Pajūrio regioninis parkas

Apie parką

Teritorijos pavadinimas: Pajūrio regioninis parkas Valdymas: Valstybinė biudžetinė įstaiga – parko direkcijaSteigėjai:Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos Teritorija yra:Klaipėdos apskrityje – Klaipėdos rajono ir Palangos miesto savivaldybėsePagrindinės gyvenvietės: Karklė, Kalotė, Nemirseta Gyventojų skaičius:750 Veikla:Žemės ūkis, turizmas Geografinė padėtis:Pajūrio žemuma Plotas:5865 ha (2735 ha sausumoje, 3130 ha Baltijos jūroje). Aukščiausia vieta:37,8 m (prie Kalotės ežero, pietrytinėje dalyje). Giliausia vieta:23 m (Baltijos jūros dugnas) Vidutinis kritulių kiekis:696 mm. Vidutinė metinė temperatūra:+ 6,2 C. Vidutinė vasaros temperatūra:+ 16,4 C. Pagrindiniai ežerai:Kalotės, Plocio. Didžiausi upeliai:Rikinė, Cipa, Tydeka. Miškingumas:30%.Koordinatės:šiaurinė – 55o 53’;pietinė – 55o 46’;vakarinė – 21o 01’;rytinė – 21o 08’.Parkas ir jo apsaugos teritorijos ribojamas: šiaurinė – senoji Palanga;pietinė – Klaipėdos miesto riba;vakarinė – Baltijos jūra;rytinė – Plentu Klaipėda – Palanga. Žemės naudmenų suvestinė Parko plotas 5865 ha % (viso ploto) % (sausumos)Iš jų: Sausumoje 2725 46,5 100,0miškai 951 16,2 34,9vandens telkiniai 61 1,0 2,2pelkės 75 1,3 2,8natūralios pievos ir ganyklos 414 7,1 15,2žemės ūkio naudmenos 503 8,6 18,5gyvenvietės 122 2,1 4,5kita (smėlynai ir pan. …) 599 10,2 22,0Jūroje 3140 53,5 –

Tai valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parko plotas užima 5033ha sausumoje ir 30km jūros akvatorijoje. Lietuvos žemyninio pajūrio ruožas yra neilgas, bet čia gausu nuostabių vietų, kuriose žmonės, atitrūkę nuo miesto kasdienybės, mėgsta pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį. Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovaizdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinę Baltijos jūros įvairovę, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu ir sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką.

Parke yra Placio gamtinis rezervatas, Olandų kepurės, Nemirsetos bei Šaipių kraštovaizdžio, Karklės botaninis, Kalotės botaninis-zoologinis, Karklės talasologinis (jūrinis) ir Karklės etnokultūrinis draustiniai, rekreacinės bei žemės ūkio teritorijos.

Gamta

Kraštovaizdis

Prieš 10 – 15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Jo auksčiausia viršūnė pajūryje vadinama “Olandų kepurė”. Tai 24 m virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos ir pastoviai formuojantis 20 – 22 m. pajūrio skardį. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki panorama į jūrą.

Parke yra ir du ledyninės kilmės ežerai, tai Kalotė ir Plocis, pastarasis tyvuliuoja vos už poros šimtų metrų nuo jūros. Taip pat parke yra išlikę, prieš maždaug 8 tūkstačius metų tyvuliavusios, senovinės Litorinos jūros kranto fragmentai. Ypač gražus šio kranto fragmentas yra ties Nemirseta. Užlipus ant jo, atsiveria jūra su natūraliai susiformavusiomis kopomis.

Gyvūnija

Regioniniame parke gyvūnijos ypatybės sąlygotos šalia esančios jūros. Įvairovę padidina jūros dugno fauna, žiemojantys jūroje paukščiai. Rudens ir pavasario migracijos metu parke galima stebėti daugumą Lietuvoje apsilankančių paukščių rūšių, nes pajūriu driekiasi Šiaurės – Pietų didysis migracijos takas.

Bestuburiai:Entomofaunos tyrimų regioninio parko teritorijoje metu konstatuota 123 dieninių bei naktinių drugių (macrolepidoptera) rūšys bei 36 rūšys vabalų (Coleoptera). Nepaisant trumpo tyrimų periodo, šioje teritorijoje buvo užregistruota nemažai šiam regionui būdingų, tačiau kitur retų rūšių. Kai kurios jų įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Didelė paluginus su kitomis Lietuvos pajūrio zonomis

čia jūros bestuburių įvairovė, nes parko akvatorijoje esantis jūros dugnas yra akmenuotas, kas sudaro sąlygas įsikurti įvairių bstuburių kolonijoms. Akmenys gausiai apauga valgomųjų midijų kolonijomis, kurios sudaro savitą prieglobstį kitiems jūros dugno bestuburiams.

akmenynas

Stuburiniai

Pajūrio regioniniame parke aptinkamos šios Roplių ir amfibijų rūšys:Ropliai: Gyvavedis driežas, vikrusis driežas, paprastasis žaltys.

Amfibijos:Nendrinė, paprastoji rupūžės, česnakė, pievinė, smailiasnukė, kūdrinė, ežerinė varlės, paprastasis tritonas. Regioninio parko teritorijoje ornitologinių tyrimų metu buvo aptiktos 138 paukščių rūšys, iš jų 65-ios perinčios. Tačiau manoma, kad dar 16 rūšių galėtų čia perėti. Parke stebėta 21 paukščių rūšis yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Įtariama, kad peri pilkoji gervė, kukutis. Stebėti perintys raudonkojai tulikai, mažosios žuvėdros, kukučiai. Kas met peri pelėsakaliai. Pilkųjų kopų zonoje peri apie 20 porų dirvoninių kalviukų. Svarbiausia paukščiams teritorija – europinės svarbos paukščių žiemavietė jūroje tarp Karklės ir Palangos. Žiemos metu jūroje, 1 – 2 km. atstumu nuo kranto susirenka tūkstantiniai vandens paukščių būriai. Tai juodosios, žilosios, ledinės antys, klykuolės, sibirinės gagos, didieji, vidutinieji, mažieji dančiasnapiai, juodakakliai, rudakakliai narai. Ypač pažymėtina sibirinė gaga – globaliai nykstanti rūšis.

Paukščių stebėjimas

Nutirpus ledui, pavasarį, galima pamatyti daug vandens paukščių migracijos metu trumpam apsistojusių parko ežerėliuose. Tai ir gulbių giesmininkių, ir kuoduotųjų ančių būriai, cyplės, kryklės, ir kiti sparnuočiai, kuriuos kitu metų laiku pamatyti yra gana sunku. Tam tikslui, paukščių mylėtojai, prie Plocio ežerėlio yra pastatytas stebėjimo namelis.

ŽinduoliaiIš stambesnių žinduolių Parko pievose galima sutikti stirnaičių, rečiau briedžių. Kiekvienais metais prie kranto atplaukia ruoniai. Prie parkų ežerėlių ir upelių gyvena ūdros, ondatros, bebrai. Parke bebrai saugomi ir vertinami kaip kraštovaizdžio architektai, sugražinantys melioracijos ištiesintus upelius į jų pirmykštę išvaizdą.

Klimatas

Klimatines sąlygas formuoja vyraujančios pietvakarių ir pietryčių oro masės. Pati priekrantės pajūrio zona, išsiskirdama specifiniu hidroklimatiniu režimu – metų laikų vėlavimas, švelnios žiemos, vyraujantys pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų stiprūs vėjai, daugiau giedrų dienų, dažnesnė perkūnija. Krituliai. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 696 mm, iš kurių 63% iškrenta šiltuoju (balandžio – spalio mėn.) metų laiku.

Vidutinė oro temperatūra pajūryje paprastai svyruoja:  pavasarį nuo +5° iki +12° C  vasarą nuo + 14° iki + 17° C  rudenį nuo +12,5° iki +5° C  žiemą nuo -4° iki -1°CŠioje teritorijoje yra 142 dienos kai oro temperatūra įšyla daugiau nei 10° C, o dienų kai oro temperatūra yra didesnė nei 15° C – 58 dienas. Metinis apsiniaukusių dienų skaičius: 98 -111 dienos per metus. Daugiausia saulėtų dienų šiltuoju metu laikotarpiu t.y. gegužės – rugsėjo mėn. – apie 100 dienų.

Augalija

Pajūrio regioniniame parke augalijos unikalumas sąlygotas šalia esančios jūros, kurio veikla suformavo gan plačioje zonoje smėlynus su būdingomis smėlynams augalų bendrijomis. Paplūdimio zonoje būdingiausi augalai – Baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, druskė, kai kur pradeda augti smiltyninė rugiaveidė, smiltendrė. Kopose būdingiausios bendrijos su smiltynine rugiaveide, smiltlendre, kopiniu eraičinu, muiline guboja. Čia išsiskiria šešios rūšys Rytų Baltijos endemikų, (t.y. augalai, kurie niekur kitur pasaulyje neaptinkami, tik Rytų Baltijos pakrantėje) tai Baltijinis pūtelis, Baltijinė stoklė, Pajūrinė linažolė, Pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė. Toliau, pilkosiose kopose, palvėjė, dominuoja smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Gausiai auga užkopėje orchidinių šeimos augalas tamsialapis skiautalūpis, LRK rūšis. Visiems gerai pažįstamos muilinės gubojos bei smiltynines rugiaveides tai ne natūraliai išplitę, o žmogaus įveisti augalai. Mat, jų ilgos ir išsišakojusios šaknys labai tinka biraus smėlio judėjimui stabdyti, jų dėka ir susiformuoja žaviosios kopos.

Unikalios savo Nemirsetos kraštovaizdžio smiltpievės su unikaliomis augalų bendrijomis. Gausiai šiose bendrijose tarpsta ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė. Kartu su jomis gausiai aptinkama pajūrinė širdažolė. Vien šio šiose bendrijose aptinkamos 8 orchidinių augalų rūšys. Toliau nuo pajūrio augalija tipiška Vakarų Lietuvos biotopams. O šių įvairovė gana didelė, šlapi juodalksnynai, šienaujamos mezofilinės pievos, žemapelkės, mišrūs lapuočių miškai, monodominantiniai pajūrio pušynai, besiformuojanti Šaipių žemapelkė.

Pajūrio regioniniame parke šalia įprastų pajūrio pušynų išliko ir mišrių lapuočių miško. Ypač įdomus pajūrio miškas tarp irulių ir Karklės, kur nuo 1923m. Klaipėdos pirklių gildija prisodino dvarams būdingų medžių – Europinių kėnių, Sibirinių maumedžių, Platanalapių klevų, bukų.

Miškai

Parko miškai yra labai vertingi savo estetiniais rodikliais ir geografine padėtimi, bet labai jautrus antropogeninei veiklai, kadangi auga smėlio dirvožemiuose. Čia vyrauja pušynai su beržo ir juodalksnio priemaiša. Be jų čia dar sutinkami juodalksnynai ir beržynai su krūmynų priemaiša. Karklės kaimo pušynų su beržo ir juodalksnio priemaišomis miškai yra priskiriami parkiniams miškams, kurie yra tinkami intensyviai rekreacinei veiklai. Kukuliškių girioje vyrauja pušynai, beržynai, juodalksniai, eglynai ir ąžuolai, uosiai, klevai, drebulės, kalninės pušis. Ypač vertingi Girulių girios miškai, kur auga brandūs pajūrio pušynai.Buvusi Nemirsetos karinio poligono teritorija šiuo metu yra konservacinė zona. Tai vienintelė tokio dydžio neurbanizuota teritorija Lietuvos pajūryje su savotišku landšaftu ir augmenija, kurioje galima stebėti natūralios gamtos raidos procesus ir atgaivinti natūralų gamtinį – agrarinį landšaftą. Čia nuo senųjų kopų atsiveria nuostabūs vaizdai į žemiau esančias naująsias kopas, už kurių plyti jūra.

Vandens telkiniai

Neginčytinai didžiausią rekreacinę vertę turi Baltijos jūra. Kadangi Lietuvos pajūris žemas, o jūros priekrantė sekli, smėlio paplūdimiai yra paplitę beveik visur, išskyrus trumpą kranto ruožą ties “ Olando kepure “ ir Karklės kaimu, kur susidarė gargždo bei žvyro paplūdimys. Labiausiai tinkami rekreacinei veiklai pajūrio pliažai ties ,,Žuvėdros” stovykla, Karkle ir Nemirseta. Parko teritorijoje taip pat yra Kalotės bei Plazės ežerai, kurių krantai labai užpelkėję, užžėlę krūmokšniais. Ežerai turi dumblingą pakrantę, išimtimi yra Kalotės ežero šiaurinė pakrantė. Pajūrio (Karklės) regioninio parko teritorijoje yra keletą mažų upelių įtekančių į jūrą – tai Tydeko upelis, Cipa, Rikinė.

Geologija, rieduliai, kopos ir skardžiai

Olandų kepurės kalno skardis – tai 24m. virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos. Čia Klaipėdiečiai mėgsta atvykti palydėti saulės savo vestuvių dieną. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki panorama į jūrą. Čia daugeliui neįprastai ir egzotiškai atrodys akmenuota jūros pakrantė. Pajūrio akmenys yra saugotina vertybė. Būtent dėl jų regioninio parko teritorijoje yra tokia turtinga jūros dugno gyvūnija ir augmenija, nes jūros moliuskams ir dumbliams sunku išgyventi nuolat judančiame smėlyje, o dideli rieduliai tampa ”pagrindu po kojomis”,jie gali prisitvirtinti. Akmenys silpnina bangų mūšos jėgą ir lėtina kranto eroziją.Ties Nemirseta ir tarp Karklės, Girulių, išliko įdomus Litorinos jūros (tyvuliavusios čia prieš 8tūkst. metų) krantas, užlipus ant jo atsiveria puikus kraštovaizdis – jūra su natūraliai susiformavusiomis kopomis, pajūrio mišku

Natura 2000

Europinės svarbos buveinės Pajūrio regioniniame parkeSiūlome susipažinti su Europos sąjungos šalims svarbiomis buveinėmis bei paukščiams svarbiomis teritorijomis Pajūrio regioniniame parke.Lietuvos ateitis siejasi su Europos Sąjunga, kurioje vienas iš prioritetų yra kokybiškas žmogaus gyvenimas, kuriam būtina kokybiška aplinka, kuri yra būtina sveiko gyvenimo sąlyga. Kokybiškas gyvenimas mūsuose žmonės supranta kaip materialinį apsirūpinimą, labiausiai išsivysčiusiose šalyse net labai turtingas gyvenimas tačiau pažeistoje gamtinėje aplinkoje nelaikomas atitinkantis žmogaus poreikius. Gamta yra visų namai, ne tik žmogaus bet milijardų kitų gyvų organizmų buveinė, Žmogui įprasta manyti, kad buveinė yra vieta, kurioje galima rasti prieglobstį, jaustis saugiai. Šis poreikis gyvybiškai svarbus visiems gyviems organizmams, gyvūnams, augalams, kerpėms, grybams, kiekvienas turi savo buveines. Visos gyvybės rūšys yra glaudžiai tarp savęs susijusios ir priklausomos viena nuo kitos ir neįmanoma žmogui gyventi harmonijoje su aplinka nepasirūpinus ir gamtinėmis buveinėmis.

Todėl Europos šalys įsteigė specialų saugomų teritorijų svarbių visos Europos gamtai Saugomų teritorijų tinklą – NATURA 2000, kuriuo rūpintis turės visos šalys narės, jis skirtas nykstančių senajame žemyne buveinių bei paukščių apsaugai.NATURA 2000 – Europos sąjungos saugomų teritorijų tinklas, skirtas apsaugoti konkrečiam gamtos objektui – buveinei, rūšiai, o ne pačiai teritorijai. Todėl tai nėra įprasta teritorija kur viskas tik draudžiama, atvirkščiai, gali būti net skatinama ir remiama žmogaus veikla, kuri padeda išsaugoti vertybes. Pavyzdžiui pievų buveinės be žmogaus veiklos dažniausiai neišlieka, dėl natūralių procesų jos užauga mišku, todėl tose vietose, kur yra vertingos pievų buveinės bus skatinamas ganymas, šienavimas. Taip pat ir paukščių sankaupa, nereiškia, kad čia nebus galima žmogui įkelti kojos, visiškai uždrausta žvejoti, priešingai, gali būti net skatinama mėgėjiška žūklė, remiamos tokį poilsį organizuojančios žvejų artelės.Žemyninis pajūrio ruožas tarp Klaipėdos ir Palangos, kur įkurtas Pajūrio regioninio parkas yra aktyvioje jūros veiklos zonoje ir visos gamtinės buveinės yra atsiradusios iš darnios jūros, vėjo ir sausumos stichijų veiklos. Jūros bangos skalauja pakrantės moreninį (uoliena) pagrindą ir kai kur išskalauja didelius akmenis, o smulkias uolienos daleles išmeta į krantą, kurias tolia mažomis smiltimis lakina vėjas. Taip gamta kuria jūros ir pajūrio buveines, tarp kurių geriausiai visiems žinoma – baltosios pajūrio kopos. Tačiau jų yra žymiai daugiau. Vertingiausios plyti pajūryje nuo Nemirsetos iki Karklės. Tad susipažinkime su visomis iš eilės.Rifai

Pakrantės riedulynai suformuoja jūrinę buveinę – Rifus. Tai pakrantėje nuo Olando kepurės iki Nemirsetos susiformavęs akmenynas teikiantis prieglobstį jūros augalams ir gyvūnams. Akmenys tai pagrindas čia augti dumbliams, jūros gilėms, jūros moliuskams midijoms, vėžiagyviams. Prieglobstį čia randa neršiančios žuvys. Žuvimis, vėžiagyviais ir moliuskais minta daugybė žiemojančių paukščių.

Užuomazginės kopos

Pakrantės smėlynuose susiformuoja net keletas vertingų Europoje nykstančių buveinių su skirtingais čia tarpstančiais augalais.

Paplūdimyje smiltelės užkliuvusios už čia augančių augalų – pionierių, subyra į mažus gūbrelius. Tai kopos gimimas, vadinamas užuomazgine kopa. Taip vadinasi pirmoji pakrantės buveinė. Čia sutiksime šių “namų” gyventoją – sultingąją jūrasmiltę, baltijinę stoklę, pajūrinę smiltlendrę, smiltyninę rugiaveidę. Dėka šių pionierinių augalų gebančių augti pajūrio smėlynų dykumoje ir gimsta kopa, kurią vėjas ir jūra darniai nešdami smilteles vis augina ir lipdo.

Baltosios kopos

Augalams pionieriams savo galingomis šaknimis sutvirtinus nuolat judantį smėlį čia įsikuria ir kiti augalai, kurie suformuoją kitą buveinę vadinamą baltąja kopa. Tai pajūrio zona kur smėlis juda žymiai mažiau negu paplūdimyje ir čia į darnią augalų bendriją įsijungia daugiau augalų – pajūrinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis, įsitvirtina skėtinė vanagė, pajūrinis eraičinas, pilkalapis šaukštis. Tačiau prieglobstį randa ir kopos užuomazginės stadijos augalai – smiltyninė rugiaveidė, smiltlendrė, sultingoji jūrasmiltė. Jų šaknų dėka kopagūbris sutvirtėja, mažėja laisvai pustomo balto smėlio plotai.

Pilkosios kopos

Užaugę smėlio gūbrys užstoja vėją ir sumažina nekliudomą naikinantį smėlio pernešimą. Tuomet čia prieglobstį surandą smulkesni augaliukai- smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Mažaūgiai sausrą ir karštį pakeliantys augalai taip gausiai užželia smėlynus, kad uždengia juos tarsi kilimu, vėjas nebesugeba nuo žemės pakelti smiltelių. Smėlynai tarsi surakinami augalijos šaknynais, augalams nebereikia nuolat lįsti iš po smėlio, iš negyvų augalų dalių atsiranda plonas dirvožemio sluoksnis. Čia įsikuria gausybė kitų augalų, kerpių – susiformuoja pilkosios kopos. Čia auga kalninės austėjos, čiobreliai, pajūrinė našlaitė, pajūrinės zundos, smiltyninės viksvos, rūgštynės,

Čia gali susiformuoti dar keletas pajūrio buveinių:Pajūrio smėlynų tyruliai – pievos su viržynais Kopų varnauogynai – pievos su varnauogynais, Kopų gluosnynai – užkopėje išsibarstę gluosnių kūmynai. Drėgnos tarpkopės.Tolėliau nuo kopų, kur dirvožemis labai karbonatingas, susiformuoja gryna pievų buveinė turtinga čia augančiais orchidiniais augalais. Tai Stepinės pievos. Ypač saugotinos smiltpievės su mažąja gegužraibe.

Medžiais apaugusios kopos

Ilgainiui, kai gausi pionierinė augmenija per ilgą laiką suformuoja derlingo dirvožemio sluoksnį, pilkosiose kopose, arba rytinėje kopų pusėje plytinčiose pievose ima tarpti krūmai, juos ilgainiui keičia miškas. Susiformuoja natūrai miško bendrija. Susiformuoja nauja buveinė – Medžiais apaugusios kopos. Taip baigiasi kopų istorija. Visas žemyninis pajūris turtingas vertingomis Europos šalims buveinėmis, jos čia išsibarstę pajūrio ruože tarp Karklės ir Nemirsetos. Ypač vertingos pievos plyti šalia Nemirsetos, vertingų buveinių plotai plyti iki pat Karklės.

Paukščiams svarbios teritorijosDirvoninio kalviuko perimvietė

Dirvoniniam kalviukui apsaugoti skirta teritorija yra nuo Nemirsetos iki Palangos. Čia besidriekiančios pilkosios kopos, ypač Plocio rezervato teritorijoje, – pati tinkamiausia šių retų paukščių perimvietė. Parke peri 23 poros dirvoninių kalviukų (G.Gražulevičius).

ŽiemavietėJūroje tarp Karklės ir Palangos praleisti žiemą susirenka per 10 000 įvairių paukščių. Čia saugomos retų ypač gausiai žiemojančių paukščių – rudakaklių bei juodakaklių narų, mažųjų kirų, didžiųjų dančiasnapių, sibirinių gagų, ausuotųjų kragų sankaupos. Daugumai jų Baltijos priekrantė prie Lietuvos yra “šiltieji” kraštai. Ypač svarbi ši žiemavietė yra Sibirinei gagai, nykstančiam visame pasaulyje paukščiui. Jų čia susirenka kasmet iki 2000 individų. Manoma, kad jos atskrenda net iš Prano Juozapo Žemės (galbūt iš Sibiro). Dėl ant akmenų gausiai augančių moliuskų – valgomųjų midijų, ši teritorija labai tinkama ledinių ančių mitybai.

Fizinė geografinė apžvalga

Reljefas. Pajūrio regioninio parko teritorija fiziniu – geografiniu požiūriu priklauso pajūrio zonai, kurios reljefas turi nuo Baltijos jūros netolygiai kylančią tendenciją. Šiaurinėje dalyje reljefo kilimas yra iki 10 metrų, o pietrytinėje – jis siekia net 30 metrų. Švelnus reljefo banguotumas yra eolinės kilmės; jis driekiasi į moreninę lygumą. Šioje teritorijoje yra keletas pažemėjimų. Didžioji teritorijos dalis apaugusi medžiais ir krūmais, kurie dėl reljefo savybių daro šias teritorijos vietoves vaizdingas ir patrauklias rekreaciniu požiūriu.Dirvožemis. Šaknimis pasiekiamame dirvožemio sluoksnyje absoliučiai vyrauja lengvos uolienos – smėliai. Kai kuriuose beržynuose ir pelkėse jie pridengti menkai išsivysčiusiu durpišku sluoksniu. 9% teritorijos žemių būdingas priemolio podirvis, 1% – sunkios uolienos po humusu. Dirvožemio drėgnumas. Teritorijoje vyrauja sausi įvairaus turtingumo (daugiausiai neturtingu) huminiu horizontu dirvožemiai. Iš įmirkusių dirvožemių daugiausia yra derlingų velėninių (19%). Visiškai nehumusingi arba užpelkėję dirvožemiai sudaro 11% teritorijos.

Kultūra

Istorinė raida

Pajūrio ruožas, esantis tarp Klaipėdos ir Palangos, XVI-XX amžiais buvo tankiai gyvenama teritorija, kuri formavosi keletą šimtmečių. Istoriniuose šaltiniuose iš dabartinės parko zonos anksčiausiai minima Kalotė – 1253 m krašto dalybų rašte tarp užkariautojo ordino ir Kuršo vyskupo.Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir po Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV amžiuje buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėda Rygos link, normalų funkcionavimą ir apsaugą. Kadangi šis kelias buvo labai svarbus Ordinui, pakelėje buvo steigiamos karčiamos, įkurdinami gyventojai. XV amžiuje minimos Nemirsetos, Kalotės karčiamos, kurios tuo metu turėjo platesnes funkcijas. Čia ne tik keleiviai pernakvodavo, pavalgydavo, būdavo pakeičiami arkliai, bet karčiamos neretai tapdavo prekybiniais centrais. Čia rinkdavosi apylinkių žmonės, buvo sužinomi ir skelbiami krašto valdžios įsakymai ir potvarkiai. Nuo XVI amžiaus pradėta minėti ir Karklininkų karčiama.

Sodybos daugiausiai buvo išsidėsčiusios vienkiemiais, jų pavadinimai kilę nuo čia gyvenusių žmonių pavardžių. Vėliau jų vietose kūrėsi kaimai. Kaip galima pastebėti iš 1540 m. gyventojų surašymų – pirmojo šiame krašte, gyventojų daugumą sudarė kuršių kilmės žmonės. Didžiausia gyvenvietė tuo metu buvo Karklininkai, kuriuose gyveno apie 330 žmonių. Kaimuose, kurie buvo įsikūrę prie jūros, pagrindinis verslas buvo žvejyba. Atokiau nuo pajūrio išsidėsčiusiose vietovėse buvo verčiamasi tradiciniais verslais: žemdirbyste ir gyvulininkyste.Gyvenvietėms sparčiau augti kliudė stichinės nelaimės bei karai. 1709 – 1710 m siautęs maras nusinešė daug žmonių gyvybių. 1757 – 1763 m rusų kariuomenės okupacijos metu buvo sudeginti kaimai, pagrobti gyvuliai, uždėti dideli mokesčiai. XIX amžiaus pradžios reformos (ypač baudžiavos panaikinimas 1807 m) sudarė palankesnes sąlygas gyvenvietėms augti. XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios duomenimis kraštas buvo gana tankiai gyvenamas, čia buvo apie 12 kaimų. XIX amžiaus antroje pusėje baigė formuotis jų ribos ir struktūra. Atskiros sodybvietės ir mažesni kaimai buvo sujungti į didesnius vienetus. Teritorijoje susiformavo šios gyvenvietės: Kalotė, Nemirseta, Karklininkai, Melnragė, Giruliai, Labrenciškės, Kunkiai, Seigiai, Šaipiai, Grabiai, Dargužiai, Anaičiai, Bendigai, Brusdeilynas.Kalotė. Viena seniausių pajūrio gyvenviečių. Istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1253 m. Apie seną praeitį liudija išlikusios legendos. Vietiniai gyventojai dar XX amžiaus pirmoje pusėje pasakodavo legendą:Prieš daugelį šimtų metų Kalotėje gyveno turtingas bajoras. Jo pilis stovėjo ežero saloje. Dažnai priešai ją puldavo, bet niekaip negalėdavo paimti. Bajorui priklausė visa miškais apaugusi apylinkė, jo širdis buvo kieta ir negailestinga. Vieną dieną pilį puolė kryžiuočiai, daug jų žuvo, nuskendo ežere, bet pilies nepavyko paimti. Vienas kryžiuotis vienuolis buvo paimtas į nelaisvę. Vakare buvo suruošta puota Perkūno garbei. Belaisvis vienuolis bandė gyventojus kalbinti priimti naują tikėjimą. Bajoras pareiškė, jeigu jo Dievas toks galingas, tegu sugriauna jo pilį, jis tuomet patikės naujo Dievo galia. Vos tik ištarė šiuos žodžius, kilo audra, pilis su puotos dalyviais nugrimzdo į vandenį.

XV amžiuje yra užfiksuota Kalotės apylinkėse naujų žemių užrašymų. Iš vienos privilegijuotos valdos išsivystė Kulminis Kalotės dvaras, kuris iki XIX amžiaus pradžios dominavo gyvenvietėje. Nuo 1552 m pradedama minėti karčiama. XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus geležinkelį, buvo įkurta geležinkelio stotis, nuo 1895 m veikė mokykla. Gyvenvietėje išsiskyrė dvarvietė, įsikūrusi į šiaurę nuo nuo geležinkelio. Dvarvietę sudarė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas bei parkas. Palei kaimo keliuką, einantį iš rytų į vakarus link ežero, išsidėstė karčiama, gyventojų, priklausančių dvarui, sodybos. Į rytus nuo dvaro, palei kitą kelią, įsikūrė mokykla, plytinė. 1926 m Kalotėje gyveno 172 gyventojai. Po karo, buvusioje dvarvietėje įsikūrė gamybinis centras, dalis pastatų buvo nugriauta.

Karklė. Dabartiniu metu kaimas vadinamas Karklės vardu, kuris buvo priimtas po II pasaulinio karo. Iki XX amžiaus pirmos pusės kaimas vokiškuose šaltiniuose vadinamas Karkelbeck, kartais Karkelbeek, vietiniai gyventojai vadino Karkelbeke – toks pavadinimas užfiksuotas 1908 m. 1923-1938 m kaimas vadintas Karklininkais. Vietovardis “Karkelbeck” reikštų krūmokšniais apaugusią vietą, įsikūrusią prie upelio. 1540 m duomenimis, Karklėje gyveno apie 330 gyventojų. Tai buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. XIX amžiaus viduryje, prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus, susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Olandų kepurės kalno ir tęsėsi iki Nemirsetos – apie 9 km. Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos išsidėstėišilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. Nuo 1778 m kaime veikė pradinė mokykla. XX amžiuje, kadangi kaimas buvo išsidėstęs ilgame pakrantės ruože, buvo įsikūrusios 3 pradinės mokyklos, veikė 2 karčiamos – viešbučiai, 1911 m. pastatyta bažnyčia. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kaimo viduryje buvo pastatyta gelbėjimo stotis. 1926 m. kaime gyveno 841 gyventojas, kaimas užėmė 1296 ha. teritoriją. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams. Senosios sodybos buvo sunaikintos.

Šaipiai. Pavadinimas kilęs iš nuo asmenvardžio, XVII amžiaus viduryje gyvenusio ūkininko Tom Scheip. Kaimas galutinai susiformavo iš 3 kaimaviečių: Szurlig Michel, Pleiken Gerge, Scheipen Thoms XIX amžiaus antroje pusėje. Po kaimų suvienijimo 1905 m. jau vadinamame Šaipių vardu, čia gyveno 175 gyventojai, iš kurių 171 buvo lietuviai. Šaipiuose išlikusios dvi sodybos – medinės, stačiakampio plano, vieno aukšto, kurios buvo pastatytos XX a. pradžioje. Sodybos apsodintos medžiais, šalia užveisti sodai.Nemirseta. Anksčiausiai – XV amžiaus šaltiniuose užfiksuotas Nimmersatt pavadinimas. Vėliau buvo vartojami šie vardai: Nimmersatt, Nimmersath, Nymmersat (1540 m.). Lietuviškuose šaltiniuose XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vartojamas Nemerzatės pavadinimas, kilęs iš asmenvardžio Nemirair priedėlio “seta” kuršių kalboje reiškusių “kiemą”.Nemirseta – viena seniausių pajūrio vietovių, jau VIII-XIII amžiuje priklausiusių Palangos prekybiniam centrui. Nuo XIII amžiaus perėjo ordino žinion. 1422 m. tapo pasienio punktu. 1434 metais pradedama minėti karčiama, įsikūrė pasienio sargybos būstinė. Nuo XVIII amžiaus antros pusės veikė pašto įstaiga, vadinama Immersatt. 1773 įsteigta pradinė mokykla, pastatytas vėjo malūnas. Nuo XIX a. trečio dešimtmečio pradėjo kurtis kurortas. 1926 m. gyveno 197 gyventojai. Čia XIX a. pabaigoje pastatyti vasarnamiai, veikė viešbutis-karčema, pasienio muitinės punktas, gelbėjimo stotis. Vasarnamiai buvo pastatyti jūros pakrantėje, prie pagrindinio kelio stovėjo viešbutis. XX amžiaus pirmoje pusėje jis buvo vadinamas Kurhauzu. Valstiečių sodybos išsidėstė į rytus nuo pagrindinio kelio – arčiau pasienio su Lietuva. Pakrantės ruožas XIX a. pirmoje pusėje buvo užsodintas pušynais, kurie saugojo gyvenvietę nuo jūrinių vėjų. XX a. antroje pusėje Nemirsetos centre įsikūrė karinis dalinys, vasarnamiai buvo nugriauti, kurhauzas rekonstruotas, pastatytos kareivinės, gyvenamųjų namų kariškiams kompleksas. Nemirsetoje likęs rekonstruotas kurhauzo pastatas, kuris stovi jau nuo XV a. pirmos pusės minimoje karčemos vietoje. Pajūryje išlikusi gelbėjimo stotis, statyta XX a. pradžioje. Pajūrio zonos senosios gyvenvietės, išskyrus pietinę Karklės dalį, beveik visiškai sunaikintos. Išlikusios kelios sodybos Šaipiuose ir Nemirsetoje. Žymiai geriau išsilaikė kaimai, tiesiogiai nepriklausę karinei zonai – Grabiai, Bruzdeilynas, Dargužiai, Kalotė ir pietinė Karklininkų dalis.

Svarbiausi istoriniai įvykiai

1252m. Livonijos ordinas pastato medinę pilį – Memeburgo pilį ir įsitvirtina apylinkėse.1253m. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minima Kalotės gyvenvietė. 1411m. Torūnės taikos sutartis. Pagal šią sutartį Klaipėdos kraštas atitenka Kryžiuočių ordinui. 1525m. Teritorija priklauso Prūsijos kunigaikštystei.1540m. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minima Karkelbeck gyvenvietė, dabar vadinama Karklės gyvenviete. Karklėje gyveno apie 330 gyventojų. Tai buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. 1628-1635m. Teritoriją užima Švedai. Prasideda krašto nuosmukis.1701m. Teritorija jau priklauso Rusijai.1709-1711m. Prasideda didelė epidemija – maras. Išmiršta didelė dalis gyventojų.1757-1762m. Kraštą užima Rusija.1807m. Baudžiavos panaikinimas. Susidarė palankesnės sąlygos gyvenvietėms augti.1871-1919m. Kraštas priklauso Vokietijos imperijai, suaktyvėja germanizacija.1919 01 15 Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai. 1923 01 19 Šilutėje pasirašyta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos deklaracija.1923-1939m. Ši teritorija priklauso Lietuvai.1939 03 23 Klaipėdos kraštą aneksuoja Vokietija.1939-1945m. Šis kraštas priklauso Vokietijai.1945 01 28 Kraštą užima Sovietų armija1990 03 11 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

Kultūrinis paveldas

Pajūrio zonos senosios gyvenvietės, išskyrus pietinę Karklės dalį, beveik visiškai sunaikintos. Yra išlikusios kelios sodybos Šaipiuose, Nemirsetoje. Žymiai geriau išsilaikė kaimai, tiesiogiai neįėję į karinę zoną – Grabiai, Bruzdeilynas, Dargužiai, Kalotė, pietinė Karklininkų dalis .

Kalotėje yra išlikusi karčema, sena mokykla, bei keletas sodybų. Į pietvakarius nuo Kalotės gyvenvietės, miškelyje, yra išsidėsčiusios kapinės, kur buvo rasti kapai su akmenų vainikais (paplitę I tūkst. po Kristaus pirmoje pusėje). Karklėje, pietinėje kaimo dalyje yra išlikusios sodybos ir senosios kapinės, įsikūrusios ant natūralios kalvos į šiaurę nuo “Olandų kepurės“.Yra išlikusių autentiškų įvairių antkapinių paminklų (medinių krikštų, kalto metalo, vėlyvesnių cementinių). XX a. pirmoje pusėje jos turėjo savo pavadinimą: buvo vadinamos “Liepų“ kapinėmis.

Šaipiuose yra išlikusios 2 sodybos – medinės, stačiakampio plano, vieno aukšto, kurios buvo pastatytos XX a. pradžioje. Sodybos apsodintos medžiais, šalia užveisti sodai. Nemirsetoje yra likęs kurhauzo rekonstruotas pastatas, kuris stovi jau XV a. pirmoje pusėje minimos karčemos vietoje. Pajūryje yra išlikusi gelbėjimo stotis, statyta XX a. pradžioje.

Kultūros paveldo objektai (Nekilnojamosios kultūros vertybės)

Kultūros paveldo objektai (Vnt.) Būklė (vnt.)gera patenkinama nepatenkinamaKarklės kaimas (etnografinis draustinis) 1 – – 1Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimai Kukuliškėse 3 – 1 2Laivų gelbėjimo stotis Nemirsetoje 1 – – 1Senoji Karklės mokykla 1 – 1 –Senoji Karklės kalvė 1 – – 1Kalotės dvaro kumetynas 1 – – 1Senoji eiguva Karklėje 1 – 1 –Senieji Kalotės dvaro ūkiniai pastatai 2 – – 2Senosios Kalotės kapinės 1 – – 1Senosios Karklės kapinės 3 – 1 2Viso: 32 – 11 21