LENŲ TEISĖS ANGLIJOJE, PRANCŪZIJOJE IR VOKIETIJOJE

LENŲ TEISĖS ANGLIJOJE, PRANCŪZIJOJE

IR VOKIETIJOJE

VAKARŲ EUROPOS VALSTYBIŲ – ANGLIJOS, PRANCŪZIJOS IR VOKIETIJOS FORMAVIMOSI UŽUOMAZGOS

Didžiulėje Romos imperijos teritorijoje gyveno daugybė klajoklių barbarų genčių, atkeliavusių čia iš Vakarų Azijos ir IV a. pabaigoje, V a. ėmusių romėnų valdomose srityse kurti valstybinius darinius. Tačiau Romos imperijos galybė jau buvo praeityje. Maždaug III a. ėmęs ryškėti Romos imperijos skilimas, valdant Teodosijui I (395 m.) galutinai įvyko. Romos imperija suskilo į Rytų Romos imperiją (Bizantiją su sostine Konstantinopoliu) ir Vakarų Romos imperiją, kuri, neatlaikiusi barbarų puldinėjimų, nuvertus paaskutinįjį imperatorių Romulą Augustulą 476 metais žlugo. Valdžią užgrobė vienas barbarų genčių vadų – Odoakras. Galutinai suirus Vakarų Romos imperijai, Vakarų Europoje nebeliko stiprios centralizuotos valstybės. Imperijos griuvėsiuose iškildavo, keitėsi ir netrukus, nepalikdamos žmonijos istorijoje gilesnių pėdsakų, kruvinuose karuose greitai vėl žlugdavo nedidelės primityvios gentinės barbarų karalystės.

Tik salijams frankams, vadovaujamiems Chlodvigo Galijoje pavyko sukurti Frankų karalystę, VI a. pradžioje apėmusią plačią teritoriją nuo Reino vidupio iki Pirėnų. Chlodvigas buvo pirmasis frankų karalius, įtvirtinęs savo vienasmenę valdžią. Nors iki pat XII a. germanų kaaraliai dažniausia vadinosi ne valstybių, o tautų (frankų, gotų ir kt.) karaliais. Frankų valstybės pozicijas Chlodvigas sustiprino 496 m. priimdamas krikščionybę.

Frankų valstybė ypač suklestėjo VIII a. pabaigoje ir pasiekė savo galybės viršūnę. Valdant Karoliui Didžiajam, sėkmingais karais Frankų valstybės teritorija buvo la

abai išplėsta, o 800 metais popiežius jį karūnavo imperatoriumi. Frankų valstybę sudarė daugelis genčių – frankai, alemanai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, vandalai, ripuarai ir kitos, apėmusios plačią kontinentinės Europos teritoriją, o vėliau virto Vokietija, Prancūzija ir Šiaurės Halija.

Maždaug tuo pat metu, apie V a., Britų salose gyvenusias keltų gentis – britus, belgus, galus – į pakraščius nustūmė ir su jais susimaišė germanų gentys – anglai, saksai, jutai ir fryzai. Naujojoje tėvynėje jie VII a. sukūrė septynias anglosaksų karalystes – Kentą, Eseksą, Veseksą, Saseksą, Rytų Angliją, Mersiją ir Nortambriją su savo aristokratija ir valdžia. Tarp šių karalysčių vyko nuolatinė kova, kol IX a. jos susijungė į vieną valstybę – Angliją.

NUOSAVYBĖS TEISĖS FEODALINIŲ SANTYKIŲ FORMAVIMASIS

V a. Vakarų Romos imperijai žlugus nuo germanų užkariautojų smūgių, dauguma romėnų miestų Vakaruose greitai nuusmuko ir iki IX a. praktiškai išnyko.

Romos imperija formavosi miestų valstybių (graikų vadinamų poliais) pagrindu. Tam turėjo įtakos geografinė padėtis, apsunkinusi visuomenės bendravimą, kas trukdė jai politiškai susivienyti, centralizuotą valdymą darė sunkiai įmanomą ir nereikalingą. Ryškūs ekonominio, politinio gyvenimo ir įvairių kitų veiksnių skirtumai lėmė didelę miestų valstybių vidaus santvarkos įvairovę – vyravo įvairios respublikų formos, iš jų pradėjo išsiskirti įtakingiausi, apie kuriuos ir formavosi imperija.

Romos imperijos nuosavybės teisę abstrakčiai galima apibrėžti kaip daiktinę autonominę asmens teisę valdyti (naudotis ir disponuoti ma

aterialiu daiktu), neribojama tiek, kiek nepažeidžia esamos teisėtvarkos.

Atrodo, pirmiausia ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentinei nuosavybei, taip pat ir žemės, perėjo privataus asmens valdžion. “Dvylikos lentelių” įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė (450 m. p.Kr.). Nuosavybė čia apibrėžta kaip vienalytė teisė. Kadangi Romos imperija buvo susiformavusi respublikos pagrindu, tai buvo išvystyta ir žemės nuosavybės įgijimo tvarka. Jos savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, o nuosavybė buvo vadinama kviritine. Iš pradžių ši teisė buvo įgyjama tik atlikus mancipaciją arba tam tikrus formalius veiksmus, vėliau senaties būdu (neatlikus formalių veiksmų). Tik Romos imperijos provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos, arba imperatoriaus, nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai, tačiau nebuvo žemių savininkai.

Tačiau romėnų teisė (rašytinė) nelietė feodalinių santykių: joje nebuvo taisyklių, nustatančių senjorų teises, romėnai nežinojo feodalinės žemės nuosavybės formų, nors vėlesniais viduramžiais įtakojo kitas Vakarų Europos visuomenės gyvenimo sritis.

Germanų gentyse V – VI a. užgožusiose tai, kas buvo likę iš Romos imperijos, tada dar nebuvo išgyvendinti bendruomeniniai santykiai. Vyravo asmeninis teisės taikymas genties viduje. Barbarų gentims, daugiausia užsiimančioms žemdirbyste ir gyvulininkyste – Romos nuosavybės teisė buvo tolima.

Viename ankstyviausių barbarų įstatymų – Salijų įstatyme, išleistame Frankų valstybėje karaliaus Chlodvigo, ne
etrukus po jo krikšto 496 m., dar nėra vienareikšmės nuosavybės sampratos, tačiau įstatymas skirtingai vertina kilnojamojo turto, laisvai perleidžiamo ir paveldimo, ir žemės (apie jos pirkimą, pardavimą neužsimenama) nuosavybę.

Įstatymas skyrė žemę, valdomą šeimos, nuo žemės, esančios bendruomeninės (kolektyvinės) nuosavybės objektu.

Individualia šeimos nuosavybe laikomi būstas, kiemo teritorija ir sodybinis sklypas, kuriam skiriama išskirtinė reikšmė.

Bendruomeninei nuosavybei priklausė pievos, ganyklos ir miškai, ir teisė į juos saugota nepalyginti silpniau.

Salijų įstatymas visus savininkus dar laiko lygiais ir besiformuojančiam stambiajam žemės savininkui (skirtingai nuo vėlesnių barbarų įstatymų) dar nenustato kuo nors išskirtinės teisinės padėties.

Frankų gentims vykdant grobikišką politiką VI – VII a. vis daugiau bendruomenės žemių susitelkė bendruomenės elito rankose su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes. Su barbarų žemvaldžiais susiliejo ir lojalūs vietiniai romėnai aristokratai.

Yrant gimininiams gentiniams ryšiams ilgainiui įsitvirtino perleidžiama, nesusijusi su kokiais nors varžymais žemės nuosavybės forma – alodas. VIII a. Bavarų įstatymas individualia nuosavybe laikė jau ne tik laukus, bet ir pievas bei miškus, jau leido žemę perleisti kitam asmeniui, draudė kirsti medžius svetimame miške.

Vienu iš nuosavybės teisės objektų Salijų įstatymas taip pat laiko vergus, kurie kaip ir kolonai dar yra pagrindinė dvarų gamybinė jėga.

Taigi vykstant turtinei diferenciacijai susiformavo dvarininkų (žemvaldžių) ir nuskurdusių pusiau laisvų valstiečių (litų) visuomeniniai sluoksniai.

Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis. Su
usiformavo gimininė gentinė diduomenė (erlai), laisvieji bendruomenės nariai (kerlai), pusiau laisvieji (letai) ir namų tarnai – vergai.

Ypač sparčiai feodaliniai santykiai plėtojosi VII – IX a. Senųjų gimininių ryšių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė, skurdinantys karai, paplitę plėšikavimai ir karaliaus valdžios nesugebėjimas apsaugoti gyventojų gyvybės ir turto privertė nemažai smulkiųjų žemės savininkų ieškoti paramos pas stambiuosius žemvaldžius. Tai buvo įmanoma tik silpnajam pasiduodant galinčiojo padėti stipriojo priklausomybėn.

Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją su sąlyga, kad priglaudusiam jo žemę magnatui atliks tam tikras prievoles (dirbs dvarininko laukuose) ir mokės duoklę (atiduodamas dalį derliaus). Tai reglamentuojama jau vėlesniais VII a (Bavarų) ir VIII a. (Alemenų) įstatymais. Laisvajam valstiečiui, atsidavusiam bažnyčios globai ir dėl to jai atidavusiam savo žemės sklypą, vėliau už naudojimąsi tuo sklypu jau reikėjo mokėti činšą.

Tokia žemių perdavimo procedūra paprastai buvo atliekama surašant atitinkamą raštą (per cartam) ilgainiui pavadintą prekariumu. Nuo VII a. taikant Romos imperijos patirtį Frankų valstybėje buvo sudaromi formuliarai, – atitinkamos sutarties unifikuotos pagrindinės formos. Prekariumo rašto formulėje buvo rašoma, kad perdavęs žemę senjorui, valstietis, kol gyvas, pats valdys perduotą žemę ir ja naudosis, bet jau nebeturės teisės jos kam nors perleisti, tai padaręs tuojau pat tos žemės netektų.

Kita žemės perdavimo didikui forma buvo komendacija – sutartis, kuomet valstietis, “neturėdamas lėšų maitinimuisi ir apsirengimui”, atsiduodavo asmeninei magnato bažnytininko ar pasauliečio globai. Asmuo, atidavęs savo turtą ir pats atsidavęs magnato globai, virsdavo savo senjoro “žmogumi”, o savo žeme galėjo naudotis jau tik kaip laikinas sąlyginis laikytojas, įsipareigodamas iki gyvos galvos tarnauti ir klausyti bei per visą likusį savo gyvenimą sutikdamas būti valdomas jam taikomos valdžios. Už tai atitinkamai (pagal tai kaip bus užsitarnavęs) bus remiamas maistu ir drabužiais.

Taip magnato turtas ir galia dar labiau didėjo, o paprastas žmogus, “savo noru” atsisakęs žemės ir laisvės būdavo legaliai pavergiamas ir įgydavo suinteresuotą globėją.

Panašus procesas vyko ir tuomet, kai žemės magnatas, siekdamas naudos perleisdavo žemės turėjimo teisę jos neturinčiam žemdirbiui, kuris už ją atsilygindavo darbu, natūraliąja ar pinigine renta.

Panašūs feodaliniai santykiai ir žemės nuosavybės teisė formavosi ir Britų salose. Gausėti stambiajai žemėvaldai čia daug padėjo žemių iš karaliaus fondo dalijimas kilmingiesiems, kariaunos nariams, karaliaus tarnams ir bažnyčiai.

Nuskurdusiai valstietijai tampant priklausomai nuo savo globėjo žemės magnato greta laisvųjų valstiečių ir dar išlikusių negausių vergų ir kolonų atsirado priklausomų valstiečių sluoksnis – servai. Skirtingai nuo vergų jie besąlygiškai nepriklausė šeimininkui, jų negalima buvo pirkti ir parduoti, turėjo tam tikrų teisių į namą, žemę ir turtą. Tačiau skirtingai nei laisvieji valstiečiai, jie buvo prirašyti prie žemės, todėl negalėjo jos palikti be dvarininko sutikimo ir buvo perduodami kartu su žeme, turėjo atlikti įvairias prievoles, griežtai ribotos jų teisės naudotis ir disponuoti žeme, o jiems mirus, žemė likdavo dvarininkui. Servų prievolių dydis ir rūšys priklausė nuo dvarininko.

Servus kaustė ir gausios prievolės, susijusios su banalitetu – feodalo teise reikalauti įvairių rinkliavų iš savo žmonių (kelių mokesčio, už privalomai dvare suteikiamas paslaugas – grūdų malimą, duonos kepimą).

Ilgainiui įsitvirtinant monopolinei feodalų teisei į žemę, laisvoji valstiečių žemėvalda po truputį išnyko.

FEODALINIS ŽEMĖS VALDYMAS IR JO TRANSFORMAVIMO BŪTINYBĖ

Formuojantis feodaliniams santykiams ir žemės nuosavybei koncentruojantis stambiųjų žemvaldžių rankose, pastarieji ėmė įgauti vis didesnę įtaką ne tik savo žmonių atžvilgiu, bet ir valstybės mastu.

Iš pradžių priklausomiems žmonėms dvarininkai vykdė administracines, finansines, teismo funkcijas, – tai daryta karaliaus vardu. Tačiau, nepajėgdami centralizuotai valdyti savo teritorijų, daryti didesnę įtaką žemės magnatams, o dažnai ir patys verčiami paklusti jų reikalavimams, nuo VI a. karaliai jiems ėmė dalyti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą. Tai įgalino žemės magnatus valdyti savo žmones ir juos teisti savo vardu, surinkti mokesčiai nepasiekdavo karaliaus iždo. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių. Tai susilpnino ir karalių finansinę padėtį, kurie nebepajėgė išlaikyti net kariuomenės.

Karalių valdžią silpnino ir tai, kad po Romos imperijos žlugimo, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta ir turėjo nemažą`įtaką visuomeninių santykių formavimesi, kuri ilgainiui peraugo į didelę pasaulietinę valdžią. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas. Taip bažnyčia po truputį virto stambiu žemės savininku, žemvaldžiu, neretai pranašesniu už pačius karalius ir kitus stambiuosius žemvaldžius tuo, kad bažnytinės žemės nebuvo smulkinamos ar grąžinamos pasauliečių žemės fondui. Bažnyčia įgijo teisę iš žemės savininkų reikalauti privalomojo mokesčio – dešimtinės. VI – VII a. dvasininkai turėjo didelę įtaką renkant ir nušalinant valdovus pasauliečius.

Susidarius tokiai padėčiai, kuomet, stokojant ryšių tarp sričių, didikams vietose visiškai perėmus karalių valdžią – tapo neišvengiamos pačios valstybės subyrėjimas. Gelbėti padėtį buvo įmanoma tik pamėginus sustiprinti bent tam tikros visuomenės dalies priklausomybę nuo karaliaus. To meto sąlygomis tai buvo galima padaryti tik kai kurių kategorijų žmonėms suteikiant žemės už atitinkamus įsipareigojimus, pavyzdžiui, tarnybą karaliui, t.y. naudoti arba valdyti sąlygiškai – leno teise.

FEODALINIS LENINIS ŽEMĖS VALDYMAS, NUOSAVYBĖ

IR NAUJI FEODALINIAI SANTYKIAI

Feodalinei žemės reformai VIII a. pirmoje pusėje ryžosi frankų valstybės valdytojas Karolis Martelis. Jis konfiskavo labiausiai maištaujančių magnatų žemes ir šitaip susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais iš naujo išdalino laikinam naudojimuisi žmonėms su sąlyga, kad šie įsipareigos tarnauti karaliui ir prireikus atsives būrį karių. Toks žemės valdymas galėjo tęstis žemės valdytojo tarnavimo karaliui laikotarpiu. Atsisakydamas tarnybos ar išdavystė, – reiškė žemės netekimą. Tokiu būdu buvo skatinama ištikimybė savo valdovui.

Tokia feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo vadinama beneficija. Gautos beneficijos negalima buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės grįždavo jos davėjui.

Po K.Martelio reformos tarp senjoro, kuris šiuo atveju formaliai buvo frankų karalius, ir gavusiųjų žemės atsirado būdingi feodalinių ryšių santykiai, žemės gavėjai šiuo pagrindu tapo karaliaus vasalais.

Tačiau beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams, o jau IX a. kartu su tarnybos įsipareigojimais pradėtos perduoti paveldėjimo būdu, išskyrus Vokietiją, – čia ilgiausiai galiojo taisyklė, draudžianti perleisti tokias žemes. Laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet neterminuotu. Nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Savaime išnykus alodui – žemės nuosavybei, nesusijusiai su kokiais nors feodaliniais ribojimais, feodas tapo pagrindine ir vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma.

Kaip tarp beneficijos, taip vėliau ir feodo teikėjo ir jo gavėjo atsirasdavo feodalinės priklausomybės, vadinamieji siuzereniteto ir vasaliteto santykiai. Siuzerenu, arba senjoru, buvo laikomas didikas, suteikęs leno teise žemės valdą vasalui ir įsipareigojęs ją ginti.

Stambiųjų feodalų politinę vertę ir galią feodalinėje visuomenėje lėmė ne žemės plotų dydis, o turimų vasalų skaičius. Todėl tuo metu egzistavo dviejų tipų žemės nuosavybė. Stambiųjų feodalų, tarp jų ir karaliaus žemė buvo suskaidyta į dvi dalis: viena jų sudarė tiesioginę nuosavybę – domeną, suteikiančią savininkui teisę iš priklausomų valstiečių reikalauti feodalinės rentos, kita – aukščiausiąją nuosavybę, išdalytą vasalams ir suteikiančią teisę reikalauti iš jų ištikimybės, tarnybos ir ekonominės naudos.

Maždaug tuo pat metu, siekiant sumažinti bažnyčios įtaką karaliaus valdžiai bei politiniam gyvenimui – sustiprinti bažnyčios, kaip karaliaus parankinio vaidmenį (nuo IV a. vyskupų, vadovaujančių bažnyčiai, rinkimuose ėmė dalyvauti pasauliečiai) nuo VII a. į vyskupo pareigas karaliai ėmė skirti sau tinkamus žmones. IX – X a. iš vyskupų rinkimų karaliai apskritai išstūmė dvasininkus: nusistovėjo nuostata, kad vyskupai savo valdžią gauna iš karaliaus. Tuo pačiu vyskupija tarsi feodalinis lenas karalių imtas perduoti atliekant investitūrą – savo paskirtiems aukštiesiems bažnyčios hierarchams (arkivyskupams, vyskupams) įteikiant dvasinės valdžios regalijas (žiedą ir vyskupo pastoralą). Kaip žemės savininkas, bažnyčia per įgaliotus pasauliečius privalėjo atlikti vasalo pareigas savo feodaliniam senjorui ir savo ruožtu turėjo jai pačiai tarnaujančių pasauliečių vasalų. Tik po 1075 m. popiežiaus Grigaliaus VII įvykdytos vadinamosios popiežių revoliucijos, kuomet popiežiai paskelbė dvasininkų nepriklausomumą nuo pasauliečių kontrolės, bei savo politinę ir teisinę viršenybę visoje bažnyčioje, ėmė keistis bažnyčios ir pasauliečių valdovų santykiai. Nors popiežiaus skiriamas dvasininkas privalėjo prisiekti ištikimybę valdovui pasauliečiui, po ko jam buvo suteikiama pasaulietinė valdžia toje teritorijoje, kur jis eis dvasininko pareigas, bažnyčia turėjo savo politikos, finansų ir teismų organus, savo diplomatinę tarnybą. Taip XIII a. bažnyčia, valdant popiežiui Inocentui III tapo visus tikinčiuosius jungiančia galinga monarchija – valstybe valstybėje, valdančia didžiulius žemės plotus ir turinčia didelę pasaulietinę galią. Dvasininkija virto savarankišku ir aukščiausiuoju feodalinės visuomenės luomu.

Bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės statusą ir bažnyčios žemių valdymo bei naudojimo režimą, bažnyčios pajamų šaltinius. Tačiau bažnytinė (kanonų) teisė neliko nuošalyje nuo teisių ir pareigų, susijusių su pasaulietine nuosavybe. Ginčai dėl žemės rentos, kurią parapija privalėjo mokėti vyskupystei ar abatijai, buvo nagrinėjami kanonų teisės pagrindu, o dėl vyskupystės ar abatijos feodalinių prievolių pasauliečiui senjorui – pagal pasaulietinę teisę.

Bažnytinės nuosavybės ypatybė buvo ta, kad ji buvo korporacinė, t.y. priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. Tačiau ji skyrėsi nuo pasaulietinės tuo, kad ji dažnai buvo atleidžiama nuo feodalinių prievolių.

Tokia išskirtinė bažnyčios įtaka feodaliniams santykiams ir politinei valdžiai tęsėsi iki XIV a. pradžios, kuomet pergalę po nuolatinės bažnytinės ir pasaulietinės valdžios tarpusavio kovos pasiekė Prancūzijos karalius: pripažinta, kad prancūzų dvasininkai privalo gyventi pagal karalystės įstatymus ir būti laikomi prancūzų tautos dalimi, pripažinta karaliaus valdžios viršenybė tvarkant pasaulietinius reikalus, apribotas žmonių, priklausančių bažnyčios jurisdikcijai, sąrašas. Pagal 1516 m. Bolonijos konkordatą ir 1598 m. Nanto ediktą buvo vėl pripažinta karaliaus teisė skirti bažnyčios pareigūnus. Tačiau dvasininkija išsaugojo teisę gauti dešimtinę, aukas, išlaikė mokesčių ir teismo imunitetą, liko atleista nuo visų valstybinių tarnybų ir prievolių.

XVI a. katalikų bažnyčios pozicijas susilpnino ir galingas antikatalikiškas judėjimas, lėmęs protestantizmo atsiradimą. Kilęs Vokietijoje greitai paplito ir kituose Europos kraštuose. Vokietijoje, Anglijoje ir kt. įsteigtos savarankiškos bažnyčios su reformuotais tikėjimais ir atskira bažnyčios organizacija.

Tokiu būdu esant tokioms ekonominėms ir politinėms sąlygoms formavosi nauji feodaliniai santykiai, kuriems reglamentuoti buvo būtinos tam tikros teisinės normos, kurios formavosi lygia greta su visuomeninių santykių vystymusi.

LENŲ PAPROČIŲ ĮPRASMINIMAS

Išsiaiškinus feodalinius leninius santykius jau minėta, kad išsivysčius siuzereniteto ir vasaliteto santykiams, senjoras, suteikęs vasalui beneficiją ir įsipareigojęs jį ginti nuo įvairių pavojų, tuo pačiu įgydavo teisę reikalauti iš vasalo ištikimybės ir paramos karo žygių metu, mokėti rentą natūra ir pinigais. Be to tipiškomis senjoro teisėmis IX – X a. tapo senjoro teisė įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją ir būti tinkamai sutiktam, sekti jo valdymą, gauti vasalo piniginę pagalbą (išpirkti iš karo nelaisvės, vyriausiam sūnui įšventinti į riterius ir pan.), reikalauti dalyvauti savo tarnyboje ir teisme. Senjoras taip pat įsipareigodavo vasalui neviršyti savo teisių.

Vasalo ištikimybė senjorui reiškėsi sąžiningu feodo valdymu ir visų savo prievolių, tarp kurių svarbiausia buvo karinė, atlikimu.

Siuzereno ir vasalo santykiai pagal paprotį buvo nustatomi tam tikra sutartimi. Jai teikta didžiulė reikšmė, todėl paisyta viešumo ir laikytasi tam tikros iškilmingos ceremonijos. Pirmiausia, atliekant tam tikrą ritualą, būsimasis vasalas turėjo prisiekti senjorui ištikimybe. Ši procedūra buvo vadinama omažu. Po jos senjoras dažnai atlikdavo leno perdavimo vasalui juridinį aktą su simbolinėmis apeigomis – investitūrą, t.y. įteikdavo jam kokį nors daiktą – vėliavą, kryžių ir kt. Tai rodo, kad lenų ir dvarų teisė kūrėsi ne įstatymų, o papročių teisės pagrindu. Jiems išsiskirti į savarankiškas viduramžių teisės šakas didelę reikšmę turėjo XI – XII a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas, iš pradžių įgavęs chartijų ir privilegijų raštų vasalams pavidalą, kuriais senjorai įtvirtindavo vasalų ir valstiečių teises ir pareigas. Rinkiniai su išdėstytais pagrindiniais lenų teisės principais pasirodė XI a.

Lenų teisę, bendrą Vakarams ir tinkančią feodaliniams santykiams apskritai, įprasmino Milano teisės žinovo Umberto de Orto lenų papročių teisės sisteminis veikalas, pavadintas “Feodų papročiais”, o vėliau – “Feodų knyga”.

Pirmąsias teisės normų kodifikacijas sudarė privatūs kazuistinės tuometinių teismų praktikos ir papročių teisės apibendrinimai.

LENŲ TEISĖS YPATUMAI VAKARŲ EUROPOS VALSTYBĖSE – VOKIETIJOJE, PRANCŪZIJOJE IR ANGLIJOJE

Dėl tam tikrų teritorinių ypatumų ir gentinių papročių skirtumų lenų teisė, kaip ir bendroji teisė formavosi su kai kuriais ypatumais.

Anglijoje, o iš dalies ir Prancūzijoje teisės normos, reguliuojančios vasaliteto, lenų santykius, galiojo glaudžiai susijusios su kitomis feodalinės teisės normomis. To išimtį šiuo atžvilgiu sudarė Vokietija, kur lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės. Ši nuostata atsispindėjo apie 1221 m. Šiaurinėje Vokietijoje pasirodžiusiame “Saksų veidrodyje”, kuriame teisė buvo skiriama į žemės ir lenų teisę. Vėliau feodalinės žemėvaldos teisė susiliejo su besiplečiančia karalių teise. Nemažai aktų, reguliuojančių įvairias feodalinių santykių sferas išleido trys didžiausi XII a. Vakarų Europos monarchai – Frydrichas Barbarosa Vokietijoje, Pilypas Augustas Prancūzijoje, Henrikas II Anglijoje.

Šiuo laikotarpiu visur baigė formuotis feodalinė hierarchija. Feodalai, bajorija tapo uždaru paveldimu luomu, vaidinančiu pagrindinį vaidmenį Vakarų Europos visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Bajorystę paveldėjimo būdu buvo galima perduoti tik pagal tėvo liniją. Kiekvienas senjoras galėjo turėti daugybę vasalų, o vasalas galėjo turėti tik vieną senjorą. Lenų teisė kontinentinėje Europos dalyje įtvirtino svarbią taisyklę, kad niekas negali būti dviejų senjorų vasalas.

Vokietijoje feodalinė viršūnė susiformavo iš gentinių kunigaikščių, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija, savo rankose sutelkusia svarbiausias pasaulietines ir bažnytines pareigybes administracinėse apygardose – grafystėse (hercogai, grafai). Ilgainiui abiejų kategorijų didikams susiliejus, apie XIII a. atsirado pasaulietiniai ir bažnytiniai teritorijų kunigaikščiai, kurie skirtingai nuo klasikinės vasalinės hierarchinės priklausomybės, su imperatoriumi buvo susiję tik minimaliais siuzereniteto ir vasaliteto ryšiais, faktiškai naudodamiesi visiška politine valdžia.

Vidutinieji ir smulkieji riteriai atsirado iš smulkiųjų dvarininkų, net laisvųjų valstiečių, taip pat iš nelaisvų karaliaus ar feodalų tarnų, vykdančių kai kurias jiems pavestas administracines funkcijas.

Hierarchijos principu feodalinė bajorija ir dvasininkija Vokietijoje buvo susiskirsčiusi į rangus, kurių pasak “Saksų veidrodžio”, būta septynių. Pirmoje vietoje buvo karalius( imperatorius). Po jo ėjo “lenų laikytojai su skeptru” – aukščiausieji dvasininkijos hierarchai (arkivyskupai, vyskupai, abatai), buvę paties karaliaus vasalais; “lenų laikytojai su vėliava” – tiesioginiai karaliaus vasalai kunigaikščiai pasauliečiai, hercogai, pfalcgrafai, landgrafai, markgrafai. Iš jų labai išsiskyrė nedidelė grupė vadinamųjų kurfiurstų, turėjusių teisę dalyvauti imperatoriaus rinkimuose, eiti svarbiausias imperijos pareigas ir kt.

Po šių aukščiausio rango feodalų ėjo kunigaikščių vasalai – paprastieji grafai, toliau – baronai, už tarnybą gavę riterio titulą, kurių vasalai vadinti vienaskydžiais riteriais.

Ilgainiui viduriniajam feodalų sluoksniui diferencijuojantis, kai kurie iš jų pakilo iki kunigaikščių padėties, kiti papildė žemesniųjų feodalų gretas.

Vokietijoje galiojo reikalavimas garbingiausius imperijos lenus suteikti kunigaikščiams, neleidžiantis imperatoriui prijungti prie savo domeno, išsilaisvinusias žemes, o svarbiausia neleido jam laisvai disponuoti imperijos lenais. Tai buvo vienas svarbiausių Vokietijos lenų teisės ypatumų.

Žemės teisės 34 str. sunormina žemės perdavimą senjorui ir atgavimą leno pavidalu, kuomet žemės leno valdytojas jau neturi alodinės nuosavybės teisės.

Ginčų sprendimo vieną iš būdų žemės teisės 63 str. numetė dvikovą, bei procedūrą, kaip galima iššaukti į dvikovą asmenį, kuriuo skundžiamasi. Tai rodo, kad “Saksų veidrodyje” dar buvo gyvas paprotinis tarpusavio santykių aiškinimosi būdas – dvikovos ir ordalijos.

Lenų teisė “Saksų veidrodyje” reglamentavo šios teisės įgijimo sąlygas – numatant grupes asmenų, turinčių teisę į leną (4 str.), prievoles – prisiekiant ištikimybę, atliekant savo senjorui karinę tarnybą, dalyvaujant lenų teismuose (8, 9, 16 str.). Čia numatoma ir tėvo valdos bei leno perdavimo sūnui paveldėjimo keliu procedūra, kuomet turi būti atliekamas tam tikras viešas prašymo ir priesaikos ritualas paveldinčiojo pono akivaizdoje (24, 45, 47, 48 str.). Be to žemės teisės 14 straipsnis numato leno gavimo realią galimybę. Kuomet, esant ne vienam sūnui paveldėtojui, nors lenų teisė ir numato leno perdavimo vienam sūnui procedūrą, realiai leną vienas sūnus paveldi tik tada, kai atiduoda broliams jų dalį (galbūt kitu turtu, ekvivalentišku jo paveldimo leno valdos daliai). Ponui atmetus paveldėtojo prašymą priimti į vasalus su tarnybos prievole, lenas atitekdavo lenininko valdžion be tarnybos prievolės (48 str.).

Prancūzijoje anot paprotinės teisės rinkinio “Bovės kutiumų” aukščiausią padėtį užėmė karalius – “suverenas, esantis aukščiau visų” (34 skyrius, § 2043) arba “visų suverenas”, kuris, remdamasis savo teise saugo visą karalystę. Savo ruoštu kiekvienas kitas feodalas savo valdose yra aukščiausias asmuo – “kiekvienas baronas savo baronijoje yra suverenas”.

Po karaliaus ant aukščiausios feodalinės hierarchijos pakopos buvo hercogai, markizai ir grafai, ant žemesnės – vikontai (vicegrafai) ir baronai, žemiausią feodalinės hierarchijos pakopą užėmė riteriai. Svarbus Prancūzijos feodalinės hierarchijos principas buvo nuostata, kad “mano vasalo vasalas – man ne vasalas”, reiškusi, kad atitinkamo senjoro vasalais laikomi tiktai tiesiogiai jam ištikimybę prisiekę ir gavę iš jo leną žmonės; pastarųjų vasalai, nebuvo laikomi pirmojo senjoro vasalais. Tik didėjant karalių valdžiai, siekiant į savo pusę patraukti stambių feodalų vasalus, XIII a. karaliai nustatė feodalinį jų pavaldumą sau ir ėmė iš jų reikalauti ištikimybės priesaikos.

Teisės normos, reguliuojančios vasaliteto, lenų santykius Prancūzijoje formavosi panašiai kaip ir Vokietijoje, tik, kaip minėta, nebuvo griežtai atskirtos nuo žemės teisės.

Apie 1247 – 1295 m. sudarytame Prancūzijos paprotinės teisės sąvade, pavadintame “Bovės kutiumais” 45 skyrius detaliai atspindi žemiausio feodalinės sistemos sluoksnio – baudžiauninkų atsiradimo, priklausomumo ir teisinio statuso aplinkybes ir bruožus. Vienas ypatumas buvo tai, kad XIV a. Prancūzijoje dėl visų senjorų teismų sprendimų leista pateikti apeliaciją Paryžiaus parlamentui, panaikinęs senjorų jurisdikcijos suverenumą.

Anglijoje susiklosčiusi lenų teisė skyrėsi nuo galiojusios kontinentinėje Europoje. Senoji keltų genčių, gyvenusių Britų salose, teisė, kuriantis anglų teisei, didesnio vaidmens nesuvaidino. Nepadarė įtakos ir romėnų teisė, beveik keturis pirmuosius mūsų eros šimtmečius reguliavusi romėnų tarpusavio santykius jų okupuotoje Britų salų dalyje. V – VI a. Britaniją užkariavo anglosaksai – germanų kilmės anglų, saksų, jutų ir fryzų gentys. Jie netrukus susimaišė su keltų gentimis, atsinešdami savo genčių paprotinę teisę. Šios papročių teisės, išlikusios fragmentiniuose daugelio mažų karalysčių teisės užrašuose pagrindu ir formavosi vėliau susikūrusios Anglijos teisė.

Anglosaksų įstatymai, skirtingai nuo kontinentinėje Europoje lotyniškai užrašytų barbarų įstatymų tekstų, buvo rašomi senąją anglų kalba. Taip pat skirtingai nuo kontinento, anglosaksų įstatymuose nejaučiama romėnų teisės įtakos. Tačiau kaip ir kontinento barbarų įstatymai, anglosaksų įstatymai reglamentavo tik labai negausius visuomeninius santykius, daugiausia liečiančius siaurą interesų ratą. Pvz. Eduardo Senojo įstatymo (899 – 925 m.) 7 str. numatė pavaldinio perdavimo kitam senjorui tvarką. “Tegul niekas nedrįsta priimti [į savo globą] svetimo pavaldinio be leidimo to, kuriam jis anksčiau tarnavo ir iki tol, kol jis visiems neatsiskaitys už skolas. Jei vis dėlto kas taip pasielgs, turės man sumokėti baudą už nepaklusnumą”.

Pirmasis suvienytos Anglijos teisynas yra karaliaus Alfredo įstatymas, IX a. pabaigoje surinkęs ir sutvarkęs iki jo galiojusius įstatymus. Viena įstatymo nuostatų įtvirtino žmonių, gavusių žemės karaliaus aktu, nuosavybę (41 str.) ir ribojo priklausomų žmonių perėjimą iš vieno glafordo pas kitą (37 str.).

Reikšmingas laimėjimas buvo XI a. Vilhelmo Užkariautojo ir jo įpėdinių sukurta stipri siuzereniteto ir vasaliteto sistema su karaliumi priešakyje. Feodalinė hierarchija Anglijoje nebuvo tiek išplėtota.

Stambiausi feodalai čia buvo baronai. Normandijos baronai, XI a. pasirodę su Vilhelmu Užkariautoju nuolat juto nerimą svetimoje šalyje, todėl siekdami apginti savo nuosavybę telkėsi apie karalių. Karalius savo ruožtu norėjo išvengti grėsmės, kurią galėtų kelti per daug galingi vasalai. 1088 m. Solsberio susirinkime jis pasiskelbė vyriausiuoju visos žemės savininku, o valdiniai galėjo gauti žemės tik valdyti leno teise. Skirstydamas žemes artimiausiems savo kariams, nemažai jų pasiliko kaip savo domeną ir nesukūrė stambių feodalų, dėl to baronai negalėjo su juo lygintis. Taip pat lenai baronams skirti taip, kad nesudarytų kompaktiškos valdos, o išmėtyti nedidelėmis dalimis įvairiose Anglijos vietose. Dėl to nesusidarė galimybė stambioms nepriklausomoms senjorijoms susidaryti ir pasiekti pavojingą galybę, kokią buvo pasiekę kontinente. Anglijos karaliaus lenininkai prisiekė jam ištikimybę, o už gautą žemę buvo įpareigoti užtikrinti karaliui kariuomenę, susidedančią iš maždaug 5000 raitų riterių.

Baronai savo ruožtu daugumą gautų žemių kaip subfeodą perdavė riteriams ar kitiems smulkiems feodalams su sąlyga, kad kiekvienas jų garantuotų tam tikrą skaičių riterių. Tačiau 1290 m. priimtu įstatymu teisė teikti žemes įtvirtinta tik karaliui. Visi feodalai – karaliaus vasalai ir pavasaliai – nuo šiol laikyti tiesiogiai priklausomais nuo karaliaus, kurie privalėjo prisiekti jam ištikimybę arba ištikimybės priesaikoje tiesioginiam senjorui įterpti išlygos žodžius “išskyrus ištikimybę, kurią privalau rodyti mūsų viešpačiui karaliui”, ir atlikti jam feodalines prievoles. Taip pat jie nebuvo atleisti nuo mokesčių karaliui. Taigi principui “mano vasalo vasalas – man ne vasalas” Anglijoje vietos neliko.

Tokia Anglijos karalių politika sudarė sąlygas išsaugoti savo įtaką feodalams, o feodalai neįgijo to savarankiškumo ir to imuniteto, kokiais jų padėties ir luomo žmonės naudojosi kontinente.

Anglijoje, kaip ir visoje Europoje, svarbiausia feodalų privilegija liko išimtinė jų žemės nuosavybės teise.

Leno – žemės, viso nekilnojamojo turto, rentos teisių – paveldimumas tapo objektyvi ir universali norma, daugiau ar mažiau vienoda visoje Europoje. Feodą iš pradžių galėjo paveldėti visi vasalo sūnūs, bet vėliau (XI – XIII a.), siekiant išvengti jo skaldymo, įsigalėjo pirmagimystės (majorato) principas, pagal kurį feodą paveldi vyriausias sūnus, o sūnų nesant – vyriausias giminėje.

Feodo paveldimumo principą laikui bėgant papildė vasalo teisė jį perleisti; abiem atvejais senjoro naudai tereikėjo sumokėti tam tikrą mokestį – reljefą, o naujasis žemvaldys turėjo prisiimti visas savo pirmtako prievoles senjoro naudai. Vasalo parduotą feodą, atlyginęs įgijėjui jo sumokėtą kainą, senjoras galėjo susigrąžinti (retrakto teisė).

Tiksliau nustačius valdytojo teises į turtą, nesantį nuosavybės teisės objektu, gerokai apribotos senjoro teisės: turintysis valdytojo teisę negalėjo būti nuvarytas nuo žemės, o jo kilnojamojo turto niekas, net senjoras, negalėjo atimti prieš jo valią.

To Anglijos baronai pasiekė 1215 m. karaliui Jonui Bežemiui pasirašius Didžiąją laisvių chartiją. Daug jos straipsnių skirti karaliaus ir baronų siuzereniteto ir vasaliteto santykiams reglamentuoti. Ja buvo nustatytos karaliaus feodalinės teisės ir jo vasalų pareigos, ribojo karaliaus savivalę, jam naudojantis senjoro teisėmis, susijusiomis su žemės valdymu.

Tokiu būdu nusistovėjo tam tikra teisės normų sistema, sureglamentavusi senjorų ir vasalų feodalinius tarpusavio santykius, nustačiusi jų teises ir įsipareigojimus.

PAGRINDINIAI FEODALINĖS LENŲ TEISĖS PRINCIPAI

Trumpai apžvelgiant išdėstytą medžiagą, galima padaryti tam tikrus apibendrinimus.

Pirmiausia suteikiant vasalui leną, tarp senjoro ir vasalo buvo sudaroma vieša sutartis, nustačiusi senjoro ir vasalo santykius, sutartis dėl tam tikros padėties įgijimo. Senjoro ir vasalo sutarties objektas praktiškai buvo abipusis šalių susitarimas nustatyti santykius, kurių teisinį turinį iš anksto reglamentavo įstatymas ir todėl jis negalėjo būti keičiamas šalių valia. Senjoro ir vasalo įsipareigojimai vienas kitam visada buvo abipusiai – vasalas turėjo ištikimybės ir paklusnumo pareigą. Vasalas senjorui taip pat turėjo konkrečių pareigų: atlikti karinę tarnybą, dalyvauti senjoro teisme, nustatytais atvejais atlikti jam ekonominius įsipareigojimus; senjoras vasalui suteikdavo leną ir įsipareigodavo jam teikti reikiamą pagalbą bei ginti nuo visų pavojų.

Lenų teisė taip pat reguliavo lenų paveldėjimo tvarką, senjoro ir vasalo sutarties sąlygų nesilaikymo padarinius, nustatė tam tikrą ginčų sprendimo tvarką. Kilusį dviejų ar daugiau to paties senjoro vasalų ginčą turėjo spręsti bendras jų senjoras. Senjoro ir vasalo ginčo dėl leno senjoras negalėjo spręsti – pagal “Saksų veidrodį” tai turėjo padaryti aukštesnysis senjoras. Teismas turėjo spręsti tik vasalo ir pašalinio žmogaus arba vasalų, priklausančių skirtingiems senjorams, ginčus. Savo senjoro teismo sprendimą vasalas galėjo skųsti pateikdamas apeliaciją aukštesniojo senjoro teismui.

Profesionalaus teisingumo, vykdomo išsilavinusių teisininkų, nebuvo iki XI a. pabaigos. Feodalai, kaltinami nusikaltimu ar prievolių nevykdymu, turėjo teisę į vadinamąjį lygiųjų (perų) teismą.

Vėliau, plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams atsirado ir plačiai paplito feodalinių vasalo prievolių senjorui keitimas piniginėmis prievolėmis. Tai supaprastino feodalinius santykius – prievolės ar bausmės už padarytus nusižengimus to meto įstatymams buvo išreiškiamos atitinkamo dydžio piniginėmis sumomis.

Paskutiniuoju viduramžių laikotarpiu, stiprėjant karalių valdžiai bajorijos galybė ir politinis savarankiškumas susilpnėjo. XIV – XV a. bajorai jau laikomi ne vien karaliaus vasalais, bet ir jo tarnais. Karaliai tolydžio apribojo jų teises įvesti ir rinkti mokesčius, atėmė teisę kaldinti monetas, kariauti vieniems su kitais.

Taigi lenų teisė reglamentavo feodalinius santykius tos pačios socialinės grupės – feodalinės aristokratijos – viduje.

L I T E R A T Ū R O S S Ą R A Š A S:

1. M.MAKSIMAITIS, UŽSIENIO TEISĖS ISTORIJA, Justitia, Vilnius 1998.
2. UŽSIENIO TEISĖS ISTORIJOS CHRESTOMATIJA, parengė V.VASILIAUSKAS, VU leidykla, Vilnius 1999.
3. I.NEKROŠIUS, V.NEKROŠIUS, S.VĖLYVIS, ROMĖNŲ TEISĖ, Justitia, Vilnius 1999.

Leave a Comment