Baltramiejaus naktis

Įvadas

Dauguma religijų vertybes grindžia gėrio, meilės ir sutarimo koncepcija. Tokiame kontekste labai paradoksalu suvokti, jog smurtas ir religiją ilgą laiką ėjo šalia. Ypatingi smurto protrūkiai pastebimi lūžio momentais kai kalbama apie konkuruojančios religinės jėgos išaugimą. Reformacijos pradžia ir įtakos augimas ilga laiką buvo lydimas smurto protrūkių, tarp kurių Šv. Baltramiejaus naktis. Šio įvyko išskirtinumas nusakytas ne tik žudynių mastu, bet ir jų suorganizavimu, kuris buvo palaimintas aukščiausių Prancūzijos vadovų. Baltramiejaus nakties pavyzdys atskleidžia, kaip glaudžiai buvo siejami religiniai ir politiniai siekiai. Lietuvių istoriografijoje nėra bent kiek platesnių tyrinėjimų kuriuose būtų nagrinėjamos Šv. Baltramiejaus nakties problemos. Rašydamas šį darbą susidūriau su gana aiškia problema – literatūros stoka. Svarbiausias darbas kuriuo rėmiausi- F.Erlanže knyga. Ši studija išsamiausia ir pateikianti gausiausią faktų bei analizuojamų problemų spektrą. Knygoje visa situacija dėstoma chronologine tvarka, pradedant nuo konflikto užuomazgų iki pačio įvykio, bei situacijos po jo. Šalia šios pagrindinės knygos rėmiausi interneto resursais.

I. Istorinės Baltramiejaus nakties prielaidos

1517 m. Liuterio Vitenberge paskelbtos tezės ilgam, o jei tiksliau su visam pakeitė Europos politinį ir socialinį gyvenimą įvairias aspektais. Stiprios katalikybės pozicijos sunkiai užleisdavo savo pozicijas ir reformacijos šalininkams teko atvira konfrontuoti su Romos katalikų atstovais. Akivaizdi priešprieša buvo pastebima beveik visose valstybės: Vokietijoje, Italijoje, Lietuvoje ir kitur. Tokiame priešstatos kontekste Prancūzijos situacijos negalima pavadinti išskirtine, tačiau ji turėjo ir savitų bruožų. Prancūzijoje gana greitai atsirado reformacijos šalininkų ir jų gretos pastoviai gausėjo (Prancūzijoje reformatų dauguma pasirinko Kalvino mokymą ir dažniausiai vadinami hugenotais). Jau pats hugenotų religinės bendruomenės įsteigimas buvo sietinas su Prancūzijos susiskaldymu ir ne tik dėl to, kad atsirado atsvara katalikų bažnyčiai, kas be abejo irgi buvo svarbu, bet ir dėl to, kad oficialiai hugenotų teologinė koncepcija buvo priimta tada kai mirė Henrikas II . Paradoksalu, tačiau pats Henrikas II, rėmė Vokietijos protestantus (politiniais tikslais), tačiau pačioje Prancūzijoje atvirai stojo prieš reformacijos šalininkus.

Kalvino mokslui beplintat ir susidarius aiškiai visuomenės dipoliarizacijai, reformacijos šalininkai įgavo neabejotina paspirtį. Reformatais tapo viena galingiausių ir žinomiausių prancūzų didikų giminių – Burbonai. Toks, akivaizdžiai politizuotas poelgis, negalėjo nepaveikti ir separatiškai, valdančiosios Valua dinastijos atžvilgiu, nusiteikusios diduomenės, kuri ėmė burtis aplink Burbonus . Be to ypatingą vaidmenį hugenotų ir katalikų konfrontacijoje suvaidino Gizų, Lotaringijos kunigaikščių giminės atšaka. Pastarosios giminės įgijo ypatingai didelę įtaką karaliaus rūmuose, o vėliau tapo ašimi aplink kurią sukosi visos prieš hugenotus nukreiptos jėgos. Toks to meto vaizdas gana suprantamas. Įvairios politinės jėgos stengėsi panaudoti religiją savo siekiams pasiekti: Burbonai išnaudojo naujai užgimusią religinę bendruomenę, kad įtvirtinti savo pozicijas Prancūzijos visuomenėje, Gizai gi katalikybe naudojosi kaip priedanga, siekdami išlaikyti savo įtaką karaliaus dvare. Taigi iš vienos pusės galime įžvelgti, jog teologiniai nesutarymai ir religinis nepakantumas, yra pagrindinės priežastys lėmusios to meto situaciją. Kita vertus kitų Europos valstybių pavyzdys rodo, jo diduomenė konfesinį priklausomumą rinkdavosi vadovaudamasi visai kitais motyvais. Vokietijoje dauguma kunigaikščių perėjusių į Liuterio mokymą, tai padarė tik iš politinių paskatų, siekdami sudaryti stipresnę opoziciją. Tą vėliau parodė pačios Prancūzijos pavyzdys. Pasibaigus Valua dinastijai Henrikas Burbonas tapo karaliumi ir vėl perėjo į katalikybę, tiesa jis hugenotų nepamiršo ir 1598 m. išleido Nanto ediktą, garantavusi hugenotams religijos laisvės teisę.

II. Gizų vaidmuo Baltramiejaus nakties organizavime.

Kaip jau minėta Gizų giminė iškilo dar 16 am. pradžioje ir didžiausią galybę įgavo valdant Pranciškui II. Pastarasis valdovas nevaidino šalies politiniame gyvenime ryškesnio vaidmens ir pasinaudojant tokia situacija Gizų giminė užėmė vadovaujančias pozicijas ir prasidėjo natūrali ir ilgalaikė konfrontacija su valdžios taip pat siekusias Burbonais. Ypatinga postūmį katalikų ir hugenotų konfliktui suteikė vadinamos Vassy skerdynės, kurių tiesioginiu kaltininku tapo Pranciškus Gyzas. Šis įvykis, tapęs savotiška Baltramiejaus nakties preliudija, bendrame Prancūzijos istorijos kontekste suvaidino ne mažesnę reikšmę, nors yra mažiau žinomas. Vassy miestelyje nužudžius keliasdešimt hugenotų, įsiplieskė ilgas konfliktas kuris istoriografijoje įvardijamas Hugenotų karų vardu.

Hugenotų karai suvaidino svarbų vaidmenį būsimame Baltramiejaus nakties parengimo procese. Pirmiausiai pagilėjo fragmentacija Prancūzijos visuomenėje. Aiškus susiskaldymas atsispindėjo ne tik didikų tarpusavio santykiuose bet ir likusioje visuomenės dalyje. Antra, šio konflikto kulminacija galėtume laikyti konflikto „legalizavimą“ politikoje. Per konfliktus išsikristalizavo dvi skirtingos, ne tik religinės bet ir politinės orientacijos partijos – katalikų lyga, vadovaujama Gizų giminės ir Hugenotų partija, kurios vadovai buvo Navaros karaliai Burbonai.

III. Šv. Baltramiejaus nakties priežastys

Galima manyti, jog Šv. Baltramiejaus naktis buvo ilgai užsitęsusio konflikto tarp hugenotų ir katalikų, išdava. Tačiau faktai rodo ką kitą. Pirmiausiai skerdynės buvo ilgai ir kruopščiai planuotos. Antra, visi šie įvykiai nepraėjo be svarbiausių katalikų žinios, o jei tiksliau, jie patys buvo vieni pagrindinių organizatorių. Trečia, naivu buvo tikėtis, jog tokio pobūdžio įvykiais gali būti sprendžiami religiniai klausimai. Svarbiausia vaidmenį planuojant Šv. Baltramiejaus nakties įvykius suvaidino Gizų giminės atstovai ir karaliaus motina Kotrina Medič. Iš pradžių atrodė, kad įvykiai Prancūzijos gyvenime normalizuojasi. 1570 m. buvo pasirašyta taikaus sambūvio sutartis Sen Žermeno tolerancijos ediktas. Hugenotų vadovams pavyko įtikinti savo politinius oponentus ir suteikti hugenotams tikėjimo laisvę bei kitų teisių. Toks situacijos kitimas visgi nebuvo spontaniškas. Po Pranciškaus II mirties situacija šalies politinėje arenoje ėmė kisti. Naujasis karalius buvo per jaunas valdyti ir realiai visus šalies politinius reikalus tvarkė Korina Medič. Vienintelis problema, trukdžiusi jai gauti visą valdžią- Gizai. Nuovokiai laviruodama tarp savo politiniu oponentu karaliaus motina ėmė deklaruoti politiką kardinaliai priešingą Pranciškaus II ir Gizų politinei linijai. Kotrina Medič aiškiai siekė suartėjimo su Hugenotais. Jos valia dar labiau buvo praplėstos pastarųjų teisės. Jei 1570 m. aktas numatė teisę hugenotams laikyti pamaldas visoje šalyje išskyrus Paryžių ir jo apylinkes, tai Kotrina Medič panaikino ir šį draudimą. Toks spartus hugenotų galių augimas negalėjo nesuponuoti Gizų pykčio dėl iš rankų slystančios valdžios. Kotrinos Medič politika leido manyti, jog ilgainiui Gizai gali būti visai išstumti iš politinės arenos, o jų vieta užimtų Burbonų šalininkai.

Vienas iš svarbiausių Kotrinos Medič sprendimų – organizuoti Henriko Burbono ir savo dukros vestuves. Atrodo, kad pirminė šios santuokos paskirtis buvo visai kitokia nei paaiškėjo vėliau. Toks politinis aktas galėjo reikšti tik tai kad bandoma siekti dialogo su hugenotais. Ilgas pasiruošimo procesas susidūrė su problemomis. Karolis IX pasirodė pasiduodantis stipriai admirolo Kolinji įtakai. Sunku pasakyti kiek Kolinji realiai įtakojo karaliaus sprendimus, tačiau Kotrina Medič pajuto, jog stiprėjant hugenotams iš rankų slysta ir jos valdžia. Kolinji įtaka ypatingai stipriai reiškėsi konflikto su Ispanija metu. Kolinji buvo vienas ryškiausių atstovų pasisakiusių už galima karinį konflikto sprendimo būda. Pačiai Prancūzijai tas karinis konfliktas tikriausia nebūtų buvęs pražūtingas. Kolinji ne kartą tvirtino, kad užėmus Ispanijai priklausiančia Flandrija, Prancūzija gautų nemažas pajamas . Be to Prancūzijos karinės pajėgos buvo nė ką ne prastesnės nei Ispanų. Problema buvo tame kad prancūzams būtų vadovavęs Kolinji, o galimos sėkmės atveju hugenotai kai niekada sustiprėtų. Numatydama tokia situacija Kotrina Medič suprato, jog tai grėsė ne tik Gizų nustūmimu nuo valdžios, kas jai nelabai rūpėjo, bet ir jos pačios įtakos sumažėjimu. Susidariusi situacija gana aiškiai suskirstė visus dalyvius į priešingas grupes. Pirmojoje buvo Kotrina Medič ir Gizų giminė, priekyje su Henriku Gizu. Pastarasis dažnai minimas kaip pagrindinis Šv.Baltramiejaus nakties įvykių iniciatorius. Pati Kotrina Medič aiškiai rinkdavosi tą pusę kuri buvo palankesnė jai. Galima teigti, jog jos planuose buvo visų priešininkų eliminavimas. Kaip teigia F.Erlanže karaliaus motina labiausiai norėjo Gizų rankomis sudoroti su Kolinji, o vėliau Gizai būtų eliminuoti įniršusių hugenotų. Specialiai tam buvo sumastytas planas, kurio žlugimas, kaip paradoksalu bebūtų, tapo Baltramiejaus nakties priežastimi. Kotrina Medič kartu su Gizais, organizavo pasikėsinimą į Kolinjį. Kolinji kaip galybė kitų hugenotų buvo suvažiavę į Paryžių ir dalyvavo karališkose vestuvėse. Tų dienų situacija Paryžiuje apibūdinama kaip labai įtempta, kadangi vienokie planai buvo puoselėjami karališkuose rūmuose, tačiau miesto visuomenė buvo labai įsitempusi ir reikėjo visai nedaug, kad įvyktų žiaurus konfliktas. Neaišku kaip viskas būtų pasibaigę, jei Kolinjį būtų nužudytas, tačiau jį tik sužeidė. Kotrina Medič tapo įkaitė paties savo plano. Nepavykęs pasikėsinimas ne tik kad nepadėjo eliminuoti pavojingiausio oponento, bet ir dar labiau suartino jį karalium. Toks įvykių posūkis buvo kardinaliai priešingas tai, kurios siekė karaliaus motina.
Susidariusios situacijos sprendimas buvo netikėtinas. Kotrina Medič kaip ir Gizai, dažnai svarstė smurto prieš hugenotus galimybę, tačiau mintis koncentruodavo į pagrindinių lyderių neutralizavimą. Tai nereiškia kad Kotrina ir katalikų lygos atstovai šios minties neeskalavo, tai parodė ir faktai, jog ilgą laiką buvo renkami duomenys apie hugenotų gyvenamas vietas. Kita vertus Kotrina Medič mastė racionaliai ir puikiai suprato, kad jokios skerdynės neišspręs reformacijos problemos, todėl susidorojimo galimybė dažnai buvo pateikiama kaip gąsdinimas ir poveikio priemonė.

IV. Šv. Baltramiejaus naktis

Karolis IX buvo ne tik netikęs, netgi formalus, valdovas. Atrodė, jog jo susidėjimas su Kolinji užkirto bet kokį kelią galimam smurtui prieš Hugenotus. Tačiau Kotrina Medič gana lengvai pasinaudojo savo sūnaus silpnavališkumu. Pirma, ką padarė karaliaus motina – prisipažino savo sūnui kad pasikėsinimas buvo rengtas ir inspiruotas jos. Sprendimas atrodo keistas, tačiau kaip paaiškėjo, visai pasiteisinęs. Tuoj po nevykusio pasikėsinimo po Paryžių ėmė sklisti įvairiausia gandai. Neaišku kiek tie gandai turėjo pagrindo, tačiau valstybei grėsė ne tik susikaldimas, tačiau netgi perversmas, kurio iniciatoriais galėjo (turėjo) tapti hugenotai. Situacija dar aštrino tas faktas kad su Kolinji prie Paryžiaus atvyko ir nemažas hugenotų karinis pulkas. Kotrina Medič gal ir pervertino situacija, manydama, jog hugenotai imsis kardinalių poveikio priemonių, tačiau tuos pačius argumentus ji panaudojo ir savo sūnui perkalbėti. Tačiau net artėjant kruviniesiems įvykiams, nebuvo svarstoma pradėti masinių skerdynių. Buvo kalbama apie būtinybę pašalinti 10-12 įtakingiausių hugenotų. Tačiau silpnas ir nepastovus Karolis palūžta, kai jį pasiekia gandai, kad hugenotai jau ruošiasi maištauti ir net jo numylėtojo Kolinji rezidencijoje buriasi kariai. Istoriografijoje neabejojama, jog pats Karolis IX Baltramiejaus nakties organizavime nedalyvavo, tačiau atrodo, jog būtent jis, savo žodžiais, davė startą vienoms žiauriausių žudynių. Karolis IX tol priešinosi smurto idėjai, kol galiausiai pats, palūžęs, leido pradėti skerdynes ir leido pulti visus be išimties Hugenotus.

Bene pirmiausia žudikų smurtas buvo nukreiptas į Kolinjį. Po susidorojimo su Kolinji imta persekioti ir kitus svarbiausiu hugenotų vadovus ir idėjinius lyderius. Tačiau Šv. Baltramiejaus naktis istorijoje žinoma kaip žiaurių masinių skerdynių data, kurioje nebuvo apsiribota įtakingiausių hugenotų eliminavimu. Gana beviltiška aprašinėti visas Baltramiejaus nakties žudynių detales, kadangi tas žiaurumas buvo nenusakomas. Paradoksalu, tačiau prasidėjusios žudynės palietė ne tik hugenotų ideologus, bet ir nuosaikiuos bei tik prijautusius hugenotams. Istoriografijoje kartais nenurodoma, arba nurodoma įvairiai, kaip Gizų parankiniai ir išsiskyrė iš bendros minios, labiausiai priimtina nuomonė jog jie savo rankoves buvo papuošę baltais raiščiais. Pats susidorojimas atrodo buvo chaotiškas, tačiau keletas bruožų krenta į akis. Pirmiausiai buvo stengiamasi susidoroti su senjorais. Po jų ateidavo eilė kitiems šeimos nariams, tarnams. Kartasi į žudikų akiratį pakliūdavo ir atsitiktiniai praeiviai, tačiau kaip jau minėta, žudynėms buvo pasirengta. Rūmų pasiusti žudikai turėjo nemažą sąrašą, kuriame buvo užfiksuota daugumos hugenotų gyvenamos vietos. Kita vertus, kartais minima, jog didžiąją dalį žudynių įvykdė eiliniai paryžiečiai, kurių nuotaikos buvo įtemptos dar nuo vestuvių pradžios. Amžininkų atsiminimuose ne kartą pabrėžiama jog religiniai skirtumai tapo pagrindiniu faktoriumi, kuriuo remiantis buvo pasirenkamos aukos. Kartais aukas išduodavo ar net nužudydavo šeimos nariai, giminaičiai, artimiausia draugai. Neapsaugodavo nei užimamos pozicijos politikoje ar visuomenėje. Parlamento Pjeras de La Plasas išsipirko savo gyvybę už 1000 ekių, tačiau jau sekančią diena buvo nužudytas. Ypatinga tos nakties žiaurumą nusako tas faktas, jog jose dalyvavo ir nemažai vaikų. Masinės psichozės apimtos vaikų grupės užpuldavo ir nužudydavo bent kiek įtartiną paryžietį. Yra minimas ir tas faktas, jog vaikai labai entuziastingai dalyvavo lavonus mėtant į upę. Šalia žudynių prasidėjo ir grobimai. Hugenotų valdytos parduotuvės ir dirbtuvės buvo apiplėšiamos ir sudeginamos. Panašu, kad tokiu nurodymus nedavė nei Kotrina Medič, nei Gizai, tačiau situacija Paryžiuje buvo praktiškai nevaldoma ir tai buvo vienas faktrių nulėmęs Šv. Baltramiejaus nakties tragedijos mastą.
Ypatingai svarbu pažymėti, jog Baltramiejaus nakties įvykiai neapsiribojo vien Paryžiumi. Po visą Prancūziją buvo išplatinta žinia apie žudynes Paryžiuje ir tai paskatino reakciją visoje šalyje. Įvairių skaičiavimų duomenimis sostinėje buvo nužudyta apie 3000 hugenotų, kai visoje Prancūzijoje šis skaičius galėjo siekti 30000. Kai kur minimas net dvigubai didesni skaičius.

Išvados

1.Religinis susiskaldymas Prancūzijoje prasidėjo ne per ilgiausiai po Liuterio paskelbtų tezių. Hugenotų skaičius augo gana nuosekliai, tačiau ypatingą įtaką tam padarė Burbonų giminės perėjimas į reformaciją. Hugenotų centrai tapo ir politinės opozicijos karaliui centrais.

2. Ypatingą vaidmenį organizuojant Šv. Baltramiejaus nakties skerdynes, suvaidino Kotrina Medič bei Gizų giminė. Karaliaus motina buvo suinteresuota neprarasti įgautos valdžios, todėl ieškojo tinkamiausių sąjungininkų. Panašių tikslų siekė ir Gizų Šeima. Abiem suinteresuotoms pusėms buvo aktualu išspręsti augančios hugenotų galios problemą, ko nepadarius grėsė realus valdžios pasikeitimas.

3.Baltramiejaus naktis buvo sumanyta kaip galimybė pašalinti svarbiausius hugenotų šalininkus ir pirmiausiai Kolinji. Nepavykęs pasikėsinimas tapo tiesiogine priežastimi dėl kurios Karolis IX , spaudžiamas Kotrinos Medič, davė leidimą pradėti žudynes.

Literatūra

1. Эрландже Фю Резня в ночь на святого варфоломея. – Санкт Петербург. 2002.2. Asadauskienė N. Absoliutizmas Vakarų Europos valstybėse XV a. pab. – XVIII a. –V.3. http://www.fordham.edu/halsall/mod/1572stbarts.html4. http://www.bereanbeacon.org/history/persecution/persecutions_in_france.htm5. http://www.religija.lt/index.php?option=content&task=view&id=396. http://www.acts2.com/thebibletruth/The_Reformation_HHalley.htm7. http://www.geocities.com/hugenoteblad/hist-hug.htm