LDK SIENOS IR RIBOS. NUO ATR SUSIKŪRIMO IKI ATR ŽLUGIMO

175 0

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Senovės ir vidurinių amžių katedra

Arminas Brazauskas, II k.

Istorijos studijų programa (1 grupė)

Referatas

LDK SIENOS IR RIBOS.

NUO ATR SUSIKŪRIMO IKI ATR ŽLUGIMO

Vilnius, 2016

TURINYS

1. Įvadas..............................3

2. LDK sienos Liublino unijos išvakarėse ir po jos sudarymo..................4-5

3. Karai su Švedija bei Rusija ir tolimesnių teritorijų kaita...................6-7

4. ATR padaljimai..............................8-9

5. Išvados..............................10

6. Literatūros sąrašas..............................11

1. ĮVADAS

„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a.. II pusės iki 1569 m. – dar ir didžiąją dab. Ukrainos dalį. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.“ – Vikipedija.

Štai tokį apibūdinimą rasime didžiausioje pasaulyje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija. Valstybė, kurios teritorija buvo nusitęsusi iki Juodosios jūros, turėjo didžią praeitį ir labai miglotą ateitį. Kariaujanti, didi, nuožymi – epitetai, kuriuos gali naudoti bet kuris istorikas ar tiesiog paprastas žmogus, norintis apibūdinti LDK. Turėdama pakilimus, valstybė turėjo ir nuopolius. Nuolatiniai karai su svetimšaliais ir vidiniai nesutarimai, savaime aišku, skaldė šalį ne tik iš vidaus, bet ir iš iššorės. Didėjanti ar mažėjanti teritorija, besikeičiančios LDK vidinės ar išorinės ribos – nuolatinis palydovas valstybės istorijoje. Tačiau, kokios buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos viename svarbiausių šalies – buvimo dualistinėje1 sąjungoje su Lenkija – etapų ? Ar sienos sumažėjo ? O gal atvirkščiai – kaip tik padidėjo ik

ki nerėgėtų mąstų ? Tolimesniame šio darbo tekste tą ir bandysiu išsiaiškinti.

2. LDK sienos Liublino unijos išvakarėse ir po jos sudarymo

1569 – ųjų metų vasara. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas2, pavargęs nuo šimtus metų beistęsiančių karų su Maskva bei jos kariuomene, pietryčių mieste Liubline sudaro uniją, simboliniu pavadinimu – Liublino unija3. Šio akto pasirašymu Europoje kaip mat sukuriama nauja supervalstybė – Abiejų Tautų Respublika, istorijos šaltiniuose bei istoriografijoje žinoma ATR trumpiniu. Dvi didelės to meto valstybės – Lenkija ir LDK – susijungia ir sudaro vieną darinį, kuris užima net ir dabartiniais laikais įspūdingus 815 000 kvadratinių kilometrų. Atrodo, dominuoda dydžiu prieš Lenkiją, LDK turėjo groti pirmu smuiku ir po unijos sudarymo. Deja, taip nebuvo. Žygimantas Augustas po šalių susijungimo tiesiog „apvogė“ LDK jos žemių sąskaita. Dar prieš 15569 liepos 1 – ą dieną LDK, turėdama tiek Kijevo4, tiek Volynės, Podolės bei kitas ukrainietiškas žemes, jas prarado savo „bendražygei“ Lenkijai, kuri ji paprasčiausiai jas užėmė. Ploto atvžilgiu netekome apie 170 000 km2. Dabartiniais mąstais tai sudarytų beveik tris mūsų Lietuvas. Visa to rezultas – Lietuvos plotas sumažėjo iki 320 000 km2. Verta paminėto, jog LDK teritorijoje patys lietuviai sudarė apie pusę joje gyvenančių gyventojų. Likusi dalis buvo latviai, žydai, gudai bei ukrainiečiai. Lietuviškumui išsilaikyti bei jį puoselėti taipogi padėjo likus keliems metams iki unijos sudarymo LDK teritorijoje įv

vesta palatinato5 sąvoka. Kalbant paprasčiau – dabartiniais laikais tai atitiktų apskrities sąvoka. Vilniaus palatinatas užėmė 44 400 km2, Trakų – 31 300 km2, Žemaičių seniūnijos – 23 300 km2, o Prūsų Lietuvos, kurios teritorijoje kalbėta lietuviškai – net 15 000 km2. Galime teigti išvadą, kad to meto lietuviškosios Lietuvos teritorija buvo tokia pat, kokia formavimosi – XIII a. – laikotarpiu. Tačiau kultūrine prasme lyginti šiuos du laikotarpius yra beprasmiška. Jau XVI. Išleistas pirmasis Lietuvos Statustas6, spausdintų knygų pradžia, atidarytas Vilniaus universitetas (tuo metu – Vilniaus akademija), – leido Lietuvai priartėti prie Vakarų Europos ir jai nenusileisti.

Neilgai trukus po Žygimanto Augusto mirties, į sostą atsisėdo naujas valdovas. Juo tapo Steponas Batoras7, valdęs ATR dešimtmetį. Jo dėka rytinės LDK sienos pakito. Ir į gerąją pusę. Surengęs net tris žygius prieš kaimynę Rusiją, karalius sugebėjo atsiimti Polocką8, Didžiąją Lukų tvirtovę, pavyko apgulti Pskovą. Pagaliau pavyko susigrąžinti žemes, kurias praradome per karą su Rusija, o minėtoji Rusija pasitraukė iš Livonijos9. Tęsdama sėkmingą užsienio politiką, bendromis jėgomis Lenkija ir LDK paklupdo Livonijos vaivadiją, o Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyės tampa viena bendra teritorija. Minėti plotai – nauja Lietuvos ir Lenkijos valda.

3. Karai su Švedija bei Rusija ir tolimesnių teritorijų kaita.

Į Lenkijos sostą įžengus naujam valdovui Zigmantui Vazai10, į ATR gyvenimą atėjo ne tik naujas valdovas bei jo užsienio ir vidaus politika, tačiau ir naujas priešas. Jo vardas – Švedija. Ko

onflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597-1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą. Karas, vykęs beveik tris dešimtmečius, atnešė didelių teritorinių pokyčių bei praradimų šiaurinėje Baltijos dalyje. Pernu ir Tartu – tai tik keletas miestų, dėl kurių kovojo Švedai. Trečiame XVII a. dešimtmetyje pasirašyta Altmarko paliaubų sutartis leido Švedijai pasilikti dešinįjį Dauguvos krantą su Ryga į vakarus nuo Aiviekstos upės ir Klaipėdą. Taipogi jiems atiteko visa Kuršių nerija. Lietuvai teliko turėtis Latgalą su Daugpiliu. Minėta Latgalą sudarė Livonijos vaivadiją, kuri 1677 m., tapo Livonijos kunigaikštyste. Kaip ir anksčiau buvusosios vasalėmis, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės tokios liko ir toliau būti.

Nepaisydamas puolimo iš Švedijos pusės, Z. Vaza kariavo su Maskva, kurią drebino nestabili politinė padėtis. Karai nenuėjo perniek. Jau XVII a. pradžioje atgavome Černigovą, Severo Naugardą bei Smolenską, kuris prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo užgrobtas didžiausio priešo – Rusijos. Teisiniu pagrindu jau 1613 m. ATR seimas Smolenską pripažino kaip LDK vaivadiją, o dar po kelių metų – 1618 m., pasiršyta sutartis11 tarp ATR ir Rusijos, privertė teisiškai Rusijai pripažinti netekus žemės ir taip LDK bei Lenkijai išplėsti dar labiau savo teritorijos. Kalbant skaičiais, prisijungdama Smolenksmo žemes, Lietuva savo teritoriją pa

adidino net 56 000 km2. Dabartiniais mąstais tai būtų beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija.

1634 m. Pasirašyta Polianuvo taika12 lėmė teritorinius pokyčius. O tiksliau – praradimus. Nors ir sėkmingai kariaudami prieš Rusiją, tačiau kartu siekdami ir naudos iš jos, strategiškai užleidome Trubecko kunigaikštystę, kuri iki tol priklausė Lietuvai. Tą padarė tuometinis valdovas Vaza. Tiesa, jau kitas – Vladislovas. Strateginiai žaidimai neliko nepastebėti ir vos po kelių metų seimas, kaip žalą, atidavė dvi Lenkijos teritorijas Lietuvai. Tai buvo Liubčas ir Lojeva.

Dideliais teritoriniais praradimais galime laikyti 1667 metus. Tada Lenkija ir Lietuva sudarė paliaubų sutartį su Rusija, dėl kurios Lietuva neteko Smolenkso, kurį sugebėjo išlaikyti vos penkiasdiešimt metų. Taipogi Starodubo pavietas atiteko minėtai Rusijai. Žinoma, be teritorinių nuostolių neliko būti ir tatai Lenkija. Įdomus faktas, jog po minėtų žemių praradimų, didelė to krašto rusakalbių dalis, bijodama rusų teroro, pasitraukė į Lietuvą tarp Dysnos, Vileikos ir Nemuno aukštupių. Pakito ne tik teritorija, bet ir etnografinė padėtis.

Atsinaujinę karai su Švedija, šalyje įsisiautėjęs tiek maras, tiek badas, nuolatinis krašto puldinėjimas bei siaubimas, o kur dar 1717 m. Rusijos caro Petro I. įsakas dėl Lietuvos bei Lenkijos karių sumažinimo iki minimalaus skaičiaus, vis labiau artino prie tai, kas neišvengiama – ATR padalijimo ir visiško jos, kaip šalies, išnykimo iš Europos žemėlapio.

4. ATR padaljimai

Europoje pasibaigęs Septynerių metų karas13 leido pasikeisti jėgų pusiausvyromis regione. Pirmu smuiku griežti pradėjo Prūsija, Austrija bei amžina priešė – Rusija. Šių trijų šalių imperiniai siekė ir lėmė tolimesnį ATR likimą. 1772 m., įvykęs pirmasis padalijimas leido ne tik Austrija, Rusija bei Prūsija išplėtė ir taip dideles iki tol turėtas savo teritorijas, bet pradėjo nesustabdomą supervalstybės ATR griūtį. Padalijų pasekmės buvo skaudžios. Lietuva neteko rytinių teritorijų iki Dauguvos ir Dnepro. Tai buvo Polockas ir jo šiaurinė dalis, Latgala, beveik visos Vitebsko ir Mstislaukio vaivadijos, dalis Minsko vaivadijos. Taigi per pirmąjį padalijimą Rusija prisijungė 85 000 km2 teritorijos ir taip pagrobė ne tik žemes, bet ir daugiau negu milijoną gyventojų. Netekome ir bendrai su Lenkija valdytos Livonijos teritorijos, užimančios 15 000 km2. Taigi Lietuvos teritorija sumažėjo iki 227 000 km2, o gyventojų mums teliko 2,5 mln. Kitais – 1773 m., – sušauktas seimas galutinai įteisino padalijimo faktą ir taip mums dar labiau pažemino. Verta paminėti, jog po ATR padalijimo, vyko ir teritorijų žymėjimo aktai: pradėta įkasinėti pasienio ženklus, supilti kauburius ar pylimus ir įsakyti pastatyti mūrinius arba akmeninius stulpus.

Praėjus vos dviems dešimtmečiams po pirmojo padalijimo, įvyko tai, kas buvo nešvengiama – antrasis padalijimas. Tiesa, skirtingai nuo prieš tai buvusio, šiame jau nebedalyvavo Austrija. Taigi dvi valstybės – Rusija ir Prūsija – tęsė savo nešvarų ATR pyrago dalijimosi darbą. Rusija užgrobė M. . .

Join the Conversation

×
×