ldk kasdieninė kultūra

“Be Tėvynės – nebėra altorių”
Jokūbas Jasinskis, LDK karo pajėgų komendantas

KASDIENINIS LDK GYVENIMAS

I DALIS

Kaip daugelis įsivaizduoja, LDK tai kunigaikščiai, karaliai, bajorai ir karai. Tačiau iš kitos pusės, išliko daug rašytinių dokumentų, kurie aiškiau parodotai, kas vyko kasdieniniame gyvenime – teismai, įvairios bylos, pirkimo – pardavimo aktai , skundai ir t.t..

Referate bus sudarytas iš dviejų dalių: pirmoje dalyje – valdovų privilegijos ir aktai, ūkiniai dokumentai, kurie rodo, kaip tos privilegijos buvo įgyvendinamos, kokias prievoles turėjo atlikti gyventojai, taip pat asmeninis valdovų ir kilmingųjų gyvenimas, kiek tai leeidžia to meto metraščiai. Antrojoje – teismų knygos, kuriose aprašyta daug įvairių bylų., taip pat įvairūs šaltiniai , kurie parodo, kaip gyveno paprasti žmonės, kaip atrodė to meto miestai ir kaimai.

Per visą LDK istoriją buvo apie trisdešimt valdovų – karalių, didžiųjų kunigaikščių. Tačiau tik nuo Vytauto ir Jogailos laikų yra daugiau išlikusių rašytinių dokumentų, kuriais remdamiesi, galime suprasti kas vyko, kas su kuo draugavo, pykosi ar kariavo. Daugelis to meto istorinių darbų buvo užsakomieji ir atitiko tam tikrų visuomenės sluoksnių požiūrį į įvykius – lenkai aukštino savo indėlį bendroje valstybėje, valdovai – save. Tačiau daugelyje to meto kronikų, metraščių išaukštinami valdovų karo žygiai – pergalės bei pralaimėjimai ir labai mažai dėmesio skiriama asmeniniam kasdieniniam gyvenimui, bet iš išlikusių nuotrupų galime susidaryti nuomonę, kad valdovams buvo būdingos vi

isos žmogiškos silpnybės ir ydos, jie taip pat serga, miršta, įsimyli, dalyvauja įvairiuose medžioklėse, pasilinksminimuose, nesutaria su savo artimaisiais bei pavaldiniais.

Bychovco kronikoje minimas Gedimino sapnas, kurio dėka buvo įkurtas Vilnius ir Trakai, taip pat Pilypo de Mezjero pasakojimas apie Gedimino? laidotuves, tai daugiau pasakojimų ir įvairių interpretacijų samplaika, kas nei dokumentiškai, nei istoriškai nepatvirtinta. Šiek tiek žinių suteikia Gedimino prekybinė sutartis su Ordinu, kur kiekvienos šalies pilietis galėjo prekiauti kitoje šalyje ir tuo pačiu laikytis tos šalies įstatymų bei Kęstučio ir Liubarto raštas Torūnės pirkliams – “ .prašėte mūsų, kad leistumėm ir jums nedraustumėm atvykti per Brestą į Lucką prekiauti, mes džiaugiamės tai galėdami padaryti jums – nebijokite nieko, važiuokite. Jei kuris pirklys vyks Iš Torūnės per Brestą į Lucką, būkite ramūs. O su šiiuo raštu kas vyks iš Torūnės per Drohičiną, Melniką ir Brestą prekiauti į Lucką, aš, kunigaikštis Kęstutis, neliepsiu to sulaikyti” “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 113). Algirdas užpuolęs Maskvą- “prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, nujodamas didžiu balsu sušuko : “Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 153). Tačiau jau nuo XIV a. pabaigos – XV a. pradžios jau galime skaityti autentiškus dokumentus, kur aprašyti LDK valdovų kasdienybė, pirmiausiai LDK Vytauto.

Palaikydamas gerus santykius su Ordinu, Vytautas siunčia “ baltą va
anagą ir su juo keturis sakalus, du – nuo mūsų ir du – nuo mūsų namų ponios” ( “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas”, psl. 16 ) . Ordino magistras atsakydamas į tai atsiunčia Reino vyno. Visas susirašinėjimas buvo vykdomas atsižvelgiant į to meto diplomatinį etiketą, nežiūrint, kad vokiečiai buvo vieni iš didžiausių Lietuvos priešų. Tam tikrą komizmą galime perskaityti Vytauto laiške Ordino magistrui apie Jogailos išvyką į Palangą “ . norėjo ten jūrą pamatyti, kadangi jis iki šiol jūros nematęs.”(“ LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 20 ). Plačiai aprašomas Vytauto piršliavimas Jogailai, kai pastarasis norėjo vesti ketvirtą kartą ir vedė Sofiją, Alšios kunigaikščio Andriaus Algimantaičio dukrą. Nugalėjęs totorius, Vytautas įkurdina juos prie Vokės upės, palikdamas prievolę vykti į karą.
Daugelis įvykių, nelaimių buvo siejama su dangaus ženklais – mirus Kazimierui – “ . buvo matyti trys saulės danguje. Paskui du mėnesius nenutolo kometa, kuri po saulėlydžio pasirodydama, be abejonės reiškė karaliaus mirtį. Greitai po jo mirties nežinia kaip kilo gaisras [ Krokuvos universiteto ] didžiojoje kolegijoje ir nemažai miesto sudegė. Vėliau visą Lenkiją apėmė ir žmonių, ir gyvulių maras. ( “LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 46 ). Tas pats vyksta mirštant Aleksandrui – “ .Krokuvoje iškrito kruša: ledo gabalai sulig perekšlių kiaušiniais krito. perkūnas vieną pilies bokštą su sienos gabalu sutrupino, sakoma, kad tai reiškė greitą karaliaus mirtį “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 52 ). Gydyti Aleksandro ėmėsi su
ukčius Balinskis, kuris vos jo nenumarino. Aleksandro mirtį pranašavo pasirodžiusi kometa, kuri ant Krokuvos rotušės bokšto vieną naktį iį debesų nukrito.
Apie 1493 m. pirmą kartą Lenkijoje užregistruojamas prancūziškos ligos – sifilio – atvejis, kurį iš Romos į Krokuvą atnešė viena moteris, kuri ten lankėsi pamaldose.
”1503 metų kovo mėnesį nuo prancūziškos ligos mirė [ valdovo brolis] (Aleksandro) kardinolas Fridrichas. Palaidojo jį, [ paguldę ] į žalvarinį karstą, Krokuvos pilies [ bažnyčioje ] priešais didįjį altorių .. Fridrichas buvo aukšto ūgio, puikios išvaizdos, proto nedaug turėjo, mėgo girtuokliauti ir turėjo draugų, su kuriais užsidaręs gėrė “ (“ LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 51 ).
Baigiantis XVI a. jau yra daug dokumentų, memuarų, kurie plačiai aprašo kilmingųjų papročius, karo žygius. Atsižvelgiant į to meto pažangesnes Vakarų Europos valstybes, taip pat norint perimti jų kultūrą, architektūrą, mokslo pasiekimus buvo siekiama kuo labiau integruotis į to meto europinį gyvenimą, pradedami kurti universitetai, kolegijos, daugelis kilmingųjų vaikų leidžiami mokytis į Rytų ar Vakarų Europos universitetus. Priėmus krikščionybę, LDK, o vėliau ir bendrą Lietuvos – Lenkijos valstybę aplanko vis daugiau katalikiškų šalių pasiuntinių, kuriasi įvairios atstovybės, kilmingieji rašo savo giminės istorijas, atsiranda poreikis savo dvaruose rinkti knygas, kas vėliau išauga į atskiras bibliotekas.
Tuo metu plačiai aprašomos Žygimanto Augusto laidotuvės ir jų tvarka, kur numatyta kiekviena smulkmena, kiekvienas žingsnis. Taip pat labai smulkiai ap
prašyta kardinolo Henriko Gaetano kelionė iš Krokuvos į Varšuvą, kur 300 žmonių reikėjo daug maisto “ ..kasdien du jaučiai, septyni veršeliai, septyni avinai, šeši meitėliai, 48 gaidžiai, 76 viščiukai, 50 balandžių, 6 liežuviai, 26 žąsys, pusė sūdyto meitėlio, 60 svarų sviesto ir t.t. .. Penktadieniui, šeštadieniui ir švenčių išvakarėms : 4 didelės lydekos, 12 vidutinių lydekų, 40 mažesnių lydekų, 8 karpiai, 20 svarų visokių rūšių žuvų, 10 svarų silkių, tiek pat upėtakių, 12 svarų aliejaus, grybų – kiek reikės, 10 svarų džiovintų slyvų, tiek pat manų kruopų, 90 svarų sviesto ir t.t. “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 79). Albrechtas Stanislovas Radvila bei prancūzų karininkas G. Boplanas suteikia daug žinių apie Zigmanto Vazos mirtį bei šlėktų laisves ir papročius. Pagal Stanislovo Augusto Vardinių šventimą galime spręsti kaip žmonės skirtinguose miestuose ir miesteliuose – Gardine iliuminacijos, gatvės išpuoštos karaliaus portretais, herbais, monogramomis, Vilniuje – “ žmonės šaukė: “ Tegyvuoja tauta! Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja konstitucija! Tegyvuoja laisvė!” (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 109), Žiežmariuose – buvo iliuminuota turgavietė galerija, pastatytos piramidės su valdovo monogramomis, griaudėjo mortyros ir viso to “ autorius buvo ponas Staševskis, garbingas Žiežmarių gyventojas, to miesto odų rinkliavos raštininkas“(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 110). Daugelyje rašytinių šaltinių, kaip buvo minėta ankščiau, parodomas tiktai kilmingųjų gyvenimas arba su karu ir taika susiję dalykai, kurie atspindi to laiko kasdieninį gyvenimą tiek kunigaikštystėje, tiek karalystėje, tačiau III Lietuvos Statute matome, kad čia aprėpiama plati gama kasdieninio gyvenimo, kuris susijęs su kilmingaisiais ir paprastais žmonėmis, tačiau pats pagrindas buvo skirtas bajorų teisėms ir laisvėms. Statutas – unikalus dokumentas galiojęs truputį daugiau negu 200 metų ir buvęs savotiška konstitucija, kurios straipsniai ir atpildas už bausmes buvo neskundžiami ir nesvarstomi. Karalius arba valdovas – beveik Dievas, jis visą laiką teisus ir jo akivaizdoje galima elgtis tiktai griežtai patvirtintose taisyklių normose. Tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas valstybės ir bajorų gyvenimui. Valstybė – visų Tėvynė ir kiekvienas, iškilus pavojui, jei pajėgus ją ginti turi stoti į gynėjų gretas arba kitaip prisidėti prie jos gynimo. Bajorai buvo gavę vienas iš pažangiausių laisvių ir teisių to meto Europoje – III skyrius 2 straipsnis – apie bajorų laisves – “Mes, valdovas, savo žodžiu pažadame už mus ir mūsų palikuonius, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei visose šios valstybės žemėse saugosime visus kunigaikščius ir Ponų tarybą – tiek dvasiškius, tiek ir pasauliečius, – ir žemių pareigūnus, dvariškius, ponus vėliavininkus, bajorus, riterius, miestiečius ir visus paprastus laisvus žmones, taip pat saugosime jų laives ir krikščioniškas vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie, kaip laisvi žmonės, nuo senų laikų laisvai rinko iš savo protėvių sau ponus ir valdovus, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, gyveno ir vadovavosi laisvų krikščioniškų valstybių pavyzdžiu ir būdu, teisėmis prilygdami ir vienodai turėdami, ir tomis laisvėmis bendrai naudodamiesi su savo kaimynais ir broliais – Lenkijos Karūnos riteriais bei kitais tos tautos luomais” (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 134). Nustatoma, kad jokiu būdu negalima silpninti kunigaikštystės ir iš jos išvežti ginklus. Taip pat buvo stengiamasi išlaikyti tam tikrą moralės lygį – skiriamos bausmės už šmeižtą, paskalas, apie santuoką be tėvų leidimo ir pan. Įdomūs straipsniai apie kelius – jie turi būti pusantros rykštės pločio ir bičių kainą – galima vagį nuteisti myriop, jei jis išplėšė ar sugadino avilį ir buvo sugautas su įkalčiais. Įvairiam smurtui buvo skirtas visas XI skyrius – kiekvienas pilies teismas turi išlaikyti ar turėti budelį, tėvų gyvybė vertinama daugiau negu vaikų, nes už tėvažudystę vaikai turi būti paskandinti, o už vaiko nužudymą tiktai kalėti tam tikrą laiką ir po to viešai išpažinti savo kaltę. Išprievartavimas interpretuojamas įvairiai – “ jei kas nors mergaitę ar padorią moterį, kurio luomo ji bebūtų, išprievartautų, o ta mergaitė ar moteris tos prievartos metu šauktųsi pagalbos, tada toks turi būti nubaustas mirties bausme. O jei ji panorėtų ištekėti už jo, tebūnie jos valia. O jei prievarta buvo įvykdyta tokioje vietoje, kur žmonės galėjo girdėti šauksmą, bet mergaitė ar moteris nešaukė apie prievartą, o tik po to apie tai papasakojo žmonėms, tada toks pasakojimas negali būti pripažintas kaip įrodymas, o tas kaltinamasis negali būti apkaltintas prievartavimu” (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 140). Su tam tikromis bajorų laisvėmis susijęs XII skyriaus I straipsnis – Apie bajoro nužudytą paprasto luomo žmogų
Mes, valdovas, užkirsdami kelią žmonių savavaliavimams ir įžūlybėms, nustatome; jei kuris nors bajoras iš įniršio, iš girtumo, be jokios priežasties, savavališkai, tyčia, lengvabūdiškai žiūrėdamas į bendrus įstatymus ir tyčiodamasis iš Dievo sutvėrimo, nužudytų paprasto luomo žmogų, ne bajorą, ir būtų įkandin sugautas, t.y. per laikotarpį, nustatytą dėl ūmaus nusikaltimo šiame Statute aukščiau, toksai bajoras po prideramų įrodymų turėtų sumokėti galvažudinę ir būtų nubaustas mirtimi. Bet įrodinėjimas prieš bajorą tokioje byloje gali būti tiktai toks: besiskundžiančioji pusė, pristačiusi nužudytąjį su šešiais liudininkais, padoriais žmonėmis, vertais pasitikėjimo ir neįtariamais, pati, kaip septinta, turi prisiekti. Tarp tų šešių liudininkų turi būti du bajorai, verti pasitikėjimo ir neįtariami. Tada, po tokio įrodymo, tas bajoras turi būti mirtimi nubaustas. (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 142).
Statute taip pat buvo paliestas tautinis klausimas – žydai gali gyventi LDK tikslu tam tikromis išlygomis, o čigonai iš vis nepageidaujami žmonės, kurie atneša visas įmanomas bėdas ir negeroves.
Karo kasdienybė – mūšiai, žygiai, su karo susiję raštai ir įsakymai. Visuose raštuose aukštinama saviškių kariuomenės žygiai ir nerealios, žiūrint iš šių dienų, pergalės – 3 000 karių nugali 40 000 ir daugiau žmonių turinčias pajėgas, saviškių žūsta 200, o priešų 15- 20 kartų daugiau. Tačiau yra ir tikslesnių metraščių – nuostatai, raštai, nutarimai. Kariuomenės nuostatai, kurie buvo priimti Minsko seime, gali būti aktualūs ir savaip pritaikyti šiomis dienomis. Kai kurie iš jų –
“Jeigu kas nors iš ko ką paimtų atitinkamai nesumokėjęs, ponas etmonas turi liepti tokį sugauti. O jeigu kas plėštų – tokį pakarti.
Jeigu kas nors prieš ką išsitrauktų kardą, tam nukirsti ranką, o jeigu sužeistų – nukirsti galvą.
Jeigu kas nors rastų kokį daiktą ir nepranešęs ponui etmonui laikytų pas save, o paskui šį daiktą rastų kaip voginį, vertą daugiau negu puskapis grašių, tą – į kartuves.
Jeigu kas pabėgs iš kariuomenės į namus ir bus sugautas, tą – į kartuves”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 155).
Kaip galime pastebėti, daug įstatymų ir draudimų buvo skirta bičių šeimų draskytojams, nes vaškas, medus, kaip ir kailiai ir mediena buvo viena svarbiausių eksporto prekių į Europą.
Didėjant valstybės teritorijai, taip pat norint ją išsaugoti, daug lėšų buvo skiriama karo reikalams ir kariuomenei išlaikyti. Daugelyje išlikusių įsakymų, nuorodų buvo reikalaujama sudarinėti atsargas, rinkti pinigines duokles kariuomenei išlaikyti. Neturėdami pakankamai savo išteklių valdovai buvo priverčiami skolintis šalies viduje ir užsienyje, to pasėkoje buvo devalvuojamas vietinis piniginis vienetas. Labai daug žinių apie Livonijos karą suteikia Lietuvis Bajoras, tačiau ir čia yra tam tikrų perdėjimų – “ laidotojai suskaičiavo 9000 nukautų priešų..o iš mūsų tokių menkų pajėgų, kurias sudarė vos 3000 vyrų, už tėvynę šlovingai krito 70, maždaug 200 buvo sužeista, tačiau prarasta daug arklių ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 178). Kareiviai, ypač raitija, “ labai apsiginklavusi, kad kituose kraštuose sukeltų nuostabą. ant šarvų turėjo pasikabinęs kardą, ant galvos šalmas, prie diržo.lankas, karabinas, peilis, yla, . šeši šaukštai, pistoletas, odinė gertuvė, rimbas, virvė, ragas arklio snukiui gydyti, kibiras arkliui girdyti, arklio pančiai, maišelis šoviniam laikyti, parakinė, karabino raktas.
Husarai ginkluoti ietimi, skydu, antalkūniu, antkeliu ir t.t. . kardu, kalaviju, kirtikliu priešo šarvams daužyti ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 183).
Mažėjant bendros valstybės teritorijai, mažėja ir geografiniai mūšių aprašymai – “ mūsų kariuomenė prie Petrikovo sumušė ir nuskandino Pripetėje 28 000 kazokų. Dar apie 5000 paspruko į vieną salą ir ten apsitvėrė .mūsiškių ten žuvo 2000“ (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 187). Gana detaliai aprašomas Smolensko apgulimas ir miesto praradimas, taip pat kautynės prie Polonkos. Po antrojo Respublikos padalijimo, kylant nepasitekinimu esama padėtimi, prasidėjo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kuris greitai prasidėjęs, gan greitai ir žlugo. Vienas iš to meto dokumentų, yra J. Jasinskio atsišaukimas į visus Lietuvos gyventojus “. laikas mesti širdies minkštumą, kuriuo visuomet mūsų kraštas didžiavosi. Persekiokite išdavikus, jeigu kur nors juos pastebėsite; teiskite ir užmušinėkite visus, kurie, neįsirašę į pavieto generolo registrą, su ginklais pasirodytų jūsų apylinkėje. Tai yra žudikai, o ne Tėvynės gynėjai, nelaukite teisingumo kardo, kuris dažnai pasiekia, bet visuomet pavėluotai. Jūsų galioje išgelbėti Tėvynę, jeigu tik to norėsite. Norėkite arba ir jūs žūsite griuvėsių užversti “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 208).
Atskira darbo dalis bus skiriama kilmingųjų gyvenimui – šlėktoms, bajorams ir šiaip turtingų kitataučių gyvenimui. Turtingi bajorai sudarė ypatingą kastą, jie būdami visateisiais piliečiais galėjo vadovauti praktiškai visam valstybės gyvenimui, įtakoti valdovų sprendimams, tačiau bėgant amžiams suvienodėjo paprastų ir turtingų bajorų įtaka. Tačiau didžiausių šeimų – Goštautų, Radvilų, Astikų, Katkevičių- įtaka nesumažėjo bėgant amžiams. Nors daugelis jų išmirė ar nustojo savo politinės įtakos amžiams bėgant, šios šeimos buvo savotiški bajorijos traukos centrais. Disponuodami milžiniškais piniginiais ištekliais ir įtaka politiniame gyvenime, turtingieji bajorai stengėsi apsaugoti vietinius kilminguosius nuo lenkų įtakos ir siekti sau tam tikros naudos politiniame gyvenime.
Kilmingieji, kaip ir kiti paprasti žmonės, pykosi tarpusavyje, skyrėsi, taikėsi, skolinosi, kariavo. Tačiau duomenų apie juos išliko daugiau, nes turėdami tam tikros įtakos ir laisvių, naudojosi visomis įstatymų teikiamomis lengvatomis.
Bajorai galėjo laivai pardavinėti savo baudžiauninkus ar išmainyti į daugiau vertus, jų nuomone, arklius, sakalus, medžioklinius šunis ir panašiai. Iš išlikusių dokumentų, galime susidaryti vaizdą apie bajorų laisves ir pomėgius, taip pat nesutarimus tarpusavyje “. skundė valdovo bajoras Mikalojus Vyzga valdovo bajorą Motiejų, kad šis davęs jam mažą šunytį, kurį jis auginęs metus, dabar tą kurtą trumpam paskolinęs ir negražinąs. Tas atsakė:” Tiesa, kad tą šunį pasiskolinau , tegu man atsidėkoja, ir aš tą šunį grąžinsiu”. Ir aš, atsižvelgdamas į jo paties prisipažinimą, jog davęs šunį vėl jį atėmė, nusprendžiau, kad turi Mikalojui tą kurtą grąžinti už 4 dienų, ketvirtadienį, ir liepiau tai įrašyti į pilies knygą “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 230). Įžeidinėjimai taip pat buvo pagrindas iškelti bylą – “Stovėjo priešais mane ponia Kalėdienė su valdovo totoriumi kunigaikščiu Mulkumanu Miskovičiumi ir tarė Mulkumanui : “ Tu esi odadirbys”. O kunigaikštis Mulkumanas poniai Kalėdienei tarė : “ O tu esi smerdė”. “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 233).
Nesvetimas bajorams buvo plėšimas bei vogimas, kas liudija šis įrašas Gardino pilies bei daugelio kitų pilių ir miestų knygose “ ..Naujadvario vietininkas ponas Simonas Gecas atsiuntė savo tarnus Jurką, Mikalojų Voroną, Jurką Griškovičių ir kitus pagalbininkus, kurie, jo liepti, jėga įsiveržė į namus, išlaužė ir sukapojo duris, numušė svirno spynas ir apiplėšė ( popo ) jo namus paimdami dvi skryneles su perlais ir karūnėlėmis, sidabrinėmis ikonomis, žiedais ir daugeliu kitų daiktų, be to, kamaroje buvusius išeiginius drabužius “(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 231).
Daugeliu rašytinių šaltinių bajorai ir kiti kilmingieji išaukštinami aukščiau už kitas tautas ar konfesijas, jie yra neklystantys ir jeigu kas nors įvyksta, yra pažeidžiama jų bajoriška kilmė ir teisės. Taip pat idiliškai aprašoma jų praeitis ir kai kurie žalingi pomėgiai – Mykolas Lietuvis. “ Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” – “ Mūsų proseniai vengė svetimų kraštų gėrimų ir valgių. Blaivūs ir taupūs, jie garbės ieškodavo kare, o pramogų jiems teikdavo ginklai, arkliai, daugybė tarnų, tokių, kokiais džiaugiasi Marsas, ištvermingų ir veiklių. Atremdami svetimas tautas, jie savo valdžią plėtė nuo jūrų iki kitų ir priešai jų kraštą vadino Chorobra Litwa (Narsioji Lietuva).
Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kai alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus nešasi žmonės, eidami į karą ir melstis. Žmonės į juos taip įjunkę namie, kad vos tik karo žygyje atsigeria nepriprasto gėrimo – vandens, kaip mat miršta nuo dieglių ir dizenterijos. Kaimiečiai, pametę ūkio darbus, renkasi į smukles. Ten jie praleidžia dienas ir naktis, begerdami ir savo gudrumu prisijaukindami meškas, kad šios šokdamos pagal birbynę, linksmintų juos. Dėl to atsitinka, kad žmonės, išgaišinę savo turtą, nenorėdami kęsti bado, ima vagiliauti ir net plėšikauti. Šitokie atsitikimai tokie dažni, kad bet kurioje Lietuvos srity už šiuos nusikaltimus per mėnesį daugiau žmonių nubaudžiama mirtimi, negu per šimtą ar du šimtus metų visose maskvėnų ir totorių provincijose, kur girtuokliavimas draudžiamas” (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 243).
Didelę reikšmę bajorų savigarbai darė jų giminės kilmė bei herbas. Kildindami save iš esamų ar buvusių kilmingų ir įtakingų šeimų, jie stengėsi užimti kuo aukštesnes ir pelningesnes pareigas to meto valstybėje, nors didžioji dalis buvo tik paprasti šlėktos ir gavę bajorystę visais įmanomais būdais – vedybomis, apgaulėmis, karo metu ir panašiai. Todėl norėdami išaukštinti save prieš kitus, bajorai bet kokiu būdu stengėsi įrodinėti savo kilmę, kartais net mirdami už savo įsitikinimus. Kuriant herbus- stengiami, kad jis kuo labiau būtų panašus į įtakingų šeimų ir simbolika atkartotų bajorystės gavimo pradžią.
Žydai – tai atskira valstybė valstybėje su savo teismais, įstatymais ir t.t.. Pagrindinis jų verslas buvo pinigų skolinimas ir prekyba, savo laiku turėję net muitinės postus. Įsiskolinę bajorai stengėsi, kuo pigiau atgauti įkeistą turtą ir tam naudodavo net neleistinas priemones – bažnytinių relikvijų įkeitimą, kas sąlygojo vogto daikto laikytojo mirtį – “ užstatė man kunigaikštis Bogušas Dmitrijevičius Liubeckis dvi auksines grandines už šimtą kapų grašių ir pažadėjo jo malonybė už tuos pinigus man mokėti palūkanas, ir davė antspauduotą bei savo ranka pasirašytą raštą ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 282).
Bajorai, šlėktos dažnai būdavo paprasti valstiečiai ir nuo jų skyrėsi tik tai tuo, kad vykdavo arba rinkdavo atstovą į seimą ir privalėdavo dalyvauti kare, tačiau jie taip kaip ir valstiečiai arė žemę, augino galvijus. Prasidėjus aktyviems karo veiksmams daugėja atsiminimų, įrašų pilies knygose apie maištavimus, vagystes, tarpusavio vaidus.
Daug įdomių kasdieninio bajorų gyvenimo vaizdų suteikia ištraukos iš Stanislovo Nezabitauskio dienoraščio, tačiau čia galime perskaityti daugiau visuomeninio pobūdžio ištraukas – teismai, vestuvės, laidotuvės, politiniai įvykiai –
“Kai budelis Finui vykdė egzekuciją ir kirto žemiau kaklo, tas liko gyvas; už tai budelis uždarytas į kalėjimą, o Finą kunigai priglaudė.
.Įvyko mano dukros Zofijos Nezabitauskytės sužadėtuvės su jo malonybe ponu Boguslavu Olendzkiu, dalyvavo daugybė žmonių.
Įvyko jos malonybės ponios Lapickienės, Slucko vaitienės, laidotuvės Išganytojo cerkvėje.
Iš Dievo malonės Velykų šventes Slucke praleidome ramiai
Iki vėlumos buvome vaišėse pas jo malonybę poną Rečicos seniūną.”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 398-412).
O Vilkmergės pavieto bajoro Jono Leono Ozemblovskio dienoraštyje kasdieniniai gyvenimo vaizdai neperpinti nei su politika, nei su ambicijomis –
“ Atvedė berniuką važnyčiotoją, kuris buvo pabėgęs.
Riešėje į spąstų duobę įkrito lapė.
Kanarėles suleidau su patinu.
Naujas kelnes sau įsitaisiau ir laimingai į jas įlindau.
Šyvas kumelys iškastruotas 1696 metais, leisk, Jėzau, kad sveikas augtų. Tą pačią dieną pirmą kartą į lauką išleidau savo kumeliukus, duok Dieve jiems geros sveikatos.
Laukupėnuose nuleidau kraują iš venos, iš ten po pietų išvykome į kaimą už 6 mylių.
Mėgavausi vaistais.
Žiurkės apdraskė kanarėles.
21 gruodžio iš p. Volinskio iki Vėlykų pasiskolinau 100 auksinų” (“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 412-418). Dvarų pajamų – išlaidų knygos taip pat suteikia daug informacijos apie visus įvykius, kurie sukosi aplink vieną ašį – dvarą.
Tačiau visą bajorų atsidavimą savo valdovui, valstybei, savo tiesioginiam kunigaikščiui įrodo ši priesaika –
“ Kilmingojo Petro Dobrovolskio priesaika, kad jis bus ištikimas mums ir Respublikai Stanislovas Augustas ir t.t.
Skelbiame šiuo mūsų raštu, kam apie tai reikia žinoti, kad kilmingasis Petras Dobrovolskis, veikdamas pagal mūsų laimingo karūnavimo seime priimtą konstituciją, stojęs žemiau nurodytą dieną, prisiekė būti ištikimas mums ir Respublikai tokiai žodžiais: “Aš, Petras Dobrovolskis, prisiekiu Viešpačiui Dievui Visagaliui, Švenčiausiojoje Trejybėje vienamui, kad šviesiausiajam Stanislovui Augustui, karaliui, mano mieliausiajam ir šviesiausiajam ponui ir Lenkijos Respublikai visada būsiu ištikimas ir palankus. Jeigu teisingai prisiekiuꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰

 橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰
橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰

橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰
Nauji referatai橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰
 1The c橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰
ountry and the people橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰

you are admired most橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ ꗬÁ⁍Љ ደ¿ က Ѐ 䨰

and would like to do橢橢㷢㷢 Љ 娮 垀 垀 ꌖ ? ? ? l ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̘ ̬ ಺ ಺ ಺ 8 ೲ

೾ , ̬ Ꮭ ശ ശ ” ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ገ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ጊ ᒓ Ƞ ᚳ h ጊ ̘ ൘ ൘ ൘ ൘ ൘ ጊ rskaitę Ramygalos miestelio prievoles –
“ Miestelėnai už valakus ir sklypus turi mokėti činšą, nurodytą inventoriuje. Be to, privalo dirbti dvare už kiekvieną sklypą 9 dienas per metus. Tas darbas yra toks: vasarą už visą sklypą turi 3 dienas pjauti rugius; dvaro vasarojų pjauti – irgi 3 dienas; šieną pjauti arba grėbti – 1 dieną; arti (dirvą) rugiams – 1 dieną; arti (dirvą) vasarojui – 1 dieną; į kitus darbus daugiau neturi būti varomi. Tie patys miestelėnai už visą sklypą kartą per metus turi važiuoti į pastotes į Žemaitiją arba į Vilnių, o jeigu į Kauną – du kartus.
Nakties sargybą kasnakt turi eiti visi miestelėnai iš eilės, niekam nedarant nuolaidų, nuo dviejų namų po vieną – arba patys šeimininkai, arba geri bernai, bet ne vaikai; sargai turi vaikščioti gatvėmis, saugodami nuo ugnies ir piktadarių.
Saikas, tai yra turgaus statinė, turi būti ne kitokia – tik Vilnius, ženklinta miestelio savininko herbu, taip pat ir uolektis, svarstyklės, bezmėnas ir svaras turi būti tokie, kokie yra Vilniuje. Prekiauti galima tik turgavietėje; skerdikai negali kelti mėsos kainų; mėsa turi būti parduodama tik dvaro nurodytomis kainomis.
Tvarkai palaikyti mieste visada turi būti sėslus vaitas, gerai žinantis miesto reikalus. Už savo darbą vaitas turi turėti neapmokestintą sklypą mieste, midaus, alaus ir degtinės karčemą. Be to, ten, kur reikia, turi taisyti tiltus, kelius, kiekvienas ( turi) grįsti gatvę prieš savo namus”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 477).
Norėdami tapti tikraisiais miestiečiais (trečiuoju luomu), amatininkai ir kiti turtingesni piliečiai stengėsi tapti pilnateisiais to miesto nariais su visom priklausančiom privilegijom. Išliko daug duomenų apie kasdieninį ūkinį miestelėnų gyvenimą – knygų įrišimas, gyvulių ganymą, burmistro rinkimus, žmonių sutramdymą, priešgaisrinę apsaugą, mokesčių sumokėjimą.
Iš pateikiamų duomenų ir dokumentų galime susidaryti vaizdą kaip atrodė to meto miestai ir miesteliai, nes jų LDK buvo tikrai daug. Čia norėčiau pateikti vieno iš svarbiausių to meto miestų – Vilniaus – aprašymus, kurie buvo padaryti skirtingų autorių ir skirtingais laikotarpiais. Galima pastebėti, kaip vystosi miestas, kokie pastatai, statomi bėgant šimtmečiams, kaip miestas praranda savo gynybinę funkciją, nes jau yra išsiplėtęs už apsauginės sienos ribų, kaip griūna pilys ir t.t.:
“ .atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. Tos pilies atšlaimas leidžiasi nuo aukšto kalno dviem šonais iki apačios. Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę.
.Vilnių juosia mūro siena. Jame statoma daug bažnyčių ir mūrinių namų, yra vyskupystė, kurios vyskupu tuomet buvo Jonas, tikrasis karaliaus Žygimanto sūnus, labai mielas ir draugiškas, kuris ir mus grįžtančius maloniai priėmė. Be to, puikiai atrodo parapijos bažnyčia ir keletas vienuolynų, ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba labai daug kaštavo.
.miestą supa mūrinė siena su vartais, kurie niekada neuždaromi. Namai daugiausiai mediniai, žemi ir maži, be miegamųjų ir be virtuvių, išsklaidyti ir pastatyti be jokios tvarkos. Tačiau kai kurias gatves, ypač Vokiečių ir Pilies, puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie lankosi šiame mieste prekybos reikalais. Vilniuje yra dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, su daugeliu keliais aukštais išdėstytų kambarių. Kiti rūmai su bokštais, matomi nuo kalno. Jo papėdėje įrengtas ginklų sandėlis. Šiame mieste nėra nė vienos ligoninės ir jokios prieglaudos neturtingiesiems.
.Vilnius, visos valstybės sostinė, garsus ir labai didelis miestas, kartu su priemiesčiais užimantis dvi germaniškas mylias. Pačiame mieste yra daug puikių pastatų, tiek valstybinių, tiek privačių. Medinių namų šiuo metu yra nedaug, ir jie stovi tolimesnėse, nuošalesnėse vietose bei priemiesčiuose. ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 514, 516, 518, ).
Bet kokiu atveju prie miestų buvo kuriami įvairūs amatininkų cechai ir įvairios prekyvietės – turgūs, parduotuvės, prekybos namai. LDK teritorijoje buvo daugiausiai prekiaujama, o ne gaminama, tai ir sąlygojo pirklių ir perpardavinėtųjų sąlyginai aukštesnį gyvenimo lygį negu paprastų amatininkų, kurie norėdami apsaugoti savo interesus būrėsi į įvairias gildijas, cechus ir draugijas. Vienas iš valstybės monopolių buvo degtinės gamyba ir su nelegaliais gamintojais buvo stengiamasi kovoti įvairiais būdais, net ir atimant gyvybę.
Daugelis amatininkų stengdamiesi gauti pigesnės darbo jėgos samdėsi mokinius, kuriems samdymas buvo irgi naudingas – jie išmokdavo amato : “1672 metų gruodžio 4 dieną Šiaulių miestietis , vardu Petras Vaičiukevičius, siuvėjas, miesto taryboje padarė tokį pareiškimą, kad be jokio užmokesčio priima mokiniu Motiejų Kažubaitį iš Paulausko vaitystės, Žagarės trakto, Minčaičių kaimo; šis turės trejus metus tarnauti už mokslą, už tai bus meistro maitinamas. O po dviejų metų jam žadėjo sąlygas pagerinti, o pabaigoje pažadėjo lininį žiponą ir kepurę. Vasaros metu, kai darbo prie meistro trūks, savanoriškai turės padirbėti namų ūkyje. Priėmęs mokinį be jokio laidavimo, tai prašė įrašyti į teismo knygas. ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 536 ). Tačiau, kaip galime matyti iš kitų ištraukų ne visi mokiniai tinkamai tarnaudavo ar vykdydavo savo pareigą, kartais net apvogdavo savo mokytojus.
Viena iš specifinių valstybės priežiūros priemonių buvo ir yra muitinė, kuri renka mokesčius nuo įvežamų ir išvežamų prekių ir yra vienas iš pagrindinių valstybės išteklių šaltinių:
“ Kondratas Eleris vežimais iš Vroclavo į Karaliaučių vežė 3577 odas ožkenų žomšo, 16 briedenų, 6 odas apdangalams; jis, laisvai praleistas, sumokėjo 37 kapas, 6 grašius ir 2 pinigėlius.
Gegužės 20 d. Vilniaus miestietis Jokūbas, pinigų kalėjas, į Rygą vežimais vežė muilo už 35 kapas, sumokėjo kapą, 27 grašius ir 5 pinigėlius
Liepos 26 d. Tomas Budzelevičius siuntė vežimą iki Kauno, o Kaune vašką turi perkrauti į vytinę.
Rugpjūčio 30 d. ponas Dovydas Korsakas už 20 laštų pelenų davė 10 kapų. ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 554-55).
Tačiau, kad ir kokie tobuli ir palakūs būtų muitinės įstatymai, visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie apeidavo ar bent jau stengdavosi jų nepaisyti, tai yra kontrabandininkai. Ne išimtis buvo ir LDK, kur taip pat buvo kontrabandininkų bei jiems prijaučiančių muitinės pareigūnų :
“1787 m. rugsėjo mėnesį Jurgis Vilmanas, Mituvos pašto paštininkas, važiuodamas su paštu pro Šventosios sargybą (muitinę), įvežė 7 svarus tabako. Buvo pavytas ir apieškotas, tačiau negalėjo įrodyti sumokėjęs muitą iždui už tabaką ir už kitas nuslėptas prekes..
Juozapas Bernotavičius, Vegerių dvaro valdinys, įsivežęs pro Kivilių sargybą iš Kuršo 100 dalgių šienui pjauti, pardavinėjo juos Žagarės mugėje, tačiau buvo sugautas išvykstant iš miesto, nes neparodė muitinės kvito ir pats prisipažino dalgius atvežęs, kaip kontrabandą, už tai sumokėjo 100 auksinų baudą.
1788 m. sausio 11 d. Onuškio dvaro, valdomo dauggalio Chominskio, Ašmenos pulkininko, valdinys, vardu Breimeris, gyvenantis prie pat Kuršo sienos, pats imdamas muitą, leido kelis kartus pro savus namus kontrabanda vežti šieną, apie tai sužinojusi muitinė jį apskundė dvarui, ir jis buvo nubaustas 160 auksinų bauda. ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 587-88 ).
Miestų, miestelių, kaimų gyvenimas neįsivaizduojamas be paprastų žmonių tarpusavio santykių, jų kasdienybės – tai mano nuomone įdomiausia šios knygos dalis. Tačiau čia galime perskaityti tiktai apie tamsiąsias bendravimo ir kasdienybės puses – teismai, skundai, nuosprendžiai, raganavimas, vagystės, girtavimai.
Moralinės problemos ir nuosmukis matosi iš daugelio to meto bylų, kur galime perskaityti iki smulkmenų kas su kuo gėrė, kas kam skolingas, kas pragėrė sermėgą ar net namus, kas nesumokėjo už gėrimus, kas prisigėręs muša savo vaikus ir žmoną ir, kad smuklėje gėrimai ne aukščiausios kokybės. Čia pateikiama viena tipinė to meto byla, pagal kurią galime susidaryti vaizdą kaip buvo vykdomas to meto teisingumas : “ Jonas Vnučka ir Andrius Svirskis sprendė tokią bylą. Romano žmona taip skundė bebrininką Bakubą: “Gėrėme pas žydą Salniką, ir jis su manim sėdėjo už vieno stalo, ir aš norėjau sumokėti už alų ir išsiėmiau pinigus su kapšeliu, ir pasidėjau ant stalo, ir jis tuos pinigus su kapšeliu, kuriame buvo 9 grašiai, pasičiupo”. It tas Bakuba, stovėdamas prieš mus, to neprisipažino. Ir Romanienė už – žmones, (galinčius paliudyti), padėjo kepurę, ir jis taip pat padėjo. Ir Romanienė nurodė liudininką, vardu Joną, skrynelininką. Bakuba dėl to skrynelininko neprieštaravo. Tas liudininkas į mūsų klausimą atsakė: “Tiesa, buvome pas žydą Salniką, ir jie sėdėjo už vieno stalo, ir kai toji Romantienė pasidėjo pinigus su kapšeliu ant stalo ir norėjo mokėti už alų, Bakuba tuos pinigus pasičiupo”. Ir mes, atsižvelgdami į to liudininko parodymus, Romanienę pripažinome teisia ir liepėme Bakubai jai sumokėti 9 grašius. Ir Romanienė prašė tai įrašyti į knygą ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 592 ).
Atskira tema – raganavimas. Negalėdami paaiškinto to, ko paprastas žmogus negalėjo suprasti, daugelis tą suversdavo raganavimui. Dažnai taip būdavo suvedinėjamos tarpusavio sąskaitos ir atsikratoma nereikalingu žmogumi. Suversdami kaltę keistiems atsitiktinumams ar sutapimams, žmonės dažnai nuteisdavo myriop, sudeginant, visai nekaltus savo kaimynus. Sudeginimas ant laužo su krikščionybe atėjo iš Ispanijos ir kitų krikščioniškų kraštų, bet bėgant amžiams požiūris į raganavimą pasikeitė ir į viską pradėta žiūrėti atlaidžiau ar net ieškoti mokslinio paaiškinimo: 1.”.į Kauno vaito įstaigą atėjusi gerbiamoji Ona Juodytė Andriejienė Ravienė pareiškė urėdui ir protestavo, kad dabar, antrą valandą po pietų, radusi savo bute padėtų vištos kiaušinių, neaišku dėl ko atneštų iš pono Kristupo Jurevičiaus namų. Jeigu paskui kas nors bloga atsitiktų, kadangi ir pernai radusi tokių pat kiaušinių ir dėl to visą vasarą sirgusi, nori dėl to su tų namų savininku teistis. Tai ir užrašyta ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 614 ). 2.”. naktį kažkas, norėdamas pakerėti, apipylęs vartus ir namo sienojus skysčiu. Po to jis, Vasilijus Paukas, jo žmona ir vaikai ėmę skųstis sveikata. Jusdamas kerus ir nebūdamas tikras dėl savo sveikatos, turto ir ateities laimės, jis prašąs jo pareiškimą įtraukti į teismo knygas kaip įrodymą kerėtojo gaudymui”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 616 )”.
Vagystės, kaip ir visais laikais ir visose tautose, nebuvo toleruojamos. Bausmės už jas būdavo įvairios, kartais net ir per griežtos. Pagrindinis įstatymų rinkinys buvo Lietuvos Statutas, kur buvo nurodytos bausmės ir atlygis už įvairius nusikaltimus. Kaip ir Šventojo Rašto, taip ir Statuto straipsniai buvo neginčijami ir galutiniai. Daugelis išlikusių dokumentų liudija, kad nusikaltimai nebuvo tokie jau žiaurūs – bausmės dažniausiai būdavo piniginės ir viešojo pobūdžio – nuplakimas, viešas atsiprašymas ar išvarymas iš miesto, tačiau kartais ir gyvybės atėmimas. Dažniausiai taip būdavo baudžiama už sunkius kriminalinius nusikaltimus – žmogžudystes, paleistuvavimą ar už padarytą itin didelę materialinę žalą žmogui, nepriklausomai kokio rango jis būtų, ar miestui, miesteliui, kaimui “ . Onelė Daraškevičiūtė, gyvendama paleistuvystėje, pagimdė du vaikus ir juos nužudė, kaip prisipažino tardymo ir kankinimo metu, remiantis Lietuvos Statuto XI skyriaus 60 straipsniu, XIV skyriaus 13 ir 31 straipsniais, ji turi būti budelio nukirsdinta jo karališkosios didenybės Virbalio miesto turguje priešais rotušę penktadienį, kovo mėnesio 2 dienos 8 valandą ryto, taip pat turi padengti miesto išlaidas neskaitant mokesčio budeliui, tai yra: už saugojimą atiduoti 26 lenkiškus auksinus, už žvakę – 4 lenkiškus auksinus ir kitas teismo išlaidas – 20 lenkiškų auksinų, iš viso – 50 lenkiškų auksinų ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 655 ).
Valstiečių, kurie buvo gausiausia gyventojų grupė, kasdieninis gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo paprastų miestelėnų. Jiems taip pat nesvetimos įvairios pagundos. Kadangi jie buvo mažiausiai apsaugota visuomeninė grupė, tai ir kentėti jie turėjo daugiausiai. Kaip galime perskaityti įvairiose išlikusiose bylose, valstiečiai buvo beveik beteisiai prieš bajorus ir jų savivalę, nebent būdavo surenkama pakankamai neginčijamų įrodymų, tačiau ir bausmės būdavo visą laiką švelnesnės – už nužudymą skiriama tiktai piniginė bauda ir jei nusikaltėlis sugeba sumokėti, jis jau nekaltas. Tačiau lyginant su Rusijos valstiečiais, LDK buvo savotiška demokratija ir valstiečiams suteiktos net kai kurios teisės ir privilegijos.
Geriausiai Žemaitijos valstiečių gyvenimo būdą ir papročius aprašė Jonas Lasickis (Lasicijus), tačiau žvelgiant iš šių dienų nelabai aišku kaip jie vertėsi ir kuo užsiminėjo: “ . žemdirbiai tingūs: dėl kažin kokių prietarų aria tik medinėmis žagrėmis. Todėl jiems ir trūksta duonos, vietoj jos jie papratę maitintis ropėmis, kurias išauginti – mažesnis triūsas. Jos išauga sulig žmogaus galva. O suvalgę ropes, ima maitintis duona. Jie gausiai turi šviesaus medaus, pieno, sviesto, gyvulių, džiaugiasi vešliomis ganyklomis. Jiems netrūksta žuvų. . Jie esti augaloti, judrūs, drąsūs, tvirti, linkę griebtis ginklų. Paprastai jie gyvena po šimtą metų, būna santūrūs ir linkę verstis visokiais nesunkiais darbais. ”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 644 ).
Pabaigoje norėčiau trumpai panagrinėti LDK švietimą ir mokslą. Priėmus krikščionybę, Lietuvos teritorijoje pradedamos steigti pirmosios mokyklos, kolegijos, kurios metams bėgant tampa universitetais. Visu švietimu rūpinosi bažnyčia, o truputį vėliau valdovai ir įtakingi didikai, nes buvo pradėta suprasti mokslo reikšmę visam LDK gyvenimui ir kultūrai. Kokių dalykų buvo mokomasi, galima perskaityti Kėdainių evangelikų reformatų aukštesniosios mokyklos tvarkaraščiuose – gramatika, istorija, retorika, filosofija, katekizmas, aritmetika ir t.t. Kaip buvo siekiama išsimokslinimo, parodo pastaroji citata: “ Ponas Jonas Paleckis minėtą pusės margo sklypą ( kadangi jam labai reikalingi pinigai savo mokslui, vykstant į mokyklą Vilniun) pardavė amžinam naudojimui ponui Andriui Šunakevičiui, Joniškio miestiečiui už 13 talerių sumą”(“LDK kasdienis gyvenimas”, psl. 823 ).
IŠVADOS

Rašydamas šį darbą norėjau parodyti koks iš tiesų buvo kasdieninis LDK gyvenimas. Čia nebuvo išskirta nei viena luominė klasė, nebuvo idealizuota, mano manymu, praeitis ir joje gyvenę žmonės. Kaip rašiau pačioje pradžioje LDK ne tik kilmingieji, bet paprasti žmonės, be kurių nebūtų buvę daugelio įvykių. Žmonės gyveno panašų gyvenimą, kaip ir dabar. Iš išlikusių teismo knygų, metraščių galima spręsti, kad gyvenimas buvo pakankamai žiaurus – vagystės, smurtas ir kiti panašūs įvykiai yra neatsiejama praeities ir dabarties kasdienybės dalis. Tačiau netrūksta ir kitokių įvykių – tarpusavio santykiai, įvairūs įsakymai dėl mokslo, vedybų, skyrybų ir t.t. gali būti pritaikyta mūsų dienomis. Kasdieninį žmonių gyvenimą reguliavo įstatymai, iš kurių pagrindinis buvo Lietuvos Statutas, kas darė LDK viena iš demokratiškiausių valstybių to meto Europoje, tačiau bėgant amžiams nebuvo sugebėta pasinaudoti šia valstybės valdymo forma. Klestėjo prekyba, buvo taikomos įvairios nuolaidos amatininkams, norint kiek nors pagerinti gamybą, kuri praktiškai buvo neišvystyta. Bajorai dalyvaudami valstybės valdyme, galutinai ją sužlugdo, žiūrėdami tiktai savo interesų, įsivyrauja tam tikra anarchija, ko pasėkoje tiek LDK, tiek ir Lenkija pereina galingesnių valstybių įtakai ir iš pasaulio žemėlapio visam laikui išnyksta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

LITERATŪRA

1. “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas”, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001
2. A.Šapoka ”Lietuvos istorija”-Vilnius,1989 m.
3. “Lietuvos TSR istorija”- Vilnius, 1985 m.

Leave a Comment