1917m vilniaus konferencija ir Lietuvos tarybos isrinkimas

1917m. Vilniaus konferencija ir Lietuvos Tarybos išrinkimas

Po ilgų ir sunkių derybų, Vilniaus lietuviams pagaliau pavyko išgauti iš okupacinės valdžios leidimą konferencijai sušaukti. Tai nebuvo tai paprasta, kadangi ir patys lietuviai dar nebuvo paruošę savo taktikos, o ji, Vokietijai siekiant aneksijos tikslų, buvo būtinai reikalinga. Tai konferencijai organizuoti buvo lietuvių grupės nutarta iš pradžių sukviesti tam tikrą Organizacinį komitetą. Sukviestojo Komiteto posėdžiuose 1917m. rugpjūčio 1-4d. dalyvavo 16 žmonių iš provincijos ir 5 žmonės iš Vilniaus (kun. Stankevičius, S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona, P.. Klimas).
Organizacinis Komitetas priėmė ištisą eilę rezoliucijų, apsvarstė politinę padėtį, Lietuvos valstybės teritorijos klausimą, politines perspektyvas. Rezoliucija dėl bendros politikos buvo kompromisinė išeitis iš okupacijos valdžios pastatytų sąlygų. Dar prieš posėdžius vokiečių politikos referentas pažymėjo, kad be “Anschulss an Deutschland” negali būti jokių tolimesnių kalbų, ir jei lietuviai nesutiks jungtis su vokiečiais, šie žiūrėsią į šią užimtą teritoriją tik strategijos akimis ir skaldysią neatsižvelgdami į jokias tautines lietuvių aspiracijas.
Tačiau Organizacinis komitetas sutiko pažymėti tik g a l i m u m ą ryšių su Vokietija. Kompromisas, kuris Organizaciniame komitete sukėlė ilgų diskusijų, buvo pastatytas kaip sąlyga konferencijai šaukti. Todėl, norėdami toliau vesti Lietuvos klausimą į viešą vagą, Organizacinio Komiteto nariai dauguma balsų sutiko priimti tą kompromisą, turėdami galvoj, geresnėse politikos sąlygose, visai ne

epriklausomai ir laisvai spręsti valstybės kūrimo reikalus. Organizacinis Komitetas nutarė, kad Tarybą sudaryti būtina. Politinės orentacijos klausimu savo pozicijas rugpjūčio 2d. išsamiai išdėstė A. Smetona. Jis nustatė ir būsimos konferencijos liniją. “Lengva pasakyti – norime liuosos Lietuvos, bet iš tikrųjų tatai sunkus klausimas, – nurodė Smetona. – Bent per 50 metų vis merdėjome, iš pradžių ieškojome tik autonomijos; dabar gi mes norime nepriklausomybės, bet kokia ta nepriklausoma Lietuva. Dabar sakome etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni reikalauja trijų gubernijų; kiti stato pamatan tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynes tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografiniai-tautinis. Istorinės aplinkybės lėmė, jog šis principas ilgainiui tapo pamatiniu, sprendžiant Lietuvos ribų problemą.
Keliant savarankiškos Lietuvos valstybės klausimą, konferencijos organizatoriai negalėjo pamiršti Vokietijos reikalavimo, kad Lietuva būūtų sujungta su Vokietija, todėl numatyta laukti karo pabaigos ir palankios konjunktūros, nes Lietuvos klausimą sunkinančios ie lenkų pretenzijos. Tačiau Smetona pabrėžė, kad jog yra ir veiksnių, kurie lengvina savarankiškumo atgavimą:visų pirma tai egzistavimas valstybingumo tradicijų, kurių, anot jo, neturi latviai ir estai, lietuviams pakanka inteligentijos.
Okupacijos valdžia nesutiko leisti rinkimų, todėl reikėjo ieškoti kitokių būdų. Komiteto nusistatymu konferencijoje galėjo dalyvauti tik lietuviai arba tie Lietuvos piliečiai, kurie iš savo darbų buvo žinomi, kaip aiškūs Lietuvių tautos ir krašto gerovės šalininkai. Or
rganizacinis Komitetas čia vadovavosi tuo, kad Lietuvos likimui spręsti turi visų pirma savitarpy susiprasti Lietuvių tautos atstovai. Ir tik lietuviams – krašto gyventojų daugumai – savo siekimus nustatančius, galėjo eiti tarybos su kitomis tautinėmis mažumomis.
Negalėdami padaryti rinkimų, Organizacinio Komiteto nariai, pasiskirstę apskritimis, po siauresnių ar platesnių pasitarimų vietose, pristatė kandidatus išrinktajam Vykdomajam biurui (A. Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M.Biržiška, P.Klimas). Šisai sudarė konferencijos narių sąrašus, maždaug po 3-5 nuo kiekvienos apskrities (iš viso apskričių buvo tada 33). Buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai iš visų luomų, srovių ir partijų.
Konferencijos šaukimo laiku bendra politikos konjuktūra pagerėjo tuo atžvilgiu, kad kaip tik rugpjūčio pabaigoje Vokiečių reichstago “Hauptausschuss” aiškai ėmė kelti klausimą dėl Lietuvos ir Kuršo valdymo permainų. Bet vietinė karo valdžia Lietuvoj ėjo senais keliais. Vykdomojo Biuro pastangos dar prieš konferenciją susisiekti Lietuvos reikalais su Berlyno valdžia ir ypač su parlamentu, taip pat pasimatyti su užsienio lietuviais, – nedavė jokių vaisių.
Į konferenciją buvo sukviesti 246 žmonės , įregistruota atvykusiųjų 214 iš įvairių vietų ir įvairių srovių. Tačiau srovės ar partijos, bendrai klausimus statant, tada su savo griežtais skirtumais nepasirodė, ir daugelis nutarimų parodė didelę vienybę.
Posėdžiai ėjo nuo rugsėjo 18 d. iki 22 dienos uždaromis durimis, nedalyvaujant jokiam okupacijos valdžios atstovui. Nuotaika buvo nepaprastai pakilusi ir stiprios bendros tautinės idėjos kupina. Rezoliucijos buvo pr
riimtos bemaž vienbalsiai. Karščiausių diskusijų sukėlė bendroji politinė rezoliucija, bet vėliau ji taip pat buvo priimta vienu balsu. Jos turinys buvo toks: “Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų, su ekonomijos reikalaujamais korektyvais. Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis”.
Antroje dalyje buvo suformuluoti “galimi” ryšiai su Vokietija daugiausia A. Smetonos ir J. Šaulio iniciatyva. Joje priimtas kompromisinis nutarimas: “jeigu Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”. Šis nutarimas rodė siekimą sukurti nepriklausomą valstybę, sušaukti Steigiamąjį seimą, tačiau, žinoma, buvo paisyta ir Vokietijos interesų.
Nors ir būta abipusių nuolaidų, Vilniuje įvykusioje konferencijoje vis dėlto išryškėjo konservatorių linijos pranašumas: etnografinės Lietuvos nepriklausomybės idėjai įgyvendinti užteko lietuvių sankcijos (žinoma ir Vokietijos paramos). Šiuo požiūriu,

radikalų siūlytos “ekonomijos korektyvos” reikalo esmės nepakeitė ir net erzino kitataučius, kuriuos buvo stengtasi įtraukti į tarybą. Tad konsultacijos su dar neegzistruojančio valstybės darinio tautinėmis mažumomis ne
ebuvo sėkmingos. Mažumos nesutiko dalyvauti Taryboje ir kvestionavo jos prisiimtą krašto atstovybės statusą.
Vilniaus konferencijoje 1917 09 21d. buvo sudaryta Krašto Taryba, pačių lietuvių veikėjų vadinta – Lietuvos taryba. Keliems krikščionims demokratams užleidus savo vietas kairiesiems, Taryba tapo tokios sudėties:
1. Jonas Basanavičius (nepartinis);
2. Saliamonas Banaitis (krikščionis demokratas);
3. Mykolas Biržiška (tada dar socialdemokratas);
4. Kazys Bizauskas (krikščionis demokratas);
5. Pranas Dovydaitis (krik.demokratas)
6. Steponas Kairys (socialdemokratas);
7. Petras Klimas (nepartinis);
8. Vladas Mironas (tautininkas);
9. Donatas Malinauskas (nepartinis);
10. Stanislovas Narutavičius (nepartinis);
11. Alfonsas Petrulis (krikšč. demokratas);
12. Antanas Smetona (tautininkas);
13. Jonas Smilgevičius (nepartinis);
14. Justinas Staugaitis (krikšč. demokratas);
15. Aleksandras Stulginskis (krikšč. demokratas);
16. Jurgis Šaulys (nepartinis);
17. Jokūbas Šernas (nepartinis);
18. Jonas Vailokaitis (krikšč. demokratas);
19. Jonas Vileišis (liaudininkas);
20. Kazimieras Šaulys (krikš.demokratas);
Buvo rezervuotos 5-6 vietos ir tautinių mažumų (lenkų, baltarusių, žydų) atstovams, tačiau pakviestieji kol kas į tarybą neįėjo. Aštuoni krikščionys demokratai ir socialdemokratai maždaug susitelkė partiniu atžvilgiu, o septyni nepartiniai buvo daugiau liberalių pažiūrų ir apskritai nepritardavo krikdemų siūlymams. Nuolaidžiausios okupantams linijos laikėsi A.Smetona, J.Šaulys ir J. Šernas, radikaliausius reikalavimus kėlė socialdemokratai S.Kairys dažnai palaikydavo A. Stulginskis ir P. Klimas.
Rugsėjo 24 dieną Lietuvos Taryba išsirinko prezidiumą iš penkių narių:A.Smetona, pirmininkas, toliau S.Kairys, I vicepirmininkas, V. Mironas, II vicepirmininkas, J.Šaulys, I sekretorius, P.Klimas II sekretorius.
Taigi taryba gavo pritarimą savo linijai – modus vivendi su vokiečiais, karo pabaigoje sulaukti patogaus momento išgauti iš Vokietijos “tinkamo Lietuvos valstybei akto”. Be to, Tarybai buvo svarbu, jog lietuvių politinės grupės, veikusios užsienyje, pritartų Lietuvos Tarybos veiklai, o tai didintų jos reikšmę okupantų akyse. 1917m. lapkričio 2-10d. Berne, Šveicarijos Lietuvių tautos taryba ir kitos lietuvių organizacijos Tarybai suteikė teisę atstovauti Lietuvai, o tai ilgainiui leido Tarybai tapti būsimos valstybės kūrimo organu.

Leave a Comment