Partijų įtaka verslui

Pagrindinis partijų tikslas, skiriantis jas nuo kitų organizacijų, yra politinės valdžios siekimas, dažniausiai rinkimų keliu. Nesvarbu, ar partijos narius vienija pasaulėžiūrinės ideologinės nuostatos, ar savanaudiški interesai, partijos paprastai formuoja savo programinius tikslus, apimdamos platų interesų ir problemų spektrą, skirtingai nei interesų grupės, kurios dažniausiai koncentruojasi ties konkrečiomis siauromis problemomis.
Programinės partijos paprastai grindžia savo partinę programą tam tikra ideologija, kuri susieja įvairius politinius tikslus ir pasirinkimus į logišką koherentišką visumą. Svarbiausios demokratiškos ideologinės doktrinos yra konservatizmas, liberalizmas ir socializmas.

Lietuvoje po nepriklausomybės attkūrimo ilgainiui įsitvirtino šios politinės partijos: Naujoji Sąjunga (socialliberalai), socialdemokratai, – “kairieji”, liberalcentristai, – “vidurio dešinieji”, Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) – “dešinieji”. Tarp šių partijų vyksta aršiausia politinė kova dėl valdžios. Todėl savo darbe ir nagrinėsiu būtent šių politinių partijų ideologiją ir programas, ypatingai kreipdama dėmesį į tai, koks jų požiūris į verslą, jo plėtojimą, kokių veiksmų jos imasi ar imtųsi, kad būtų skatinamas mūsų valstybės ekonomikos augimas.

Pirmiausia panagrinėkime pagrindines ideologines doktrinas [11].

Socializmo (socialis /lot./ – bendras, visuomeninis) šalininkai teigia, kad visi žmonės iš prigimties laisvi irr lygūs ir turi turėti lygias galimybes vystyti ir pritaikyti savo gabumus bei susikurti sau gerovę. Tačiau ši žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turi turėti materialų ekonominį pagrindą. Jeigu visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines gr

rupes, viena iš kurių – turtinga ir klestinti, o kita vos pajėgia sudurti galą su galu, tokia laisvė ir lygybė tampa viso labo tik gražiais žodžiais. Todėl pagrindinė vertybė, už kurią pasisako “kairieji” yra socialinė lygybė ir teisingumas. Būtent jos įgyvendinimas ir yra svarbiausia sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisvės ir visuotinės gerovės.

Konservatizmo (conservation /lot./ – išlaikyti, išsaugoti) šalininkai pasisako už status quo (t.y. esamos būklės) išsaugojimą. Konservatoriams svarbiausia vertybė – tai nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių tvarkos bei stabilumo išsaugojimas ir puoselėjimas. Iš tiesų žmonės daug laimingesni, kada jie jaučiasi esą ne tiek absoliučiai laisvi asmenys, kiek savo šeimos, savo religinės bendruomenės, pagaliau savo tautos nariai ar valstybės piliečiai. Tik stabilioje visuomenės sąrangoje kiekvienas žmogus gali susivokti, kokios yra jo realios gaalimybės, koks jo santykis su kitais žmonėmis ir ką jis turi veikti. Todėl pabrėžiamas svarbus valstybės valdžios vaidmuo žmonių gyvenime. Būtent vyriausybei atitenka užduotis tvarkyti visuomenės bendruosius reikalus taip, kad būtų saugoma ir puoselėjama nusistovėjusi tvarka. Vyriausybės valdžia turi būti stipri valdžia, ji nagali atsiriboti nuo visuomenės gyvenimo, o priešingai – turi aktyviai dalyvauti jame ir rūpintis visais visuomenės reikalais ir gerove.

Liberalizmo (libere /lot./ – laisvas) šalininkai teigia, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir laisvi. Bet kokie išoriniai žmogaus laisvės su
uvaržymai ir apribojimai turi būti atmesti. Tačiau kiekvienas žmogus yra ir visiškai atsakingas pats už save ir už tai, kad naudodamasis savo laisve netrukdytų to daryti kitiems. Žmonės turi turėti galimybę naudotis visomis laisvėmis – pradedant intelektualine (žodžio, spaudos, religijos) ir baigiant nevaržoma ūkine ekonomine veikla. Valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą, o tiesiog leisti veikti. Niekas negali geriau patenkinti visuomenės poreikių už privačius asmenis, kurie, siekdami asmeniškos naudos, didesnio pelno, neišvengiamai tarnauja žmonėms: gamina prekes, kurios labiausiai paklausios, teikia tokias paslaugas, kurios labiausiai reikalingos, sukuria daug naujų darbo vietų ir t.t. Valstybinė valdžia reikalinga tam, kad apsaugotų žmonių gyvybę ir nuosavybę, padėtų spręsti įvairius ginčus, kylančius tarp privačių ir juridinių asmenų ir pan. Taigi, liberalios ideologijos šalininkams privati nuosavybė yra tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas.
Lygindama konservatorių, liberalų bei socialdemokratų politines programas (skirtas 2000 m. Seimo rinkimams), radau labai daug bendrų teiginių, netgi ideologiškai jos gana panašios. Visos pasisako už verslo ir investicijų skatinimą ir plėtrą, pelno mokesčio panaikinimą, lėšų skirstymo sugriežtinimą, skirstant valstybės pinigus tik per Seimą, fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimą, valdininkų išlaidų apribojimą, mokesčių administravimo supaprastinimą, privačių pensijų fondo sudarymą, darbo santykių liberalizavimą, naujų darbo vietų kūrimą, muitų mažinimą ir t.t. Šiuos rinkiminių programų panašumus, mano manymu, sąlygoja dabartinė Lietuvos ek
konominė, socialinė ir politinė situacija. Lietuva turi tęsti pradėtas reformas, kryptingai dirbti, taikyti savo įstatymus prie Europos Sąjungos standartų.
Dabar panagrinėsiu skirtumus, kuriuos aptikau, skaitydama ir analizuodama minėtų partijų politines programas.
Socialdemokratai savo pagrindine vertybe laiko socialinį teisingumą ir pasisako už socialinių skirtumų mažinimą tarp skirtingų regionų gyventojų, skirtingų socialinių grupių ir pan. Jie tikisi tai pasiekti, suteikiant lengvatines paskolas, atleidžiant tam tikrus subjektus nuo mokesčių, taikant skirtingus mokesčių tarifus skirtingiems regionams, ir netgi užtikrinant atskirą paramą moterims verslininkėms, pradedančioms verslą (įvairiais apmokymais, konsultacijomis ir pan.). Socialdemokratai pasisako “už socialinę rinkos ekonomiką, kurioje asmeninis ryžtas, pastangos būtų derinami su socialiniu teisingumu, solidarumu, o palankios sąlygos verslui sudaromos nepamirštant valstybės atsakomybės” [1]. Socialdemokratai teigia, kad rinką atsakingai turi reguliuoti valstybė, taip pat ji turi išlaikyti kontrolę strateginę reikšmę turinčiuose objektuose – geležinkelio, oro uostų, vandentiekio, elektros perdavimo tinklų (kaip dabar matome, privatizuojami arba ruošiami privatizacijai ir šie objektai). Tuo tarpu liberalai (tuo metu dar nebuvo susijungę su centristais) savo rinkiminėje programoje teigia, kad likusias strategines įmones būtina restruktūrizuoti ir privatizuoti, tokiu būdu įdiegiant efektyvų šių įmonių valdymą ir konkurentiškumą, taip pat apriboti valstybės investicinę veiklą. Investicijos turi būti daromos pajamas uždirbusių žmonių ir įmonių lėšomis, o ne iš valstybės biudžeto. Taip pat jie siūlo “p
panaikinti valstybės protekcijas, garantijas bei įsipareigojimus piliečiams, kurie verčia valstybę kontroliuoti verslo sąlygas ir produktus, palikti vietos veikti rinkos savireguliavimo mechanizmams, savanoriškai kontrolei ir priežiūrai” [2]. Liberalai pasisako už ekonomikos augimo skatinimą per rinkos bei darbo santykių liberalizavimą, palankių sąlygų verslui sudarymą. Konservatoriai taip pat pabrėžia, kad “valstybės dalyvavimas versle turi ir toliau mažėti,” [3] turi būti vykdoma privatizacija. Jie taip pat pasisako už Ignalinos AE palaipsninį uždarymą, sukuriant naujus elektros gamybos pajėgumus. Socialdemokratai savo programoje skelbia, kad sieks išlaikyti branduolinę energetiką Lietuvoje. Konservatoriai ir liberalai sutaria, kad nė vienas verslo susivienijimas ar subjektas negali būti diskriminuojamas ar privilegijuojamas, mokesčių lengvatos ir išimtys turi būti panaikintos.
Skaitydama apie tai, KAS BUS PADARYTA, programose pasigedau aiškinimo, KAIP VISA TAI BUS DAROMA. Visos partijos surašo daugybę įvairių teiginių ir punktų, tačiau jų nedetalizuoja ir nepagrindžia, todėl natūralu, kad rinkėjui iškyla šimtai neatsakytų klausimų, toliau auga nepasitikėjimas partijomis ir jų skelbiamomis idėjomis. Partijos imamos kaltinti populizmu. Įvardinčiau kelias priežastis, kodėl, mano manymu, partijos nesureikšmina politinių programų kūrimo:
1) partijos orientuojasi ne į programas, o į savo partijos lyderio (ar lyderių) išaukštinimą – tai natūralu, – juk šiuo metu ne viena partija yra susikūrusi tam, kad garsus politikas užimtų vadovo poziciją, o partijos ideologija derinama tik paskui, kaip antraeilis dalykas;
2) tik maža rinkėjų dalis skaito ir analizuoja politines programas. Vieni jų neskaito dėl to, kad priklauso vadinamajam “elektoratui” ir iš anksto žino, kam patikės savo balsus, kiti gi – dėl to, kad pasikliauna emocinėmis nuotaikomis ir nuojautomis.
Nors visos politinės pasisako už verslo liberalizavimą, apribojimų sumažinimą, Lietuvoje verslas vis dar stipriai reglamentuojamas. Vien verslą reguliuojančių institucijų šiuo metu yra apie 60. O kur dar įmonės-satelitai – ministerijų įsteigtos viešosios įstaigos, akcinės bendrovės ir t.t., teikiančios paslaugas arba vieninteliam užsakovui – savo steigėjui, t.y. ministerijai, ar kitai valdžios įstaigai, arba užsakovas “parūpina” klientų, pavyzdžiui, nustačius privalomą sertifikavimą. Kiekviena šių institucijų susikuria sau darbo, išranda įvairiausių funkcijų, ieško argumentų savo veiklai pateisinti. Jos kuria ir leidžia nutarimus, įsakymus, reglamentus, kurių visų neįmanoma žinoti, o juo labiau – laikytis. Valdžia remiasi pinigų perskirstymu, kuris mažai ką išsprendžia. Kai nėra ko perskirstyti, patenkame į aklavietę. Tam, kad kažką perskirstytum, duotum, reikia iš pradžių surinkti.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis [8], 1992/1993 m. apklausose verslininkai kaip pagrindines problemas nurodydavo žinių rinkų trūkumą arba pradinio kapitalo stoką. Pastaruoju metu vykdomose apklausose greta pagrindinio kapitalo trūkumo visada nurodoma pernelyg didelio valstybės reguliavimo problema. Verslininkai pradeda suvokti, kad kliūtys verslui kyla iš valdžios.
Dabartinėje ekonominėje situacijoje lengviau yra stambioms įmonėms. Taip yra todėl, kad jos susikūrė sau išskirtines sąlygas, tiesiog dabartinis valdžios santykis su verslu, pasireiškiantis verslo reguliavimu, yra labai intensyvus ir išsiplėtęs. Stambiems ūkio subjektams prie to lengviau prisitaikyti, o labiausiai kenčia smulkūs verslininkai. Įmonės sėkmę apsprendžia jos finansinės galimybės, asmeninė iniciatyva ir sumanumas bei kompetencija. Smulkus verslas ir remiasi asmenine iniciatyva, o jeigu ji stabdoma, ribojama, tai yra didžiausias trukdis verslui. Stambiam kapitalui tokioje situacijoje yra kur kas lengviau, kadangi jis disponuoja pinigais, kurie daug ką išsprendžia, padeda prisitaikyti prie besikeičiančio reguliavimo. Tuo tarpu smulkiam verslui didėjanti privalomų reikalavimų, dokumentų, kasos aparatų, pakankamai sudėtingo atsiskaitymo ir t.t. sistema labai riboja pagrindinį jo gyvavimo šaltinį, žmogaus norą dirbti, asmeninę iniciatyvą. Šiuo metu Lietuvoje daugiau kaip 90 proc. registruotų įmonių pagal europietiškus standartus yra smulkios [7]. Atrodytų, jeigu didžioji dalis verslo šalyje yra smulkus, reikėtų sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas, tuomet jis galėtų išnaudoti visus savo privalumus ir būti lygiavertis stambaus kapitalo konkurentas bei partneris. Deja, dabar stambus kapitalas ir smulkus verslas per asocijuotas savo struktūras veikia visiškai atskirai, mėgindami iš valdžios sau išsireikalauti išskirtines sąlygas. Valdžios atstovai, tarsi tampomi už pavadėlio, pasuka į vieną ar kitą pusę, daro išimtis vieniems arba kitiems. Du būdai, kuriais valdžia galėtų padėti verslininkams [9]: pirmas, dažniausiai pageidaujamas, yra skatinimas, suteikiant lengvatinius kreditus, atleidžiant nuo mokesčių, mažinant tarifus ir t.t.; kitas būdas yra paprasčiausiai netrukdyti verslui pačiam plėtotis, pabandant tiesiog sutvarkyti esamą ūkio reguliavimo mechanizmą bei sąlygas. Pirmasis būdas Lietuvai nėra tinkamas, nes ji yra neturtinga ir tokio masto programoms paprasčiausiai neturi pinigų, juolab, kad subsidijavimo programos neefektyvios, nes apie pinigų panaudojimą sprendžia valdininkai, o ne rinka ir jos dalyviai. Valdžia daugiau pasiektų, mesdama savo pajėgas racionalizuoti esamą tvarką, mažinant valdininkų, reguliavimo formų, mechanizmų skaičių. Tai nesunku padaryti (ir šis darbas jau pradėtas), o efektas gaunamas milžiniškas.
Taigi verslui ir jį kuriantiems žmonėms yra priimtiniausios verslo išlaisvinimo, liberalizavimo idėjos, nes [5]:

1) Laisvos verslininkystės visuomenėje vyksta laisvi prekių ir paslaugų mainai, kurių metu žmonės nulemia savo ekonominius reikalus, apsispręsdami, kur jie dirba arba kur jie investuoja, kaip išleidžia ar sutaupo savo darbo vaisius ir su kuo prekiauja. Laisvą verslininkystę pripažįstančioje visuomenėje žmonės gali laisvai priimti šiuos sprendimus, nes teisinė struktūra leidžia piliečiams turėti nuosavybės, mainyti tai, kas jiems priklauso (taip pat ir savo darbą) ir sudaryti juridiškai galiojančias sutartis.
2) Valdžios pareiga yra saugoti žmonių nuosavybę ir priversti juos laikytis sutarčių, kad žmonės būtų ramūs, keisdamiesi prekėmis ir paslaugomis, tačiau toks valdžios vaidmuo yra griežtai apribotas. Ekonominiai barjerai laisvai verslininkystei, pavyzdžiui, mokesčiai, reguliavimas ir valdymo išlaidos, yra minimalūs.
3) Laisva verslininkystė didina darbuotojų darbo užmokestį, nes čia egzistuoja stiprūs stimulai patarnauti vartotojams, kurie gali nesunkiai informuoti apie savo pageidavimus.
4) Vartotojas šioje sistemoje yra valdovas, diktuojantis, kur ir kaip jo pajamos bus išleidžiamos ar taupomos.
5) Laisva verslininkystė mažina pragyvenimo kaštus ir kuria naujus produktus. Naujų idėjų dėka verslininkai kuria naujus produktus ir tobulina jau egzistuojančius. Tada kainų mechanizmas duoda ženklą darbuotojams ir investuotojams, ar šie nauji produktai yra pageidaujami, ar ne. Iš pradžių jie yra brangūs ir prieinami tik pasiturintiems, tačiau kai šie produktai išmėginami, išbandomi ir šiek tiek patobulinami, kai į jų vystymą įdedama daugiau kapitalo, kaina krinta. Tokiu būdu saujelės turtuolių naudojami prabangos dalykai tampa daugeliui pirmojo būtinumo reikmenimis. Ir kadangi laisvos verslininkystės visuomenė gamina kaskart platesnį prekių ir paslaugų asortimentą, tų produktų kaina kaip žmonių pajamų proporcija krinta, mažindama pragyvenimo kaštus.
6) Laisvo verslininkystės ekonomikai būdingi stimulai, išnaudodami žmonių norą kuo geriau aptarnauti kitus ir darydami tai kuo geriau, skatina produktyvumą.
7) Nors ekonominė laisvė neišvengiamai gimdo tam tikrą žmonių pajamų ir turto nelygybę, mėginimai perskirstyti pajamas bei turtą, atimant iš neturtingųjų ir atiduodant mažiau pasiturintiems, smukdo ekonomiką, naikindami ekonomikos teikiamas galimybes tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Mėginimai su valdžios pagalba nustatyti žmonių pajamas ir turtą, gimdo despotišką visuomenę, kurioje žmonių pajamas ir turtą lemia gebėjimas prieiti prie politinės galios sluoksnių. Tokios rūšies nelygybė padaro žymiai daugiau žalos neturtingiesiems, nes laisva verslininkystė apdovanoja žmones didesnėmis pajamomis tiktai tol, kol jie sugeba geriau už kitus aptarnauti vartotoją. Ši sistema leidžia žmonėms tarnauti savo interesams tiek, kiek jie išnaudoja savo nuosavybę ir darbo jėgą kitų interesams aptarnauti. Laisva verslininkystė maksimizuoja neturtingųjų sluoksnio atstovams galimybes išbristi iš skurdo ir padaro visuomenę pigia vieta pragyvenimui.
8) Laisva verslininkystė kuria darbo vietas, nes vartotojų poreikiai yra neišsemiami.
9) Laisva verslininkystė ne tik išplečia prieinamų prekių ir paslaugų asortimentą ir jas atpigina, bet ir padidina gamtinių išteklių pasiūlą. Privati gamtos išteklių nuosavybė saugo ir stiprina aplinką, nes privatūs savininkai yra suinteresuoti ilgalaikiu išteklių išsaugojimu ir todėl yra geresni prižiūrėtojai, negu valstybė.
10) Laisva verslininkystė yra būtina, nors ir nepakankama, sąlyga demokratijai bei pilietinėms teisėms, kurias mes siejame su politine laisve. Taip yra dėl to, jog neįmanoma kontroliuoti ekonomikos, kartu nekontroliuojant ir žmonių.

Apibendrinant, daryčiau išvadą, jog ateisiančių į valdžią politinių jėgų (ko gero, po Seimo rinkimų, kad turėtų įtaką, partijos sudarys koaliciją) programos būtų priimtiniausios verslui, jei būtų nuosaikiai skirtingos nuo dabar vykdomos politikos. Visų pirma, dėl to, kad verslui socializmas nenaudingas – versle išskirtinių sąlygų ir socialinės lygybės neturėtų būti. Be to, valstybinės valdžios kišimasis į verslą, verslo reglamentavimas, trukdo šiam natūraliai plėtotis.
Vis dėlto manau, kad jokių radikalių veiksmų ar permainų mūsų valstybės ekonominės politikos formavime imtis nereikėtų. Lietuva, per laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo, atliko daug reformų bei drastiškų pakeitimų, ir nors ne viskas vyko ir vyksta sklandžiai, valstybės pažanga akivaizdi. Lietuvoje veikia rinkos ekonomika, vis labiau įsigali privatus verslas, valstybė yra daugelio tarptautinių politinių ir ekonominių organizacijų narė. Svarbiausia dabar yra tai, kad kiekviena naujai išrinkta politinė partija, atėjusi į valdžią, vykdytų pradėtas bei numatytas reformas ir išlaikytų Lietuvos valstybės politikos tęstinumą.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Lietuvos Socialdemokratų partija. Seimo rinkimų programa. Vilnius, 2000 m.
2. Lietuvos Liberalų sąjunga. Seimo rinkimų programa. Vilnius, 2000 m.
3. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) programa “Naujas vėjas”. Lietuvos Respublikos 2000 metų Seimo rinkimai.
4. Žurnalas “Pozicija, nuomonės”. “Partijų žvaigždynas Lietuvoje 10 iš 40 – šiame numeryje programų panašumai ir skirtumai”. Vilnius, 2000 m. Nr. 2.
5. N. Ashford “Laisvos visuomenės principai”. Vilnius, “Aidai”, 2003 m.
6. V. Jasiulevičius, A. Makštutis “Lietuvos ateitis pasaulio kontekste (specialistų žvilgsnis)”. Vilnius, 2003 m.
7. Leidinys “Laisvoji rinka”, R. Vainienė. “Valdžios ir verslo metamorfozės”. Vilnius, 2000 m. Nr.1.
8. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, U. Trumpa “Problemos – dėl politikavimo”. Vilnius, 2002 m.
9. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, E. Leontjeva “Kad po rinkimų būtų geriau”. Vilnius, 2000 m.
10. “Liberalizmo idėjos” (Internetinis puslapis).
11. Politologijos vadovėlis 12 klasei. Vilnius, 1992 m.

Leave a Comment