Melno taika
Kryžiuočiai neketino atsisakyti Žemaitijos, nežiūrint į tai, kad Torūnės taikos sutartimi jie formaliai atsisakė bet kokių pretenzijų iki Vytauto mirties. Tai matydami, 1414 m. vasarą Vytautas ir Jogaila pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną. Karas nebuvo sėkmingas, nes kryžiuočiai visur naikino maisto atsargas, todėl rudenį buvo sudarytos paliaubos. 1416 m. ir 1418 m. Vytautas bandė diplomatiniais būdais išspręsti Žemaitijos klausimą. Tačiau jo pastangos rezultatų nedavė.Įsikišęs į šį konfliktą Vokietijos imperatorius Zigmantas palaikė Ordiną – pripažino, kad po Jogailos ir Vytauto mirties Žemaitija jam turi atitekti. Čia Vytauto ir Jogailos nuomonės išsiskyrė, nes Jogaila buvo davęs išankstinį sutikimą būsimajam Zigmanto sprendimui. Vytautas negalėjo su tuo sutikti.1422 m. prasidėjo naujas karas, kurį pradėjo Vytauto vietininkas husitinėje Čekijoje Kaributas, o vėliau prisijungė pats Vytautas ir Jogaila. Ordinas nesulaukė nei imperatoriaus, nei vokiečių kunigaikščių pagalbos (vyko husitų karai), todėl 1422 m. rugsėjo mėnesį prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės, bet jam liko Klaipėdos kraštas ir Lenkijos Pamarys. Lietuvai liko siauras 15 km ilgio ruožas tarp Palangos ir Šventosios upės. Šia taika buvo baigti LDK karai su Kryžiuočių Ordinu, o siena, atskyrusi nuo Lietuvos vakarinius lietuvius, išliko nepakitusi iki 1919 m. Versalio taikos.