LDK SIENOS IR RIBOS. NUO ATR SUSIKŪRIMO IKI ATR ŽLUGIMO

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Senovės ir vidurinių amžių katedra

Arminas Brazauskas, II k.

Istorijos studijų programa (1 grupė)

Referatas

LDK SIENOS IR RIBOS.

NUO ATR SUSIKŪRIMO IKI ATR ŽLUGIMO

Vilnius, 2016

TURINYS

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………..3

2. LDK sienos Liublino unijos išvakarėse ir po jos sudarymo…………………………………………….4-5

3. Karai su Švedija bei Rusija ir tolimesnių teritorijų kaita……………………………………………….6-7

4. ATR padaljimai……………………………………………………………………………………………………………8-9

5. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………10

6. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………………..11

1. ĮVADAS

„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. – dar ir didžiąją dab. Ukrainos dalį. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.“ – Vikipedija.

Štai tokį apibūdinimą rasime didžiausioje pasaulyje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija. Valstybė, kurios teritorija buvo nusitęsusi iki Juodosios jūros, turėjo didžią praeitį ir labai miglotą ateitį. Kariaujanti, didi, nuožymi – epitetai, kuriuos gali naudoti bet kuris istorikas ar tiesiog paprastas žmogus, norintis apibūdinti LDK. Turėdama pakilimus, valstybė turėjo ir nuopolius. Nuolatiniai karai su svetimšaliais ir vidiniai nesutarimai, savaime aišku, skaldė šalį ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Didėjanti ar mažėjanti teritorija, besikeičiančios LDK vidinės ar išorinės ribos – nuolatinis palydovas valstybės istorijoje. Tačiau, kokios buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos viename svarbiausių šalies – buvimo dualistinėje1 sąjungoje su Lenkija – etapų ? Ar sienos sumažėjo ? O gal atvirkščiai – kaip tik padidėjo iki nerėgėtų mąstų ? Tolimesniame šio darbo tekste tą ir bandysiu išsiaiškinti.

2. LDK sienos Liublino unijos išvakarėse ir po jos sudarymo

1569 – ųjų metų vasara. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas2, pavargęs nuo šimtus metų beistęsiančių karų su Maskva bei jos kariuomene, pietryčių mieste Liubline sudaro uniją, simboliniu pavadinimu – Liublino unija3. Šio akto pasirašymu Europoje kaip mat sukuriama nauja supervalstybė – Abiejų Tautų Respublika, istorijos šaltiniuose bei istoriografijoje žinoma ATR trumpiniu. Dvi didelės to meto valstybės – Lenkija ir LDK – susijungia ir sudaro vieną darinį, kuris užima net ir dabartiniais laikais įspūdingus 815 000 kvadratinių kilometrų. Atrodo, dominuoda dydžiu prieš Lenkiją, LDK turėjo groti pirmu smuiku ir po unijos sudarymo. Deja, taip nebuvo. Žygimantas Augustas po šalių susijungimo tiesiog „apvogė“ LDK jos žemių sąskaita. Dar prieš 1569 liepos 1 – ą dieną LDK, turėdama tiek Kijevo4, tiek Volynės, Podolės bei kitas ukrainietiškas žemes, jas prarado savo „bendražygei“ Lenkijai, kuri ji paprasčiausiai jas užėmė. Ploto atvžilgiu netekome apie 170 000 km2. Dabartiniais mąstais tai sudarytų beveik tris mūsų Lietuvas. Visa to rezultas – Lietuvos plotas sumažėjo iki 320 000 km2. Verta paminėto, jog LDK teritorijoje patys lietuviai sudarė apie pusę joje gyvenančių gyventojų. Likusi dalis buvo latviai, žydai, gudai bei ukrainiečiai. Lietuviškumui išsilaikyti bei jį puoselėti taipogi padėjo likus keliems metams iki unijos sudarymo LDK teritorijoje įvesta palatinato5 sąvoka. Kalbant paprasčiau – dabartiniais laikais tai atitiktų apskrities sąvoka. Vilniaus palatinatas užėmė 44 400 km2, Trakų – 31 300 km2, Žemaičių seniūnijos – 23 300 km2, o Prūsų Lietuvos, kurios teritorijoje kalbėta lietuviškai – net 15 000 km2. Galime teigti išvadą, kad to meto lietuviškosios Lietuvos teritorija buvo tokia pat, kokia formavimosi – XIII a. – laikotarpiu. Tačiau kultūrine prasme lyginti šiuos du laikotarpius yra beprasmiška. Jau XVI. Išleistas pirmasis Lietuvos Statustas6, spausdintų knygų pradžia, atidarytas Vilniaus universitetas (tuo metu – Vilniaus akademija), – leido Lietuvai priartėti prie Vakarų Europos ir jai nenusileisti.

Neilgai trukus po Žygimanto Augusto mirties, į sostą atsisėdo naujas valdovas. Juo tapo Steponas Batoras7, valdęs ATR dešimtmetį. Jo dėka rytinės LDK sienos pakito. Ir į gerąją pusę. Surengęs net tris žygius prieš kaimynę Rusiją, karalius sugebėjo atsiimti Polocką8, Didžiąją Lukų tvirtovę, pavyko apgulti Pskovą. Pagaliau pavyko susigrąžinti žemes, kurias praradome per karą su Rusija, o minėtoji Rusija pasitraukė iš Livonijos9. Tęsdama sėkmingą užsienio politiką, bendromis jėgomis Lenkija ir LDK paklupdo Livonijos vaivadiją, o Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyės tampa viena bendra teritorija. Minėti plotai – nauja Lietuvos ir Lenkijos valda.

3. Karai su Švedija bei Rusija ir tolimesnių teritorijų kaita.

Į Lenkijos sostą įžengus naujam valdovui Zigmantui Vazai10, į ATR gyvenimą atėjo ne tik naujas valdovas bei jo užsienio ir vidaus politika, tačiau ir naujas priešas. Jo vardas – Švedija. Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597-1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą. Karas, vykęs beveik tris dešimtmečius, atnešė didelių teritorinių pokyčių bei praradimų šiaurinėje Baltijos dalyje. Pernu ir Tartu – tai tik keletas miestų, dėl kurių kovojo Švedai. Trečiame XVII a. dešimtmetyje pasirašyta Altmarko paliaubų sutartis leido Švedijai pasilikti dešinįjį Dauguvos krantą su Ryga į vakarus nuo Aiviekstos upės ir Klaipėdą. Taipogi jiems atiteko visa Kuršių nerija. Lietuvai teliko turėtis Latgalą su Daugpiliu. Minėta Latgalą sudarė Livonijos vaivadiją, kuri 1677 m., tapo Livonijos kunigaikštyste. Kaip ir anksčiau buvusosios vasalėmis, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės tokios liko ir toliau būti.

Nepaisydamas puolimo iš Švedijos pusės, Z. Vaza kariavo su Maskva, kurią drebino nestabili politinė padėtis. Karai nenuėjo perniek. Jau XVII a. pradžioje atgavome Černigovą, Severo Naugardą bei Smolenską, kuris prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo užgrobtas didžiausio priešo – Rusijos. Teisiniu pagrindu jau 1613 m. ATR seimas Smolenską pripažino kaip LDK vaivadiją, o dar po kelių metų – 1618 m., pasiršyta sutartis11 tarp ATR ir Rusijos, privertė teisiškai Rusijai pripažinti netekus žemės ir taip LDK bei Lenkijai išplėsti dar labiau savo teritorijos. Kalbant skaičiais, prisijungdama Smolenksmo žemes, Lietuva savo teritoriją padidino net 56 000 km2. Dabartiniais mąstais tai būtų beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija.

1634 m. Pasirašyta Polianuvo taika12 lėmė teritorinius pokyčius. O tiksliau – praradimus. Nors ir sėkmingai kariaudami prieš Rusiją, tačiau kartu siekdami ir naudos iš jos, strategiškai užleidome Trubecko kunigaikštystę, kuri iki tol priklausė Lietuvai. Tą padarė tuometinis valdovas Vaza. Tiesa, jau kitas – Vladislovas. Strateginiai žaidimai neliko nepastebėti ir vos po kelių metų seimas, kaip žalą, atidavė dvi Lenkijos teritorijas Lietuvai. Tai buvo Liubčas ir Lojeva.

Dideliais teritoriniais praradimais galime laikyti 1667 metus. Tada Lenkija ir Lietuva sudarė paliaubų sutartį su Rusija, dėl kurios Lietuva neteko Smolenkso, kurį sugebėjo išlaikyti vos penkiasdiešimt metų. Taipogi Starodubo pavietas atiteko minėtai Rusijai. Žinoma, be teritorinių nuostolių neliko būti ir tatai Lenkija. Įdomus faktas, jog po minėtų žemių praradimų, didelė to krašto rusakalbių dalis, bijodama rusų teroro, pasitraukė į Lietuvą tarp Dysnos, Vileikos ir Nemuno aukštupių. Pakito ne tik teritorija, bet ir etnografinė padėtis.

Atsinaujinę karai su Švedija, šalyje įsisiautėjęs tiek maras, tiek badas, nuolatinis krašto puldinėjimas bei siaubimas, o kur dar 1717 m. Rusijos caro Petro I. įsakas dėl Lietuvos bei Lenkijos karių sumažinimo iki minimalaus skaičiaus, vis labiau artino prie tai, kas neišvengiama – ATR padalijimo ir visiško jos, kaip šalies, išnykimo iš Europos žemėlapio.

4. ATR padaljimai

Europoje pasibaigęs Septynerių metų karas13 leido pasikeisti jėgų pusiausvyromis regione. Pirmu smuiku griežti pradėjo Prūsija, Austrija bei amžina priešė – Rusija. Šių trijų šalių imperiniai siekė ir lėmė tolimesnį ATR likimą. 1772 m., įvykęs pirmasis padalijimas leido ne tik Austrija, Rusija bei Prūsija išplėtė ir taip dideles iki tol turėtas savo teritorijas, bet pradėjo nesustabdomą supervalstybės ATR griūtį. Padalijų pasekmės buvo skaudžios. Lietuva neteko rytinių teritorijų iki Dauguvos ir Dnepro. Tai buvo Polockas ir jo šiaurinė dalis, Latgala, beveik visos Vitebsko ir Mstislaukio vaivadijos, dalis Minsko vaivadijos. Taigi per pirmąjį padalijimą Rusija prisijungė 85 000 km2 teritorijos ir taip pagrobė ne tik žemes, bet ir daugiau negu milijoną gyventojų. Netekome ir bendrai su Lenkija valdytos Livonijos teritorijos, užimančios 15 000 km2. Taigi Lietuvos teritorija sumažėjo iki 227 000 km2, o gyventojų mums teliko 2,5 mln. Kitais – 1773 m., – sušauktas seimas galutinai įteisino padalijimo faktą ir taip mums dar labiau pažemino. Verta paminėti, jog po ATR padalijimo, vyko ir teritorijų žymėjimo aktai: pradėta įkasinėti pasienio ženklus, supilti kauburius ar pylimus ir įsakyti pastatyti mūrinius arba akmeninius stulpus.

Praėjus vos dviems dešimtmečiams po pirmojo padalijimo, įvyko tai, kas buvo nešvengiama – antrasis padalijimas. Tiesa, skirtingai nuo prieš tai buvusio, šiame jau nebedalyvavo Austrija. Taigi dvi valstybės – Rusija ir Prūsija – tęsė savo nešvarų ATR pyrago dalijimosi darbą. Rusija užgrobė Minsko guberniją, kuriai dar priskyrė Vileikos bei Dysnos apskritis. Kai kuriuos užgrobtus rajonus priskyrė Mogiliovo ir Vitebsko gubernijomis. Kadangi tęsėsi užgrobtų žemių žymėjimas, tad Lietuvos rytinį pasienį žymėjo Breslauja, Vidžiai, Tverečius, Naručio rytinis krantas ir t.t. Rusija, kaip ir pirmojo padalijimo metu, bijojo, jog ją kažkas palaikys grobike ir savo įžūlų užsienio politikos kursą motyvavo tuo, jog „gina“ Respublikoje gyvenusių rusus, rusų kareivius ir tuos, kurie bent kažkiek susiję su ta pačia Rusija. Kalbant skaičiais, pati Lietuva po antrojo padalijimo neteko pusės iki tol turėtos savo teritorijos. Tai sudarė tiek tada, tiek dabar įspūdingą 117 500 km2., skaičių. Pagrobdama tokį didelį kiekį žemių, Rusija taipogi su jomis atplėšė ir milijoną gyventojų, ko pasekoje Lietuvai teliko vos 1 800 000 žmonių.

Nespėjusi atsigauti po ką tik patirto šoko, praėjus vos daugiau negu dvejiems metams, jau 1795 – aisiais ATR ištiko dar vienas smūgis. Kaip ir buvo tikėtas, šią šalį dar kartą pasidalino, o dabar jau galutinai sunaikino, tos pačios trys valstybės, kurios sėkmingai „dirbo“ pirmojo padalijimo metu. Tai jau anksčiau minėta Austrija, Prūsija ir Rusija. 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė konvenciją del trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo. Didžiausia po antrojo padalijimo likusi LDK teritorijos dalis, t. y. etninės lietuvių žemės, ir Kuršo kunigaikštija atiteko Rusijai (iš viso 120 000 km² teritorija su 1,2 mln. gyventojų). Ši teritorija Rusijai priklausė iki I pasaulinio karo. Prūsija prisijungė Užnemunę ir pavadino ją „Naująja Prūsija“. Prūsijai ji priklausė iki 1806 m., Prūsijai taip pat atiteko nedidelė Naujosios Silezijos teritorija. Iš viso Prūsijai atiteko 55 000 km² teritorija su 1 mln. gyventojų. Austrija gavo 47 000 km² teritoriją su 1,2 mln. gyventojų bei Krokuvos ir Liublino miestais. Austrijai atiteko ir pietvakarinis LDK kampas.

5. Išvados

Taigi galime daryti išvadą, jog nuo pat Lietuvos ir Lenkijos susijungimo XVI. a. antroje pusėje, Lietuvos teritorija bei sienos kito. Vienu metu teritorija plėtėsi, kitu – traukėsi. Karai su Rusija, Švedija, besaikė bajorų savivalė, kitų šalių kišimasis į vidaus politiką – ATR silpnėjimo priežastis, ko pasekoje kentėjo ne tik Lenkija, bet ir Lietuva. Lietuva, prieš susijngdama su Lenkija, turėjo beveik 300 000 km2 su net 4 milijonais gyventojų. Vakarų siena su Prūsija išliko nepakitusi. 1569 m. Atplėštos Palenkės, Kijevo, Voluinės ir Podolės vaivadijos taipogi liko nepakitusios iki pat paskutinio padalijimo 1795 metais. LDK siena su Rusija po XVII a. vidurio karų pasistūmėjo į vakarus – prarastas Smolenksas. Nuo 1667 m., iki 1772 m., išliko nepakitusi. Per pirmąją padalijimą Lietuvos plotas sumažėjo iki 227 000 km2. Per paskutinius dvejus padalijimus LDK teritorija jau nebesiekė 110 000 km2. Joje tebuvo vos 2,6 mln gyvenotjų, o per paskutinįjį – trečiajį – padalijimą, Rusija Lietuvos teritoriją užgrobė iki Nemuno, Prūsijai atiteko Užnemunė ir taip galutinai LDK buvo ištrinta iš Europos žemelapio.

6. Literatūros sąrašas

„Lietuvos sienos. Tūkstanmečio istorija.“ Z. Kumelaitis, Č. Laurinavičius, Z. Medišauskienė, R. Šmigelskytė – Stukienė. Baltos lankos, 2009.

„Lietuvos sienų raida“, A. Liekis, žurnalo „Lietuvos mokslas“ leidinys, 1997.

„Teritorinė valstybės samprata Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje“, www.bernardinai.lt, L. Bucevičiūtė, 2014.

„Kaip lietuviai viduramžiais sienas braižė“, www.lzinios.lt, A. Praleika, 2015.

1 dvilypumas

2 Žygimantas Augustas (lenk.: Zygmunt II August; Zigmantas Augustas; 1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje – 1572 m. liepos 7 d. Knišine]) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548–1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572 m.), kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė nesusilaukęs įpėdinio ir buvo paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas.

3 Liublino unija – 1569 m. liepos 1 d. Liubline LDK ir Lenkijos sudaryta unija (karaliaus patvirtinta liepos 4 d.), kuria sudaryta nauja valstybė – Abiejų Tautų Respublika

4 Kijevas (ukr. Київ) – Ukrainos sostinė ir didžiausias milijoninis miestas šalies šiaurėje, prie Dniepro upės.

5 1. Bizantijoje — garbės gvardijos kareivis, sargybinis; 2. Vengrijoje vid. amžiais — iš įžymių bajorų renkamas vicekaralius; 3. Lenkijoje vid. amžiais — bendras didikų (vietininko, kunigaikščio padėjėjo, aukšto karvedžio) pavadinimas.

Lietuvos Statutas – LDK XVI a. priimtų trijų teisės kodeksų (1529, 1566 ir 1588) pavadinimas.

Steponas Batoras (lenk.: Stefan Batory; vengr.: Báthory István, 1533 m. rugsėjo 27 d. – 1586 m. gruodžio 12 d.) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.). Valdė kartu su Ona Jogailaite.

Polockas – miestas šiaurės Baltarusijoje; rajono centras. Išsidėstęs prie Dauguvos upės prie vietos, kur į ją įteka Polota (nulėmusi miesto vardą).

Livonija (vok.,šved.,dan. Livland, sen.šved. Liffland, latv. Livonija, est. Liivimaa, m.lot. Livonia, lenk. Inflanty) – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. Šio regiono vardu buvo žinomi įvairūs politiniai vienetai.

Zigmantas Vaza (lenk. Zygmunt III Waza; šved. Sigismund; 1566 m. birželio 20 d. – 1632 m. balandžio 30 d.) – Lenkijos karalius (1587–1632 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588–1632 m.), Švedijos karalius nuo 1592 m. iki buvo nuverstas 1599 m. Jis buvo Švedijos karaliaus Jono III ir jo pirmosios žmonos Kotrynos Jogailaitės sūnus.[1]

Deulino paliaubos – susitarimas, sudarytas Deulino kaime, už keliasdešimt kilometrų į ŠR nuo Maskvos 1618 m. gruodžio 11 d. (kitų šaltinių duomenimis – 1618 m. sausio 3 d.) [1] tarp Maskvos Didžiosios kunigaikštystės bajorų ir ATR 13,5 metų laikotarpiui

(Polianovkos taika), ATR taikos sutartis su Rusija, sudaryta 1634 m. Semleve (prie Polianovkos upės, Rusija). Ja baigtas 1632-1634 m. Smolensko karas.

Septynerių metų karas vyko 1756–1763 metais Europoje ir jame dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės. Jame Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir kelių smulkių Vokietijos valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija.