Kūčios

Kūčios

Kūčios – tradicinio kaimo žiemos šventė, švenčiama trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metu (gruodžio 25 d.).Tai nakties šventė, kurios iškilmės prasideda tik vėlai vakare. Visą Kūčių dieną moterys ruošdavosi namuose – švarino pirkią, virė, kepė Kūčių ir Kalėdų valgius, vyrai ruošėsi šventėms lauke. Dirbdavo mažai tevalgę ar net visai alkani. Ir tik “vakarinei žvaigždei pasirodžius”, visi sėsdavo prie Kūčių stalo. Pavalgius iškilmingą vakarienę, prasidėdavo Kūčių būrimai, burtai ir prietarai. Kūčių šventė simboliškai tęsdavosi visą naktį: einant miegoti, stalas būdavo paliekamas nenukraustytas, o kartais daar net papildomas ypatingais valgiais. Būdavo tikima stebuklinga Kūčių vidurnakčio galia – tada kalbą gyvuliai, vanduo vynu pavirstąs. Šių tikėjimų pagrindu buvo kuriamos sakmės apie žmogų, Kūčių naktį besiklausantį gyvulių kalbos ir ragaujantį vynu pavirtusį vandenį. Tokių sakmių Lietuvoje yra užrašyta net kelios dešimtys variantų.

Kūčios būdavo švenčiamos uždarose patalpose. Jei trumpam išbėgama laukan paklausyti, kur šunys loja, suskaityti tvoros statinius, apnešti “Kūčių duoną” apie pirkią ir pan., tuoj pat vėl sugrįžtama vidun. Kūčios – uždara šventė ir socialiniu požiūriu: tą vakarą niekas niiekur neidavo, visi švęsdavo savo draugėje. “Kūčios yra visų pirma savos šeimos vaišinimasis” (Gobis, 1942). Todėl į jas būdavo kviečiami tik tokie kaimynai, “kurie savo šeimos neturi (našliai, našlės, viengungiai)” (Gobis 1942). Netikėtai į Kūčių šventę užklydęs pakeleivis būdavo laikomas nepaprastu žmogum (raganium, dvasių ap

psėstu), tikima, kad toks svečias atnešąs laimę. Ypatingą Kūčių šventės uždarumą poetiškai yra aprašęs Mikalojus Katkus.

“Kūčių naktis. Dangus žvaigždėtas, mėnesiena, šąla. Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti neparvažiavęs Kūčių laiku? Net vagis, nakties mėgėjas, tą naktį esti namie –ir jį apsiaučia Kūčių ramumas. Tiktai vilkas, pervis alkana būtybė, slankioja keliais ir patvoriais, drumsdamas nakties tylą “ (Katkus, 1965).

Svarbiausiasis Kūčių apeigų dalyvis – seniausias šeimos narys. “Prie stalo pirmiausia sėdasi šeimininkas ir šeimininkė” (Balys, 1930). Pradėdamas Kūčių vakarienę, “šeimininkas laužia ir dalija plotkus”, – rašo ir M. Katkus (1965). “Šeimininkas arba šeimininkė” pradeda Kūčių vakarienę (Čilvinaitė, 1935). Šeimininkas ir patį Kūčių stalą pirmasis pradeda ruošti, atnešęs šieno kuokštą. Vyriausiasis šeimos narys atlieka ir kitą daugiausia Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje paplitusią apeigą – neša apie piirkią “Kūčių duoną”. Pradėdamas šį svarbų ritualinį veiksmą, vyriausiasis šeimos narys dar kartais ypatingai apsirėdo.

“Prieš valgant vakarienę, kiekvienų namų šeimininkas apsirėdo tam tikrais apeiginiais rūbais, kaip koks senovės vaidila. Apsivelka ilgus, baltus trinyčius, kuriuos seniau kiekvienas turėdavo, susijuosia juoda juosta, kokios paprastai niekuomet nedėvi. Ant galvos užsideda tam tyčia gražiai padarytą juodą kepurę.” – rašo apie kupiškėnus B. Buračas.

“Apsirėdęs išeiginiais drabužiais”, “Kūčių duoną” neša ir dzūkų šeimos galva. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje “Kūčių duoną” apie pirkią neša “senelis”.

Aiškiai matyti, kad Kūčios yr

ra tipiškiausia šventė, atitinkanti kairiuosius priešpriešų žiema-vasara, naktis-diena, uždara patalpa-laukas, senas-jaunas polius. Iš dalies jas būtų galima susieti net su priešpriešos žemai-aukštai kairiuoju poliumi. Kai kur tą naktį piemenukai ir vaikai miega ne lovose, bet po stalu ant Kūčių šieno, vadinasi, žemiau negu įprasta.

Kūčių šventės paskirties ir tikslo problema būtų labai aiški, jei jos netemdytų ryšys su Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Į Kūčių šventę neretai įsiterpia Kalėdų ir Naujųjų metų papročiai, o į pastaruosius – Kūčių. Mat Kūčios ir Kalėdos bei Naujieji metai sudaro du vienos šventės etapus, tarsi du priešingus tos pačios šventės polius.

Kūčių šventės uždarumas, šeimyninis pobūdis, pagarba seniesiems ir daugelis kitų bruožų perša mintį, jog ši šventė smarkiai susijusi su protėvių kultu ir mirusiaisiais. Mirusiesiems per Kūčias rodoma ypatinga pagarba.Ančiškų apylinkėse “jei kuris šeimos narys būdavo miręs, toj vietoj, kur jis, būdavo, sėdi, statydavo alaus stiklinę” (Balys, 1930). Kamajų apylinkėse tikima, kad tą vakarą “visi numirėliai prisikelia ir ateina aplankyti savo namų” (Balys 1930). “Kūčių dieną ateina dūšios namų pažiūrėti ir savo giminių aplankyti’,-tikima apie Valkininkus. Daug kur, valgant Kūčias, prisimenami mirusieji. “Kūčias pavalgius, stalas nebūdavo nukraustomas, kad turėtų kuo pasivaišinti mirusiųjų vėlės, kurios, tikėta, tą naktį grįžtančios savo namų aplankyti”,-rašoma “Lietuvių etnografijos bruožuose”. Nenukraustytas Kūčių stalas paliekamas mirusiesiems Vidurio ir Rytų Au
ukštaitijoje, Dzūkijoje ir kitose Lietuvos vietose. Per Kūčias už mirusius paskiriama nors pagramdėlis ragaišio pavargėliams, prie bažnyčios durų bebūnantiems šaltą Kalėdų naktį. Matyt, neatsitiktinai tiek daug Kūčių prietarų ir tikėjimų yra susiję su mirtimi. Jei, valgant Kūčias, šešėlis panašus į karstą, žmogus mirs. Kieno šešėlis be kaklo, tas nesulauks kitų Kūčių – mirsiąs.Kūčių vakarą lipa ant aukšto ir žiūri į stalą, prie kurio valgė Kūčias. Jei pasirodys karstas – mirsi ir t.t.

Leave a Comment