Klasikinis pažinimas

Per daugelį metų pažinimas, filosofine prasme, buvo apibrėžiamas kaip patekimas į kažką paslaptingą, nepasiekiamą; patekimas į esmę, į pačią būtį. Savotiškas uždangų praskleidimas, kurios slėpė nuo žmonių pačią daiktų esmę, buvo pirminis pažinimo taškas. To pasėkoje – galimų klaidų pripažinimas, dvejojimas, klaidžiojimas, pažinimo gradacija, kuri rėmėsi žiniomis ir nuomonėmis. Nuomonė – tai nepakankamai pagrįstos žinios, kurios yra nepakankamo patirties įsisavinimo rezultatas, įgyjamos jausmais arba su “autoritetų” pagalba. Nuomonė – tai žinios, kurios buvo įtakojamos iliuzijomis, emocine arba jausmine gyvenimo patirtimi.

Daugelis filosofų manė, kad labai sunku, kaartais neįmanoma, atskleisti daikto esmę remiantis vien tik neesminiais, jusliniais metodais. Norėdami pažinti mus supantį pasaulį, filosofai naudoja terminą “agnosticizmas”- nepasiekiamas pažinimui, tai tarsi mokslininko, filosofo netikėjimas tais dalykais, kurie tarsi yra aiškūs, bet nė vieno individo nepažinti – Dievas, dvasios nemirtingumas, mus supanti realybė, šiuo mokymu rėmėsi – Kantas, Berklis. Dabar šis terminas naudojamas apibrėžti žmogaus santykį su Dievu.

Daugiau naudojamas, tačiau dar labiau neapibrėžtas ir platesnis yra – “skepticizmas” – tai savotiškos dvejonės norint gauti absoliučiai teisingas žinias. Skepticizmas gali būti vienu iš paagrindiniu filosofinio mokymo aspektų. Viduramžių filosofijoje skepticizmas nenagrinėja vienos iš pagrindinių doktrinų – Dievo buvimo, tačiau išreiškia pačio žmogaus požiūrį į patį save, nagrinėja savęs pažinimo problemas. Žmogaus egzistavimas jo ribotume, “žmogiškumas” pasireiškia per klaidas ir abejones – įsitikinimas žmogaus aklumu ir silpnumu, ta

ai praktiškai visos filosofijos rezultatas, tas pas rezultatas sutinkamas kiekviename žingsnyje, nežiūrint į visas pastangas jo išvengti.

Bėgant amžiams skepticizmas virsta kriticizmu. Jo pradininkas – Kantas. Kriticizmas sunkiai apibrėžiamas terminas, tai tarsi nenuginčijamo reiškinio nepriėmimas. Kriticizmas tampa bendrąja pažinimo charakteristika, jei tai neliečia “vertybių perkainojimo”, atskleidžia tuos reiškinius, kurių dėka mums egzistuoja patys netikėčiausi dalykai. Kriticizmas nieko neneigia ir niekuo neįpareigoja. Atskleisdamas žmogui pažinimo ribas, jis palieka jam kelią rinktis. Kriticizmas gali būti skirtingas – empiriokriticizmas, kritinis realizmas, kritinis racionalizmas, Frankfurto mokyklos filosofija, postmodernizmas.

Visose aukščiau išvardintose koncepcijose nėra vieningumo. Klasikinis pažinimas – empirizmas ir racionalizmas, kur ginčijamasi dėl pažinimo proceso struktūros, pažinimo metodų. Tačiau tuo pačiu egzistuoja kitas pažinimas, kur buvo suformuluotos pagrindinės pažinimo teorijos problemos, jų sprendimo būdai. Kad ir kokios būtų mokyklos, srovės, beet du dalykai išlieka – tai sąryšis tarp subjekto (tyrėjo) ir objekto (tyrimo objekto). Sąryšio pusės bei kontūrai yra aiškiai apibrėžti, bet egzistuoja daug būdų nustatyti ryšį tarp objekto ir subjekto.

Vienu atveju – objektas pats nukreipia visas subjekto jėgas tirti objektą ir jo ypatumus ir pats pažinimo proceso charakteris – ryšys tarp subjekto ir objekto. Platono mokykla – objektas apibendrina subjekto pažinimo ypatybes – “protingos dvasios” turėtojo ir idėjų pasaulio gyventojo. Pažinimo procesas – dvasios atsiminimai apie kontaktus su idealių formų pasauliu. Hėgelio koncepcija – subjektas nėra ne
epajudinamas, o pažinimas nėra paprastas, protu suvokiamas reiškinys. Pažinimas – aktyvus procesas, įvykdomas tik su besivystančiu, veiksmingu subjektu. Subjekto veikla iš anksto nuspręsta – tai idėjos. Subjektas tarsi giminiškas, turintis ryšių su objektu, tarp jų nėra prarajos, jie vieningo pasaulio dalis, todėl pažinimo procesas – vienu metu ir buitinis procesas. Demokritas – pažinimas, tai materialaus nematomo daikto kopijos įsismelkimas į žmogaus jausmų organus. Objektas giminingas subjektui, jie turi vienodą atomų struktūrą. Objektas pats pasitinka subjektą ir atskleidžia subjektui jo pažinimo aktyvumą. Pažinimas tampa įmanomas tik tuo atveju, jei mes priimame, kad mes giminingi objektui.

Kitu atveju – pažinimo teorija orientuota į subjekto pažinimo aktyvumą. Tai ne empirinis subjektas – konkretus žmogus, su savo ydomis ir turintis nepakartojamą dvasinę struktūrą. Tai “švarus subjektas” – jis neturi jokio kito noro, išskyrus norą žinoti, jokių ypatingų gabumų, išskyrus pažinimo gabumus. Pažinimo procesas apima labai artimą bendradarbiavimą tarp subjekto ir objekto. Subjektas viską apskaičiuoja, kad jo struktūrose atsikurtų universali pasaulinė tvarka. Pasaulis, visa savo esybe, funkcionuoja pagal protu suvokiamus įstatymus. Tai charakteringa racionalizmui, empirizmui. Jeigu žmogus savo jausmuose mato savotišką kanalą jungiantį jį su pasauliu, tai jis vis tiek turi galimybių atskirti tuos jausmus, kurie sąlygoja fundamentalias daiktų savybes, nuo tų kurie nieko daugiau nesąlygoja, tik matymą. Šiuo atveju pažinimas – ne tik atsiminimai ar da
aikto pažinimas, o savotiškas atspindys ar daikto mintinis rekonstravimas. Čia pasaulis konstruojamas iš žinomų detalių, todėl ir rezultatas būtų su laukiamomis savybėmis. Klasikinis pažinimo modelis – tai savotiškas žaidimas pagal taisykles, su minimalia rizika, be fatalinių netikėtumų.

Galima išskirti dar vieną klasikinio pažinimo modelio savybę. Sąmonė gali įsisavinti visus pažinimo aktus, įvertinti jų vertę. Tai daro sąmonę kontroliuojamą, įtakojamą vaizdinių. Mąstantis “aš” įsisavina ir tuo pačiu kontroliuoja savo pažinimą. Jei ankščiau visos pažinimo struktūros buvo sąlygojamos subjekto struktūros vientisumu ir realybės struktūra, tai marksistinė pažinimo teorija – kur viską lemia žmogaus veiksmai pasaulyje, o ne pasaulio – žmogui.
Taip pat prie šios teorijos galima priskirti evoliucinę epistemologiją. Pažinimas – lygsvara tarp aplinkos ir organizmo, iš čia – visų pažinimo struktūrų bendrumas, esant vienodoms sąlygoms. Principinių skirtumų tarp žmogaus ir gyvūnų pažinimo veiklos nėra, nes žmogaus pažinimo aparatas ir infuzorijos judėjimas iš principo remiasi tais pačiais dėsniais ar įstatymais. Žmogiškasis intelektas siekia asimiliuotis su supančia aplinka ir panaudoti tokius veiksmus, kuriuos galima apibrėžti taip – čia ir dabar.
Visi šie pažinimo būdai ir sudaro klasikinį mokslinį pažinimą. Mokslinis pažinimas tampa aukščiausia pažinimo forma, visi kiti tipai vertinami pagal savo artumą ir tolumą nuo pačios tobuliausios pažinimo formos veiklos. Mokslinis pažinimas turi būti pakankamai gerai pagrįstas – turėti atramą patyrime, mą
ąstyme, neturi prieštarauti pagrindinėms mokslo nuostatoms ir t.t. Pagrindas – patirtis, proto idėjos – iš čia kilo fundamentalizmas – paieškos dėmesys pagrindiniams žinojimo elementams, iš to kilo jausminių, racionalių, empirinių, teorinių problemų sprendimas pažinime.
Jausmai jungia žmogų su jį supančiu pasauliu. Paprasčiausias jausminės patirties elementas – pojūčiai. Penki pojūčių tipai yra tolygūs penkiems jausmų organams. Žmogus yra nepritaikytas kovoti su juo supančios aplinkos pakitimais, tačiau jis gali vystytis be garsinių ar matymo pojūčių, bet pastarieji yra patys svarbiausi žmogui, jo sociologijai, nes visi pažinimo ir komunikaciniai procesai vyksta vadinamojoje ženklų formoje.
Empirizme manė, kad tik bet kokios žinios kyla iš patyrimo, taip pat patyrimas jas kontroliuoja. Mūsų žinios ribotos, o daugelyje sričių neįmanoma pasiekti patikimo tikrumo, todėl realiame gyvenime svarbų vaidmenį vaidina tikimybė, kompensuojanti žinių stygių.
Racionalizmas – (Dekartas, Leibnicas) deklaruoja racionalaus žinojimo prioritetą, kuris yra fundamentalus ir remiantis tuo, čia vystosi visos mokslo žinios. Atmetama grynoji empirija kaip šaltinis. Empiristinė formulė “prote yra tik tai, kas pirma yra buvę juslėse” papildoma “išskyrus patį protą”, t.y. išskyrus įgimtas idėjas bei pažinimo struktūras. Vien kaupiant patyrimo duomenis gaunami tik apytikriai rezultatai, tačiau rezultatai, kuriuos gauname pažindami protu, bus aiškūs ir teisingi.
Teorinis pažinimas – remiasi pagrindinėmis tiriamojo objekto savybėmis. Galutinis tikslas, baigus teorinį daikto pažinimą, teorijos sukūrimas. Racionalizmas, šiuo atveju, ne tik išorinė bandymo formų fiksacija, bet pagrindinis žinių šaltinis. Jausminio ir racionalaus pažinimo susijungimas į teorines ir empirines formas, neleidžia abejoti fundamentalizmu, formų patikimumu, nes realiame pažinimo procese jos prarado savo autonomiją. Jausmai ir racionalizmas, kaip matyti, mintyse atskirti vienas nuo kito, neprarado savo skiriamųjų ypatybių.
Filosofai apibendrino ir normatyvines pažinimo charakteristikas. Racionalizme – tai matematinės žinios. Matematinės žinios turi tapti universalaus mokymo pagrindu.
Empirizmo šalininkai tai matė – mechanikoje, fizikoje, chemijoje, kur buvo remiamasi eksperimentais ir stebėjimu. Fizikinės žinios remiasi realybe, o ne pati savim, kaip matematika. Žinios, įgytos stebint, leidžia ne tik paaiškinti, bet ir pranašauti, būti techninių žinių pagrindu. Siekis tobulinti universalias mokslinio pažinimo normas, iki kurių reikia “pritempti” realų mokslinį pažinimą – redukcionizmas – kai į vieną mokslinį standartą suliejami įvairūs mokslinių tyrimų tipai.
Dar vienas pagrindinis principas moksliniame pažinime yra – tiesa. Tai yra labai svarbus reikalavimas norint suprasti pažinimo rezultatus ir visa tai tiesiogiai susiję su klasikiniu pažinimo modeliu – subjekto ir objekto nekintamumu, sąmonės buvimu. Tiesa, kaip vertybė yra ne tik minčių, bet ir gyvenimo reguliatorius. Dž. Bruno mirtis ant laužo – tai auka vardan tiesos, tapusia gyvenimu. Bet kokia politinė kova yra įkvėpiama tuo, kad kovojama vardan tiesos prieš kitaip manančių idėjas. Bet tiesa iškart tampa bereikšme ir “tuščia” jei mes pradedame tikėti tuo ko nėra ir siekti to, kas niekada neįvyks.
Aristotelis sukūrė klasikinę tiesos koncepciją – tiesa – mūsų žinių atitikimas realybei. Todėl daugelis žmonių skirtingai supranta realybę ir iškyla skirtingos tiesos modifikacijos, kurios labai nepanašios viena į kitą. Tai tarsi savotiškas atspindys – vieno daikto struktūros atgaminimas kito daikto struktūroje – žiūrėdami į veidrodį mes matome kažką ir mūsų sąmonės dėka atsiranda ryšys tarp to kažko ir mūsų.
“Abstrakčios tiesos nėra, tiesa visa laiką konkreti” – Leninas. Tiesa yra visą laiką objektyvi visam materialiam turiniui, tačiau yra subjektyvi vidiniam idealiam turiniui ir formai : tiesą pažįsta tie žmonės, kurie išreiškia ją tam tikromis subjektyviomis formomis ( žiniomis, įstatymais, teorijomis). Tiesa yra procesas, o ne vienkartinis aktas suprantant objektą iš karto, visapusiškai.
Absoliuti ir sąlyginė tiesa – tai yra du atskiri ir tuo pačiu būtini momentai norint suprasti tiesą.
Absoliuti tiesa (absoliutumas objektyvioje tiesoje) – pirma pilnas, visapusiškas žinojimas apie dabartį – gnoseologinis idealas, kuris niekada nebus pasiektas, nors pažinimas vis labiau artina prie jo; antra – tai toks tiesos idealas, kuris niekada nebus paneigtas ateityje, tai vadinamos amžinos tiesos, atskiro dalyko tam tikrų dalių pažinimas.
Sąlyginė tiesa – išreiškia kiekvieno pažinimo keitimąsi, gilinimąsi atsižvelgiant į praktikos ir pažinimo vystymąsi. Atsižvelgiant į visa tai senos tiesos arba keičiamos naujomis, arba užginčijamos ir tampa savotiškais nuklydimais ( eterio egzistavimas). Sąlyginė tiesa pasireiškia jos nepilnavertiškume, sąlyginume, nebaigtume. Absoliuti tiesa susideda iš tam tikros sumos sąlyginių sumų, tačiau ne dirbtiname jų sujungime, o vystantis pažinimui.
Todėl objektyvi, absoliuti, santykinė ir konkreti tiesa – tai ne atskiros tiesos rūšys, o vienas ir tas pats tikrasis pažinimas su konkrečiai tiesai būdingais elementais. Tiesa – tai tokie tvirtinimai, nuomonės, kurie yra adekvatūs faktams. Visų pirma negalima maišyti tiesos su tiesos kriterijais, antra – universalus tiesos kriterijus, kuris mus apsaugojo nuo savotiško paklydimo, neegzistuoja.

DABARTINIS PAŽINIMAS
Klasikinis pažinimo modelis pasiekė tokį etapą, kad pats prieštaraudamas sau ir tai vystantis, buvo pasiektas kritinis stovis. Atrodo aiškūs subjekto – objekto santykių kontūrai pradeda klibėti. Nerealūs atrodo pradeda darytis tokie teiginiai, kurie liečia objekto ir subjekto suderinamumo struktūras – nėra subjekto be objekto ir objekto be subjekto. Subjektas pasaulyje ieško tiktai to ką gali ir nori surasti ir tuo pačiu žino ko jis nori ir gali; jis atviras pats sau, nes jis tikroji pažinimo galimybė. Taip pat pradedama abejoti viena iš pagrindinių instancijų – sąmone. Fundamentalizmas užleidžia vietą totaliniam kriticizmui. Pasaulis neturi griežtų kontūrų, aiškios struktūros, jis netematikuotas, neatskiria savęs nuo objektyvios realybės. Todėl reikia pradėti ieškoti paaiškinimo moksliniam pažinimui. Atsiranda sąvoka “gyvenamasis pasaulis” (Huserlis). Sąvokos naudojimas padeda suprasti atskirų rūšių specializuotas veiklos sąvokas, pirmiausiai – mokslo, atskirų socialinių kolektyvų, grupių, nacijų ištakų skirtumus. Gyvenamojo pasaulio ištakų išaiškinimas kiekvienoje iš šių grupių leis filosofijai spręsti savo begalinę užduotį – sukurti savotišką protinį universumą.

“Gyvenamojo pasaulio” termino atsiradimas metodologijoje keičia mūsų požiūrį į teorijos ir empirizmo santykį, kritikuoja mokslinę teoriją, suteikia didesnes galimybes tirti mokslinę kūrybą. Mokslinė tiesa susilygina su ikimokslinėm žiniom, moksliniai atradimai neatskiriami nuo nustatytų gyvenimo normų, mokslas įsilieja į žmogaus veiklą, žlunga visos utopijos apie klasikinį pažinimą.

Gyvenamojo pasaulio analizė atskleidžia dekonstrukcijos procedūrą. Tai visuma galimo horizonto, kuriame suvokiantis ir patiriantis aš atsigręžia į objektus. Visose mokslo rūšyse yra ne stiprus besąlyginio žinojimo pagrindas, o prieštaringas gyvenimiškasis universumas. Filosofija užima pirmą vietą aiškinantis mokslo ištakų santykius su teoriniu mokslo pažinimu, ji atsiranda tarp gyvenamojo pasaulio ir mokslo. Gyvenamojo pasaulio termino įvedimas griauna visas fundamentalizmo, redukcionizmo, socialinio-kultūrinio mokslo pažinimo pretenzijas. Mokslinis pažinimas įmanomas su filosofijos pagalba. Gyvenamasis pasaulis padeda išvengti mokslui vienodumo, leidžia atsirasti skirtingoms konkuruojančioms teorijoms, žmogaus interesai prasiskverbia į mokslą, darant jį orientuota į žmogų. Matematika jau nėra mokslo ir žinojimo etalonas. Žlunga mokslo įvaizdis, kad jis yra vientisas ir nedalomas. Į pirmą planą iškyla humanitarinės žinios, kurios neatitinka fundamentaliųjų kriterijų, reabilituojasi filosofija, net ne mokslinės žinios kasdieniškam gyvenime įgauna tolygias teises su nepaneigiamomis mokslo žiniomis. Tradiciniai pasaulio pavyzdžiai, mitai, mistika, astrologija taip pat neatskiriami fundamentalizmo ar redukcionizmo siena nuo mokslo, jie kartais net jį veikia ir daro įtaką.

Antifundamentalizmas – tai pagrindinis dabartinio mokslinio pažinimo kriterijus. Teiginiai, kurie buvo neatskiriami nuo klasikinio – fundamentalaus pažinimo modelio, tampa vis nereikšmingesni ir kartais minimi su ironija. Dabartiniame moksle egzistuoja realizmo, patirties, mokslinio progreso terminai, bet jau jie prarado savo charakterį ir naudojami norint išreikšti tiktai kažką sąlyginio ar turinčio specialią prasmę. Pvz. “realizmas” reiškia tik empiriškai progresyvų problemos sprendimą – galimybė iškelti naujus faktus tiriamos teorijos rėmuose. Bet tai nereiškia, kad teorija atitinka tikrovei, nes šis klausimas iš vis neliečiamas. Moksliniai faktai realizmo koncepcijoje – tiktai sąlyginai priimtas neproblematinis pažinimo fonas, išreiškiamas kitomis teorijomis.

Patirtis – jau nėra viena iš pagrindinių reikšmių, o tik kritinė instancija, su kurios pagalba išaiškinami teorijos trūkumai, patirtis ne pagrindžiama, ji neigiama, tuo pačiu tampant teorijos judėjimo stimulu – falibilizmas.

Nė vienas iš šių elementų ar teorijų, kurie ankščiau sudarė pagrįstą mokslinio pažinimo pagrindą, jau negali tapti pakankamai pagrįstais norint įvertinti teoriją kaip teisingą ar klaidingą. Teisingo žinojimo terminas išbraukiamas iš mokslo paliekant moksliškumo terminą.

Mokslui praradus pagrįstą pagrindą, plečiasi mokslinės teorijos kriterijai reikalingi moksliniam pažinimui. Pripažįstamas mokslo ryšys su gyvenimiškojo pasaulio akivaizdumais atsiranda savotiškas loginis anarchizmas. Žmogaus interesai, silpnybės, ideologiniai faktoriai užima vis reikšmingesnę vietą pažinime ir moksle. Kadangi mokslo kriterijai leidžia vienu metu egzistuoti skirtingoms konkuruojančioms teorijos, tai reikia atsisakyti nuo klasikinės pažinimo doktrinos daromos įtakos ir suprasti, kad viskas yra leidžiama ir susieti mokslą su gyvenimiškuoju pasauliu.

Šios funkcijos turi imtis filosofija. Filosofija turi neutralizuoti žalingas mokslui tendencijas – absoliutaus pastovumo, sausumo, normatyvumo. Filosofija turi susieti mokslą su visa žmogiškąja veikla, bet vidiniai ir išoriniai mokslo vystymosi faktoriai filosofijai bereikšmiai. Tai atsirado interpretuojant filosofiją kaip mokslą ir filosofiją kaip ne mokslą. Tikroji metafizika – tai supratimas kad kiekviena problema yra atvira, o ne problemos įamžinimas. Filosofijos normų pakeitimas – ne iracionalus procesas. Tai gyvenimo vertybių, žmogaus veiklos formų pakeitimas. Dabartiniame moksliniame pažinime stengiamasi reabilituoti klasikinę metafiziką. .

Skirtingai nuo aiškinimų, pažinimas nėra bandymas įsigilinti į daikto esmę, užduotą jam funkciją, struktūrą, atsiradimo principus. Pažinimas visų pirma atskleidžia tam tikro reiškinio vertę. Bandymas kažką pažinti reiškia, kad atsiranda distancija tarp savęs ir bandomo pažinti – iš to išplaukia, kad vystosi tam tikras savęs pažinimo lygis. . Savęs pažinimas – tai savo, kaip subjekto, pažinimo pakeitimas: pradedama vertinti save, bandant pažinti tam tikrą daiktą ar reiškinį, formuojasi aiškus savęs vertinimas. Žmogus, kaip pažinimo nešėjas ir bandomas pažinti tampa lygiaverčiais. Pvz. norint suprasti dvasinį antikos pasaulį, reikia suprasti to pasaulio skirtumus nuo dabartinio dvasinio pasaulio. Pažinimas, vykdomas remiantis istoriniais literatūriniais, filosofiniais tyrinėjimais, leidžia pastoviai koreguoti pažinimo proceso dalyvių mintis. Todėl neaišku kas ką labiau pažįsta – ar mes senovės Graikiją, ar Graikija – mus. Mes patys kuo toliau tuo labiau pažįstame save, dabartį, bet remiantis mūsų skirtumais nuo antikos pasaulio, antika iškelia mūsų klausimus apie mus pačius. To pasėkoje, galima keisti tradicinę objekto – subjekto pažinimo struktūrą, susiklosčiusią objekto aiškinimo procese. Pažinimas turi subjekto- objekto tarpusavio ryšio struktūrą.

IŠVADOS

Pažinimas yra viena iš pagrindinių filosofinių problemų. Šitame referate buvo panagrinėtas ryšys tarp dialektikos ir pažinimo problemų. Pažinimas buvo pradėtas nagrinėti jau Antikoje. Sokratas savo pokalbiuose stengėsi surasti ir pažinti tiesą – “pažink save”. Pirmą tiesos koncepciją išvystė Aristotelis. Platonas tiesiausiu keliu į pažinimą išskyrė dialektiką, tačiau toliau dialektika nagrinėjo kitas problemas, o pažinimas išskiriamas į atskirą temą.
Nėra uždarų klausimų, nėra universalaus pažinimo – yra tiktai daug klausimų ir mažai atsakymų.

PANAUDOTA LITERATŪRA :

1. K. Kardelis “Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai”, Kaunas, “Judex”, 2002
2. P. Kunzmann . “Filosofijos atlasas”, Vilnius, “Alma littera”, 1999
3. A. Šliogeris “Kas yra filosofija”, Vilnius, “Strofa”, 2001
4. W. Tatarkiewicz “Filosofijos istorija” I tomas, Vilnius, “Alma littera”, 2001
5. W. Tatarkiewicz “Filosofijos istorija” II tomas, Vilnius, “Alma littera”, 2002
6. Карсавин “Философия истирии“, 19993

Leave a Comment