Lietuvos didžiosios kunigaikštystės susidarymas
Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. ,,Danijos mokesčių knygoje” (1231 m.), atspindinčioje ankstesnes danų pretenzijas, tarp Danijos duoklininkų minima ir Lietuva. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai. Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste , kuri buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo valstybė. Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 m. Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. Bet 1183–1184 m. žiemą lietuviai pirmą kartą jau savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. Polocko kunigaikštystė buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. 1183 m. – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. ,,Lietuva išžygiavo prieš Kareliją”. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų. Yra šiokių tokių žinių ir apie Lietuvos veiklą pietuose. Jau prieš 1192 m. jotvingiai pradėjo puldinėti Lenkiją – 1192 m. Lenkijos valdovas Kazimieras II Teisingasis prieš juos surengė keršto žygį. Lietuvių dalyvavimas antpuoliuose į Lenkiją tikėtinas, nes lenkų šaltiniai dar ir XIII a. ne visada skyrė lietuvius nuo prūsų. 1196 m. minimi jotvingių antpuoliai į Volynės kunigaikštystę, o 1209 m. žinomas didelis lietuvių bei jotvingių žygis į Pietų Rusią. Greičiausiai ir ankstesni jotvingių žygiai buvo vykdomi kartu su lietuviais ar buvo inspiruoti lietuvių. ,,Sakmės apie Igorio žygį” duomenimis, Volynė jau netrukus po 1183 m. buvo susidūrusi ir su lietuviais, ir su jotvingiais. Nuo XIII a. pradžios lietuvių karo žygiai šaltiniuose jau nušviečiami gana išsamiai, tačiau XIII a. pradžia žymi lūžį ne realiame gyvenime, o tik mūsų žiniose apie jį. Pagausėję duomenys apie lietuvių žygius jau gali būti įvertinti statistiškai. Iš 68 lietuvių žygių 37 tenka 1201–1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237–1263). XIII – XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė. Jie turėjo dvejopą tikslą: prisiplėšti grobio ir kartu primesti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams.
Lietuvos valstybės raida XIII amžiuje
Henrikas Latvis dažnai mini lietuvių antpuolius, bet tik keliose jo kronikos vietose randame žinių apie lietuvių kunigaikščius. Didelė Lietuvos kunigaikščių grupė pirmą kartą išvardinama Volynės metraštyje pateiktame 1219 m. taikos sutartį su Volyne sudariusių Lietuvos kunigaikščių sąraše. Iš 20 kunigaikščių šiame sąraše išskirti penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių Ordino paliaubų. XIII a. pradžios Lietuva buvo kur kas prasčiau žinoma kaimynams, todėl nepilnas sutartį sudariusių kunigaikščių hierarchinių santykių apibūdinamas juo labiau tikėtinas. Be to, XIV a. aktuose žinomi ir ,,vyresnieji kunigaikščiai” – taip vadinti valdančiosios giminės nariai. 1219 m. sutartis reikšminga tuo, kad parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą. A. Dubonio tyrinėjimų duomenimis, dar XV – XVI a. pirmoje pusėje daugelyje Lietuvos žemių ar valsčių egzistavo lietuvių valdovo dalis, vadinama Lietuvos vardu. Joje gyvenę valstiečiai buvo vadinami leičiais . Valstybinė struktūra buvo sustiprinta pirmojo žinomo Lietuvos valdovo Mindaugo laikais. Volynės metraštis (pasiremdamas neišlikusiu Lietuvos Naugarduko metraščiu) taip apibūdina Mindaugo veiklą: Mindaugas ,,kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti savo brolius ir savo brolėnus, o kitus išvijo iš žemės ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Ir pradėjo labai puikuotis, ir mėgavosi šlove bei dideliu išdidumu, ir neapkentė priešingo sau nieko.” Istorikams, kurie Lietuvos valstybės pradžios ieško Mindaugo laikais, nekyla abejonių, kad čia kalbama apie valstybės sukūrimą. Tačiau nuoroda į brolėnų išvijimą aiškiai atspindi 1248–1249 m. įvykius, tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika dar 1244 m. Mindaugą apibūdino kaip ,,aukščiausiąjį karalių”. Vadinasi, metraštis kalba ne apie valstybės sukūrimą. Be to, viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo taryba. Priimdamas sprendimus be patarėjų žinios (galbūt toks sprendimas buvo brolėnų išvijimas), Mindaugas lengvai galėjo tapti ,,blogo” kunigaikščio pavyzdžiu, todėl atitinkamai ir apibūdintas metraštyje. Mindaugo reformomis sustiprinta Lietuvos valstybė gavo tarptautinį pripažinimą ir naują titulą – 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1251 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko po 2 metų, liepos pirmojoje pusėje ar birželio pabaigoje. Bene labiausiai tam tiko birželio 29-oji – sekmadienis, Šv. Petro ir Povilo diena. Mindaugo palikimas nebuvo atmestas ir užėmė reikšmingą vietą tolesnėje Lietuvos valstybės raidoje. Mindaugo istorinė reikšmė yra ta, kad jis priartino Lietuvos valstybę prie vakarietiškos civilizacijos.
Viduramžių Lietuva
Feodalinė Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – egzistavo daugiau kaip penkis šimtus metų.XVI amžius pasižymėjo svarbiais poslinkiais užsienio politikoje.Viduramžių Lietuva apėmė ir dabartinės Baltarusijos bei didesnės Ukrainos dalies teritoriją, daug kuo nulėmė Lenkijos bei kitų regiono šalių istorinį likimą.Viduramžių pabaigoje beveik visa Vidurio Europa buvo valdoma lietuviškos kilmės dinastijos – Jogailaičių. Trijų brolių Jogailaičių – Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo, Lenkijos karaliaus Jono Alberto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro – valdos sudarė Jogailaičių politinę sistemą, kuri gyvavo 1492-1526 m.
IŠVADOS
Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Ji, naudodamasi Polocko kunigaikščių vidaus kovomis, XII a. tapo galingiausia baltų kunigaikštyste. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Mindaugas sustiprino valdovų ūkinę galią ir pirmasis pakreipė Lietuvą Vakarų Europos civilizacijos link. Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys nepriklausomos valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos–Lietuvos unija. Visas šias keturias tautas, sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tuo, kuo yra šiandien. Lietuva, tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai – lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva (Lithuania Propria) visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nuo rusinų skyrėsi savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, nuo 1387 m. – katalikišku). Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje beveik per visą jos istoriją. Ji susidarė iš tų Rusios žemių, kurios Lietuvai liko po 1569 m., kai buvo prarastos ukrainiečių žemės. Baltarusijos vardas (Russia Alba) šioms žemėms prigijo XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių tikėjimas. Vilniaus vyskupystei be tikrosios Lietuvos priklausė beveik visos po 1569 m. Lietuvai likusios Rusios žemės, išskyrus Bresto vaivadiją (Polesę), kuri priklausė Lucko vyskupystei. Šios rusinų žemės nuo 1639 m. Vilniaus vyskupystėje sudarė atskirą Baltarusijos sufraganiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas suformavo baltarusius, kaip atskirą tautą, todėl baltarusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę linkę laikyti sava valstybe. Tačiau baltarusių noras pagražinti savo tautos istoriją dažnai virsta bandymais pasisavinti Viduramžių Lietuvos istoriją, pseudomokslinių teorijų ir mitų kūrimu. Įrodinėjama, kad tikrieji lietuviai buvo baltarusiai, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su istorine Lietuva, reiškiamos teritorinės pretenzijos į “senąją Baltarusijos sostinę Vilnių” ir t.t.
Po Liublino unijos (1569-1795 m.) Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė etninės Lietuvos (Vilniaus ir Trakų vaivadystės bei Žemaitija) ir dabartinės Baltarusijos žemes (Žemėlapis iš: Lietuvos istorijos atlasas, Vilnius: Vaga, 2001, p. 18) Ukraina Lietuvos sudėtyje buvo daugiau kaip 200 metų (1362–1569 m.). Lietuvos periodas laikomas vienu iš šviesesnių Ukrainos istorijos laikotarpių. Lietuvos valdymas pasižymėjo tolerancija ir pagarba senosioms tradicijoms, skirtingai nuo Aukso Ordos valdžios, nuo kurios lietuviai ukrainiečius išvadavo, ir tautinės priespaudos, kurią ukrainiečiai patyrė, patekę į Lenkijos sudėtį. Tačiau Lietuvos palikimas ukrainiečiams turi mažesnę reikšmę, negu baltarusiams – jų tautinis identitetas paremtas Kijevo Rusios ir XVII a. Kazokų valstybės palikimu. Lenkiją su Lietuva siejo daugiau kaip 400 metų trukusi unija (1386–1795 m.). Lietuviškos Jogailaičių dinastijos valdymas buvo Lenkijos istorijos aukso amžius, o unija su Lietuva – ašis, apie kurią sukosi visa Lenkijos istorija. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje (Abiejų Tautų Respublikoje) dominavo lenkų kultūra. Naujaisiais amžiais Lietuvos diduomenė sulenkėjo, nors lietuviais savęs laikyti nenustojo ir saugojo Lietuvos valstybinį savarankiškumą. Tuo tarpu lenkai Lietuvą laikė Lenkijos provincija ir visada siekė palaužti lietuvišką separatizmą. Šios tendencijos stiprėjo Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje ir po jos žlugimo. Lietuvių tautinis atgimimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. lenkams ir daugeliui sulenkėjusių Lietuvos bajorų buvo nesuprantamas reiškinys, jie pasitiko jį priešiškai ir agresyviai. Todėl Lietuvos ir Lenkijos skyrybos buvo tragiškos ir skausmingos – jos baigėsi Lenkijos ir Lietuvos karu, 20 metų trukusia lenkų okupacija Vilniaus krašte (1919 ir 1920–1939 m.) ir netgi Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais Armijos Krajovos vykdytu teroru prieš lietuvius. Aistros nurimo ir Lietuvos bei Lenkijos santykiai normalizavosi tik po abiejų tautų pergyventos sovietinės okupacijos.
Šiandien keturios kitados Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sukurtoje valstybėje gyvenusios tautos Viduramžių Lietuvos istorijoje ieško savo praeities. Kartais dėl jos susiginčijama, kartais pareiškiama nepagrįstų pretenzijų, bet nė vienos iš šių tautų istorinėje atmintyje Viduramžių Lietuva nepaliko blogų prisiminimų. Visos keturios tautos ją mini su pagarba ir didžiuojasi savo indėliu į jos istoriją.Lietuvos prekyba iki Vokiečių ordino sutriuškinimo (XVa)Nederėtų pamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (LDK), pietryčiuose kovojusi su Aukso Orda, merkusi savo žirgų kanopas Juodosios jūros pakrantėje, turėjo būtinas galingai valstybei struktūras, aprūpinančias naudingomis žiniomis ir priemonėmis, be kurių neįmanoma sėkminga politinė ir karinė veikla. Įvairių dokumentų fragmentai, Mykolo Lietuvio rašytinis palikimas liudija, kad LDK turėjo savo atstovų įvairiuose kraštuose, siuntinėjo žvalgus ieškoti tinkamų kelių per pelkes, upes, paruošti patogių takų kalnų tarpekliuose ir perėjose. Žmonės su užduotimis vyko į Krymą, Kaukazą, suko Vidurinės Azijos link. Liūdnasis periodas prasideda LDK patekus į Rusijos imperijos įtaką ir galutinai 1779 m. atsidūrus didžiosios „meškos” glėbyje. Visiems Lietuvos gyventojams reikėjo druskos, o amatininkams – žaliavų, kurių vietoje nebuvo, pavyzdžiui, žalvario, sidabro. Viso to atveždavo pirkliai, kurie tarpininkavo tarp gamintojų ir vartotojų. Kai kuriuose XIII a. pabaigos kapuose tarp kitų įkapių rasta svarstyklėlių. Jomis buvo sveriamos piršto storumo pusapvalės 100-200 gramų sidabro lazdelės – lietuvių pinigai. Pirkliai keliaudavo vežimais, rogėmis, plaukdavo laivais. Aišku turėdavo saugotis plėšikų, ir kitokių pavojų.Iš Lietuvos pirkliai išveždavo brangių kailiukų, kailių, vaško, medaus, gintaro, maisto produktų. Prekybos keliu per Gardiną jie traukdavo į Volynę, Haličą, Kijevą, pasiekdavo net Bizantiją. Kitas svarbus centras buvo Naugardas. Plaukdami Dauguva, o iš Rygos – jūros keliais pirkliai pasiekdavo Skandinavijos kraštus, Vakarų ir Vidurio Europą. Ginklai, papuošalai ir kitokie daiktai, randami XIII a. kapuose ir gyvenvietėse, rodo, su kokiomis šalimis prekiavo Lietuva.XIII a. Vokiečiai Lietuvoje ieškojo žaliavų, kurių Lietuva turėjo apsčiai. Jau Vokietijos miestų prekymečiuose ėmė rodytis puošnių bebrenų, kiaunių, meškų, ernių, lūšių, ūdrų, lapių, vilkų kailių, briedžių, laukinių žirgų, naminių žvėrelių odų, linų, kanapių, medaus, vaško, prekinių rąstų, miško medžiagos dirbinių, gintaro ir džiovintų žuvų. Už tai atgal į Lietuvą mainais buvo gabenama ligi tol prasto lietuvio gyvenime visiškai nežinomos prekės: pjautuvai, dalgiai, kirviai, kada ne kada ir ginklai. Net druską, tą prekę, kurios mirtinai reikia žmonių gyvenimui, kone ligi XIV a. Lietuva vežėsi iš Vokietijos – Liunburgo, Goslaro, Oldelslojės ir Halės. Visi tie mainai darbo vaisiais ne kitaip galėjo būti palengvinti, o vien laivyba – Į Baltijos jūrą tekančiomis upėmis. Kad prekyba Nemunu, Nerimi ir kitomis upėmis, tekančiomis į jas, tais laikais darėsi jau reikšminga šalies verslo šaka, galima spėti vien iš to, jog Lietuva prie Nemuno žiočių jau turėjo Klaipėdą – prekybos miestą, pastatytą lietuvių prekėms laikyti ir prekymečiams su vokiečiais. Persvara, kurią ėmė kaupti lietuvių prekyba Nerimi ir Nemunu, buvo veikiausiai neparanki vokiečių Ordino politikos planams. Kryžiuočiai, nukariavę Šiaurės Vokietiją, bendrąją savo politika atsigrįžo į prekybą, kuri jiems buvo labai naudinga. Ir tik todėl, kad norėjo būti Lietuvos prekybos viešpačiai, 1252 m. užgrobė Klaipėdą ir vietoj šio Lietuvos miesto pasistatė šiandieninį prekybos miestą Klaipėdą (vok.: Memel), ėmė kontroliuoti Nemuno žiotis, per kurias buvo prekiaujama su užsienio pirkliais, daugiausia Liubeke. Kartu tai parodo, jog ir popiežiai, norėdami susilpninti baltų gimines, atkakliai kovojusias su Vokiečių ir Livonijos ordinais, prievarta brukusiais lietuviams krikščionybę, stengėsi drausti krikščionims pirkliams prekiauti su lietuviais. Kalbant apie Lietuvos prekybinius santykius su Vokiečių ordinu Prūsuose kyla klausimas dėl pačios Ordino prekybos. Juk viduramžių kanonai draudė krikščionims pelnytis iš palūkanų, prekybą laikė taip pat nepageidaujamu katalikui verslu.Iš tikrųjų kryžiuočiams teko imtis suktų priemonių, kad apeitų tų kanonų teisės reikalavimą. Kryžiuočių prekybos pradžia prasideda falsifikatu. 1263 m. iš Romos kurijos magistras buvo gavęs leidimą parduoti savo natūralųjį perteklių. Bet popiežius buvo pridėjęs pastabą, kad tai negali būti daroma prekybos arba pelno sumetimais. Ši pastaba buvo pašalinta, ir Ordinas pasigamino popiežiaus Aleksandro IV vardu “privilegiją” iš 1257 m., kur tos pastabos jau nebuvo. Taigi Ordinui greitai pavyko išplėsti prekybą, kuriai vadovavo vadinamieji “Grosschafteriai” – vienas Marienburge, kitas – Dancige. Ordinas suėjo į kontaktą su vokiečių prekybinių miestų sąjunga Hanza, ir pasinaudojęs Hanzos ryšiais Ordinas išplėtojo savo prekybą į Skandinaviją, Angliją, Prancūziją, Nyderlandus. Tad nenuostabuų, kad, atėjus ramesniems laikams tarp Lietuvos ir Ordino, turėjo prasidėti prekybiniai ryšiai. Tai rodo, kad Vytautas antrąkart pabėgęs pas kryžiuočius 1390m. drauge su Žemaičių krašto bajorais daro su Ordinu taikos sutartį, kurioje buvo garantuota prekyba žemaičiams Jurbarke, Klaipėdoje, Ragainėje.Taigi tarp lietuvių ir Ordino kilo arši kova. Šitaip jis į savo rankas paėmė Lietuvos upių žiotis ir visokiausiais būdais kliudė Lietuvos bei Rusijos prekybai. Antra vertus, būtinai reikėjo atstatyti nuskurdusius prekybos miestus Torūnę, Chelmną, Elbliongą, Karaliaučių ir t.t., reikėjo juos pakelti ir aptverti gynybinėmis mūro sienomis. Stengdamiesi užviešpatauti savo galybe Baltijos jūros prekybą, XIV a. kryžiuočių magistrai primetė Hanzai protektoratą.Kadangi tuo keliu prekyba Lietuvos žemės vaisiais buvo paralyžiuota ir nusmukusi, Mindaugas 1253 m. išleido palankią privilegiją Rygai, kuri buvo svarbus prekybos punktas ne tik baltų giminėms, bet taip pat ir rusiškosioms sritims, įėjusioms į Lietuvos valstybę, ir taip atvėrė naują kelią. Todėl visa Lietuvos ir Lietuvos Rusijos prekyba, lengvinama Dauguvos, pakrypo į Rygą. Dauguvos prekyba sudarė vieną didžiojo prekybos kelio iš Šiaurės į Pietus šakų. Iki Lietuvos krikšto (1387m.) ir Vytauto laikų Dauguvos prekyba buvo užėmusi pirmutinę vietą. Ryga kontroliavo visą Padauguvio prekybą. Ji buvo sudariusi prekybos sutartis su Smolensku (su punktais prie Dnepro ir Padauguvio – Vitebsku, Polocku. Pastarasis jau nuo XIII a. pusės įėjo į Lietuvos valstybės ribas). Nors Livonijos ordino riteriai ir kariavo su lietuviais, tačiau Rygos pirkliams tai nekliudė palaikyti prekybinius ryšius su Lietuva. Iš Rygos skolų knygos (1286-1350) matome, kad tarp pirklių, kurie vieni kitiem skolino prekes arba už jas tuojau pat nesusimokėdavo, pasitaiko viena kita ir lietuviška pavardė. Tarp išvežamųjų prekių šioje knygoje jau minimas lietuviškas vaškas. Iš Rygos, kaip svarbaus prekybos centro, Lietuva iš Vakarų Europos gaudavo reikalingų prekių, o ten parduodavo savo žaliavas ir gaminius.Vis dėlto prekės Nemunu nevisiškai liovėsi plaukusios. Kaunas, prekybos miestas dviejų Lietuvos upių santakoje, ne kartą atrėmęs kryžiuočių puolimus, priimdavo, matyt, į savo sandėlius Nemunu iš šalies gilumos gabenamus produktus. Daugiau kaip pusę šimtmečio be paliovos vyko tokie Lietuvos prekybai nepalankūs sąmyšiai ir ginčai su Lietuvą varginančiais kryžiuočiais. Prekybos sandėris su Ryga per tą pusšimtį metų atnaujinamas buvo iš bėdos, dėl būtinumo, nes keliai, kuriais teko gabenti šalies produktus į tą miestą, nebūdavo dar pakankamai pažįstami. Kelionėje reikėdavo didžiulių pastangų, o keliautojai patirdavo begales kliūčių. Kadangi į Baltiją tekančios upės dėl kryžiuočių politikos bergždžiai ir nenaudingai tekėjo per vakarinę Lietuvos dalį, per daug tolimą nuo Rygos ir Dauguvos, ir kliudė visu mastu realizuoti jos išteklius, tai Gediminas, norėdamas įveikti tuometinį priešingumą ir įkvėpti gyvybės tai šalies verslo šakai, apmirusiai dėl kryžiuočių persekiojimų, užmezgė politinius santykius su vakarų Europa ir 1323m. sudarė su Livonijos ordinu sutartį, kurioje buvo numatytas laisvas ir nekliudomas abiejų kraštų žmonių bendravimas, taip pat nustatyta skriaudų atlyginimo tvarka,taip laidavo laisvą prekybą su Lietuva Liūbeko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino ir Gotlando pirkliams. Tais pačiais metais Gediminas išsiuntinėjo iš Vilniaus laiškus Baltijos miestams, kuriuose kvietė vykti į Lietuvą pirklius, karius, amatininkus ir kt.1324m. sutartis su Livonijos ordinu buvo sulaužyta, Rygos miestas skundėsi Liubekui, kaip Hanzos vyriausiajam miestui, kad Livonijos ordinas trukdąs prekybai su Lietuva. Gediminas esą sudaręs sutartį su Naugardu ir ardąs taiką, kad Daugpilio, Mintaujos, Rezeknės ir kitų Lietuvos pasienio vietų prekybą patrauktų į savo pusę. Gediminas savo ruožtu skundėsi Ordinu, kad šis nusižengiąs prekybos laisvei ir iš Mintaujos puoląs ir apiplėšiąs pirklius, kurie sausumos keliais keliauja į Lietuvą. Skundai nieko nepadėję, prasidėjo karas. Rygą užėmė Livonijos ordinas. Rygiečių sąjunga su lietuviais žlugo ir prekybos santykiai susilpnėjo. Tačiau prekybiniai ryšiai ir po to abiem pusėm, matyt, buvo svarbūs, nes vistiek su Rygos pirkliais buvo prekiaujama, palaikomi ryšiai su arkivyskupu, net deramasi su Ordino vadovais,o 1338m. lapkričio 1 d. Lietuva su Ordinu, dalyvaujant Rygos miestui, sudarė prekybos- taikos sutartį. Sutartis galiojo 10 metų. Abi pusės pripažino visišką laisvę pirkliams keliauti po susitariančiųjų šalis, šalinti pirkliams prievartos kliūtis, nereikalauti užstatų. Ja buvo nustatytas vadinamasis “taikos žemės” ruožas, kuris apėmė visą Dauguvą, abu jos krantus, kiek siekė paleista strėlė, ir toliau tęsėsi į rytus iki Polocko ir Vitebsko apylinkių. Vienas ruožas ėjo nuo Dauguvos kairiojo intako Aiviekstės upės į pietus per Užpalius, Stripeikus, Balninkus, Giedraičius ir nemenčinę iki Vilniaus. Šio “taikos ruožo” negalėjo pulti nei Ordino, nei Lietuvos kariai, nei plėšikai. Juo galėdavo ramiai keliauti visi pirkliai – ir krikščionys, ir pagonys. Sutartyje buvo aiškiai nustatyta, ką turi daryti abiejų pusių valdovai, jeigu reikės atlyginti pirkliams padarytus nuostolius, kaip turi būti sprendžiami ginčai. Nei Gediminas, nei krašto magistras nesiėmė atsakomybės už pirklių nuostolius vienoje ar kitoje šalyje. Ginčai tarp lietuvių ir vokiečių turėjo būti sprendžiami vietoje, o kitais atvejais pirkliai turėjo kreiptis į teismus. Jokių muitų pirkliams mokėti nereikėjo, tik mokesčius už perkamų prekių svėrimą. Prekiauta gana gyvai. Lietuva eksportuodavo daugiausia vašką, medų, gintarą, meškų, vilkų, lapių, bebrų, ūdrų, sabalų, kiaunių, voverių, šeškų ir kiškių kailius, medžio gaminius. Sieliai buvo plukdomi Lielupe ir kitomis upėmis. Lietuva gaudavo druskos, geležies dirbinių, vilnonių audeklų. Sutartis nenustojo galiojusi ir karo metu. Matyt tokia prekyba buvo naudinga abiem pusėm. Tad su Rygos miestu prekybiniai santykiai plėtojosi toliau. 1385m. Vilniaus pirkliams buvo duota laisvė iki Mintaujos, garantuojamas jiems nuostolių atlyginimas. 1387m. Vilniaus pirkliams buvo pažadėta prekybinė laisvė pačiame Rygos mieste ir karo metais nepavojingas susisiekimas su miestu.
Iš Gedimino laikų prekybos duomenų matome, kad juose raudona gija driekiasi pastangos išplėtoti savo šalyje prekybą ir pakelti savo pačios valstybės ekonominį gyvenimą. Gediminas ėmė plėsti miestus, ir pirmiausia Vilnių, į kurį jis perkėlė sostinę. Vilnius, kuriamas prie Neries, įtekančios į Nemuną tampa svarbiu Lietuvos valstybės prekybiniu centru.Gediminui mirus, jo įpėdiniai Algirdas ir Kęstutis išplečia Lietuvos valstybines sienas nuo Možaisko rytuose iki Raigardo vakaruose ir nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Algirdo klausė Pskovas, Naugardas, Smolenskas ir Kijevas – didieji anų laikų prekybos centrai. Vilniaus prekyba nuolat augo.1324 m. Kęstutis sudarė sutartį su Anglija, o ši, jau XIV a. varžydamasi dėl pirmenybės su Hanza, savo laivus vis dažniau siuntė į Baltijos jūrą, ieškojo prekybos santykių su Žemaičiais ir Lietuva. O Lietuva taip pat, matyt, atvirai ketino skatinti prekybą, nes iš plukdomųjų upių pašalintos kliūtys. P.Narbutas iš nežinomos vokiečių kronikos, kuri remiasi kažkokiu metraštininku Mitrofanu, Pinsko vienuoliu, apie Lietuvos prekyba XIV a. tokią mums pateikia žinią: “Senovės lietuviai prekiavo,- rašo šis kronikininkas,- brangiais kailiais, kuriuos gabendavo į Naugardą gudams, į Rusnę – prūsams. Iš ten į Raiganeleną, mozūrams”. Gudai taip pat gaudavo iš jų gintaro, kuris jau ir seniau buvo žinoma prekė, vienodai vertinama su brangakmeniais. Vilnius XIV a., kaip žinome iš miesto istorijos, tapo valstybės sostine ir svarbiu prekybos centru. Labai išplito jo santykiai su Rusija. Jame lankėsi Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirkliai, kurie Vilniuje laisvai galėjo prekiauti. Pirkliai visą laiką turėdavo lietuvių valdovų privilegijas prekiauti.Ligi XIV a. pradžios be paliovos prekiauta su Pskovu. Apie 1510 m., kai Bazilijus Vasiljevičius sugriovė Pskovo respubliką, to miesto galia buvo nusmukusi ir prekyba su Lietuva nutrūkusi. Vilniaus prekyba su Baltija šiaurėje siekė Rygą, vakaruose – Lenkiją ir Šlionską. Iš ten Lietuva labai gausiai pirkdavusi geriausios gelumbės. Lietuvos prekyba su Ryga dėl prastų sausumos kelių nuo pat glaudesnių ryšių pradžios vyko sunkiai. Ne anksčiau kaip XVI a. buvo oficialiai nužymėti prekybos keliai į Lietuvą, Bauskė tapo svarbiausia sandėliuojamoji vieta. Iš čia prekės plito po visą Lietuvą. Mat vokiečių riterijos karo vado ir rygiečių sandėryje, sudarytame 1533 m., pasakyta, jog visas prekių sausumos transportas į Lietuvą turi eiti per Langstinius, Rezeknę Mūšos upe link Jekabpilio į Bauskę. Neries ir Nemuno upėmis Vilnius prekiavo pagal vilniečių privilegijas tiesiai su vokiečių miestais.Vytauto laikais, kai Lietuvos galybė ir jos pietinės sienos pasiekė net Juodąją jūrą, šalies prekyba smarkiai atkuto. Tik jinai pakeitė kryptį. Ištisai pasuko į pietus. Juodosios ir Azovo jūros krantuose ėmė virti prekyba, o į pietinę Krymo pakrantę plaukė prekės iš rytų. Nuplukdytos Dnepru gilyn į šalį, tos prekės negalėjo aplenkti lietuvių muitinės skliautuotame mūro trobesyje, statytame per dienos kelią nuo Krymo, Tavanės saloje Dnepre, kuris vadinosi Vytauto pirtimi. Vakarų prekyba Baltijoje nebuvo tokia šviesi. Platesnės reikšmės Lietuvos prekybiniams ryšiams plėtotis su prūsais turėjo Vytauto sudaryta su Ordinu 1398 m. spalio 12d. Salyno sutartis. Salyno sutartyje jau nebebuvo Žemaitijos prekybinių pasienio punktų, nes ta sutartimi visa Žemaitija turėjo būti atiduota Ordinui. Šioje sutartyje buvo laiduota prekybinė laisvė. Išskyrus senus muitus ir mokesčius, kurie galiojo anksčiau, pirkliai buvo laisvi nuo visokių rinkliavų. Deja, Salyno sutartis galiojo neilgai. Santykiai su Ordinu dėl Žemaičių blogėjo. Nepaisydami daugelio sutarčių, sudarytų tuo reikalu, kliautininkai kryžiuočiai gebėjo prasimanytomis dingstimis varžyti prekybą Lietuvos upėmis. Nepaliaujami plėšikavimai pasieniuose, vidinės pinigų vertės mažinimas, pirklių apšaukimas šnipais taip pat įkarto Vytautui, jog, nepaisydamas tų savo nedraugų, jis vėl pradėjo naudotis senaisiais Palangos ir Šventosios uostais Žemaičiuose, o iš ten prekes laisvai galima buvo gabenti Baltijos jūra. Ir vis dėlto, kadangi laivybinė Šventosios upė buvo labai siauras vidaus prekybos vieškelis, prekiauti su Prūsais Nemunu ir Nerimi niekada nesiliauta. Kad ir griebdavosi visokiausių kliūčių Ordinas, ši prekyba buvo reikalinga abiem šalims, ir jos abi geidė ją išlaikyti. Todėl 1404m. buvo pasirašyta Racionžo sutartis. Ja Vytautas, kaip tariamasis kryžiuočių draugas, uždraudė savo pavaldiniams Lietuvoje prekiauti su Žemaičiais, pardavinėti jiems grūdus, druską, geležį. Tai, matyt, kliudė Ordino prekybai.Gdanskas pradėjo plėsti Lietuvos miško medžiagos prekybą. Nemunu ir Nerimi iš atokiausių Lietuvos girių ėmė plaukti rąstai, ir ta prekyba, kasmet be pertraukos buvo atnaujinama. Geri Vytauto santykiai su Kryžiuočiais, prasidėję 1415m., atgaivino visą Lietuvos ir Prūsų prekybą. Įkandin rąstų Nemunu ėmė gausiai plaukioti ir vytinės, o barkų Nerimi su javais ir kita žaliava pasiekdavo Gdanską, kad net patys vokiečiai stebėjosi gausumu produktų, kurie iš mūsų susikaupdavo tos upės žemupyje, iš kur atgal tais pačiais laivais buvo gabenama gelumbė, cukrus, druska, geležis, žinoma, ir silkės. Druska prekiavo vien tik Kauno pirkliai. Šitaip atgijus prekybai Nerimi ir Nemunu, Šventosios upė ir Palangos uostas tapo nebereikalingi ir visiškai apleisti. Paskutiniais Stanislovo Augusto viešpatavimo metais Bukatas, Respublikos pasiuntinys Didžiajai Britanijai, informavo anglų valdžią, jog respublika ketinanti atnaujinti Šventosios uostą, kad būtų galima užmegzti santykius su Anglija, o prekyba su šita šalimi atgaivintų šalį. Tačiau ši lenkų ambasadoriaus mintis nebuvo priimta.Apskritai nesant gerų santykių su Vokiečių ordinu, kurie būtų leidę plėtotis prekybai Nemunu ir Dauguva, Lietuvos valdovų mėginta ieškoti prekybai kelio, kur prieš kryžiuočių atsikraustymą galbūt klestėjo prekyba Pamario krašte per pietines valstybės sritis, per Lenkiją Narevu ir Bugu susisiekiant su Pamario valdovais ir plečiant prekybą su Ščecinu. tuo tikslu karalius Jogaila palaikė ryšius su Ščecino hercogu Boguslavu VI, kuris davė pirkliams privilegiją su Lenkija, Lietuva ir Lietuvai priklausančia Rusija.Tie patys šaltiniai rodo, kad vėliau ir Vytautas palaikė senos prekybos ryšius su Pamario uostais. Jis turėjo taip pat ryšių ir su Dorpato (Tartu) vyskupu, ir su Rygos pirkliais, nepatenkintais Ordino politika. Ryšiai su Naugardu ir Pskovu taip pat galėjo kompensuoti tiesioginių ryšių nutrūkimą su Prūsija, Ordino uostais ar prekybos punktais. Esant įtemptiems su Ordinu santykiams, jie imdavosi prieš Lietuvą represijų – sulaikydavo pirklius, atimdavo prekes. Vytautui tekdavo griebtis panašių priemonių.Antrojoje viduramžių pusėje ekonominis gyvenimas Vakarų Europoje atgyja. Išsiplečia amatai miestuose. Išauga miesto poreikiai, kam reikėjo specialistų, pirklių, žinančių tolimas rinkas. Vien vokiečių ir vietinių pirklių nepakako. Pirkliai ir finansininkai, kurie čia galėjo padėti, buvo žydai. Jų jau būta Lenkijoje, todėl suteikus jiems įvairių privilegijų, jie paplinta greitai ir Lietuvoje.Sudarius sutartį su Lenkija, Lietuvos valdovai ieško būdų išplėsti prekybą per Lenkiją su Pamario ir Hanzos miestais. Iš tikrųjų Lenkijos pirkliai dažnai tarpininkauja tarp Lietuvos ir Hanzos miestų. Žinomas faktas, kad Krokuva statydavo Vytautui ginklus ir aprangą kovai su ordinu ir totoriais (1399m. kautynėms prie Vorkslos). Iš dokumentų matyti, kad Krokuva daugiau palaikė prekybos ryšius su rytinėmis Lietuvos sritimis negu su Nemuno sritimis. 1403m. privilegijoje Jogaila leidžia Krokuvai laisvą praėjimą per Podoliją ir laisvą prekybą Totorių žemėse ir Valachijoje.Iš Lietuvos eksportuojamų prekių, be seniausios prekės – gintaro, tenka paminėti vašką, kuris buvo plačiai vartojamas religinio kulto reikalams bažnyčiose, apšviesti aukštuomenės rūmus. Vaško eksportas jau minimas 1308m. Rygos “Schuldbuche”. Taigi Vytauto laikais nusistoja ilgiems laikams būdingi Lietuvos prekybai bruožai. Vokiečių pirkliai tampa tarpininkais tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, į kurias tos prekės patekdavo. Įsigali tikrai laisva prekyba, kuri aiškai buvo pabrėžta Nešavos sutartyje (1424 06 07) tarp Lietuvos ir Ordino. Iš šios sutarties matyti, kad prekyba tų valstybių santykiuose buvo labai svarbi, jei joms reguliuoti reikėjo prekybinius santykius atskira sutartimi. Sutartis žinoma “liter transitus” vardu. Ji suteikė Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių, Mozūrų ir Rusios pirkliams teisę visisškai laisvai keliauti vandens ir sausumos keliais po Prūsus, o prūsų pirkliams minimose šalyse. Jie privalėjo mokėti muitus ir sandėlių mokesčius.Vytautas savo politika padėjo tvirtus pagrindus ateities Lietuvos prekybai. Jis buvo skatintojas ir globėjas kaip ekonominio veiksnio, turinčio lemiamos reikšmės ir politiniam valstybės vaidmeniui.Lietuvos prekyba nuo XV a. vidurio iki XVIII a. pabaigos
Jau XV a. plačiai buvo pradėta eksportuoti vadinamosios “būdinės” prekės, t.y. įvairi miško medžiaga – laivų statybai, statinėms.Iš senų laikų iš Lietuvos buvo eksportuojami ir barangūs kailiai – bebrų, šermuonėlių, kiaunių, lapių, šeškų, sabalų ir kt. Šios rūšies prekės buvo surenkamos dvarų kaip valstiečių duoklės. Kailiais buvo imami net muitai. Už brangiuosius kailius lietuviai galėdavo pirkti druskos.Grūdų eksportas didesniu mastu prasidėjo vėliau – XVIa. antrojoje pusėje.Seniausia importo į Lietuvą prekė buvo druska. Nors pačioje Lietuvoje buvo galima šiek tiek pasigaminti druskos iš sūrių šaltinių, bet jos trūko, dėl to teko gabentis iš kitur.Į Lietuvą vokiečių buvo įvežami vilnoniai audiniai- gelumbės. Vokiečių pirkliai gelumbes gaudavo iš fryzų. Medžiagos į Lietuvą patekdavo iš įvairių kraštų. Tai rodo jų pavadinimai “sukno rastradamskoje”, “angelskoje”, o Adamasko šilko pavadinimas šnekamojoje kalboje dar ir dabar nėra išnykęs. Tos medžiagos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo atvežamos iš įvairių kraštų – pro Brastos, Misko, Kauno, Naugardo, Lucko, Smolensko ir Kijevo muitines.Be druskos ir audinių, Lietuvon buvo gabenami ir metalai, nors geležis buvo gaminama vietoje iš pelkinės rūdos, tačiau jos trūkdavo, ypač geresnės rūšies, todėl Hanzos pirkliai atgabendavo į Lietuvą tam tikrą švedų geležies rūšį – “Osermundt”. Įvežami į Lietuvą ir ginklai, kurių reikėjo kovai su riteriais. Popiežiai uždrausdavo pardavinėti lietuviams kaip pagonims ginklus dar nuo XIIIa. Ordinas kaltino Jogailą, kad jis aprūpinęs Lietuvą įvairiais karo ginklais. Tačiau vokiečių pirkliai pelno tikslais visgi gabeno ginklus lietuviams. Iš kitų metalo dirbinių reikia paminėti varinius katilus, kurie greičiausia buvo naudojami gėrimams daryti ar valgiui gaminti.
Kaunas visada buvo sandėlių miestas. Dėl savo geografinės padėties – prie dviejų didelių upių, Neries ir Nemuno, santakos, ne per toliausiai nuo jūros – lengviausiai jis galėjo prekiauti su Prūsais. Kadangi netoli Nevėžio, Dubysos ir Šventosios žiotys, visada jame kraudavo didmenines prekes, plaukiančias iš atokiausių visos šalies vietų. To miesto sandėliuose visada buvo apsčiai javų ir kitokios žaliavos, kurią Aistmarėmis iš Karaliaučiaus ir Klaipėdos atplukdydavo vokiečių laivai. Ten turėjusios būti Venecijos, Olandijos, Anglijos, Švedijos ir Prūsijos prekybos faktorijos. Žygimanto Augusto viešpatavimo laikais Lietuvos ir Prūsų prekyba Baltijos jūra labai atkuto. Prekybos verslas Nerimi ir Nemunu, globojamas galingo karaliaus, kaskart vis augo. XVII amžiuje aptinkame nemažai ženklų, kad valdžia globojo prekybą Lietuvos ir Lietuvos Rusijos plukdomosiomis upėmis, o ypač Nerimi. Toje epochoje valdžia labiausiai kreipė akis į gamtos kliūtis, darančias žalą prekeiviams ir visų pirma trukdančias laisvai prekiauti. Seimuose buvo priimami sprendimai ir įstatymai, kuriais numatoma pašalinti iš Neries gamtos kliūtis. 1631 m. Atsirado įstatymas, draudžiantis plukdomosiose upėse pilti pylimus, statyti šliuzus, užtvankas, malūnus ir visa kita, kas bent kiek varžytų navigaciją. Kai buvo numatytas darbas, kuriuo Respublikos valdžia ėmėsi prekybą skatinančių priemonių, naujas ir visiškai netikėtas įvykis nežadėjo šaliai nieko gero,- ėmė iš jos dingti stiprūs pinigai, o vietoj jų į apyvartą plūdo prasti ir menkaverčiai, kuriuos iš Vokietijos į šalį gausiu srautu paleido prekeiviai. Kai šis blogis išaugo tiek, kad pasunkėjo pinigų cirkuliacija, suparalyžiavusi prekybos operacijas, respublikos Luomai, 1621 m. susirinkę į Seimą užkirsti kelio šiai šalies nelaimei, priėmė šalies apsaugos įstatymą, kuriame pasakyta: “ Visų prekių sandėliai turi būti įsteigti pasienio miesteliuose, kur svetimšaliai tik per juos galėtų įvažiuoti į Lenkiją.” Ši priemonė pasirodė esanti gana veiksminga, nes, kai pirkti prekių reikėdavo važiuoti į Lenkiją, retas pirklys ryždavosi mokėti menkaverčiais pinigais. Šitaip pamažu šalies saugumas visuomenės kreditu ir tikėjimu ėmė kilti. Nors karalius ir šalis kariavo su Maskva, paskui prie Chotino Turkijos pasienyje ilgą ir nesėkmingą karą, kuriuo pasinaudodamas Švedijos karalius Gustavas Adolfas, norėjęs sužlugdyti Žygimanto III ketinimą gauti Švedijos karūną, užgrobė Rygą ir dalį Infliantų, Lietuva nesiliovė prekiavusi su Prūsijos miestais. Tiktai tada, kai Švedijos karalius 1620 m. perkėlė karą į Prūsiją ir ėmė grėsti Lenkijai, o permainingame kare – tai nugalėtojas, tai pralaimėtojas – užvaldė prekybos miestus Elbliongą, Klaipėdą, Malborką, respublikos Luomai, susirinkę į Seimą 1627 m., paskelbė būtiną programą – nutraukti priešininko prekybą Lietuvos upėmis – ir išleido “Uostų gynybos” įstatymą, kuriame tuometinėmis aplinkybėmis šitaip sakoma, kad “tiek Karalystės, tiek Lietuvos LDK, uostams, per kuriuos iš mūsų viešpatysčių vyktų prekyba, tai yra: Šcecino, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Kuršo ir visiems kitiems šio Seimo sprendimu uždraudžiame prekybą, kad nė vienas iš mūsų valdinių nedrįstų tiek sausuma, tiek vandeniu išgabenti, taip pat į jokį Prūsų kunigaikštijos ir Pomeranijos miestą, jokio daikto, kuris priešininkui maisto ir būtinų reikmenų suteiktų”. Malborko taikos sutartis, sudaryta šešeriems metams, padarė galą tam prekybos stinguliui. Ją paskelbus, Nemunu ir Nerimi vėl ėmė, kaip ir seniau, laisvai plaukti laivai su grūdais, pluoštu ir odomis. Vokiečiams vėl plaukė lietuviški laivų stiebai, kartys, rąstai ir įvairiausia miško medžiaga, vienu žodžiu, prekyba vėl atkuto. Iš Lietuvos upių Neris ypač atkreipė į save karaliaus ir jo sūnaus Vladislovo akis. Šitaip kilo mintis sujungti Baltijos jūrą su Juodąja kanalu, iškastu nuo Neries iki Beržuonos. Naudojantis taika, kurią Malborko sutartis laidavo šešerius metus, nutarta įvykdyti tą didelį sumanymą. Karalaitis Vladislovas, geisdamas būti naudingas šaliai, ryžosi tą darbą padaryti savo lėšomis. Bet kanalas taip ir nebuvo iškastas. Nemunas, su Nerimi susijungęs ir laisvai per amžius plaukiantis, niekur žmogaus rankos nei prižiūrimas, nei valdomas, savo žiotyse suplovė daug smėlio. O kadangi jo kasmet vis gausėjo, radosi seklumu, kliudančių plaukti pirklių laivams. Dėl šalies administracijos nerangumo Lietuvos prekybos tykojo nepatogumai. Tačiau tuos keblumus kur kas skaudžiau pajuto Vokietijos miestai, kai tokia plati šalis kaip Lietuva, Rusija ir dalis Lenkijos liovėsi jiems teikusios žaliavą. Prūsų fiurstas, trokšdamas įveikti dėl to kilusį prekybos stingulį, ištikusį Prūsiją dėl tokio didžiulio javų ir produktų stygiaus, ryžosi savo lėšomis upę išvalyti ir tuo reikalu pradėti tartis su Respublika – reikalauti, kad šiam darbui išleistas lėšas turėtų teisę susigrąžinti muitais iš prekių. Respublika priėmė Prūsų kurfiursto siūlymus. Sutartis buvo sudaryta, ir paskirtas muitas atplaukiantiems laivams. Prekyba Nerimi XVIII amžiuje jokių ypatingų privilegijų nebegavo. Šalies sąmyšiai, vidaus karai tarp Leščinskio ir Augusto II dėl Lenkijos karūnos, dėl jų priešų invazijos į šalį išvis nebuvo palankūs prekybai. Kaunas buvo sunaikintas dažnų karo žygių,gaisrų ir labai smarkiai nuskurdo. Buvo uždarytos mieste užsienio kontoros, o pasilikusios jame nusmuko, į Prūsus išsikėlė daug žymių pirklių, o tai skaudžiai atsiliepė visai šalies prekybai.IŠVADOS Taigi Lietuvos ūkinei raidai XV- XVIIIa. didelės įtakos turėjo tarptautinė prekyba tarp Rytų ir Vakarų Europos. Vakarų Europai LDK davė žaliavų: miško medžiagos, medaus, vaško, odų, kailių, o nuo XVIa.pabaigos – javų ir linų, iš Vakarų rinkos ji įsiveždavo audinių, metalo dirbinių, bakalėjos prekių. Nuolat vežamos iš užsienio prekės žlugdė vietos amatus, nes jie negalėjo išlaikyti konkurencijos. Prekybos balansas buvo naudingesnis ne šalims, išvežančioms žaliavas, o užsienio miestamas. Prekyba tarp rytų ir Vakarų pagyvėjo, kai Vakarų Europos miestuose prasidėjo kapitalizmo epocha. Miestai ieškojo rinkos savo prekėms, jiems reikėjo kaskart vis daugiau žaliavų ir maisto produktų. Tuo tarpu Rytų europa, kaip minėta, pirko papuošalus, gėrimus, pramonės gaminius. Apskritai Rytų europos prekyba buvo pasyvi.Vakarų prekių daugumą davė Vokietija. Tos prekės buvo plukdomos Baltijos jūra ir pristatomos į Rygos, Liepojos, Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostus. Prekes į uostus nuveždavo ir iš jų atsiveždavo valstiečiai su pastotėmis. Prekyba Nemunu ėjo į Karaliaučių. Prekybą su užsieniu organizavo pirkliai. Jie patys pasiekdavo tiesioginį gamintoją. Rygos, Karaliaučiaus ir Klaipėdos pirkliai Lietuvos miestuose ir miesteliuose turėjo savo sandėlius. Buvo vietinių pirklių, turėjusių savo kapitalą ir ėmusių kreditus. Stambesnių pirklių buvo Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Raseiniuose, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje ir kt.Paskutiniaisiais valstybės gyvavimo dešimtmečiais vyriausybė mėgino sutvarkyti pairusį ūkį- pramonę, prekybą, iždą ir kt. Prekybai su užsieniu buvo įvesti generaliniai muitai, panaikintos bajorų privilegijos išvežti savo gaminius be muitų, panaikinti vidaus muitai. XVIIIa. pabaigoje prekyba su Vakarais labai pagyvėjo, Lietuvos eksprtas nuo 1786 iki 1791m. padidėjo 2,7 karto. Javai ir linai dažniausiai buvo išvežami į Rygos ir Karaliaučiaus uostus. Du trečdaliai mūsų eksporto ėjo į Prūsiją. Žemiau paskaičiuota Lietuvos eksportas milijonais auksinų.
Metai Į Iš viso Lenkiją Prūsiją Kuršą Rusiją 1786 1,5 4 0,9 2 8,41791 1,5 16,9 1,4 2,5 22,3Lentelė sudaryta, remiantis: VUB, RS, b. 2, 1. 465-466.
Svarbiausios atvežtinės prekės buvo druska, audiniai, brangūs kailiai, prieskoniai, vynai, silkė.
Dancigo vaidmuo LDK užsienio prekyboje
Su Baltijos šalimis baltų giminės palaikė prekybinius ryšius nuo seniausių laikų. Vokiečių ordino agresija į Prūsus sunaikino gyviausią Prūsų prekybos centrą Sambių pajūryje. Vėliau vokiečiai paėmė savo kontrolėn prekybą per Rygą ir Klaipėdą Nemuno žiotyse. Sutriuškinus Ordino galybę, vėl plačiai atsivėrė prekybai durys į Baltijos uostus. Svarbiausias iš tų uostų buvo Dancigas, kuriame susitikdavo Baltijos jūros tolimų sričių pirkliai su Vakarų Europos pirkliais.Ypač didelį vaidmenį Dancigas pradeda vaidinti tiek Lietuvos, su kuria jis per Kauną tarp miestų turėjo monopolinę teisę prekiauti, tiek Lenkijos prekyboje, prisijungus jį prie Lenkijos kaip laisvą XV a. antrosios pusės (1466m.) uostą.Dancigas plačiai išskleidžia savo prekybinius ryšius. Iš Dancigo per Lenkiją ėjo kelias į Sileziją, Vengriją, Juodosios jūros pakrantes. Sausumos kelias į Dancigą ėjo iš vakarų per Kolbergą, Ščeciną, Liubeką, Hamburgą, Bremeną; į rytus iki Maskvos ėjo kelias per Lietuvą – Vilnių ir Kauną. Dancigas prekiavo su Italija, Ispanija, Portugalija, Anglija, daugiausia su Londonu, nors šaltiniai nurodo ir daug kitų uostų, pirmiausia Hullį, Jorką ir Bostoną. Iš Skandinavijos kraštų Dancigo pirkliai turėjo palyginti gyvus ryšius su Švedija per Stokholmą ir su daugeliu kitų miestų. Dancigo prekyba su Rusia ėjo per Didįjį Naugardą, kur Dancigas turėjo atramos punktą Petershofe – Hanzos kontoroje. Kitas kelias į Rusią ėjo per Lietuvą, kur dancigiečiai turėjo atramos punktą Kauno kontoroje, kuri prekiavo su Lietuva.Tad iš visko matome, į kokius tarptautinius ryšius pamažu buvo įtraukiama Lietuva per Dancigo prekybą.Baltijos laivininkystė labiausia klestėjo 1590 – 1620 m. Joje viešpatavo jau nebe Hanza, bet olandai, kuriems priklausė 85 proc. plaukiančių per Zundą laivų.
Lietuvos įtraukimas į Europos ekonominius ryšius
Atsitiktiniai Lietuvos prekybos ryšiai su jos vakarų kaimynais, valdant Vytautui Didžiajam, virto nuolatiniais. Šiuos ryšius ėmė reglamentuoti ne tik epizodiniai susitarimai ar pavieniai valdovų nurodymai, o kur kas sistemingiau sudaromos sutartys ir Lietuvos miestų savivaldos privilegijos. 1398m. Salyno, 1404m. Racionžo, 1411m. Torno, 1422m. Melno, 1431m. Skirsnemunės sutartyse buvo skelbiama abipusė prekybos laisvė, tačiau silpni Lietuvos miestai negalėjo šia laisve lygiaverčiai pasinaudoti su vokiečių kolonijų miestais. Iki XVa. antrosios pusės nedaug Lietuvos pirklių vykdavo į Prūsiją, kurion nuo XVa. pradžios labiausiai pakrypo šalies prekyba. Todėl aktyvioji pusė buvo Prūsijos miestai, visų pirma – Dancigas (nuo XVa. šešto dešimtmečio vidurio perėjęs į Lenkijos valdinystę). Pirmaisiais Kazimiero valdymo metais Kaune įsisteigė Hanzos (faktiškai – Dancigo) pirklių kontora, 1441m. gavusi didžiojo kunigaikščio privilegiją. Per ją hanziečiai siekė plėsti savo prekybą iki vis gausėjančių eilinių vartotojų.
Prūsijos pirklių siekiai XV a. viduryje susikirto su išaugusiais Lietuvos miestiečių interesais ir padidėjusiomis jų galimybėmis. Vokiečių pirkliai užvaldė prekybinį Nemuno kelią, palaikė ryšius su Trakais, Brasta, Kaunu ir Vilniumi. Du pastarieji miestai, ypač Kaunas, atstovaudami Lietuvos pirklijai, daugiausia ir susidūrė su Hanza. Susidariusios savarankiškos pirklių terpės poreikių nebepatenkino valstybės protekcija, labiausia ginanti vien tik didžiojo kunigaikščio faktorius. Didėjant prekybos mastui, iškilo jos pobūdžio ir tikslesnio reglamentavimo aktualijos, ir Lietuvos pirkliai jau pajėgė dėl šių aktualijų kovoti patys. Svarbiausiąja aktualija tapo vadinamoji svečių (atvykstančių pirklių) teisė, ginanti prekybinę vietinių pirklių erdvę. Svečių teisė pasireiškė dviem pagrindinėmis kryptimis – sankrovos ir tarpininkavimo teisėmis, kurias nuo XV a. penkto dešimtmečio Vilniaus ir Kauno pirkliai nuosekliai siekė įgyvendinti. Sankrovos principo taikymas neleido atvykėlams prekiauti tarpusavy, suteikdamas vioetinams pirkliams galimybę diktuoti supirkimo kainas (atvykėlių pritraukimą kompensuodavo mugės, kurių metu jiems būdavo leidžiama mažmeninė prekyba). Nuo penkto dešimtmečio vidurio vokiečių pirklius imta versti prekiauti tik pačiuose Vilniaus, Kauno ir Trakų miestuose, jiems buvo draudžiama prekes gabenti savo transportu. Vilniuje, tiesa, buvo taikoma švelnesnė tarpininkavimo teisė, nereikalaujanti, kad atvykusieji pirkliai būtinai čia parduotų atsivežtas prekes. Penkto dešimtmečio pabaigoje Lietuvos miestai patys nutraukė prekybą su Hanza; Vilnius nebepraleido jos pirklių į Lietuvos valstybės rusų žemes, nors visuotinos sankrovos teisės dar nebuvo siekiama. Nuo septinto dešimtmečio antrosios pusės Vilniuje tarpininkavimo teisė iš esmės jau galiojo. Galutinai ji buvo įforminta 1511m. didžiojo kunigaikščio privilegija. Sankrovos teisė valstybės įstatymais įtvirtinta nebuvo, nors nuo XVa. pabaigos Vilniaus miestas savo iniciatyva bandė ją taikyti ne tik Prūsijos, bet ir Rusijos bei Lenkijos pirkliams. Svečių teisės įdiegimas buvo ne kas kita, kaip didžiosios Lietuvos kunigaikštijos augančios pirklijos kova dėl dar paskirais elementais atsirandančios vidaus rinkos. Kaunui lietuvėjant, prakrutę lietuvių pirklai pareiškė savo interesus. Kauniečiai, prūsijoje susidūrę su išvystytos svečių teisės taikomais apribojimais, lanbai gerai jautė nelygiateisę savo padėtį. Siekdami analogiškai apriboti Prūsijos pirklius Kaune, jie gynė savo prekiavimo galimybes. Iš pražių kauniečių veiksmai reiškėsi vien pavieniais suvaržymais. Atvykstančius vokiečius stengtasi priversti gyventi ir maitintis smuklėse, neleidžiant jiems išsinuomoti būstų ir patiems gamintis valgyti. Tačiau baigiantis XVa. trečiajam ketvirčiui, šie veiksmai jau darėsi tiksklingesni. Pradėjus iš Lietuvos išvežti javus, imta reikalauti mokesčio miestui (vieno pinigėlio kiekvienai statinei). Pradėta varžyti vokiečių prekyba su atvykstančiais į Kauną kitų Lietuvos miestų pirkliais. Užkliuvo hanziečių vykdomas medžių ir pelenų supirkimas Kauno apylinkėse. Pavieniai varžymai peraugo į sistemą, išreiškiančią prekybinių Kauno miesto institucijų interesus. Miesto svarstyklėmis uždrausta sverti mažesnius už tris akmenis luitus, ir tai atėmė vokiečiams smulmeninio vaško supirkimo galimybę (tai buvo paranku jau ganėtinai išaugusiai Kauno vaško lydyklai). Stengtasi neleisti prūsijos pirkliams supirkti parduodamų vaško siuntų likučius. Kauno spaudimas vertė pavienius Prūsijos pirklius atsisakyti Hanzos kontoros paslaugų.Tiek Lietuvos valdovai, tiek Vokiečių ordino vadovybė gana pasyviai stebėjo abiejų šalių pirklių varžybas, kadangi valdžiai labiausiai rūpėjo tik muitai, kuriuos mokėjo abi pusės. Tai palikdavo įsiliepsnojusią prekybos kovą patiems mistams. Vokiečių pirkliai tebesinaudojo tradiciniais privalumais, o Kaunas ir Vilnius siekė atsigriebti kiekvienu atskiru atveju, nebijodami netgi radikaliai sustabdyti prekybą. Išaugusi pirklija užmezgė ryšius su valstybės pareigūnais, kauniečius ėmė palaikyti muitininkai ir muitines atpirkę žydai. Skundai, ginčai atvedė į rimtesnes derybas, įvykusias 1492m. vasario mėnesį Kazimiero akivaizdoje. Kauniečiai reikalavo visais atžvilgiais sulyginti prekybos sąlygas Lietuvos ir Prūsijos miestuose. Šio, jau apibendrinto, tarpininkavimo teisės reikalavimo Kazimieras nepalaikė. Atsakydamas į tai, Kaunas uždraudė Hanzos kontorai prekiauti su svečiais. azimieras neskubėjo tenkinti dancigiečių skundų, o kauniečiai savo ruožtu nebeleido vokiečiams turėti mieste savo namų. Visi šie Kauno veiksmai siekė įtvirtinti tarpininkavimo teisę be valdžios sankcijos. Didiesiems kunigaikščiams šių siekių neįteisinant ir kišantis su kompromisais, miestas negalėjo to tvirtai padaryti. Aleksandro II sprendimu vokiečiams buvo leista prekiauti Kaune su vilniečiais. Tačiau tokie epizodiški hanziečių atsigriebimai vis mažiau pajėgė stabdyti dabar jau sistema virtusius suvaržymus. Visa tai veikė ir svyruojančią didžiųjų kunigaikščių poziciją. Reaguodamas į Vokiečių ordino vadovybės suvaržymus, išprovokuotus Hanzos prašymu, Aleksandras II 1495m. pavasarį uždarė kelius į Prūsiją. Kiek vėliau, tarpininkaujant Lenkijos karaliui, didysis kunigaikštis savo veiksmus sušvelnino. 1497m. Prūsijos pirkliams buvo leista nemokėti pervežamojo mokesčio (valstybės viduje), mokant tik atvežamąjį. Tačiau kitų Kauno priemonių, faktiškai taikančių tarpininkavimo teisę, didysis kunigaikštis nepanaikino. Vokiečiai jau negalėjo vežti į Kauną druskos savo laivais. Pirmaisiais XVIa. dešimtmečiais Lietuvos prekyba su Prūsija labai išaugo, o Hanzos kontora Kaune merdėjo, kol užsidarė. Prekybai plintant, Lietuvos ir Prūsijos pirkliai galėjo pasireikšti naijai atsirandančiose prekyvietėse. Jau XVa. Vilniaus ir polocko pirkliai pasiekdavo Varšuvą, Liubliną, Poznanę ir net Leipcigą bei Vroclavą. Nors XVa. pabaigoje Lietuva jau eksportavo grūdus, jos eksporto nomenklatūra nuo Vytauto Didžiojo laikų nedaug tepasikeitė. Didelę eksporto pajamų dalį davė vaškas, liko svarbios apdorotų ir neapdorotų kailių pozicijos, tarp miško produktų vyravo vančosas (stambių ąžuolų rąstų pusfabrikačiai) ir pelenai. Tačiau ši produkcija pasikeitė kokybiškai, ir smarkiai padidėjo jos apimtis. Vaškas ėjo per Lietuvos lydyklas ir tapo urminės produkcijos srautu. Nukrypo į vakarus didžiosios Lietuvos kunigaikštijos rusiškųjų žemių kailių srautai. Žvėrių kailius ėmė papildyti jų ir gyvulių apdorotos odos. Visa tai dar nelėmė stambios pinigų apyvartos, skolos nebuvo apmokamos netgi po dešimties metų. Tačiau Lietuva tapo nuolatinę vietą išsikovojusiu žaliavų bei pusfabrikačių tiekju ir nuolatiniu metalų, druskos bei gelumbės vartotoju. Jos prekės ir poreikiai ėmė lemti Prūsijos miestų pinigų apyvartą, jos produkcijos tranzitas į Vakarų Europos šalis tapo pastoviu verslu. Pirmaisiais XVIa. dešimtmečiais gana sparčiai augo javų ir naujų medžio pusfabrikačių rūšių eksportas. Prasidėjus XVIa. antram ketvirčiui, Lietuvos eksporte pasirodė amatų dirbiniai: drobė, pakinktai, batai, pirštinės, kailių kepurės. Visi šie poslinkiai privertė Lietuvos valstybę domėtis prekybos pobūdžiu ir visa jos sąlygų apimtimi. 1529m. su Prūsija buvo sudaryta prekybos sutartis. Imta sistemingai drausti išvežti iš Lietuvos metalus.Rygos interesų lauke XVa. pirmoje pusėje atsirado Kaunas, tačiau svarbiausiuoju Rygos partneriu išliko Polockas. Vokiečių pirklių kontora šiame mieste veikė nuo XIVa. vidurio, Polocke vykdavo Vilniaus ir Livonijos pirklių sandoriai. Tarpininkaujant Vytautui Didžiajam, Polockas ir Ryga 1406m. sudarė laisvos prekybos sutartį. 1439, 1447, 1467m. ji buvo atnaujinta. Tarpininkavimo teisė šia sutartimi buvo taikoma abiem pusėms: Lietuvos rusams buvo draudžiama vykti į užjūrį, o vokiečiams – už Polocko. Dalis tranzito tarp LDK ir Livonijos ėjo per Pskovą. XVIa. pirmoje pusėje prekyba su Livonija dar labiau išaugo, bet išlaikė ir senus tradicinius bruožus. Tuo pačiu prekyba šiaurėje buvo mažiau varžoma. Prekybos nomenklatūra keitėsi: nuo XVa. antrosios pusės į šiaurę imta vežti Lietuvos linus. Didėjant miško ir atsiradus grūdų eksportui, trūko vietinio kapitalo didesnėms partijoms. Verstasi paskolomis iš Rygos ir Dancigo pirklių.LDK prekybos politika
Didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, Gediminu, ypač Vytautu Didžiuoju, stengėsi visokiais būdais plėsti prekybą. Tuo tikslu davė miestams savivaldą, atsikvietė žydus, vokiečių pirklius, kuriems tam tikromis privilegijomis suteikė prekybos laisvę. Rūpinosi laisva tranzitine prekyba su Maskva, Lenkija ir t.t. Tačiau tai nereiškia, kad anų laikų prekyba būtų buvusi visiškai laisva, be kliūčių, be varžymų, be muitų, be feodalinių įsikišimų ir t.t. Didžiojo kunigaikščio valdžiai rūpėjo iš prekybos gauti kuo daugiau lėšų, to pat siekė ir miestai, ir feodalai. Tai jau tuo laiku būta ne tik Lietuvoje, bet ir feodalinėje Vakarų Europoje, taip pat ir Rusijoje. Iš prekių cirkuliacijos ir pirklių visi stengėsi ką nors išplėšti. Tuo tikslu miestai, didikai, užsienio pirkliai išprašydavo iš didžiųjų kunigaikščių privilegijų, monopolines teises laikyti sandėlius, sankrovos teisę ir kt. Tiek didžiojo kunigaikščio valdžia, tiek ir atskiri miestai ar feodalai apkraudavo rinkliavomis prekių judėjimą. Iš tų rinkliavų svarbiausi būdavo muitai, kuriais buvo apdedamos ir įvežamos, ir išvežamos prekės. Kaip ir bendrojoje prekybos politikoje, kokių nors bendrų nuostatų nebuvo. Miesto dydis priklausė nuo valstybinių finansų. Prireikus valstybės iždui daugiau pinigų, pajamas iš muitų buvo stengiamasi didinti. Muitai buvo fiskalinio pobūdžio. Bene seniausi žinomi muitai buvo įvesti medžio eksporto prekėms – pelenams ir dviem eksportuojamo medžio rūšims, vadinamoms “Wagenschoss” ir “Klapholtz”. XVI amžiaus pirmojoje pusėje jau buvo apdėtos muitais beveik visos prekės. Įvežant prekes į Prūsus taip pat buvo imami muitai pasienyje, krašto viduje ir pardavimo vietoje. Prie vidaus muitų priklausė muitai prie Labguvos ir prie Tepliavos šliuzų rinkliava. Prūsų pasienio muitinės buvo Klaipėdoje, Tilžėje, Ragainėje ir Lyke.Muitų rinkliavų dydis buvo labai nepastovus. Paprastai buvo imama viena šešiasdešimtoji dalis prekės vertės (nio vienos markės vienas šilingas). Tik anglų ir kitoms užsienio tekstilės medžiagoms Lietuvoje buvo nustatyta pastovi rinkliava, nes tų prekių kainos dažnai keitėsi ir sunkiai buvo sugaudomos.
Apie muitų rinkliavas galima spręsti iš užsilikusių poros metų XVIa. Labguvos muitinės knygų sąrašų. Iš jų galima matyti muito rinkliavų dydį, kainas, prekių, vežamų iš Lietuvos į Prūsus ir atgal specifiką. Iš viso tuose sąrašuose nurodyta devynios dešimtys su kaupu įvairių prekių. Nuo 1551m. rugsėjo mėnesio vidurio iki kitų metų to paties laiko buvo gauta pajamų iš Labguvos muitinės 2645 markės, 76 šilingai ir 5 denarai. Kadangi muitai sudarė vieną šešiasdešimtąją dalį prekių vertės, tai, padauginę surinktąją per tam tikrą laiką muitų sumą, gausime 158 700 markių. Vien už vašką buvo sumokėta per 815 markių. Tiems laikams tai buvo nemaža pinigų suma. Tačiau ta nuotrupinė žinia dar neduoda pagrindo spręsti apie visą Lietuvos prekių eksportą ir importą, nes platesnių duomenų ligi šiol dar nėra aptikta. Kadangi muitų rinkliavos didino perkamąją produktų kainą ir kartu pirklių pelną, tai pastarieji stengdavosi išvengti jo. Kadangi ištisinės sienos apsaugos tais laikais nebuvo, o muitai buvo imami tik prie tam tikrų kelių, tai pirkliai, gabendami prekes ir norėdami išvengti muito, išsukdavo į tokius kelius, kur galėjo išvengti muitinės. Taip darydavo tiek lietuvių, tiek prūsų pirkliai. Ilgainiui bajorai išgaudavo privilegiją nemokėti muitų rinkliavų. Tai lietė pirmiausia kunigaikščius ir aukščiausio rango didikus, jei jie prekes gabendavosi saviems reikalams. Tokios privilegijos dažnai už pinigus buvo duodamos ir kitiems asmenims. Jos eidavo kaip kokie vertybės popieriai per rankas. Muitų atpirkimais daugiausia versdavosi žydai, kurie už pinigus gaudavo įvairių privilegijų. Rinkos teisė Prūsuose draudė lietuviams pirkti ar parduoti vaikščiojant po žmones sodžiuose. Visa prekyba turėjo būti atliekama rinkose. Nuolatinių ir pastovių ryšių su užsieniu Lietuvos pirkliai vargu ar turėjo. Išimtį tesudarė Karaliaučiaus agentai ir vienas kitas kauniškis pirklys. Iš Prūsų pasienio – Mažosios Lietuvos, atvykdavo pirkliai į Žemaičius ir Aukštaičius, kur supirkinėjo prekes. Tas prekes greičiausiai per minėtas rinkas parduodavo Karaliaučiun. Šitoks tarpininkavimas, superkant prekes iš nepatyrusių prekybos reikaluose nesiorientuojančių kaimiečių, visada būdavo pirkliams didelių pelnų šaltinis.Susisiekimas ir keliai
Prekybos plėtojimui tiek krašto viduje, tiek su užsienio kraštais pagrindinės reikšmės turi susisiekimo būdai – keliai ir tos transporto priemonės, kuriomis prekės gabenamos iš vienos vietos į kitą.
Sausumos keliai
Vandens transportas neįmanomas be transporto sausumos keliais. Juk parduodamos išgabenti vandens keliais prekės neatsiranda čia pat prie upės kranto, taip pat ir įgabentos negali būti čia pat prie upės kranto suvartojamos. Ir importuojamas, ir eksportuojamas prekes reikėdavo ir prigabenti prie upės kranto, ir nugabenti prekių vartotojams. Vadinasi, reikėjo ir transporto – kelių ir priemonių – sausuma.Seniausia susisiekimo priemonė buvo žirgas. Ant žirgo nugaros gabendavo savo prekes ankstyvųjų viduramžių keliaujantieji pirkliai. Žirgai bene buvo dar naudojami ir laivams vandeniu traukti ir įvairiems kitiems susisiekimams. Matyt, kad nuo labai senų laikų pradėta naudoti ratus. Vadinasi, be arklių naudojimo raitam susisiekimui, o tai dar senesniais laikais, galimas daiktas, suarė dažniausiai paplitusią susisiekimo priemonę, jau naudota ir vežimai, ir rogės, traukiami arklių. Jei taip, tai jau nuo senų senovės turėjo būti ir šiokių tokių sausumos kelių.XIIIa. susikūrusioje Lietuvos valstybėje buvo gana daug sausumos kelių, kuriuos sistemingai tyrinėjo ir aprašinėjo Kryžiuočių ordino karo žvalgai. Iš tų aprašymų, kuriuos T.Hirschas 1863m. atspausdino Prūsijos vasltybės dokumentų antrame tome “Scriptores rezum Prussicarum, matyti, kad XIVa. Lietuvos vakarinėje dalyje buvo apie 100 įvairiomis kryptimis ėjusių sausumos kelių. Manoma, kad kelias per Kuršių neriją, Klaipėdą ir toliau pakrante į Livoniją yra vienas seniausių. Jis Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų žemes jungė nuo pat šių ordinų įsikūrimo.Svarbių prekybos kelių sankirtų Lietuvos valstybės centre buvimas galėjo lemti (ar labai įtakoti) didžiojo kunigaikščio Gedimino pasirinkimą įkurti sostinę Vilniuje. Nuo XIVa. Vilnius, kaip LDK sostinė, ilgainiui virto svarbiu susisiekimo kelių, ypač sausumos, mazgu, turinčiu politinę, strateginę ir ūkinę reikšmę. Sausumos keliai sujungė Vilnių su Pskovu, Vitebsku, Polocku, Lyda, Gardinu, Brestu, Trakais, Kaunu, Ukmerge, Ryga ir kitais miestais bei gyvenvietėmis.XIVa. pabaigoje, kai nusistovėjo glaudūs politikos ir prekybos ryšiai su Lenkija, susiformavo pastovūs sausumos keliai, iš Lietuvos einantys į pagrindinius Lenkijos prekybos centrus: Poznanę, Krokuvą, Liubliną.Vėlesniais metais didelę teritoriją turėjusioje Lietuvoje pradėjo formuotis tarptautinės reikšmės sausumos kelių tinklas, kuris buvo naudojamas karo, prekybos, tarptautinio susisiekimo, o vėliau – ir tarptautinio pašto reikmėms: iš LDK sostinės Vilniaus į Rygą, Karaliaučių, Krokuvą, Kijevą, Maskvą. XVI-XVIIa. Lietuvoje jau buvo gana tankus sausumos kelių tinklas, kuriame svarbiausieji buvo pašto keliai – vieškeliai. Ekonomikos pakilimas skatino prekybos ryšių plėtrą su Rusijos miestais Pskovu, Novgorodu, Polocku, Smolensku, Minsku, Lvovu, Kijevu, Maskva ir svarbiausiais Lenkijos prekybos centrais. Nusistovėję glaudūs transporto ir ekonomikos ryšiai lėmė pagrindinių prekybos kelių kryptis.Sausumos kelių tinklui formuotis svarbią reikšmę turėjo pašto vežimai. Jau XVIa. veikė tarptautinis pašto ryšys tarp Vilniaus ir Kauno su Krokuva, Viena ir Venecija. Vėliau pašto keliai sujungė Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Tilžę ir kitus svarbesnius Lietuvos miestus bei miestelius, taip pat didžiausius Lietuvos miestus su Minsku, Maskva, Liepoja, Ryga, Peterburgu.Lietuvoje per ilgą laiką dėl įvairių veiksnių susiformavo svarbiausių vieškelių tinklas, kuriam prižiūrėti buvo skiriama daugiau dėmesio negu paprastiems keliams. Kelių tiesimą ir priežiūrą reglamentavo LDK vyriausybė. Tai matyti iš LDK statuto, kurio atskiruose staripsniuose aptariama mokesčių rinkimo už važiavimą keliais bei kelių priežiūros ir remonto vykdymo tvarka. Šie dokumentai rodo, kad LDK buvo tvirtos kelių tiesimo ir priežiūros tradicijos, todėl kelių, ypač vieškelių būklė buvo labai gera. Sausumos kelių techninė būklė tais laikais buvo prasta. Jie buvo tiesiami tiesiog ant žemės paviršiaus, niekuo nesutvirtinant, t.y. priminė natūralius gruntkelius. Tiktai pelkėtose vietovėse buvo rengiami plimai, kelių paviršius buvo tvirtinamas mediniais klojiniais.Jau Vytauto Didžiojo laikais pradėta rūpintis ir sausumos keliais. To reikalavo valstybės padidėjimas. Tada jau buvo gana pakenčiamų kelių, ypač tarptautinio susisiekimo magistralių. Kelius turėjo prižiūrėti ir taisyti bajorai, kurie tą prievolę perkraudavo valstiečiams.Sausumos keliai tuo metu Lietuvoje, kaip ir kitur, nebuvo geri. Būta keliais nusiskundimų ne kartą. Taip, 1413m. Ordino pasiuntinys Lietuvai iš Rumšiškių rašo, kad jis keliavęs “bjauriais keliais”. Tiesa, tai būta lapkričio mėnesį. Arba XVI a. dėl neišvažiuojamų kelių Prūsų pirkliai skundžiasi tai Albrechtui, tai karaliui Žygimantui. 1557m. sutartas Lietuvos ir Prūsų sienų reguliavimas turėjo būti atidėtas kitų metų vasarai dėl neišvažiuojamų kelių pavasarį.Kaip ir visur tais laikais, taip pat ir Lietuvoje, dėl viešųjų organų nepakankamos organizacijos tiek vandens, tiek sausumos keliai nebuvo saugūs.Dabar peržvelkime svarbiausius Lietuvos sausumos kelių traktus. Jie daugiausia šakojosi apie Nemuną ir šiaurinėje Rytprūsių dalyje. Nuo Nemuno žemupio ėjo svarbus kelias į Žemaičius: vienas iš Tilžės per Katyčius, Naumiestį, Klaipėdą, Nimersatę, Palangą, Grobinią, Liepoją, tolyn į Kuršą. Tai buvo labai svarbus tranzitinis kelias ir patogus kelionėms į Kuršą. Į šį kelią įsijungė ir kelias iš Karaliaučiaus Neringos juosta iki Klaipėdos, o iš čia Klaipėdos kelias eidavo į tą patį vieškelį nuo Tilžės. Jis buvo atsiradęs dar tuomet, kai Vokiečių ordinas ėmė megzti ryšius su Livonija XIV a. pradžioje.Kelias nuo Ragainės iki Kauno buvo pats svarbiausias sausumos kelias. Jis minimas dar nuo Vytauto laikų. 1413m. Ordinas siūlo, kad kunigaikštystės pirkliai keliautų iki Ragainės ir Rastenburgo, o prūsų – iki Gardino ir Kauno.XVIa. antrojoje pusėje į Lietuvą atsiranda naujas vieškelis nuo Įsručio iki Virbalio. Iš Virbalio tas kelias suko Jurbarko link, o iš čia panemune į Kauną. Iš virbalio į Kauną būta tiesaus kelio. Jis ėjo maždaug ta kryptimi, kuri aprašyta Ordino pranešimuose. Iš kitų iš Prūsų į Lietuvą ėjusių kelių reikia dar paminėti vieną kelią per Matlaukius į Suvalkiją, antrą – per Simną, kurie kaip ir Virbalio vieškelis buvo nutiesti karalienės Bonos laikais, kai apskritai imtasi labai aktyviai raginti taisyti kelius.Prekybai labai buvo reikalingas kelias per Gardino ir Augustavo miškus Lyko link. Ten baigėsi visi iš Lietuvos ir Mozūrų ėję prekybos keliai. Tų sričių keliai jungė Bebro ir Narevo vandens kelius su Vysla ir Dancigu.Nuo Kauno keliai ėjo į Vilnių per Rumšiškes, Semeliškes, Trakus. Vilnius buvo prekybos kelių mazgas, per jį ėjo tranzitas į Maskvą, jis buvo sujungtas su Ryga per Daugpilį, su Krokuva per Brastą.Sausumos kelių reikšmė ypač turėjo padidėti, pradėjus plačiai plėtotis vietos ir eksporto prekybai.
Vandens keliai
Patogiausias kelias susisiekti, ypač su tolimesniais kraštais, buvo vandens keliai – upės ir jūra. Susisiekimas upėmis buvo praktikuojamas nuo seniausių laikų ir gerai žinomas iš vėlesnių istorinių šaltinių. Svarbiausio prekių, ypač stambiųjų, judėjimo arterijos buvo upių vandens keliai. Pagrindinę vandens arteriją sudarė Nemunas ir didesnieji jo intakai – Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė ir t.t.Vandens kelias Nemunu ir jo aukštupiais ėjo per svarbiausią prekybos punktą – Kauną, Jurbarką į Prūsus. Už Tilžės laivai sukdavo į Nemuno deltos šaką Giliją, kuri pasiekdavo Kuršių marias, o iš ten, plaukiant trijų mylių atstumu nuo kranto Peldzeno įlanka, buvo galima pasukti į Deimę, kuria per Labguvą ir Vėliavą, per Karaliaučių Priegliaus upe į Aistmares. Iš čia Aistmarėmis pro Elbingą buvo galima patekti į dešiniąją Vyslos šaką – Nogatą ir pasiekti Dancigą – anų laikų pasaulinės prekybos centrą Baltijos jūroje. Tuo pat keliu pirkliai keliaudavo į Kauną, o iš ten – į Vilnių.
Kadangi Nemuno žiotys nuo Klaipėdos pilies pastatymo pakliuvo į Livonijos ordino rankas, tai prekių cirkuliacija ilgainiui pateko į Dancigo, o vėliau, kaip minėta, kiek mažesniu mastu į Karaliaučiaus rankas. Esant taikiems santykiams tarp Lietuvos ir Ordino, šiuo keliu galėjo būti siunčiamos prekės iš Nemuno ir Neries aukštupių per Gardiną ir Vilnių. Iki Kauno ir Nemuno aukštupių buvo galima plaukti tik mažesniais laivais. Kaune prekes reikėdavo perkrauti į didesnius laivus, kurių statybos dirbtuvių būta antrapus Nemuno ties Kaunu – nuo to ir Aleksoto vardas atsiradęs.Ne visas nuo Kauno iki Dancigo vandens kelias buvo vienodai patogus transportui. Deimė, ypač sausais vsarvidžiais, buvo didesniems ir dubesniems laivams per sekli. Ja plaukiant, tekdavo prekes vėl perkrauti į mažesnes specialias plokščiadugnes valtis. Tad nenuostabu, kad Ordinui anksti parūpo Prieglių susjungti tiesiog su Nemunu. Tam tikslui reikėjo sutvarkyti Deimės upę. 1395 – 1406m. ji buvo pagilinta.Tuo laiku buvo pavojinga plaukioti Kuršių mariomis tarp Gilijos ir Deimės – per audras stiprios bangos, uolos ir seklumos pridarydavo pirkliams nuostolių, išmesdavo laivus į krantą. Dėl to jau XVIa. pradžioje buvo kilęs sumanymas aplenkti Kuršių marias ir iškasti kanalą iš deimės upės nuo Labguvos tiesiog į Nemuną, sujungiant Deimę ties Labguva su Gilija. To kanalo planas jau minimas 1408m., tačiau tas planas buvo įvykdytas tik 1613 – 1616m. Deimės vandeniui pakelti prie Labguvos turėjo būti įtaisyti šliuzai. 1629m. kanalo darbams baigti pritrūko lėšų, buvo įvestas muitas. Nuo kiekvieno lasto buvo imamas vienas “geras šilingas” muito. Vėliau, sutvarkius šliuzus, tas muitas buvo dar padidintas.Kadangi muito rinkliava ne tik mažino iš Lietuvos vežamų prekių kainą, bet ir Dancigo pirklių pelną, dancigiečiai skųsdavosi jo didumu. Tačiau Deimė vėliau tapo vėl nepatogi, teko vėl prekes perkrauti į plokščiadugnes valtis.Jau XVa. pradžioje, Vytauto didžiojo laikais, buvo pradėta rūpintis šio svarbiausio Lietuvai kelio tvarkymu. Ypač kebli problema buvo Gilijos ruožas, nes viena Gilijos šaka, Normedija, vėliau Kaukė prasiplėtė Rusnės link, nukreipė į ten didelę Gilijos vandens dalį. Gilija taip nuseko, kad jau ir mažoms valtims plaukti tapo pavojinga. Todėl laivai turėjo daryti didelį vibgį, kad prie Vindenburgo kyšulio galėtų pasiekti Kuršių marias. Be Nemuno, labai svarbi prekybos arterija buvo didžiausias Nemuno intakas – Neris. Iš visų upių Neris labiausiai sudomino karalių Zigmantą Vazą ir jo sūnų Vladislovą. Tuo laiku kilo mintis sujungti vandens keliais Baltijos jūrą su Juodąja jūra kanalu tarp Neries ir Berezinos. Karalius Vladislovas ėmės vykdyti šį sumanymą savo lėšomis. Kanalo kasimas buvo motivuojamas didele nauda tiek žemvaldžiams, tiek pirkliams. Lėšos sudėtos kanalui kasti turėjo būti grąžintos iš muito rinkliavų, imamų iš plaukiančių kanalu laivų.Nors Seimas paskyrė 2 komisorius, kurie turėjo kartu su karalaičio inžinieriais nubrėžti kanalo liniją ir apskaičiuoti galimas išlaidas kanalui iškasti, tas sumanymas nebuvo įvykdytas. Kanalų ūkinė reikšmė buvo įvertinta tik vėliau ir kitaip įgyvendinta.Nuo senų laikų svarbi prekybos arterija Lietuvai, ypač jos gudiškoms sritims, buvo ir Dauguva su Hanzos baze Polocke. Ši sritis turėjo kai kurių ryšių ir su Tartu bei Talino miestų prekyba.Vilniaus teritorinės muitinės apžvalga LDK laikotarpiu
Istorinis Vilniaus kraštas savo strateginės padėties dėka visada vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos ekonominiame ir politiniame gyvenime. Per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį Vilniaus miesto muitinė, priklausiusi Didžiajam kunigaikščiui, buvo viena svarbiausių mūsų senosios valstybės iždo įstaigų.Taigi jau Gedimino pirmtakų laikais buvo imamas muito mokestis iš pirklių, atsirado muitininkų pareigos, negalėjo nebūti muitinių. Privilegija prekiauti be muitų buvo suteikta tik tiems pirkliams, kurie atsikels gyventi į Lietuvą. Gediminas stengėsi plėsti prekybą, integruotis į Europos šalių ekonomines struktūras ir taip pralaužti pagoniškosios Lietuvos izoliaciją. Vakarų miestai didelio noro nerodė, bet Gediminui pavyko 1323 metais pasirašyti Lietuvos valstybės ir Livonijos prekybos sutartį. Sutartimi “taikos žemėmis” buvo paskelbta Aukštaitija, Žemaitija, Pskovas ir visos rusų žemės, valdytos Gedimino. Išvardytos ir Livonijos magistro valdomos žemės. Visi žemių sausumos ir vandens keliai buvo paskelbti laisvais ir atvirais, be jokių muitų abiejų šalių pirkliams, bet kokiai prekybai. Už šią prekybą juridiškai atsakingos tapo abiejų šalių vyriausybės.1338 m. Gediminas ir Livonijos ordino magistras pasirašė dar vieną prekybos sutartį, bet ji prekybos saugumą garantavo tik keturiuose prekybos keliuose. Šios Gedimino sutartys bei 1367 m. Lietuvos ir Livonijos prekybos sutartis padėjo pagrindą Lietuvos ir Livonijos prekybai, įvedė prekybos taisykles, nustatė prekybos kelius XIV-XV amžiais. Pagrindinė prekybos su Livonija gija tapo Dauguva. Ji ir jos krantai bei intakai kiek “galima numesti ietį” buvo skelbiami laisvu ir saugiu keliu visiems pirkliams. Sausumos kelias ėjo nuo Vilniaus per Nemenčinę, Giedraičius, Videniškius, Užpalius iki Aivilkstės upės įsiliejimo į Dauguvą. Iš esmės keliai jungė Vilnių, Rygą, Polocką ir Naugardą. Prie kelių kūrėsi muitinės. Manoma, kad XIII a. muitai buvo imami už pagrindines prekes, bet tiksliai žinoma tik tai, kad muitai buvo imami už prekių svėrimą ir matavimą.Pirklių keliavimo ir muitų nuostatos paprastai būdavo aptariamos šalių susitarimuose. Pirmoji sąlyga – kad pirklys keliautų nustatytu keliu arba plauktų upe. Valstybė skatindavo prekybą laivais, nes, pertvėrus upes, laivai negalėjo išvengti muitinių. Sausumos keliai buvo kontroliuojami, bet pirkliai kartais keliaudavo uždraustais keliais, netgi išvažinėdavo naujus, statydavo tiltus. Matyt, tokios išlaidos buvo mažesnės nei muitų mokėjimas. Tiesa, sugavus tokį pirklį, visos jo prekės būdavo konfiskuojamos. Vežantis prekes privalėjo atvykti į muitinę, miestelį ar pilį ir prisistatyti vietos administracijai, parodyti atvežtas prekes, sumokėti pristatymo muitą. Tai buvo savotiškas prekių deklaravimas. Mokestis buvo imamas ir iš svetimšalių, ir savų pirklių. Visi “turi taip pat pirma visas prekes muitininkui parodyti… o jei ne… tai prekių atėmimas”, – buvo sakoma Kauno muitinės atmintinėje. Mokestis buvo imamas nuo vežimo, kartais nuo “pirklio galvos”. Siekiant geresnės kontrolės, buvo stengiamasi miestuose turėti svečių namus. Vėlesnis, kunigaikščio Aleksandro laikų, pavyzdys rodo tokių namų svarbą. 1505 m. Vilniaus miestiečiai prašė teisės pastatyti svečių namus, kuriuose privalėtų apsistoti atvykusieji pirkliai. Prašymą motyvavo tuo, kad apsigyvena kur nori, nesumoka muitų ir netgi parduoda atvežtas prekes.Lucko, Kijevo, Smolensko, Brastos, Minsko, Naugarduko ir Kauno. XV a. pabaigoje muitines papildė dar dvi – Vladimiro ir Putivlio. Visos jos buvo pagrindinės arba svarbiausios. Vėlesniais dešimtmečiais muitinių tinklas padidėjo, jis kito prisitaikant prie valstybės sienos, prekybos pokyčių, valstybės interesų, iždo poreikių. Daugėjant muitinių, buvo ieškoma tobulesnio jų valdymo. Viena iš tokių muitinių valdymo tobulinimo krypčių buvo muitinių apygardų sudarymas. Apygardos pradėjo formuotis XV a. antroje pusėje, bet iki XVI a. pradžios nustatytų apygardų ribų ne visada buvo paisoma. Apygardoje buvo viena arba kelios pagrindinės muitinės, vadintos “kamaromis”, paprastai – didžiuosiuose miestuose. Įvairiose apygardos vietose, daugiausia prie sienos, buvo įsteigtos pakamarės arba pagrindinės muitinės skyriai. Kaimuose, vieškeliuose buvo muitinės sargybos postai, kuriuose, to meto dokumentų kalba, “gulėjo muitinių sargai”. “Darantis glaudesniems ryšiams su Lenkija, pasienio sargyba galėjo būti ir Lenkijos miesteliuose. Jų tikslas buvo kontroliuoti pirklių vežimų judėjimą, neleisti aplenkti muitinės. Tolimiausios “pakamarės” buvo LDK muitinių skyriai Voluinėje, prie sienos su Lenkija.Stiprėjant Maskvos kunigaikštystei, darėsi aktualesnė prekyba su Rytais. Be to, Maskva ėmė jungti buvusias LDK žemes, susietas prekybos ryšiais. Prekyba išliko, bet tapus tarpvalstybine, negalėjo būti kontroliuojama. Svarbiausią vietą prekyboje su Maskva užėmė Vilnius, ir tai lėmė savarankiškos Vilniaus muitinės apygardos sudarymą. Joje buvo dvi Vilniaus ir Minsko pagrindinės muitinės bei iki XVI a. vidurio tokį statusą turėjusi muitinė Naugarduke. Jam pavaldžios buvo Bobruisko, Ašmenos, Radoškovičių ir Krasnoje Selo muitinės.Tuo būdu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena buvo apjuosta muitinių ir jų skyrių. XVI a. jų skaičius padidėjo, nes tai buvo susiję su siekiu geriau kontroliuoti prekybą bei gauti daugiau pajamų į valstybės iždą. Formuojantis muitinių sistemai daugiau dėmesio imta skirti muitinių valdymui, kurį, kaip jau buvo minėta, centralizavo Vytautas. Tai reiškė, kad muitinių valdymo sistemos viršuje buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, nuo kurio priklausė buvusių muitinių valdymas, naujų muitinių steigimas, muitų tarifų nustatymas. Jam pavaldžios buvo ne tik muitinės, veikusios valdovo jurisdikcijoje buvusiuose miestuose, bet ir “pakamarės”, įsteigtos privačiose žemėse.Muitinių valdymo struktūra: Didysis kunigaikštis – muitinių apygarda – muitinė – muitinės skyrius – išliko nepakitusi visą laiką. Muitinių struktūrai sąlyginai galima priskirti ir kelius, kuriais privalėjo važinėti pirkliai ir kurie buvo griežtai nustatyti valdovo. Siekiant griežčiau kontroliuoti kelius, Didysis kunigaikštis netgi pakartotinai juos patvirtindavo kaip privalomus. Tarkim, Žygimantas Senasis dar kartą įtvirtino kelią iš Vilniaus į Novgorodą, Žygimantas Augustas 1569 m. kelią iš Kauno į Vilnių per Trakus. Su “nelegaliais” keliais buvo kovojama, jie naikinami netgi Seimo nutarimais, nepavykus – prie jų įsteigiamos naujos muitinės. XV a. pabaigoje – XVI a. viduryje muitinių valdymo politikoje dominavo du požiūriai: 1) valstybė privalo pati valdyti muitines ir taip gauti visą pelną ir 2) išnuomoti muitines vienam asmeniui ar grupei ir taip išvengti valdymo išlaidų bei gauti nuomos pinigus iš karto ir netgi už kelerius metus į priekį. Abiejų požiūrių pagrindu buvo vienas siekis – kuo daugiau gauti pajamų į krašto iždą. Pirmasis požiūris buvo labiau įsigalėjęs kunigaikščių Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais, antrasis – Žygimanto Augusto valdymo metais, kai iš esmės visos muitinės ir muitai buvo arenduojami .
Muitinės struktūra, vidaus darbo organizavimas, tvarka įvairiose LDK muitinėse nebuvo visiškai vienoda. Žemėse, kurios priklausė valstybei, liko galioti anksčiau susiklosčiusi tvarka ir toliau buvo vadovaujamasi tradicijomis. Muitinių darbas buvo tobulinamas ne panaikinant senas darbo formas, bet įvedant naujas taisykles. Todėl muitinėse buvo daug formalumų, apribojimų, apmokestinimo procedūra sudėtinga. Tarkim, pirkliai negalėjo pasirinkti muitinės, į kurią jiems buvo arčiau ar patogiau, bet privalėjo vykti į paskirtą. Etninės Lietuvos miestų pirkliai į Lenkiją galėjo vykti tik per Drohičino muitinę, Kijevo, Černigovo miestų pirkliai – tik per Brastos muitinę. Tam tikrų sunkumų iškildavo muitininkams ir dėl savo pareigų. Pirkliai dažnai konfliktuodavo su jais, kaltindavo dėl didelių muitų. Muitininkus apdrausdavo tai, kad jie buvo valdovo jurisdikcijoje, pilies urėdas (tai yra vietos teismas) juos teisti galėjo tik už kriminalinius nusikaltimus.Kontrabanda LDK
Jau XIIIa. vienas iš svarbiausių LDK uždavinių buvo valstybės ekonominių interesų gynimas ir apsisaugojimas nuo nepageidaujamų prekių srautų (prekių gabenimo nesumokėjus rinkliavų ir muitų arba alapta apvažiuojant muitines naujais keliais, tiltais, perkėlomis, neapmuitintų prekių pardavimo mugėse bei turguose ir pan.).Tuo metu vyravo istoriškai susiklosčiusi, tam tikrų sąlygų ir tradicijų suformuota valdymo struktūra, kurią sudarė:1. Didysis kunigaikštis.2. Muitinių apygardos.3. Pagrindinės muitinės (to meto dokumentų kalba – “kamaros”).4. Muitinių skyriai arba užkardos (to meto dokumentų kalba – “pakamarės”).Buvo nustatyta, jog valtybės vadovas pats privalo valdyti ir kontroliuoti muitinę, kad kuo daugiau pajamų būtų surenkama į didžiojo kunigaikščio iždą. “Mūsų muitai- yra mūsų iždas”, – rašoma didžiojo kunigaikščio raštuose. Šioje srityje didžiojo kunigaikščio kompetencija nebuvo ribojama, tačiau konkretus vadovavimas muitinėm buvo valstybės iždininko rankose. Jo žinioje buvo muitinių ir muitų išnuomojimas, muitinių pajamų surinkimas, nuobaudų skyrimas. Didysis kunigaikštis muitines arba atskirus muitus (pvz., vaško, druskos ir kita) dažnai išnuomodavo miesto bendruomenėms, suteikdamas miestamas už tai Magdeburgo teises. Pavyzdžiui, 1507m. liepos 22d. Vilniuje pasirašytas “Laiškas valdovo vyriausiajam taurininkui, Smolensko valdytojui, bajorams ir miestiečiams” apie tai, kad Smolensko muitas ir smuklės 3 metams išnuomotos Smolensko miesto seniūnui, Minsko vaitui Avramui ir pirkliui Andrejui Tichijui, 1507m. lapkričio 30d. Gardine pasirašytas “Raštas Smolensko miesto seniūnui, Minsko vaitui Avramui”, suteikiantis teisę nuomotis Kauno muitines. 1518m. gruodžio 15d. Brastoje “Raštas ponui Abraomui Juzefovičiui”, leidžiantis aštuonerius metus rinkti senuosius Brastos muitus, 1519m. birželio 3d. Krokuvoje pasirašyta “Privilegija Brastos muitininkui Mikeliui Juzefovičiui”, kuria pastarajam, jo vaikams leidžiama valdyti tiltą per Bugo upę Drohičine ir smuklę prie jo bei rinkti tilto mokestį. Tačiau, perleisdamas teisę rinkti muitą, didysis Lietuvos kunigaikštis nustatydavo ir jo dydį bei baudas už muitinės aplenkimą.Dažniausiai buvo nuomojamos pagrindinės muitinės. Nuomos sutartis sudarydavo dvi šalys: valdovas su iždininku ir muitininkas (“atpirkėjas”). Sutartyse surašomi svarbiausi abiejų pusių įsipareigojimai. Valdovas įsipareigodavo:1. Neišnuomoti muitinės (“muito”) kitam asmeniui iki sutartyje numatyto termino pabaigos (dažniausiai tokios sutartys buvo sudaromos 2-4m.).2. “Numesti nuo muitinės nuomotoją”, jeigu šis laiku nesumoka mnumatyto dydžio mokesčių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždą.3. Mokesčius mokėti nustatytu laiku (dažniausias kas 6-12mėn.).4. Kovoti su kontrabanda (kontroliuoti kelius, tiltus, perkėlas; neleisti pirkliams vežti prekių slaptais keliais; tikrinti prekes mugėse ir turguose).5. Sulaikius kontrabandą, pusę dalies atiduoti didžiajam Lietuvos kunigaikščiui.Atvykę į LDK miestus ir pilis, žminės ar pirkliai su prekėmis turėjo pranešti apie tai vietiniams administracijos pareigūnams, vėliau už tai sumokėti mokesčius. 1500m. Kauno muitinės atmintinėje rašoma: “Jei vokietis iš Vokietijos atvyks iki Kauno, muitinėje turi parodyti muitininkui, kokias prekes jis turi. O jei vokietis atgal užsinorės iki Vokietijos, taip pat turi muitininkui pranešti, kokias prekes jis turi. LDK pirkliai – vilniečiai, kauniečiai, trakiečiai – taip pat turi pirma visas prekes parodyti muitininkui ir sumokėti muitą, o jų neparodžius ir muito nesumokėjus, prekės dedamos į “larką”.Nors muitininkai ėmėsi įvairių priemonių, kad per valstybės sieną nebūtų gabenamos neapmuitintos prekės, “prasilenkimas su muitinėmis”, kaip matyti iš to laiko raštų, buvo dažnas dalykas. 1520m. gegužės 7d. laiške Vilniaus vaivadai muitininkai rašė: “Mūsų pastatyta muitinė Kaune ir keliai į Kauną buvo aplenkti, pirkliai važiavo kitu keliu, vežė druską ir įvairias prekes, visi jie važiavo per Bugę ir Harevą Tėvynėje, mūsų Didžiojoje Kunigaikštystėje Lietuvos, ir mes pastebėjome, kad sumažėjo mokesčių iš Kauno muitinių už tas prekes, kurias vežė per Kauną”. 1525m. ŽygimantasI laiške karalienei Bonai rašė, kad Kauno muitinė turi didelių nuostolių, nes “svetimšaliai ir pirkliai su savo prekėmis aplenkia Kauno muitinę ir pramina naujus neleistinus kelius Žemaitijoje”. 1554m. karalius sudarė komisiją, kurią įpareigojo:1. Apvažiuoti Žemaitijos siena, nustatant nuostolius, kuriuos dėl kontrabandos turi iždas.2. Surasti tuos slaptus kelius, kuriais pirkliai perveža kontarbandą.Komisija įvykdė karaliaus nurodymą ir pati nustatė keletą atvejų, kada kontrabanda buvo vežama vietinių šlėktų ir tijūnų leidimu. Ataskaitoje, be kita ko, buvo akcentuojama, jog teisme buvo sunku įrodyti kontrabandą.
1529m. I-ojo Lietuvos Statuto pirmojo skyriaus “Apie valdovo asmenį” 21 strasipsnyje “Kas naujus muitus įvesdinėtų” dėstoma: “Taip pat įsakome, kad nė vienas žmogus mūsų valstybėje – LDK – nedrįstų naujų muitų išsigalvoti ar įvedinėti nei keliuose, nei miestuose, nei ant tiltų ar užtvankų bei vandenyse, nei turguose savo dvaruose, išskyrus, kurie nuo seno buvo įvesti ir turėtų tam mūsų pirmtakų, didžiųjų kunigaikščių arba mūsų raštus. Ir kas beišdrįstų nustatyti naujus muitus, tą dvarą, kuriame įvedė, praranda, ir atitenka mums, valdovui”.1566m. II-asis Lietuvos Statutas atleido bajorus nuo tiltų mokesčių ir nuo mokesčių vidaus muitinėse. Bajorų teisė nemokėti jokių muitų buvo plačiausiai apibūdinama 1588m. III-jame Lietuvos Statute. Bajorams buvo leista visais sausumos ar vandens keliais be jokių muitų gabenti savo javus ar daiktus, taip pat nemokėti jokių turgaus tiltų mokesčių ir rinkliavų. Be muitų mokesčių per muitines turėjo būti praleidžiami ir bajorų medžio gaminiai. Jiems buvo leista parsigabenti be muitų savo reikalams prekių iš užsienio, svarbu, kad tik jos nebūtų skiriamos prekybai. Kaip įrodymą, kad prekės vežamos per sieną bajorų reikalams, reikėjo duoti priesaiką.1567m. Žygimantas Augustas išleido raštą visų miestų gyventojams, kuriame nagrinėjamas Mendelio skundas dėl kontrabandinių prekių. Karalius rašte įspėja, kad miesto gyventojai neapgyvendintų savo namuose užsienio pirklių, kurie atvykę į miestą neprisistato su savo prekėmis mokesčių rinkėjams. Toliau karalius dėsto faktus, kad apsistodami nelegaliai pirkliai iškrauna iš vežimų savo prekes, išpakuoja ir slaptai prekiauja, “nuo to mes turim nemažai nuostolių”. Todėl karalius tokius pirklius gyventojams griežtai draudžia priimti į savo namus ir už šį nusikaltimą jims nustato 500 kapų grašių baudą. 1569m. muitininkas pranešė į Brastos pilį, kad, neturėdami privilegijos, atleidžiančios nuo mokesčių, panaudodami jėgą ir numušę grandines, per muitinę kontrabandininkai perplukdė 14 laivų su pelenais. Kartais nelegaliai pergabentos prekės sudarydavo ypač didelį kiekį. Vienas Ostrogos pirklys pervedė keletą tūkstančių galvijų per LDK teritoriją nesumokėjęs privalomų muitinės mokesčių. Lietuvos kunigaikštis pareikalavo, kad Ostrogos kunigaikštis už savo pavaldinį sumokėtų mokestį. Apibendrinant darytina išvada, kad visą LDK gyvavimo laikotarpį nebuvo ir negalėjo būti tikslingos kontrabandos kontrolės politikos. Keičiantis valstybės teritorijai, kontrabanda buvo gabenama slaptais keliais aplenkiant muitines, dažnai kontrabandininkai jėga pasipriešindavo muitininkams. Be to, vietiniai šlėktos, išsinuomoję muitines, piktnaudžiaudavo ir netgi padėdavo kontrabandininkams. Kita vertus, LDK vadovas dažnai keisdavo įvairių prekių muito mokesčių dydį ir tarifus, įvedinėjo naujus muitus tam tikroms pirklių grupėms.
Lietuvos prekybos objektaiEksportas
Didžiųjų kunigaikščių epochos pradžioje, feodalizmo įsigalėjimo metu eksporto objektai buvo vaškas, medus, kailiai, vėliau atsiranda medis, linai, dar vėliau, ir tai berods nedideliais kiekiais – grūdai, iš importo dalykų pirmavo druska, geležis,ginklai, medžiagos, prabangos, maisto dalykai. XV-XVII a. tiek eksporto, tiek importo dalykų specifika keičiasi.Vaškas tais laikais buvo pageidaujama prekė Vakaruose, kur vietinės vaško gamybos sąlygos negalėjo patenkinti paklausos. Vaškas iš tiesioginių jo tikėjų – valstiečių ir netiesioginių – dvarų prie Kauno, Vilniaus, Trakų ir kitas rinkas būdavo surenkamas pirklių ir čia, prižiūrint miestų magistrams, specialiai parengiamas eksportui į užsienį. Tam reikalui miestas laikė specialias įmones – vaškides, kur vaškas buvo sulydomas į didelius tam tikro svorio gabalus. Tie gabalai sverdavo 50 “akmenų” (apie 13 kg). To, matyt, reikalavo tų laikų prekybiniai papročiai. Miesto dedamas ant gabalo vaško ženklas turėjo garantuoti, kad į vašką nebus įlydyta pašalinių medžiagų: akmenų, žirnių ir kt. Falsifikuotas vaškas buvo konfiskuojamas. Paprastai vaško vežimas priklausydavo keliems savininkams ir pirklys, nusipirkęs visą vežimą, paskui turėdavo atsiskaityti su kiekvienu savininku atskirai ir tam naudoti miesto svarstykles. Iš to miestas turėdavo nemažai pajamų, nes buvo privaloma miesto svarstykles, o kiekvienas atskiras gabalas turėjo būti sveriamas atskirai ir apmokamas. Kaune ir Vilniuje vašką supirkinėdavo vokiečiai pirkliai.Jiems konkuruodavo vietiniai pirkliai. Supirktas vaškas būdavo gabenamas į Prūsus – Dancigan arba Rygon.Vaško pirkėjai buvo Vakarų vienuolynai, bažnyčios, feodaliniai ponai. Vašką taip pat naudojo amatininkai.Iš Lietuvos buvo eksportuojamas ir antras bitininkystės produktas – medus.Tilžės ir Įsručio apylinkėse iš jo buvo daromas midus. Kailiai ir odos buvo taip pat senas eksporto objektas iš Rytų Europos į Vakarus ir Pietų kraštus. Didžiausios reikšmės turėjo medžioklės produktai – brangūs kailiai – kiaunių, bebrų, sabalų ir kt. Šiuos produktus valstiečiai būdavo įsipareigoti statyti feodaliniams ponams kaip baudžiavinę prievolę. Didžiųjų kunigaikščių dvarai įpareigodavo ištisus kaimus užsiimti kailių parengimu ir jų pristatymu dvarams. Brangūs kailiai ir monetos buvo atsiskaitymo priemonė (atliko pinigų vaidmenį).
Be brangių kailių, buvo išvežami ir paprasti kailiai bei kailiukai; kiškių, triušių, vilkų, meškų, šunų; odos taip pat buvo išvežamos. Buvo išvežami ir nedirbti kailiai naminių gyvulių – avių, ožkų. Tačiau kailių eksporte svarbiausią vietą užėmė brangūs kailiai – šermuonėlių, ūdrų, lapių, šeškų, kiaunių, bebrų. Daug įvairių kailių buvo eksportuojama iš Lietuvos rusiškųjų sričių, o tranzitu kailiai ėjo per Vilnių ir iš Maskvos, ir kitų rusiškųjų kunigaikštysčių.Prasidėjus intensyviai vidaus kolonizacijai, susijusiai su miškų kirtimais ir miškavietėse atsiradimu sodžių, kailių eksportas buvo nustelbiamas kitų produktų ir pirmiausia – pačių miško medžiagų eksporto. Kadangi didžiausi Lietuvos plotai buvo apaugę miškais, tai miškų eksportas prasidėjęs bene apie XV a. pradžią, nes 1405m. minimas medienos siuntimas Dancigan. Vykstant kovoms su Ordinu, medžių plukdymas Nemunu ir jo intakais buvo kliudomas. Tačiau pastoviausia ir svarbiausia mediena buvo atitinkamai apdirbti medžių kamienai, supjauti į grindlentes, šulus, lentas, tašus ir pan., kurie daugiausia buvo gabenami Olandijos, Anglijos, Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos karo ir prekybos laivams statyti. Šių medžiagų parengimas vadinamuosiuose būdose sudarė svarbiausią pramonės šaką tiek savo verte, tiek dirbančių joje darbininkų skaičiumi. Pigi darbo jėga ir milžiniški miškai su labai gera mediena teikė Lietuvos miško produktams pranašumą, palyginti su išsenkančiais ir brangesniu darbu parengiamais miško produktais Vakaruose. Ypač daug buvo išvežama ąžuolinės medžiagos. Tokia parengta dažniausiai per žiemą medžiaga, ledui nuėjus nuo upių, vandens keliais buvo gabenama per Karaliaučių Dancigan, kuris virto medžio eksporto uostu, ir iš dalies laivų statybos vieta. Miško medžiagų pirkliai dažniausiai būdavo stambūs Karaliaučiaus, Rygos pirkliai.Kadangi miško prekyba ir jos paruošos sunkiai buvo kontroliuojamos, tai Žygimanto Augusto laikais medžio medžiagų eksportą buvo stengiamasi koncentruoti vienos stambios firmos rankose, suteikiant jai šių medžiagų eksporto iš Lietuvos monopolį.Gana anksti (1415m. pirmą kartą paminėta) prasideda ir pelenų eksportas, o vėliau ir potašo. Karaliaučius buvo pelenų rūšiavimo vieta. Be medienos, pelenų, potašo, taip pat buvo išgabenama derva, degutas, žievė ir kt.Daugiausia buvo eksportuojama miško medžiagos iš miškų, buvusių prie vandens kelių. Atrodo, kad toliau nuo vandens kelių buvę miškai daugiau buvo naudojami pelenams ir potašui gaminti.Lietuvos miškai nemažai yra pasitarnavę kolonijinių valstybių – Olandijos, Portugalijos, Ispanijos, Anglijos ir kt. Laivynams statyti ir pasauliniu mastu prekybai plėtoti, o vietoj jo Lietuva gaudavo kartu su masinio vartojimo prekėmis daug įvairių aukštesnių luomų vartojamų prabangos dalykų.Be vaško ir miško medžiagų, svarbus eksportinės prekybos objektas buvo grūdai: žmonių maistui rugiai, kviečiai, miežiai, žirniai, arklių pašarui – avižos ir kt. Grudų prekybą turėjo skatinti dažnai pasitaiką trūkumai nederlių metais. Badmečiai berods ir eksportinei grūdų prekybai turėjo nemenkos reikšmės.Grūdus eksportuoti iš Lietuvos mėginama jau XV a. pirmoje pusėje, nes Nešavos sutartyje su Ordinu 1424m. jau minimas grūdų eksportas iš Lietuvos. Tačiau didesniu mastu ir masiškai grūdai eksportuojami tik XVI a. ryšium su labai išplėtota olandų grūdų prekyba.Iš kitų žemės ūkio produktų iš Lietuvos į užsienį buvo gabenami linai, siūlai, vilna, lajus, pieno produktai, audeklai, taip pat kai kurie amato dirbiniai.Kas iš Lietuvos (Žemaitijos) buvo eksportuojama XVI a. paskutiniame ketvirtyje, galima matyti iš hercogo Georgo Fridricho 1579 05 29 edikto, išleisto Grobinios ir Liepojos vaitijoms, kurios tada buvo įkeistos Prūsams. Per Liepojos uostą, kurio didelę užnugario dalį sudarė Žemaičiai, buvo vežamos ir lietuviškos prekės į užsienį. Iš muitų sąrašo matome, kad į užsienį buvo vežamos įvairios medžio medžiagos, pelenai, degutas, derva, taip pat sūdyta mėsa, sviestas (statinėmis0, medus, miežiai, rugiai, miltai, salyklas, taukinės, taukai, vaškas, lašiniai, žuvys, galvijų odos, ožkų kailiai, gyvi jaučiai, gyvos avys, kruopos, žirniai, linai, kanapės, linų sėmenys, vilkų, bebrų, ūdrų kailiai, riešutai, sūriai ir kt.Pajamos, gaunamos iš eksporto, daugiausia buvo naudojamos importuoti įvairiems dalykams. įvairiems valstybės reikalams, apmokėti kariuomenei, ginklamas pirkti.Importas
Importo prekes į Lietuvą sudarė, viena vertus, masinio vartojimo dalykai, antra vertus, – prabangos dalykai, vartojami feodalinės diduomenės – Didžiojo kunigaikščio dvaro, ponų, bajorų, vienuolynų, dvasininkų, miestų patriciato, pralobusių žydų pirklių ir pan. Svarbią vietą užėmė ginklų importas.Iš importuojamų į Lietuvą prekių druska atlieka svarbų vaidmenį. Druską jau nuo senų senovės daugiausia buvo įprasta gauti vandens keliais iš Vakarų, ypač vakarinėje valstybės dalyje, etnografinėje Lietuvoje. Patogiausias kelias gauti druskai buvo Dancigas, Karaliaučius, Klaipėda, Ryga. Negalėjimas atvežti druskos šiuo keliu sudarydavo nemažų sunkumų Lietuvai apsirūpinti druska. Tada tekdavo ieškoti druskos pietuose ar rytuose, transporto požiūriu nepatogesnėse vietose. Tai suprato Vokiečių ordinas ir darė iš druskos importo į Lietuvą priemonę politiškai ją spausti. Štai, pavyzdžiui, 1433m. Livonijos magistras, kovodamas su Žygimantu Kęstutaičiu, prašo didijį magistrą paremti jį bent sulaikant druskos importą į Lietuvą.Trūkstant druskos Lietuvoje dėl trukdymų gauti jos iš Baltijos uostų patogiais vandens keliais, druską, kaip minėta, tekdavo gabenti iš kitur – neįprastais keliais iš Rusijos. Tokiais atvejais pirkliai vengdavo muitinių ir rinkliavų mokėjimo. Iš Lietuvos santykių su Livonija matyti, kad druskos lietuviai gaudavo iš Rygos. Galimas daiktas, kad vienos Lietuvos sritys gaudavo ją per Prūsus, kitos – iš Rygos, trečiosios, ypač pietinės, gudiškosios – iš Rusijos ar iš Lenkijos. Tačiau daugiausia druskos Lietuva gaudavo iš Prūsų.Druskos importui į Lietuvą dažniausiai buvo naudojamas eksportinių prekių grįžtamasis transportas. Iš Lietuvos laivai plaukdavo į Prūsus, Karaliaučiun arba Rygon Dauguva su eksportuojamomis prekėmis, o iš ten parsiveždavo importinių prekių, tarp jų ir druskos. Dėl to aišku, kodėl stambūs, pvz., medžio, pirkliai prekiaudavo ir druska, kodėl dvarai, nugabenę grūdus, linus ar kitas prekes, pirkdavosi druskos ir paskui ją parduodavo savo valstiečiams arba išduodavo įvairias ordinarijas. Tą pat darydavosi ir pirkliai, atvykstą vandens keliais su savo prekėmis, tarp jų ir druska, Kaunan. Iškrovę druską, jie grįžtamais laivais paimdavo vietinių prekių. Vasarą ir rudenį paprastai pirkliai su savo laivais atvykdavo į Lietuvą, o pavasarį, susijungę į laivyną drauge su lietuviškais žydais, grįždavo į Dancigą. Jei laivai įšaldavo, tai būdavo saugomi, kol išeis ledai arba rogėmis prekės buvo gabenamos į paskirties vietas. Į Lietuvą druska patekdavo iš įvairių kraštų. Ilgainiui berods daugiausia buvo atvežama lenkiškos druskos per Dancigą ir Karaliaučių Kaunan. Čia vokiečių pirkliams tekdavo susidurti su Kauno miesto sankrovos teise. Druskos prekyba eidavo ir vežimais – arklių transportu. Kartu su druska, kaip masinio vartojimo dalyku ir nuolatinio importo objektu tenka paminėti silkes. Silkių importas ėmė plėtotis tik krikščionybei įsigalėjus Lietuvoje. Jų prekyba vyko bene tais pačiais keliais kaip ir druskos. Silkių prekyba, prasidėjusi platesniu mastu gal apie XV a. pabaigą, tampa nuolatine importo preke. Jų paklausą didina krikščionių pasninkai, taip pat žydų, kuriems silkė tampa kasdienio vartojimo dalyku, skaičiaus didėjimas. Prasidėjęs geležies, vario ir kitų metalų, taip pat ginklų importas dar iki Vokiečių ordino sutriuškinimo, vyksta ir vėlesniais laikais, tiek iš Prūsų, tiek iš Rygos, tiek iš Lenkijos, Vengrijos ir kitur. Gelumbės, šilkas, drobės, muslinai, ir kitos tekstilės prekės, daugiausia prabangos, mažiau masinio vartojimo (kepurės, kelnės) savo verte sudarė svarbius importo objektus. Tekstilės medžiagą buvo vežama iš įvairių kraštų, tarpininkaujant Dancigui, taip pat per Brastos prekyba iš Vidurio Europos kraštų. Gelumbės ir šilko prekyba vertėsi daugiausia Vilniaus pirkliai, kurie tas prekes galėjo parduoti Vilniuje gyvenančiai nuolatos arba tam tikrais tarpais suvažiuojančiai (į Seimus, Tribunolo sesijas ir pan.) diduomenei. Taip pat didėjo ir vyno importas. Ilgainiui vengriški Tokajaus vynai tampa išlaidiems bajorams būtinu smaguriavimo dalyku. Ponai, bajorai ir didikai mėgdavo ir prancūziškus, ir vokiškus vynus, ir iš Dancigo importuodavo alų ir kt. Importinių prekių rūšys rodo, kad buvo įvežami gatavi produktai. Importuojamų prekių dalis ėjo iš Rytų, dalis – iš Vakarų. Iš Rusijos buvo gabenami kailiai: sabalų, meškienos, lūšių, kiškių, vilkų ir kt.; taip pat atskirai ir šunų. Iš Rusijos taip pat buvo gaunamas cinkas, geležis lapais, Sibiro ir Demidovo geležis, rūkyta žuvis, kepurės, arbata, muilas, medus, vaškas, lajus, odos, juchai, pagaliau tabakas iš Ukrainos. Visa tai buvo daugiausia strugais gabenama į Rygą. Žiemos rogių keliais į Rygą buvo gabenamas medus ir lajus. Iš Karaliaučiaus ir Dancigo buvo vežami prabangūs drabužiai, Niurnbergo galanterija ir bižuterija, aksomas, drobės, karoliai, sidabru ir auksu siuvinėtos šilkinės kojinės, įvairios angliškos ir prancūziškos gelumbės ir kt. Iš Rygos – įvairūs vynai, pietų vaisiai ir jūrų žuvys. Tos prekės buvo gabenamos tranzitu ir į Rusiją, o jų dalis buvo parduodama Lietuvos miestuose ir miesteliuose labiau pasiturintiems gyventojams. Jau nuo senų laikų iš Rygos būdavo vežama į rytinę Lietuvos dalį Dauguvos vandens keliu aukštyn ir druska. Tekstilės medžiagos buvo gaunamos iš Olandijos, Anglijos, Prancūzijos. Lininė drobė, medvilnė, šilkinė medžiaga – iš Silezijos ir Saksonijos. Kiti prabangos dalykai – daugiausia iš Anglijos, Prancūzijos. Vynus gausiais kiekiais gabendavosi iš Vengrijos, Prancūzijos.
SENIAUSI LDK PINIGAI – LYDINIAISidabro lydiniai Lietuvoje buvo žinomi nuo X a. pabaigos, kai čia buvo naudojami kaltiniai lydiniai (vartoti iki XII a. pradžios). Jie pagal radimo vietų koncentraciją dar vadinami skandinaviškais. Vėliau naudotos Novgorodo grivnos (XII–XIII a.), taip pat šešiakampio formos Kijevo grivnos (XI–XIV a.). Jos naudotos kartu su lietuviškais lydiniais.
Lietuviški sidabro lydiniai skirstomi į pusapvalės lazdelės formos lydinius ir tribriaunius lydinius. Populiariai jie vadinami kapomis.Lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai atsirado apie XII–XIII a. ir kursavo iki XIV a. pradžios. Jų vidutinė masė (107 g), artima pusei to meto Skandinavijos sveriamosios markės (208 g). Juose pasitaiko įkartų, kurių skaičius svyruoja nuo 1 iki 18, nors yra lydinių ir be įkartų. Spėjama, kad tokiu būdu buvo tikrinama sidabro kokybė arba žymima praba.Tribriauniai lydiniai, kai kada vadinami rubliais, atsirado apie XIV a. pab. Jų rasta tik Lietuvos teritorijoje (daugiausia Rytų Lietuvoje). 8 vietose rasti 38 tokie lydiniai (5 sveiki ir 33 pusiniai). Lydynių masė svyruoja nuo 174 iki 185 g. Jie kursavo kartu su Rytų Europoje plačiai paplitusiais Čekijoje XIV–XV a. kaldintais Prahos grašiais ir pirmosiomis lietuviškomis monetomis iki XV a. pab. Vienas rublis prilygo 100 Prahos grašių. Tribriauniai lydiniai iš apyvartos išimti vykdant Aleksandro pinigų reformą (1495 m.).Žinomas vienas auksinis lydinys, rastas Drageliškių lobyje (masė – 28,61 g). Drageliškių lobyje rastas ir elektrono lydinys (masė 106 g). Spėjama, kad šie lietuviški lydiniai, kurie galėjo būti leidžiami apyvarton epizodiškai.PIRMOSIOS LDK MONETOS (XIV a. pab. – XV a.)Pirmosiomis LDK monetomis tradiciškai yra vadinamos XIV a. pab. – XV a. monetos. Tyrinėtojai vis dar nesutaria dėl kai kurių pirmųjų lietuviškų monetų datavimo, nes jose nėra nei valdovo vardo, nei datų, nei nominalo. Dėl šios priežasties kai kurie autoriai jas vadina pinigėliais.Monetos, kurių vienoje pusėje yra ietigalis ir kryžius, kitoje – legenda Pečat’ priskiriamos Algirdui (1345–1377) arba Vytautui (1392–1430). Žinoma apie 100 vienetų, daugiausia jų rasta Centrinėje Lietuvoje. Skirstomos į didžiąsias (Ø 16 mm) ir mažąsias (Ø 12 mm). Masė svyruoja nuo 0,7 iki 1,4 g. Kitos monetos, kurių vienoje pusėje – Gediminaičių stulpai, kitoje – ietigalis ir kryžius, vienų autorių vadinamos Kęstučio (1345–1382) denarais, kitų – Vytauto denarais. Jų masė apie 0,3 g. Lietuvoje žinoma per 2000 šių monetų. Jų buvo randama ne tik Lietuvoje, bet ir dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje.Kai kurie tyrinėtojai Jogailai priskiria monetas su pirmą kartą monetose pavaizduotu stilizuotu valdovo portretu vienoje pusėje ir žvėrimi kitoje (žinomos 4 monetos). Monetos su žvėrimi vienoje pusėje ir kitoje legenda Pečat – priskiriamos Vytautui. Tokių monetų žinoma 10. Jos randamos Rytų Lietuvoje.Pastaruoju metu tyrinėtojai sutaria tik dėl dviejų monetų tipų. Monetos, kurių vienoje pusėje pavaizduotas raitelis ir legenda kirilica, kitoje – dvigubas kryžius skyde, priskiriamos Jogailai (1377–1392). Jų žinoma per 40. Masė 0,3–0,7 g. Monetos, kurių vienoje pusėje pavaizduoti Gediminaičių stulpai ir valdovo inicialas, kitoje – raitelis, priskiriamos Kazimierui Jogailaičiui (1440–1492). Nominalas – denaras. Masė 0,3–0,4 g. Šių monetų žinoma apie 500. Manoma, kad jų kaldinimo centras buvo Vilnius.Visos seniausios LDK monetos kaldintos Rytų Europai būdingu stiliumi – ant išplotų vielos gabaliukų.Aleksandras (1492–1506) 1495 m. pradėjo pinigų reformą, kuri pradėjo išstumti iš rinkos lydinius, pirmąsias LDK monetas bei Prahos grašius. Jo laikais Vilniaus kalykloje nukaldinti denarai ir pusgrašiai buvo kaldinami Vakarų Europos technika – ant iš skardos iškirptų ruošinių. Monetose atsiranda lotyniškos legendos, nurodančios valstybę ir valdovą. Kartu monetose, be averse vaizduoto Vyčio, reverse atsiranda Lenkijos Erelis.Žygimanto Senojo (1506–1544) laikais Vilniuje buvo kaldinami pusgrašiai ir grašiai. Monetose iki tol buvusį gotišką šriftą keičia renesansinis, nuo 1508 m. imta žymėti monetų kalimo metus. Grašiuose žymimas netgi kalimo mėnuo. Tai tiksliausiai datuotos lietuviškos monetos. 1528-29 m. pusgrašiuose pasirodo ir kalyklos ženklas – V.
Žygimanto Augusto (1544–1548–1572) valdymo laikais buvo nukalta daugiausia lietuviškų monetų nominalų. Tai: obolas, denaras, dvidenaris, pusgrašis, lietuviškos ir lenkiškos pėdos grašiai, antrokas, trečiokas, ketvirtokas, šeštokas, auksinas, dukatas ir portugalas.Išleisti apyvarton pirmi ir vieninteliai Lietuvos numizmatikos istorijoje kontrasignatai – karaliaus monograma – SA ir 1564 m. data kontrasignuotos sidabrinės Neapolio ½ ir 1 dukato monetos. Pirmąsyk nukalamos auksinės lietuviškos monetos – dukatai (florinai). Pirmoji jų – 1547 m. Pirmąsyk monetose atsiranda realistinis valdovo portretas ir kalyklos valdytojų ženklai – Gabrielio Tarlos ir Stanislovo Myškovskio.
1565–66 m. buvo nukaldinti „satyriniai“ trečiokai, kurių kaldinimas sietinas su Lenkijos ir LDK unijos šalininkų ir priešininkų prieštaravimais. Vienoje jų pusėje pavaizduotas Vytis, kitoje – iš biblijos paimta sentencija „Qui habitat in coelis irri debit eos“ (Kuris gyvena danguje, juokiasi iš jų). 1566–68 metais LDK monetų kalykla buvo atidaryta Tikocine (dab. Lenkija). Čia nukaldinti pusgrašiai bei lietuviški lenkų pėdos grašiai.1569 m. Liublino unija reikalavo įvesti vieningas monetas tiek Lietuvai, tiek Lenkijai (iki tol lietuviškos monetos buvo 20 proc. vertingesnės), tačiau iki 1580 m. tai nebuvo padaryta.
Šaltiniai:K. Tiškevičius “Neris ir jos krantai” Vilnius Mintis 1992M. Kondratas “Lietuvių tautos ir valstybės istorija” 1 dalis 1994B. Dundulis “Lietuvos užsienio politika XVIa. Vilnius “Mintis” 1971P. Šalčius RAŠTAI “Lietuvos prekybos istorija” Vilnius “Margi raštai” 1998