I. ĮVADAS
Kristupas Kolumas 1451 m. gimė Genujoje (Italija) ir mirė 1506 m. Valjadolide. 1476 m. jis gyveno Lisabonoje ir dirbo jūros žemėlapių braižymo dirbtuvėje. Kolumbas buvo jūrininkas, keliautojas, surengė 4 keliones per Atlanto vandenyną. 1476 – 1484 gyveno Portugalijoje. Remdamasis antikinėmis žiniomis apie Žemės rutulio pavidalą ir netiksliais XV a. mokslininkų apskaičiavimais manė, kad, plaukiant į vakarus nuo Pirėnų pusiasalio, galima rasti Indiją, ir sudarė kelionės projektą. Kai Portugalijos karalius jo projekto neparėmė, Kolumbas persikėlė į Kastiliją ir išsirūpino Ispanijos karaliaus leidimą vadovauti savo suprojektuotai kelionei. Į I kelionę (1492-93) Kolumbas išplaukė 3 laivais – ,,Santa Maria“, ,,Pinta“ ir ,,Nina“. Kelionėje dalyvavo _90 žmonių. Jis perplaukęs Atlantą 1492.10.12 atrado Bahamų salyno San Salvadoro salą, po to Kubą, Haitį. II kelionei (1493-96) vadovavo jau būdamas admirolas ir atrastų žemių vicekaralius. Šioje kelionėje plaukė 17 laivų, _1500 žm. Tada Kolumbas atrado Dominiką, Gvadelupę, Antigvą, Virginijos (dabar Virdžinijos) salas, Puerto Rika, Jamaiką ir dar _20 kitų salų. Patekęs į karaliaus nemalonę, Kolumbas prarado savo privilegijas ir III kelionės metu jau nebebuvo vicekaraliumi. Per III kelionę (1498-1500; 6 laivai; _300 žmonių) Kolumbas atrado Trinidado s. ir įplaukė į Orinoko žiotis (P. Amerika)Per IV kelionę (1502-04) plaukė 4 laivai ir _150 žmonių. Tada buvo apiplauktas Jukatano pusiasalis ir Centrinės Amerikos š.r. krantai iki Urabos įlankos. Iki mirties Kolumbas manė pasiekęs R. Azijos krantus. Po Kolumbo atradimų prasidėjo intensyvi atrastų žemių kolonizacija, bei vietinių gyventojų naikinimas. Kolumbo atradimai turėjo didelę pasaulinę, istorinę reikšmę.
II. KOLUMBO KELIONĖS
1. Pirmoji Kolumbo ekspedicija
Flotilę sudarė 3 laivai: ,,Santa Marija“, ,,Pinta“ ir ,,Nina“. 1492 m. rugpjūčio 3 d. Kolumbo laivai išplaukė iš Paloso. Kanarų salose ,,Pintą“ teko remontuoti ir tik po to nustatytas kursas į Vakarus. Kolumbas rašė du laivo žurnalus. Viename sumažindamas nuplauktus atstumus, o antrame žymėjo tikruosius. Pirmąjį žurnalą matydavo jūreiviai.
Įrašai iš laivo žurnaloRugsėjo 9 d. Trečią valandą pakyla šiaurės rytų vėjas ir aš išplaukiu (iš Kanarų) vakarų kryptimi.Rugsėjo 24 d. Kuo dažniau pasirodžiusi žemė dingsta iš akių, tuo labiau, išsisklaidžius miražui, didėja jūrininkų baimė ir murmėjimas.Spalio 10 d. kursas pietūs-pietūs-vakarai. Žmonės nebetveria ir skundžiasi ilga kelione. Aš juos guodžiu ir primenu, koks atlyginimas jų laukia, aiškinu, kad jie be reikalo skundžiasi, nes aš vis vien keliausiu tolyn, kol atrasiu Indiją.Spalio 12 d. Antrą valandą nakties pasirodė žemė. Rytą išlipu į mažą salelę, išskleidžiu karalystės vėliavą, Karaliaus ir Karalienės vardu paskelbiu tą žemę Ispanijos nuosavybe.Spalio 21 d. Medžiai žali kaip balandžio mėnesį Andalūzijoje. Jų čia tūkstančiai rūšių su kvapniais vaisiais. Taip pat tokia gausybė melodingai giedančių paukščių, jog žmogus niekados nenorėtum palikti šių vietų.Spalio 24 d. Išplaukiu į salą, kurią indėnai, plaukiantys su manim, vadina Kolba (Kuba). Jei tikėčiau jų pasakojimais apie jos dydį ir turtingumą, tai turėtų būti Sipangu (taip Markas Polas buvo pavadinęs Japoniją), esanti šiame krašte, kaip spėju iš matytų žemėlapių. Indėnai sako, kad saloje daug perlų, aukso ir prieskonių.Gruodžio 16 d. Espanjolos (Haičio) gyventojai neturi ginklų ir vaikšto visai nuogi. Jie tokie bailūs, jog nedrįso pulti trijų mūsų vyrų. Jie moka klausyti įsakymų ir paliepus dirbti. Ispanijoje iš jų bus galima padaryti apsišvietusius krikščionis.
Rugsėjo 16 d. pastebėta daug žalių dumblių. Tris savaites jie plaukė jūra, kurioje buvo daug žolės. Taip buvo atrasta Sargaso jūra. Spalio pradžioje jūreiviai ir karininkai primygtinai reikalavo pakeisti kursą, kuris iki tol buvo vakarų krypties. Išvargintos įgulos norėjo sukelti maištą, tačiau Kolumbas juos nuramino. Spalio 12 d. ,,Pintos“ jūreivis Rodrigas Triana pamatė žemę. Pirmoji kelionė per Atlantą užtruko 33 dienas.
Saloje Ispanai pamatė nuogus žmones. Tai buvo aravakai, kuriuos po 30 metų visiškai išnaikino kolonizatoriai. Indėnai savo salą vadino Guanachani, o Kolumbas ją pavadino San Salvadoru (Šventas išgelbėtojas). Tai – viena iš bahamų salų. Greitai buvo įsitikinta, kad tai ištisas salynas. Plaukdamas į pietus, Kolumbas kitas salas pavadino Santa Marija ir Ferdinandinu (dabar Long Ailendas). Dvi savaites flotilė plaukiojo tarp Bahamų salų. Kolumbas aprašė visiškai jam nežinomus augalus. Paskutinė sala, kurioje spalio 20 d. išsilaipino ispanai, buvo pavadinta Izabele (Krukid Ailendas).Ekspedicijos dalyviams indėnai papasakojo apie pietuose esančią didelę Kubos salą. Spalio 28 d. Kolumbas pasiekė Kubos šiaurės rytų pakrantę. Kitą dieną jie plaukė salos šiaurės vakarų pakrante, tačiau matė tik dvi pavienes gyvenvietes. Nebuvo čia nei turtingų Azijos miestų, nei aukso, kurio taip ieškojo ispanai. Kolumbas manė, kad jis priplaukė prie neturtingų Kinijos rajonų. Rytuose turėjo būti turtinga Japonija ir laivas pasuko atgal. Ispanai iš indėnų sužinojo apie turtingą salą, kurioje yra aukso ir lapkričio 13 d. išplaukė jos ieškoti. Lapkričio 20 d. dingo ,,Pintos“ laivas ir Kolumbas įtarė išdavystę. Po dviejų savaičių likę du laivai pasiekė rytines Kubos pakrantes. Gruodžio 5 d. jie pasuko į pietus-pietryčius ir kitą dieną priplaukė salą. Tai buvo Haičio sala, o Kolumbas ją pavadino Espanjola. Jo nuomone, gamta čia buvo gražesnė negu Ispanijoje. Vietiniai gyventojai turėjo aukso, ir ispanai visokiais būdais jį pasisavindavo.Gruodžio 25 d. ,,Santa Marija“ užplaukė ant rifų. Visas jos ekipažas negalėjo tilpti ,,Ninos“ laive, todėl 39 ispanai pasiliko Espanjoloje. Jie tikėjosi rasti daug aukso. Iš sudužusio laivo liekanų buvo įkurtas fortas, apginkluotas laivo patrankomis. 1493 m. sausio 4 d. Kolumbas išplaukė į jūrą ir po trijų dienų sutiko ,,Pintą“ Abu laivai jau nebuvo sandarūs, todėl reikėjo skubiai grįžti į tėvynę. Sausio 16 d. jie išplaukė į atvirą vandenyną. Vasario 12 d. kilusi audra išblaškė laivus. Po trijų dienų ,,Nina“ atsidūrė prie Azorų salų. Vasario 24 d. livas išplaukė, tačiau audros buvo nuneštas Lisabonos link. Tik 1493 m. kovo 15 d. Kolumbas įplaukė į Paloso uostą. Tą pačią dieną sugrįžo ir ,,Pinta“2. Antroji Kolumbo ekspedicija
Ispanijos vadovai Ferdinandas ir Izabelė įvykdė visus 1492 m. duotus Kolumbui pažadus. Kristobalis Kolonas buvo tituluojamas admirolu ir atrastų teritorijų vicekaraliumi. Greitai buvo organizuojama nauja 17 laivų flotilė. Pačiam didžiausiam ,,Marija Galante“ laivui vadovavo Kolumbas. Į laivus prikrovė daug įvairių gyvulių ir žemės ūkio kultūrų sėklų. Su Kolumbu keliavo apie 200 idalgų, daug verslininkų, 6 vienuoliai ir kiti šventikai. Laivuose galėjo tilpti iki 2,5 tūkstančio žmonių. 1493 m. Rugsėjo 25 d. antroji ekspedicija išplaukė iš Kadiso uosto. Nuo Kanarų salų Kolumbo flotilė plaukė 19° piečiau negu pirmą kartą. Pakliuvę į šiaurės rytų pasato zoną per 20 dienų jie perplaukė vandenyną. Lapkričio 3 d. pamatė kalnuotą, miškingą salą. Kadangi buvo sekmadienis (ispaniškai ,,Dominika“), todėl tuo vardu pavadino ir salą. Išsilaipino kitoje nedidelėje saloje. Vieną iš didesnių salų pavadino Gvadelupa. Salų gyventojai vadino save karibais. Jie puldinėju kitose salose gyvenusius taikius aravakus.Nuo Gvadelupos laivai plaukė į šiaurės vakarus, atrasdami vieną salą po kitos M. Antilų salyne. Lapkričio 15 d. pasirodė daugybė mažų salelių. Kolumbas jas pavadino ,,Vienuolikos tūkstančių mergelių salomis“. Nuo to laiko jos vadinamos Virdžinijos salomis. Lapkričio 19 d. jie pasiekė didelę salą, kurią pavadino San Chuano Batista.Atplaukę iki Espanjolos, rado sugriautą ir sudegintą anksčiau įkurtą forpostą. 1494 m. sausyje Kolumbas pastatė naują gyvenvietę ir pavadino ją Izabele. Pavyko išsiaiškinti, kad salos gilumoje gyvena daug indėnų ir ten upės slėnyje yra aukso smilčių. Ieškodami aukso, ispanai perkopė C. Kordiljeros klng. (aukščiausia viršūnė – 3175 m.). Sugrįžusių laukė nemaloni žinia. Nuo karščio sugedo maisto produktai, todėl Kolumbas nusprendė saloje palikti 500 žmonių, o 12 laivų išsiųsti į Ispaniją su pranešimu karaliui. Palikęs Izabelės gyvenvietę brolio Diego priežiūrai, 1494 m. Balandžio 24 d. admirolas Kolumbas išplaukė ieškoti ,,žemyninės Indijos“. Jis plaukė Kubos pietrytinėmis pakrantėmis ir atrado Gvantanamo įl. Toliau pakrantės buvo kalnuotos: Siera Maestra su aukščiausiomis Kubos viršūnėmis. Vėliau jie pasuko ieškoti Jamaikos, kur indėnų parodymais būta daug aukso. Gegužės 5 d. laivai priplaukė šią salą ir pavadino ją Santjagu. Aukso ispanai nesurado, tačiau gamtos grožis juos pakerėjo. Kolumbas nusprendė tęsti Kubos pakrančių tyrinėjimą, tačiau nepasiekęs salos galo, pagalvojo, kad tai žemynas, ir grįžo atgal, nes buvo nuplaukęs jau 1700 km. Po 40 dienų kelionės laivai grįžo į Izabelės miestą. Kolumbas jau sunkiai sirgo.
Espanjoloje (Haičio s.) vyko nuolatiniai susidūrimai tarp ispanų ir indėnų, todėl 1495 m. kovo mėn. admirolas nusprendė užkariauti šią salą. 9 mėnesius truko kova ir pasipriešinimas buvo nugalėtas. 1496 m. brolis Bartalomėjas Kolumbas įkūrė Santo Domingo miestą.Kadangi pajamos iš atrastų teritorijų buvo menkos, karalius nutraukė sutartį su Kolumbu. Todėl Kolumbas 1496 m. birželio 11 d. grįžo į Ispaniją.3. Trečioji Kolumbo ekspedicija.
Tik didžiausių pastangų dėka Kolumbui pavyko sukaupti lėšų šešiems nedideliems laivams ir apie 300 žmonių komandai, tarp kurių buvo daug iš kalėjimų paimtų nusikaltėlių.1498 m. gegužės 30 d. flotilė išplaukė iš Gvadalkivyro. Buvo nuspręsta plaukti arčiau pusiauju. Tris laivus jis nusiuntė į Espanjolą, o pats su trimis laivais nuplaukė prie Žaliojo Kyšulio salų, iš ten į pietvakarius pusiaujo link, o paskui turėjo plaukti tiesiai į vakarus. Birželio 16 d. jūreiviai pamatė salą, kuri buvo pavadinta Trinidadu (Trejybė). Vakaruose matėsi P. Amerikos žemynas ir Orinoko upės delta. Salą nuo žemyno skyrė sąsiauris. Plaukdami juo į šiaurę, laivai pasiekė Parijo p-lį. Atradęs sąsiaurį, jis plaukė toliau. Ispanus stebino mangrovių sąžalynai. Priplaukę prie laivų aborigenai buvo pasipuošę aukso gabalais ir perlais. Plaukdami pakrantėmis, ispanai surado Orinoko žiotis ir suprato, kodėl įlankoje gėlas vanduo, o sąsiauriuose stiprios srovės. Tačiau negalėjo suprasti, kaip susidarė tokia didelė upė.Rugpjūčio 12 d. laivai išplaukė į Santo Domingą. Po trijų dienų jie priplaukė salą, prie kurios indėnai gaudė perlus, todėl pavadino ją Margarita (Perlų s.). Toliau kursas tęsėsi į Espanjolą.Pirmą kartą perplaukęs Karibų jūrą 1498 m. rugpjūčio 20 d., admirolas atplaukė į Espanjolą. Čia jie pamatė visišką netvarką. Idalgai sukilo prieš jo brolį Bartalomėjų. Jie tyčiojosi ir iš indėnų. Sudaryta sutartis su sukilėliais Kolumbo nepatenkino. Kiekvienam sukilėliui buvo duotas didelis sklypas ir indėnų sklypui įdirbti.
Karaliaus iždas iš Kolumbo žemių iki šiol gavo mažai naudos. Be to, Vaskas da Gama iš Portugalijos 1498 m. atrado tikrąjį jūrų kelią į Indiją ir parvežė daug prieskonių. Todėl jau 1499 m. Ispanijos karaliai panaikino Kolumbo monopoliją atrastoms žemėms. 1500 m. jį pakeitė Franciskas Boradilija. Pastarasis suėmė Kolumbą ir jo brolius ir sukaustės grandinėmis išsiuntė į Ispaniją. 1500 m. Kolumbas parplaukė į Kadiso uostą.4. Ketvirtoji Kolumbo ekspedicija
Nors jau buvo žinomas Vasko da Gamos kelias į Indiją, Kolumbas norėjo atrasti dar vieną kelią nuo savo naujųjų žemių į pietų Aziją. 1501 m. rudenį jis pradėjo rengti keturis laivus (150 žm.) ekspedicijai. 1502 m. balandžio 3 d. laivai išplaukė į vakarus. Kartu plaukė brolis Bartalomėjus ir 13 metų sūnus Fernandas. Kolumbui buvo 51 metai.Pasiekęs M. Antilų salas, 1502 m. birželio 29 d. jis priplaukė prie Santo Domingo. Iš čia toliau plaukė palei Haičio ir Jamaikos salas, kol pasiekė šiaurines Hondūro pakrantes. Pūtė nepalankus stiprus vėjas, todėl per 40 dienų buvo nuplaukta tik 350 km į rytus. Rugsėjo 14 d. už kyšulio krantas pasisuko į pietus ir papūtė palankus vėjas. Dabar laivai plaukė Nikaragvos pakrantėmis. Sustoję Kosta Rikos pakrantėse Ispanai pas indėnus matė daug aukso plokštelių. Todėl Kolumbas šį krantą pavadino ,,Auksiniu“. 1502 m. spalio 5 d. jie plaukė toliau į pietryčius. Panamoje iš indėnų Kolumbas sužinojo, kad jo laivai yra siauroje žemės juostoje tarp dviejų vandenynų, bet kelią tarp jų pastoja aukšti kalnai. Laivai sustojo Portobelo prieplaukoje. Vėliau plaukė į rytus, bet stiprūs vėjai labai trukdė kelionei, todėl nutarė grįžti atgal. Naujuosius 1503 m. ispanai sutiko užutekyje, toje vietoje, kur po 400 metų buvo iškastas Panamos kanalas. Kolumbą nuo Ramiojo vandenyno skyrė tik 65 km, bet jis to nežinojo. Toliau buvo ieškoma sąsiaurio, kuriuo galima būtų nuplaukti į Pietryčių Aziją. Tačiau Kolumbas įsitikino, kad čia jo nėra ir pasuko į Jamaiką. Vienoje iš įlankų persenusius laivus užplukdė ant seklumos ir jie prisipildė vandens.
Admirolas į Espanjolą išsiuntė pirogą su jūreiviais ir indėnais. Kai jau buvo praradęs bet kokią viltį, 1504 m. sulaukė laivo iš Ispanijos. Birželio 29 d. jis visam laikui paliko Jamaiką. Dėl stiprių nepalankių vėjų tik po 1,5 mėn. jis pasiekė Espanjolą, o lapkričio 7 d. parplaukė į Ispaniją. Sunkiai sergantis jis buvo parvežtas į Seviliją. 1506 m. mirė Valjadolide. Tik XVI amžiuje buvo įvertinti Kolumbo atradimai, kai auksas ir sidabras iš Meksikos ir Peru ėmė plaukti į Europą.III. KOLUMBO ATRADIMŲ PASEKMĖS
3.1 Kolumbo atradimų pasekmės Europai
Kokios kelionių ir atradimų pasekmės Europai? Ispanijos keliautojai pirmieji apiplėšė turtingiausias Centrinės, Pietų Amerikos visuomenes. Nužudė daug žmonių, sunaikino senbuvių kultūrą. Ir vis dėl turto. Brangiuosius metalus, mineralus, žemčiūgus gabeno į namus kone pilnais laivų triumais. Lobo karaliaus dvaras, kilmingi didžiūnai, pirkliai; buvo statomos pilys, turtingi vienuolynai. Dažnai dėl to priekaištaujama bažnyčiai. O Lietuvoje šiandien stengiamasi įrodinėti priešingai. Ir visai be reikalo – istorinės tiesos juk nepakeisi. Dalyvavo tose akcijose visokių luomų žmonės, taip pat ir bažnyčios. Tereikia paskaityti misionieriaus, didžiojo humanisto Bartalomėjaus de Las Kaso knygą ,,Indijos istorija“. Teisinantis kryžiaus tiesą žudyta, deginta ir plėšta Amerikoje, baltų kraštuose. Dėl turto įkaitu ne kartą buvo ir yra Dievas, Tėvynė.Taigi Ispanija tapo nepaprastu Europos ,,turtų draustiniu“. Galbūt daug kas manė, kad ji aplenkusi visas kitas valstybes… Ispanijos varžovė Anglija kaupė pelną kartu kurdama ir svarbiausius civilizacijos dalykus – variklį ir kitas mašinas. Nyderlandai, ypač mažytė Olandija, tarsi parėmusi geografinių atradimų iniciatyvą, leidosi į tolimas keliones po visus vandenynus, ištobulino kartografiją (šioje srityje daug nuveikė ir vokiečių kartografai, dabar iniciatyvą perima prancūzai). O Ispanija… sugrįžo iš kelionių į namus tik turtinga. Ekonominė ir kitokia veikla jai beveik nerūpėjo.
3.2 Kolumbo atradimų pasekmės Amerikai
Įvairiai šiandien galima samprotauti apie Didžiųjų geografinių atradimų pasekmes, pirmiausia Amerikai. Įstabių dalykų parodė ten suvažiavę sveikiausi, iniciatyviausi Europos tautų žmonės. Išties – nevyko per Atlantą nei paliegęs, nei silpnos dvasios žmogus. Daug ką šiandien (ypač šiandien !) galima su džiaugsmu minėti, skaičiuoti, vis linkčiojant į Kolumbo vardą. Net už bulvę, už kalakutą dėkojant… (Nors būtų tie dalykai ten, kur yra šiandien, jei Kolumbas net gimęs nebūtų.) Visa tai pakenčiama, kai kalbi Europocentrizmo skatinamas. Tačiau atsigręžkime, persiimkime ikiamerikine savijauta. Pamatykime, ko pasaulio kultūra neteko! Sunaikintas didžiulis vadinamųjų indėnų (net tikro pavadinimo nežinome) etnosas. O Centrinės, Pietų Amerikos visuomenių originali dvasinė ir turtinga materialinė kultūra, religija?! Didžiulis žemynas tapo substratu ,,europinei kultūros sėklai“, kuriuos vaisiai vis dėl to čia nebuvo originalūs. Juk ne tuščioje vietoje ten sukurta europinė civilizacija, komfortas, kultūros atmaina, o sunaikinant ten buvusias.Ne tam čia kalbame, kad smerktume, taisytume. Ne vienintelis tai atvejis. Antai Sibire dar blogiau – sugriautasenoji kultūra, papročiai, o ar sukurta kas nors naujo? Išnyko net nepažinti , bet stebinantys savo tautiniu savitumu kamčadalai, daurai, jakutai…
Naudota literatūra:
1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (5 tomas). 1979 m., Vilnius2. Visantjė Blasko Ibanjesas, Kristupas Kolumbas. 1991 m., Vilnius3. Kėstutis Švedas, Geografinių atradimų istorija. 1997 m., Vilnius4. Pjeras Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Doranas ir kt, Istorija 2. 1991 m., Vilnius 5. Pasaulio ir Lietuvos istorija (vadovėlis 8 kl). 1999 m., Vilnius6. Žurnalas ,,Mokykla“,Nr. 10-11, 1992 m., Vilnius