LDK po Vytauto mirties
Po Vytauto mirties LDK bajorai, susitarę su slavų žemių didikais, didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jaunesnįjį Jogailos brolį Švitrigailą, valdžiusį Černigovo, Seversko – Naugardo ir Briansko žemes. Lietuvos bajorai taip padarė, norėdami išsaugoti valstybingumą. Nors Jogaila, tuo metu buvęs Lietuvoje, taip siekė tapti didžiuoju kunigaikščiu, bet jam teko pripažinti Švitrigailą. Švitrigaila Lietuvą valdė iki 1432 m. – du metus. Jis gynė Lietuvos suverenumą ir siekė gauti Vytauto karūną (čia imperatorius Zigmantas jį palaikė).Tačiau Švitrigailos įžengimas į sostą buvo tapatus Horodlės unijos sulaužymui, nes unijos sąlygose buvo aiškiai pasakyta, kad po Vytauto mirties Lietuvoje liks didysis kunigaikštis, kurio LDK feodalai negalės išrinkti be lenkų ponų bei karaliaus sutikimo. Lenkijos ponai privertė Jogailą atšaukti savo žodį – Švitrigailos pripažinimą.Iškart po Vytauto mirties lenkai klastingai užėmė visus Vakarų Podolės miestus, todėl Lietuvos bajorai ėmėsi žygių. Švitrigaila Vilniuje sulaikė Jogailą ir pareiškė jo nepaleisiąs, kol lenkai negrąžins Podolės. 1430 m. lapkričio 7 d. Trakuose buvo skubiai sudarytos paliaubos iki 1431 m. rugpjūčio 15 d., kada numatyta suruošti bendrą suvažiavimą iškilusiems ginčams spręsti. Tačiau lenkai Podolės negrąžino, todėl LDK kariuomenė įsiveržė į šią žemę, o Jogaila buvo sulaikytas antrąkart. Jogaila bandė taikytis, o lenkų ponai buvo labai nepatenkinti, kad Švitrigaila išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, be to, jie nenorėjo prarasti Podolės. Brendo karas. Lenkai pareikalavo dar ir Voluinės.Švitrigailai pavyko surasti nemažai sąjungininkų – Moldaviją, Pskovą, Naugardą, Tverę, 1431 m. – Ordiną. 1431 m. vasarą lenkai pradėjo karą. Pradžioje LDK kariuomenei nesisekė, keletą kartų ji buvo sumušta, bet vėliau, kai į karą įstojo Ordinas, Jogailai teko prašyti paliaubų. 1431 m. rugsėjo 1 d. tokios paliaubos buvo sudarytos. Pagal jas Podolė liko Lenkijai, o Voluinė – Lietuvai. Paliaubos sudarytos beveik dvejiems metams.
1432 m. vasarą pas Švitrigailą tartis dėl taikos atvyko Laurynas Zaremba. Derybos buvo oficialioji jo vizito pusė, o neoficialioji – maišto prieš Švitrigailą kurstymas. Lenkai manipuliavo „religine korta“ – skelbė, kad Lietuvoje auga stačiatikių įtaka (tai nebuvo laužta iš piršto – tuo metu rusų žemių kunigaikščių ir bajorų įtaka išties išaugo), o Švitrigala netgi platina stačiatikybę. 1432 m. Ašmenoje apsistojusį Švitrigailą užpuolė sąmokslininkai, tačiau jam pavyko pasprukti į Polocką. Po perversmo didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas jaunesnis Vytauto brolis Žygimantas.LDK suskilo į dvi dalis, nes Švitrigaila ėmė kovoti dėl sosto. Žygimantą kovoje rėmė Lenkija, jį pripažino Lietuva ir kai kurios rusų žemės, o Švitrigailą – visi kiti slaviški LDK kraštai.Žygimantas Kęstutaitis valdė Lietuvą iki 1440 m. Iš pradžių, tik mirus Vytautui, jis rėmė Švitrigailą kovoje su Lenkija, bet vėliau, lenkų kurstomas gelbėti katalikybę, prisidėjo prie sąmokslo prieš Jogailą, todėl jam buvo būtina lenkų parama. 1432 m. jis pasirašė Gardino sutartį, kuria gavo valdyti Lietuvą. Po jo mirties Lietuva, išskyrus Trakus, turėjo atitekti Lenkijai. Savo ir savo vaikų vardu Žygimantas pasižadėjo niekada nesiekti karūnos, tuo pripažindamas, kad yra Jogailos vasalas.Tačiau sutartis sukėlė nepasitenkinimą Lietuvoje. Žygimantas ir Jogaila suprato, kad vien jėgos neužteks nugalėti Švitrigailą, todėl 1434 m. Žygimantas suteikė privilegiją visiems LDK bajorams – tiek katalikams, tiek stačiatikiams. Didysis kunigaikštis bajorų naudai atsisakė duoklės, kurią jam mokėjo valstiečiai.Švitrigaila, įsitvirtinęs Polocke, ginklu galvojo užgrobti Lietuvą. 1435 m. jis susitarė su Livonijos Ordinu ir išžygiavo į Lietuvą. Žygimantui padėjo Lenkija. 1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko mūšis, kuriame Švitrigaila ir Livonijos Ordinas buvo sutriuškinti. Mūšis dar vadinamas Šventosios arba Ukmergės mūšiu. Livonijos Ordinui mūšis buvo tas pats, kas Žalgirio kautynės kryžiuočiams.1436 m. įvyko galutinis persilaužimas, Žygimantas tapo pilnakrauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, kad jis buvo priklausomas nuo Lenkijos. Įtvirtinęs savo valdžią, jis ėmė siekti nepriklausomybės, tačiau buvo priverstas pripažinti paklusnumą lenkams, o 1440 m. Trakuose sąmokslininkai (manoma, kad pakurstyti lenkų) jį nužudė. Žygimantas visą laiką stengėsi laikytis savarankiškos politikos, o į gyvenimo galą jis visai nebeslėpė savo priešiškumo Lenkijai.