Liaudies medicina

by

TURINYS

ĮVADAS 21. LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ 32. LIGŲ KILMĖ 33. LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI 44. LIGŲ GYDYMO BŪDAI 45. TERMOTERAPIJA 56. GYDYMAS ŽOLELĖMIS 67. VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS 68. KITI GYDYMO BŪDAI 79. GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS 710. SENOVĖS PRIETARAI 711. MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI 812. VAIKŲ LIGOS 1013. MOTERIŠKOS LIGOS 1014. DANTŲ GYDYMAS 1115. LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI 1116. RECEPTAI 1217. IŠVADOS 1418. LITERATŪROS SĄRAŠAS 15ĮVADASPrie¬žas¬čių ir ap¬lin¬ky¬bių, ska¬ti¬nu¬sių ma¬ne pa¬si¬rink¬ti šią pla¬čią te¬mą yra ke¬le¬tas. Pir¬mo¬ji – įdo¬mu ras¬ti pa¬na¬šu¬mų tarp liau¬dies me¬di¬ci¬nos ir šiuo¬lai¬ki¬nės. Ant¬ro¬ji – su¬ži¬no¬ti, ko¬kius li¬gų gy¬dy¬mo bū¬dus ap¬i¬ma lie¬tu¬vių liau¬dies me¬di¬ci¬na. Tre¬čio¬ji – įdo¬mu, ko¬kios bu¬vo se¬no¬sios gy¬dy¬mo prie¬mo¬nės, ku¬rio¬mis dar ner¬e¬tai ir šian¬dien gy¬do¬ma. Sun¬ku bū¬tų įsi¬vaiz¬duo¬ti šiuo¬lai¬ki¬nę me¬di¬ci¬ną be de¬on¬to¬lo¬gi¬jos prin¬ci¬pų, gy¬dy¬mo vais¬ta¬žo¬lė¬mis ir iš jų pa¬ga¬min¬tais pre¬pa¬ra¬tais, mi¬ne¬ra¬li¬nio van¬dens, įtai¬gos, ma¬sa¬žo, fi¬zio¬te¬ra¬pi¬nių prie¬mo¬nių. Vi¬sa tai pe¬rim¬ta iš liau¬dies me¬di¬ci¬nos. Liau¬dies me¬di¬ci¬na – tai per il¬gą lai¬ką em¬pi¬riš¬kai su¬kaup¬tos ži¬nios, nau¬do¬ja¬mos iš¬veng¬ti bei gy¬dy¬ti li¬goms. Re¬fe¬ra¬te pa¬teik¬ti re¬cep¬tai ir pa¬ta¬ri¬mai kaip li¬gų iš¬veng¬ti re¬mian¬tis liau¬dies me¬di¬ci¬nos iš¬min¬tim, ži¬nios ap¬ie gy¬do¬mą¬sias žo¬le¬les, ka¬da jas rink¬ti ir kaip var¬to¬ti, liau¬dies me¬di¬ci¬nos kil¬mė, prie¬ta¬rai ir ti¬kė¬ji¬mai su¬si¬ję su li¬go¬mis ir jų gy¬dy¬mu. Žy¬miau¬sia lie¬tu¬vių et¬no¬lo¬gė Pra¬nė Dun¬du¬lie¬nė pla¬čiai ap¬ra¬šė liau¬dies me¬di¬ci¬ną, įvai¬rių li¬gų gy¬dy¬mo bū¬dus. Ra¬šant re¬fe¬ra¬tą, su¬pran¬ta¬ma, bu¬vo pa¬si¬rem¬ta ir mi¬nė¬tos et¬no¬lo¬gės pa¬ra¬šy¬to¬mis kny¬go¬mis bei kny¬ga “Liau¬dies me¬di¬ci¬nos pa¬ta¬ri¬mai”.1. LIAUDIES MEDICINOS KILMĖAt¬ski¬rą liau¬dies kul¬tū¬ros sri¬tį su¬da¬ro me¬di¬ci¬na. Liau¬dies gy¬dy¬mas bu¬vo ži¬no¬mas pir¬mykš¬tė¬je ben¬druo¬me¬nė¬je jau prieš dau¬ge¬lį tūks¬tan¬tį me¬tų. Su¬si¬rgu¬sį daž¬niau¬siai gy¬dy¬da¬vo gi¬mi¬nai¬čiai, o jei tai ne¬pa¬dė¬da¬vo, tik ta¬da kreip¬da¬vo¬si į žy¬nius ar žo¬li¬nin¬kus. Nuo se¬no¬vės li¬go¬nius gy¬dė mo¬te¬rys. Jos ži¬no¬jo dau¬gy¬bę gy¬do¬mų¬jų žo¬lių, šak¬nų, taip pat bur¬tų, ma¬giš¬kų prie¬mo¬nių. Tuo tar¬pu chi¬rur¬gi¬nius veiks¬mus, pa¬vyz¬džiui, krau¬jo nu¬lei¬di¬mą, daž¬niau¬siai at¬lik¬da¬vo vy¬rai. Nuo įvai¬rių li¬gų už¬kal¬bė¬da¬vo daž¬niau¬siai mo¬te¬rys, re¬čiau – vy¬rai. Į gar¬sius už¬kal¬bė¬to¬jus kreip¬da¬vo¬si ne tik apy¬lin¬kės, bet ir to¬les¬ni kai¬mų gy¬ven¬to¬jai. Vie¬ni jų gy¬dė, no¬rė¬da¬mi pa¬dė¬ti, ki¬ti iš to už¬dar¬biau¬da¬vo. Vie¬ni gy¬dė ko¬kią nors vie¬ną li¬gą, ki¬ti – įvai¬rias. Daž¬niau¬siai kiek¬vie¬na li¬ga tu¬rė¬da¬vo sa¬vo gy¬dy¬to¬ją. Ypa¬tin¬gą ga¬lią gy¬dy¬ti ner¬vų ir pro¬to li¬gas liau¬dis ma¬ny¬da¬vo tu¬rint psichiš¬kai ne¬nor¬ma¬lius žmo¬nes, lin¬ku¬sius į eks¬ta¬zę.2. LIGŲ KILMĖLi¬gų šal¬ti¬niu bu¬vo lai¬ko¬mi kai ku¬rie kos¬mi¬niai ir at¬mos¬fe¬ri¬niai reiš¬ki¬niai, že¬mė, ug¬nis, van¬duo, už¬si¬krė¬ti¬mas. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad žmo¬gus su¬ser¬gąs ap¬švies¬tas mė¬nu¬lio, kad jam ken¬kiąs sau¬lės ir mė¬nu¬lio už¬te¬mi¬mas, nes krin¬tan¬ti iš dan¬gaus kenks¬min¬ga mig¬la. Pla¬čiai bu¬vo pa¬pli¬tęs ir iki ne¬se¬nų lai¬kų iš¬si¬lai¬kęs ti¬kė¬ji¬mas, kad li¬gą at¬ne¬šąs vė¬jas. Ypač pik¬tas ir įvai¬rias li¬gas ga¬lįs at¬neš¬ti vė¬jo sū¬ku¬rys. Nuo jo sun¬kiai su¬ser¬gą žmo¬nės bei gy¬vu¬liai. Nuo to¬kio vė¬jo žmo¬gus su¬ser¬gąs pa¬ra¬ly¬žiu¬mi, vo¬ti¬mis, kvai¬tu¬liu, su¬stings¬tąs, ap¬an¬kąs ir pa¬na¬šiai. Li¬gos bū¬da¬vu¬sios nuo van¬dens, nuo že¬mės, nuo ug¬nies, nuo kir¬mi¬nų, “esan¬čių” žmo¬gaus or¬ga¬niz¬me, dan¬ty¬se, nuo me¬džių ar¬ba juo¬se “gy¬ve¬nan¬čių” dva¬sių, nuo “pa¬te¬ku¬sių” į žmo¬gaus or¬ga¬niz¬mą gy¬va¬čių ar var¬lių. Iš “vaikš¬čio¬jan¬čių” po žmo¬gaus or¬ga¬niz¬mą li¬gų mi¬nė¬ti¬nas gum¬bas, gim¬da. Tos li¬gos bu¬vo įsi¬vaiz¬duo¬ja¬mos gy¬vo¬mis esy¬bė¬mis.

Li¬gų šal¬ti¬niu bu¬vo lai¬ko¬mos įvai¬rios ra¬ga¬nys¬tės, pa¬de¬dant, duo¬dant žmo¬gui su¬val¬gy¬ti už¬ke¬rė¬tą daik¬tą, už¬ri¬šant ja¬vuo¬se už¬keik¬tus maz¬gus ir kt. Žmo¬nės ma¬nė, kad pe¬rženg¬ti per žmo¬gų, ypač per vai¬ką, yra la¬bai kenks¬min¬ga, nes jis bus nes¬vei¬kas, ne¬ga¬luos ir dau¬giau ne¬be¬augs.Pla¬čiai ži¬no¬mas li¬gų kil¬di¬ni¬mas iš de¬mo¬nų, ta¬ria¬mai ap¬si¬gy¬ve¬nu¬sių žmo¬gaus or¬ga¬niz¬me ir su¬ke¬lian¬čių įvai¬rias li¬gas: plau¬čių už¬de¬gi¬mą, džio¬vą, šir¬dies li¬gas ir kt. Kai ku¬rios už¬kre¬čia¬mos li¬gos, kaip ma¬ras, cho¬le¬ra ir kt., il¬gai¬niui bu¬vo įas¬me¬nin¬tos. Žmo¬nės daž¬niau¬siai jas ėmė įsi¬vaiz¬duo¬ti ant¬gam¬ti¬nės mo¬ters pa¬vi¬da¬lo, ap¬ie jas su¬kū¬rė daug mi¬tų ir pa¬da¬vi¬mų. Pa¬sak jų, prieš ma¬rą vaikš¬čio¬da¬vu¬sios pa¬mėk¬lės. Jos su¬neš¬da¬vu¬sios ant kal¬no įvai¬rių daik¬tų, kau¬ko¬lių, plau¬kų, ra¬gų ir už¬deg¬da¬vu¬sios. Į ku¬rią pu¬sę ei¬da¬vę dū¬mai, ten kil¬da¬vęs ma¬ras. Ma¬ro me¬tu tos pa¬mėk¬lės dau¬žy¬da¬vo¬si į na¬mų si¬e¬nas. Kiek kar¬tų su¬duo¬da¬vu¬sios, tiek žmo¬nių tuo¬se na¬muo¬se nu¬mir¬da¬vę. Ki¬tuo¬se pa¬sa¬ko¬ji¬muo¬se ma¬ro li¬ga nu¬sa¬ko¬ma kaip mer¬gi¬na su rau¬do¬nu dro¬bės ga¬ba¬lu ran¬ko¬je, ku¬rį ji įkiš¬da¬vu¬si per lan¬gą, ple¬vė¬suo¬da¬vu¬si ir to¬kiu bū¬du skleis¬da¬vu¬si li¬gą ir mir¬tį. Li¬gos bu¬vo vaiz¬duo¬ja¬mos va¬ži¬nė¬jan¬čios ka¬rie¬to¬mis, jo¬jan¬čios ir pa¬na¬šiai. Ret¬kar¬čiais ma¬ny¬ta, kad tai bai¬sūs vy¬rai, šu¬nys ir pan. De¬mo¬nai ga¬lė¬da¬vę nak¬tį žmo¬gų ap¬sarg¬din¬ti jį pa¬bu¬čiuo¬da¬mi. Iš pa¬sa¬ko¬ji¬mų ži¬no¬me, kad de¬mo¬nai (upa¬rai, ple¬vė¬sos) ga¬lį iš¬čiulp¬ti iš žmo¬gaus krau¬ją, nuo ko žmo¬gus su¬men¬kė¬jąs, iš¬blykš¬tąs. Įvai¬rūs dieg¬liai, žmo¬nių ma¬ny¬mu, at¬si¬ran¬da ta¬da, kad į žmo¬gų iš¬šau¬nan¬ti ra¬ga¬na, to¬dėl daž¬nai jie bu¬vo va¬di¬na¬mi “ra¬ga¬nos šū¬viais”. Vai¬kams ne¬mi¬gą ir li¬gas ga¬lin¬čios at¬neš¬ti lau¬mės. Kad nuo jų ap¬sau¬go¬tų, prie nau¬ja¬gi¬mio nuo¬lat de¬gin¬da¬vo švie¬są, lai¬ky¬da¬vo grau¬du¬li¬nę žva¬kę, ašt¬rius daik¬tus.Įgim¬tos li¬gos (ap¬si¬gi¬mi¬mas) liau¬džiai bu¬vo ma¬žai su¬pran¬ta¬mos. Pla¬čiai ži¬no¬ma li¬ga nuo iš¬gąs¬čio, su¬si¬grau¬ži¬mo, “blo¬gų akių”, nuo¬ma¬ris.3. LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTILi¬gos su¬as¬me¬ni¬ni¬mas pa¬ro¬do, ko¬kia li¬ga bu¬vo svar¬bi žmo¬nių gy¬ve¬ni¬me. Ka¬dan¬gi li¬gą lai¬kė su¬as¬me¬nin¬ta esy¬be, tai ti¬kė¬jo, kad ją ga¬li¬ma nu¬kreip¬ti nuo žmo¬gaus ant sau¬sų me¬džių, ne¬gy¬ve¬na¬mų vie¬tų, klam¬pių pel¬kių. Tai bu¬vo da¬ro¬ma įvai¬riais bū¬dais. Daug kur bu¬vo mė¬gi¬na¬ma ap¬gau¬ti, iš¬gąs¬din¬ti ir nu¬kreip¬ti ki¬tur be¬si¬ar¬ti¬nan¬čią li¬gą. Gre¬siant ma¬ro ar ki¬tų li¬gų epi¬de¬mi¬jai su¬ė¬ju¬sios mo¬te¬rys per vie¬ną die¬ną su¬verp¬da¬vo, ap¬mes¬da¬vo, ap¬ries¬da¬vo ir iš¬aus¬da¬vo rankš¬luos¬čius, juos pa¬ka¬bin¬da¬vo ant abie¬juo¬se kai¬mo ga¬luo¬se pas¬ta¬ty¬tų stul¬pų, ti¬kė¬da¬mos, kad ta¬da li¬ga ne¬pa¬tek¬sian¬ti į kai¬mą. Ki¬ti iš¬aus¬tą au¬dek¬lą (bra¬di¬nį) iš¬temp¬da¬vo ap¬link kai¬mą. Tai bu¬vo ma¬giš¬kas ra¬tas, tu¬rė¬jęs už¬da¬ry¬ti ke¬lią li¬gai. Be to, žmo¬nės kur¬da¬vo gat¬vė¬se lau¬žus, ti¬kė¬da¬mi, kad ug¬nis ir dū¬mai nu¬kreip¬sią li¬gą, taip pat ap¬si¬rū¬ky¬da¬vo ne¬va ap¬otr¬pei¬nę ga¬lią tu¬rin¬čio¬mis žo¬lė¬mis, ru¬gi¬niais mil¬tais, viš¬tų mėš¬lu, ap¬si¬purkš¬da¬vo alu¬mi, val¬gy¬da¬vo čes¬na¬ką bei ne¬šio¬da¬vo¬si jį pa¬žas¬ty¬je, uos¬ty¬da¬vo pa¬žas¬ties pra¬kai¬tą, ger¬da¬vo žo¬lių ar¬ba¬tą ir pa¬na¬šiai.4. LIGŲ GYDYMO BŪDAILi¬ga iš ser¬gan¬čio¬jo bu¬vo va¬ro¬ma įvai¬riai. Vie¬nas bū¬das – li¬gos iš¬čiul¬pi¬mas: su¬si¬rgu¬sio “nuo akių” vai¬ko mo¬ti¬na pa¬čiulp¬da¬vo aku¬tes ir tris sy¬kius nu¬si¬spjau¬da¬vo, ti¬kė¬da¬ma, kad li¬gos dau¬giau ne¬bu¬vę. Taip pat mo¬ti¬na tris kar¬tus nu¬si¬spjau¬da¬vo į sau¬ją ir praus¬da¬vo vai¬ką, nu¬šluos¬ty¬da¬ma jį pa¬lan¬ka. Pa¬na¬šiai bu¬vo iš¬čiul¬pia¬mos ir žaiz¬dos, iš¬gąs¬tis. Ki¬tos li¬gos bu¬vo iš¬va¬ro¬mos iš¬spau¬džiant, iš¬kra¬tant, nu¬pu¬čiant, nu¬šluos¬tant ar nu¬prau¬siant li¬gą. Li¬gą ga¬lė¬da¬vę nu¬plau¬ti, mau¬dy¬da¬mie¬si sau¬lė¬te¬ky¬je ar sau¬lė¬lei¬dy¬je, per Ve¬ly¬kas ar Jo¬ni¬nes. Bu¬vo prie¬mo¬nių li¬gai iš¬va¬ry¬ti, ją iš¬gąs¬di¬nant: prie li¬go¬nio šū¬kau¬da¬vo, dau¬žy¬da¬vo į si¬e¬ną, barš¬kin¬da¬vo. Vie¬nas iš pir¬mykš¬čių bū¬dų bu¬vo li¬gos va¬ry¬mas dū¬mais ir ug¬ni¬mi. Kaip dū¬mų ir ug¬nies bi¬jo įvai¬rūs vabz¬džiai, plėš¬rūs žvė¬rys, taip ir li¬ga bi¬jan¬ti tų pa¬čių reiš¬ki¬nių. Ser¬gan¬tį vai¬ką už¬dė¬da¬vo ant li¬žės, įkiš¬da¬vo į karš¬tą kros¬nį ir vėl iš¬trauk¬da¬vo, ti¬kė¬da¬mi, kad li¬ga lik¬sian¬ti kros¬ny¬je ir ten su¬deg¬sian¬ti. Kai kur “li¬gą iš¬plak¬da¬vo” ber¬ži¬nė¬mis rykš¬tė¬mis ar¬ba dil¬gė¬lė¬mis. Pla¬čiai bu¬vo ži¬no¬mas ser¬gan¬čio¬jo pe¬rki¬ši¬mas per sky¬lę dvi¬ša¬kai su¬au¬gu¬sia¬me me¬dy¬je, ti¬kint, kad ta li¬ga iš¬ei¬sian¬ti. Te¬ra¬pi¬nė¬je ma¬gi¬jo¬je ne¬ma¬ža vie¬tos už¬i¬ma ban¬dy¬mai pe¬rkel¬ti li¬gą į ki¬tą ob¬jek¬tą me¬dį, gy¬vu¬lį ar pa¬ša¬li¬nį as¬me¬nį. Tai da¬ro¬ma, ka¬bi¬nant ant me¬džio me¬džia¬gos ga¬ba¬lą, juos¬tas, ku¬rio¬mis nu¬šluos¬to¬ma li¬go¬nis ir pa¬na¬šiai. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad li¬ga su¬pū¬sian¬ti ar¬ba su¬deg¬sian¬ti. Li¬go¬nio pra¬kai¬tu su¬vil¬gy¬tas si¬ū¬las bu¬vo ap¬vy¬nio¬ja¬mas ap¬link me¬dį. Ser¬gan¬tį dru¬giu ve¬žio¬da¬vo tuš¬čiais ra¬tais, kad li¬ga iš¬si¬kra¬ty¬tų. Gy¬dy¬da¬vo nu¬mi¬rė¬lių kau¬lais, dan¬ti¬mis, pirš¬tais ir kt. Į skau¬da¬ma dan¬tį dė¬da¬vo slap¬tai pa¬skus¬to nu¬mi¬rė¬lio kau¬lo. La¬vo¬no pirš¬tu trin¬da¬vo ap¬ga¬mus, de¬der¬vi¬nes, kar¬pas. Kad ne¬pra¬kai¬tuo¬tų ran¬kos, jo¬se pa¬lai¬ky¬da¬vo nu¬mi¬rė¬lio kau¬lų.
Vai¬kai ir pa¬aug¬liai daž¬nai si¬rgda¬vo kir¬mė¬lė¬mis. Nuo jų duo¬da¬vo ger¬ti de¬gu¬to, sū¬ry¬mo, čes¬na¬ko.Lie¬tu¬vių liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je ypa¬tin¬ga ga¬lia bu¬vo pri¬ski¬ria¬ma mo¬ti¬nos ves¬tu¬vi¬niam žie¬dui, ku¬riuo ap¬rė¬žiant bu¬vo gy¬do¬mos kar¬pos, ro¬žė, įvai¬rūs ap¬ga¬mai, taip pat gim¬dy¬mo me¬tu dė¬vė¬tiems marš¬ki¬niams, pla¬cen¬tai ir virkš¬te¬lei. Pas¬ta¬ro¬sios bu¬vo su¬džio¬vi¬na¬mos ir jo¬mis bars¬to¬mos žaiz¬dos, iš¬šu¬ti¬mai, su¬ti¬ni¬mai, stab¬do¬mas krau¬jo¬plū¬dis. Krau¬jas bu¬vo nu¬lei¬džia¬mas, sta¬tant dė¬les ar¬ba pe¬rpjau¬nant ve¬ną.Dėl sun¬kių gy¬ve¬ni¬mo są¬ly¬gų, pe¬rša¬li¬mo, ne¬vi¬ta¬mi¬nin¬go mais¬to, dėl šva¬ros ir hi¬gie¬nos sto¬kos nuo se¬nų se¬no¬vės bu¬vo pa¬pli¬tu¬sios įvai¬rios odos li¬gos: nie¬žai, vo¬tys, ro¬žės, de¬der¬vi¬nės, kar¬pos. Jei nie¬žais su¬si¬rgda¬vo vie¬nas žmo¬gus, grei¬tai jie pa¬plis¬da¬vo vi¬sa¬me kai¬me, net apy¬lin¬kė¬je. Ra¬di¬ka¬lių gy¬dy¬mo prie¬mo¬nių ne¬ži¬no¬ta. Nuo nie¬žų pa¬ruoš¬da¬vo skys¬tį iš mė¬ly¬no¬jo ak¬me¬nė¬lio, drus¬kos ir rau¬gin¬tų ko¬pūs¬tų ir juo trin¬da¬vo¬si. Be to, praus¬da¬vo¬si aguo¬nų nuo¬vi¬ru, te¬pda¬vo¬si de¬gu¬tu. Daž¬nai bu¬vo ser¬ga¬ma įvai¬rio¬mis vi¬du¬rių li¬go¬mis. Bai¬siau¬sia kai¬me li¬ga bu¬vo va¬di¬na¬ma¬sis gum¬bas (apen¬di¬ci¬tas), nuo ku¬rio daž¬niau¬siai žmo¬nės mir¬da¬vo. Nuo gum¬bo spe¬cia¬lių vais¬tų ne¬ži¬no¬ta, var¬to¬ta tie pa¬tys, kaip ir nuo ki¬tų vi¬du¬rių li¬gų, ar¬ba bu¬vo ei¬na¬ma pas už¬kal¬bė¬to¬jus.5. TERMOTERAPIJAAt¬ski¬rą liau¬dies te¬ra¬pi¬jos da¬lį su¬da¬rė te¬rmo¬te¬ra¬pi¬ja – va¬no¬ji¬mas bei ma¬sa¬ža¬vi¬mas. Daž¬nai pir¬ty¬se bu¬vo sta¬to¬mos tau¬rės. Li¬go¬nis bu¬vo so¬di¬na¬mas ant ku¬bi¬lo su karš¬tu van¬de¬niu ir ap¬den¬gia¬mas pa¬klo¬de – ga¬rai tu¬rė¬ję pa¬gy¬dy¬ti. Vi¬sa tai daž¬nai ly¬dė¬da¬vo įvai¬rūs ma¬giš¬ki veiks¬mai.6. GYDYMAS ŽOLELĖMISŽi¬no¬miau¬sias li¬gų gy¬dy¬mas bu¬vo su žo¬lė¬mis. Jų lie¬tu¬viai ži¬no¬jo dau¬giau kaip 2000 rū¬šių. Žo¬lių var¬to¬ji¬mas taip pat bu¬vo ira¬cio¬na¬lus ir ra¬cio¬na¬lus. Pir¬ma¬jam pri¬klau¬so ap¬ot¬ro¬pei¬nę ga¬lią tu¬rin¬tys au¬ga¬lai, ku¬rių bi¬jan¬čios vi¬sos blo¬gy¬bės, iš jų – ir li¬gos. Blo¬gį nu¬krei¬pian¬čiu au¬ga¬lu bu¬vo lai¬ko¬mos dil¬gė¬lės; jo¬mis pla¬kant ar¬ba rū¬kant bu¬vo iš¬va¬ro¬ma iš žmo¬gaus li¬ga. Tam pa¬čiam tiks¬lui bu¬vo var¬to¬ja¬mo kar¬tūs au¬ga¬lai: pe¬lū¬nas, ož¬ka¬na¬gės.“Gy¬do¬ma” bu¬vo ir ieš¬kant nes¬vei¬kos kū¬no da¬lies pa¬na¬šu¬mo su au¬ga¬lu ar gy¬vu¬liu. Pa¬vyz¬džiui, bė¬gant krau¬jui, prie žaiz¬dos bu¬vo de¬da¬ma rau¬do¬no¬jo krau¬ji¬nin¬ko žie¬dų, nuo gelt¬li¬gės – mor¬kos ir gel¬ton¬žie¬dės, nuo kal¬tū¬no – me¬džio kem¬pi¬nės (kal¬tū¬nas) ar¬ba kal¬tūn¬žo¬lės. To¬kių pa¬vyz¬džių ga¬li¬ma pa¬teik¬ti dau¬gy¬bę.Ki¬tą liau¬dies ira¬cio¬na¬lio¬sios te¬ra¬pi¬jos da¬lį su¬da¬ro li¬gos si¬e¬ji¬mas su tik¬ra ar fik¬ty¬via jos prie¬žas¬ti¬mi. Iš¬si¬gan¬du¬sį šuns ar žmo¬gaus rū¬ky¬da¬vo jų plau¬kais. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad ner¬vų li¬gas su¬ke¬lia juo¬do¬sios dva¬sios, to¬dėl jos bu¬vo gy¬do¬mos juo¬dais daik¬tais, ypač daž¬nai juo¬du šu¬niu ar ka¬ti¬nu: jų krau¬ju gir¬dy¬da¬vo ir te¬pda¬vo li¬go¬nį.Liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je pla¬čiau¬siai pa¬pli¬tęs įvai¬rių li¬gų gy¬dy¬mas vais¬ti¬niais au¬ga¬lais. Tai bu¬vo ra¬cio¬na¬lus, pa¬rem¬tas il¬gų šimt¬me¬čių pa¬ty¬ri¬mu gy¬dy¬mo bū¬das. Nuo pe¬rša¬li¬mo, gri¬po, slo¬gos, plau¬čių už¬de¬gi¬mo ger¬da¬vo avie¬čių la¬pų ir ša¬ke¬lių, liep¬žie¬džių (juos var¬to¬jo ir kos¬me¬ti¬kai: už¬pil¬tus van¬de¬niu pa¬rą pa¬lai¬ky¬da¬vo šal¬to¬je vie¬to¬je, pa¬skiau už¬deng¬tus vir¬da¬vo ap¬ie pu¬sę va¬lan¬dos. Tuo skys¬čiu trin¬da¬vo vei¬dą, kad bū¬tų skais¬tus), jo¬na¬žo¬lių (kar¬tais su me¬du¬mi), juo¬dų¬jų ser¬ben¬tų, ra¬mu¬nė¬lių ar¬ba¬tą. Ra¬mu¬nė¬lės bu¬vo var¬to¬ja¬mos ir nuo gel¬tos, inks¬tų, šla¬pi¬mo pūs¬lės, žar¬ny¬no li¬gų ir kt. Jos, kaip ir jo¬na¬žo¬lės, lai¬ko¬mos vais¬tu nuo šim¬to li¬gų. Vi¬du¬rių li¬gos bu¬vo gy¬do¬mos kmy¬nų, pu¬pa¬laiš¬kių ar¬ba¬ta , ne¬mi¬ga – aguo¬nų gal¬vu¬čių nuo¬vi¬ru ar¬ba aguo¬nų pie¬nu, kra¬pų ar¬ba¬ta. Skau¬da¬mą gerk¬lę ska¬lau¬da¬vo šal¬pus¬nių ar¬ba¬ta. Gy¬dy¬mui pla¬čiai bu¬vo var¬to¬ja¬ma, obe¬lų, rau¬do¬nų¬jų bi¬jū¬nų žie¬dų, ber¬žo la¬pų, eg¬lių ir ki¬tų me¬džių ša¬kų, pa¬tai¬sų, spo¬rų, džio¬vin¬tų mė¬ly¬nių, bruk¬nie¬no¬jų, va¬le¬ri¬jo¬nų, ark¬liau¬o¬gių, ka¬da¬gių, ož¬ka¬barz¬džių, ąžuo¬lo žie¬vės, pi¬pir¬mė¬tės ir kt. ar¬ba¬ta.7. VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS
Be¬veik kiek¬vie¬na vais¬ta¬žo¬lė bu¬vo ren¬ka¬ma tam tik¬ru lai¬ku. Ve¬liuo¬nos apy¬lin¬kė¬se, taip pat ir ki¬tur, pa¬vyz¬džiui, ar¬ny¬ko ir aje¬rų šak¬nis, ber¬žo pum¬pu¬rus, įvai¬rias pie¬vų žo¬lių šak¬nis, kiaul¬pie¬nes rin¬ko pa¬va¬sa¬rį prieš žy¬dė¬ji¬mą; ož¬ka¬barz¬džius, ži¬buok¬lių la¬pus ir žie¬dus – ba¬lan¬dy¬je ir ge¬gu¬žy¬je; ber¬žo la¬pus, šv. Pet¬ro rak¬te¬lius, pu¬pa¬laiš¬kius, ša¬la¬vi¬jų ir že¬muo¬gių la¬pus – ge¬gu¬žy¬je ir bir¬že¬ly¬je; krau¬ja¬žo¬les, žliū¬gę, gys¬lo¬čius – nuo ge¬gu¬žės iki rug¬sė¬jo mė¬ne¬sio; ar¬ny¬ko žie¬dus, dil¬gė¬liu ir pa¬par¬čio šak¬nis bei la¬pus, si¬dab¬ra¬žo¬lę, naš¬lai¬tes, kmy¬nų sėk¬las, ra¬mu¬nė¬les, mė¬ly¬nių uo¬gas ir la¬pus, šalt¬mė¬tes – lie¬pos ir rugp¬jū¬čio mė¬ne¬siais; va¬le¬ri¬jo¬no šak¬nis, ber¬žo žie¬vę – rug¬sė¬jo ir spa¬lio, o bruk¬nių la¬pus ir uo¬gas – rug¬sė¬jo mė¬ne¬sį. Ru¬de¬nį rin¬ko ka¬da¬gio uo¬gas ir ūg¬lius, ka¬sė krie¬nų ir pie¬na¬žo¬lių šak¬nis ir kt.8. KITI GYDYMO BŪDAIBū¬da¬vo gy¬do¬ma ir ki¬to¬kiais bū¬dais. Pe¬rša¬lu¬siam prie ko¬jų dė¬da¬vo karš¬tą ply¬tą, mir¬ky¬da¬vo ko¬jas karš¬ta¬me van¬de¬ny¬je, įbė¬rę į jį pe¬le¬nų ir drus¬kos. Jei¬gu žmo¬gus tu¬rė¬da¬vo daug karš¬čio prie gal¬vos dė¬da¬vo le¬dą. Jei nuo pe¬rša¬li¬mo krū¬ti¬nė¬je įsi¬mes¬da¬vo dieg¬lys, dė¬da¬vo sū¬ry¬me su¬mir¬ky¬tą ske¬pe¬tą ar¬ba ap¬tep¬tus svies¬tu ko¬pūs¬tų la¬pus. Be to ant die¬gia¬mos vie¬tos sta¬ty¬da¬vo dė¬les ar¬ba tau¬res. Per¬si¬šal¬dy¬mo ne¬lai¬ky¬ta rim¬ta li¬ga. Ap¬ie Ve¬liuo¬ną, su¬si¬rgu¬sį plau¬čių už¬de¬gi¬mu, de¬vy¬nias die¬nas gir¬dy¬da¬vo nas¬tur¬tų nuo¬vi¬ru ir lie¬pos žie¬dų ar¬ba¬ta. Jei li¬go¬nis ne¬si¬tai¬sy¬da¬vo, pra¬dė¬da¬vo reng¬tis lai¬do¬tu¬vėms.9. GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMISLiau¬dies te¬ra¬pi¬jo¬je lie¬tu¬viai pla¬čiai var¬to¬jo įvai¬rias gy¬vu¬li¬nės kil¬mės me¬džia¬gas. Ypač daug kur bu¬vo gy¬do¬ma su¬džio¬vin¬ta ir deg¬ti¬ne ar spi¬ri¬tu už¬pil¬ta gy¬va¬te. Ke¬pe¬nų li¬gas gy¬dy¬da¬vo gy¬vu¬lių tul¬ži¬mi, plau¬čių li¬gas – šuns ar bar¬su¬ko tau¬kais. Nuo nu¬si¬lpi¬mo duo¬da¬vo ož¬kos, avies ar ku¬me¬lės pie¬no, ver¬šiu¬ko ke¬pe¬nų. Daž¬nai kai ku¬rioms li¬goms gy¬dy¬ti var¬to¬jo gy¬vu¬lių šla¬pi¬mą ar mėš¬lą. Ki¬ti li¬go¬niui duo¬da¬vo su¬džio¬vin¬ta ir su¬grūs¬tą bi¬tę su van¬de¬niu. Nuo dif¬te¬ri¬jos duo¬da¬vo ger¬ti iš¬vir¬tą ru¬pū¬žę. Ser¬gan¬tį reu¬ma¬tiz¬mu mau¬dy¬da¬vo van¬de¬ny¬je, su¬tai¬sy¬ta¬me iš skruz¬dė¬ly¬no, ar¬ba li¬go¬nį tie¬siog sta¬ty¬da¬vo į skruz¬dė¬ly¬ną. Be to, at¬ski¬ras li¬gas gy¬dy¬da¬vo kiš¬kio, bar¬su¬ko, žą¬sies ir kt. tau¬kais. Nuo pil¬vo skaus¬mo duo¬da¬vo ger¬ti ant gy¬va¬tės už¬pil¬to spi¬ri¬to.10. SENOVĖS PRIETARAIIš se¬nų se¬no¬vės iš¬li¬kęs toks ti¬kė¬ji¬mas, kad gal¬va skau¬da tam žmo¬gui, ku¬ris iš¬šu¬kuo¬tus ar nu¬kirp¬tus plau¬kus iš¬me¬ta, o paukš¬tis juos įve¬ja į liz¬dą.Kai ku¬rie žmo¬nės ti¬kė¬jo, kad jei¬gu at¬ė¬jęs pas kai¬my¬ną ir ra¬dęs val¬gant ne¬pa¬sa¬ky¬si “sa¬kal¬sum”, tai su¬si¬rgsi gum¬bu.11. MAGIŠKI GYDYMO BŪDAIAt¬ski¬rą te¬ra¬pi¬jos gru¬pę su¬da¬rė už¬kal¬bė¬ji¬mai. Ne¬ma¬žai jų at¬si¬ra¬do anks¬ty¬vo¬sios gi¬mi¬nės san¬tvar¬kos lai¬kais. Už¬kal¬bė¬ji¬muo¬se ne¬pa¬pras¬ta ma¬giš¬ka ga¬lia pri¬ski¬ria¬ma iš¬tar¬tam žo¬džiui, ta¬ria¬mai iš¬plau¬kian¬čiam iš die¬vy¬bės kaip iš¬min¬ties šal¬ti¬nio. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad, jį iš¬ta¬rus, at¬si¬ran¬da pa¬gei¬dau¬ja¬mas reiš¬ki¬nys ar daik¬tas. Tai¬gi žo¬dis bu¬vo pa¬vers¬tas kū¬ry¬bi¬niu pra¬du, sa¬va¬ran¬kiš¬ka ide¬a¬lia bū¬ty¬be. Ju¬dė¬jų, grai¬kų ir kt. fi¬lo¬so¬fi¬jo¬je žo¬dis bu¬vo lai¬ko¬mas die¬viš¬ko¬sios dva¬sios įkū¬ni¬ji¬mu, žmo¬gaus ir die¬vo tar¬pi¬nin¬ku. Krikš¬čio¬ny¬bės įta¬ko¬je į už¬kal¬bė¬ji¬mus pa¬te¬ko ne¬ma¬žai jos ele¬men¬tų. Šian¬dien šis su mi¬to¬lo¬gi¬ja su¬si¬ju¬sios tau¬to¬sa¬kos žan¬ras yra be¬veik iš¬ny¬kęs.
Įvai¬rių li¬gų už¬kal¬bė¬ji¬mai (ke¬rė¬ji¬mai, var¬di¬ji¬mai) su¬si¬ję su tam tik¬ro¬mis ap¬ei¬go¬mis. Pa¬pras¬tai už¬kal¬ba¬ma sau¬lei te¬kant ar lei¬džian¬tis, žiū¬rint į sau¬lę, mė¬nu¬lio pil¬na¬ty¬je ar jau¬na¬ty¬je. Jei nak¬tį įkan¬da gy¬va¬tė, už¬kal¬ba¬ma nak¬tį, jei die¬na, – die¬ną. Už¬kal¬ba¬ma “ant duo¬nos, drus¬kos, me¬daus, van¬dens”, kar¬tais pe¬rpil¬to per pir¬ties kros¬nį, net “ant vė¬jo”. Kol su¬kal¬ba¬ma mal¬de¬lė (pa¬pras¬tai tris, de¬vy¬nis kar¬tus), ne¬ga¬li¬ma at¬si¬kvėp¬ti. Kva¬pas pa¬lei¬džia¬mas pa¬vė¬jui į tą pu¬sę, kur yra li¬go¬nis, ar¬ba pūs¬te¬li¬ma tris kar¬tus ant li¬go¬nio. Už¬kal¬bė¬to¬jai sa¬vo mal¬de¬lių ir už¬kal¬bė¬ji¬mo bū¬dų ki¬tiems ne¬sa¬ky¬da¬vo, nes pa¬sa¬kius jie ne¬ten¬ką ga¬lios. Be to, už¬kal¬bė¬ji¬mą pa¬sa¬ky¬ti ki¬tam esan¬ti di¬de¬lė nuo¬dė¬mė. Už¬kal¬bė¬ji¬mai bu¬vo pe¬rduo¬da¬mi tik mir¬ties pa¬ta¬le ku¬riam nors jau¬nes¬niam ar vy¬riau¬siam šei¬mos na¬riui.Nuo gy¬va¬tės įkir¬ti¬mų dau¬giau¬sia už¬kal¬bė¬ji¬mų iš¬li¬ko pie¬tų ir ry¬tų Lie¬tu¬vo¬je. Juo¬se krei¬pia¬ma¬si į sau¬lę, mė¬nu¬lį, žvaigž¬des, že¬mę. Kar¬tais prie¬kaiš¬tau¬ja¬ma že¬mei už pa¬leis¬tą blo¬gy¬bę, pa¬vyz¬džiui, “že¬me, že¬me, kam pa¬lei¬dai pik¬ty¬bę?” ar¬ba mal¬dau¬ja¬ma gy¬va¬tė: “Ge¬la¬že, šal¬tau¬o¬de¬ge, aš pra¬šau – at¬leisk Jo¬nui”. Už¬kal¬bė¬da¬ma nuo gy¬va¬tės, už¬kal¬bė¬to¬ja pa¬pil¬da¬vo ant sta¬lo drus¬kos, pa¬dė¬da¬vo tris ga¬ba¬lus duo¬nos ir, juos stum¬dy¬da¬ma, tris kar¬tus sa¬ky¬da¬vo: “Ne vie¬na, ne dvi, ne trys, ne ke¬tu¬rios, ne pen¬kios, ne še¬šios, ne sep¬ty¬nios, ne aš¬tuo¬nios, ne de¬vy¬nios. Iš¬eik, viš¬ta, iš ma¬no so¬do, aš ta¬ve iš¬va¬ry¬siu, iš¬rū¬ky¬siu ir su sa¬vo viš¬te¬liais a von lau¬kan”. Po kiek¬vie¬no už¬kal¬bė¬ji¬mo pū¬tė duo¬ną su drus¬ka. Drus¬kos pas¬tū¬mi¬mų tu¬rė¬jo bū¬ti tre¬ji, de¬vy¬ne¬ri kar¬tai, at¬si¬pū¬ti¬mų – trys. Už¬kal¬bė¬tą duo¬ną su drus¬ka duo¬da¬vo li¬go¬niui su¬val¬gy¬ti, nuo ko jis pa¬sveik¬da¬vęs.Pro¬se¬no¬vi¬nį už¬kal¬bė¬ji¬mą nuo gy¬va¬tės yra už¬ra¬šęs V. Krė¬vė – Mic¬ke¬vi¬čius. Iš jo ma¬ty¬ti, kad su gy¬va¬tė¬mis bu¬vo su¬si¬jęs se¬no¬vės lie¬tu¬vių žvaigž¬džių die¬vas Švais¬ti¬kas. Už¬kal¬bant sa¬ko¬ma: “Jo¬jo Švais¬ti¬kas per ly¬gų lau¬ką, per ža¬lią gi¬rią. Jo žir¬gas ko¬ja gy¬va¬tę pa¬my¬nė, per vi¬du¬rį su¬try¬nė. Gy¬va¬tė rai¬to¬si, ap¬link ko¬jas vy¬nio¬ja¬si, aukš¬čiau kul¬no žir¬gą kan¬da, žir¬gui žaiz¬dą da¬ro, žir¬go krau¬ją nuo¬di¬ja. Žir¬gas žven¬gė, šven¬tam Švais¬ti¬kui skun¬dė¬si. Švais¬ti¬kas nuo žir¬go nu¬sė¬do, gy¬va¬tei kal¬bė¬jo: “Aš ta¬ve už¬ga¬vau, tu ma¬ne už¬ga¬vai. At¬leisk man, do¬va¬nok man, ir aš tau at¬lei¬džiu, do¬va¬no¬ju”. Per Švais¬ti¬ko žo¬džius “do¬va¬nok” sa¬ko¬mas li¬go¬nio var¬das.Rei¬kia pa¬žy¬mė¬ti, kad už¬kal¬bė¬ji¬muo¬se li¬gos lai¬ko¬mos lyg įas¬me¬nin¬ta bū¬ty¬be, su ku¬ria už¬kal¬bė¬to¬jos kal¬ba¬si, rei¬ka¬lau¬ja, kad ap¬leis¬tų li¬go¬nį.Bai¬si li¬ga bu¬vo su¬žei¬di¬mas. Ne¬te¬kęs daug krau¬jo, žmo¬gus daž¬nai mir¬da¬vo ar¬ba ne¬tek¬da¬vo svei¬ka¬tos. Jau se¬no¬vė¬je bu¬vo su¬kur¬ta dau¬gy¬bė ma¬giš¬kų krau¬jo su¬lai¬ky¬mo bū¬dų bei už¬kal¬bė¬ji¬mų. Rūd¬nios kai¬me (dab. Va¬rė¬nos raj.) nuo krau¬jo bu¬vo už¬kal¬ba¬ma taip: ”Va¬liu¬li die¬vu¬li, krau¬ją su¬tū¬rėk, dū¬šios iš kū¬no ne¬va¬ryk, kad su krau¬ju ne¬iš¬bėg…¬tų, kū¬no vie¬no ne¬pa¬lik¬tų. Per kie¬tą ak¬me¬nė¬lį, per aukš¬tą ąžuo¬lė¬lį, Va¬liu¬li die¬vu¬li, krau¬ju įsa¬kau, krau¬ją gys¬lo¬se su¬lai¬kau”.Reu¬ma¬ti¬niai su¬si¬rgi¬mai, ku¬riuos žmo¬nės kai kur va¬di¬no gri¬žu, daž¬niau¬siai bu¬vo gy¬do¬mi ma¬giš¬ko¬mis prie¬mo¬nė¬mis. Jei ran¬ką per rie¬šą skau¬dė¬da¬vo, aukš¬tai¬čiai “riš¬da¬vo gri¬žą”: pa¬im¬da¬vo si¬ū¬lą, kar¬tais rau¬do¬ną, megz¬da¬vo pir¬ma maz¬ge¬lį sa¬ky¬da¬mi “ne vie¬nas”, ant¬rą – “ne du”, tre¬čią – “ne trys” ir t.t.. To¬kių maz¬ge¬lių tris kar¬tus po de¬vy¬nis, t. y. dvi¬de¬šimt sep¬ty¬nis ir jais ap¬riš¬da¬vo ran¬ką. Jei gri¬žas grauž¬da¬vo ko¬jas pa¬im¬da¬vo iš kam¬po šluo¬tą, at¬megz¬da¬vo jos raiš¬te¬lį ir juo ap¬riš¬da¬vo skau¬da¬mą vie¬tą, o šluo¬tą at¬ga¬lia ran¬ka vėl pa¬dė¬da¬vo į tą pa¬čią vie¬tą, ta¬da li¬ga iš¬nyk¬da¬vu¬si.
Ran¬kų, ko¬jų su¬ki¬mą, plau¬kų su¬si¬vė¬li¬mą žmo¬nės va¬di¬no kal¬tū¬nu, gy¬dė jį, trin¬da¬mi mus¬mi¬rė¬mis ar ber¬žo spur¬gais, už¬pil¬tais deg¬ti¬ne, ger¬da¬mi ar¬ba¬tą iš rū¬tų, ba¬lan¬dų, bar¬kū¬no ir kal¬tūn¬žo¬lių. Dzū¬kai su¬si¬vė¬lu¬sį į kal¬tū¬ną pa¬lu¬kų ne¬kirp¬da¬vo (ma¬nė, kad nu¬kir¬pus li¬go¬niui skau¬dė¬sian¬ti gal¬va), bet nu¬dau¬žy¬da¬vo dviem ak¬me¬ni¬mis, nu¬de¬gin¬da¬vo karš¬ta ge¬le¬ži¬mi. Kal¬tū¬ną, kaip ir ki¬tas li¬gas, gy¬dy¬da¬vo už¬kal¬bė¬ji¬mais.Iš nie¬žų ma¬giš¬kų¬jų gy¬dy¬mo prie¬mo¬nių bu¬vo mau¬dy¬ma¬sis prieš sau¬lės už¬te¬kė¬ji¬mą di¬dį¬jį ket¬vir¬ta¬die¬nį, ti¬kint, kad van¬duo nu¬plau¬siąs nie¬žus ir jie iš¬nyk¬sią.Odos li¬gų šal¬ti¬nio bu¬vo ieš¬ko¬ma ir ki¬tur. Ma¬ny¬ta, kad vo¬tys at¬si¬ran¬dan¬čios nuo šu¬nų žargs¬ty¬mo. Jas gy¬dy¬da¬vo, dė¬da¬mi komp¬re¬sus iš ži¬ba¬lo, pa¬dė¬da¬mi vo¬ra¬tink¬liais, už¬pil¬da¬mi pen¬kia¬pirš¬čiais (žo¬lės), te¬pda¬mi iš eg¬lės der¬vos, svo¬gū¬no ir svies¬to pa¬ga¬min¬tu te¬pa¬lu, dė¬da¬vo kep¬tą svo¬gū¬ną, ske¬pe¬tai¬tę su svies¬tu. Skau¬du¬lį trin¬da¬vo ir su ves¬tu¬vi¬niu žie¬du. Ry¬tų aukš¬tai¬čiai ti¬kė¬jo, kad įsi¬se¬nė¬ju¬sio¬se vo¬ty¬se įsi¬vei¬sią va¬las¬ny¬kai (plau¬kai), ku¬rių esą tre¬jos de¬vy¬ne¬rios rū¬šys. Juos gy¬dė, pri¬dė¬da¬mi ru¬gių var¬pų šluo¬te¬lę ar pu¬šies ša¬ke¬lę ir pil¬da¬mi ant jos šil¬tą van¬de¬nį: pa¬lu¬kai iš¬ei¬da¬vę į var¬pas ar ša¬ke¬les. Pla¬čiai ži¬no¬ma odos li¬ga ro¬žė, ku¬ri, žmo¬nių ma¬ny¬mu, įsi¬mes¬da¬vu¬si ar¬ba nuo van¬dens, ar¬ba nuo iš¬gąs¬čio, ar¬ba nuo vė¬jo. Ro¬žę daž¬niau¬siai gy¬dy¬da¬vo šie¬no vo¬nio¬mis, trin¬da¬mi deg¬ti¬ne, su¬mai¬šy¬ta su drus¬ka, be to, – bur¬tais ir už¬kal¬bė¬ji¬mais. Kad be¬si¬ke¬lian¬čią ro¬žę “at¬so¬din¬tų”, dzū¬kai ją trin¬da¬vo su¬grūs¬to¬mis pleis¬ka¬nė¬mis ka¬na¬pė¬mis ar¬ba se¬na pa¬val¬kų py¬ne, pri¬si¬gė¬ru¬sia ark¬lio pra¬kai¬to. Po to li¬go¬nį pa¬gul¬dy¬da¬vo į pa¬ta¬lą, ap¬klo¬da¬vo vil¬no¬ne ant¬klo¬de ir smil¬ky¬da¬vo mi¬ši¬niu iš ru¬gi¬nių, šven¬tin¬tų ver¬bų (žil¬vi¬čio) ir ka¬da¬gio spyg¬lių. Pa¬smil¬ky¬ta¬jam duo¬da¬vo iš¬ger¬ti tris stik¬li¬nes alaus ar¬ba pie¬no, ku¬ria¬me bu¬vo pa¬merk¬ta se¬na įkai¬tin¬ta ark¬lio pa¬sa¬ga. De¬der¬vi¬nes, žmo¬nių ma¬ny¬mu, at¬si¬ran¬dan¬čios, pe¬rė¬jus per vie¬tą, kur vo¬lio¬jo¬si ark¬lys. Vai¬kai jas gau¬da¬vę, jei juos mo¬ti¬nos praus¬da¬vu¬sios sau¬lei nu¬si¬lei¬dus. Kad de¬der¬vi¬nės iš¬nyk¬tų, va¬ka¬re, nu¬si¬lei¬dus sau¬lei, ma¬žuo¬ju pirš¬tu su¬grai¬by¬da¬vo nuo lan¬go ra¬są ir jas te¬pda¬vo. Ti¬kė¬ta, kad spuo¬gai at¬si¬ran¬dą nuo pa¬va¬sa¬rį žy¬din¬čio van¬dens, to¬dėl bu¬vo ven¬gia¬ma juo praus¬tis. Ser¬gan¬tį gelt¬li¬ge gy¬dy¬da¬vo trin¬da¬mi akis rau¬do¬nais ka¬ro¬liais, ku¬rie tu¬rė¬ję pa¬keis¬ti odos spal¬vą vie¬toj gel¬to¬nos į rau¬do¬ną. Be to, gir¬dy¬da¬vo jo¬na¬žo¬lė¬mis, val¬gy¬din¬da¬vo mor¬ko¬mis.Iš vi¬sų odų li¬gų la¬biau¬siai bu¬vo pa¬pli¬tu¬sios kar¬pos. Jas gy¬dė, te¬pda¬mi žo¬lė¬mis ar¬ba duo¬da¬mi ap¬kan¬džio¬ti žio¬gui, bet daž¬niau¬siai – ma¬gi¬ja. Vi¬si mi¬nė¬ti lie¬tu¬vių nau¬do¬ti gy¬dy¬mo bū¬dai ir prie¬mo¬nės yra la¬bai se¬nos kil¬mės. Pa¬na¬šūs ira¬cio¬na¬laus gy¬dy¬mo bū¬dai nuo se¬no bu¬vo ži¬no¬mi dau¬ge¬liui Eu¬ro¬pos ir ki¬tų pa¬sau¬lio ša¬lių tau¬tų….12. VAIKŲ LIGOSVai¬kų li¬gos kil¬da¬vę daž¬niau¬siai nuo iš¬gąs¬čio, nuo “akių”, nuo dva¬sių, daž¬niau¬siai lau¬mių. Gy¬dy¬da¬vo jas įvai¬riais ma¬giš¬kais veiks¬mais ir už¬kal¬bė¬ji¬mais. Su¬si¬rgus vai¬kui nuo “blo¬gų akių”, pa¬im¬da¬vo nuo ta¬ko ar slenks¬čio pur¬vo, pa¬skus¬da¬vo nuo sta¬lo kam¬pų me¬die¬nos, su¬dė¬da¬vo į in¬dą ir rū¬ky¬da¬vo. Taip pat duo¬da¬vo ger¬ti šal¬tekš¬nio, at¬neš¬to iš miš¬ko ne¬si¬dai¬rant ir nie¬ko ne¬kal¬bant. Su¬si¬rgu¬sį aki¬mis vai¬ką rū¬ky¬da¬vo kiau¬lių mi¬gio šiau¬dais ar¬ba viš¬tų mėš¬lu, praus¬da¬vo van¬de¬niu su šven¬to¬sios Ago¬tos drus¬ka ir šluos¬ty¬da¬vo si¬jo¬no pa¬lan¬ka. Be to, tris kar¬tus pil¬da¬vo iš bur¬nos ant du¬rų ran¬ke¬nos van¬dens ir su¬sem¬tu juo prau¬sė nu¬žiū¬rė¬tą¬jį. Po to “iš¬čiulp¬da¬vo” jo akis ir nu¬si¬spjau¬da¬vo ant tos pa¬čios ran¬ke¬nos. “Nu¬žiū¬rė¬tus” vai¬kus mau¬dy¬da¬vo van¬de¬ny¬je, ku¬ria¬me iš¬mir¬ky¬da¬vo pir¬mą¬jį su¬pjau¬tą ru¬gių pė¬dą. Jei vai¬kas daž¬nai verk¬da¬vo, ma¬ny¬da¬vo, kad po jo oda au¬ga plau¬kai. Tuo¬met į gel¬dą pri¬pil¬da¬vo šil¬to van¬dens, ant ke¬tu¬rių jos kam¬pų pa¬pil¬da¬vo po sau¬ją pe¬le¬nų ir ta¬me van¬de¬ny¬je vai¬ką praus¬da¬vo, ti¬kė¬da¬mi, kad plau¬kai iš¬ei¬sią į pe¬le¬nus.
Vai¬kai si¬rgda¬vę ir va¬di¬na¬mu “už¬si¬sap¬na¬vi¬mu”, ka¬da juos “ap¬ži¬bin¬da¬vo” mė¬nu¬lis. Toks vai¬kas mie¬go¬da¬mas vaikš¬čio¬da¬vo po kie¬mą, per tvo¬ras, sto¬gus. Bu¬vo drau¬džia¬ma vaikš¬čio¬jan¬tį šauk¬ti, nes jis pa¬bu¬dęs ga¬lįs nu¬kris¬ti ir už¬si¬muš¬ti. To¬kią li¬gą gy¬dė už¬kal¬bė¬ji¬mu. Kad vai¬ko “ne¬ap¬ži¬bin¬tų” mė¬nu¬lis, ant lan¬go sta¬ty¬da¬vo lė¬lę (Al¬sė¬džiai).13. MOTERIŠKOS LIGOSIš mo¬te¬riš¬kų li¬gų la¬biau¬siai pa¬pli¬tu¬sios bu¬vo gim¬dos li¬gos. Ser¬gan¬čios mo¬te¬rys ger¬da¬vo rū¬tas, kmy¬nus, ra¬mu¬nė¬les, de¬vy¬nia¬žie¬džius ir ki¬to¬kius žo¬ly¬nus. Daž¬nai mo¬te¬rys su¬si¬rgu¬sios kreip¬da¬vo¬si ir į už¬kal¬bė¬to¬jus. Už¬kal¬bant bu¬vo ne¬ga¬li¬ma sa¬ky¬ti žo¬džio “amen”, nes mo¬te¬ris tap¬sian¬ti ne¬vai¬sin¬ga.Menst¬ruo¬jan¬ti ir 40 die¬nų po gim¬dy¬mo mo¬te¬ris bu¬vo lai¬ko¬ma neš¬va¬ria. Pir¬ty¬je ji sė¬dė¬da¬vo nuo¬ša¬liai, nes ti¬kė¬ta, kad jei¬gu jos vie¬to¬je at¬si¬sė¬sian¬ti ki¬ta mo¬te¬ris, tai ser¬gan¬čio¬sios krau¬jas pe¬rei¬siąs pas aną, t. y. at¬si¬sė¬du¬si gau¬sian¬ti “sve¬ti¬mą krau¬ją”. Dzū¬kai da¬ry¬da¬vo taip: gel¬dą su van¬de¬niu, ku¬rio¬je bu¬vo iš¬skalb¬ti jos bal¬ti¬niai, dė¬jo prie slenks¬čio. Iš abie¬jų slenks¬čio pu¬sių sta¬tė po ąso¬tį. Po to sė¬do ant slenks¬čio ir kiau¬ši¬nio lukš¬tu at¬ga¬lia ran¬ka pils¬tė van¬de¬nį – vie¬ną lukš¬tą py¬lė į vie¬ną ąso¬tį ir sa¬kė “tai ta¬vo”, o ant¬rą – į ki¬tą, sa¬ky¬da¬mi “tai ma¬no”. Iš¬pils¬ty¬tą į ąso¬čius van¬de¬nį pa¬lie¬da¬vo tvo¬rų su¬si¬dū¬ri¬me, kur nie¬kas ne¬vaikš¬čio¬jo, nes ti¬kė¬jo, kad jei¬gu kas ant tos vie¬tos at¬si¬sto¬siąs, su¬si¬rgsiąs gelt¬li¬ge.Kad leng¬viau gim¬dy¬tų mo¬te¬ris, jei prieš gim¬dy¬mą duo¬da¬vo iš¬ger¬ti var¬nag¬rū¬džių (skal¬sių). Sun¬kiai gim¬dan¬čią ve¬džio¬da¬vo po ant že¬mės pa¬dė¬tą li¬žę, tris¬kart ap¬ves¬da¬vo ap¬link sta¬lą, ap¬reng¬da¬vo vy¬ro marš¬ki¬niais, iš¬pin¬da¬vo ka¬są, sta¬ty¬da¬vo ant ga¬rų įkai¬tin¬tą ir už¬pil¬ta deg¬ti¬ne ply¬tą sta¬ty¬da¬vo gim¬dy¬vei tarp ko¬jų. Nau¬ja¬gi¬mį rū¬ky¬da¬vo puo¬de¬liu, tris¬kart ap¬neš¬da¬vo ap¬link jį drus¬kos žiups¬ne¬lį ir iš¬ber¬da¬vo ją į kros¬nį, kad vai¬kas “akių ne¬bi¬jo¬tų”.14. DANTŲ GYDYMASDan¬tų skaus¬mą gy¬dy¬da¬vo įvai¬riai: dė¬da¬vo ant jų krie¬no, drus¬kos, ta¬čiau daž¬niau¬siai už¬kal¬bė¬da¬vo. Be to, skau¬da¬mus dan¬tis iš¬rau¬da¬vo ant jų už¬ner¬da¬mi si¬ū¬lą ir smar¬kiai timp¬te¬lė¬da¬mi. To¬kiu bū¬du daž¬niau¬siai tė¬vai trauk¬da¬vo vai¬kų pie¬ni¬nius dan¬tis. Juos iš¬trau¬kę mes¬da¬vo į kros¬nį ir sa¬ky¬da¬vo: “ Te tau, pe¬le, kau¬li¬nis, duok man ge¬le¬ži¬nį”. Ta¬da esą už¬aug¬da¬vę ne¬gen¬dan¬tys dan¬tys. Skau¬dant dan¬tį sa¬ky¬da¬vo. Kad ja¬me ap¬si¬gy¬ve¬no kir¬mi¬nas, ku¬rį rei¬kia nu¬ma¬rin¬ti. Tam rei¬ka¬lui pa¬im¬da¬vo kau¬ko pirš¬tą (pir¬šo pa¬vi¬da¬lo be¬lam¬ni¬tas), trin¬da¬vo juo dan¬tį ir tris kar¬tus sa¬ky¬da¬vo: “Kau¬ke, Kau¬ke, ta¬vo pirš¬tu dan¬tį tri¬nu, ta¬vo var¬du kir¬mė¬lę ma¬ri¬nu, kad ji ar¬ba pa¬dvės¬tų ar¬ba iš dan¬tų iš¬sliuog¬tų ir ei¬tų į sau¬sus me¬džius, kie¬tus ak¬me¬nis. Kaip tu ši¬tą pirš¬tą me¬tei, te¬gul pa¬me¬ta dan¬tį kir¬mė¬lė, ku¬ri jį ka¬muo¬ja. Die¬vo lei¬di¬mu, ma¬no lie¬pi¬mu kir¬mė¬lę pa¬si¬imk, pa¬si¬imk, pa¬si¬imk.” Be to, ant skau¬da¬mo dan¬ties dė¬da¬vo čes¬na¬ko.15. LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAIĮsi¬ga¬lė¬jus Lie¬tu¬vo¬je krikš¬čio¬ny¬bei, liau¬dies gy¬dy¬to¬jai (ži¬niuo¬nys, žo¬li¬nin¬kai, už¬kal¬bė¬to¬jai ir kt.) bu¬vo pe¬rse¬kio¬ja¬mi, lai¬ko¬mi ra¬ga¬niais ir gan daž¬nai de¬gi¬na¬mi ant lau¬žo. Se¬no¬sios lie¬tu¬vių te¬ra¬pi¬jos vie¬ton bu¬vo įve¬da¬mi krikš¬čio¬niš¬kie¬ji gy¬dy¬mo bū¬dai (eg¬zo¬tai, mal¬dos, švęs¬tas van¬duo, žeg¬no¬ji¬mai, smil¬ky¬mas švęs¬to¬mis žo¬le¬lė¬mis, ver¬bo¬mis). Tie gy¬dy¬mo bū¬dai, ypač už¬kal¬bė¬ji¬mai, ypač už¬kal¬bė¬ji¬mai, ku¬rių baž¬ny¬čia ne¬pa¬jė¬gė iš¬nai¬kin¬ti, bu¬vo suk¬rikš¬čio¬nin¬ti, pri¬de¬dant mal¬dų ir krikš¬čio¬niš¬kų¬jų šven¬tų¬jų var¬dų. Krikš¬čio¬ny¬bė įpir¬šo liau¬džiai sa¬vo gy¬do¬mą¬ją ma¬gi¬ją. An¬tai nuo iš¬var¬žos si¬ū¬ly¬ta gy¬dy¬tis vir¬vu¬te, ku¬ria prie kry¬žiaus bu¬vo pri¬riš¬ti žo¬ly¬nai. Ne¬pai¬sant to, liau¬dies me¬di¬ci¬na mū¬sų kai¬muo¬se bu¬vo ga¬na gy¬va dar IXI a. ir iš¬si¬lai¬kė net iki XX a. pir¬mų¬jų de¬šimt¬me¬čių, o tarp ne¬tur¬tin¬gų vals¬tie¬čių bei mies¬tie¬čių, ku¬riems bu¬vo sun¬kiai prie¬i¬na¬mi kva¬li¬fi¬kuo¬ti gy¬dy¬to¬jai, – ner¬e¬tai ir iki ta¬ry¬bi¬nės san¬tvar¬kos lai¬kų. Šiuo¬lai¬ki¬nė ne¬mo¬ka¬ma, vi¬siems prie¬i¬na¬ma ir moks¬lu pa¬grįs¬ta me¬di¬ci¬na nu¬stel¬bė liau¬dies me¬di¬ci¬ną, pa¬si¬lik¬da¬ma jos ra¬cio¬na¬lų¬jį gy¬dy¬mą vais¬ta¬žo¬lė¬mis ir ma¬sa¬žais.16. RECEPTAI
Akies valk¬tis iš¬tirps, jei¬gu prieš mie¬gą į akį įla¬šin¬si¬te vie¬ną la¬šą švie¬žių bal¬ta¬gė¬lės gy¬va¬sa¬kių.

Jei akys pū¬liuo¬ja, per¬šti, rei¬kia jas plau¬ti van¬de¬niu me¬daus tir¬pa¬lu. Ant akių dė¬ti me¬daus ir ne¬vir¬to kiau¬ši¬nio bal¬ty¬mo komp¬re¬sus.

Karš¬čiuo¬jan¬tiems li¬go¬niams troš¬ku¬liui ir ko¬su¬liui mal¬šin¬ti, vi¬du¬ria¬vi¬mui stab¬dy¬ti duo¬da¬ma ger¬ti džio¬vin¬tų kiau¬ši¬nių nuo¬vi¬ro.

Pe¬rša¬lus pa¬ta¬ria¬ma ger¬ti ger¬vuo¬gių la¬pų ant¬pi¬lą.

Ser¬gant an¬gi¬na si¬ū¬lo¬ma kram¬ty¬ti me¬dų su ko¬riu ( 6-8 kar¬tus per die¬ną), o gerk¬lę ska¬lau¬ti van¬de¬niu su obuo¬lių ac¬tu ( ac¬tas ruo¬šia¬mas taip: obuo¬lių su¬ltims lei¬džia¬ma iš¬rūg¬ti, pas¬kui lai¬ko¬ma vė¬sio¬je vie¬to¬je). Gerk¬lei ska¬lau¬ti į stik¬li¬nę van¬dens įpi¬la¬ma 1 – 2 ar¬ba¬ti¬niai šaukš¬te¬liai ac¬to. Ska¬lau¬ja¬ma kas va¬lan¬dą.

Jei tu¬ri¬te slo¬gą, tai su¬rin¬ki¬te ra¬mu¬nė¬lių žie¬de¬lių mil¬te¬lius ir ke¬lio¬li¬ka kar¬tų per die¬ną įtrau¬ki¬te juos į no¬sį.

Nuo tu¬ber¬ku¬lio¬zės, krau¬ja¬vi¬mui stab¬dy¬ti nau¬do¬ja¬mos ak¬ti¬ni¬di¬jos uo¬gos.

Ve¬miant krau¬jais, rei¬kia pa¬im¬ti asiūk¬lio ir ka¬du¬gio uo¬gų (1:1), už¬pli¬ky¬ti ver¬dan¬čiu van¬de¬niu, šiek tiek pa¬vi¬rin¬ti ir pa¬lai¬ky¬ti 20 mi¬nu¬čių. Ger¬ti 3-4 kar¬tus per die¬ną.

Skran¬džio vė¬žiui ir opa¬li¬gei gy¬dy¬ti tin¬ka nuo¬vi¬ras iš džio¬vin¬tų gys¬lo¬čių la¬pų.

Ser¬gant leu¬ke¬mi¬ja rei¬kia ger¬ti nuo¬vi¬rą, pa¬ga¬min¬tą iš 1 stik¬li¬nės žy¬din¬čių gri¬kių žo¬lės ir 1 lit¬ro ver¬dan¬čio van¬dens.

Esant kau¬lų skaus¬mams, kau¬lų ro¬žei, rei¬kia įtrin¬ti skau¬da¬mą vie¬tą jo¬na¬žo¬lės alie¬ju¬mi.

Žu¬vies kau¬lą iš bur¬nos ga¬li¬ma iš¬im¬ti vaš¬ko žva¬ke. Vie¬nas žva¬kės ga¬las iš¬tirp¬do¬mas ir grei¬tai, kol ne¬ata¬u¬šo, pri¬spau¬džia¬mas prie įsti¬gu¬sio kau¬lo. Už pu¬sės mi¬nu¬tės vaš¬kas su¬šą¬la, kau¬las pri¬lim¬pa ir kar¬tu leng¬vai iš¬trau¬kia¬mas.

Ra¬chi¬tą gy¬do pa¬pras¬tos krau¬ja¬žo¬lės žie¬dų ir me¬det¬kos ar¬ba¬ta. 10 g krau¬ja¬žo¬lės žie¬dų ir 10 g me¬det¬kos už¬pil¬ti stik¬li¬ne ver¬dan¬čio van¬dens.

Sun¬kiai gy¬jan¬čius nu¬de¬gi¬mus rei¬kia gy¬dy¬ti griež¬čio su¬lti¬mis.

Nu¬de¬gu¬sią vie¬tą rei¬kia tuoj pat pa¬tep¬ti svo¬gū¬nų ko¬še¬le.

Kar¬pos grei¬tai pra¬nyks¬ta, su¬vil¬gius jas kiau¬lės šla¬pi¬mu.

Kar¬pos ant pa¬dų gy¬do¬mos li¬nų sė¬me¬nų alie¬ju¬mi.

Bet ku¬rios pa¬par¬čio su¬ltys ge¬rai gy¬do žaiz¬das.

Įsi¬pjo¬vus rei¬kia pa¬im¬ti sto¬res¬nį ali¬jo¬šiaus la¬pą, pe¬rpjau¬ti pu¬siau ir už¬dė¬ti ant žaiz¬dos. Už 5 – 6 va¬lan¬dų žaiz¬da už¬si¬trauks.

Jei jus ka¬muo¬ja reu¬ma¬to skaus¬mai ko¬jo¬se, gal¬vo¬je, mie¬go¬ki¬te ant čiu¬ži¬nio, pa¬da¬ry¬to iš džio¬vin¬tų pa¬par¬čių.

Nuo epi¬lep¬si¬jos ger¬ti lau¬ki¬nių naš¬lai¬čių nuo¬vi¬rą 3 kar¬tus per die¬ną po 150 g. gy¬dy¬tis ap¬ie 2 me¬tus.

17. IŠ¬VA¬DOS

Iš¬min¬tis sa¬ko, kad liau¬dies me¬di¬ci¬na po¬pu¬lia¬ri ir šian¬dien. Dau¬ge¬lis žmo¬nių, ku¬riem ne¬pa¬de¬da šiuo¬lai¬ki¬nė me¬di¬ci¬na, ku¬rie ser¬ga ne¬pa¬gy¬do¬mo¬mis li¬go¬mis, at¬si¬gr꬞ia į pra¬ei¬tį, do¬mi¬si mū¬sų pro¬tė¬vių me¬di¬ci¬na. Pa¬ži¬no¬jau vie¬ną žmo¬gų, ku¬ris si¬rgo plau¬čių vė¬žiu. Dak¬ta¬rai jam pa¬dė¬ti jau ne¬be¬ga¬lė¬jo, pra¬na¬ša¬vo, kad jis il¬giau nei mė¬ne¬sio ne¬iš¬gy¬vens. Jis gy¬ve¬no dar pen¬kis me¬tus. Pa¬slap¬tis čia sly¬pi liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je. Jis kon¬sul¬tuo¬da¬vo¬si pas ekst¬ra¬sen¬sę, ku¬ri ga¬rai iš¬ma¬nė liau¬dies me¬di¬ci¬ną. Jis ant plau¬čių dė¬da¬vo juo¬do šuns kai¬lio (re¬fe¬ra¬te bu¬vo pa¬mi¬nė¬tas šis gy¬dy¬mo bū¬das), ku¬ris po nak¬ties su¬si¬vel¬da¬vo ir at¬ro¬dy¬da¬vo lyg vel¬ti¬nis, gė¬rė įvai¬rias vais¬ta¬žo¬lių ar¬ba¬tas. Jis mi¬rė, ta¬čiau be jo¬kių skaus¬mų (dak¬ta¬rai pra¬na¬ša¬vo sun¬kią mir¬tį, kan¬čias) ir gy¬ve¬no daug il¬gau, nei pra¬na¬ša¬vo dak¬ta¬rai.

Kiek¬vie¬no žmo¬gaus te¬i¬sė rink¬tis ar ti¬kė¬ti liau¬dies me¬di¬ci¬na, ar ver¬tin¬ti vais¬ti¬nius au¬ga¬lus, ta¬čiau ne¬ga¬li¬ma gy¬dy¬tis sa¬vo nuo¬žiū¬ra pa¬gal re¬fe¬ra¬te pa¬teik¬tus re¬cep¬tus. Bū¬ti¬na pa¬si¬kon¬sul¬tuo¬ti su gy¬dy¬to¬ju…, nes tik jis nu¬sta¬to tik¬rą diag¬no¬zę.18. LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Dundulienė P. Liaudies medicinos patarimai.- Vilnius: Mokslas, 1994.2. Dundulienė P. Lietuvos etnologija.- Vilnius: Mokslas, 1991.3. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos.- Vilnius: Mintis, 1991.4. Čepienė J. Lietuvių etninės kultūros istorija.- Kaunas: Ųviesa, 1995.