštatėvis siūlėsi išmokyti vargonuoti, jaunąjį Pakštuką traukė jūra, ir didelė svajonė tuo metu buvo tapti jūrininku. Bet Liepoja buvo toli, o pinigų nedaug.
1908m. baigęs Užpalių pradžios mokyklą Kazys Pakštas patraukė į Kauno, ir pradėjo jame dirbti Saliamono Banaičio spaustuvėje. Menkas uždarbis, sunkios buitinės sąlygos Kazio nesugniuždė-Kaune jis įsitraukė į kultūrine ir švietėjišką veiklą, tvirtėjo jo noras siekti mokslo. Po kurio laiko apsigyveno “ateitininkiškos dvasios naujokyne”-pigių butų rajone, Ukmergės plento gale. 1912m. išvyko į Petrapilį ir Jekaterinos gimnazijoje eksternu išlaikė šešių gimnazijos klasių egzaminus ir gavo taip trokštamą atestatą. Dabar atsivėrė durys į svajonių pasaulį. Beje, šis diplomas vėliau Amerikoje buvo prilygintas Junior High school diplomui. 1912m. devyniolikmetis Kazys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Ryžtis tokiam žingsniui Kazį galėjo paskatinti, visų pirma, tėvų religingumas ir jų noras matyti sūnų kunigu, o antra, pažintis ir draugystė su žymiais katalikų veikėjais A.Jakštu-Dambrausku, P.Dovydaičiu, vyskupu M.Reiniu ir kt. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad Kazio tėvas Adomas buvo kunigo ir rašytojo J.Tumo-Vaižganto krikštatėvis. Apie šį žingsnį jo biografas pastebi: “tas visai nemistiškas jaunuolis turėjo gyventi mistiškoje aplinkoje. Gal jis manė, gavęs sutaną, galėsiąs tapti ir nauju žmogumi? Jei jis to būtų tikėjęsis, būtų laukęs veltui”(Eretas, 1970). Beje, tuo pat metu Seinų kunigų seminarijoje užsidarė kitas jaunuolis-V.Mykolaitis-Putinas. Jų abiejų keliai ateityje dar susikirs ne kartą. Netrukus K.Pakštas suprato savo pasirinkimo klaidą.1913m.,prieš Velykų šventes jis palieka kunigų seminariją. Maždaug tuo pat metu šią kunigų seminariją paliko ir daugiau eksklierikų, vėliau tapusių žymiais Lietuvos valstybės veikėjais:A.Stulginskis, S.Raštikis, L.Bistras, L.Šimutis ir kt. Gal seminarijos sienos jiems buvo per ankštos, o gal likimas šaukė kitiems, ne mažiau svarbiems darbams…Išėjęs iš kunigų seminarijos K.Pakštas trumpai dirbo Birštone vaistininku. Gavęs iš JAV gyvenančios sesers “šipkartę”, 1914m. išvyko į Ameriką, kišenėje spausdamas aukso rublį, kurį turėjo atiduoti caro pasieniečiui, kad tas leistų pasprukti iš imperijos. Apsistojo lietuvių pamėgtoje Čikagoje ir iškart įsijungė į lietuvišką veiklą:dalyvavo redakcijų darbe, lietuviškose renginiuose.1915m. įstojo į Valparaiso (Indianos valstija) universitetą. Tų pačių metų rudenį K.Pakštas įstojo į jėzuitų išlaikomą Lojolos(Čikaga) universitetą, kuriame studijavo sociologiją ir politiką. 1917m. gavo pirmąjį savo gyvenime universiteto diplomą, ir tuo nepaprastai džiaugėsi. Jo gabumus netruko pastebėti ir lietuviškoji išeivija, stokojusi išsimokslinusių žmonių. Tokių žmonių reikėjo visada, o ypač jų prireikė prasidėjus šiapus ir anapus Atlanto judėjimui už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. 1914m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje ir lietuviškoje emigracijoje įsižiebė viltis atkurti Lietuvos valstybę.1914m. rugsėjo mėnesį JAV lietuviai įsteigė Tautos fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo rinkti lėšas Lietuvos laisvei atkurti.
Šio fondo generaliniu sekretoriumi buvo pakviestas K.Pakštas. Nepaisant sunkumų,fondas įsteigė 150 skyrių, turėjo 10000 narių. Lietuvos nepriklausomybei jis surinko apie 6000000 litų. Tuo metu tai buvo išties didelė suma. Karo pabaigoje Tautos fondui kyla mintis suformuoti savo delegaciją, ir ją pasiųsti Europon, kad padėtų lietuvių apsisprendimui kurti demokratinę valstybę. Jos sekretoriumi paskiriamas K.Pakštas. 1918m.ši delegacija, vadovaujama Balio Mastausko, Lozanoje(Šveicarija) susitinka su Lietuvos Tarybos nariais, tarp jų ir su prof. Augustinu Voldemaru. Jo prašomas K.Pakštas parašo raštą Lietuvos Valstybės Tarybai. Rašte K.Pakštas, matyt, išdėstymas visos delegacijos nuomonę, rašė: “Amerikos Lietuvių Taryba užgiria Jūsų drąsius žygius visiškai nepriklausomybei sugrąžinti ir Vokietijos įtakai pašalinti. Skaitome reikalinga pareikšti, kad valdymosi forma turi būti palikta Kuriamajam Seimui spręsti ir kad Amerikos lietuviai yra pasiryžę valstybę statyti demokratinės respublikos pamatais…” (Pakštas, 1943). Šiuo raštu ir dalyvavimu konferencijoje K.Pakštas atkreipė į save dėmesį ir Lietuvos politikų.
Mirė Kazys Pakštas 1960m. rugsėjo 11d. atvykęs iš Los Andželo į Čikagą. Geografijos profesoriaus karstą užklojo trispalvė, o virš kapo duobės Čikagos Šv.Kazimiero kapinėse nusviro ateitininkų vėliavos, paskutinį kartą pagerbdamos šviesų savo vado atminimą. “Dviejų žmonių, mirusių, emigracijoje, man ypač gaila,-sakė buvęs ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas išeivijoje Stasys Bačkis.-Tai geografo Kazio Pakšto ir istoriko Petro Klimo. Jie tikrai giliai suprato Lietuvą ir jos reikalus” (Vaitekūnas,1993). Gal todėl draugai ir pažįstami geografijos profesoriui dažnai kartodavo “nenumirk, kol visko nesi parašęs apie Lietuvą.Nors nuo profesoriaus Kazio Pakšto gyvenimo, darbų ir mirties praėjo nemažai metų, bet jo darbai lieka aktualūs ir šiuolaikiški. Todėl jie kelia susidomėjimą, kaip ir pati profesoriaus asmenybė. Lietuvoje vėl išleista jo knyga “Baltijos Respublikų politinė geografija”, “The Baltoscandian Confederation”. Lietuvos geografų draugija savo įkūrėjui 1992m. Užpaliuose pastatė paminklą,o buvusio Alinaukos vienkiemio vietoje-koplystulpį.1989m. atkurta Lietuvos geografų draugija įsteigė K.Pakšto medalį kuriuo bus apdovanojami asmenys labiausiai nusipelnę geografijos mokslui(nuo 1998)
Apie garsųjį mūsų tautietį, hidrologijos mokslo pradininką Lietuvoje prof. S.Kolupailą rašyta daug ir išsamiai, ypač, JAV spaudoje,o paskutiniaisiais metais-ir Lietuvoje (Macevičius, 1970; Gimbutas, Danys, 1974; Kilkus,1992). Visų publikacijų autoriai labai panašiai vertina savojo herojaus asmenybę, jo visuomeninę ir pedagoginę veiklą, mokslo darbus. Jie mini S. Kolupaila- hidrologą ir hidraulikos specialistą, inžinierių, įvairių universitetų profesorių, rašytoją ir publicistą, mokslo populiarintoja, kraštotyrininką, keliautoją, fotografą, skautą ir kt., tačiau tik vienu kitu žodžiu užsimena apie S.Kolupailą – geografą. Bandysime bent iš dalies užpildyti šią spragą, nors suvokiame, kad tai bus nelengva. Geografijos mokslo(turinio ir objekto)samprata nuolat evoliucionavo, bet to, ji nėra vienareikšmiška ir šiandien.
Šio straipsnio autorius turėjo retą progą ir laimę susipažinti su S.Kolupailos visu moksliniu palikimu (monografijomis, straipsniais ir jų rankraščiais), publicistika, laiškais ir kt. medžiaga, kurią rūpestingai surinko, sukomplektavo ir atvežė į Lietuvą profesoriaus vyriausioji duktė Evelina Kolupailaitė-Masiokienė (mirė JAV, Kolorado valstijoje, Auroroje 1993m. rudenį). Minėtieji darbai ir dokumentai neblogai apibūdina paties S.Kolupailos požiūrį į geografiją.Kadangi mūsų straipsnis nėra nuosekli S.Kolupailos visos mokslo ir visuomeninės veiklos studija, pravers,matyt, pluoštelis autobiografinių žinių, kurias profesorius pateikė JAV lietuvių dienraščiui “Draugas” (1952,Nr.215) savojo 60-mečio proga: “Gimė 1892m. rugsėjo 14d. Latgalėje, netoli Agluonos. 1903 baigė pradžios mokyklą Tukume, 1911 gimnaziją Mintaujoje (su aukso medaliu), 1915Matavimo institutą Maskvoje, ligi 1919 tęsė mokslą Žemės ūkio akademijoje šalia Maskvos. Nuo 1917 dėstė Matavimo institute ir kitose mokyklose, vasarą vykdė geodezinius ir hidrometrinius darbus. 1921 dėstė su šeima grįžo į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume ir Kauno Aukšt.technikos mokykloje. Nuo 1922 Lietuvos universitete-docentas, vėliau profesorius: buvo Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas, Senato sekretorius, Statybos fakulteto dekanas, “Technikos” redaktorius. 1923 įsteigė Lietuvos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1931. Lietuvos Energijos komitete buvo Vandens energijos skyriaus vadovu, Skautų sąjungoje- kelionių vandens keliais organizatorius, Skautų tarybos narys, Lietuvių ir amerikiečių, taip pat Švedų-lietuvių draugijų iždininkas, Lietuvos geografinės draugijos valdybos narys ir vicepirmininkas, Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos garbės narys, Lietuvos fotomegėjų draugijos steigėjas ir pirmininkas, “Soterijos” draugijos kaliniams ir ligoniams remti vicepirmininkas, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos, Lietuvos gamtininkų draugijos ir kitų draugijų narys, “Vyties” ir “Plieno” korporacijų garbės narys. Aktyviai dalyvavo periodinėje spaudoje (“XX Amžius”, “Židinys” , “Naujoji Romuva” , “Kosmos” , “Žemėtvarka ir melioracija” , “Mūsų girios” , “Geležinkelininkas” , “Skautų aidas” , “Skautybė” , “Technika”, “Technika ir ūkis” , “Gamta” , “Gamtos draugas” , “Gimtasai kraštas”, “Lietuvos energijos komiteto darbai” , “Soter” , “Lietuvos Aidas” ir kt.). Žymesni darbai: “Hidrometrija” (2 tomai), 1930-1940; “Higrometriniai metraščiai” , 1929, 1930; “Hidraulika”, 1946; “Nemunas” , 1940 ir 1950; “Nevėžis” , 1936; “Mūsų vandens keliai” , 1933 ir 1938, daug kitų įvairiomis kalbomis. 1940m. (S.Kolupaila buvo, aut. Intarpas) paskutinysis
“XX Amžiaus” dienraščio redaktorius. 1941 pabėgo iš Sovietų Rusijos per frontą. 1944 pasirinko tremtį: Kemptene dalyvavo Lietuvių komitete, vadovavo Aukštiesiems technikos kursams, dėstė UNRRA universitete Miunchene, Kempteno Maironio gimnazijoje, organizavo paskaitas ir kursus. 1948 pakviestas atvyko į JAV ir profesoriauja Notre Dame universitete, Inžinierių mokykloje. Lankė Ameriką 1936m. kaip Pasaulinės energijos konferencijos delegatas. Dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose apie 20 kartų”. Kolupaila daugiausia reiškėsi itin techniškoje hidrologijos šakoje-hidrometrijoje, kurią jis vadino hidrologijos “buhalterija”. Kažin ar kas nors ryšis skirti prie geografijos mokslą apie vandens stebėjimus bei matavimus, naudojamus prietaisus, informacijos apdorojimo būdus ir kt., todėl bandykime išsiaiškinti, ką geografija gavo arba galėjo paimti iš S.Kolupailos hidrometrinių studijų. Labai neįprasta ir techniškiausioji S.Kolupailos knyga “Hidraulika” (Kolupaila, 1947), parašyta jau tremtyje, Vokietijoje. Stebiesi, kad ji galėjo išvysti dienos šviesą nepaprastai sunkiose gyvenimo sąlygose, kai daugumos žmonių mintys buvo nukreiptos į elementarius buities dalykus-pastogę, šilumą, maistą, rūbus. Atspausdinta rotoprintu, bet kruopščiai ir, svarbiausia, lietuvių kalba, norint “…aprūpinti vadovėliu savo klausytojus Miunchene ir Kemptene, taip pat kitus, studijuojančius techniką Pabaltijo universitete ir Vokietijos aukštosiose mokyklose, ir kartu padėti bendro likimo broliams-blaškomiems po platųjį pasaulį tremtiniams”. Tai buvo pirmasis lietuviškas hidraulikos vadovėlis, apskritai,o kadangi jį rašė Kolupaila, knygoje atsirado neįprasti “gamtiški” skyriai apie ledo dangą, vandens tekėjimą upių vagomis ir kt. S. Kolupaila labai domėjosi mokslo istorija, ir tai jaučiama visuose jo darbuose, ypač, didžiuose. Parašė ir specialių veikalų šia tema.
Geografus turėtų itin dominti jo parašytoji hidrometrinių tyrinėjimų JAV istorija (Kolupaila, 1960), kurioje autorius pasakoja apie Ohajo ir Misisipės, Misūrio ir kolorado upių, Didžiųjų ežerų, Niagaros krioklio tyrinėjimus, prikelia iš užmaršties hidrologijos pionierių vardus. O po metų (1961) pasirodė dar vienas Notre Dame universiteto (S.Kolupaila dirbo jame nuo 1949m. iki mirties) istoriografinis darbas-beveik 1000psl. “Bibliography of Hydrometry” , skirtas Tėvų žemei – Lietuvai (To my Old Country – Lithuania) (Kolupaila, 1961).
Įdomios S. Kolupailos mintys apie sausinamųjų melioracijų poveikį upių nuotėkiui, ežerų vandens lygiams. Šią temą išprovokavo visuomenėje pasigirdę balsai, kad melioratoriai, girdi, “persausino” Lietuvą, todėl senka šuliniai, upės, ežerai. Į tai S.Kolupaila atsakė tiesmukiškai: “Šlapias klimato svyravimo periodas sudaro geras išorines sąlygas nusausinimo propagandai ir palaiko jos pažangą. Atėjus sausiems metams, greitai užmirštama nusausinimo nauda, nutrūksta melioracijos darbams kreditai, pradedama kritikuoti darbo rezultatai, iškeliamos galimos ir pramanytos klaidos bei metodų trūkumai, skelbiamos nesąmonės apie upių išnykimą ar išdžiuvimą…” (Kolupaila, 1931) Melioracijos darbų apimtys buvo išties didelės: per 1920 – 1937m. Lietuvoje nusausinta 416650 ha žemių (grioviais 406700 ha ir uždaru drenažu 9950 ha), iškasta 14842 km griovių (kartu su ištiesintomis upelių vagomis), šiems darbams išleista 40 mln. litų (Kolupaila, 1953). S. Kolupaila teigiamai vertino sausinamąją melioraciją, laikė ją progresyviu reiškiniu krašto ūkiniame gyvenime, juo labiau, kad matė gražių pvz.senas melioracijos tradicijas turinčiuose kraštuose (1924 m. vasarą vadovavo Dotnuvos technikumo hidrotechnikų ir miškininkų ekskursijai po Suomiją ir Švediją). Antra vertus, S. Kolupailos, buvo melioracijos projektai, realizuoti Nevėžio aukštupyje (iki Miežiškių), Lankesos baseine (Kėdainių aps.) ir, priešingai, jis labai kritiškai žvelgė į sovietinės melioracijos “laimėjimus” Lietuvoje. Pavartęs jam į JAV atsiųstą žurnalą “Гидротехника и мелиорация” , kuriame atrado 2 straipsnius apie melioracijos darbus Lietuvoje, skuba rašyti recenziją:“Straipsnį puošia kelios pilkos nuotraukos: tiesūs, kaip styga, grioviai. Tokius kanalus kasė mūsų kultūrtechnikai 1920 m.: skaudūs nuostoliai atlygino nesiskaitymą su gamtos ir hidrotechnikos dėsniais…” (Kolupaila, 1954).
Geografijai bene artimiausi bus S.Kolupailos darbai hidrografijos srityje, į kurią profesorius paniro tik atvažiavęs į Lietuvą. 1924m. pasirodė didelis jo straipsnis “Lietuvos hidrografija” (Kolupaila, 1924), kuriame profesorius pateikė duomenų apie Nemuno, Ventos, Lielupės – Mūšos, Baltijos jūros pakraščio upių ir Dauguvos intakų (Dysnos, Drujos ir kt.) baseinų plotus. Šiam darbui būtiną medžiagą – rusiškų žemėlapių “dvuchviorstkų” komplektą (218 lapų) taip pat surinko ir atvežė į Lietuvą S.Kolupaila. Iš viso išmatavo 206 upių baseinus, patikslino (prof. K. Būgiai padedant) vandenvardžius. S.Kolupaila visada būdavo labai dėmesingas šiems, stengėsi suvokti jų prasmę, parašė šia tema ir specialių darbų (Kolupaila, 1933, 1936, 1943, 1955, 1957). Daug S.Kolupailos hidrografinių studijų sugulė į Kaune ir JAV leistas lietuviškas enciklopedijas (tik kauniškėje – 1946 straipsniai ir žinutės!), žemėlapius, nepriklausomos Lietuvos ir Jav lietuvių periodinius leidinius, knygas (Kolupaila, 1932, 1933, 1936, 1940). Iš jų reikšmingiausios – Nevėžiui ir Nemunui skirtos monografijos. Atrodo, kad profesorius svajojo parašyti knygą apie Nerį, nes 1957 – 1959 metais žurnale “Aidai” išspausdino net 3 šiai upei skirtas studijas, iš kurių viena taip ir vadinasi – “Medžiaga monografijai apie Nerį” (Kolupaila, 1957).
Daugelis S.Kolupailos rašinių buvo skirti plačiajai auditorijai, todėl juose specialios žinios derėjo su geografija, istorija, kelionių įspūdžiais – visi tuo, kas skatino skaitytoją domėtis gimtuoju kraštu. Sakyčiau, kad būtent šie rašiniai, kuriuos dažnai puošė paties autoriaus darytos fotonuotraukos (iš viso bus jų padaręs bene 12 tūkst.), ir sukūrė S.Kolupailos – geografo įvaizdį. Skaitytojų atsiliepimai būdavo itin palankūs. Antai V. Žemkalnis, perskaitęs 1950m. JAV išėjusią knygą “Nemunas” (antrąją laidą), nusiuntė į “Australijos lietuvį” (1951, Nr.11) tokius šiltus žodžius:“Su nepaprastu malonumu, pasididžiavimu, net susigraudinimu iki ašarų perskaičiau Dr. S. Kolupailos kūrinį “Nemunas” . Tokia paprasta, nuoširdžia kalba aprašyta Nemuną galėjo žmogus, kuris karštai myli savo kraštą, o ypatingai to krašto praeities didįjį liudininką – Nemuną… Prof. Kolupailos “Nemunas” kelia nepaprastai didelį norą grįžti Lietuvon, o tai ir yra, tautos gyvybės požiūriu, didžiausias tos knygos nuopelnas. Perskaitykite prof. Kolupailos “Nemuną” , ir jūsų meilė Lietuvai užsidegs nauja vilties ugnimi”. S.Kolupailos gausiame moksliniame palikime atrasime darbų, skirtų ir “grynajai” geografijai, ypač – mokyklinei, pažintinei. Gyvendamas JAV, prof. daug rašo lietuviškiems periodiniams leidiniams apie jį priglaudusios šalies gamtą (Kolupaila, 1950, 1951, 1955), paberia įvairių geografinių įdomybių (Kolupaila, 1950, 1954, 1955), neužmiršta ir Lietuvos (Kolupaila, 1950, 1952, 1954, 1963). Profesoriaus susirūpinimą mokyklinės geografijos padėtimi išeivijoje bene geriausia atspindi jo straipsnis “Medžiaga Lietuvos geografijai”: “Tremtyje pasigendame tikslių geografinių žinių, mokyklos neturi tinkamo geografijos vadovėlio. Dar namie būdamas, buvau paruošęs kai kurių svarbesnių žinių santraukos ir jas paskelbęs 1943 metų “Miškininkų kalendoriuje”. Tremtinių mokykloms Vokietijoje tos santraukos buvo pakartotos Augsburgo “Žiburių” priede… “Tėviškės žiburiai” priėmė dar kitų rinkinių leidėjai” (Kolupaila,1951). Kolupailos patarimais ir fotonuotraukomis pasinaudojo A. Bendorius, 1952m. parašęs vadovėlį “Lietuva: kraštas, gyventojai, kultūra”. O 1954 m. prof. tapo tikru geografu: Lituanistikos institutas priėmė jį tikruoju nariu į Lietuvos geografijos skyrių. Graudus ir, matyt, atsitiktinis sutapimas: prieš 20 metų (1934) buvo įkurta Lietuvos geografų draugija, S.Kolupaila išrinktas jos vicepirmininku.Buvo viešos paskaitos universitete, ekskursijos geografijos mokytojams, fotoparodos, buvo S.Kolupaila – geografas, nors pats visada tvirtino esąs inžinierius, hodrologas… Paradoksas? Anaiptol, nes geografija – šiek tiek daugiau nei mokslas.
Prof. Kazys Sleževičius buvo žymus Lietuvos mokslininkas ir pedagogas, geofizikos ir meteorologijos mokslo ir mokymo pradininkas Lietuvoje, ilgametis Kauno, o vėliau Vilniaus universitetų Meteorologijos katedrų steigėjas ir vedėjas. K.Sleževičius unikalių Lietuvoje mokslinių darbų – gravimetrijos (sunkio jėgos) ir magnetizmo srityse organizatorius ir atlikėjas. Jis gabus mokslo ir mokymo organizatorius, žymus pedagogas ir mokslo populiarintojas. K.Sleževičius gimė 1890 m. kovo 18d., Tauragės apskrityje, Eržvilko valsčiuje, Daugėlių kaime (dabar Jurbarko raj.) ūkininko šeimoje. Tėvai Feliksas ir Petronėlė buvo bajoriškos kilmės, tačiau savo žemės neturėjo, visą gyvenimą nuomojo ūkius (Sleževičius, 1928). Tik gyvenimo pabaigoje (1889) įsigijo nuosavybę – keturiasdešimt septynių ha. ūkį Daugėlių kaime. Kūdikystėje netekęs tėvo, Kazys sisidūrė ir su materialiniais sunkumais. Besimokant gimnazijoje ir universitete teko svarankiškai uždarbiauti. Gyvenimo sunkumus lengvino tėvo brolis Tadas Sleževičius. Jis visą gyvenimą liko nevedęs, drauge gyveno ūkyje. Jam padedant, tėvas, žmonos Petronėlės vardu, nusipirko Daugėlių ūkį. Tadas Sleževičius buvo miškų taksatorius ir neblogai uždirbdavo. Jis buvo apsišvietęs žmogus, prenumeravo laikraščius net iš Varšuvos, pirko iš knygnešių lietuviškas ir lenkiškas knygas. Namuose buvo šnekama abejomis kalbomis. Motina Petronėlė, vyro broliui Tadui ir seseriai Barborai padedant augino tris sūnelius – Mykolą (būsimą Lietuvos valstybės ministrą pirmininką), Kazį (busimą profesorių) ir Juozą. Dorai ir tolerantiškai auklėdami išaugino ir išmokslino vaikus, pati nugyveno ilgą amžių. Kazys, būdamas gabus, namie pasiruošė pagal pradžios mokyklos programą, ir 1902 m. įstojo į Rygos gimnaziją. Ją baigęs 1910 m. vyksta į Odesą ir įstojo į universitetą. 1917m. pradžioje su pagyrimu ir I laipsnio diplomu baigia Matematikos – gamtos mokslų fakultetą, įgydamas meteorologo (pagal diplominio darbo temą) ir fizikos – matematikos mokytojo specialybę.
Tais pačiais metais, kaip tiksliųjų mokslų specialistas karo metu buvo mobilizuotas ir nukreiptas mokytis į Odesos artilerijos karo mokyklą. Po pusmečio jam suteikiamas leitenanto laipsnis. 1918 m. K. Sleževičius kaip specialistas mokytojas, atleidžiamas nuo karinės tarnybos. Jis vyksta į Odesą mokytojauti ir po metų paskiriamas vidurinės mokyklos vedėju. Odesos mokyklose dirba 1919 – 1920 metais. Tais pačiais metais K.Sleževičius Odesoje vedė, jo žodžiais tariant, gražią ir kilmingą ukrainietę gydytoją Eleną Džigurdą. Jiedu 1921 m. balandžio mėn. Grįžta į Kauną. O po metų jaunoji šeima susilaukia dukrytės Aldonos (Danutės). Dukra sėkmingai mokėsi, labai mėgo keliauti, ypač mėgo pajūrį ir Palangą , beveik kas metai ją aplankydavo. 1927 m. K.Sleževičius gauna Kauno universiteto Matematikos – Gamtos fakulteto dekano Z. Žemaičio leidimą nuo rugsėjo mėn. skaityti universitete paskaitas. Tais pačiais metais K.Sleževičius, kaip patyręs mokytojas, gauna ir Švietimo ministerijos leidimą lankyti Lietuvos aukštesniųjų mokyklų fizikos pamokas ir susipažinti bei konsultuoti jų kabinetus. Pirmiausia jis aplanko Marijampolės Jono Rugiškio gimnazijos fizikos kabinetą, konsultuoja mokytojus, siūlo kabinetą aprūpinti kėdėmis. Ten pat aplanko Marijonų klasikinę gimnaziją. Ataskaitoje pažymi, kad iki 7 klasės 250 mokinių mokosi vienoje salėje. Prideda, kad “Nelinksmos tų jaunuolių dienos…”. Pažymi, kad mokytojų seminarijoje ir žydų gimnazijoje mokyklos padėtis geresnė. Be to, 1927 m. jis aplanko ir konsultuoja Vilkaviškio “Žiburio” gimnaziją, Kauno realinę žydų gimnaziją, Rygoje lietuvių gimnaziją, Šiaulių ir Telšių Vyskupo Valančiaus bei Ukmergės lietuvių ir humanitarinę žydų gimnazijas. Produktyviausias ir sėkmingiausias K.Sleževičiaus gyvenime ir veikloje buvo, ketvirtas dešimtmetis (1930 – 1940). 1930 m. dėl jo ir jo kolegų pasiaukojimo darbo, geofizikos kabinetas perorganizuojamas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą, ir jai vadovauti pavedama K.Sleževičiui. Tuo pačiu jam suteikiamas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Šiame dešimtmetyje katedroje paruošiama 14 pirmųjų Lietuvos meteorologijos specialistų.
Jų diplominių darbų tematika parenkama apie oro temperatūrą, kritulius, oro drėgnumą, Saulės radiaciją, ciklonų kelius, oro įelektrinimą bei dulkėtumą Lietuvoje. Visiems tiems darbams vadovavo prof. K.Sleževičius. Iš esmės tie darbai tapo pirmaisiais gilesniais šaltiniais genetiniai Lietuvos klimato analizei. “Laikinai” palikusi tėviškę A.Sleževičiūtė į Lietuvą tegalėjo sugrįžti tik beveik po pusės šimtmečio. Ji Vilnių ir Kauną aplankė 1991 m. Neužilgo po kelionės, būdama jau silpnos sveikatos, ji 1992 m. mirė. Jos vyras Adomėnas, aplankęs Lietuvą, tai pat mirė 1994 m. Australijoje liko gyventi suaugę Adomėnų vaikai ( Rita,.g. 1946 m., Dalia,g. 1952m., Mykolas,g.1954m.). Ir vėliau šeimą slėgė nemalonumai ir nelaimės. 1952 m. pabaigoje buvo nacionalizuotas Sleževičių šeimos bendros nuosavybės 4-ių butų namas Kaune, o metų pabaigoje E.Sleževičienei buvo nutraukta pensija. Ir įdomiausia – kodėl? Atsakymas gautame rašte: “Kauno miesto Stalino rajono Vykdomasis Komitetas pranešė, kad jo sprendimu ( 1953 11 09, Nr. 460) nutraukė Jums pensijos mokėjimą kaipo nacionalizuoto namo savininkei”. Tiesa, vėliau tokio pobūdžio sprendimai buvo atšaukti…, kai kam gal ir po mirties. Vėliau ( 1957 metais), profesoriaus žmona Sleževičienė Elena kreipėsi į Kauno miesto valdžią dėl jų namų valdos grąžinimo, motyvuodama tuo, kad nacionalizuoto namo bendro naudingumo ploto (273 m2 ), gyvenamasis plotas tesudarė tik 192,5 m2 tačiau Kauno Vykdomasis komitetas atsakė, kad “Namų valda priimta į vietos Tarybų fondą teisingai, sutinkamai su veikiančiais įstatymais…” . K. Sleževičių minėtas namas liko nepaveldėtas, nors anūkų užsienyje yra keletas. Taip keliolikos metų šeimos darbo užmokestis, skirtas namų valdos įsigijimui, negrįžtamai dingo. Per visą savo gyvenimą profesorius nepriklausė jokioms politinėms partijoms, nekartą aiškindamas, kad tik toks asmuo gali būti visiškai laisvas. Tačiau visuomeniniame gyvenime buvo gana aktyvus. Pavyzdžiui, prieškariniu laikotarpiu buvo daugelio draugijų (Mokslo, Lietuvos gamtininkų, Kovos su TBC, Užsienio lietuviams remti, Varpininkų savišalpos fondo) narys, profsąjungų (Mokytojų,
15Mokslų ir meno darbuotojų) aktyvistas, mokslinių tarybų bei komisijų narys. Pokario laikotarpiu profesorius buvo aktyvus “Žinijos” narys, dalyvavo įvairiose mokslinėse tarybose, komisijoje, teoriniuose seminaruose. Jis ne kartą renkamas į universiteto ir fakulteto vietos komiteto narius, nuolatinis studentų praktikų ir mokslinių būrelių vadovas, valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, privalomoji vakarinio marksizmo-leninizmo universiteto lankytojas. Profesorius – dažnas studentų susirinkimų, vakaronių, įdomus ir draigiškas dalyvis. Prof. K.Sleževičius buvo aukštos kultūros, taurios ir jautrios širdies žmogus, mokėjo rusų, vokiečių, lenkų ir prancūzų kalbas. Santykiuose su aplinkiniais pasižymėjo aukšta tolerancija ir dideliu geranoriškumu visiems. Jis jautriai atsiliepdavo į bendradarbių bei studentų visuomeninius ir buitinius reikalus, rėmė juos moraliai ir, reikalui esant, materialiai. Pasižymėjo gražaus humoro jausmu, žinojo daug priežodžių ir patarlių, kuriuos dažnai vartojo. Buvo labai stropus, pareigingas, mandagiai reikalus ir labai punktualus. Primindavo, kad yra dvi profesijos, reikalaujančios didelio punktualumo, tai – geležinkelininkas ir meteorologas… Dėl tokio būdo jis visų buvo mylimas ir gerbiamas.